Konspektai
Ikiteisminio tyrimo subjektai
Ikiteisminis tyrimas.
IKITEI5MIMI0 TYRIMO SUBJEKTAI: 5TATU5A5 IR SĄVEIKA Santrauka Naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau — BPK) [2], palyginti su senuoju procesiniu Įstatymu, iš esmes skirtingai reglamentuoja bylos ikiteisminio tyrimo stadiją. Mūsų pranešimo tikslas - atskleisti subjektų, įgalio- tų atlikti ikiteisminį tyrimą (ar atskirus jo veiksmus), statusą, taip pat nurodyti pagrindinius jų sąveikos aspektus. BPK 164 straipsnis nurodo, jog ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą arba jo dalį. BPK numatytais atvejais tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Ikiteisminio tyrimo įstaigos Ikiteisminio tyrimo pareigūno sąvoka apibrėžiama BPK 18 straipsnyje: tai ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios įstaigos arba jos padalinio vadovo pavedimu atlieka BPK numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus: siekia nustatyti nusikalstamą veika padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes. Išskirtume du svarbiausius pateikto apibrėžimo aspektus. Pirma, ikiteisminio tyrimo pareigūnu gali būti laikomas tik asmuo, dirbantis vienoje iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, išvardytų BPK 165 straipsnyje. Minėto straipsnio struktūra leidžia manyti, jog pagrindine ikiteisminio tyrimo įstaiga laikytina policija. Ji turi teisę atlikti ikiteisminį tyrimą dėl bet kokių nusikalstamų veikų, net ir dėl tų, kurias galėtų tirti kitos ikiteisminio tyrimo įstaigos [3]. Specializuotos ikiteisminio tyrimo įstaigos, tiriančios nusikalstamas veikas, išaiškėjusias šioms institucijoms atliekant tiesiogines funkcijas, numatytas jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, yra: 1) „Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos - rekomenduojama pavesti tirti BK 291 ir 292 straips niuose nustatytas nusikalstamas veikas; 2) Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba - rekomenduojama pavesti tirti BK 225-229 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas, kai šiose veikose yra korupcinių požymių, ir kitas korupcines nusikalstamas veikas; 3) Karo policija - rekomenduojama pavesti tirti BK 316-329 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas; 4) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas - rekomenduojama pavesti tirti BK 114-128 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas; 5) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos - rekomenduojama pavesti tirti BK 213-224 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas ir kitas nusikalstamas veikas, susijusias su finansų sistema; 6) Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos -rekomenduojama pavesti tirti BK 199 ir 200 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas; 7) Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos - rekomenduojama pavesti tirti BK 187, 188, 271, 274 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas, jei naikinama ar niokojama gaisru" [3], Ikiteisminį tyrimą taip pat atlieka: 1) tolimajame plaukiojime esančių jūros laivų kapitonai - dėl laivo įgulos narių ir keleivių nusikalstamų veikų, padarytų tolimojo plaukiojimo metu. Prokuroras, gavęs pranešimą apie laivo kapitono pradėtą ikiteisminį tyrimą, turėtų pavesti jam tirti nusikalstamas veikas tol, kol atsiradus galimybei tyrimą perimti Lietuvoje prokuroras paves šį tyrimą toliau atlikti reikiamai ikiteisminio tyrimo įstaigai [3]; 2) Kalėjimų departamento pareigūnai, areštinių, kardomojo kalinimo ir pataisos įstaigų direktoriai arba jų įgalioti pareigūnai - dėl šiose įstaigose padarytų nusikalstamų veikų. Tikslinga pavesti tirti BK 239, 241 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas [3]. Kaip teisingai pažymėjo tuometinis Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius Stanislovas Liutkevičius savo įžanginiame pranešime praktinio seminaro „Naujas Baudžiamojo proceso kodeksas: ikiteisminio tyrimo praktinio organizavimo aspektai ir įtaka teisinės sistemos reformai" pranešime, „prokuroras turės teisę iš specializuotų ikiteisminio tyrimo institucijų policijai perduoti bet kurios veikos tyrimą kaip universaliai ikiteisminio tyrimo įstaigai, tačiau iš policijos galės perduoti tik tokį tyrimą specializuotai ikiteisminio tyrimo įstaigai, kuris numatytas tos įstaigos veiklą reglamentuojančiame įstatyme" [5]. Panaši, tik ne tokia kategoriška nuostata suformuluota ir atitinkamoje generalinio prokuroro rekomendacijoje [3], Antras aspektas yra tas," kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas įstaigos ar jos padalinio vadovo pavedimu yra įgaliotas atlikti BPK numatytus proceso veiksmus ir priimti atitinkamus sprendimus. Vienus proceso veiksmus jis gali atlikti savo nuožiūra, kitus - tik gavęs prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sankciją, tačiau negali atlikti tų veiksmų, kuriuos įgalioti atlikti tik prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 171, 172 straipsniai). Mūsų manymu, įstatymų leidėjas pernelyg susiaurino ikiteisminio tyrimo pareigūno procesines galias (antai jis gali pripažinti asmenį nukentėjusiuoju (BPK 28 straipsnis), tačiau neturi teisės pripažinti civiliniu ieškovu (BPK 110 straipsnis) ir pan.). Tai patvirtina ir 2004 m. gruodžio mėnesio pranešimo autorių organizuotos apklausos „Kai kurie probleminiai BPK aspektai" rezultatai. Jos metu ikiteisminio tyrimo įstaigų darbuotojai pažymėjo, jog tokia padėtis neproporcingai apsunkina tyrimo eigą, nes neatidėliotinų sprendimų priėmimo procesas tampa pernelyg formalizuotas. Tai sukelia įstatymo taikymo sunkumų. Prokuroras Lietuvos Respublikos Konstitucijos [1] 118 straipsnyje įtvirtinta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Lietuvos Respublikos prokuratūra yra Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros. Konstitucines nuostatas tikslina Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, taip pat BPK 35, 164 ir kiti straipsniai. Procesinio įstatymo normų analizė leidžia teigti, jog prokuroras yra svarbiausias baudžiamą'į persekiojimą vykdantis pareigūnas. Iš BPK 169, 170 ir kitų straipsnių galima išskirti dvi esmines prokuroro funkcijas, įgyvendinamas ikiteisminio tyrimo metu: 1) ikiteisminio tyrimo organizavimas - prokuroras turi nuspręsti, kas turi atlikti ikiteisminį tyrimą, taip pat kada ir dėl kokių veiksmų atlikimo reikia kreiptis [ikiteisminio tyrimo teisėją[6, p. 413]; 2) vadovavimas ikiteisminiam tyrimui - prokuroras prireikus turi duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikinti neteisėtus arba nepagrįstus jų nutarimus, taip pat gali priimti sprendimus, lemiančius tolesnę proceso eigąf6, p. 414]. Minėtąsias konstitucines prokuroro vykdomas funkcijas apibendrina kontroliavimo funkcija [6, p. 430], kuri aiškiausiai atspindi procesinio įstatymo rengėjų sumanytą ikiteisminio nusikaltimų tyrimo koncepciją bei prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno sąveikos kryptis. Prokuroras tampa subjektu, visiškai atsakingu už ikiteisminio tyrimo eigą ir rezultatus. Jam privalu periodiškai domėtis bylos tyrimu, tikrinti, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai tinkamai atlieka savo procesines pareigas, prireikus duoti jiems nurodymus ar patarimus. Jei tiriama paprasta byla, kontrolė gali būti silpnesnė. Jei tyrimas sudėtingas, sprendimą kiekvienu svarbesniu klausimu turėtų priimti būtent prokuroras. Taigi matome, jog atlikdamas savo funkcijas ikiteisminio tyrimo pareigūnas procesiškai nėra visiškai nepriklausomas ir savo veiksmus turi derinti su prokuroru. Veiksminga tai ar ne, atsakys ikiteisminio tyrimo praktika. Tam, kad prokuroras savo diskrecinę valdžią vykdant baudžiamąjį persekiojimą naudotų tinkamai, būtina jo paties, kaip proceso subjekto, kontrolė. Dr. R. Ažubalytė teigia, jog veiksmingą prokuroro laisvos nuožiūros kontrolę užtikrintų šios kontrolės formos [7]: 1) proceso dalyvių galimybės daryti įtaką diskreciniams pareigūnų sprendimams (nukentėjusiajam ir įtariamajam suteiktina teisė žinoti apie galimą sprendimą, teisė sutikti (nesutikti) su juo, teisė apskųsti sprendimą, galimybė pasikonsultuoti su teisininku); 2) kitų asmenų arba visuomenės organizacijų teisės kontroliuojant prokuroro veiklą (mūsų valstybei beveik nebūdingas platesnis visuomenės dalyvavimas baudžiamajame procese); 3) vidaus kontrolė (siekiant užtikrinti diskrecinio baudžiamojo persekiojimo praktikos vienodumą, taip pat asmenų lygybę prieš įstatymą būtina, kad būtų: a) aiškios bendros baudžiamosios politikos kryptys; b) aiški hierarchinė sistema,: kuri derėtų su prokuroro nepriklausomumu; c) adaptuoti kriterijai, lemiantys sprendimus konkrečios bylose); 4) teismo kontrolė (teisėjo ar teismo dalyvavimas diskrecinėje procedūroje galimas šiomis pagrindinėmis formomis: a) skundų nagrinėjimu; b) tiesioginiu dalyvavimu priimant diskrecinį sprendimą. Mūsų įsitikinimu, naujasis BPK pasunkino ir prokurorų darbą. Vaizdingai kalbant, jie tapo raštininkais, turinčiais bėgioti pas ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymais (BPK 209 straipsnis) ir užtikrinti procesines teises rašinėdami nutarimus (BPK 110 straipsnis). Tai toli gražu neatitinka prokuroro, kaip svarbiausio ir at-sakingiausio ikiteisminio tyrimo subjekto, vizijos. Todėl vis dažniau pasigirsta nuomonių, jog prokuroro veiklos reglamentavimas turėtų būti modifikuotas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo figūra - baudžiamojo proceso naujovė Lietuvoje Ikiteisminio tyrimo teisėjo figūra (pagrindiniai įgaliojimai reglamentuoti BPK 173 straipsnyje) naujajame BPK įvesta remiantis Vakarų Europos^valstybių patirtimi. Čia toks pareigūnas egzistuoja nuo XIX a. ar XX a. pradžios. Teisminės valdžios dalyvavimo ikiteisminiame tyrime būtinumą lemia rungtyniškumo ir teisėtumo principai, kuriais grindžiamas šiuolaikinis demokratinis baudžiamasis procesas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo įgaliojimų paskirtis - užtikrinti šių principų veikimą atliekant nepriklausomo arbitro funkcijas ikiteisminio tyrimo stadijoje ir taip vykdyti teisminę šios stadijos kontrolę. Remiantis vakarų valstybių patirtimi, ikiteisminio tyrimo teisėjo veiklos sritis galima skirstyti į šias grupes [8, p.120]: • ikiteisminio tyrimo veiksmų (visų pirma procesinių prievartos priemonių taikymo) kontrolė siekiant užtikrinti piliečių konstitucinių teisių apsaugą bei proceso šalių lygybę; • ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų legalizavimas (sprendžiamas klausimas, ar šie duomenys gali būti naudojami kaip įrodymai teisminio nagrinėjimo metu); • kaltinimo pareiškimo kontrolė per parengiamąjį teisminį nagrinėjimą (sprendžiama, ar verta toliau nagrinėti bylą, ar užtenka įtarimą pagrindžiančių duomenų); • prokuroro nutarimų baigti ikiteisminį tyrimą ir perduoti teismui nagrinėti bylą tvirtinimas, suteikiant galimybę gynybai išsakyti savo nuomonę apie pateiktus kaltinimus - kaltintojas tyrimo metu iš esmės tik renka informaciją, o ją vertinti paliekama išimtinai teisminėms institucijoms. Taigi ikiteisminio tyrimo teisėjo institucijos paskirtis - ikiteisminio tyrimo kontrolė, surinktų duomenų vertinimas bei tinkamas bylos parengimas teisminiam nagrinėjimui. Literatūroje kalbama apie du ikiteisminio tyrimo teisėjo veiklos modelius -aktyvų ir pasyvų. Tipiškas pirmojo modelio pavyzdys - Prancūzijos baudžiamasis procesas. Čia ikiteisminio tyrimo teisėjas gali atlikti patį tyrimą, tačiau pagrindinė jo funkcija - rūpintis-, kad byla būtų tinkamai parengta nagrinėti teisme [4, p.11]. Prokuroro pareiga - rinkti informaciją ir pateikti ją vertinti teisėjui. Taigi aiškiai atskiriamos šių dviejų subjektų procesinės funkcijos. Pasyvus ikiteisminio tyrimo teisėjo veiklos modelis būdingas Vokietijos baudžiamajam procesui. Jo kompetencija čia siejama su griežčiausių procesinės prievartos priemonių taikymu bei proceso dalyvių apklausomis [4, p. 31-32]. Lietuvoje, vadovaujantis Vokietijos pavyzdžiu, pasirinktas pasyvaus ikiteisminio tyrimo teisėjo modelis, savo ruožtu apribojantis kaltinimo ir gynybos run-gimosi galimybes - mat su prašymu atlikti tam tikrą procesinį veiksmą į ikiteisminio tyrimo teisėją turi teisę kreiptis tik prokuroras, t. y. kaltintojas (BPK 173 straipsnio 2 dalis). Taigi justicijos funkcijos, kurias vykdo teisėjas, ikiteisminio ty rimo stadijoje modifikuojamos - nutolstama nuo arbitrinės jų paskirties. Teisės literatūroje tokia padėtį vertinama kaip vis dar juntama tardomojo proceso įtaka, o kartu ir grėsmė šalių lygiateisiškumo principui baudžiamajame procese [8]. Remiantis BPK 173 straipsniu, pagrindinius ikiteisminio tyrimo teisėjo įgaliojimus, atsižvelgiant į jų tikslus, galima suskirstyti į keletą kategorijų. Pirmoji, ir, matyt, svarbiausia įgaliojimų grupė yra susijusi su žmogaus teisių apsauga baudžiamajame procese. Jai galima priskirti procesinių prievartos priemonių skyrimą bei sankcionavimą - šiais veiksmais įgyvendinama žmogaus teisių pažeidimų ikiteisminiame tyrime prevencija. Paskesnioji žmogaus teisių apsauga įgyvendinama ikiteisminio tyrimo teisėjui nagrinėjant proceso dalyvių skundus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų. Taigi ikiteisminio tyrimo teisėjo institutas leidžia efektyviai inkorporuoti teisminę gynybą, kaip universalų ir patikimiausią pažeistų teisių gynimo mechanizmą, į ikiteisminio tyrimo eigą. Antroji ikiteisminio tyrimo teisėjų įgaliojimų grupė skirta ikiteisminio tyrimo veiksmų racionalumo kontrolei. Ši funkcija reikšminga įgyvendinant baudžiamojo proceso veiksmų tikslingumo ir ekonomiškumo principus ir įgyvendinama ikiteisminio tyrimo teisėjui tvirtinant prokuroro nutarimus nutraukti ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą kodekso numatytais atvejais, taip pat priimant sprendimus skirti ekspertizę arba ekshumaciją. Trečiasis ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamų procesinių veiksmų blokas apima informacijos baudžiamojoje byloje rinkimą ir tinkamą jos paruošimą nagrinėti teisme. Tai teisėjo atliekamos liudytojų, nukentėjusiųjų ir įtariamųjų apklausos, kuriomis remiantis atliekama įrodymų užtikrinimo teisminiam nagrinėjimui funkcija. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos kontrolės formos ir jos reglamentavimas naujajame BPK lemia tam tikrus jo ir prokuroro procesinės sąveikos ypatumus. Ikiteisminiame tyrime teisminės kontrolės objektas yra atskiri ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro veiksmai arba procesiniai sprendimai. Antra vertus, įstatymas nesuteikia galimybės ikiteisminio tyrimo teisėjui kontroliuoti patį tyrimą kaip vientisą baudžiamojo proceso stadiją, nes teisėjo ir prokuroro nesieja tęstiniai atsakomybės santykiai. Įstatymas nenustato reikalavimo, kad atskirų ikiteisminio tyrimo veiksmų kontrolę toje pačioje byloje atliktų tas pats teisėjas, ir nesudaro tam jokių prielaidų. Be to, Lietuvoje, kitaip nei kai kuriose vakarų valstybėse, ikiteisminio tyrimo teisėjui nesuteikti įgaliojimai įvertinti viso ikiteisminio tyrimo medžiagą prieš perduodant bylą nagrinėti teisme - kol kas tai išimtinė prokuroro kompetencija. Visa tai leidžia traktuoti ikiteisminio tyrimo teisėjo institutą tik kaip papildomą ikiteisminio tyrimo teisėtumo saugiklį, bet ne arbitrinėmis justicijos funkcijomis pagrįstą tyrimo teisėtumo ir kokybės garantą. Išvados Procesinius ikiteisminio tyrimo subjektų santykius galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudaro ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro sąveika, pagrįsta atskaitomybe ir kontrole. Šių santykių organizacinis pobūdis yra nukreiptas į tam tikrą rezultatą - kokybiškai ir operatyviai atlikti tyrimą ir atskleisti. nusikalstamą veiką, Antrajai grupei priklausantys procesiniai santykiai susiklosto tarp prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Jų esmė - ikiteisminio tyrimo teisėtumo užtikrinimas, visų pirma susijęs su žmogaus teisių apsauga. Kita vertus, lioti 2003 m. gegužės 1 d. Vienas pirmųjų BPK rengimo grupės darbo rezultatų - nauja ikiteisminio nusikaltimų tyrimo koncepcija. Ikiteisminis tyrimas, kurio atlikimo tvarką reglamentuoja ketvirtoji BPK dalis, yra pirmoji baudžiamojo proceso stadija, nes naujajame BPK atsisakoma baudžiamosios bylos iškėlimo kaip procesinio veiksmo ir kaip stadijos. Naujajame BPK atsisakyta dabartiniame BPK įtvirtinto parengtinio tyrimo stadijos skaidymo į dalis: kvotą ir parengtinį tardymą. Ikiteisminis tyrimas bus vientisa stadija -tai Vakarų Europos šalyse dažnas reiškinys. Tai turėtų garantuoti greitesnį bylos tyrimą, nes dauguma tyrimo veiksmų nereikės atlikti po kelis kartus. Iš esmės tardytojas dažnai dubliuoja kvotėjo darbą, ir procesas dėl to dažnai trunka ilgiau, nei būtina. Parengtinio tyrimo stadijoje kelis kartus atliekami tie patys procesiniai veiksmai. Be reikalo gaištamas tiek teisėsaugos pareigūnų, tiek kitų baudžiamajame procese dalyvaujančią asmenų laikas. Didžiausia atsakomybė už sėkmingą ikiteisminio tyrimo atlikimą, įsigaliojus naujajam Baudžiamojo proceso kodeksui, teks prokurorui. Kaip nustatyta BPK, prokuroras yra Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai, dalyvaujantys baudžiamajame procese pagal savo kompetenciją. Prokuratūra, veikdama prie teismų ir atstovaudama valstybei, įstatymų nustatyta tvarka padeda vykdyti teisingumą bei siekia užtikrinti teisėtumą. Visi Lietuvos Respublikos prokurorai ir kiti prokuratūros pareigūnai priklauso vientisai, centralizuotai prokuratūros sistemai, kurią sudaro: 1) Generalinė prokuratūra prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo; 2) apygardų prokuratūros prie apygardų teismų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apygardose); 3) apylinkių prokuratūros prie apylinkių teismų. Generalinės prokuratūros prokurorai, pagal Generalinio prokuroro nustatytą kompetenciją, savo procesinius įgaliojimus vykdo visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Apygardų ir apylinkių prokuratūrų prokurorai pagal kompetenciją savo įgaliojimus vykdo jiems paskirtos apygardos ir apylinkės teritorijoje, kuri atitinka teismo veiklos teritoriją. Generalinio prokuroro pavedimu prokurorai gali vykdyti procesinius įgaliojimus ir kitoje teritorijoje arba teisme. Generalinis prokuroras vadovauja visų prokuratūrų veiklai ir ją kontroliuoja, nustato prokuratūrų vidaus struktūrą ir etatus, jo įsakymai ir nurodymai privalomi visiems prokuratūros pareigūnams. Viena iš prokuratūros funkcijų ir yra ikiteisminio tyrimo organizavimas bei kontroliavimas. Naujajame BPK įtvirtinta, jog ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o jį organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. įsigaliojus naujajam BPK, prokurorui turės būti nedelsiant pranešama apie kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką. Jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba: jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir apie tai praneša prokurorui. Prokuroras, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, numatomo tyrimo sudėtingumą bei kitas bylos aplinkybes, turi nuspręsti, kas atliks tyrimą. Gali nuspręsti, kad pats atliks visą ikiteis-minį tyrimą arba atskirus jo veiksmus. Gali pavesti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus ikiteisminio tyrimo įstaigai. Ji praneša prokurorui apie pradėtą tyrimą. Arba gali pavesti atlikti tyrimo veiksmus visai kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai. Prokuroras turi teisę sudaryti tyrimo grupę iš kelių vienos ar skirtingų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų. Tad prokuroras ikiteisminiam nusikaltimo tyrimui atlikti gali pasitelkti ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnus, kuriems prokuroro nurodymai yra privalomi ir vykdytini nedelsiant. Sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šio įgaliotas asmuo ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašydami rezoliuciją Jei gautame skunde, pareiškime ar pranešime nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tokiu atveju jis nutarimo medžiagą per 24 valandas privalo išsiųsti prokurorui. Gavęs tokį nutarimą, prokuroras gali vykdyti procesinio veiksmo - atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą- kontrolę bei nustatyti pagrįstumą. Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą turi būti motyvuotas. Jame turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės, motyvai turi būti logiški ir išsamūs, kad sprendimo pagrįstumą kontroliuojantis prokuroras galėtų suvokti nutarimo esmę. Nepagrįstas ir nemotyvuotas nutarimas gali būti naikinamas. įsigaliojus naujam BPK, ikiteisminio tyrimo atlikimas nebus saistomas jokiais terminais. Sekant užsienio valstybių pavyzdžiu, nurodyta, jog ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpesnį laiką. Priešingai nei dabar galiojančiame BPK, kur kvota bylose, kai būtina atlikti parengtinį tardymą, privalo būti atlikta per vieną mėnesį, numatant galimybę pratęsti šį terminą, o parengtinis tardymas turi būti baigiamas per du mėnesius; bylose dėl organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklos - ne vėliau kaip per šešis mėnesius bei numatoma galimybė pratęsti. Naujajame BPK nenumatyti konkretūs ikiteisminio tyrimo atlikimo terminai, tačiau laikantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto greito bylų išnagrinėjimo principo teisėsaugos pareigūnai bus įpareigojami baigti ikiteisminį tyrimą per įmanomai trumpiausią laiką. Kontroliuoti, kad bylos tyrimas nebūtų vilkinamas, privalės prokuroras. Kuo tyrimas truks ilgiau, tuo aukštesnio lygio prokuroras privalės vykdyti kontrolę. Jei ikiteisminis tyrimas truks ilgai, įtariamasis ar gynėjas galės teikti skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui, o šis galės priimti vieną iš nutarčių: 1) atmesti skundą, 2) įpareigoti prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą per nustatytą terminą ar 3) ikiteisminį tyrimą nutraukti. Per ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytą terminą prokuroras privalės užbaigti ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą arba surašyti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Taip pat prokuroras galės kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydamas pratęsti ikiteisminiam tyrimui užbaigti nustatytą terminą. Tad į ikiteisminio tyrimo stadiją įvedama nauja figūra - ikiteisminio tyrimo teisėjas. Šiam teisėjui pavedama atlikti kai kuriuos procesinius veiksmus. Jis skiria ir sankcionuoja procesinių prievartos priemonių taikymą; 2) prisaikdina ir apklausia liudytojus ir nukentėjusiuosius; 3) apklausia įtariamuosius; 4) tvirtina prokuroro nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK numatytais atvejai; 5) tvirtina prokuroro nutarimus atnaujinti nutrauktą- ikiteisminį tyrimą - BPK numatytais atvejais. Tad ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs atitinkamą prokuroro prašymą, negali atsisakyti jo nagrinėti. Atsisakęs tai padaryti, jis priima motyvuotą nutartį, o šią nutartį prokuroras gali skųsti apylinkės teismo pirmininkui. Atliekant tyrimo veiksmus bus keliama mažiau formalių reikalavimų, tačiau, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas tuos veiksmus privalės atlikti taip, kad teismas patikėtų, jog byloje surinkti duomenys, kuriais prokuroras grindžia savo poziciją, yra patikimi. Tad prokurorui kaip kontroliuojančiam ir atsakingam už greitą, išsamų ir kokybišką ikiteisminio tyrimo atlikimą pareigūnui yra suteikiami tokie įgaliojimai: 1) kaip minėta, prokuroras turi teisę pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tokiais atvejais prokuroras visiškai atsakys už ikiteisminio tyrimo kokybę ir rezultatus. Prokuroras, atliekantis atskirus tyrimo veiksmus byloje, pats atsakys už jų turinį ir rezultatus bei pats užpildys protokolą ir pridės prie bylos medžiagos; 2) privalomai kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas, kai jį atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Viena iš prokuroro veiklos funkcijų, o įsigaliojus naujajam BPK - ir viena iš pagrindinių - kontrolė. Vykdydamas šią funkciją prokuroras kontroliuos, kad visos ikiteisminio tyrimo įstaigos bei jų pareigūnai tiksliai ir vienodai vykdytų įstatymus. Kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą prokuroras turės teisę išreikalauti patikrinti pareigūno žinioje esančias baudžiamąsias bylas, susipažinęs su bylos medžiaga galės duoti nurodymus'dėl nusikaltimų tyrimo, kvalifikavimo, atskirų tyrimo veiksmų atlikimo ar asmenų paieškos ir t. t. Tokia prokurorinės kontrolės forma padidins prokuroro atsakomybę už duotų nurodymų turinį, sudarys sąlygas ikiteisminio tyrimo pareigūnui tiksliai įvykdyti savo procesines funkcijas; 3) prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus. Visapusiškai, išanalizavęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, prokuroras privalės įvertinti visus ikiteisminio tyrimo pareigūno priimtus nutarimus. Jei nutarimai neteisėti ar nepagrįsti, privalės juos panaikinti, priimdamas motyvuotą nutarimą ir duoti nurodymus dėl tolesnio tyrimo. Šie nurodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui bus privalomi. Tyrimo eigą lemiančius sprendimus prokuroras priims tiek tais atvejais, kai pats atliks tyrimą, tiek kai tyrimą atliks ikiteisminio Tyrimo įstaiga. Tik prokuroras priims sprendimus dėl: 1) tyrimų sujungimo ir atskyrimo. Pagal dabar galiojantį BPK sujungti ir išskirti gali ir tardytojas, išskyrus bylas, kai vienam ar keliems asmenims, kaltinamiems vienu ar keliais nusikaltimais, tačiau padariusiems daugiau tuose pačiuose ar kituose baudžiamuosiuose įstatymuose numatytų nusi kaltimų, kurių tyrimas nėra baigtas; 2) dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. "Pagal dabar galiojantį BPK baudžiamąją bylą gali nutraukti ir tardytojas, surašydamas nutarimą, o šį pasiųsdamas prokurorui; 3) dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo; 4) dėl tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo. Pagal galiojantį BPK parengtinis tardymas baigiamas, kai tardytojas visapusiškai ir išsamiai ištiria visas baudžiamosios bylos aplinkybes, iškelia ir patikrina visas galima versijas ir padaro išvadą dėl tolesnės bylos eigos. Kaltinamajam susipažinus su visa byla, jei kaltinamasis pageidauja, ją papildžius, surašoma kaltinamoji išvada. Tai svarbiausias parengtinio tardymo dokumentas, kuriuo pabaigiamas tyrimas byloje, išdėstoma bylos esmė ir formuluojamas kaltinimas, pagal kurį kaltinamasis atiduodamas teismui. įsigaliojus naujajam BPK ikiteisminis tyrimas bus baigiamas surašant kaltinamąjį aktą. O jį surašyti visada turės prokuroras. Tokia nuostata įtvirtinta todėl, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo metu turės nuolat kontroliuoti, kaip tyrimas vykdomas, arba pats atlikti tyrimo veiksmus. Jis, kaip šios procesinės stadijos šeimininkas, turės nuspręsti, kada pakanka įrodymų atiduoti įtariamąjį teismui ir kas turi būti rašoma kaltinamajame akte. Kai pats prokuroras rašys kaitinamąjį aktą, jam ar jo kolegai bus gerokai lengviau teisme palaikyti valstybinį kaltinimą, mat prokuroras turės aiškesnę teismo proceso viziją. Kartu su kaltinamuoju aktu į teismą prokuroras privalės siųsti ne visą, o tik tą bylos medžiagą, kuri, prokuroro manymu, teismui galės būti reikalinga priimant nuosprendį. Tačiau prokuroras bus įpareigojamas teismui būtinai pateikti bylos medžiagą, kuri buvo surinkta įtariamojo, jo gynėjo arba nukentėjusiojo prašymu. Sekant demokratinių užsienio valstybių pavyzdžiu, sutrumpinamas pareigūnų, turinčių teisę skirti kardomąsias priemones, sąrašas. Kardomosios priemonės - tai prievartos priemonės, kurios skiriamos įtariamajam (kaltinamajam), atskirais atvejais - nuteistajam, siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Naujajame BPK yra išplėstos kardomosios priemonės, įtraukiant 2 naujas kardomąsias priemones - dokumentų paėmimas bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Jeigu pagal dabar galiojantį BPK rašytinį pasižadėjimą neišvykti, užstatą, namų areštą kaip kardomąsias priemones galėjo paskirti tardytojas savo nutarimu, tai įsigaliojus naujam BPK, suėmimas ir namų areštas galės būti paskirti tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi, o kitos kardomosios priemonės - prokuroro nutarimu, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnas bus įpareigotas kreiptis į prokurorą, kaip ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį pareigūną dėl kardomosios priemonės paskyrimo. Įsigaliojus naujam BPK skirsis ir kitų procesinių prievartos priemonių skyrimo tvarka. Civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu bus galima skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Pagal dabar galiojantį BPK tai gali atlikti ir kvotėjas, ir tardytojas nutarimu, kurį turi sankcionuoti prokuroras. Norint paskirti kardomąją priemonę ar tam tikrą kitą procesinės prievartos priemonę ikiteisminio tyrimo pareigūnas turės kreiptis į prokurorą kaip į kontroliuojantį bei vadovaujantį ikiteisminiam tyrimui. Kompetentingas nagrinėti skundus dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų yra prokuroras kaip pareigūnas, kuriam pavesta vykdyti;ikiteisminio tyrimo kontrolę. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai gali apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūną kontroliuojančiam prokurorui. Nagrinėdamas skundą prokuroras gali pareikalauti iš ikiteisminio tyrimo pareigūno papildomų paaiškinimų, susipažinti su byloje esančia ar kita nagrinėjant skundą reikalinga medžiaga. Prireikus prokuroras gali iškviesti ir skundą padavusį asmenį, kad jis plačiau paaiškintų skundo motyvus. Jei prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būt skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminį tyrimą'atliekančio prokuroro proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai gali apskųsti aukštesniam prokurorui. Ikiteisminio tyrimo stadijoje prokuroro veiksmai ir sprendimai yra apskundžiami aukštesniam prokurorui, kuris vadovauja jam. Prokuroro veiksmai ir sprendimai baudžiamojoje byloje yra procesiniai, o ne administraciniai, todėl jie visais atvejais apskundžiami pagal BPK normas. Taigi dabar pagal galiojantį BPK prokuroras yra pareigūnas, dažniausiai tik vertinantis „gatavą produktą" - baudžiamąją bylą, kur jau surašyta kaltinamoji išvada. Dažnai prokuroras gavęs bylą pastebi, kad parengtinis tyrimas atliktas nelabai kokybiškai, tačiau padėties.ištaisyti neįmanoma - nuo nusikaltimo praėję nemažai laiko, dėl to įrodymai, kuriuos būtų buvę galima užfiksuoti tuoj pat, kai padarytas nusikaltimas, išnykę. Todėl įsigaliojus naujajam BPK prokuroras į ikiteisminį nusikaltimų tyrimą bus įtrauktas gerokai anksčiau ir privalės užtikrinti jo kokybę. Mat prokuroras atliekant ikiteisminį tyrimą turės būti „smegenų centru" procesiškai, o dažnai ir metodiškai vadovaus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiriantiems nusikaitimus. Todėl galima drąsiai teigti, kad viena iš prokuroro svarbiausių funkcijų bus ikiteisminio tyrimo organizavimas bei kontroliavimas. Literatūra 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: LR piliečių priimta ir patvirtinta 1992 m. spalio 25 d. referendume. - Vilnius: Teisinės informacijos centras prie Tei-. singumo m-jos, 1996. 2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, www.lrs.lt. 3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37. 4. Teisinės sistemos reformos metmenys // Valstybės žinios. 1993. Nr. 70 (55). 5. Teisinės sistemos reformos metmenys (nauja redakcija) // Valstybės žinios. 1998. Nr. 61. 6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 112. 7. Danisevičius P., Kazlauskas M., Palskys E. Lietuvos TSR baudžiamasis procesas: vadovėlis aukšt. m-kloms. - Vilnius: Mintis, 1978. 8. Goda G. Baudžiamasis procesas teisinėje valstybėje // Teisės problemos. 1994. Nr. 3. 9. Goda G., Kuconis P. Nauja ikiteisminio nusikaltimo tyrimo koncepcija // Justitia. 1997. Nr. 4. 10. Goda G. Baudžiamojo proceso raidos tendencijos Europoje // Teisės pro blemos. 1999. Nr..3. 11. Kazlauskas M., Goda G. Naujo Baudžiamojo proceso kodekso projektas: /kūrimo prielaidos, struktūra, naujovės//Teisės problemos. 1999. Nr. 3. 12. Lietuvos TSR BPK komentaras / Sudaryt. M. Kazlauskas. - Vilnius, 1989. 1/3. Palskys E. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymų raida 1990-1994 metais // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1995. T. IV. Le role du procureur en efectuant l'enguėte prėliminaire Rima Bričkutė Prėliminaire La plūs grande responsabilitė de l'enguėte prėliminaire non tribunale serą prėscrite aų procureur aprės avoir mis en vigueur le code de la procedure"penai. Le procureur serą oblige a controler et organiser !'enquete. Le procureur lui seul pourra prendre les dėcisions de renouveler, ou finir l'enguėte et les autres dėcisions les plūs importantes sur la procedure penale. OPERATYVINĖS VEIKLOS IR IKITEISMINIO TYRIMO SANTYKIS Doktorantas Petras Tarasevičius Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Operatyvinės veiklos katedra Vaiakupių g. 5, 2016 Vilnius Telefonas 2740615 Elektroninis paštas ovk@ltu.lt Pateikta 2003 m. gruodžio 9 d. Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 16 d. Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Operatyvinės veiklos katedros vedėjas docentas dr. Kęstutis Šimkus ir šio Universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjas dr. Alvydas Barkauskas. Pagrindinės-sąvokos: ikiteisminis tyrimas, operatyvinė veikla, operatyvinis tyrimas. Keywords: Pre-Trial Investigation, Surveillance Activities, Operative Investigation. Santrauka Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, operatyvinės veiklos įstatymo, kitų Lietuvos Respublikos įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų nuostatos nustatant operatyvinės veiklos bei ikiteisminio tyrimo santykį. Analizuojami operatyvinės veiklos bei baudžiamojo proceso uždaviniai, pabrėžiama šių veiklos rūšių sąveika bei jų atribojimo galimybės. Taip pat apžvelgiamos galimybės taikyti atskiras operatyvinės veiklos formas prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, su tuo susijusios praktinės bei teorinio'pobūdžio problemos. Daug dėmesio skiriama BP(\ nustatytų procesinių prievartos priemonių ir Operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtintų operatyvinės veiklos metodų santykio nustatymui. Kadangi BPK nėra pateikiamas atskirų procesinių prievartos priemonių sąrašas, jų apibrėžimas, prievartos taikymo ribos, analizuojami poįstatyminiai teisės aktai, kuriuose bandoma Vai detalizuoti. Pabrėžiama BPK vartojamų sąvokų apibudinant atskiras prievartos priemones: svarba, prievartos taikymo ribų nustatymo būtinumas. To labai trūksta tiek įstatymams, tiek poįstatyminiams teisės aktams. Analizuojant vienos iš procesinių prievartos priemonių turinį parodomas procesinės prievartos ribų nustatymo santykis su galimybe apriboti žmogaus teise į privataus gyvenimo neliečiamumą bei šio klausimo sprendimas atliekant savo pavadinimu panašius operatyvinius veiksmus. Taip pat aptariami t3PK ir operatyvinės veiklos įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų prieštaravimai nustatant galimybes atlikti operatyvinius veiksmus, priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Įžanga Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykis yra vienas iš svarbių operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso sąveikos elementų. Šis klausimas gali būti nagrinėjamas tiek bendrai aiškinant baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveiką, tiek aiškinant galimybes taikyti atskiras operatyvinės veiklos formas prasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Aiškios operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo .santykio sampratos problema atsirado 2002 m. kovo mėnesį Lietuvos Respublikos Seimui priėmus naująjį Baudžiamojo proceso kodeksą. Jau tuo metu sudarant šį Kodeksą kilo daug neaiškių klausimų, susijusių su teisinės reformos įgyvendinimo pradžia ir atskirų teisėsaugos institucijų vieta bei funkcijomis pradėjus galioti naujiems baudžiamiesiems įstatymams. 2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naują Operatyvinės veiklos įstatymą, kurį rengiant bei priimant nebuvo atsižvelgiama į jo prieštaravimus bei neatitikimus lyginant su jau priimtu, tačiau dar negaliojančiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu. Ko gero, tai buvo padaryta dėl jau minėtos priežasties. Buvo labai daug neaiškumų dėl operatyvinę veiklą vykdančių valstybės institucijų vietos bei funkcijų nusikalstamų veikų tyrimo procese. Taip pat reikia nepamiršti, kad tuo metu dar galiojo senasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, su kuriuo buvo būtina derinti naują operatyvinės veiklos įstatymą, juo labiau kad tuo metu operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso simbiozę nulėmė susiformavusi praktika. Taigi galima sakyti, kad operatyvinės veikios ir ikiteisminio tyrimo, kaip baudžiamojo proceso stadijos, santykio nustatymo klausimo nagrinėjimas buvo nukeltas į ateitį, t. y. į naujųjų baudžiamųjų įstatymų įsigaliojimo laikus. . Operatyvinės veiklos ir naujų baudžiamųjų įstatymų derinimo klausimas įstatymų lygiu pradėtas spręsti 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2002 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII—1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą. Šio Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Kiti įstatymai ir teisės aktai, galioję iki naujojo Baudžiamojo kodekso, naujojo Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja naujiesiems kodeksams" [1], Šiame įstatyme nustatyta ir minėtų kodeksų įsigaliojimo data, tai yra 2003 metų gegužės 1 diena. Be to, šiame įstatyme pasiūlyta Lietuvos Respublikos Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai parengti teisės akto projektą dėl operatyvinės veiklos įstatymo ir naujojo Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų suderinimo. Dar vienas operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykio nagrinėjimo požiūriu svarbus aspektas įtvirtintas šio įstatymo 35 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „Pagal Operatyvinės veiklos įstatymą surinkta informacija, kuri baudžiamojoje byloje gali turėti įrodomosios reikšmės, po naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo gali būti procese naudojama, jei ta informacija užfiksuota dokumente, kuris atitinka naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 95 straipsnyje nurodyto dokumento požymius, ir to dokumento rūšis yra numatyta naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 96 straipsnyje" [1]. Atsižvelgiant į minėto įstatymo nuostatas buvo parengtas operatyvinės veiklos įstatymo pakeitimo ir papildymo projektas, ir 2003 balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Operatyvinės veiklos įstatymo atskirų straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymą Nr. IX-1537. Priėmus šį įstatymą buvo išspręsta dalis operatyvinės veiklos įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų. Tačiau šiuo metu daugelis pabrėžia Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimus. Suprantama, kad operatyvinės veiklos įstatymas turi trūkumų ir tikrai nėra tobulas, bet gana daug neaiškumų bei problemų yra ir Baudžiamojo proceso kodekse. Jau vien tai, kad dar jam neįsigaliojus buvo padaryti 45 straipsnių pakeitimai rodo, kad tikrai ne viskas šioje srityje yra gerai. Toliau nagrinėjami atskiri operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo teisinio reguliavimo, taip pat šiuo metu egzistuojančios nusikaltimų tyrimo praktikos aspektai, atskleidžiantys operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį bei su tuo susijusias problemas. Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykis Operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį tikslingiausia atskleisti pradedant baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirtimi bei uždavinių analize. Dažnai klystama galvojant, kad baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos paskirtis ir uždaviniai yra tie patys. „Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas" [2]. Operatyvinės veiklos paskirtis yra gauti reikiamą informaciją bei aprūpinti ja atitinkamas valstybines institucijas. Operatyvinė veikla yra žvalgybinio pobūdžio veikla, kuri vykdoma derinant viešus ir slaptus informacijos gavimo būdus bei priemones [3, p. 118]. Analizuodami operatyvinės veiklos uždavinius, išvardytus Operatyvinės veiklos įstatyme, matome, kad kai kurie uždaviniai, pavyzdžiui, nusikalstamų veikų prevencija, nusikalstamų veikų išaiškinimas, rengiančių, darančių arba nusikalstamas veikas padariusių asmenų nustatymas, sutampa su baudžiamojo proceso uždaviniais. Akivaizdu, kad operatyvinę veiklą su baudžiamuoju procesu bei ikiteisminiu tyrimu, kaip baudžiamojo proceso stadija, kuria prasideda baudžiamasis procesas, sieja toks reiškinys kaip nusikalstama veikla. Tačiau operatyvinė veikla neapsiriboja nusikalstamų veikų prevencija arba išaiškinimu. Operatyvinės veiklos uždaviniai taip pat yra kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklos tyrimas, valstybės paslapčių apsauga, be žinios dingusių asmenų paieška, veikų, keliančiu grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui arba kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams, prevencija ir išaiškinimas ir pan. Būtent šis platus operatyvinės veiklos uždavinių sąrašas leidžia pamatyti, kokia plati yra operatyvinės veiklos sritis. Šių uždavinių priskyrimas operatyvinei veiklai lemia ir platų operatyvinės veiklos objektų sąrašą, kuris yra daug platesnis nei ikiteisminio tyrimo arba bendrai baudžiamojo proceso objektų sąrašas. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Operatyvinės veiklos objektai - rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys, šių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant operatyvinę veiklą arba įterpiant nusikalstamų struktūrų narius į teisėsaugos, krašto apsaugos ar kitas valstybės valdžios ir valdymo institucijas, kitų valstybių specialiųjų tarnybų veikla bei kiti su valstybės saugumu susiję asmenys ir įvykiai" [4]. Tai, kad operatyvinė veikla gali būti atliekama ir operatyvinės veiklos procesas gali baigtis nesusiejant jos rezultatų su nusikalstama veika, o kartu ir ikiteisminiu tyrimu ir bendrai baudžiamuoju procesu, rodo toks pavyzdys: Atskiri operatyvinės veiklos subjektai, pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento operatyvinių padalinių pareigūnai, siekdami atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės ekonominiam, nacionaliniam saugumui, atlieka operatyvinį tyrimą dėl valstybei svarbių ekonominių objektų privatizavimo. Siekiama išvengti nepageidaujamo kapitalo į Lietuvos valstybę atėjimo, kuris gali turėti neigiamos įtakos valstybės nacionaliniam saugumui arba kelti grėsmę ekonominiam saugumui. Vertinamas investuotojų patikimumas, kapitalo kilmė ir pan. Nustačius, kad dalies kapitalo atsiradimas susijęs su atitinkamų lėšų pervedimu iš kitos valstybės specialiųjų tarnybų biudžeto arba pan., tokia informacija surašius atitinkamas pažymas perduodama kompetentingoms valstybės institucijoms. Be to, atskiros valstybės institucijos, kurioms valstybė suteikė specialius įgaliojimus vykdyti operatyvinę veiklą, nėra ikiteisminio tyrimo Įstaigos. Štai Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos operatyviniai padaliniai yra operatyvinės veiklos subjektai, tačiau nėra ikiteisminio tyrimo įstaigos. Taip pat ne visos ikiteisminio tyrimo jstaigos, išvardytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 165 straipsnyje, yra operatyvinės veiklos subjektai. Tai ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Karo policija irt. t. Taip pat galima pateikti ir daugiau pavyzdžių bei argumentų, kurie galėtų dar geriau atskleisti esminius operatyvinės veiklos bei baudžiamojo proceso, kaip tam tikrų valstybės įgaliotų institucijų, veiklos rūšių skirtumus. Vis dėlto pagrindinis tikslas yra panagrinėti operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santyki bei su tuo susijusias problemas, o ne analizuoti galimybes atriboti operatyvinę veiklą ir baudžiamąjį procesą. Kaip jau buvo minėta, operatyvinę veikl-ą ir ikiteisminį tyrimą, kaip baudžiamojo proceso stadijas, sieja bendri uždaviniai - žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių, visuomenės ir valstybės interesų gynimas bei nusikalstamų veikų atskleidimas. Taigi per tai turi būti nagrinėjamos teorinės bei praktinės operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykio problemos. Viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo atlikimą, yra nemažai spragų ir neaiškumų, kuriuos bandoma užpildyti poįstatyminiais teisės aktais, neretai iškraipančiais įstatymų leidėjo mintį ar netgi prieštaraujančiais įstatymams. Daug klausimų kyla nagrinėjant procesines prievartos priemones, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 158, 159 ir 160 straipsniuose. Štai 158 straipsnis reglamentuoja savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus. Susipažinus su šio straipsnio turiniu kyla klausimas: kokie tai veiksmai? Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse tokie veiksmai nepaminėti. Galbūt tai slaptas sekimas? Pasirodo, kad ne. Slaptas sekimas reglamentuotas BPK 160 straipsnyje. Galbūt pareigūnai, atliekantys slaptą sekimą, neslepia savo tapatybės ir ją atskleidžia? Taigi natūralu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi žinoti, kokie tai veiksmai. Kai kurie autoriai, parengę LR BPK komentarą, komentuodami šį straipsnį teigia, kad „Šios priemonės taikymo metu galima atlikti dviejų rūšių veiksmus: 1) slapta patekti į gyvenamąsias patalpas, transporto priemones ir apžiūrėti šiuos objektus, laikinai paimti tirti medžiagas, žaliavas ir produkcijos pavyzdžius bei kitus objektus, neskelbiant apie jų paėmimą, atlikti kontrolinj gabenimą, užmegzti ryšius su asmenimis, tapusiais nusikalstamos veikos tyrimo objektais ir pan.; 2) atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, jei ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi tai leista" [5, p. 401]. Analizuojant šiuos savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pavyzdžius, kyla kontrolinio gabenimo klausimas. Ar tai tas pats operatyvinės veiklos įstatyme numatytas kontroliuojamasis gabenimas, ar tai kažkas kita? Kitas klausimas -kad tai ne išsamus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų sąrašas. LR BPK nėra pateikiamas savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų sąrašas. Šią spragą pabandyta užpildyti išleidus poįstatyminiu teisės aktu patvirtintas rekomendacijas, kuriose pateikiamas sąrašas savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmų, kuriuos atliekant ikiteisminio tyrimo metu reikia vadovautis LR BPK 158 straipsniu. Toks sąrašas pateikiamas 2003 m. birželio m. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-90 patvirtintose rekomendacijose „Dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso 154, 158, 159, ir 160 straipsnių taikymo pradėjus ikiteisminj tyrimą". Šių rekomendacijų 5 dalyje išvardyti savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmai: „Slapta pašto, dokumentų siuntų, pašto perlaidų ir jų dokumentų kontrolė, slaptas patekimas į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, transporto priemones, jų apžiūra, dokumentų laikinas paėmimas ir apžiūra, paėmimas tyrimui medžiagų, žaliavų ir produkcijos pavyzdžių, techninių priemonių panaudojimas kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nei vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, užmezgimas ryšių su nusikalstamos veikos tyrimo objektais ir darymas vaizdo ar garso jrašo šių kontaktų metu, agentūrinio metodo taikymas sulaikytų ar suimtų įtariamųjų atžvilgiu, kontroliuojamo gabenimo atlikimas ar nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai" [6]. Dauguma šių veiksmų įtvirtinti Operatyvinės veiklos įstatyme ir vadinami operatyviniais veiksmais. LR BPK 158 straipsnyje numatyti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai yra procesinės prievartos priemonės. Kyla klausimas, ar pradėjus ikiteismini tyrimą ir atliekant minėtus operatyvinius veiksmus galima teigti, kad jie įgauna prievartinį pobūdį ir tampa procesine prievartos priemone? Jeigu taip, tuomet tokių priemonių prievartos ribos turi būti konkrečiai apibrėžtos. LR BPK ne tik neapibrėžia tokių prievartos priemonių taikymo ribų, bet netgi neišvardija jų. Kitas klausimas - ar poįstatyminių teisės aktu patvirtintos rekomendacijos neiškraipo Įstatymų leidėjo minties? Juk minėtų rekomendacijų 1 dalyje nurodyta, kad „Priėmus sprendimą pradėti nusikalstamos veikos tyrimą, tos nusikalstamos veikos tyrimo veiksmai pagal Operatyvinės veiklos įstatymą neatliekami, išskyrus sankcionuotus iki ikiteisminio tyrimo pradžios veiksmus, kurie gali būti vykdomi iki sankcijos termino pabaigos" [6]. Visų pirma toks teiginys prieštarauja sveikai logikai, nusikaltimų atskleidimo taktikai ir metodikai. Šį prieštaravimą rodo toks pavyzdys: Gaunama informacija apie padarytą sunkų nusikaltimą, pavyzdžiui, nužudymą arba plėšimą, ir pradedamas ikiteisminis tyrimas. Renkant informaciją apie nusikaltimo įvykį, nukentėjusiojo asmenybę, nusikaltėlio asmenybę kyla būtinybė panaudoti operatyvines įskaitas, nes yra galimybė gauti informacijos, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti, kuria remiantis galima numatyti tolesnes tyrimo kryptis, kelti versijas, planuoti tolesnius nusikaltimo tyrimo veiksmus ir pan. Pagal šiuo metu galiojantį Operatyvinės veiklos įstatymą operatyvinės įskaitos naudojimas yra operatyvinis veiksmas. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme nurodyta, kad operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas yra informacija apie operatyvinės veiklos objektus. Šiame įstatyme pateikiamas operatyvinės veiklos objektų sąrašas, kuriame prie operatyvinės veiklos objektų priskiriamos ir padarytos nusikalstamos veikos. Taigi vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu informacija apie padarytą nusikalstamą veiką yra pagrindas atlikti operatyvinius veiksmus. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra draudimo pradėjus ikiteisminį tyrimą atlikti operatyvinius veiksmus pagal operatyvinės veiklos įstatymą. Oponentai gali teigti, kad BPK 44 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad „Kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisė j būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos šio Kodekso numatytais atvejais ir tvarka" [2]. Vadovaujantis šiuo įstatymo reikalavimu priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą negalima atlikti operatyvinių veiksmų, kuriais apribojama teisė į privatų gyvenimą operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau tik dalis operatyvinių veiksmų, numatytų Operatyvinės veiklos įstatyme, apriboja LR BPK 44 straipsnio 9 dalyje minimas teises. Jeigu būtų pripažinta, kad patikrinimas operatyvinėje įskaitoje apriboja minėtas teises, šis veiksmas turėtų būti atliekamas laikantis LR BPK nustatytos tvarkos ir turėtų būti priimama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis. Tokiu atveju prieitume prie absurdo ribos ir, ko gero, nereikia aiškinti, kodėl. Kita svarbi problema - operatyvinio tyrimo atlikimo galimybė ikiteisminio tyrimo pareigūnui priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje numatytas vienas iš operatyvinio tyrimo atlikimo pagrindų: kai „Pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis" [4]. Minėtų generalinio prokuroro įsakymu patvirtintų rekomendacijų 4 dalyje pasakyta, kad „Nuteistojo paieška vykdoma vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu. Įtariamojo ar kaltinamojo paieška taip pat gali būti vykdoma vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis, jeigu paieškos metu gautos informacijos nereikės panaudoti baudžiamajame procese" [7]. Kyla klausimas, ar Operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtintas minėtas operatyvinio tyrimo pagrindas yra tikslingas, nes operatyvinio tyrimo esmė yra ta, kad, esant operatyvinio tyrimo pagrindui, galimi ir tie operatyviniai veiksmai, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties arba prokuroro sankcijos. Šiuo atveju, kai įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis pasislepia, visada yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir atliekant veiksmus, kuriais gali būti apribojamos LR BPK 44 straipsnio 9 dalyje paminėtos asmens teisės. Tokie veiksmai turi būti atliekami LR BPK nustatyta tvarka. Galima teigti, kad nuteistajam, įtariamajam arba kaltinamajam pasislėpus, Operatyvinės veiklos įstatymu gali būti vadovaujamasi tik atliekant operatyvinius veiksmus, kuriems atlikti nereikalinga teismo nutartis. Tokie veiksmai, vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu, gali būti atliekami ir be teismo nutarties, ir kyla abejonių dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo tikslingumo. Kitas svarbus momentas, kurį taip pat reikia pabrėžti - tai LR BPK vartojamų sąvokų apibrėžimo problema. LR BPK 160 straipsnyje reglamentuojama viena iš procesinių prievartos priemonių, vadinama slaptu sekimu. LR BPK neapibrėžia, kokia tai procesinė prievartos priemonė. Autoriai, komentuodami, šį straipsnį, teigia, kad „Slaptas sekimas - tai procesinė prievartos priemonė, kurią taikant ikiteisminio tyrimo metu gaunami duomenys apie asmenį, transporto-priemonę arba kitą sekimo objektą" [6. p; 404]. Kyla klausimas, ar atlikdamas slaptą sekimą ikiteisminio tyrimo pareigūnas atskleidžia savo tapatybę, ar ne, kokiu būdu tie duomenys gaunami, ar tai tik stebėjimas viešoje vietoje, ar asmens veiksmų kontrolė jo nuosavame bute ir pan. Tas klausimas kyla dar ir todėl, kad LR BPK 160 straipsnio 3 dalyje nustatyta tai, kad „Šio veiksmo vykdymas galimas ir be ikiteisminio tyrimo nutarties, kai nėra renkama informacija apie konkretų asmenį" [2]. Kai kurie autoriai netgi teigia, kad „Tokiais atvejais slaptą sekimą gali atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras" [5, p. 404]. Iš viso to galima daryti išvadą, kad šis veiksmas - tai naujas ir iki LR BPK įsigaliojimo netaikytas veiksmas. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme reglamentuotas vienas iš operatyvinės veiklos metodų - operatyvinis sekimas. Šio įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje nurodyta, kad „Operatyvinis sekimas yra operatyvinės veiklos metodas, kai informacija gaunama slaptai, tiesiogiai stebint objektą" [4], Vadovaujantis operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis operatyvinio sekimo atlikimas yra operatyvinis veiksmas, kurį gali atlikti tik operatyvinės veiklos subjekto pareigūnai. Operatyvinės veiklos įstatymas operatyviniam sekimui atlikti nenumato teismo arba prokuroro sankcionavimo. LR BPK nėra numatytas draudimas šį operatyvinį veiksmą panaudoti ir priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiuo metu egzistuojanti nusikalstamų veikų tyrimo praktika yra tokia, kad Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme numatytas operatyvinis sekimas ir LR BPK numatytas slaptas sekimas yra tie patys veiksmai, atliekami tų pačių operatyvinės veiklos slaptųjų darbuotojų. Tačiau iki sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimo tai yra operatyvinis veiksmas, nereikalaujantis nei teismo nutarties, nei prokuroro sankcionavimo, o pradėjus ikiteisminį tyrimą tai tampa procesine prievartos priemone ir renkant informaciją apie konkretų asmenį gali būti atliekamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjui priėmus atitinkamą teismo nutartį. Šioje situacijoje galima įžvelgti dviejų įstatymų prieštaravimą. Operatyvinės veiklos įstatymas neturi prieštarauti LR BPK. Jeigu atliekant šiuos veiksmus būtų ribojamos žmogaus teisės, tai Operatyvinės veiklos įstatyme būtų galimybė jas pažeisti. Kyla klausimas, ar atliekant operatyvinį sekimą gali būti pažeidžiamos žmogaus teisės? Tam, kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, būtina gerai žinoti tokio informacijos gavimo būdo turinį bei taikymo galimybes ir ribas. Kadangi LR BPK nepateikia slapto sekimo apibrėžimo, neaišku, kokius konkrečius veiksmus gali ir turi atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Literatūroje galima rasti įvairių slapto sekimo aiškinimų. Žinoma, kad netikslinga nagrinėti visas atskirų autorių pateikiamas slapto sekimo sampratas, tačiau kai kurių autorių pateiktas šio informacijos gavimo būdo turinys yra svarbus aptariant minėtą klausimą. Atskiri autoriai, detaliai nagrinėję šj informacijos gavimo būdą, teigia, kad jis gali apimti fizinį, elektroninį stebėjimą arba kompleksinį fizinio ir elektroninio stebėjimo elementų naudojimą. „Fizinis stebėjimas - tai toks stebėjimas, kai informacija gaunama vizualinio sekimo būdu. Elektroninis stebėjimas - tai toks stebėjimas, kai sekant yra naudojamps specialios techninės priemonės sekti įtariamojo asmens veiksmus patalpose bei transporto priemonėse" [7, p. 130]. Kadangi LR BPK 160 straipsnyje slapto sekimo apibrėžimas nepateikiamas, galima manyti, kad jis apima ir specialiųjų techninių priemonių naudojimą sekant įtariamo asmens veiksmus jam esant nuosavame bute, darbo kabinete, nuosavame automobilyje ir pan. Operatyvinės veiklos įstatyme reglamentuotas operatyvinis sekimas neapima specialiųjų techninių priemonių naudojimo kontroliuojant asmens veiksmus kartu apribojant žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Žinoma, kad Operatyvinės veiklos įstatyme yra numatyta galimybė atlikti tokio pobūdžio veiksmus, tačiau tai reglamentuota minėto įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje ir įvardyta techninių, priemonių naudojimu specialia tvarka. Kitaip nei operatyvinio sekimo, techninių priemonių naudojimas specialia tvarka gali būti atliekamas tik apygardos teismo pirmininkui arba šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui priėmus motyvuotą teismo nutartį. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtintas operatyvinis sekimas neapima techninių priemonių naudojimo specialia tvarka, nes tam skirtas atskiras operatyvinės veiklos metodas - elektroninė žvalgyba. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtintas nusikalstamą veiklą imituojantis elgesio modelis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Toje Konstitucinio Teismo byloje buvo analizuojama slaptų tyrėjų veikla užsienio valstybėse. Teiginiai, kuriais apibūdinami slapti tyrėjai užsienio valstybėse, yra šie: dažniausiai kalbama apie slaptus tyrėjus arba slaptus agentus, t. y. asmenis, prisidengusius išgalvotais anketiniais duomenimis arba biografija, jeigu, aišku, to reikia, arba kurie tiesiog nuslėpdami esą pareigūnai renka informaciją apie daromas arba padarytas nusikalstamas veikas. Tokia teisėsaugos pareigūnų veikla, ypač bandant kovoti su sunkiausiais nusikaltimais, beveik visuotinai pripažįstama leistina. Tol, kol slapti tyrėjai lieka tik pasyviais įvykių stebėtojais, didesnių problemų žmogaus teisių apsaugos požiūriu nekyla. „Europos žmogaus teisių teismas yra nusprendęs, kad slaptojo tyrėjo pasitelkimas nepažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, užtikrinančio privataus gyvenimo neliečiamybę" [8]. Operatyvinį sekimą atliekantys operatyvinės veiklos slaptieji darbuotojai dėl specialios šio metodo taikymo taktikos bei konspiracijos užtikrinimo atlieka tik pasyvaus įvykių stebėtojo vaidmenį. Taip pat svarbu tai, kad konkretaus asmens atžvilgiu operatyvinis sekimas atliekamas tik asmeniui būnant viešoje vietoje ir suprantant, kad jį "gali stebėti bet kokie pašaliniai asmenys. Taigi atliekant operatyvinį sekimą problemų žmogaus teisių apsaugos požiūriu nekyla. Tuo tarpu kitų operatyvinių veiksmų, kuriems atlikti nereikia jokių teismo nutarčių, atlikimas tiek priėmus sprendimą pradėti ikiteismini tyrimą, tiek juos atliekant iki jo pradžios, gali kelti kur kas daugiau problemų žmogaus teisių apsaugos požiūriu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos Įstatyme numatyti tokie operatyvinės veiklos metodai: operatyvinė apklausa ir operatyvinė apžiūra. Jie gali būti taikomi viešai, užšifruotai arba slaptai. Taikant šiuos operatyvinės veiklos metodus atsiranda galimybė apriboti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje Įtvirtintas žmogaus teises. Tai galima iliustruoti tokiu praktiniu pavyzdžiu: ■operatyviniai darbuotojai, norėdami apžiūrėti asmens butą, pasistengia, kad jame dingtų elektra ir atvykę kaip elektros tinklų darbuotojai paaiškina, kad Įvyko trumpas elektros sujungimas. Asmuo net neįtaria, kad tai operatyviniai darbuotojai ir juos įsileidžia, taip suteikdamas jiems galimybę pasiekti savo tikslą. Taigi atliekant tokio pobūdžio veiksmus tikrai yra daugiau galimybių apriboti žmogaus teises, negu atliekant pasyvaus stebėtojo vaidmenį. Kita sąvoka, pavartota LR BPK - nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra šių veiksmų sąvokos apibrėžimo. Galima teigti, kad kartais nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atlieka ir vaikai, žaisdami karą arba vaidindami nusikaltėlius, arba aktoriai, vaidindami nusikaltėlių vaidmenį teatre arba meniniame filme. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos Įstatyme vartojama sąvoka nusikalstamos veikos imitacijos modelis. Šio įstatymo 3 straipsnio 19 dalyje pateikta nusikalstamos veikos imitacijos modelio sąvoka bei jos apibrėžimas. LR BPK 159 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asmuo, šio straipsnio nustatyta tvarka atlikęs nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, laikomas Įvykdžiusiu teisėsaugos institucijos užduotį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 32 straipsnį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 32 straipsnyje vartojama nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio sąvoka. Nusikalstamos veikos elgesio modelis reglamentuojamas operatyvinės veiklos įstatyme. Nusikalstamos veikos elgesio modelio taikymas yra operatyvinis veiksmas, o kokia procesinė prievartos priemonė yra nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai - neaišku. Be to, LR BPK 159 straipsnyje nustatyta, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tų veiksmų atlikimą. Suprantama, kad teisinių terminų ir sąvokų vartojimas bei jų apibrėžimas yra svarbus dalykas, nes tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek asmenys, kuriems turi būti pranešama apie tokių procesinių prievartos priemonių naudojimą jų atžvilgiu, turėtų žinoti, kokie šie veiksmai. Taip pat ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje paminėta, kad „Sąvokos ir/arba jos apibrėžimo negalima nagrinėti paliekant nuošaly kurį nors toje sąvokoje vartojamą žodį arba kurią nors tos sąvokos apibrėžimo formuluotę. Tad ir teisės akte (jo dalyje) apibrėžiamos sąvokos negalima nagrinėti paliekant nuošaly kurį nors toje sąvokoje vartojamą žodi arba kurią nors tos sąvokos apibrėžimo formuluotę, nes taip būtų ignoruojamas atitinkamo teisės reguliavimo vieningumas" [9], Kartais skirtingas sąvokų supratimas nulemia atitinkamų valstybės institucijų, Įskaitant ir teismo, požiūrį j tam tikrus reiškinius ir veikas. Panašiomis sąvokomis, vartojamomis atskirose valstybėse, apibrėžiami skirtingi reiškiniai. Pavyzdžiui, kai kuriose Jungtinėse Amerikos Valstijose teismas, sankcionuodamas asmens slapta sekimą, leidžia jo metu naudoti technines priemones specialia tvarka, kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą arba veiksmus ir pan. Lietuvoje tai galėtume palyginti su situacija, jei teismas sankcionuotų operatyvinį tyrimą ir operatyviniai darbuotojai šio tyrimo metu galėtu visus operatyvinio tyrimo veiksmus atlikinėti be papildomo sankcionavimo. Akivaizdu, kad užsienio valstybėse vartojamų specialių sąvokų išvertimas į lietuvių kalbą dar nereiškia šių sąvokų tapatumo. Viskas, kas buvo paminėta prieš tai, gali pasirodyti tik teorinio pobūdžio problema, tačiau nusikaltėliai, siekdami išvengti atsakomybės, tokias spragas neabejotinai išnaudos. Situacija, kai atskiruose Įstatymuose skirtingomis sąvokomis Įvardijami tokie patys reiškiniai arba veiksmai, ir kai iki sprendimo pradėti ikiteismini tyrimą priėmimo momento ir priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą yra numatyta skirtinga tų pačių veiksmų sankcionavimo tvarka, sukelia tam tikrą neaiškumą ir prieštaravimų. Nagrinėjant operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo santykį praktiniu aspektu, ko gero, aktualus kausimas yra operatyvinio tyrimo nutraukimo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento nustatymas, čia neaiškumų atsiranda analizuojant tokias situacijas, kai, vadovaujantis operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, turint informacijos apie sunkų nusikaltimą padariusį asmenį atliekamas operatyvinis tyrimas, pavyzdžiui, jeigu tokio operatyvinio tyrimo metu nustatoma, kad asmuo yra-padaręs kelis nusikaltimus, dėl kurių jau atliekamas ikiteisminis tyrimas LR BPK nustatyta tvarka. Taigi ar tie jo nusikalstamų veikų tyrimo veiksmai, apribojantys asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, atlikti vadovaujantis operatyvinės veiklos Įstatymo nuostatomis, neprieštarauja LR BPK 44 straipsnio nuostatoms? Ar operatyvinės veiklos subjekto pareigūnai operatyvinio tyrimo metu žino tai, kad dėl tiriamojo padarytų nusikalstamų veikų atliekamas ikiteisminis tyrimas neturėtų nedelsiant nutraukti operatyvinį tyrimą ir ar galima surinktą informaciją panaudoti ikiteisminiame tyrime, jeigu veiksmai atlikti ne pagal LR BPK? Manytume, kad tokio pobūdžio klausimai įstatymų lygiu dar neišspręsti. Galima tik spėti, kad tai reglamentuoja neviešo pobūdžio poįstatyminiai teisės aktai. Taigi atsižvelgiant Į minėtas problemas būtina pabrėžti, kad vien tik Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo tobulinimas tikrai neišspręs visų klausimų, susijusių su operatyvinės veiklos vieta nusikalstamų veikų tyrimo procese. Norint tinkamai išspręsti operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo sąveikos problemas nepakanka tik pakeisti operatyvinės veiklos Įstatymą jį derinant su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu. Taip pat būtina peržiūrėti ir LR BPK nuostatas, apimančias operatyvinę veiklą. Išvados Operatyvinę veiklą su baudžiamuoju procesu, taip pat ir su ikiteisminiu tyrimu, kaip baudžiamojo proceso stadija, kuria prasideda baudžiamasis procesas, sieja nusikalstama veikla. Operatyvinę veiklą ir ikiteisminį tyrimą, kaip baudžiamojo proceso stadiją, sieja bendri uždaviniai, tai yra žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių, visuomenės ir valstybės interesų gynimas bei nusikalstamų veikų atskleidimas. Tačiau operatyvinės veikla neapsiriboja nusikalstamų veikų prevencija arba išaiškinimu. Operatyvinė veikla gali būti atliekama ir operatyvinės veiklos procesas gali baigtis ne-susiejant jos rezultatų su nusikalstama veikla bei ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamuoju procesu. Tai lemia Operatyvinės veiklos įstatyme Įtvirtintas platus operatyvinės veiklos uždavinių sąrašas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra 158, 159 ir 160 straipsniuose reglamentuotų procesinės prievartos priemonių apibrėžimų, nenurodytos ir šių priemonių prievartos taikymo ribos. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi žinoti, kokios tai procesinės prievartos priemonės bei prievartos taikymo ribas. Tai taip pat turi žinoti ir asmenys, kuriems tokios priemonės taikomos, nes apie tai jiems turi būti pranešama. Šį klausimą bandyta išspręsti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis, kuriose galima Įžvelgti įstatymo leidėjo minties iškraipymą bei prieštaravimus operatyvinės veiklos įstatymui. Šiame poįstatyminiame teisės akte procesinėmis prievartos priemonėmis laikomi Operatyvinės veiklos Įstatyme įtvirtinti operatyviniai veiksmai, kuriuos, remiantis BPK, gali atlikti ne operatyvinės veiklos subjektai. Taip pat numatytas draudimas pagal Operatyvinės veiklos Įstatymą atlikti operatyvinius veiksmus prasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Tai prieštarauja sveikai logikai, nusikaltimų atskleidimo taktikai bei metodikai. Norint tinkamai spręsti operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo sąveikos problemas nepakanka tik pakeisti Operatyvinės veiklos įstatymą jj derinant su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu. Būtina išnagrinėti ir LR BPK nuostatas, apimančias operatyvinę veikla,. ♦ ♦♦ LITERATŪRA 1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2002 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr, IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. ]X-994, Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas//Valstybės žinios. 2002 11 22. Nr. 112. Publikacijos Nr. 4970. 2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785 //Valstybės žinios. 2002 04 09. Nr. 37. Publikacijos Nr. 1341. 3. Panomariovas A., Rudzkis T. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveika // Jurisprudencija: mokslo darbai. -Vilnius: LTU, 2000. T. 17(9). 4. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 65. Publikacijos Nr. 2633. 5. Goda 6., Merkevičius R. ir kiti. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. -Vilnius, 2003. 6. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas Nr. 1-90 „Dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso 154, 158, 159 ir 160 straipsnių taikymo rekomendacijų patvirtinimo". 2003 06 26. 7. Cmmphob M. n. KoMemapMM onepainBHO-pošbicKHOro 3aKOHOflaTenbCTBa P* n 3apy6e*Hbix CTpaH. - MocKBa, 2002. 8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198-1 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai" // Valstybės žinios. 2000 05 12. Nr. 39. Publikacijos Nr. 1105. 9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d, redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į Konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" // Valstybės žinios. 2003 02 25. Nr. 19. Publikacijos Nr. 828. SUMMARY In the Article, the provisions of the Criminal Proceedings Code of Republic of Lithuania, the Law on Siirveillance Activities as well as other laws and by-laws of Republic of Lithuania on an establishment of the ratio benveen siirveillance activities and pre-trial investigation are discussed upon. The tasks of siirveillance activities and criminal proceedings are analyzed. the interrelation of these types of activities and the possibilities of their delimitation are stressed. Tlie possibilities to applv separate foims of siirveillance activities after starting pre-trial investigation as well as the related practical and theoreticalproblems are revievted as well. The ratio between siirveillance activities and pre-trial investigation is one of important elements of interrelation of surveillance activities and criminal proceeding. This problem is discussed both in the way of a general explanation of the interrelation benveen surveillance activities and criminal proceeding and in the way of explanation of the possibility to apply separate forms of surveillance activities after starting pre-trial investigation. A considerable attention is paid to an establishment of the ratio of the means of proceeding compulsion provided in the Criminal Proceedings Code of Republic of Lithuania and the methods of surveillance activities Consolidated in the Law on Surveillance Activities. Becaase the Criminal Proceedings Code of Republic of Lithuania does not provide the list of separate means of proceeding compulsion as įveli as their definitions and limits of their application, an analysis of the by-laws where the attempts to describe these issues in details are made is performed. An importance. of the notion usedih the Criminal Proceedings Code of Republic of Lithuania in- a definition of separate means of proceeding compulsion as well as a necessity of an establishment of the limits of application of compulsion are stressed. Their lack is considerable both in laws and bylaws. On the analysis of the contents of one ofthe means of proceeding compulsion, the ratio ofthe establishment of the limits of proceeding compulsion with the possibility to restrict the human right to inviolabiliry of personai life and a setllement of this problem on peifoimance of surveillance actions \vith similar numes are shown. Contradictions of the Criminal Proceedings Code of Republic of Lithuania and the Law on Surveillance Activities as well as the by-Jaws on an establishment of the possibility to cany out surveillance actions after adoption of the decision on starting pre-trial investigation are discussed upon as well. ĮTARIAMOJO PROCESINIS STATUSAS mokslininkų, tačiau Lietuvai integruojantis i Europos Sąjungą ir iš pagrindų reformuojant baudžiamąjį procesą, procesinis įtariamojo statusas1 tampa labai aktualus tiek moksliniu, tiek praktiniu aspektu. Pasak vieno iš naujojo, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (tliau - naujasis Lietuvos BPK) kūrėjų M. Kazlausko, naujasis Lietuvos BPK, parengtas remiantis Vakarų Europos baudžiamojo proceso įstatymuose sukaupta ir šimtametes tradicijas turinčia patirtimi, taip pat perėmus laiko reikalavimus išlaikiusias ir teisės praktikoje pasiteisinusias, ypač po 1990 metų priimtas galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d. Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - senasis Lietuvos BPK) nuostatas, kurios nesikirto su naujojo įstatymo koncepcija [10, p. 64-65]. Taip galima pasakyti ir apie įtariamojo procesinį statusą. Senajame Lietuvos BPK buvo apibrėžta įtariamojo sąvoka, nustatytos jo teisės ir pareigos. Tęstinumo dėka tai yra ir naujajame Lietuvos BPK, tačiau čia įtariamojo sąvoka išplečiama, nustatomos naujos jo teisės ir pareigos Atsižvelgiant į tai straipsnyje atskleidžiamas tariamojo procesinio statuso perimamumas ir brėžiamos įaį kurįų ytų šalių teisinėse sistemose vyraujančios tendencijos. j. Įtariamojo Sąvoka jsiaerinėjamo klausimo vertinimas labai priklauso nuo pasirinktose šalyse siūlomų mokslinių ir oraktinių rekomendacijų, taip pat valstybėje įtvirtintų teisės principų. Pagrindinis principas, sietinas su įtariamojo asmens sąvoka, yrą nekaltumo prezumpcija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 31 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įsta tymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu" [1], Tačiau šis principas nėra įtvirtintas galiojančiame Lietuvos BPK. Tai iš esmės galima paaiškinti tuo, kad vis dar turime sovietinio tipo, nors ir po Nepriklausomybės atkūrimo daug kartų taisytą BPK [9, p. 42-45]. Naujajame Lietuvos BPK šis principas įtvirtintas 44 straipsnio šeštojoje dalyje [4]. Šio principo įtvirtinimą baudžiamojo proceso įstatyme suponuoja pagrindinis tarptautinis dokumentas: 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio pirmoji dalis; 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio antroji dalis; 1966 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio antroji dalis. Būtų galima daryti prielaidą, kad baudžiamajame procese gal ir neturėtų būti įtariamojo, kaip proceso dalyvio, sąvokos, nes asmuo gali tapti kaltu tik tada, kai iš esmės yra įrodyta jo kaltė padarius konkrečią nusikalstamą veiką ir pastarojo asmens atžvilgiu yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Šios nuostatos realizavimo pavyzdys yra Vokietijos baudžiamojo proceso tvarka (vok. Strafprozejiordnung) (toliau – Vo kietijos BPK). Vokietijos BPK, kitaip nei senajame ir naujajame Lietuvos BPK bei Rusijos BPK, neišskiriamas Įtariamasis kaip savarankiškas baudžiamojo proceso subjektas (Vokietijos BPK procese dalyvaujantys asmenys vadinami subjektais, o naujajame Lietuvos BPK - tyrimo dalyviais). Be to, Vokietijoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina [22, p. 2535-2538] grindžiama moksline kaltinamojo sąvoka, nes Vokietijos BPK 157 straipsnyje apibrėžiamos tik „apkaltintojo" ir „teisiamojo" sąvokos [21, § 157, -Rdnr. 1[. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltintasis yra kaltinamasis, kuriamyrapareikštas oficialus kaltinimas (kurio atžvilgiu prokuroras priėmė kaltinamąjį aktą, vok. Anklageschrifi). Teisiamasis yra kaltinamasis, kurio atžvilgiu yra priimtas sprendimas pradėti teisminį nagrinėjimą (atiduoti teismui) [21, § 157, Rdnr. 2 t]. K. Rogall tvirtina, kad yra baudžiamojo proceso subjektas - įtariamas liudytojas, kurio taip pat nenurodoma konkreti sąvoka ir jis netapatinamas su kaltinamuoju. Tačiau šio mokslininko tvirtinimu, Vokietijos BPK yra vartojama kaltinamojo sąvoka, kurią pagal Įstatymą leidžiama vartoti dviem prasmėmis: siaurąja- asmuo yra traktuojamas kaip kaltinamasis trumpą laiko terminą nuo to procesinio momento, kai prokuroras tolesnį ikiteisminį tyrimą nukreipia prieš šį asmenį, tol, kol prokuroras priima kaltinamąjį aktą ir perduoda jį teismui, irplačiaja-visi asmenys, traukiami baudžiamojon atsakomybėn visomis baudžiamojo proceso procesinėmis stadijomis [22, p. 2535; 11, § 157, Rdnr. 4]. Kaltinamuoju asmuo laikomas nuo to procesinio momento, kada prokuroras tolesnį ikiteisminį tyrimą nukreipia prieš šį asmenį [14, p. 60]. Panašiai vertina ir Europos žmogaus teisių teismas interpretuodamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 ir 6 straipsnius. Daugelyje sprendimų Europos žmogaus teisių teismas pripažino, kad kal tiriamuoju (pagal naująjį Lietuvos BPK tai atitiktų įtariamojo sąvoką) žmogus tampa jau tada, kai pareigūnas jį įkaitinančia prasme pradeda apklausti aplinkinius asmenis (verslo partnerius, darbuotojus, kaimynus) ir tai iš esmės turi neigiamą įtaką iki tol buvusiems jo socialiniams santykiams [23, p. 293]. Nuo šio procesinio momen; to žmogui turi būti pranešta kaltinimo pagrindas ir motyvas bei suteikta galimybė naudotis visomis minėtos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis procesinėmis teisėmis [7]. ..' P. Bringewat nuomonė kitokia, nei vyrauja pagal prieš tai minėtą teoriją. Jo teigimu, įtariamasis yra savarankiškas proceso subjektas greta kaltinamojo, nepaisant to, kad įstatyme įsakmiai nėra įvardyta įtariamojo sąvoka. Jis išskiria ne sąvoką, o požymius, būdingus tik įtariamajam. Pagal Vokietijos BPK 55 straipsnį [21, p. 185-ISSj ir 60 straipsnio 2 punktą [21, p. 200] kiekvienas liudytojas turi teisę neatsakyti į klausimus, atsakydamas į kuriuos sau ar to paties įstatymo 52 straipsnio pirmojoje dalyje [21, p. 161-162] įvardytiems giminaičiams (sužadėtiniui, sutuoktiniui, šeimos nariui ir kitiem) sukeltų grėsmę būti patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn, ir toks liudytojas negali būti prisaikdinamas pagal to paties įstatymo 60 straipsnio 2 punktą. Tačiau jeigu apklausos metu kilo įtarimas, kad liudytojas galėjo dalyvauti padarant tiriamą veiką, bet procese jis dar nėra kaltinamasis, toks asmuo objektyviai negali turėti kito procesinio vaidmens, tik būti įtariamuoju. Kitaip sakant, jis nėra nei liudytojas, nei kaltinamasis, bet turi pagrindines kaltinamojo procesines teises [20, p. 289 ff.]. Senajame Lietuvos BPK ir naujajame Lietuvos BPK taip pat skirtingai interpretuojama įtariamojo sąvoka. Senojo Lietuvos BPK59 straipsnio pirmojoje dalyje yra pateikiama įtariamojo sąvoka: „{tariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikaltimą, arba asmuo, kuriam paskirta kardomoji priemonė prieš pareiškiant kaltinimą, arba asmuo, kuris apklau-siamas apie jo padarytą nusikalstamą veika" Apibendrinant senojo Lietuvos BPK Įtariamojo sąvoką, darytina išvada, kad įtariamuoju tampama trimis atvejais: a) sulaikius asmenį BPK 137 straipsnyje nustatyta tvarka; b) paskyrus asmeniui kardomąją priemonę iki kaltinimo pa-reiškimo ir c) apklausiant asmenį apie jo padarytą nusikalstamą veiką [12, p. 84-85]. Naujojo Lietuvos BPK 21 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nustatyta nauja, tačiau iš esmės nepakitusi sąvoka: L Įtariamasis yra ikiteisminio tyrimo dalyvis; 2. Įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas. Kitaip tariant, asmuo bus laikomas įtariamuoju jeigu: 1) jis yra laikinai sulaikytas pagal naujojo Lietuvos BPK 140 straipsnyje nustatytą tvarką, 2) jis yra apklaustas naujojo Lietuvos BPK 188 straipsnyje arba 189 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau prieš tai jam pateikus pranešimą apie įtarimą remiantis BPK 187 straipsnyje nustatyta tvarka. Vadinasi, įtariamojo sąvoka pagal senąjį ir naująjį Lietuvos BPK yra grindžiama dviem pagrindinėmis sąvokomis: sulaikymu ir apklausa. Tačiau gali būti atvejų, kad asmuo nėra nei sulaikytas, nei apklaustas, tačiau laikomas įtariamuoju. Naujojo Lietuvos BPK 123 straipsnyje pateikiama suėmimo skyrimo tvarka. Pirmojoje šio straipsnio dalyje yra nustatyta, kad suėmimas gali būti skiriamas įtariamajam, kuris nėra sulaikytas. Iš to darytina išvada, kad 21 straipsnio pirmoji dalis ir antroji dalis turėtų būti koreguojamos įtraukiant vieną pagrindą asmenį laikyti įtariamuoju ir tuo atveju, jeigu jis yra žinomas kaip asmuo, tačiau nėra nei faktiškai, nei teisiškai sulaikytas. Faktinio k teisinio sulaikymo sąvokos išskirtinai svarbios įtariamojo procesiniam statusui. Šią sulaikymo klasifikaciją būtų galima tiksliai paaiškinti pateikiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, įsigaliojusio nuo šių metų gegužės pirmos dienos, (toliau - naujasis Lietuvos BK), 130 straipsnio -,Tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio" [2] taikymo praktinį pavyzdi: grįžęs apie 23 valandą į namus, neblaivus asmuo X susikivirčijo su žmona. Kilusio konflikto triukšmą išgirdęs kaimynas Y paskambino į policiją. Budėjęs policijos darbuotojas įregistravęs gautą pranešimą žurnale, davė nurodymą budinčiam policijos ekipažui ir šis išvyko nurodytu adresu. Atvykę pareigūnai rado atrakintas ir praviras buto duris. Buto viduje, be konfliktiškai nusiteikusio buto šeimininko X ir mirtinai sužalotos jo žmonos, policijos pareigūnų laukė keli namo gyventojai ir kaimynas Y. Vertinant pateiktą pavyzdi, galima išskirti faktinio asmens sulaikymo momentą - sulaikytas įvykio vietoje, tai yra tuoj po nusikaltimo padarymo. Procesiniu aspektu konkrečioje situacijoje asmuo X gali būti laikinai sulaikytas remiantis senojo Lietuvos BPK 137 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta tvarka, būtent, „ ...asmenį užkluptą darant nusikaltimą ar tuoj po to, kai jis nusikaltimą padarė,..." [3]. Analogiškai turėtų būti ir pagal naujojo Lietuvos BPK 140 straipsnio pirmąją dalį. Be to, svarbu pabrėžti, kad, be baudžiamojo proceso įstatymų, atvykę policijos pareigūnai vykdys pareigas pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto suteiktą teisę, tai yra: „įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti" [6]. Dabar netekęs galios Policijos įstatymo 34 straipsnis, pagal kurio 3 punktą buvo suteikta teisė: „pristatyti teisėtvarkos pažeidė jus į policiją ar kitas tarnybines patalpas ne il giau kaip 3 valandoms jų asmenybei nustatyti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti, as menims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti" [5]. Pažymėtina, kad pagal anksčiau galiojusį įstaty mą buvo nustatytas trijų valandų terminas pri statyti asmenį į nurodytą teisėsaugos instituciją. To nėra nustatyta ir naujajame Lietuvos BPK. Si aplinkybė gali kelti kaltinimo ir gynybos disku- sijų. - — - Pateiktame pavyzdyje yra tik faktinio sulaikymo momentas, jis nesutaps su teisinio sulaikymo momentu. Teisinis sulaikymo momentas atsiras tik kai asmuo bus atvežtas į policijos budintį skyrių ir bus surašytas sulaikymo protokolas. Čia gali kilti diskusijų, būtent kada sulaikytas asmuo pateiktame pavyzdyje taps įtariamuoju ir jis įgis procesines teises ir pareigas. Šis klausimas yra labai aktualus gynybos požiūriu, nes naujojo Lietuvos BPK 21 straipsnio trečiojoje dalyje išskirta įtariamojo teisė: „... nuo sulaikymo momento ar pirmosios apklausos turėti gynėją...". Šio straipsnio dalies patikslinimas įterpiant žodį ,/aktinio", redakcijos dalį išdėstant: „... nuo faktinio sulaikymo momento ar pirmosios apklausos turėti gynėją...", galėtų išspręsti gynybos ir kaltinimo diskusijas. Kitaip nei Lietuvos BPK, Rusijos BPK 46 straipsnio antrosios dalies 2 punkte yra įtvirtintas įtariamojo faktinio sulaikymo momentas. Mokslininkai L. Baškatovas ir G. Vietro-va, komentuodami minėto straipsnio 2 punktą, sulaikymą sieja su įtariamojo asmens teise į gynybą, įtvirtinta Rusijos Federacijos Konstitucijos 48 straipsnio antrojoje dalyje. Tai yra, kad asmuo laikomas įtariamuoju ne nuo sulaikymo protokolo, kuris turi būti surašytas per tris valandas nuo asmens pristatymo į kvotos organą ar pas tardytoją, jam paskelbimo, bet būtent nuo faktinio sulaikymo (sulaikius vietoje darant nusikaltimą ar tuoj pat po jo padarymo) [16, p. 89]. Šių mokslininkų nuomone, asmuo tą laiko tarpą, kada jis faktiškai yra sulaikytas ir vežamas į kvotos organą ar pas tardytoją, jau yra laikomas įtariamuoju. Todėl jo negalima apklausti kaip liudytojo, atlikti tardymo veiksmų, susijusių su įtariamojo procesiniu statusu, nes jam nėra garantuota teisė į gynybą, be to, jis turi teisę tylėti. Svarbu ir tai, kad pagal Rusijos BPK įtariamojo apklausa turi būti atlikta per 24 valandas nuo faktinio sulaikymo momento. Naujasis Lietuvos BPK, kitaip nei nustatyta senajame Lietuvos BPK ir Rusijos BPK, nenustato termino atlikti apklausą. Tai taip pat gali kelti kaltinimo ir gynybos diskusijų. Nenustačius apklausos termino gali atsitikti, kad asmuo bus sulaikytas 48 valandas, nebus apklaustas ir paleistas, taigi bus pažeidžiama asmens laisvės teisė. Manytume, turėtų formuotis praktika, kad sulaikytas kaip įtariamasis asmuo nedelsiant turėtų sužinoti, kuo jis yra įtariamas, ir iš karto būti apklaustas. Norint konkrečiai aptarti Rusijos baudžiamajame procese nustatytą įtariamojo sąvoką, reikėtų įvertinti Rusijos BPK 46 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytus pagrindus: 1. Įtariamuoju laikomas asmuo: a) kuriam iškelta baudžiamoji byla pagal pagrindus ir tvarką, nustatytus BPK20 skyriuje; b) arba asmuo, kuris yra sulaikytas laikantis BPK 91 ir 92 straipsniuose nustatytos tvarkos; c) arba kuriam iki kaltinimo pateikimo paskirta kardomoji priemonė laikantis BPK 100 straipsnyje nustatytos tvarkos [16, p. 88]. Apibendrinant galima pasakyti, kad pagal 1) punkte įtvirtintą nuostatą įtariamasis bus asmuo, kuris yra žinomas. Žinomas asmuo supran tamas dviem prasmėmis: pirma, kai jis yra sulaikytas arba apklaustas ir paleistas, antra, kai jis, tarkime, išvykęs į užsienį, neturėdamas tikslo slėptis. Rusijos BPK 20 skyrius įtvirtina prokuratūros vadovaujamąjį vaidmenį iškeliant baudžiamąją bylą ir atliekant jos tyrimo priežiūrą. Šio kodekso skyriaus įtvirtinimopagrin-das yra federalinio įstatymo dėl prokuratūros veiklos Rusijos Federacijoje 1 straipsnis. Pagal 2) punkte įtvirtintą nuostatą įtariamasis bus asmuo, kurį kvotos organas, tardytojas arba prokuroras turi teisę sulaikyti, įtardami, kad jis padarė nusikaltimą, užkurį gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, esant nors vienam iš šių nurodytų pagrindų: 1) kai šis asmuo užklumpamas darant nusikaltimą arba iškart po jo padarymo; 2) kai nukentėjusieji arba matę įvykį asmenys nurodys pastarąjį asmenį kaip padariusį nusikaltimą; 3) kai ant šio asmens ar jo drabužių, prie jo ar jo gyvenamojoje vietoje bus surasti aiškūs nusikaltimo pėdsakai. Turint kitų duomenų, leidžiančių manyti, kad asmuo galėjo padaryti nusikaltimą, jis gali būti sulaikytas, jeigu norėjo pasislėpti, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba jo asmenybė nenustatyta, arba jeigu prokuroras, tardytojas ar kvotėjas, neprieštaraujant prokurorui, pateikia teismui'prašymą dėl to asmens suėmimo [16, p. 153]. Lyginant su senuoju Lietuvos BPK, sąlygiškai panaši 137 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta nuostata, taip pat ir naujojo -140 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta nuostata. Apžvelgiant Rusijos BPK 92 straipsnyje išdėstytą įtariamojo sulaikymo tvarką, reikia paminėti, kad: 1) įtariamąjį pristačius į kvotos organą, tardytojui arba prokurorui, per tris valandas turi būti surašytas jo sulaikymo protokolas, jame nurodyta, kad įtariamajam išaiškintos jo teisės, nustatytos Rusijos BPK 46 straipsnio ketvirtojoje dalyje; 2) sulaikymo protokole nurodoma protokolo surašymo data ir laikas, įtariamojo sulaikymo data, laikas, vieta, pagrindai ir motyvai, asmens kratos rezultatai ir kitos jo sulaikymo aplinkybės. Sulaikymo protokolą turi pasirašyti įtariamasis ir jį surašęs asmuo; 3) apie sulaikymą kvotos organas, kvotėjas arba tardytojas privalo pranešti raštu prokurorui per 12 valandų nuo įtariamojo sulaikymo momento; 4) įtariamasis turi būti apklaustas laikantis šio kodekso 46 straipsnio antrosios dalies, 189 ir 190 straipsniuose nustatytos tvarkos [16, p. 154]. Pagal 3) punkto nuostatą I. Petruchinas įtariamuoju laiko asmenį, kuriam iki kaltinimo pateikimo paskirta kardomoji priemonė. Išimtiniais atvejais kardomoji priemonė gali būti paskirta įtariamajam, kai yra Rusijos BPK 97 straipsnyje nustatyti pagrindai, turint omenyje aplinkybes, nurodytas 99 straipsnyje. Šiuo atveju kaltinimas įtariamajam turi būti pareikštas ne vėliau kaip per 10 parų nuo kardomosios priemonės pritaikymo momento, o jeigu įtariamasis buvo sulaikytas, o vėliau suimtas - per tą patį terminą nuo sulaikymo momento. Jeigu per šį terminą nebus pareikštas kaltinimas, kardomoji priemonė turi būti nedelsiant panaikinta [16, p. 161]. Siame ir dvejuose ankstesniuose punktuose galima pastebėti panašumą su senajame Lietuvos BPK įtvirtinta nuostata. Tačiau įsigaliojus naujajam Lietuvos BPK, įtariamojo, kaip proceso dalyvio, procesinis statusas išsiplečia iki kaltinamojo akto surašymo momento, o to nėra nei senajame Lietuvos BPK, nei Rusijos BPK. Rusijos BPK iš esmės nekeista įtariamojo sąvoka. Tačiau apibendrinant Rusijos mokslininkų nuomonę įtariamojo sąvokos klausimu, būtų tikslinga pasiūlyti naujojo Lietuvos BPK 21 straipsnio antrajai daliai papildomą įtariamojo sąvokos pagrindą: „... arba asmuo, kuriam yra surašytas šio kodekso 187 straipsnyje nustatytas pranešimas apie įtarimą." Šį praktinį sąvo- kos pritaikymą būtų galima paaiškinti tokiu pavyzdžiu: padaryta nusikalstama veika, kuri tiriama tik esant nukentėjusio skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui. Nukentėjęs asmuo su skundu kreipiasi praėjus savaitei po įvykio. Asmuo, padaręs šią veiką, išvyko dirbti trejus metus į užsienį. Kyla problema, kaip pastarąjį asmenį procesiš-kai įvardyti, nes jis nėra sulaikytas įtariant, kad padarė nusikalstamą veiką, arba nėra asmuo, apklausiamas apie veiką, kurią yra įtariamas padaręs. Lyginant su senajame Lietuvos BPK įtvirtinta tvarka, pagal minėtą pavyzdį vada ir pagrindas būtų 125 straipsnyje aptartas nukentėjusio skundas, kurį gavęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vadovaudamasis 130 straipsnyje nustatyta baudžiamosios bylos iškėlimo tvarka, iškeltų bylą priėmęs nutarimą. Tačiau naujasis Lietuvos BPK neapibrėžia galinčios dažnai pasitaikyti praktinės situacijos sprendimo variantų. Matyt, dėl to buvo pasiūlytas naujojo Lietuvos BPK 21 straipsnio antrosios dalies papildymas: „{tariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba asmuo, šaukiamas apklausai, kurio atžvilgiu yra surašytas šio kodekso 187 straipsnyje nustatytas pranešimas apie įtarimą" [13]. Pateiktąjį projektą taip pat būtų galima kritikuoti dėl įterpimo „... šaukiamas apklausai...". Pagal pateiktą pavyzdį, jeigu asmuo yra išvykęs į užsienį ir jo tikslus adresas gali būti ir nežinomas, tai šaukimas apklausai netenka prasmės. Todėl reikėtų patikslinti 21 straipsnio antrąją dalį pagal anksčiau pasiūlytą variantą, tai yra be žodžių „... šaukiamas apklausai...". 2. Įtariamojo teisės Šį Įtariamojo procesinio statuso klausimą tiksliai nustato straipsnyje nagrinėtini baudžiamojo proceso Įstatymai. Lyginamuoju aspektu tarp jų galima pastebėti tiek panašumų, tiek esminių skirtumų. Pagal senojo Lietuvos BPK59 straipsnio antrąją dalį yra skiriamos keturios įtariamojo teisės: 1) duoti byloje paaiškinimus; 2) pareikšti prašymus; 3) apskųsti kvotėjo, tardytojo ir prokuroro veiksmus; 4) turėti gynėją. Reformuojant baudžiamojo proceso Įstatymus, įtaria-, mojo teisėms buvo skirta nemažai dėmesio. Neabejotinai tam turėjo įtakos ir užsienio šalių patirtis. Tačiau labiau tai sietina su įtariamojo _ procesinio statuso pratesimu iki kaltinamojo akto surašymo momento, o dėl to buvo susiaurintas kaltinamojo procesinis statusas ir iš pastarojo proceso dalyvio perimtos teisės, nustatytos senojo BPK52 straipsnio antrojoje dalyje, būtent kaltinamasis turi teisę: 1) žinoti, kuo jis kaltinamas, ir duoti paaiškinimus dėl pareikšto jam kaltinimo; 2) teikti įrodymus; 3) pareikšti prašymus; 4) baigus parengtinį tardymą, susipažinti su visa bylos medžiaga; 5) turėti gynėją; 6) dalyvauti teisminiame nagrinėjime pirmosios instancijos teisme; 7) pareikšti nušalinimus; 8) apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus bei sprendimus. Kalbant apie senojo Lietuvos BPK, naujojo Lietuvos BPK ir Rusijos BPK 46 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatytas įtariamojo teises, pažymėtina, kad Rusijos baudžiamojo proceso doktrina įtariamojo teises pagal įtariamojo ir teisėsaugos institucijos kontaktą linkusi skirstyti į dvi grupes. Pirma, kai asmuo užklumpamas darant nusikaltimą ar tuoj pat po nusikaltimo padarymo (tai yra įtariamojo teisės jį faktiškai sulaikius), ir, antra, kai asmuo yra apklausiamas. Pagal Rusijos BPK 46 straipsnio ketvirtąją dalį įtariamasis turi teisę: 1) žinoti, kuo yra įtariamas, ir gauti nutarimo dėl baudžiamosios bylos jam iškėlimo kopiją arba sulaikymo protokolo kopiją, arba nutarimo dėl jam paskirtos kardomosios priemonės kopiją; 2) duoti paaiškinimus ir parodymus dėl turimo jo atžvilgiu Įtarimo arba atsisakyti duoti paaiškinimus ir parodymus; 3) nuo momento, numatyto Rusijos BPK 49 straipsnio trečiosios dalies 2 ir 3 punktuose, naudotis gynėjo pagalba ir iki pirmos apklausos susitikti su gynėju asmeniškai ir be pašalinių asmenų; 4) teikti įrodymus; 5) pareikšti prašymus ir nušalinimus; 6) duoti parodymus ir paaiškinimus gimtąja kalba arba kalba, kuri jam yra suprantama; 7) nemokamai naudotis vertėjo pagalba; 8) susipažinti su tardymo veiksmų, kuriuose jis dalyvavo, protokolais ir pareikštidėl jų pastabas; 9) tardytojo arba kvotėjo sutikimu dalyvauti atliekant tardymo veiksmus pagal jojo gynėjo arba įstatyminio atstovo prašymus; 10) apskųsti teismo, prokuroro, tardytojo ir kvotėjo sprendimus, veiksmus (neveikimą); 11) gintis kitais šio kodekso nedraudžiamais būdais ir priemonėmis. Vokietijos BPK, minėta, proceso subjektu pripažįstamas tik kaltinamasis. Tad nekelia nuostabos, kad vyraujanti baudžiamojo proceso doktrina daugiausia dėmesio skiria būtent kaltinamojo procesinio statuso analizei. Autorių, kurie pripažįsta įtariamojo savarankišką procesinį vaidmenį, tvirtinimu, šiam proceso subjektui taip pat turi būti užtikrinta galimybė naudotis pagrindinėmis (tiek aktyvaus, tiek pasyvaus dalyvavimo procese) kaltinamojo teisėmis; tarp jų: teise būti išklausytam (Vokietijoje ši teisė suprantama kaip asmens procesinė galimybė duoti paaiškinimus ne tik dėl jam reiškiamo kaltinimo, bet ir visais kitais jo procesinį statusą liečiančiais klausimais, pavyzdžiui, taikant procesinę prievartą, sprendžiant jo pareikštus skundus ar prašymus, ir panašiai); teise gintis padedamam gynėjo (kitaip nei pagal senąjį Lietuvos BPK, kai kaltinamasis gali konsultuotis su gynėju ir iki pirmos apklausos [21, § 136, p. 496-497, 499, 501]); teise atsisakyti duoti parodymus (ši teisė paprastai kildinama iš Vokietijos Konstitucijos 2 straipsnio pirmosios dalies su nuoroda j 1 straipsnio pirmąją dalį ir iš Konstitucijos 20 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinto teisinės valstybės principo). Pagal naujojo Lietuvos BPK 21 straipsnio trečiąją dalį įtariamasis turi teisę: 1) žinoti, kuo yra įtariamas; 2) nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos turėti gynėją; 3) duoti parodymus; 4) pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus; 5) pateikti prašymus; 6) pareikšti nušalinimus; 7) susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; 8) apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno,.prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus ir sprendimus. Toliau aptarsime kiekvieną naujojo Lietuvos BPK 21 straipsnio trečiojoje dalyje nustatytą įtariamojo teisę. Teisė žinoti, kuo yra įtariamas. Šį įtariamojo teisė yra žmogiškai ir logiškai suprantama, grindžiama nekaltumo prezumpcijos principu ir tarptautiniais teisės aktais. Senajame Lietuvos BPK ši teisė tiesiogiai nenustatyta, tačiau pagal šio kodekso 138 straipsnį prieš apklausą asmeniui pranešama apie įtarimą. Rusijos BPK 46 straipsnio ketvirtosios dalies 1 punkte nustatyta, kad įtariamasis turi teisę žinoti, kuo yra įtariamas, ir gauti nutarimo dėl baudžiamosios bylos jam iškėlimo kopiją arba sulaikymo protokolo kopiją, arba nutarimo dėl jam paskirtos kardomosios priemonės kopiją. Praktiniu aspektu pagal naująjį Lietuvos BPK įtariamasis apie įtarimą galės sužinoti gavęs pasirašytinai įteikiamą pranešimą apie įtarimą. Pranešime turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardytos įtariamojo teisės [4, 187 str. 1 d.]. Pranešimas turi būti įteiktas įtariamajam iki pirmosios apklausos. Ši nuostata taikytina, kai asmuo nėra sulaikytas, o jeigu jis yra sulaikytas, pranešimas turi būti įteiktas po sulaikymo protokolo surašymo. Tiesiogiai įstatymas to nereglamentuoja, todėl čia turėtų formuotis praktika pranešimą pateikti tuoj pat po sulaikymo protokolo surašymo, prieš pirmąją apklausą. Prieš kitas apklausas naujas pranešimas turi būti įteiktas tik tuo atveju, kai keičiasi įtarimo turinys [4,187 str. 2 d.]. Šis pranešimas, palyginti su senuoju Lietuvos BPK, atitiktų nutarimą patraukti kaltinamuoju [3,162 str.]. Apibendrinant šią įtariamojo teisę pažymėtina, kad tai yra ir atitinkama pareiga pareigūnui turėti įstatymo pagrįstą pagrindą asmenį laikyti įtariamu padarius nusikalstamą veiką. Nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos turėti gynėją. Tai nėra nauja, tačiau turinti formulavimo ir praktinio taikymo skirtybių įtariamojo teisė. Senojo Lietuvos BPK 59 straipsnio antrosios dalies 4 punkte nustatyta, kad įtariamasis turi teisę turėti gynėją. Tiek senajame, tiek naujajame Lietuvos BPK ši teisė grindžiama dviem pagrindais: sulaikymu ir pirmąja apklausa. Praktiniu aspektu šios teisės įgyvendinimas gali kelti diskusijų. Gynybos požiūriu, jeigu asmuo yra sulaikomas, vadinasi, jis yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, todėl atsiranda pagrindas ginti savo interesus. Taigi iš to išplaukia, kad asmuo faktiškai sulaikytas, turi teisę į gynybą. Tačiau tai gali sukelti pagrįstų praktinių problemų. Pavyzdžiui, asmuo buvo persekiojamas „karštais pėdsakais", tai yra tuoj pat po nusikaltimo padarymo, ir buvo sulaikytas miške. Sulaikytas asmuo galėtų realizuoti teisę turėti gynėją sulaikymo vietoje. Tačiau praktiškai taip realizuoti šios teisės nėra galimybių. Pirma, gynėjui surasti sulaikymo vietą bus praktiškai neįmanoma, antra, jeigu tai nakties metas ir žiema, stipriai šąlant sėdėti ir laukti gynėjo bus ne tik neprotinga, bet ir pavojinga sveikatai, ir, trečia, manytume, gynėjas taip pat nenorėtų vykti tokiomis sąlygomis į faktinio sulaikymo vietą. Įvertinus tai, matyt, būtų teisingiausia įgyvendinti šią teisę asmenį teisiškai sulaikius, tai yra nuo sulaikymo protokolo surašymo momento. Tuo laiko tarpu (nuo faktinio sulaikymo momento iki įtariamojo asmens pristatymo į ikiteisminio tyrimo instituciją) įtariamasis gali Įgyvendinti teisę tylėti, kuri nėra nustatyta naujajame Lietuvos BPK. Šią teisę privalėtų išaiškinti asmenį faktiškai sulaikęs pareigūnas. Priėmus abipusi sprendimą tarp kaltinimo ir gynybos, nekiltų diskusijų dėl gynėjo dalyvavimo per pirmąją apklausą. Vadinasi, jeigu sulaikytasis raštu neatsisako gynėjo, šis privalo dalyvauti jau per pirmąją apklausą. Kitaip nei senajame ir naujajame Lietuvos BPK, Rusijos BPK 46 straipsnio ketvirtosios dalies 3 punkte yra nustatyta Įtariamojo teisė nuo momento, numatyto šio kodekso 49 straipsnio trečiosios dalies 2 ir 3 punktuose (2 punktas - nuo baudžiamosios bylos iškėlimo konkrečiam asmeniui; 3 punktas - nuo faktinio sulaikymo momento asmens, įtariamo nusikaltimo padarymo atvejais: a) numatytais Rusijos BPK 91 ir 92 straipsniuose: b) kai jis yra suimtas laikantis šio kodekso 100 straipsnyje nustatytos tvarkos), naudotis gynėjo pagalba ir iki pirmosios apklausos susitikti su gynėju asmeniškai ir be pašalinių asmenų [16, 46; 49; 91: 92 ir 100 straipsniai]. Duoti parodymus. Senajame Lietuvos BPK šį teisė nenustatyta, tačiau lyginamuoju aspektu tai teisė, adekvati įtariamojo teisei, nustatytai senojo Lietuvos BPK 59 straipsnio antrosios dalies 1 punkte, būtent duoti byloje paaiškinimus. Kitaip nei senajame ir naujajame Lietuvos BPK Rusijos BPK 46 straipsnio ketvirtosios dalies 2 punkte nustatyta įtariamojo teisė duoti paaiškinimus ir parodymus dėl turimo jo atžvilgiu įtarimo arba atsisakyti duoti paaiškinimus ir parodymus. Naujajame Lietuvos BPK ši teisė nėra sureikšminama ir kelianti diskusijų. Tačiau gynybos nuostata grindžiama tuo, kad vietoj šios teisės geriau būtų įtvirtinta teisė tylėti. Tai panašu į Rusijos BPK nustatytą teisę atsisakyti duoti paaiškinimus ir parodymus. Kitaip nei kiti proceso dalyviai, turintys pareigą duoti parodymus, ir tik teisingus (nukentėjusysis, liudytojas), įtariamasis turi tik teisę. Vadinasi, jis tylės ar atsisakys duoti parodymus, ar duos melagingus parodymus, už tai nebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Apibendrinant pasakytina, kad vis dėlto, nors naujajame Lietuvos BPK nėra teisės duoti parodymus, tai nesukeltų problemų įtariamajam, norinčiam duoti parodymus. Pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus. Senajame Lietuvos BPK ši teisė nenustatyta, tačiau ir nedraudžiama. Naujajame Lietuvos BPK numatyta teisė panaši į Rusijos BPK 46 straipsnio ketvirtosios dalies 4 punkte nustatytą Įtariamojo teisę teikti įrodymus. Ši teisė yra susijusi su įtariamojo asmens gynyba. Būtent šią teisę įgyvendinti gali būti tikslinga prieš tai įgyvendinus įtariamojo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Įtariamasis ar jo gynėjas, susipažinęs su tyrimo medžiaga, gali nuspręsti pateikti gynybos požiūriu naudingus dokumentus ar daiktus. Pastarųjų pateikimas galėtų patvirtinti jo alibi, kartu paneigti keliamas pareigūno versijas dėl konkrečios nusikalstamos veikos. Šios teisės įtvirtinimas yra sietinas ir su rungimosi principo taikymu baudžiamajame procese. Pateikti prašymus. Tai nėra nauja teisė, tačiau pažymėtina, kad tai bene plačiausiai taikoma įtariamojo teisė. Ši teisė suteikiama visiems baudžiamojo proceso dalyviams. Skirtumas tarp senojo ir naujojo Lietuvos BPK yra tik tas, kad pagal senąjį Lietuvos BPK įtariamasis turi teisę pareikšti prašymus, o pagal naująjį turi taisą pateikti prašymus. Rusijos BPK 46 straipsnio ketvirtosios dalies 5 punkte nustatyta įtariamojo teisė pareikšti prašymus ir nušalinimus. Pagal Lietuvos senąjį ir naująjį BPK įtariamasis, realizuodamas šią teisę, gali prašyti visko, kas nėra draudžiama. Tai gali būti ir prašymas atlikti kon jcrečius tyrimo veiksmus, pavyzdžiui, apklausti jo nurodytus bendrininkus, liudytojus, prašymas atlikti pakartotinai tyrimo veiksmus ir panašiai. Apibendrinant pasakytina, kad praktinis šios teisės taikymas neturėtų tapti įtariamojo piktnaudžiavimu, atvirkščiai, galbūt tai suformuotų atitinkamą įtariamojo pareigą sąžiningai naudotis suteiktomis teisėmis. Teisė pareikšti nušalinimus. Šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato naujojo Lietuvos BPK ketvirtasis skirsnis. Be įtariamojo, šią teisę turi ir kiti baudžiamojo proceso dalyviai: kaltinamasis, nuteistasis, išteisintasis, gynėjas, prokuroras, taip pat nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai [4,57 str. 1 d.]. Lyginant senąjį ir naująjį Lietuvos BPK, tai yra nauja: senajame Lietuvos BPK nebuvo nustatyta įtariamojo, o tik kaltinamojo ir kitų proceso dalyvių teisė [3,52 str. 2 d. 7 p.]. Kitaip nei senajame ir naujajame Lietuvos BPK, Rusijos BPK 46 straipsnio ketvirtosios dalies 5 punkte nustatyta įtariamojo teisė pareikšti prašymus ir nušalinimus, tai yra šios teises neišskiriamos. Tačiau tiek teisė pareikšti prašymus, tiek teisė pareikšti nušalinimus sietinos su objektyvumo ir teisingumo principų įgyvendinimu nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Šios teisės įgyvendinimo pagrindu galėtų būti atvejis, kai nukentėjusysis yra ikiteisminio tyrimo pareigūno toje byloje šeimos narys [4,58 str. 1 d. 1 p.]. Šią teisę įgyvendinti nėra neapibrėžtų ribų. Norint teisėtai ja pasinaudoti, reikėtų pateikti pagrįstus motyvus, o ne tik spėjimus. Manytume, ši teisė neturėtų būti naudojama ir kaip priemonė vilkinti bylos tyrimą. Be to, pareigūnas, žinodamas šį pagrindą, privalėtų nusišalinti, nelaukdamas, kol įtariamasis šia teise pasinaudos. Teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Senajame Lietuvos BPK ši įtariamojo teisė nenustatyta. Praktiškai jis šią teisę turi. Tai siejama su Įtariamojo teise pateikti prašymus. Tačiau tai nėra pareiga ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Yra nusistovėjusi nuostata įtariamojo prašymu leisti jam susipažinti su tyrimo medžiaga, jei ta medžiaga yra susijusi su tyrimo veiksmais, kurie buvo atlikti su įtariamuoju. Pavyzdžiui, susipažinti su sulaikymo, kratos, apklausos protokolais. Įtariamojo prašymu susipažinti su kita tyrimo medžiaga taip pat gali būti leista, tačiau vėlgi tai yra ikiteisminio tyrimo pareigūno teisė, o ne pareiga. Naujasis Lietuvos BPK nustato šią teisę ir jos įgyvendinimo pagrindus. Pagal naująjį Lietuvos BPK šia teise įtariamasis gali naudotis pats arba jo gynėjas, jeigu įtariamasis yra suimtas [4,181 str. 3 d.]. Lyginamuoju aspektu panašiai, tačiau šiek tiek siauriau nei naujajame Lietuvos BPK, Rusijos BPK •46 straipsnio ketvirtosios dalies 8 punkte nustatyta įtariamojo teisė susipažinti su tardymo veiksmų, kuriuose jis dalyvavo, protokolais ir pareikšti dėl jų pastabas. Tam pagrindas yra ir tai, kad pagal Rusijos BPK ir senąjį Lietuvos BPK įtariamasis pakankamai greitai gali tapti kaltinamuoju, o būtent, priėmus nutarimą patraukti kaltinamuoju [16,47 str. 1 d. 1 p.]. Tiek senojo Lietuvos BPK 52 straipsnio antrosios dalies 4 punkte nustatyta kaltinamojo teisė baigus parengtinį tardymą susipažinti su visa bylos medžiaga, tiek ir Rusijos BPK 47 straipsnio antrosios dalies 12 punkte nustatyta kaltinamojo teisė pasibaigus parengtiniam tyrimui susipažinti su visa baudžiamojoje byloje esančia medžiaga, daryti išrašus iš baudžiamosios bylos, neribojant jų apimties, nekelia diskusijų. Manytume, šios įtariamojo teisės atsiradimas naujajame Lietuvos BPK taip pat nekels diskusijų, atvirkščiai, padės įgyvendinti kitas įtariamajam suteiktas teises, susijusias su gynyba, pavyzdžiui, pateikti tyrimui svarbius dokumentus ir daiktus, kurie patvirtintų priešingas aplinkybes nei esančios tyrimo medžiagoje. Pagal naujojo Lietuvos BPK 181 straipsnio trečiojoje dalyje nustatytą tvarką, jeigu įtariamasis yra suimtas, teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga turi jo gynėjas. Iš to išplaukia, kad pareigūnas gali ir neleisti to įtariamajam. Šiuo klausimu turėtų formuotis praktika leisti ir įtariamajam susipažinti su tyrimo medžiaga, kadangi įstatymas numato įtariamojo teisę atsisakyti gynėjo. Nedarant skirtumo tarp įtariamojo, atsisakiusio ir neatsisakiusio gynėjo paslaugų, diskusijų šiuo klausimu neturėtų kilti. Apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus ir sprendimus. Šios teisės Įgyvendinimo tvarką nustato naujojo Lietuvos BPK penktasis skirsnis. Tai nėra nauja įtariamojo teisė. Senojo Lietuvos BPK 59 straipsnio antrosios dalies 3 punkte yra nustatyta, kad įtariamasis turi teisę apskųsti kvotėjo, tardytojo ir prokuroro veiksmus. Norint pasinaudoti šia teise, įstatymo nustatyta tvarka paduodamas skundas. Skundas gali būti paduodamas tiek raštu, tiek žodžiu. Pavyzdžiui, žodžiu skundžiant ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmus ar nutarimus, surašomas protokolas, kuri pasirašo pareiškėjas ir skundą priėmęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras [4, 62 str. 2 d.]. Surašęs skundo protokolą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas per vieną dieną kartu su paaiškinimais privalo perduoti jį prokurorui. Jeigu skundžiamas prokuroro nutarimas, skundas paduodamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Įtariamajam naudojantis šia teise nėra stabdomas skundžiamas veiksmas ar nutarimo vykdymas, išskyrus tuos atvejus, kai apskųstasis pareigūnas tai padaryti pripažįsta esant reikalinga. Gana tiksliai ši teisė suformuluota Rusijos BPK 46 straipsnio ketvirtosios dalies 10 punkte, būtent teisė apskųsti teismo, prokuroro, tardytojo ir kvotėjo sprendimus, veiksmus (neveikimą). Pažymėtina, kad Rusijos BPK nustato galimybę apskųsti pareigūnų neveikimą. Pradėjus galioti naujajam Lietuvos BPKgali kilti praktinių šios teisės įgyvendinimo diskusijų, susijusių su neveikimo apskundimu. Manytume, turėtų formuotis praktika, kad pasyvius pareigūno veiksmus arba neveikimą būtų galima skųsti tiek raštu, tiek žodžiu aukštesniam pareigūnui. Be išvardytų įtariamojo teisių, nustatytų senojo Lietuvos BPK 59 straipsnio antrojoje dalyje bei naujojo Lietuvos BPK 21 straipsnio trečiojoje dalyje, jis turi ir kitas teises, pavyzdžiui, nesuprasdamas ar nekalbėdamas lietuviškai turi teisę nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis [4,44 str. 7 p.], neturėdamas pakankamai lėšų atsilyginti gynėjui, turi teisę nemokamai gauti teisinę pagalbą [4,44 str. 8 p.], norėdamas pats ginti savo interesus, turi teisę atsisakyti gynėjo, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, kai to padaryti negali (nepilnametis, dėl fizinių ar psichikos trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą, kai byla nagrinėjama bylų procese kaltinamajam nedalyvaujant) [4,52 str. 1 p.], taip pat turi teisę dalyvauti įtariamojo ar jo gynėjo prašymu atliekamuose tyrimo veiksmuose [4,178 str. 6 p.; 18, p. 86-87]. 3. Įtariamojo pareigos Įtariamasis - aktyvus baudžiamojo proceso dalyvis, ginantis savo. teisėtus interesus. Tačiau be įstatyme nustatytų teisių, įtariamasis turi ir procesines pareigas. Konstatuotina, kad pareigos nėra tiksliai apibrėžtos įstatyme. Jas galima išskirti iš atskirų baudžiamojo proceso įstatymų. Tačiau kitaip nei kiti baudžiamojo proceso dalyviai, pavyzdžiui, nukentėjusysis, kuris pagal naujojo Lietuvos BPK 28 straipsnio trečiąją dalį privalo duoti parodymus. Jis prisiekia ir atsako už melagingus parodymus kaip liudytojas [4], įtariamajam nėra nustatytų tokių pareigų. Mokslinėje literatūroje nėra kategoriškos nuomonės nagrinėjamu klausimu. A. Liakas nurodo tris įtariamojo pareigas: 1) šaukiamas atvykti pas kvotėją, tardytoją, prokurorą; 2) nevengti tardymo ir teismo ir netęsti nusikalstamos veikos; 3) netrukdyti išaiškinti tiesą byloje [11, p. 36Į. Baudžiamojo proceso vadovėlyje nurodyta, kad įtariamasis turi procesines pareigas: šaukiamas privalo atvykti pas kvotėją, tardytoją, prokurorą, nevengti tardymo ir netrukdyti nustatyti tiesą byloje. Įtariamajam yra privalomas kvotėjo ar tardytojonutarimas dėl jo patikrinimo,rašysenos ar kitokių pavyzdžių, reikalingų lyginamajam tyrimui, paėmimo, jis privalo paklusti jam taikomoms procesinėms prievartos priemonėms [8, p. 87], V Dajevas įtariamojo pareigas susiaurino, nustatydamas dvi: i) šaukiamas privalo atvykti į kvotos ir tardymo organus, neatvykus be svarbios priežasties gali būti atvesdintas; 2) netrukdyti įstatymo draudžiamais metodais normaliai bylos tyrimo eigai, antraip jam gali būti panaudotos kardomosios priemonės [17, p. 100]. N. Chaidukovas nurodo vieną pareigą, kuri tiktų ir įtariamajam, ir kaltinamajam: privalo sąžiningai naudotis suteiktomis procesinėmis teisėmis ir įstatymo leistinais būdais ir priemonėmis [18, p. 47]. Vokietijos baudžiamojo proceso doktrina skiria tris pagrindines kaltinamojo pareigas [19, p. 55-56]: 1) pareiga paklusti procesinės prievartos priemonėms (pavyzdžiui, paklusti suėmimui [21, § 112, p. 404-411]); 2) pareiga paklusti ir netrukdyti proceso veiksmams (dažniausiai tai sietina su kaltinamojo parodymu atpažinti, įskaitant atvejus, kai turi būti keičiama kaltinamojo išvaizda norint atkurti jo išvaizdą nusikalstamos veikos padarymo metu, pavyzdžiui, priklijuoti barzdą, nukirpti plaukus ar uždėti peruką, pasisukti stovint reikiamu kampu [21, § 58, p. 191-193] ir panašiai); 3) kviečiamam atvykti į ikiteisminio tyrimo veiksmus arpas teisėją (į policiją jis ne privalo šaukiamas atvykti, tik pas prokurorą) [21, § 163a, p. 654], ikiteisminio tyrimo teisėją [21, § 133, p. 493-494] ir į teismą, bylą nagrinėjantis esmės [21, § 230, p. 769]. Jeigu kviečiamas neatvyksta minėtais atvejais, gali būti atvesdintas prievarta. Kitaip nei Lietuvoje, įtariamasis neprivalo ir negali būti verčiamas atvykti pas policijos pareigūną); 4) nepiktnaudžiauti turimomis procesinėmis teisėmis (nevilkinti tyrimo aiškiai nepagrįstais skundais, nepiktnaudžiauti prašymais, nereikšti aiškiai nepagrįstų nušalinimų, nekeisti gynėjų, turint vienintelį tiksią vilkinti nusikalstamos veikos tyrimą ir panašiai, nes tai gali būti piktnaudžiavimas teisėmis). Apibendrinant šio klausimo analizę, dalytina išvada, kad įtariamojo pareigos ir teisės yra neatsiejamai priklausomos nuo baudžiamojo įstatymo raidos. Todėl vertinti ankstesnes mokslininkų nuomones būtų neteisinga, nes jos buvo grindžiamos tuo metu galiojusiais įstatymais. Pagal naująjį Lietuvos BPK išskirtinos keturios įtariamojo pareigos: 1) atvykti kviečiamam; 2) paklusti procesinės prievartos priemonėms; 3) paklusti ir netrukdyti proceso veiksmams; 4) nepiktnaudžiauti nustatytomis procesinėmis teisėmis. Išvados 1. Naujojo Lietuvos BPK21 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta įtariamojo sąvoka nėra pakankamai tiksli. Siūloma tokia naujojo Lietuvos BPK 21 straipsnio antrosios dalies redakcija: „Įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas Įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba asmuo, kuriam yra surašytas šio kodekso 187 straipsnyje nustatytas pranešimas apie įtarimą." 2. Įtariamojo asmens sulaikymas skirstomas į faktinį ir teisinį. Laiko tarpas tarp faktinio ir teisinio sulaikymo naujajame Lietuvos BPK nėra reglamentuotas. Kadangi asmens sulaikymas yra siejamas su jam nustatytų teisių Įgyvendinamu, o teisės i gynybą įgyvendinimo pagrindas yra teisinio sulaikymo momentas, todėl asmeniui nuo faktinio sulaikymo momento turėtų būti nustatyta teisė" tylėti. Šią teisę įtvirtinti teiktinas naujojo Lietuvos BPK 21 straipsnio trečiosios dalies papildymas pagal siūlomą redakciją: įtariamasis turi teisę: „žinoti, kuo jis įtariamas; tylėti; nuo sulaikymo ar pirmosios apklau- sos momento turėti gynėją; duoti parody mus; pateikti tyrimui reikšmingus dokumen tus ir daiktus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; susipažinti su ikiteisminio ty rimo medžiaga; apskųsti ikiteisminio tyri mo pare igūno veiksmus". 3. Pagal naująjį Lietuvos BPK įtariamasis turį pareigas: 1) kviečiamas atvykti; 2) paklusti procesinės prievartos priemonėms; 3) pa klusti ir netrukdyti proceso veiksmams; 4) nepiktnaudžiauti nustatytomis procesinė mis teisėmis. LITERATTJRA Norminė medžiaga 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014. 2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 89-2741. 3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Rinkinys-segtuvas. Oficialus tekstas su pakeitimais ir papildymais. Vilnius, 1996. 4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002, Nr. 37-1341. 5. Lietuvos Respublikos policijos įstatymas // Valstybės žinios. 1991, "Nr. 2-22. 6. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 90-277. 7. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista protokolu Nr. 11, su papildomais protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 7 // Valstybės žinios.'-2000, Nr. 96-3016. U. Specialioji literatūra 8. Danisevičius R, Kazlauskas M., Palskys E. Lietuvos TSR baudžiamasis procesas. Vilnius, 1978. 9. Goda G. Nekaltumo prezumpcija: įtvirtinimas Lietuvos teisėje ir kai kurie turinio aspektai // Teisė. 2002, Nr. 44, p. 42-54. , 10. Kazlauskas M. Naujojo Baudžiamojo proceso ko dekso projekto koncepcija ir sistema // Teisė. 2000, Nr. 37, p. 64-76. 11. Liakas A. Baudžiamosios procesinės veiklos dalyviai. Vilnius. 1973. 12. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. Vilnius, 2001. 13. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 21, 48, 50, 52, 127, 142, 143. 151. 163, 165, 318, 342, 343, 362, 397 ir 421 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas // www.lrs.lt. 14. Merkevičius R. Kaltinamojo sąvoka ir jos ribos baudžiamojo proceso teisėje (Vokietijos baudžiamojo proceso teisės pavyzdžiu) //Teisė. 2000, Nr. 36, p. 59-75. 15. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2001. 16. IleTpyxiiH H. JI. KoMMeHTapHii k yroaoBHO--npoueccyajtbHOMy KoaeKcy Pocchhckoh Oeaepaiuui. MocKBa, 2002. 17. CoBeTcKJiii yroaoBHbui npouecc / YioĘ. poi H. C. AjieKceesa, B. 3. JryKanieįiHia. JleHHurpait, 1989. 18. XaiijtyjcoB H. II. TaKTHKO-ncnxoaorHMecKMe ochobh B03fleHCTBHS[ cneaoBaTejisi na ytacTByiOLUHX b flejie jihh. CapaTOB, 1984. 19. Beulke Werner. StrafprozcBrecht. 3. Aufl. Hei-delberg, 1994. 20. Bringewat Peter. Der „Vcrdachtige" als scbvve;-geberechtigte Auskunftsperson - Zur Vorauswirkung strafprozessualer Grundsatzc //JZ. 1981, S. 289-294. 11. Kleinknecht Theodor/Mcyer-GroBner Lutz. StrafprozeBordnung. 45. Aufl. Mūnchen, 2001 Summary The suspect, as a party to the procedure, oceupies a signifieant place in the doetrine of the criminal pro-" cedure law. .Its procedūrai status has been analysed for numerous times by scientists. Howcver, as Lithuania is integrating into the European Union and substan-tially reforming the criminal procedure, both scientific and practical aspects of the status of the suspect are becoming very urgent. The Criminal Procedure Code of the Rcpublic of Lithuania currently in force gives the definition pf the suspect and sets forth his/her rights and obligations. Due to its continuity, the new Criminal Procedure Code of the Republic of Lithuania includes all that, but it also gives a broader definition and includes new rights and obligations. Considering that, the artiele reveals the continuity of the procedūrai status of the suspect and cmphasises the tendencies that are prevalent in the individual legal systems. Having reviewed Lithuanian and foreign laws and scientific material, the author presents conclusions andsuggests supplcrneniing Artiele 21 of the new Criminal Procedure Code of the Republic of Lithuania as follows: 1. The definition of the suspect in Artiele 21, part 2 of the new Criminal Procedure Code of the Republic of Lithuania is not precisc enough. It is suggested to use the foIlowing wording in Artiele 21, part 2 of the new Criminal Procedure Code of the Republic of Lithuania: „The suspect is considered to be the person who is detained su-specting that helshe committed criminal activity, or the person who is being interrogated ahout the activity that helshe is suspected of commiiting, or the person tvith regard to whom a notice about the allegalion of suspicion has been drawn up in ac-cordance with the provisions of Artiele 187 of the present code." 2. The detention of the suspected person can be factual and legal. The new Criminal Procedure Code of the Republic of Lithuania does not re-gulate the time period between the factual and legal detention. Since the detention of the person is associated with the realisation of the rights assigned to that person, and the basis for the realisation of the right of defence is the moment of legal detention. Therefore, there should be indicated the person's right to remain silent from the moment of the factual detention. This right should be legally cstablished in the new Criminal Procedure Code of the Republic of Lithuania by supplemcnting Artiele 21, part 3 as follows: the suspect has a right: „to know what he is suspected of; to remain silent; to have an attorney from the moment of detention or the first interrogation; to give testimony; to present for the examination im-portant documents and items; to bring motions; to declare dismissals; to get acąuainted with the pre-trial investigatioh material; to appeal the actions of the pre-trial investigation officer." 3. Further to the provisions of the new Criminal Procedure Code of the Republic of Lithuania the suspect has the following obligations: 1) to arrive when helshe is called; 2) to obey the procedūrai constraint measures; 3) to obey and not interjere with the procedūrai actions; 4) refrain from abu-slng the indicated procedūrai rights. NUKENTĖJUSIOJO TEISINĖ PADĖTIS PASIKEITUS BAUDŽIAMIESIEMS ĮSTATYMAMS Santrauka Daugiau kaip penkerius metus Lietuvoje plačiai .diskutuojama apie nusikaitimo aukos (procesine prasme nukentėjusiojo) interesų apsaugos tobulinimą, tiek teisės aktuose, tiek apskritai apie paramą nukentėjusiajam visuomeninių santykių kaitos kontekste. Pasitelkus lyginamosios teisėtyros, sisteminės analizės, kritinj ir kitus metodus, straipsnyje analizuojama situacija, kaip kito nukentėjusiojo procesinė padėtis reformuojant baudžiamąjį persekiojimą, ar pasiekta reikiama pusiausvyra užtikrinant įtariamojo (kalenamojo) ir nukentėjusiojo interesus baudžiamajame procese, ar sukurtos būtinos prielaidos, kad aukai būtų atlyginta patirta žala. Straipsnyje nagrinėjamas ir visuomenės požiūris į nusikaltimų aukas, kritiškai vertinami žmonių sąmonėje nusistovėję stereotipai kai kurių kategorijų aukų atžvilgiu. Autorius nustatė, kad valstybė pastaraisiais metais vis aktyviau bando spręsti nusikaltimų aukų problemą. Geri siekiai atsispindi ir priimtoje Nacionalinėje nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje, žinoma, su išlyga, kad programai įgyvendinti pakaks priemonių ir ryžto. Kadangi susikaupusių problemų sprendimo nebegalima atidėlioti, autorius nurodo, kad artimiausiu metu reikės įgyvendinti kai kurių Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus. Straipsnio pabaigoje autorius suformulavo Išvadas, kad ir naujuose baudžiamuose įstatymuose labiau ginamos [tariamojo (kaltinamojo) teisės Ir Interesai, o nukentėjusysis prarado galimybę būti atstovaujamas nevyriausybinių organizacijų. Pateikiami siūlymai, kas darytina tobulinant nukentėjusiojo teisinę padėtį artimiausiu laiku. Įžanga Šiame straipsnyje dėl suprantamų priežasčių analizuosime teisinę padėtį ne apskritai aukų - traumų buityje, transporto saugumo, stichinių ir ekologinių nelaimių ir pan., o M nusikalstamų veikų aukų, t. y. procesine prasme nukentėjusiojo padėtį. Nukentėjusieji dėl nusikalstamų veikų galėtų būti laikomi aukomis dėl: nužudymo, sveikatos sužalojimo; lytinių nusikaltimų; apkrėtimų venerine liga, AIDS; chuliganizmo; nuosavybės atžvilgiu (vagystės, sukčiavimai, plėšimai, prievartavimai; ekonominių nusikaltimų ir kt). Kiekvienoje nukentėjusiųjų grupėje jų interesų užtikrinimo kontekste galima rasti tam tikrų skirtumų, tačiau iš esmės nukentėjusiojo teisės ir pareigos yra tapačios. Analizuojant nukentėjusiojo padėtį triadoje - kaltininkas, nukentėjusysis ir valstybė -būtina atsakyti bent į šiuos klausimus: 1. Ar baudžiamieji įstatymai užtikrina reikiamą įtariamojo (kaltinamojo) ir nukentėjusiojo asmens teisinės padėties pusiausvyrą? 2. Ar nukentėjusiajam iš tikrųjų atlyginama patirta žala, ir kokios yra finansinės galimybės tai padaryti? 3. Koks yra visuomenės požiūris į nusikaltimų aukas, ir ar valstybėje skatinama pilietinė iniciatyva teikti paramą nukentėjusiesiems? "4. Kuriam proceso dalyviui įstatymai teikia pirmenybę? 1. Ne naujiena, kad ilgą laikotarpį baudžiamoji ir baudžiamojo proceso teisės vystėsi ir tobulėjo valstybės ir nusikaltėlio santykių reguliavimo kryptimi, taigi ir konstitucinis bei kitoks teisių garantavimas, išsamus procesinių procedūrų reglamentavimas, teisingumo, nešališ kumo, humanizmo principų taikymas tuomet buvo orientuojamas į įtariamąjį ir kaltinamąjį. Aukai (nukentėjusiam asmeniui) ir šiaip jau kiekvienam, kas menkai suprato savo padėtį teisinio reglamentavimo požiūriu, tekdavo nepavydėtina pareiškėjo, liudytojo dalia ir labai nedidelė tikimybė, kad dėl nusikaltimo padaryta žala bus atlyginta. Įstatymuose nebuvo nuosekliai kalbama apie prioritetinius kiekvieno žmogaus teisių ir teisėtų interesų apsaugos klausimus. Nors teisinės prielaidos apsaugoti nusikaltimo aukos interesus baudžiamajame procese apskritai nebuvo blogos, vis dėlto ikiteisminio tyrimo prokurorai ir kiti pareigūnai vykdomų funkcijų požiūriu buvo labiau susirūpinę nusikalstamų veikų atskleidimu, o kai veika jau atskleista - įtariamojo teisinės padėties užtikrinimu, nes su tuo buvo ir, deja, yra susiję pagrindiniai atskirų institucijų veiklos rezultatyvumo rodikliai. Tuo tarpu nuo nusikal timo nukentėjęs asmuo dažniausiai buvo vertinamas tik kaip priemonė, padedanti atskleisti nusikalstamas veikas. ' Lygindami ankstesnį laikmeti su 2003 m. gegužės mėnesį konstatuota situacija (įsigaliojus Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, toliau sutrumpintai BK, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui, sutrumpintai BPK), galime remtis tik įstatymais, kitais norminiais aktais, teisininkų ir kitų visuomenės atstovų žiniasklaidoje pareikštomis nuomonėmis, nes praėjo pernelyg mažai laiko, kad būtų galima visapusiškai įvertinti teisės aktų taikymo praktiką. Vis dėlto turime pripažinti, kad naujieji BK ir BPK nukentėjusiojo teisinės padėties tobulinimo kontekste kai kuo pranašesni nei anksčiau galiojusieji. Baudžiamojo proceso teisėje nebeliko baudžiamosios bylos iškėlimo stadijos, nebėra ikiteisminio tyrimo stadijos skaidymo į kvotą ir parengtinį tardymą, taigi dabar apribotos galimybės imti iš asmenų paaiškinimus, kelis kartus kviesti į apklausas arba tikslinti veiksmus, kitaip tariant, sumažėjo galimybių vilkinti bylas. Visi reikalingi tyrimo ir kiti procesiniai veiksmai atliekami esant paprastam pradiniam įtarimui, kai būna gautas pranešimas apie nusikalstamą veiką. Be to, išplėstas sąrašas nusikalstamų veikų, kurias padarius ir esant atitinkamiems pagrindams bei sąlygoms kaltininkas ir nukentėjusysis gali susitaikyti. Yra ir kitų naujųjų įstatymų teigiamybių, tačiau straipsnio tikslas - atskleisti tam tikras norminimo spragas, trūkumus ir kitas kliūtis, apie kuriuos, autoriaus nuomone, reikėtų jau dabar diskutuoti ir bandyti nedelsiant šalinti, ir tai leistų geriau garantuoti nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų teises. 2. Akivaizdu, kad geriausias atsakas į nusikalstamą veiką yra ne tik kaltininko nubaudimas (uždarymas Į pataisos arba kitą įstaigą bei kitokia bausmės atlikimo forma), o realus patirtos žalos atlyginimas ir kita parama nukentėjusiajam. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Kelerius metus rengiamas LR baudžiamaisiais įstatymais uždrausta veika padarytos žalos atlyginimo įstatymo projektas vis dar nesvarstomas, nors dabartiniu metu jau ir kiti įstatymai numato ne tik nusikalstama veika padarytos fizinės arba turtinės žalos atlyginimą, bet ir moralinės žalos atlyginimo galimybes. Štai Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įteisinamas neturtinės žalos, t. y. asmens fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinio sukrėtimo, emocinės depresijos, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo ir kitos, teismo įvertintos pinigais, atlyginimas visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai arba dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymuose numatytais atvejais. Baudžiamasis ir baudžiamojo proceso kodeksai jau sukuria prielaidas kaupti lėšas patirtai nukentėjusiojo žalai atlyginti, numatydami, kad nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės atleistam pilnamečiam asmeniui gali būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė - įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 str., 2 d., 4 p.; ši įmoka gali būti paskirta teismo nuo 5 iki 25 MGL dydžio - BK 71 str., BPK 357 str.3 d.). Baudžiamojo proceso kodekse numatytas avanso suteikimas įstatymų numatytais atvejais teismo sprendimu iš valstybės lėšų, jeigu kaltinamasis arba už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti (BPK 118 str.). Nors ir yra neblogos teisinės prielaidos patirtai žalai atlyginti, tikroji padėtis mūsų ša- -lyje, deja, išlieka kaip anksčiau, t. y. žala gali būti nukentėjusiajam atlyginta tik restitucine tvarka, jeigu kaltininkas tai gali. Tačiau nemažai kaltininkų neturi jokio turto, nedirba, pataisos įstaigose taip pat vyrauja nedarbas. Neturėjimas lėšų žalai atlyginti, socialinio draudimo netobulumas negali užtikrinti realaus žalos atlyginimo. Apskritai civilinis ieškinys dažnai nukeliamas nagrinėti iš baudžiamosios teisenos į civilinę, t. y. buvusi išimtis virto taisykle. Jau ir visuomenei žinoma, kad antstolių paslaugos išieškant žalą dažniausiai apmokamos pačių nukentėjusiųjų lėšomis. 3. Ne paslaptis, kad nemaža dalis mūsų visuomenės yra neigiamai nusistačiusi prieš kai kurias nukentėjusiųjų grupes (išžaginimų, plėšimų, prekybos žmonėmis ir kitas aukas). Tokiais atvejais girdime diskusijas: ko merginos ėjo su vaikinais į kažkieno namus, bendrabutį, kodėl vartojo alkoholinius gėrimus? Atsakymas dažnai būna labai paprastas: ėjome paklausyti muzikos, pašokti, žaisti kompiuterinius žaidimus, pažiūrėti naujo filmo ir pan. Iš tikrųjų: ar jaunas žmogus kiekvieną žmogų visuomet privalo įtarinėti blogais ketinimais? Kita vertus, nepaisant nuolat žiniasklaidoje gvildenamų liūdnų savo padariniais pavyzdžių, potencialių aukų elgesys mažai tepakito: artimai bendraujama ką tik susipažinus gatvėje, visuomeniniame transporte, sėdama į pakeleivingas automašinas. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, aukos būsenos sindromas išprovokuoja apie 18 proc. vagysčių, 46 proc. plėšimų. Tapti aukomis kasdien rizikuoja kasininkai, taksistai, prekeiviai, verslininkai, paštininkai, apsaugininkai, sargai, viešąjį saugumą užtikrinantys darbuotojai. Šis sąrašas ilgėja. Retas tokių profesijų atstovų turi gynimosi priemonių arba būna pasiruošęs kitaip pasipriešinti užpuolimo atveju. Taigi minėtais ir kitais atvejais negalime beatodairiškai toleruoti nuomonių, kad nukentėjęs asmuo pats kaltas dėl jam nusikalstama veika padarytos žalos arba ignoruoti jo teisę procesinėmis priemonėmis atkurti pažeistas teises. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi atsakyti už tai, ką padarė. Jo kaltė negali pereiti arba būti perleista kitam, nes įstatymas saugo teisėtus nukentėjusio asmens interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str.). Taigi kiekviena nusikalstama veika, numatyta baudžiamajame Įstatyme, laikytina nusikalstama, nesvarbu, kokiu mastu ji galėjo būti išprovokuota paties nukentėjusiojo asmens neatsargiais arba nerūpestingais veiksmais, pasityčiojimu, Įžeidimu ir kt., ir tik teismas turi teisę spręsti, ar nukentėjusiojo veiksmai galėjo turėti įtakos darant nusikalstamą veiką, ar į tai reikia atsižvelgti nustatant kaltinamojo kaltę, skiriant bausmę. Antraip sėkmingai grįžtume i XIX amžiaus pabaigą, kai buvo diskutuojama prancūzų kriminalisto Tardo idėja Įvesti baudžiamąją atsakomybę ir aukai už provokacinius veiksmus. Remiantis Lietuvoje ir kitose šalyse atliktų viktimologinių tyrimų duomenimis, kartą nuo nusikaltimų nukentėję asmenys dėl savo psichofizinių savybių, elgesio, neadekvačios reakcijos j tam tikras situacijas dažnai nukenčia pakartotinai. Dėl šios priežasties socialinė ir teisinė parama nusikaltimų aukoms svarbi ne vien teisingumo požiūriu, nes tokia parama yra ir nusikaltimų prevencijos priemonė. Labai svarbu, kad Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu patvirtintoje Nacionalinės nusikaltimų prevencijos ir. kontrolės programoje pabrėžiama ir nusikaltimų aukų socialinės teisinės apsaugos politika, kurios kai kurie uždaviniai sutampa su mūsų nagrinėjamomis problemomis, pavyzdžiui, būtinybė organizuoti socialinė-psichologinę pagalbą nusikaltimų aukoms, patarti ir padėti joms suvokti, kaip elgtis konfliktinėse situacijose, savo elgesiu neišprovokuoti arba palengvinti daryti nusikalstamą veiką, įgyvendinti gyventojų švietimo bei mokymo programas viktimologijos ir nusikaltimų prevencijos srityje težinoma, norėtųsi, kad minėtos programos uždaviniai tikrai butų išspręsti valstybės mastu, o neliktų, kaip buvo anksčiau, tik deklaracija. Taigi potencialios aukos gynimosi priemonės turi būti ne tiek pistoletas, šautuvas arba kitoks ginklas, kiek jo psichologinis pasirengimas ekstremaliai situacijai. Psichologinei savigynai reikia rengti nuo vaikystės. Apskritai viktimologinė prevencija turėtų būti nukreipta į: 1) teisinį visuomenės švietimą (aiškinimas nusikalstamumo pavojų, jų kai kurių rūšių dinamikos ir plėtros tendencijų, nusikaltimų darymo būdų ir gudrybių įtraukiant ir žiniasklaidą). 2) tiesioginį mokymą tam tikrų visuomenės grupių asmenų, užsiimančių rizikinga veikla; 3) visuomenę aktyvinančias priemones, skirtas tam, kad asmenys Įsirengtų individualias būsto ir transporto priemonių apsaugos priemones (signalizacija, šarvuotos durys ir pan.); 4) priemones, garantuojančias turto saugumą viešbučiuose, bendrabučiuose (saugojimo kamerų, leidimų sistemos įrengimas, personalo mokymas); 5) tiesioginių stebėjimą asmenų, kurie neapdairiai elgiasi viešose vietose; 6) draudimo nuo galimų nusikalstamų veikų sistemos tobulinimą ir kt. Gali būti ir kitų prevencinių priemonių potencialių nusikalstamų veikų aukų atžvilgiu: konkrečių asmenų aprūpinimas individualios savigynos priemonėmis, ryšiu su policija ir kt. Plačiai pagarsėjo telšiečių iniciatyva organizuojant savo apylinkės gyventojų savarankišką gynimąsi [2]. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikai tapus tikrąja Europos Sąjungos nare reikės įgyvendinti atitinkamų ES teisės aktų reikalavimus, Įskaitant jų ir Rekomendacijos Nr. R(85) (apie. aukos padėtį baudžiamojoje teisėje ir baudžiamajame procese) 11 nuostatą, kad pagrindinė baudžiamojo proceso funkcija turi būti nukentėjusiojo poreikių tenkinimas bei jo interesų apsauga. Šiuo metu mums įgyvendinimo prasme aktualiausias yra konkretus teisės aktas - 2001 m. kovo 15 d. Europos Sąjungos Tarybos nutarimas „Dėl aukų statuso baudžiamajame procese" (2001/220/JHA). Šis nutarimas kiekvieną šalį narę įpareigoja „garantuoti, kad sprendžiant bylą su aukomis būtų elgiamasi pagarbiai, oriai, pripažįstant aukos teises ir teisėtus interesus baudžiamajame procese (2 str. 1 d) ... turi, pagal taikytinas nacionalinės teisės sąlygas, suteikti aukoms - teismo proceso dalyviams arba liudytojams - galimybę gauti išlaidų, susijusių su jų teisiniu atstovavimu baudžiamajame procese, kompensaciją (7 str.) ... turėtų garantuoti, kad teismo patalpose būtų įrengtas laukiamasis aukoms (8 str. 1 ir 3 d.) ... turi garantuoti, kad nusikaltimo aukos turėtų teisę per tam tikrą (ne per ilgą) laiko tarpą iš kriminalinio nusikaltėlio gauti kompensaciją (9 str.) ... turi skatinti aukų rėmimo sistemų, atsakingų už pirminį aukų priėmimą ir tolesnę pagalbą, įtraukimą į baudžiamąjį procesą: aprūpindama aukų rėmimo organizacijas (nevyriausybines organizacijas, teisėtai įkurtas šalyje narėje, kuri pagalbą nusikaltimų aukoms teikia tinkamu būdu, padėdama valstybes veiksmams šioje srityje - 1 str. b) punktas), specialiu viešojoje tarnyboje apmokytu personalu, arba pripažindama ir finansuodama aukų rėmimo organizacijas (13 str. 1 d.) ... šalis narė turi remti iniciatyvas, leidžiančias personalui, dalyvaujančiam baudžiamajame procese arba kitaip bendraujančiam su aukomis, būti tinkamai apmokytam dirbti su ypač socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Tai užtikrinama per viešąsias tarnybas arba finansiškai remiant aukų rėmimo organizacijas (14 str.) ... Šalis narė privalo sudaryti reikiamas sąlygas pareiškimo nagrinėjimo metu, ypač baudžiamojo proceso metu tam, kad užkardytų antrinę viktimizaciją ir neleistų aukoms patirti nereikalingą spaudimą. Ypač tai pasakyta apie pirminį pokalbį su auka ir reikiamų sąlygų, atitinkančių tikrąją situaciją, užtikrinimą (15 str. 1 d.)..." [3]. 4. Nerimą kelia tai, kad: 1) nuo 2003 m. gegužės 1 d. ikiteisminį tyrimą atlieka jau ne ankstesnės keturios institucijos, turinčios gerų specialistų, praktinės veiklos patirties ir procesiškai gerai kontroliuojamų tardytojų, o dešimties institucijų pareigūnai. Padaugėjus tyrėjų jų profesinis pasirengimas ir išsilavinimas, lyginant su ankstesniais tardytojais, sumenkėjo [4]. Apmaudu, kad ir Valstybės tarnybos įstatymas suteikia teisę dirbti tyrėju B lygio pareigūnui, t. y. asmeniui, nuturinčiam universitetinio išsilavinimo. Praktiškai kiekvienas viešojo saugumo statutinės, tarnybos pareigūnas įgijo ikiteisminio tyrimo (baudžiamojo persekiojimo) teisę. Taigi teisininkams žinoma dažnos žinybos istorinė svajonė turėti „savo" tardymą dabar jau įgyvendinta. Atrodo, galima plėsti ir tyrimo subjektus, kaip tai vyksta administraciniame procese: atsakomybę taiko jau maždaug 60 institucijų pareigūnų; 2) ikiteisminio tyrimo funkcija tapo labai išskaidyta, byla prarado atsakingą asmenį (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, lyginant su ankstesne tardytojo procesine padėtimi, tokio savarankiškumo ir iniciatyvumo nebeturi, todėl savo veiklą privalo derinti su įstaigos vadovu, prokuroru, o šis - su ikiteisminio tyrimo teisėju. Tai neišvengiamai neigiamai paveiks baudžiamojo persekiojimo aktyvumą, dinamiškumą, o gal ir bereikalingą duomenų paviešinimą). Galiojančiame BPK nebėra bylos priėmimo savo žinion procedūros (priėmimo apie tai nutarimo) šj faktą atitinkamai fiksuojant. Taigi dabar nukentėjusiajam ir bet kuriam kitam proceso dalyviui nelengva bus atsakyti, kas tam tikru momentu nusikalstamą veiką tiria. Nesant šio klausimo teisinio reglamentavimo, tampa neaiškus ir tam tikro pareigūno nušalinimo mechanizmas; kitaip nei ankstesnis Baudžiamojo proceso kodeksas, daug svarbių procesinių santykių dabar reglamentuoja Respublikos generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos, kitų institucijų instrukcijos. Mūsų nuomone, jos gali iškreipti įstatymo leidėjo sumanymą, kita vertus, rekomendacijos gali būti nežinomos daugeliui proceso dalyvių, įskaitant ir nu kentėjusįjį. Oponentai teigia, kad visko neįmanoma reglamentuoti Kodeksu, būtina, kad įstatymas būtų stabilus, tačiau ir naujasis Kodeksas savo apimtimi nesutrumpėjo. Kita vertus, dar neįsigaliojus naujam BPK jau buvo priimtos 45 šio Kodekso pataisos ir dabar vėl priimami nauji papildymai [5]; 4) BPK įteisinta neiniciatyvi ikiteisminio tyrimo teisėjo veikla. Jis tampa labai priklausomas nuo prokuroro, nes vykdo pavedimus apklausti asmenis ir kt. Beje, kai asmenis apklausia teisėjas, jis negali būti iniciatyvus bei aktyvus proceso dalyvis, nes nežino tiriamo Įvykio aplinkybių, kad tokioje apklausoje vyrauja prokuroras. Kyla pavojus, kad teisminės valdžios įgaliojimai kartais gali būti pajungti ikiteisminio tyrimo nepagristoms versijoms įtvirtinti; 5) įtariamojo interesų apsauga - suinteresuoto gynėjo reikalas, o nukentėjusiuoju turėtų rūpintis prokuroras, tačiau iki jo yra dar vienas tarpininkas, t. y. jau minėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnas, priimantis lemiamus sprendimus pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuris neretai gali būti labiau suinteresuotas savo žinybos veiklos rezultatų gerinimu nei nukentėjusiojo interesų užtikrinimu (noras gražinti nusikalstamumo statistiką ir kt.); 6) įtariamojo teisine padėtimi asmuo gali pasinaudoti iš karto, tuo tarpu tam, kad asmuo būtų pripažintas nukentėjusiuoju, neretai prireikia nemažai laiko. Apie tai jau daug diskutuota [3, p. 154-155]. Kita vertus, formalus suteikimas asmeniui nukentėjusiojo statuso dar nereiškia realaus jo teisių garantavimo. Be to, galima atstovauti tik nepilnamečiam nukentėjusiajam, o ribotai veiksnaus, turinčio kitokių fizinių kliūčių nukentėjusiojo būtinas atstovavimas, lyginant su įtariamuoju, įstatyme nėra numatytas. Be to, nukentėjusysis už atstovavimą privalo advokatui susimokėti pats. Ne paslaptis, kad advokato paslaugos didžiajai daliai mūsų šalies gyventojų, turinčių gana kuklias pajamas, sunkiai prieinamos. Šiame kontekste anksčiau BPK numatė pažangesnį nukentėjusiojo teisių atstovavimą, kurį galėjo įgyvendinti ir nevyriausybinių (visuomeninių) organizacijų atstovai (buvusio BPK 63, 63 1 str.), o galiojančiame BPK visuomeninio atstovavimo nebeliko. Negalime nepakomentuoti Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos įgytos veiklos patirties. Į šią asociaciją, kurioje visuomeniniais pagrindais dirba aukštos kvalifikacijos teisininkų, kreipdavosi nemažai žmonių iš įvairių šalies vietovių, ir nukentėjusiesiems buvo stengiamasi padėti skiriant tam tikros srities specialistą atstovą. Dabar nukentėjusysis turi pats susirasti advokatą ir sudaryti su juo atitinkamą sutartį. Autoriaus nuomone, visuomenei visiškai nedalyvaujant baudžiamajame procese negalima tikėtis didesnio tos pačios visuomenės pasitikėjimo teisinėmis institucijomis - ką jau kalbėti apie jų veiklos rėmimą. Šis klausimas vertas atskiro išsamesnio nagrinėjimo [6]. Be to, kitaip nei nukentėjusiajam, įtariamajam užtikrinama ir teisė nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis ' (BPK 44 str. 7 d., rekomendacijų 24 str. [7]); 7) nepašalintos galimybės daryti poveikį nukentėjusiajam arba jo artimiesiems (nepri valomas paklausimas nukentėjusiojo nuomonės skiriant (pakeičiant) atitinkamą kardomąją priemonę, aptariant kuo operatyvesnį informavimo būdą, retai kur įrengti atskiri laukiamieji kaltinimo ir gynybos šalims ir kt.). Žinoma, galima būtų ir toliau lyginti įtariamojo (kaltinamojo) ir nukentėjusiojo teisinę padėtį, tačiau įstatymų teikiamiems prioritetams suvokti pateiktos analizės jau turėtų pakakti. Išvados 1. Nors nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigalioję BK ir BPK bei pastaraisiais metais priimti kiti įstatymai pagerino nusikaltimo aukos (nukentėjusiojo) statusą baudžiamajame procese, tačiau reikiamos kaltininko ir nukentėjusiojo teisinės padėties pusiausvyros dar nepasiekta -ką jau kalbėti apie prioritetų suteikimą jo interesams. 2. Realus žalos atlyginimas nukentėjusiajam turėtų tapti svarbiausiu pagrindu sprendžiant kaltininko atsakomybės pobūdį ir dydį. 3. Viktimologinė prevencija turi būti visokeriopai skleidžiama visuomenėje, teisinėje praktinėje veikloje, savivaldoje, žiniasklaidoje, nevyriausybinių organizacijų veikloje. 4. Lietuvai tampant Europos Sąjungos nare būtina kuo skubiau suderinti savo teisinius aktus su atitinkamomis ES konvencijomis ir rekomendacijomis, apibrėžiančiomis nusikaltimų aukų padėtį baudžiamajame procese. 5. Šalintinos visos galimybės daryti bet kokį poveikį nukentėjusiajam arba jo artimiesiems (pvz., išklausyti nukentėjusiojo nuomonę skiriant (pakeičiant) atitinkamą kardomąją priemonę,, aptariant kuo greitesnio abipusio informavimo būdą; įrengti atskirus laukiamuosius kaltinimo ir gynybos šalims ikiteisminio tyrimo institucijose ir teismuose ir kt.) 6. Siūlytina Baudžiamojo proceso kodeksą papildyti nuostatomis, leidžiančiomis nevyriausybinėms (visuomeninėms) organizacijoms atstovauti nukentėjusiesiems baudžiamajame procese. '♦♦♦ LITERATŪRA 1. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimas „Dėl nacionalinės nusikaitimų prevencijos ir kontrolės programos patvirtinimo" Nr. IX-1383 //Valstybės žinios. 2003 04 02. Nr. 32. 2. Peieckis M., Pocius J. Kaimas nusikaltėlius pasitinka ginklu ir kumščiu // „Respublika". 2003 m. gegužės 17 d. . , 3. Council Framework Decision of 15 March 2001 on the standing of victims in criminal proceedings (2001/220/JHA) // Official Journal L 082, 22/03/2001. 4. Nauji kodeksai stringa dėl klaidų ir spragų. Aukščiausiojo Teismo vadovas mano, kad teoretikai neišgirdo praktikų nuomonės // A. Lekavičiaus interviu „Lietuvos ryte". 2003 m. gegužės 20 d. 5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr IX-785, 21, 48, 50, 127, 142, 151, 158, 161, 163, 165, 212, 217, 232, 233, 234, 237, 244, 254 255 256, 266, 276, 287, 303, 318, 319, 322, 323, 326, 327, 329, 332, 342, 351, 353, 362, 375, 380. 397 421, 440, 458, 459 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir Kodekso papildymo 362-1 straipsniu 2003 04 10 įstatymas Nr. IX-1495 // Valstybės žinios. 2003 04 24. Nr. 38. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151, 168, 186, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2003 m. birželio 19 d. įstatymas Nr. IX-1637 // Valstybės žinios. 2003 07 09. Nr. 68. 6. Ancelis P. Dėmesingumas nusikaltimo aukai kaip prielaida kuriant atvirą visuomenę//Jurisprudencija: mokslo darbai. -Vilnius: LTU, 2000. T. 15 (7). 7. Rekomendacija dėl proceso dalyvių susipažinimo su bylos medžiaga ikiteisminio tyrimo metu. Patvirtinta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-58 // Valstybės žinios. 2003 04 25. Nr. 39. IKITEISMINIO TYRIMO TEISĖJO TEISE KONTROLIUOTI ŽMOGAUS PRIPAŽINIMĄ {TARIAMUOJU Straipsnyje analizuojama, ar „Įtarimas" yra baudžiamojo proceso įstatyme nekonkretinto turinio teisinė sąvoka (tai leistų.daryti išvadą, kad ne tik sprendimą priimantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, bet ir šį sprendimą kontroliuojantis ikiteisminio tyrimo teisėjas turi vienodas procesines galimybes nuspręsti, ar konkrečiu tyrimo etapu jau yra pasiektas de lege lata reikalaujamo laipsnio įtarimas, ar, atvirkščiai, - kalbėdamas apie įtarimą, kaip vieną iš svarbiausių materialiųjų tam tikro procesinio veiksmo ar sprendimo sąlygų, baudžiamojo proceso įstatymo leidėjas norėjo pabrėžti nekontroliuojamą ar iš dalies kontroliuojamą baudžiamojo persekiojimo institucijos pareigūno laisvę (diskrecija) pačiam priimti atsakingą sprendimą (nuspręsti), tuo papildomai apribojant ir ikiteisminio tyrimo teisėjo kontrolines galias). I n diesem Artikel wird analysiert, ob „ der Verdacht" ein im StrafprozeBordnung (vveiter als StPO) inhaitlicht unkonkretisierter rechtlicher Begriff ist, was einen RūckschluB zuISBt, dass nicht nur be-schluBfahiger Untersuchungsbeamte oder Staatsanwalt, sondern auch ihre Entscheidung prūfender Untersuchungsrichtergleiche Moglichkeiten zu entscheiden besitzen, ob in einem bestimmten'Untetsu-chungsschritt ein de lege lata erforderlicher Verdachtsgrad erreichtvvurde. Es vvirdgefragtund disku-tiert, ob im Gegensatz, nennend den Verdacht, als einen der vvichtigsten materiellen Bedingungen fūr ProzeBhandlungen oder Entscheidungen bestimmtes Prozesses, der Verleger der StPO e/ne unkontro-llierte oderteilvveise kontrollierte Freiheit (Diskretion) der Strafverfolgungsbeamten, selbstverantvvor tungstragende Entscheidungen zu treffen, zu bekraftigen wollte undso auch die Kompetenz und die Kontrollfahigkeiten der Untersuchungsrichterzusatziich einschrankte. Įvadas Įtariamojo procesinė padėtis yra ypatinga, jis yra centrinė modernaus reformuoto ikiteisminio tyrimo figūra. Tai lemia ne vieną itin reikšmingą tiek paties įtariamojo statuso ir faktinių galimybių, tiek jam artimesnės ar tolimesnės sociali nės aplinkos pasikeitimą. Antai vien pats tapimas įtariamuoju (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso121 str, 2 d. ir 3 d.) ne tik užtikrina šiam asmeniui status activus proces sualis, leidžiantį būti sąlygiškai savarankišku, tiesioginiams procesiniams priešininkams - ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui -lygiaverčiu proceso subjektu, galinčiu teisėtomis priemonėmis ir būdais daryti įtaką prieš jį nukreipto proceso eigai ir rezultatams (palyginti žr. bent BPK 184 str. 4 d., 209 str. 1 d., u 211 str. 2 d.), bet ir apibrėžia negatyvųjį šio naujojo teisinio statuso turinio aspektą -legi-timuoja baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnų galią, tarkime, prievarta išgauti pavyzdžius lyginamajam tyrimui (BPK 144 str:); jį fotografuoti ir imti pavyzdžius genetinei dak-tiloskopijai (BPK 156 str. 1 d.), laikinai nušalinti nuo pareigų (BPK 157 str. 1 d.) etc. Procesiniam tyrimui itin svarbus ir įtarimo turinys - kokią konkrečią nusikalstamą veiką asmuo yra įtariamas padaręs. Antai, pagal BPK 154 straipsnio 1 dalį, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir daryti įrašus galima tik jei (apibendrintai tariant) tiriamas labai sunkus ar sunkus nusikaltimas arba tam tikras BPK 154 straipsnio 1 dalyje numerus clausus įvardytas apysunkis nusikaltimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą" 8 punkte pabrėžiama, kad „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių" sąvokai", todėl „jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu" [3; 20, p. 312], Argumentuodama BPK 21 straipsnio 2 dalimi ir 3 dalimi, Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina tvirtina, kad įtariamuoju tampama keturiais atvejais: 1) sulaikius įtariant, kad žmogus padarė nusikalstamą veiką; 2) apklausiant apie veiką, kurią padaręs jis įtariamas; 3) pašaukus į apklausą įtariamuoju, jei yra surašytas BPK 187 straipsnyje nūmafytaspraneši-mas apie įtarimą ir 4) tuo atveju, jei žmogus pasislėpė ar nežinia kur yra (t. y. nesant galimybės įtariamojo procesinį statusą priskirti vienu iš pirmiau įvardytų trijų būdu), prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui šiuo tikslu priėmus specialų procesinį aktą - nutarimą ar nutartį pripažinti įtariamuoju. Deja, jei vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina bent trumpai formuluoja, kada galima asmenį sulaikyti BPK 140 straipsnio 1 dalies tvarka - kai jis užklumpamas inflagrante delieto ar tuoj po to, kai jis padarė nusikalstamą veiką, t. y. kai jis aptinkamas nusikalstamo įvykio vietoje besirengiantis arba besikėsinantis padaryti nusikalstamą vei--ką, nusikalstamos veikos metu ar kai nusikalstama veika jau yra baigta, kai jo buvimas nusikalstamos veikos vietoje, išvaizda ir visos kitos aplinkybės leidžia įtarti, kad jis padarė nusikals-tamą veiką [2; 26, p. 181; 2; 30, p. 131-132] -tai nei pats Baudžiamojo proceso kodeksas, nei šios teisės šakos doktrina nepaaiškina, koks (t. y. kaip ar kiek įtariamas) žmogus gali (ar privalo) būti šaukiamas į apklausą ar apklausiamas įtariamuoju (BPK 188,189 str.); lygiai taip pat - kada prokuroras ar tuo labiau ikiteisminio tyrimo teisėjas gali (ar privalo) priimti sprendimą pripažinti asmenį įtariamuoju pagal BPK 21 straipsnio 3 dalį [2; 16, p. 50]. Įvertinus tai, kad Lietuvoje kol kas nei de lege lata nurodoma, nei de legeferenda pasiūloma, kada (esant kokiam įtarimo lygiui) žmogus gali būti paverčiamas įtariamuoju padaręs konkrečią nusikalstamą veiką, o procesinės prievartos legitimumas grindžiamas principu „kuo sunkesnė nusikalstama veika tiriama, tuo didesnė tyrimo laisvė ir intensyvumas leidžiami", nekelia nuostabos susiformavusi tradicija žmogų paversti įtariamuoju nesant pakankamai jo veiką ir kaltę pagrindžiančių faktinių duomenų bei ikiteisminio tyrimo etapu nusikalstamas veikas kvalifikuoti pagal baudžiamojo įstatymo normą, įvardijančią „kaip galima sunkesnę" nusikalstamą veiką. Neneigiant ir netgi nediskutuojant būtinumo užtikrinti kaip galima veiksmingesnę baudžiamąją justiciją, vis dėlto negalima to suabsoliutinti ir nekreipti dėmesio ir į tai, jog tokia baudžiamojo persekiojimo institucijų praktika pažeidžia tiek iš konstitucinio teisinės valstybės principo kildinamą reikalavimą įstatymais ar kitu teisiniu pagrindu suteikta sprendimo ar veiklos laisve naudotis tik dalykiškai (nesava-valiauti ir nepiktnaudžiauti turima galia) [2; 56, p. 1034 ff.; 58, p. 199 f.; 60, p. 112, 147 f.; 3; p. 3, 7, 9, 11, 12, 15, 16, 18, 25-28], tiek ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisę reikalauti teisingo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn [3; 4, 6, 9, 11], Be to, tokios teisinės praktikos nepateisina ir kaltinimo ar nusikalstamų veikų teisinio kvalifikavimo teorija [2; 1, p. 14-16; 2, p. 4-8; 34, p. 8-10; 71, p. 12-29J, tad būtina rasti procesinį būdą užkirsti tam kelią. Sisteminė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų analizė perša prielaidą, jog veiksmingiausiu procesiniu keliu siekiant pagrįsto asmens pripažinimo įtariamuoju bei teisingo konkrečiu tyrimo etapu įkaitinamo nusikalstamo elgesio teisinio kvalifikavimo galėtų būti BPK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso dalyvių (tarp jų ir įtariamojo) teisė apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmus ir nutarimus . jį kontroliuojančiam prokurorui, o, prokurorui atsisakius patenkinti skundą, jo nutarimą skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau prieš siūlant šį, atrodytų, savaime suprantamą procesinį žingsnį, negalima pamiršti, jog, anot vieno žymiausių Lietuvos baudžiamojo proceso teisės mokslininkų, darbo grupės naujajam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui parengti vadovo doc. dr. M. Kazlausko, naujasis Lietuvos baudžiamasis procesas grindžiamas, in-teralia, ir diskreciniu pradu [2; 32, p. 65-66]. Diskrecinis pradas, pasak M. Kazlausko, pasireiškia tokia baudžiamojo proceso normų konstrukcija, kuri leidžia teisėsaugos pareigūnams veikti ir priimti sprendimus savo nuožiūra; Baudžiamojo proceso kodekso normos įgyja bendresni pobūdį, praranda instrukcinius elementus, palikdamos daugiau erdvės pasireikšti įstatymo taikytojo iniciatyvai, laisvai nuožiūrai [2; 32, p. 66]. Vadinasi, prieš siūlant pirmiau įvardytą procesinį kelią, būtina atsakyti į klausimą, ar „įtarimas" yra baudžiamojo proceso įstatyme nekonkretinto turinio teisinė sąvoka (o tai leistų daryti išvadą, jog ne tik sprendimą priimantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, bet ir šį sprendimą kontroliuojantis ikiteisminio tyrimo teisėjas turi vienodas procesines galimybes nuspręsti (įvertinti), ar konkrečiu tyrimo etapu jau yra pasiektas de lege lata reikalaujamo laipsnio įtarimas, ar. atvirkščiai, - kalbėdamas apie įtarimą, kaip vieną iš svarbiausių materialiųjų tam tikro procesinio veiksmo ar sprendimo sąlygų, baudžiamojo proceso įstatymo leidėjas norėjo pabrėžti nekontroliuojamą ar iš dalies kontroliuojamą baudžiamojo persekiojimo institucijos pareigūno laisvę pačiam priimti atsakingą sprendimą (diskreci-ją), taip papildomai apribojant ir ikiteisminio tyrimo teisėjo kontrolines galias. Tai toliau ir nagrinėjama. Asmens tapimas įtariamuoju ir jam įkaitinamos nusikalstamos veikos teisinis kvalifikavimas de lege lata NorsBPK21 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje vardijami net keturi asmens tapimo įtariamuoju pagrindai, sisteminė ir loginė BPK 140 str-. L d., 169 str. 2 d., 170 str. 1 d., 172 str. 1 d., 173 str. 1 d. įr 4 d., 187 str. 1 d. etc. analizė leidžia apibendrinti, jog įtariamojo procesinis statusas žmogui pripažįstamas baudžiamojo persekiojimo institucijų - ikiteisminio tyrimo pareigūno arba prokuroro - valiniu aktu: faktiniu' sulaikymu, pranešimo apie įtarimą įteikimu, šaukimo apklausai įtariamuoju išsiuntimu, nutarimo pripažinti įtariamuoju priėmimu etc. [2; 16, p.50], Vienintelė išimtis įtvirtinta BPK21 straipsnio 3 dalyje - įtariamuoju žmogų gali pripažinti ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, tačiau, įvertinus tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas savo iniciatyva jokių veiksmų neatlieka (BPK 173 str. 4 d.), o prokurorui, kuris besislapstantį ar nežinia kur esantį žmogų-įtariamuoju gali paversti ir savo nutarimu, nėra jokios praktinės prasmės kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, minima BPK 21 straipsnio 3 dalies nuostata vargu ar kada nors bus pritaikyta. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui įkaitinamą elgesį teisiškai kvalifikuoja taip pat baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnai (išskyrus jau aptartą išimtį, kai įtariamuoju pripažįstama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi). Įkaitinamos veikos teisinė kvalifikacija įprastai pateikiama dviejuose procesiniuose dokumentuose - laikino sulaikymo protokole (kai įtariamojo procesinis statusas įgyjamas faktinio sulaikymo metu) ir pranešime apie įtarimą (visais kitais atvejais). Konstitucinė įtarimo reikšmė Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina nei diskutuoja, nei abejoja valdžios institucijų galia procesinėmis priemonėmis riboti įgimtas žmogaus teises, laisvę ir privatumą, šią valstybės institucijų kompetenciją laikydama tarsi savaime suprantama teisine ar netgi konstitucine aksioma [2; 13, p. 17]. Si pozicija įprastai pateisinama Lietuvos baudžiamojo proceso teisės moksle bei išskirtinai baudžiamajame procese veikiančių valstybes institucijų pareigūnų teisinėje sąmonėje įsišaknijusiu etatistiniu valstybės ir išimtinai pozityvistiniu teisės supratimu, pagal kuriuos (apibendrintai), tiek baudžiamąjį procesą, tiek bent jau baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens laisvę, privatumą ar kitas įgimtas teises ribojančią procesinę prievartą legitimuoja vadinamasis materialusis baudžiamasis teisinis santykis [2; 29, p. 6,9; 69, p. 18; 70, p. 4-6; 72, p. 53-56,67-68; 74, p. 18-20, 23-24, 45-50] - padarydamas nusikalsta^ mą veiką žmogus, esą, savo elgesiu sukuria materialųjį baudžiamąjį teisinį santykį, kurio pagrindu savitas nukentėjėlis -valstybė - įgyja teisinę galimybę taikyti šiam žmogui atitinkamas poveikio priemones, o žmogus privalo paklusti arba patenkinti valstybės reikalavimą [2; 47, p. 67-68]. Žmogaus ir valstybės tarpusavio sugyvenimą grindžiant Lietuvos Respublikos Konstitucija2, ši, vyraujančios baudžiamojo proceso teisės doktrinos vis dar atstovaujama teorija, kelia tam tikrų abejonių: Pirma. Vadovaujantis Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija, faktą, ar tarp valstybės ir konkretaus žmogaus atsirado materialusis baudžiamasis.teisinis santykis, konstatuoja tik teismas ir tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Iki įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis, valstybėje nėra tokio žmogaus ar institucijos, kuri galėtų neklys-dama pasakyti, jog toks materialusis baudžiamasis teisinis santykis iš tiesų egzistuoja, todėl, Konstitucijos požiūriu, kol įsiteisės apkaltinamasis teismo nuosprendis, ne tik netikslu, bet net ir neteisinga kalbėti nei apie „nusikalstamą veiką" ar „kaltininką", nei apie „materialųjį baudžiamąjį teisinį santykį" kaip objektyviai esamą ar neginčijamai žinomą faktą. Vadinasi, argumentuojant materialiuoju baudžiamuoju teisiniu santykiu, iš tiesų omenyje turimas (objektyviai ir tegali būti turimas) tik manymas (prielaida, tikimybė), jog toks teisinis santykis egzistuoja. Antra. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje išreikštas valdžios galių ribojimo Konstitucija principas bei valdžios pareiga tarnauti žmonėms, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, samprata, Konstitucijos 18--31 straipsniuose postuluojamos pagrindinės žmogaus teisės ir fundamentalios procesinės garantijos bei konstitucinis teisinės valstybės imperatyvas leidžia tvirtinti, jog Konstitucija neįpareigoja būtinai ištirti visas nusikalstamas veikas, nes tai yra objektyviai neįgyvendinama užduotis: nemopotest ad impossibile obligari -Konstitucija nei iš žmogaus, nei iš valstybės negali reikalauti neįmanomo [3; 2, p. 19]. Maža to, Konstitucija ne tik nepateisina, bet netgi draudžia nusikalstamas veikas tirti bei įtariamus jas padarius asmenis persekioti „bet kokia kaina" (antai, nepaisydamos to, jog išsamiausias tiek įkaitinančios, tiek teisinančios informacijos šaltinis yra pats įtariamas padaręs nusikalstamą veiką asmuo, Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis draudžia jį kankinti, žaloti, žeminti orumą, žiauriai su juo elgtis, o pagal Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį draudžiama versti duoti parodymus prieš save eta). Taigi pati Konstitucija, kaip nuoseklus sisteminis aktas, leidžia suprasti, jog „materiali" ar „baudžiamajame procese nustatyta tiesa" tėra ta, kurią galima pažinti nepažeidžiant Konstitucijoje ir ją atitinkančiame baudžiamojo proceso įstatyme apibrėžtos procesinės formos ir procesinių garantijų [2: 46, p.52ff.]. Tr e č i a. Neginčijant, kad baudžiamasis procesas itin glaudžiai susijęs su materialiąja baudžiamąja teise, Konstitucija vis dėlto neleidžia absoliutinti, neva, baudžiamasis procesas ar baudžiamojo proceso teisė „tarnauja" materialiajai baudžiamajai teisei, todėl tiek patį baudžiamąjį procesą, tiek bet kokią jame vartojamą procesinę prievartą galima pateisinti vien tuo, kad Konstitucija, esą, pateisina materialiąją baudžiamąją atsakomybę už tame procese tiriamą nusikalstamą veiką. Viena vertus, baudžiamajame įstatyme įtvirtinta valstybinė prievarta yra valstybės atsakas į tai, kad žmogus pažeidė baudžiamąjį įstatymą. Konstitucija radone materiae pateisina tik tokį valstybės elgesį, kai jos institucijos imasi riboti tas nuteistojo teises, kurias expressis verbis pamini jam inkriminuotos baudžiamosios teisės normos sankcija (nul-lapoenesine lege); radone temporis šią teisę valstybė gali pradėti įgyvendinti tik po to, kai įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis [2; 63, p. 350, 351,355]. Lietuvoje vyraujanti „baudžiamojo proceso ir jame vartojamos procesinės prievartos le-gitimavimo per materialųjį baudžiamąjį teisinį santykį" koncepcija nepajėgi atsakyti, kodėl nusikalstamą veiką padaręs asmuo privalo pakęs ti ne tik jam taikomą baudžiamąją sankciją, bet dar ir procesinę prievartą? Ar vien dėl to, kad žmogus įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, jam gali būti taikoma bet kokia procesinė prievarta? Ar materialiuoju baudžiamuoju teisiniu santykiu grindžiamas procesinės prievartos taikymas neprieštarauja nekaltumo prezumpcijai ir konstituciniam non bis in idem principui? Kita vertus, jei procesinė prievarta grindžiama materialiuoju baudžiamuoju teisiniu santykiu, tai koncepcinis nuoseklumas verčia, taikant procesinę prievartą, taip pat vadovautis ne baudžiamojo proceso, o baudžiamajame įstatyme įtvirtintais principais: procesinės prievartos priemonės, kaip ir kriminalinės bausmės, galėtų būti skiriamos tik už praeityje buvusį elgesį ir tik tos priemonės, kurias baudžiamojo proceso įstatymas nunratė prieš padarant nusikalstamą veiką (nullapoena sine lege); procesinė prievarta taptų galima tik už kaltus veiksmus ar neveikimą (nuila poena sine culpa) bei ją skirti ar taikyti galėtų tik teismas (Konstitucijos 31 str. 1 d.). Apibendrinant darytina išvada, kad Lietuvoje vyraujančios baudžiamojo proceso teisės doktrinos postuluojamas materialusis baudžiamasis teisinis santykis ar įtarimas, kad toks teisinis santykis egzistuoja, daugių daugiausia gali legitimuoti tik patį baudžiamąjį procesą, bet ne jame neišvengiamai vartojamą įvairaus pobūdžio ir intensyvumo procesinę prievartą. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens nekaltumo prezumpcijos perspektyvoje vienintelė konstitucinė kategorija, leidžianti žmones diferencijuoti pagal tai, kiek jie susiję su tiriama nusikalstama veika, yra įtarimas [2; 7, p. 87 ff.; 15, p. 45-46; 50, p. 79-96; 57, p. 92-104; 62, p. 74 f., 505 ff.; 65, p. 135 ff.]. Personifikuotą įtarimą arba įtarimą inpersonam Konstitucija pripažįsta procesiniu - faktiniu kriterijumi, legitimuojančiu papildomą (platesnę) įtariamo asmens įgimtos laisvės, teisių ar privatumo ribojimo galimybę, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad įtariamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo praranda atitinkamas įgimtas teises ar šios teisės vien dėl įtarimo iš jo gali būti atimamos. Taigi Konstitucija grindžiamame baudžiamajame procese žmogaus pripažinimas baudžiamojon atsakomybėn traukiamu proceso subjektu įtariamuoju pateisinamas tik tada, kai pasiekiamas Konstitucijos reikalaujamas įtarimo inpersonam laipsnis [2; 8, p. 59 ff.; 9, p.919ff.; 17, p. 63ff.; 41,p: 18ff.]. Neatsižvelgiant į tai, ar žmogus jau yra pripažintas formaliu proceso subjektu įtariamuoju, įtarimas inpersonam reikšmingas ir skiriant ar taikant „tikrąją" procesinę prievartą, kurią nagrinėjamu aspektu legitimuoja konstitucinis imperatyvas „taikant griežtesnę procesinę prievartą, būtinas stipresnis (didesnis) įtarimas in personam" [2; 6, p. 48 C; 7, p. 175 ff.; 13, p. 20; 38, p. 139 ff.; 41, p. 118 ff.]. Žinoma, būtų idealiausia, jei šie konstituciniai principai būtų įgyvendinami ne tik taikant procesines taisykles in eonereto, bet ir formuluojant baudžiamojo proceso įstatymą. Negatyvia prasme, tiek „tikrąją" procesinę prievartą, tiek asmens tapimą įtariamuoju sie-dama su atitinkamo laipsnio įtarimu inpersonam, Konstitucija gina žmogų nuo valstybės savivalės ir piktnaudžiavimų [2; 38, p. 139]. Įtarimo sąvokos turinys Baudžiamojo proceso kodeksas „įtarimą" įprastai formuluoja kaip objektyvią teisinę kategoriją. Antai BPK 2 straipsnyje ir 166 straipsnio 1 dalyje tvirtinama, kad ikiteisminis tyri1 mas pradedamas, kai „paaiškėja nusikalstamos veikos požymių". Kardomosios ir kitos procesinės prievartos priemonės galimos tik tada, kai konkrečiu tyrimo etapu „pakanka duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką" (palyginti žr. BPK 121 str. 2 d., 158 str. 2 d., 159 str. 1 d.). Tačiau, nepaisant objektyvių baudžiamojo proceso įstatymo formuluočių, įtarimas savo esme nėra empiriškai suvokiamas objektyviosios (materialiosios) tikrovės reiškinys ir egzistuoja tik tyrėjo sąmonėje, jam tiriant, analizuojant ir vertinant konkrečiu tyrimo etapu žinomas faktines aplinkybes [2; 7, p. 23-44; 41, p. 39-44; 68, p. 11-15]. • - Įtarimas neišvengiamai yra subjektyvaus turinio vertinamasis sprendimas [2; 7, p. 44 ff.; 8, p. 70 f£; 9, p. 923 f.; 38, p. 136,140; 41, p. 44 ff.]. Įgimtas žmogaus teises ir fundamentalias procesines garantijas postuluojančios Konstitucijos nuostatos (Konstitucijos 18-31 str.) tiek visos kartu, tiek kiekviena atskirai subjektyviuoju - objektyviuoju turiniu apibrėžia tam tikrą „intymiąją erdvę", kuri yra absoliučiai neliečiama, ir tam tikrą „privačią erdvę", valstybinį kėsinimąsi į kurią Konstitucija riboja ir pateisina tik tada, kai šis kėsinimasis yra būtinas, siekiant apginti reikšmingesnes konstitucines vertybes, ir adekvatus konkrečiu atveju ribojamos žmogaus teisės vertei [2; 28, p. 35-65]. Konstitucinis teisinės valstybės principas taip pat, negatyviąja prasme, draudžia persekioti žmogų „bet kokia kaina"; pozityviąja prasme legitimuoja tik materialių, žmogiškųjų ir įvairių kitų sąnaudų požiūriu perspektyvų (rezultatyvų) procesą, nes tik toks prievarta į jį įtraukiamų asmenų laisvę, teises ar privatumą ribojantis tyrimas gali būti laikomas būtinu ir adekvačiu [2; 14, p. 9; 64, p. 215 ff.]. Šiuose konstituciniuose imperatyvuose akcentuojamas „tikslo-priemonės santykis" leidžia manyti, jog bendrajai įtarimo sąvokai būtini du elementai: 1) retrospektyvi diagnozė (esama faktine informacija grindžiama tam tikro laipsnio tikimybe, jog praeityje buvęs įvykis kva lifikuotinas kaip baudžiamajame įstatyme apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėtį atitinkanti veika ar kad šią veiką padarė konkretus asmuo) ir 2) perspektyvi prognozė (esama faktine informacija ir dėsninga (įprasta) tolesnio tyrimo eiga grindžiama tam tikro laipsnio tikimybė, kad konkretaus asmens atžvilgiu pradėtas nusikalstamos veikos tyrimas baigsis tuo, kad jam bus pritaikyta viena iš baudžiamųjų teisinių priemonių) [2; 8, p. 82 ff.; 9, p. 925; 38, p. 145; 41, p. 69 ff., 109 ff.]. Bendroji įtarimo sąvoka atskleidžia šios teisinės kategorijos konstrukciją, tačiau pati neturi tiesioginės procesinės - teisinės reikšmės [2; 6, p. 48 f.; 38, p. 139]: įstatyminėmis formuluotėmis „paaiškėja nusikalstamos veikos požymių" (BPK 2 str.), „pakanka duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką" (BPK 121 str. 2 d.) ar „pakanka duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo" (BPK218 str. 1 d.), Baudžiamojo proceso kodeksas išreiškia ne įtarimą/?er se, o tam tikras įtarimų rūšis, kurios pagal bendrąją įtarimo sąvokos konstrukciją diferencijuojamos pabrėžiant vieną kurį ar abu bendrosios įtarimo sąvokos elementus [2; 41, p. 61-ff.]. Įtarimo struktūrinės dalys Lingvistinė - loginė BPK 187 straipsnio pavadinimo ir turinio analizė įtarimą leidžia apibrėžti kaip konkrečiais faktiniais duomenimis grindžiamą, procesiniuose aktuose įtvirtintą asmens baudžiamajai atsakomybei inicijuoti ir įgyvendinti skirtą tam Įgaliotų valstybės institucijų, o baudžiamojo proceso įstatyme expressis vertis įvardytais atvejais ir privačių asmenų oficialų procesinį tvirtinimą, kad konkretus žmogus padarė jam įkaitinamą nusikalstamą veiką ir yra dėl to kaltas [2; 68. p. 29; 74, p. 100]. Pagal vyraujančią baudžiamojo proceso tei sės doktriną, būtinos dvi struktūrinės įtarimo dalys [2; 31, p. 209-210; 68, p. 43]: 1.) įtarimo formulavimas ar Įtarimo formuluotė - faktinių aplinkybių, kurios sudaro asmeniui inkriminuo jamos nusikalstamos veikos sudėtį, aprašymas ir 2) teisinis įkaitinamos veikos kvalifikavimas - faktinių padarytos veikos aplinkybių ir baudžia mosios teisės normoje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių tapatumo konstatavi mas ir juridinis įtvirtinimas specialiame proce siniame akte [2; 1, p. 7;34,p. 5; 71, p._8] __ Svarbiausi įtarimo požymiai Įvertinus tai, kad įtarimo suformulavimas yra tolygus „procesinio karo paskelbimui" [2; 12, p. 777], o tapęs įtariamuoju žmogus įpareigojamas paklusti įvairaus intensyvumo ir šiurkštumo procesinei prievartai, kuri daug priklauso ir nuo to, kokią konkrečią nusikalstamą veikąjis įtariamas padaręs, jau paskelbimo metu įtarimas turi būti teisėtas, individualizuotas, pagrįstas ir teisingas. Įtarimo teisėtumas - tai bendrasis reikalavimas formuluojant, pateikiant, keičiant ar anuliuojant įtarimą laikytis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, t. y. teisinis įpareigojimas materialiuoju požiūriu Įtarimo formuluotėje aprašyti visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius ir teisingai nurodyti baudžiamojo įstatymo normą; procesiniu požiūriu įtarimą formuluoti ir pareikšti leidžiantis tik valstybinius įgalinimus turintiems pareigūnams (išimtiniais atvejais ir privatiems asmenims), griežtai laikantis procesinės formos reikalavimų [2; 68, p. 90-91]. Įtarimo individualumas. Reikalavimas greta procesinio būtinumo kiekvienam asmeniui reiškiamą įtarimą suformuluoti atskirame procesiniame akte (o jei surašomas atlikto tyrimo rezul- tatus apibendrinantis procesinis dokumentas, tarkime, apkaltinamasis aktas - aiškiai atskirti formuluojamus įtarimus), materialiuoju požiūriu įpareigoja neapsiriboti bendru nusikalstamos veikos pavadinimo įvardijimu, o įtarimo formuluotėje aiškiai nurodyti įtariamo asmens vaidmenį bei kaltės pobūdį ir laipsnį padarant inkriminuojamą nusikalstamą veiką, taip pat pateikti tikslią nuorodą į įtarimo formuluotėje aprašytą nusikalstamą veiką atitinkantį baudžiamojo įstatymo straipsnį, dalį, punktą etc. [2; 31, p. 210, 220- - 22Ir68, p. 94). ■■- Įtarimas pagrįstas tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai leistinų faktinių duomenų (BPK 20 str. 4 d.), kuriuos įvertinęs, remdamasis teisės ir kriminalistikos žiniomis bei bendra žmogiškąja patirtimi, objektyvus ir nešališkas, ikiteisminio tyrimo baigtimi nesuinteresuotas vidutiniškai išprusęs, rūpestingas ir atidus žmogus padarytų išvadą, jog praeityje buvo padaryta konkreti nusikalstama veika ir konkretus žmogus yra dėl to kaltas [2; 31, p. 209; 68, p. 114-134], Lygiai taip pat procesiniu požiūriu įtarti žmogų galima tik ta nusikalstama veika, kurią patvirtina tuo konkrečiu ikiteisminio tyrimo metu žinomi faktiniai duomenys, t. y. negalima įkaitinti to, kas konkrečiu tyrimo etapu egzistuoja tik kaip galima prielaida, kurios bent jau tuo tyrimo etapu nepatvirtina faktiniai duomenys [2; 31, p. 209; 3; 21; 22], Įtarimas nebus pagrįstas ir tuo atveju, jei pats ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiškai ar nevisas [2; 68, p. 115-118], t. y. jei tyrimo metu ištirtos ne visos aplinkybės ir dėl to įtarimo formuluotėje atspindėti ne visi įkaitinamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai arba jei surinktų faktinių duomenų per maža, kad būtų galima laikyti nustatytomis visas įkaitinamas faktines aplinkybes. Teisingumo reikalavimas keliamas abiem įtarimo elementams - tiek įtarimo formuluotei, tiek teisiniam įkaitinamos nusikalstamos veikos kvalifikavimui [2; 68, p. 96]. Tiek, kiek nedubliuoja įtarimo individualumo ir pagrįstumo, įtarimo teisingumui reikia įvertinti įtariamo Žmogaus asmenybę ir parinkti tinkamą įtarimo pareiškimo momentą, taip pat jau įtarimo pareiškimo momentu neignoruoti svarbiausių baudžiamosios atsakomybės taikymo principų, interalia, ir principo in dubiopro reo, t. y. įtarimas turi būti reiškiamas toks, kokį tikimasi įrodyti teisme. Įtarimo pažinimas (konstatavimas) Analizuodami įtarimo sąvokos turinį pastebėjome, kad įtarimas yra ne kas kita kaip konkrečiu tyrimo etapu nusikalstamą veiką tiesiogiai tiriančio ikiteisminio tyrimo pareigūno, šiam tyrimui vadovaujančio, tyrimą organizuojančio ar kontroliuojančio prokuroro sąmonėje susiformavusi prielaida, kad buvo padaryta tiriama nusikalstama veika (įtarimas in rem) ar kad tiriamą nusikalstamą veiką padarė konkretus žmogus (įtarimas in personom) [2; 8, p. 70 f f., 163 ff.; 9, p. 923 ff,]. Vadinasį, įtarimas neišvengiamai yra subjektyvi faktinė teisinė kategorija, kuri (kol įtarimas egzistuoja tik tyrėjo sąmonėje kaip manymas ar hipotezė), viena vertus, nesukelia jokių materialių ar procesinių teisinių padarinių [2; 36, p. 19; 51, p. 28; 52, p. 400] (kiekvienas žmogus (ir tyrėjas) gali manyti, ką tik nori); kita vertus, vargu ar apskritai paklūsta teisinei kontrolei ir vertinimui [2; 8, p. 76]. Metodiniu ir dogminiu požiūriu baudžiamojo proceso teisė įtarimą pažįsta ne diskutuodama ar klausdama, ką konkrečiu tyrimo etapu manė ar ko norėjo prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o analizuodama ir vertindama konkrečiais išoriškai (objektyviai) išreikštais baudžia mojo persekiojimo institucijų pareigūnų veįja. mais ar sprendimais apibrėžtą tyrimo kryptį jr intenciją [2; 9, p. 946 f.; 18, p. 1176 f.]. Vadinasi, kalbėti apie tai, kad konkrečiu tyrimo etapu nusikalstamą veiką tiesiogiai tiriantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, šiam tyrimui vadovaujantis ar jį kontroliuojantis prokuroras įtaria konkretų žmogų kaip galėjusį padarytį tiriamą nusikalstamą veiką, galima tik tada, kai norėdamas patikrinti (patvirtinti ar paneigti) arba konkrečiais faktiniais duomenimis pagrįsti šios sąmonėje susiformavusios subjektyvios hipotezės (prielaidos) teisingumą, baudžiamojo persekiojimo institucijos pareigūnas imasi bent vienos priemonės - faktinio veiksmo ar procesinio sprendimo - kuri leidžia aiškiai (lengvai) atpažinti (identifikuoti) ir žmogų, prieš kurį yra nukreipiamas (nukreiptas) ikiteisminis tyrimas [2; 17, p. 72 f.]. Priemonės, kuriose atsiskleidžia subjektyvus ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro įtarimas in personom bei to nulemtas nusiteikimas tolesnį ikiteisminį (yrimą nukreipti būtent prieš šį žmogų, gali būti pačios įvairiausios tiek savo pobūdžiu, tiek turiniu. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas apriboja žmogaus laisvę jį sulaikydamas (beje, nepriklausomai nuo to, ar yra surašomas ir kada laikino sulaikymo protokolas); prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją prašydamas suimti nesulaikytą ir laisvėje esantį asmenį; paskelbiama žmogaus paieška; inicijuojamas slaptas konkretaus žmogaus sekimas ar jo telefoninių pokalbių klausymasis; galų gale - Lietuvos teisinėje padangėje itin gausu atvejų, kai, nepradėję formalaus ikiteisminio tyrimo arba nutylėdami, kad toks tyrimas yra pradėtas, dar blogiau -sąmoningai klaidindami žmogų, esą, tyrimas nepradėtas ir jis nėra formalus proceso subjektas įtariamasis, ikiteisminio tyrimo pareigūnairei aUja pateikti „savanoriškus paaiškinimus" ar pareiškimus", adresuotus ikiteisminio tyrimo ■ jgįaos ar jos padalinio viršininkui apie padalą ai nustatytą nusikalstamą įvykį (veiką) etc. įtarimas - būtinas įtariamojo sąvokos turinio eiementas Legalinę įtariamojo sąvoką apibrėžiančio BPK 21 straipsnio 2 dalyje tvirtinama, kad įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad pa-
Šį darbą sudaro 27075 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Teisės konspektas
- 77 psl., (27075 ž.)
- Word failas 565 KB
- Lygis: Universitetinis
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
