Pečkauskaitės tėvai – sulenkėję bajorai.
• Ji augo demokratiškoje, ekonomiškai nepranašesnėje šeimoje.
• Marija 1891 m. pradėjo ruoštis egzaminams į Petrapilio (dab. Sankt Peterburgas) Šv. Kotrynos gimnaziją.
• 1892 m. egzaminus Marija išlaikė į trečiąją klasę, tačiau dėl sveikatos problemų mokslus teko tęsti privačiai.
• Surasti savo vietą lietuvių tautos gyvenime Šatrijos Raganai padėjo ir aktyvus “Varpo” krypties visuomenės veikėjas P. Višinskis.
• Mokėsi lietuvių kalbos ir pramokusi ją, pradėjo kalbėti ir rašyti lietuviškai.
• Nuo 1896 m. Lietuvos periodinėje spaudoje pradėjo spausdinti apsakymus.
• Šešerius metus (1889 - 1905) daraktoriavo svetimuose dvaruose.
• Daraktoriaudama Pečkauskaitė brendo kaip mokytoja ir kaip auklėtoja.
• 1905 m. pedagogė gavo “Motinėlės” draugijos stipendiją ir išvyko į Šveicariją.
• M. Pečkauskaitę domino F. V. Foersterio, vokiečių pedagogo veikla.
• Į lietuvių kalbą išvertė šias jo knygas: „Jaunuomenės auklėjimas“ (1913 ir 1926), „Seksualinė etika ir seksualinė pedagogika“ (1923), „Auklėjimas ir auklėjimasis“ (1928), „Mokėk gyventi“ (1934).
• Nuo 1909 iki 1915 metų m. Pečkauskaitė dirbo Marijampolės mergaičių progimnazijoje.
• Kaizerinės okupacijos metais pedagogė organizavo lietuvišką mokyklą.
• Ciūriche bei Fribūre ji studijavo literatūrą, estetiką, sociologiją ir filosofiją, ten formavosi ir pedagoginės Šatrijos Raganos pažiūros.
• 1915 m. atvyko į Židikius, kur atsiskleidė ryškiausia dorovinė Šatrijos Raganos savybė – meilė žmonėms.
• 1928 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas Marijai Pečkauskaitei jos penkiasdešimties metų sukakties proga suteikė Filosofijos Garbės Daktarės laipsnį.
• 1896 m. debiutavo kaip prozininkė apsakymu „Margi paveikslėliai”, vėliau Židikuose gimė žymiausi rašytojos kūriniai: „Irkos tragedija” (1924), „Sename dvare” (1922), „Mėlynoji mergelė” (1925), „Pančiai” (1920).
• Rašytoja vadovavosi krikščioniškąja etika ir ja grindė savo auklėjimo teoriją, išdėstytą knygose „Motina-auklėtoja” (1926) ir “Rimties valandėlė” (1928).
M. Pečkauskaitės pedagoginės idėjos ir jų sąsajos su socialiniu darbu
• Šatrijos Raganos visuomeninės ir pedagoginės pažiūros formavosi sudėtingomis XIX a. pabaigos - XX a. pradžios nacionalinės išsivaduojamosios kovos sąlygomis.
• M. Pečkauskaitei...

SOCIALINĖS PEDGOGIKOS REIKŠMĖ ŽMOGAUS SOCIALIZACIJAI
Referatas
Dalyko dėstytoja: Danutė Baubienė
Šiauliai, 2006
Įžanga
August Conste (17999 – 1847), matematikas ir filosofas, ko gero , pirmasis paminėjo naująjį visuomenės mokslą, kurį jis pavadino „sociologija“. Jis norėjo duoti pradžią mokslo šakai, kuri tirtų visuomenės dėsnius, kurtų jų teoriją, stebėtų visuomenės elgseną, o rezultatus naudotų visuomenės pagerinimui.
Žmogus – sudėtinga biosocialinė būtybė, kurios raidoje reikšmingiausi biologiiai ir socialiniai plėtros pradai, lydyntys žmogų visą jo egzistavimo laiką, „padedantys siekti asmens ir visuomenės integracijos, individualaus ir socialinio gyvenimo sintezės ir harmonijos“ (Vaitkevičius, 1995).
Socialumas žmogui būdingas visą jo gyvenimą. Socialiniai žmoagaus tikslai – gyvenant tam tikroje grupėje, visuomenėje perimti šios žmonių grupės ar visuomenės patirtį, papročius, kultūrą ir tapti pilnaverčiu tos visuomenės nariu (Aramavičiūtė, 1994).
Kas yra socializacija?
Socializacijos žodyne (Leonavičius, 1993) socializacija apibrėžiama kaip „individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe; pagrindiniai socializacijos mechanizmai – mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros poveikis“.
Bitinas (1996) socializacija apibrėžia kaip biologinės būtybės tapsmą socialia būtybe, asmenybe.
Suslavičius (1995) asmenybes socializacija tapatina su socialiniu brendimu, vykstančiu veikiant grupei, kai formuojasi žmogaus pasaulėžiūra, charakterio ypatybės.
Psichologijos žodyne (1993) socializacija apibrėžiama kaip istoriškai sąlygotas socialinės patirties perėmimas ir aktyvaus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese.
Socializacija – žmogaus prisitaikymas prie visuomenės gyvenimo normų (Leliūkienė I. 2003).
Problemos aktualumas
Žmogus dažnai patenka į konfliktinę situacija, į nelaimę, keičiasi žmogaus veikla, tuomet jis gali palūžt, prarasti savo socialinį statusą vsuomenėje. Įvairių problemų iškilti gali kiekvienam žmogui, kurios trukdo jam būti pilnateisiu, naudingu visuomenės nariu ir gyventi normalų gyvenimą. Šios problemos gali būti įvairios: psichologinės, medicininės, ekologinės, socialinės, fizinės ir t.t. Žmogui, savarankiškai negalinčiam išspęsti problemų reikalinga profesionali pagalba. Lietuvoje iškyla problemų politinėje, ideologinėje gyvenimo srityje. Posovietinių šalių žmonėms ypač teko pergyventi didžiausius politinius, ideologinius, vasinius lūžius, po 50 totalitarinio rėžimo metų Lietuva, ieško būdų kaip siekiant kiekvieno žmogaus socialinės gerovės, individų socialinio įgalinimo, mokymo patiems spręsti iškilusias problemas. Šiuo atveju ypatingas vaidmuo, pasak...

Visuomenės raidos ypatumai įtakojantys vaikų socialinį ugdymą.
8. Pasaulėžiūros ir pilietinio ugdymo esmė.
9. Individualus socialinis darbas.
10. Socialiniai pedagoginiai tyrimų metodai.
11. Komunikacijos ir bendravimo reikšmė socioedukaciniame darbe.
12. Vaiko globos ir ugdymo institucijų Lietuvoje sistema.
13. Vaiko užimtumo ir laisvalaikio politika Lietuvoje.
14. Socialinis ugdymas grupėje.
15. Narkomanijos prevencija, kaip sociokultūrinė problema.
16. Vaikų nusikalstamumo prevencijos kryptys ir sistema.
17. Laisvalaikio kultūros formavimas, jos įtaka vaikų ugdymui.
18. Demokratinės vertybės ir principai darbe su vaikais ir jaunimu.
19. Vaikų prievartos rūšys bei prievartos paplitimas.
20. Vaikų prievartos požymiai, pagalba vaikui, patyrusiam prievartą.
21. Vaikų prievartos prevencija.
22. Vaiko teisės ir pareigos.
23. Socialinės atskirties grupės. Gatvės vaikai.
24. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo politika ir principai.
25. Specialiųjų poreikių vaikų socialinio ugdymo specifika Lietuvoje ir Vokietijoje.
26. Socialinė parama, integruojant ir adaptuojant ugdymo institucijose specialiųjų poreikių vaikui.
27. Mokyklos ir socialinio darbuotojo bei šeimos bendradarbiavimas.
28. Vaiko socialinis ugdymas šeimose.
29. Mokymosi motyvacija.
30. Komandinio darbo reikšmė socialiniame ugdyme.
31. Vaikų socialinis ugdymas Dienos centruose.
32. Vaikų ir paauglių socialinis ugdymas globos namuose.
1.V-kų soc. padėtis Lietuvoje. LR Vyriausybės 1997 – 2000 m. veiklos progr. ryškią vietą užėmė v-ko teisių ir laisvių stiprinimo politika. Ja remiantis patvirtinti įv. Įst. pataisymai, pagal kuriuos vykdomos įv. Progr..Iš nacionalinio biudžeto skiriama daugiau lėšų. Nuo 1993 m., kas metai soc. reikalams skiriama maždaug 3 proc. Daugiau lėšų.Nuo 1994m. pradėjus kurti Liet. V-ko teisių apsaugos tarn. Sist. efektyvesnė tapo pagalba v-kams. Padaugėjo darbo ir rūpesčių tarn. D-jams. Ypatingai didėja nedarnių š-mų sk. Liet. Didž.sk. Širvintų rajone. Tose š-mose gyvena ne visada deramai prižiūrimi vaikai, todėl jie nesimoko, nepavalgo ir g.b. įtraukti į nusikalstamą veiklą, tapti priklausomi nuo alkoholio, psichotropinių medž.. Nors tūkstančiams V-kų suteikiama pagalba, bet v-ko teisių aps. sist. dar trūksta galimybių ir konstruktyvumo ginant v-ko teises ir laisves,...

Pasak Semionov , socialinė pedagogika – tai pedagogikos šaka , nagrinėjanti visų amžiaus ir socialinių grupių socialinį ugdymą , tiek švietimo įstaigose tiek įvairiose organizacijose , kuriose jis gali nebūti pagrindinė funkcija .
Socialinė pedagogika – tai visuomenės ugdymo metodų tyrimas ir aktualizavimas ; visuomeninių , valstybinių ir pavienių organizacijų integracijos keliai ir galimybės , sąlygų žmogaus ugdymui sudarymas .XX amžiuje pedagogika tampa integruota mokslų šakų sritimi, įgauna mokslo šakų apie žmogų ir visuomenę, sąveiką ( psichologija, etnologija, sociologija ir kt. ).Labai išplėtė sampratą apie žmogaus vystymosi, jo auklėjimo dėsningumus ir efektyvius procesus .
Pedagogika, kaip integruotų mokslo žinių apie žmogų visuma, sudaro prielaidas kurti socialinės pedagogikos struktūrą. Viena iš socialinės pedagogikos sričių yra ugdymo sociologija .Ji tiria visuomenę kaip ugdymo aplinką , žmogaus socializacijos procesą ir jos veiksnius. Sociologijos žinios leidžia ieškoti visuomenės ugdymo galimybių kelių ir būdų , socializacijos metu stiprinant ugdomųjų teigiamus bruožus ir eliminuojant neigiamus.
Ypatinga socialinės pedagogikos sritis – socialinė pedagoginė viktimologija. Visuomenės ugdymo būdų integracijos numatymas gali būti sėkmingas tik tada, jeigu socialinė pedagogika iškelia esminius klausimus ir pasiūlo atsakymus į juos: „Kaip suprantate ugdymą šiuolaikinėje visuomenėje ?“,“Koks ugdymo ir sociologijos santykis su žmogaus gyvenimo tarpsniais ?“,“Kaip suprantate ugdymo tikslus šiandien?“ Visus šiuos klausimus, turinčius metodologinę ir žmogaus pasaulėžiūros formavimo reikšmę, nagrinėja socialinio ugdymo filosofija.
Socialinė pedagogika grindžiama socialinio ugdymo teorija, kuri aiškina ir prognozuoja jos funkcionavimą kaip socialinę sritį, taip pat nagrinėja individualius, grupinius, socialinius ugdymo subjektus, jų tarpusavio sąveiką.
Socialinė pedagogika nagrinėjama ir socialinio ugdymo aspektu: duomenų apie asmenybės socializaciją pagrindu apibrėžiamos subjekto psichologinės ypatybės, subjekto ugdymo priemonių tarpusavio sąveikos efektyvumas. Socialinio ugdymo metodika nagrinėja , kokiais būdais vykdoma socialinio ugdymo metodų technologijų integracija, kaip organizuojamas individualių ir socialinių ugdymo subjektų bendradarbiavimas. Socialinio ugdymo, ekonomikos ir vadybos aspektu tiriami, viena vertus visuomenės vystymosi poreikiai tam tikroje „žmogiškojo kapitalo“ kokybėje, kita vertus – ekonominiai visuomenės ištekiai, kurie gali...

• Socialinė pedagogika yra sudėtinė bendrosios pedagogikos dalis, todėl organiškai susijusi su ja, apibūdinama tais pačiais terminais, laikomi tie patys metodai, priemonės. Tik socialinė pedagogika nagrinėja ugdymo kryptis bei jo pobūdį konkrečiomis istorinėmis kultūrinėmis visuomenės gyvenimo sąlygomis, bei tam tikroje mikroaplinkoje: šeimos, gatvės, mokyklos, klasės ir kitokiu mastu. Istoriniu aspektu lyginamas ir materializuojamas įvairių epochų, atskirų laikotarpių vienai ar kitai žmonių bendrijai, būdingas ugdymo procesas, jo pobūdis bei rezultatai.
• Teorinė pažintinė funkcija paremta tuo, kad socialinė pedagogika kaupia žinias, jas sintetina, siekia padaryti kuo išsamesnį šiuolaikinės visiuomenės paveikslą tyrinėjimo procese.
• Taikomoji funkcija remiasi priemonių bei sąlygų efektyviam socialinės pedagogikos poveikių sudarymui paieška.
• 3. Humanistinė
• Humanistinės funkcijos tikslas – socialinės pedagogikos procesų tobulinimas, sudarant geras sąlygas asmenybei ir jos saviraiškai.
Socialinės pedagogikos uždaviniai
•
• Socialinės pedagogikos užduotis – išaiškinti socializacijos tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje, nustatyti jos teigiamas ir neigiamas savybes, taip pat surasti būdus, kaip išnaudoti ir sustiprinti teigiamąsias, neigiamųjų kompensavimui. Socialinė pedagogika turi plėsti socialinį darbą, skatinti profesionalią socialinės pedagogikos veiklą, integruoti ją su kitomis ugdymo kryptimis, siekiant pakelti visuomenės kultūros lygį.
Socialinis pedagogas
•
• DARBO APRAŠYMAS: Socialinis pedagogas – asmuo, įgijęs socialinio pedagogo profesinę kvalifikaciją aukštosiose mokyklose arba turintis socialinio darbuotojo kvalifikaciją ir įgijęs pedagogo profesiją. Socialinis pedagogas įvertina poreikius ir padeda spręsti problemas, trugdančias vaikams, paaugliams normaliai ugdytis ir adaptuotis aplinkoje. Darbo specifika priklauso nuo įgytos specializacijos: kultūrinių renginių organizavimo, darbo su rizikos grupės vaikais, socialinių ligų prevencijos ir reabelitacijos ar kt. srityje. Bendradarbiauja su vaikų šeimomis, kitomis institucijomis bei specialistais, ieško būdų, kaip veiksmingai išspręsti saviraiškos, mokymosi motyvacijos, užimtumo bei kitas asmenines bei socialines vaikų problemas. Dirba vaikų globos namuose, mokyklose, vaikų psichoneurologiniuose pensionatuose, socialinės reabilitacijos, švietimo, mokymo ar kitose socialinėse įstaigose, vaikų ugdymo centruose ir pan. Atstovauja vaikų teisėms bei interesams įvairiose institucijose (nepilnamečių reikalų inspekcijose, vaikų teisių apsaugos tarnybuose ir pan.) Organizuoja vaikų darbinį mokymą, jų parengimą profesijos pasirengimui, kultūrinĮ,...

Šių dienų visuomenėje pastebimas pasaulėžiūros kitimas idealų erozija, dvasinė tuštuma. Tokiame kontekste naujai įsivaizduojama socialinio darbo, socialinės pedagogikos paskirtis iš principo naujas požiūris į socialinę – kultūrinį judėjimą, susijusi su intelektualiniu ir doroviniu visuomenės ugdymu, socialine ir dvasine pagalba jiems.
Reali žmogaus teisė į kultūrą – tai ne tik straipsnis Konstitucijoje, bet ir pilnavertis kultūrinis gyvenimas, geros gyvenimo sąlygos, teisė laisvai pasirinkti kultūrines vertybes.
Kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai kultūrinei aplinkai, su ja susietas savo interesais bei poreikiais. Todėl šios aplinkos likimas lemia ir žmogaus likimą. Socialinė pedagogika tiria žmogaus kultūrinę aplinką. Kultūra negali gyvuoti be atitinkamos aplinkos, kuri ją priima ir maitina ne tik fizine, bet ir dvasine, prasme. Ji negali vystytis izoliuotai, nes tai visuomeninis reiškinys.
Pokomunistinių šalių socialinės kultūros padėtis yra sunki. Visuomenė skyla į atskiras kultūrines sferas, kuriose galioja įvairios dvasinės – dorovinės normos. Todėl būtina nauja socialinė politika, kuri integruotų įvairias socialines grupes. Šių dienų visuomenėje tenka įvertinti žmonių, gyvenančių artimiausioje aplinkoje, interesus ir planus, visuomeninius poreikius, bendruomenės centrus. Taigi, socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas turi ginti socialinės gerovės programas valstybinėse ir visuomeninėse organizacijose.
XXa. padarė žmonėms dvasinių nuostolių. Nemaža visuomenės dalis tapo socialiai kurčia. Žmogus atprato ne tik klausyti, bet ir girdėti. Iškilo pavojus svarbiausiai žmogaus vertybei – bendravimui, bendram mąstymui ir bendram supratimui.
Šiandien viena iš svarbiausių socialinės pedagogikos paskirčių mokyti žmones aukštos žmogiškojo dorovinio bendravimo kultūros. Žmonėms reikia padėti išsilaisvinti nuo įtampos, mokyti juos tinkamai elgtis sudėtingose konfliktinėse situacijose, įvertinti neigiamą konfliktų vaidmenį ramiam ir taikiam gyvenimui.
Socialinis darbas – profesionalioji veikla teikiant pagalbą individams, grupėmis, bendruomenėmis. Jos tikslas – gerinti ar sugrąžinti asmenybės sugebėjimą socialiai funkcionuoti.
Todėl šiame darbe stengsimės išsamiau atskleisti socialinio darbo ir socialinės pedagogikos reikšmę sėkmingam individo vystymuisi, nes tik kultūra padeda žmogui tapti asmenybe, vystyti savo požiūrį į žmoniją, teisingumą ir gėrį. Ugdymas – neatsiejama kultūros dalis.
Socialinio darbo raida
Jau XIXa. pabaigoje vis plačiau vystėsi politinė...

Kalbant apie socialinio pedagogo veiklą, profesines savybes, pirmiausia reikėtų nusakyti kas yra socialinė pedagogika apskritai, kokia jos paskirtis, tikslai ir uždaviniai, ką ji nagrinėja ir tiria.
Socialinė pedagogika- mokslas, kuris tiria žmogaus rengimo gyvenimui konkrečiomis sąlygomis būdus ir metodus ir nurodo kaip juos taikyti. Ji nagrinėja ugdymą kaip socialinį reiškinį, lemiamą ekonominių, ūkinių, kultūrinių, buitinių veiksnių, tradicijų, papročių ir pan. Socialinė pedagogika tiria naujo žmogaus ugdymo būdus, turinį, priemones ir panašius dalykus, jų taikymo galimybes tam tikromis socialinio gyvenimo sąlygomis. Socialinė pedagogika laikoma mokslu , tiriančiu kaip mokymo ir auklėjimo organizavimas priklauso nuo socialinių sąlygų, tikslų ir uždavinių, keliamų formuojant žmogų kaip visuomeninių santykių subjektą.
Socialinė pedagogika, kaip teorinė disciplina, tiria visuomenino ugdymo istorinę, kultūrinę raidą ir nustato šios raidos dėsnius bei prognozuoja tam tikros visuomenės, jos grupės ugdymo pobūdį ateityje. Socialinė pedagogika yra ir taikomoji disciplina, ji rekomenduoja, kaip organizuoti ugdymą vienokiomis ar kitokiomis socialinėmis, kultūrinėmis visuomenės sąlygomis, išryškina visuomenės, atskiros socialinės grupės gyvenimo ir veiklos sąlygas.
Paralelinio ugdymo ( mokyklos, užmokyklinių įstaigų, užimtumo ir laisvalaikio, radijo, televizijos ir pan.) reikšmę ir organizavimą.
Socialinės pagalbos- protekcijos ir prevencijų ( globos, patronažo, visuomeninės veiklos, reabilitacijos, konsultacijų, nusikalstamumo įveikimo ir pan.) įtaką.
Perauklėjimo organizavimą.
Ekologinio ugdymo ( žmogaus ir gamtos santykių, gamtosaugos ir kt.) problemas.
Ekonominio ugdymo ( auklėjimo šeimoje, ekonominio švietimo ir pan.) problemas.
Mokyklinio ugdymo ( sistemos, tikslų, pobūdžio, turinio krypčių, metodų, priemonių ir kt.) organizavimą.
Mokyklos ryšius su gyvenimu ( anksčiau, dabar, ateityje, individualius, grupės, visuomenės, ekonominius, moralinius ir kt.)
Žmogaus savišvietos bei saviauklos problemas mokslo ir technikos sparčios evoliucijos sąlygomis.
Laisvalaiko problemas.
Švietimo tradicijas ir kt.
Tik tokia pedagogika, jos teorija, kuri remiasi realiu gyvenimu konkrečiomis istorinėmis ir kultūrinėmis visuomenės bei ją sudarančių žmonių grupių gyvenimo sąlygomis, yra veiksminga pedagoginės praktikos, mokyklos pagalbininkė ir vadovė, todėl be mokyklinės pedagogikos ir bendrosios pedagogikos teorijos , nagrinėjančios visuotines bendražmogiškas ugdymo problemas, ir yra kuriama atskira jos šaka- socialinė pedagogika, kurios uždavinys yra...

Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizmo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Artimo meilė, kantrumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta nuo seno yra būdinga lietuviams. Jiems šios savybės ir vertybės padėjo atlaikyti sunkius išmėginimus, įtvirtinti tautiškumą.
Socialiniai pedagogai yra pasišventę tarnauti Lietuvos šeimoms, stengiasi ugdyti jų saviraišką, gerina savo profesinį pasirengimą, savo veikla siekia intensyvinti visuomenės raidą.
- socialinio teisingumo siekį.
Pagrindinė socialinio darbo švietimo sistemoje idėja - ginti vaiką kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją.
Lietuvos socialinių pedagogų etikos kodeksu siekiama įtvirtinti bendrąsias socialinio darbo nuostatas. Kodeksas vertintinas socialinio pedagogo elgsenos savirealizacijos požiūriu.
Nuo bendrosios pedagogikos socialinė pedagogika, atsiskyrė palyginti neseniai. Net ir pati pedagogika kaip savarankiška mokslo šaka susiformavo tik XVII amžiuje. Šis įvykis siejamas su Čekų pedagogo J. Komenskio (1592-1670) vardu, bei jo veikalo ,,Didžioji diktatūra“ pasirodymu.
Pedagogikos istorijos šaknys siekia gilią senovę, nes, ir nebūdama savarankišku mokslu, pedagogika daugelį amžių vystėsi filosofijos, užsiimančios žmogaus vietos ir vaidmens pasaulyje problemų tyrinėjimu, šešėlyje. Šiuo požiūriu socialinė pedagogika – ne jaunesnė už pačią pedagogiką, nuolat ją papildydavo. Mokslininkai ieškodami socialinės pedagogikos šaknų, randa jas pedagogikos klausimų bei filosofų mąstytojų veikloje.
Galima išskirti keletą socialinės pedagogikos periodų:
• nuo seniausių laikų iki XVII amžiaus;
• XVII – XIX amžius;
• nuo XX amžiaus pradžios.
Pirmasis periodas susijęs su ugdymo praktikos suvokimu, pedagoginės ir socialinės pedagoginės minties formavimosi. Šiuo laikotarpiu sukuriamos įvairios ugdymo teorijos, ugdymas, kaip socialinis reiškinys, iš stichinio virsta sąmoninga, tikslinga veikla.
Perėjimas nuo pirmykštės santvarkos prie vergovės, o vėliau – prie feodalizmo, kapitalistinių santykių gimimas išjudino įvairias vaiko ugdymo ir apsaugos problemas. Dar Antikos laikais aktualizuotos pamatinės socialinės pedagogikos idėjos: pradėti vaiką ugdyti nuo mažens, atkreipti dėmesį į vaiko prigimties ypatybes, pastebėti aplinkos įtaką, remiantis suaugusiųjų, pirmiausia tėvų autoritetų. Atgimimo laikotarpis susijęs su humanistinėmis vaiko ugdymo idėjomis. Italų pedagogas – humanistas V. Da-Feltre (1378-1446) įkuria ,, Džiaugsmo namus“...

Kadangi vaikai dėl ypatingos savo padėties, neveiksnumo yra išskirtinė įvairių poreikių asmenų grupė, dėl savo fizinio, ir psichinio nebrandumo nesugebanti savęs apginti, rūpestis dėl vaiko gerovės tenka šeimai ir valstybei. Lietuvoje tobulinama vaikų teisių apsaugos politika bei jos koordinavimo mechanizmas. Nežiūrint to, esama daug beglobių, skurstančių, benamių vaikų, tarp jaunų žmonių vis labiau plinta narkomanija, alkoholizmas, didėja smurto prieš vaikus atvejų, vis daugiau vaikų įtraukiami į nusikalstamą veiklą ar jie patys tampa nusikaltimų aukomis. 2002 metais iš viso nusikaltimų, kurių aukomis tapo vaikai buvo 1723 (Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, 2000).
Matant šias problemas svarbu tobulinti Lietuvos įstatyminę bazę, kurti daugiau programų, skatinančių tėvų atsakomybę už vaikus, mokančių ugdyti dorą ir tvirtą asmenybę tiek šeimoje (šeimynoje), tiek įvairiose globos (rūpybos) institucijose.
1. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS RAIDA
Nuo bendrosios pedagogikos socialinė pedagogika, atsiskyrė palyginti neseniai. Net ir pati pedagogika kaip savarankiška mokslo šaka susiformavo tik XVII amžiuje. Šis įvykis siejamas su Čekų pedagogo J. Komenskio (1592-1670) vardu, bei jo veikalo ,,Didžioji diktatūra“ pasirodymu.
Pedagogikos istorijos šaknys siekia gilią senovę, nes, ir nebūdama savarankišku mokslu, pedagogika daugelį amžių vystėsi filosofijos, užsiimančios žmogaus vietos ir vaidmens pasaulyje problemų tyrinėjimu, šešėlyje. Šiuo požiūriu socialinė pedagogika – ne jaunesnė už pačią pedagogiką, nuolat ją papildydavo. Mokslininkai ieškodami socialinės pedagogikos šaknų, randa jas pedagogikos klausimų bei filosofų mąstytojų veikloje.
Terminas ,,socialinė pedagogika“, kaip diskusijos apie vaiko ugdymą objektas, įvestas 1844 m. To pradininkas K. Maderas.
Socialinė pedagogika nagrinėja auklėjimo problemas, sąlygotas žmogaus socialinės aplinkos, jo gyvensenos.
Pagrindinis socialinės pedagogikos veiklos tikslas – vaiko gerovė,saugumas, brandinti gerą pilietį.
Galima išskirti keletą socialinės pedagogikos periodų.
1.1. Nuo seniausių laikų iki XVII amžiaus
Pirmasis periodas susijęs su ugdymo praktikos suvokimu, pedagoginės ir socialinės pedagoginės minties formavimusi. Šiuo laikotarpiu sukuriamos įvairios ugdymo teorijos, ugdymas, kaip socialinis reiškinys, iš stichinio virsta sąmoninga, tikslinga veikla.
Perėjimas nuo pirmykštės santvarkos prie vergovės, o vėliau – prie feodalizmo, kapitalistinių santykių gimimas išjudino įvairias vaiko ugdymo ir...

• Socialinė pedagogika – tai mokslo šaka, nusakanti bendros pedagogikos socialinę funkciją ir tirianti ugdymo procesus tam tikroje socialinėje aplinkoje. Pvz.: padėti jaunimui greitai adsaptuotis socialinėje sistemoje, pasipriešinti negatyviems elgesio normų pasikeitimo reiškiniams.
• Tai taip pat viena iš antropologinių (mokslai, tiriantys žmogų, jo kilmę, raidą) mokslo šakų, tiria žmogų jai būdingu požiūriu – socialinių- kultūrinių jo gyvenimo sąlygų fone, ieško būdų, kaip pažinti žmogų grupėje, visuomenėje, visuomenės istorinėje raidoje ir rasti priemones, kaip daryti jam įtaką, padėti jam, patekus į keblią padėtį, pritapti socialinėje aplinkoje, išmokyti jį kaip grupės narį, pažinti aplinką, save ir pačiam socializuotis, netgi keisti aplinką atsižvelgiant į savo poreikius ir galimybes.
• Socialinė pedagogika sprendžia laisvalaikio ir užimtumo klausimą.
• Soc. Pedagogika – sudėtinė bendrosios pedagogikos dalis, todėl ji apibūdinama tais pačiais terminais, taikomi tie patys metodai, priemonės tik atsižvelgiant į konkrečią situaciją, aplinką.
• L.Jovaiša, P.Jucevičienė ir šveicarų mokslininkas B.Kroneberg neignoruoja SP termino, tačiau atsižvelgdami į tai, kad edukologija, būdama platesnė už pedagogiką socialinių mokslų sritis, vartoja socialinės edukologijos, kaip edukologijos mokslų šakos, tiriančios ugdymą formalios ir neformalios visuomenės institucijose, terminą. Abu šie terminai reiškia rūpinimąsi žmonėmis, turinčiais socialinių- edukacinių problemų jų gyvensenoje.
• Socialinis pedagogas. Gali ir turi atlikti ugdomąją funkciją, o socialinis darbuotojas – negali.
3. integruoti ją su kitomis ugdymo kryptimis, siekiant pakelti visuomenės kultūros lygį
4. SP turi suteikti konkrečių žinių, kurių reikia vienokiai ar kitokiai ugdymo grupei, atliekančiai ugdymo funkciją.
• Socialinio pedagogo funkcijos:
1 . teorinė- pažintinė
2. taikomoji
3. humanistinė
• Teorinė – pažintinė funkcija paremta tuo, kad SP kaupia žinias, jas sintetina, siekia sudaryti kuo išsamesnį šiuolaikinės visuomenės paveikslą tyrinėjimo procese.
• Taikomoji f. remiasi priemonių bei sąlygų efektyviam SP poveikių sudarymui paieška.
Humanistinės funkcijos tikslas – SP procesų tobulinimas, sudarant geras sąlygas asmenybės vystymuisi ir jos saviraiškai.
Klausimai- sritys, kuriuos sprendžia SP:
1. Socialinės-kultūrinės mikroaplinkos (šeimos, mokyklos, grupių-formalių ar ne, kolektyvų) įtaka jo asmenybei formuoti ir socializmuoti.
2. Gretutinio ugdymo institucijų (vakarinės...