Balys Sruoga romane „Dievų miškas“ dalijasi patirtimis koncentracijos stovykloje ir atskleidžia, koks absurdiškas atrodo gyvenimas aplinkoje, kurioje paneigiama žmogaus gyvybė, atimamas jo orumas. Groteskiškais, ironijos apipintais vaizdiniais Sruoga parodo žmoniją ištikusį siaubą ir humanistinių vertybių netekimą nacių okupacijos metu. Rašytojo dvejojimą būties prasmingumu lemia ne tik bet kokio žmogiškumo netekę naciai, bet ir iškreipta mirties samprata. Ypač išdarkytą santykį su mirtimi atskleidžia komiškas epizodas, kai nešikai pradeda piktintis iš numirusiųjų prisikėlusiu lavonu, kuris prašosi eiti pats. Visą laiką lageryje Sruoga turėjo kovoti su mirties, kuri nuolat buvo jam prieš akis, nuojauta, o tai naikino bet kokią viltį ir prasmingumą. Koncentracijos lageryje – masinio naikinimo fabrike – mirtis netenka „kilnaus tragizmo elemento“, mistinės paslapties, gedulingos ceremonijos, ji darosi įprasta „šiokiadienė šiukšlė“, kuri jau nieko nejaudina ir negąsdina: „Šiandien tu griuvai, aš griūsiu rytoj – koks skirtumas?“ Iš nuvaryto klipatos atimtas troškimas gyventi ir priešintis mirčiai – „giltinės malūne“ nėra pasirinkimo – čia privaloma neišvengiama. Surūdijusiomis replėmis iš mirusiojo burnos išplėšiami auksiniai dantys, „numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke“, paskui sumeta į vežimą „kaip pas mėsininką paskerstus paršus“, o lavonus degina krematoriume ir duobėse, kur tenka juos „su šakėmis vartalioti it kotletai kokie, kad jie geriau keptų“. Lagerinė mirtis – masinė, prievartinė – Sruogos suvokiama kaip pasaulio moralinio nuosmukio aktas, verčiantis būtį absurdišką. Griaunantis, žmogaus teisę gyventi paneigiantis žiaurumas kontrastuoja su ironiška autoriaus pasaulėžiūra, kurios paskirtis – kurti ir saugoti neįsivaizduojamo siaubo akimirkomis, kelti juoką, padedantį išsaugoti savo žmogiškąją pusę ir tvarkytis su gyvuliškos būties absurdu. Šitokia stoiška laikysena absurdo akivaizdoje artima ir prancūzų egzistencialisto Albero Kamiu filosofijai. Šis mąstytojas siūlė priimti gyvenimo beprasmiškumą ir jo nebijoti, kaip ir Sruoga skatino pažvelgti į būties tragizmą su ironijos gaidele, kuri padės nepaskęsti nevilties liūne. Vis dėlto, Kamiu absurdizmas, priešingai nei Sruogos, kyla ne iš persekiojančios...

Antanas Škėma – lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas ir dramaturgas, katastrofinio modernizmo atstovas, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje. Pagrindinis A. Škėmos kūrinys – „Balta drobulė“. Romane fragmentiškai vaizduojamas poeto Antano Garšvos gyvenimas bei kelias į išprotėjimą. Autorius atskleidžia Garšvos charakterį ir jo tragiškus išgyvenimus bei kūrybinius klystkelius. Šis romanas, kaip ir visa autoriaus kūryba, labai autobiografiškas: pagrindiniame herojuje dažnai galima išvysti paties rašytojo bruožus bei atpažinti A. Škėmos biografijos detales. Visame tame atsispindi autobiografiški autoriaus išgyvenimai sudėtingų istorinių aplinkybių akivaizdoje, kurie neatsiejamai padarė įtaką jo kūrybai. Todėl ir pagrindinio romano „Balta drobulė“ herojaus Antano Garšvos kūryba neatsiejama nuo retrospektyviai romane vaizduojamų išgyvenimų. Nuo to neatsiejama kūrybos reikšmė jo gyvenime bei priežastingumas.
Kūryba - Antano Garšvos gyvenimas. Daug momentinių prisiminimų paremti būtent kūryba, jos atsiradimo aplinkybėmis. A.Garšva gyveno kūrimu ir rašė beveik nuolatos (recenzijas straipsnius ir kt.), tačiau vertingiausia ir prasmingiausia kūryba , poezija, atsirasdavo aukščiausios emocinės įtampos taškuose. Romaną galima suskirstyti į tris segmentus, remiantis laiku, erdve ir tematika, tačiau juose visuose galima rasti kūrybos pėdsakų – tai liudija kūrybos svarbą A.Garšvos gyvenime. Iš esmės, tai buvo jo gyvenimo prasmė, per kurią galima pajusti gyvenimo pilnatvę. Netgi ryškiausi išgyvenimai nebuvo pilnavertiški, jei jie nebuvo lydimi kūrybos, įkvėpimo: „ aš žūstu didelėje ramybėje“.
Dėl didžiulės reikšmės, teikiamos kūrybai, jos atsiradimas tapo komplikuotas. A.Garšva siekė natūralaus kūrybos atsiradimo – jis kūrė tik įkvėpimo apimtas, kai nebegalėjo nekurti, jis kūrė dėl pačios kūrybos, o ne dėl susikurto herojinio tikslo. Garšvos eilėraščiai būdavo išlaukti, turėdavo savo priešistorę, įvykius, kurie paskatino poetą sukurti tuos modernius ar net avangardinius eilėraščius. Žinoma, buvo ir dirbtinių bandymų: Garšva mėgino kurti eilėraščius mechaniškai, nesulaukęs mūzos įkvėpimo, tačiau tai nebuvo sėkmingi bandymai. Romane šie kūrybiniai bandymai vaizduojami kaip nuviliantys, ir bemaž visuomet sunaikinami. Tai vienas pirmųjų tokių bandymų: “Rankoje laikiau plunksnakotį. Kiekvienu momentu buvau pasirengęs priimti į save kraterinę Mūzą. Ji turėjo apakinti, persmeigti,...

Angliavandeniliai – organiniai junginiai, į kurių molekulių sudėtį įeina tik dvejų elementų – anglies ir vandenilio – atomai. Angliavandenilių yra labai daug, nes anglies atomai gali sudaryti įvairaus ilgio ir formos grandines bei ciklus, taip pat įvairių tipų jungtis. Įvairių tipų angliavandeniliai yra nevienodai prisotinti vandenilio. Tačiau, bet kurio angliavandenilio molekulėje yra lyginis vandenilio atomų skaičius.
Angliavandeniliai, kuriuose tarp grandinę sudarančių anglies atomų yra viengubosios C-C jungtys, o kitos sujungtos su vandenilio atomais (C-H jungtys), vadinami sočiaisiais angliavandeniliais.
Alkanai - tai angliavandeniliai, prisotinti vandenilio. Todėl jie ir vadinami sotieji arba prisotintieji. Kitaip jie dar vadinami parafinais. Sočiųjų angliavandenilių bendroji formulė yra CnH2n+2 , čia n – anglies atomų skaičius.
Angliavandeniliai skiriasi vienas nuo kito tik –CH2- grupe. Visi jie panašūs savo sandara, vadinasi, ir cheminėmis savybėmis. Šie angliavandeniliai sudaro homologinę eilę (gr. homologija – “sutikimas” – vienareikšmis, vienodai su ko nors susijęs). Šios eilės nariai vadinami homologais, o skirtumas tarp dvejų gretimų eilės narių sudėties – CH2 grupė, vadinama homologiniu skirtumu.
Struktūrinė formulė
Metanas
Etanas
Propanas
Butanas
Pentanas
Heksanas
Heptanas
Oktanas
Nonanas
Dekanas
CH4
C2H6
C3H8
C4H10
C5H12
C6H14
C7H16
C8H18
C9H20
C10H22
CH4
CH3CH3
CH3CH2CH3
CH3CH2CH2CH3
CH3CH2CH2CH2CH3
CH3CH2CH2CH2CH2CH3
CH3CH2CH2CH2CH2CH2CH3
CH3CH2CH2CH2CH2CH2CH2CH3
CH3CH2CH2CH2CH2CH2CH2CH2CH3
CH3CH2CH2CH2CH2CH2 CH2CH2CH2CH3
Sočiųjų angliavandenilių, išskyrus pirmuosius keturis homologinės eilės narius, pavadinimų šaknis rodo, kiek anglies atomų yra molekulėje (pavyzdžiui, penki – pent-, šeši – heks-, ir pan.). Žodžio šaknis kilo iš lotyniškų skaitvardžių pavadinimų. Prie šaknies pridedama priesaga –anas. Pavyzdžiui, pilnas angliavandenilio pavadinimas: heks- (šeši) + -anas – heksanas.
Sočiųjų angliavandenilių radikalų pavadinimai sudaromi iš angliavandenilio pavadinimo šaknies, pridedant priesagą –ilas. Pavyzdžiui, metanas (CH4) – matilas (CH3-), etanas (CH3CH3) – etilas (CH3CH2-), propanas (CH3CH2CH3) – propilas (CH3CH2CH2-) ir pan.
Sandara
Bendras sočiųjų angliavandenilių sandoros bruožas – vienguba jungtis tarp anglies atomų. Šią jungtį sudaro viena hibridizuotų elektronų pora. Tokia jungtis vadinama σ (sigma) jungtimi, o elektronai, sudarantys σ jungtį – σ elektronais.
Sočiųjų angliavandenilių molekulėse anglies atomai yra sp3 hibridizacijos būsenoje, kurių kiekvienas sudaro keturias σ jungtis su anglimi arba vandeniliu.
Fizikinės savybės
Žemiausieji homologinės eilės nariai (C1 – C4) yra bekvapės dujos. Aukštesnieji (C5 – C13) – silpnai...

Marius Katiliškis - prozininkas, Lietuvos išeivijos rašytojas. Katiliškis lietuvių literatūros istoriją labiausiai praturtino trimis ryškiais skirtingais romanais: „Užuovėja“, „Miškais ateina ruduo“, „Išėjusiems negrįžti“. Romanas „Miškais ateina ruduo“ buvo sukurtas per šešias savaites. Jis apima vienos vasaros įvykius miškų apsuptame modernėjančiame nepriklausomos Lietuvos kaime. Prasidėjęs miško kirtimu bei pelkių sausinimu baigiasi tą patį rudenį įvykusiu miško gaisru. Romane matomi yra keturi ryškus charakteriai: Agnė, Tilius, Monika ir Doveika. Šiandien plačiau pakalbėsiu apie Agnę.
Agnė yra grakšti, energinga, jaunatviška, labai graži jauniausia Gužių dukra. Jai jau 17 metų, jos tėvai pradeda Agnę laikyti suaugusia ir tinkama leisti už vyro. Agnė romane yra sutapatinama su gamta: „Ji buvo kaip stirna jauniklė, žadinanti šunų vijikų alkį. Kaip žibuoklė alksnynėlyje, kaip svyrančio ant vandens gluosnio šakelė...“ . Agnė - „pati gražiausia pavasario apraiška“, tikra miškų dukra, „dar tik prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras“. Net Monika, Agnės konkurentė, vadina ją geltonplauke puriena, pūkuotu vieversėliu. Užaugusi tarp miškų, ji atvira pasauliui, jos mintys skaidrios, be piktų kėslų, žodžiai nuoširdūs. Ji išgirsta gamtos šauksmą ir pasiduoda jam. Gužienės užeigoje dėmesio centre dažnai yra gležnutė, viliojanti ir nepasiekiama Agnė. Vyrams Špico kėsinimasis į Agnę atrodo tik kvailai juokingas, o Tilius negali pakelti net minties, kad Agnės trapumas gali būti paliestas vulgarių Špico gestų. Už Špico primušimą Tilius patenka į kalėjimą. Tačiau jo toks agresyvumas iš tikro nėra pavydo išraiška, kaip gali pasirodyti – tuo momentu jis dar negalvoja apie Agnę kaip apie mylimą merginą – tai jautrumas silpnesnei, neturinčiai apsigynimo ginklų būtybei. Agnė kaip mergina tokia ir atrodo. Pradžioje Agnės charakteris šiek tiek vėjavaikiškas, ji dar vaikas, bet sutikusi Tilių ji pradeda bręsti, nes patiria pirmos meilės jausmą. Tiliaus meilę Agnė priima pasitikėdama, atsiverdama, su sunkiai slepiamu džiaugsmu. Su Tiliumi mergaitė išgyvena patį svaigiausią metą - ji pirmąkart myli. Abiem nepamirštamą naktį, kai lieka dviese siaučiant audrai, tarsi atsiliepiančiai į jausmų...

Kazys Boruta romaną „Baltaragio malūnas“ parašė 1942m. per keletą savaičių, pagautas kūrybinio impulso. Romano personažai turi žmogiškas vertybes: trokšta laimės, ištikimybės, atidumo vienas kitam, namų šilumos, jaukumo. Meilė ateina kaip išsivadavimas iš kasdienybės, kaip didysis svajonių išsipildymas. Meilė romane- pagrindinė tema, vienintelė prasmingo gyvenimo galimybė.
Jurga romane vaizduojama kaip dainų mergelė. „Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų.“ Malūnininko duktė buvo be galo graži. Kaip sakoma lietuvių liaudies dainose- balta, graži lelijėlė. Nors iš pirmo žvilgsnio Jurga gali pasirodyti kukli dainų mergelė, ji yra stipri, drąsi bei išdidi moteris. Mergina išdrįsta pirma prieiti prie Girdvainio, nebijo žiūrėti mylimam vyrui tiesiai į akis.
Tas nerūpestingumas, meilė gyvenimui, neįprastumas suvedė Jurgą su Girdvainiu. Nepaprastam reikia nepaprastos. Girdvainiui reikėjo nepaprastos, drąsios merginos, todėl mergaitė, pastojusi jam kelią, tokia graži ir drąsi, iš karto nugalėjo mandruolį. Vos Girdvainis pažiūrėjo Jurgai į akis, pašaipos žiburėliai išnyko, ir šluota-raganystės simbolis- nejučiomis nusirito į pasuolę. Meilė galingesnė už Jurgos ir Girdvainio išdidumą. Dingsta Girdvainio „visas mandrumas“, Jurga tampa stebėtinai kukli, ji užmiršta „savo prižadus atversti Girdvainio išverstus kailinius ir į akis pasijuokti.“ Sužadėtiniai „negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą“. Meilė veikia neįprastu stiprumu- nušviečia naktį („ ...ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga nušvito“). Jie ruošėsi kartu skristi į savo laimę.
Deja, kelią įsimylėjėliams pastoja kliūtis- keršto ištroškęs, pavyduliaujantis velnias...

Abraomas Lipmanas – septynių vaikų tėvas, siuvėjas iš Kalvarijų gatvės. Jis senas ir daug gyvenime patyręs. Gal jo gyvenimas būtų toks kaip visų, pamatytų jis užaugant savo vaikus, anūkus. Abraomas Lipmanas būtų laimingas tėvas, laimingas senelis... Tačiau aplinkybės nulėmė kitaip...
Prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas pražudė daug niekuo nekaltų žmonių. Nebuvo šeimos, kuri nebūtų praradusi ko nors iš artimųjų. Didžiulė tragedija ištiko Lietuvos žydus, kur žuvo beveik visi čia gyvenantys žydai.
Icchoko Mero romane aprašoma viena Lietuvos žydų šeima, kurios irgi neaplenkė ši tragedija. Tai daugiavaikė Lipmanų šeima. Tėvas su visais savo vaikais, išskyrus mažiausiąją Taibalę, pateko į getą.
Abraomas Lipmanas, šeimos galva, užaugino dorus, kilnius vaikus. Jis pats irgi buvo labai geras, pasiaukojantis. Ypač man patiko jo žodžiai: „Visi vaikai – mūsų vaikai ir mano vaikai. Aš turiu daug vaikų...“ Abraomas Lipmanas rūpinosi svetimais vaikais, jie jam buvo labai brangūs. Tai parodo tikrai labai didelę, gerą, šviesią jo širdį.
Abraomas Lipmanas buvo labai ryžtingas ir atsidavęs savo tautai. Jis liepė savo sūnui Kasrieliui geriau nusižudyti negu išduoti kitus geto gyventojus. Kasrielis, išduodamas savo tautiečius, tuo pačiu išduotų ir savo tėvą, seseris bei brolį. Juk jie irgi padėjo slėpti ginklus. Tėvas negalėjo šito leisti ir savo sūnui pasakė: „Aš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušti galėčiau. Bet aš jau senas, ir tu turi pats pakelti ranką prieš save.“ Romane Kasrielis...

Perskaitę literatūrologės Elenos Bukelienės tekstą, atlikite užduotis.
1.Remdamiesi literatūrologės E. Bukelienės tekstu, nusakykite, kokį tikslą turėjo rašytojas kurdamas šį romaną.
Atskleisti šiurpią Vilniaus žydų geto kasdienybę bei holokausto temą. Taip pat Rašytojas atsisako epinio vaizdavimo, jį domina idėjų, ne daiktų pasaulis, dvasios, ne materijos sfera.
2.Apibūdinkite romano „Lygiosios trunka akimirką“ tematiką.
Priešinama laisvė ir prievarta, laisvos dvasios žmogaus laikysena ir agresijos, sadizmo, smurto, jėgos kulto sistema, demonstruojanti absoliutų nužmogėjimą.
3.Nurodykite, kaip skirstomi romano veikėjai vertybiniu aspektu.
4.Kas yra svarbiausias romano veikėjas. Pagrįskite tekstu.
Abraomas Lipmanas, nes būtent jis tampa žaidimo lėmėju. Jis gina universalias žmogiškumo pozicijas, to išmoko ir savo sūnus bei dukteris. Kad išgelbėtų geto vaikus, aukoja paskutinį sūnų Izaoką.
5.Pacituokite pamatinę autoriaus mintį romane.
Heroizmas kaip laisvo žmogaus pasirinkimas yra pamatinė autoriaus mintis
TREČIAS SKYRIUS
1.Paaiškinkite, kaip Janekas pateko į getą.
Savo noru, nenorėdamas palikti Esteros vienos bei jos šeimos.
2.Apibūdinkite Janeką.
2.1.Pasvarstykite, kokie jausmai sieja Esterą ir Janeką.
Rūpestingumas bei draugystė
2.2.Nusakykite, koks Janeko požiūris į Izaoką. Ko jis tikisi iš jo?
Jis laiko Izaoką šauniu vaikinu, taip pat didžiu šachmatininku. Janekas tikisi iš Izaoko palaikymo, išklausymo bei išmintingo elgesio.
2.3.Kaip Izaokas vertina Janeko sprendimą gyventi gete? Kodėl Izaokas gyvendamas gete nuolat prisimena žydinčią pievą?
Jis nesupranta Jeneko sprendimo savo noru papulti į getą bei atsisakyti laisvės. Nes pieva bei joje augančios gėlės Izaokui simbolizuoją laisvę, viltį bei geresnį gyvenimą.
2.4.Pacituokite kaip, Izaokas įvertina Janeką. Interpretuokite, ką jis turi galvoje.
– Tu didelis žmogus, Janekai, – pagaliau ištariu. Jis turi galvoje tai, jog Janekas yra labai dvasiškai subrendusi asmenybė, nebijanti pasiaukoti dėl kitų.
2.5.Aptarkite Janeko kalbą. Kaip paaiškintumėte, kodėl jis nuolat kartoja frazę: Tą dieną...
Nes ji jam asocijuojasi su žiauria patirtimi bei išgyvenimais, kurių beveik neįmanoma pamiršti ir kartodamas ją jis parodo, jog jam yra labai sunku.
2.6.Interpretuokite šiuos Janeko žodžius: Tu galvoji, kad tiktai getas yra getas, – sako man Janekas. – Neteisingai galvoji, Izia. Ten, toliau, – irgi getas. Visas skirtumas tik tas, kad mūsų getas aptvertas,...

Pasirinkimai – visi mes su jais susiduriame savo kasdieniniame gyvenime. Ar tie pasirinkimai prasmingi, ar mūsų gyvenimą veikia neigiamai, tai lieka spręsti mums. Icchoko Mero romane, pasirinkimas yra esminis dalykas, kuris nulemia veikėjo gyvenimą. Tik ne visų veikėjų priimti pasirinkimai yra geri patiems veikėjams. Vienų pasirinkimai yra dėl savo pačių gerovės, kitų dėl draugų ar kitų žmonių.
Ina Lipman yra Abraomo Lipmano duktė. Ji yra garsi daininikė, žinoma net ir už geto sienų. Kartą ji išėjo už geto ribų, jog paimtų partitūrą generalinei repeticijai. Tik atėjus prie vartų, Ina pasirinko išeiti iš geto, ignoruodama čeko prašymus ir pasiūlymus. Ina pasirinko išeiti, nes ji norėjo susitikti su Marija Blažvevska, iš jos paimti partitūrą. Jeigu ji būtų pasirinkusi neiti, generalinė repetija nebūtų buvusi tokia gyva, tikra. Tačiau grįžusi ji sutiko Šogerį, kuris nebuvo patenkintas, jog Ina nusižengė taisyklėms. Ina turėjo partitūrą, ir ji žinojo, jog partitūra negali atsidurti Šogerio rankuose. Sutikusi Šogerį, Ina jam ima meluoti, jog švarkelis, kurį ji turi rankose, ne jos. Ji paprašo Šogerio, jog jis duotų jai šiek tiek laiko atiduoti švarkelį savininkui. Šogeris sutinka. Ina švarkelį davė, nepažįstamai moteriai, tačiau ta moteris buvo matyta. Ji moters paprašo, jog ji perduotų švarkelį su partitūrą Mirkai Segal. Ji tai padarydama pasirenka išsaugoti partitūrą. Partitūra buvo su Halevio parašu, Arono dviem eilutėm. Šogeris tai pamatęs, net nedvejodamas sunaikintų. Ina pasirinkdama tai padaryti, taip pat pasirenka išsaugoti ir save pačią. Šogeris Iną būtų nužudęs, jeigu jis būtų radęs tokį dalyką jos rankose. Paskutinis dalykas, kuris buvo paveiktas Inos pasirinkimo, tai buvo generalinė operos repeticija, bei pats operos pasirodymas. Niekas nebūtų galėjęs be partitūros scenoje su visu pasididžiavimu sušukti : - Štai draugai! Mes turime „Žydę“! Inos pasirinkimai buvo prasmingi, jie lėmė Inos gyvenimą.
Basia Lipman – Abraomo Lipmano duktė. Basia buvo drąsi. Ji gatvėse vaikščiodavo su šviesiai raudona palaidinuke atviru kaklu ir siauru,...

Šachmatai — loterija, pasaulis — loterija, ir tavo gyvenimas — loterija.“ – ši frazė puikiai nusako 20 – ojo amžiaus pabaigos – 21 – ojo amžiaus pradžios litvakų prozininko Icchoko Mero romano ,,Lygiosios trunka akimirką‘‘ esmę – kūrinio veikėjų gyvenimas iš tiesų yra tikrų tikriausia loterija. Jie – žydai, o šiuos žodžius ištaria gudrusis geto viršininkas Šogeris tik pradėjus lošti šachmatais su vienu ryškiausių šio romano veikėjų – jaunuoliu Izaoku. Nors jis dar tik paauglys, pasižymi charakterio savybėmis, kurių stokoja net ir daugelis suaugusiųjų. Dėl šių savybių kyla ir svarbūs pasirinkimai, nulemiantys ne tik jo paties, bet ir viso geto gyvenimą. Taigi, šiandieną savo kalboje norėčiau aptarti Izaoko portretą, piešiamą Icchoko Mero romane ,,Lygiosios trunka akimirką‘‘ bei jo pasirinkimų motyvus.
Izaokas Lipmanas – tai septyniolikmetis, Icchoko Mero romano ,,Lygiosios trunka akimirką‘‘ veikėjas bei jaunuolis, pasižymintis tikro herojaus savybėmis. Viena pagrindinių šio jaunuolio savybių yra begalinė drąsa, kuria, kaip jau minėjau, nepasižymi net daugelis suaugusiųjų. Izaoko tėvas sudaro žodinę sutartį su geto komendantu Šogeriu: jeigu Izaokas laimės jų žaidžiamą šachmatų partiją, sušaudytas bus jis, jeigu pralaimės, sušaudyti bus geto vaikai. Vienintelė išeitis -sužaisti taip, kad būtų lygiosios. Tik tokiu atveju Šogeris pažada išsaugoti ne tik Izaoko gyvybę, bet ir visų geto vaikų likimą. Izaokas neišsigąsta ir stoja į kovą prie šachmatų lentos. Žinoma, jis ne tik drąsus, bet ir tikintis savo jėgomis. Laimėti lemtingą šachmatų partiją prieš vyresnį geto viršininką – nelengva užduotis. Todėl natūralu, kad Izaokas turi labai pasitikėti savimi, kad laimėtų. Be to, kad yra drąsus ir pasitikintis savimi, Izaokas yra ir įsimylėjęs jaunuolis. Vaikinas įsižiūri Esterą, kuri gyvena tos pačios gatvės gale. Mintyse jis svajoja apie slaptą pasaulį, kuriame jis ir Estera yra rašytojo Šolom Aleichemo kūrinio ,,Giesmių giesmės” veikėjai. Jie pagaliau susipažįsta ir abu beveik kiekvieną dieną keliauja į savo...

XX a. vidurio rašytojas, dramaturgas, prozininkas, aktorius ir lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas Antanas Škėma (rašytojui skausmingai rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą – „pa­likti savo egzistencijos ženklus popieriuje“, tačiau to meto skaitytojų visuomenė nebuvo jam palanki) romane ,,Balta drobulė“ (autobiografinis romanas) vaizdavo motinos paveikslą. Autoriui rūpėjo pavaizduoti, jog motina buvo, be galo, švelni, jautri asmenybė (,,Ir motinos akys sudrėkdavo. Ji deklamuodavo eilėraštį. Kartais jis būdavęs prancūziškas, kartais - vokiškas, rusiškas, lietuviškas“), mokėjo įvesti į istoriją (,,Ir vėliau tomis pačiomis gaidomis motina išklodavo įvykius ir datas“). Kūrinio ( kūrinys atskleidęs ,,persodinto augalo būklę“) centre – puošni, mėgusi prabangą motina (,,Mano motina mėgo juodo aksomo suknias“). Epizodas, kuomet motina yra tildoma smurtu (,,Šitas riksmas buvo galutinis. O motina rėkė. Tėvas, sviedęs revolverį, šokdavo prie jos, versdavo motiną į sofą ir mušė kumščiais. Ir dabar ji neberėkė, o staugė kaip skriaudžiamas žvėris.“), atskleidžia, motinos paveikslą bei psichologinę būseną atspindi šizofrenijos priepuoliai (autorius ne­siekė karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Savo kūriniuose mėgo efektingas detales, aštrius vertinimus, nevengė šokiruoti). Motina pasitikėdama tik sūnumi...