Pakrikusio pasaulio vaizdavimas literatūroje

XX a. vidurio katastrofų laikotarpio literatūroje ryškiausiai atskleidžiamas pakrikusio pasaulio vaizdas. Rašytojai išgyveno beprasmybės jausmą, nes mirtis prarado šventumą, žmogaus gyvybė nebelaikoma vertybe. Kyla klausimas: ar gali patirtis, besiribojanti absoliučiu blogiu (mirtis dujų kamerose, kalinių kankinimai, žydų tautos tragedija), būti įprasminta literatūroje? Tačiau rašytojai, pasirinkę savitą rašymo stilių, originaliai vaizduoja subyrėjusį pasaulį. Balys Sruoga pakrikusį pasaulį išryškina pasitelkęs ironišką kalbėjimo būdą, o Antanas Škėma, rašydamas sąmonės srauto technika, atskleidžia, kad išsilavinęs, meniškos prigimties žmogus nebereikalingas išprotėjusiame pasaulyje.
Rašytojas Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų miškas“ parodo, kad dvasiškai stiprus žmogus pakrikusiame pasaulyje išlieka orus. Pačiam knygos autoriui stiprybės suteikė suvokimas, kad Štuthofo pragare kenčia kaip okupantams nepaklususios Lietuvos įkaitas. Romano pasakotojas, kuris kartu yra ir veikėjas, beteisis kalinys, ramiai, bet kritiškai žvelgia į įvykius lageryje ir taip parodo esąs dvasiškai laisvas. Fragmentiškas pasakojimas skyla į nedideles dalis, kuriose autorius siekia parodyti padėties dramatiškumą, tradicinio vertybių pasaulio sudužimą. Kūrinyje ypač ryški klipatų bejėgystė, kuri atskleidžiama trumpais, nepilnais sakiniais: „Nė žodžio nepratars. Nesudejuos. Lūpos net nesujudės.“ Klipatos yra praradę viltį ir susitaikę su mirtimi. Ypač įsimintinas kalinių lagerio vado Majerio paveikslas. Jis mėgo šaudyti kalinius slaptoje būdelėje, šalia Kalėdų eglutės pastatė kartuves su pakaruokliais. Pasakotojas Majerio skonį ironiškai vadina „pavyzdingu“. Tai, kad pasakotojas šioje tragiškoje situacijoje sugeba pasišaipyti, tik dar kartą parodo jo dvasinę stiprybę. Tačiau pasakotojas nepamiršta ir autoironijos. Jis atstovauja kurančiam kultūros žmogui, save vadina poetu, patekusiu į civilizacijos sukurtą pragarą: „Poetas lyrikas – ir lavonus tampyk!“ Pasakotojas atsidūręs tragikomiškoje situacijoje, nes kaip kuriantis žmogus nėra toks ištvermingas tampyti lavonus, taigi ne toks „naudingas“ lagerio sąlygoms. Žmogaus siela tarsi užsiveria ir jis pradeda keiktis šaipytis, kad paslėptų skausmą ir neprisitaikytų prie brutalios aplinkos. Vadinasi, rašytojas parodo, kad...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!