A. Baranauskas, A. Mickevičius.

XIX amžiaus dailės žanrų aprašymas. Romantizmas, Realizmas, Impresionizmas, Simbolizmas

Tautinė tapatybė – labiausiai pabrėžiamas ir akcentuojamas visų laikų aspektas. Norint suprasti tautinės tapatybės samprata, užtenka išsiaiškinti tautos sąvoka. Taigi, tauta tai žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją ir kultūrą. Literatūra leidžia mums susipažinti su savo šalies tautine istorija ir išgyventi ją skaitant. Kiekviena tauta išgyvena arba kadaise išgyveno nelengvą laikotarpį, susidūrė su įvairiausiomis istorinėmis aplinkybėmis, kurios lėme tautos ateitį. Akivaizdu, kad literatūroje yra rašytojų, kurie savo kūriniuose rašė apie tautą, tautinę tapatybę. Romatizmo laikais, Lietuva buvo carinės Rusijos priespaudoje, todėl dauguma lietuvių poetų savo kūriniuose kėlė tautinės tapatybės klausimą. XIX-XX a. lietuvių poetas Jonas Mačiulis-Maironis eilėraštyje „Užtrauksme naują giesmę“ vaizduoja Lietuvos tautinį atgiminą, išsivadavimą iš carinės Rusijos. Kitas, prozininkas, poetas, Vincas Kudirka savo eilėraštyje „Tautiška giesmė“ puoselėti lietuvybę, mylėti tėvynę, dirbti jos labui.
Jonas Mačiulis-Maironis savo eilėraštį „Užtrauksme naują giesmę“, parašė 1895 metais, kai Lietuva buvo Rusijos imperijoje. Jame autorius skatina, kviečia kovoti Lietuvos piliečius už tautinį gimtojo krašto atgimimą, laisvę. Visą tai galime matyti šiuose žodžiuose: „Į darbą, vyrai! Šalį jauną / Prižadins meilės rytmetys“, „Į kovą stokim milžinais!“. Eilėraščio lyrinis subjektas yra optimistas, valingas, trokšta Lietuvos nepriklausomybės. Tai parodo metafora „Nušvis laikai. Atgims jauna tėvynė“. Besikartojantis posmas neduoda užmiršti pagrindinio tikslo – atkovoti laisvę: „Drąsiai, aukštai / Pakils balsai: pakils jauna tėvynė!“ Šiame eilėraštyje vertybėmis laikoma meilė tėvynei, drąsa, vienybė. Kūrinys kupinas vilties ir nėra abejonės dėl pergalės. Taigi, visame eilėraštyje pabrėžiama, jog didelių pastangų deka, galima išsivaduoti iš sovietų priespaudos ir atgauti lasivę. Galima sakyti, kad tautinė tapatybė pagal Maironio kūrybą tai kovojimas už tautinį atgimimą.
Žymiausias...

• Terminas “romantizmas” meno istorijoje turi keletą reikšmių. Kaip laiko ir erdvės apibrėžta meninė kryptis jis vyravo maždaug 1800-60 m. laikotarpiu. Romantizmo terminas pradėtas vartoti XIX a. pr., pirmiausia kalbant apie literatūrą. Romantinė pasaulėžiūra ėmė formuotis Prancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje.
• Intuicija – tiesos suvokimas be patyrimo ir mąstymo.
• Racionalumas – protu paremtas, tikslingas.
• Ekspresyvus – išraiškus.
Bendrieji romantizmo bruožai
• atspindėjimas asmenybės galios suvokimo, kartu ir nusivylimo švietimo epochos idėjomis;
• menininkų romantikų žavėjimasis istorija, gamta, stichija, griuvėsiais, egzotika, liaudies tradicijomis, mitais;
• piktinimasis egoizmu, materialinės naudos siekimo stiprėjimu, miesčioniškos kasdienybės banalumu.
Literatūra
• Būdingi bruožai:
• dėmesys reiškiniams ir žmonėms;
• pirmenybė ne materialinėms, o dvasinėms vertybėms;
• praeities idealizavimas;
• harmonijos troškimas;
Rašytojai, poetai
• H. Heinė (Vokietija)
• V. Hugo (Prancūzija)
• Ž. Sand (Prancūzija)
• Dž. G. Baironas (Did. Britanija)
• V. Irvingas (Italija)
• A. Puškinas (Rusija)
• A. Mickevičius (Lenkija)
• Viktoras Hugo (1802-1885)
• Žorž Sand (1804-1876)
Romantinis herojus
• Stiprių emocijų, didelio proto, maištingas, atitrūkęs nuo kasdienybės, ieškantis gyvenimo prasmės idealiose sferose. Herojai – vieniši individualistai, nepripažįstantys įstatymų, linkę aukotis, žmonių nesuprasti ir nevertinami. Vidiniame veikėjų pasaulyje dominuoja neįgyvendinamos svajonės, ilgesys, melancholija, ironija.
Muzika
• Muzikoje romantizmas susiklostė XIX a. 3 dešimtmetyje. Muzikiniuose kūriniuose imta jungti sonatos formos, siekta vaizdų vidinio kontrastingumo, jų dialektinio ryšio. Melodijoje siekta dainingumo, frazės detalizacijos, vengta ritminių figūrų pasikartojimo....

• XX a. pradžios lietuvių literatūra ir veikiama kitų tautų literatūrų (ypač lenkų), ir savaime plėtojosi dviem pagrindinėmis kryptimis: realistine ir romantine.
• Abiem joms pakankamai tvirtus pamatus dar XIX a. pabaigoje padėjo daugiausia Žemaitės kūryba (pirmajai) ir Maironio kūryba (antrajai).
• Bėgant laikui, pereinant iš XIX į XX a. abi kryptys kito, įvairėjo, įgavo naujų bruožų. Tiesa, realizmas keitėsi kiek vangiau ir mažiau. Didesni pokyčiai laukė romantinės krypties: romantizmą XX a. pradžios Lietuvoje pakeitė vadinamasis naujasis romantizmas, arba neoromantizmas. Pastarasis glaudžiai siejosi ir su kitomis literatūros kryptimis.
• neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika).
NEOROMANTIZMAS
• Ilgesys kažko kito – trokštamo ir nepasiekiamo – yra psichologinis neoromantizmo pamatas. Todėl atsigręžiama į romantizmą, į jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gamtos ryšį, į paslaptingumo jutimą. Neoromantizmas yra atnaujintas, sumodernintas romantizmas.
NEOROMANTIZMAS
• Vienas skiriamųjų neoromantizmo bruožų yra idealizmas, reiškiantis dvasinio idealo taikymą gyvenimui ir menui. Ankstyvųjų lietuvių neoromantikų idealizmas skatino keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų, žadino viltis. Neoromantikai siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie „tautos dvasią“ išreikšti naujojoje kūryboje
NEOROMANTIZMAS
• Terminas ,,neoromantizmas” lietuvių literatūros tyrinėtojų vartojamas apibūdinti dviem reiškiniams –
• XX amžiaus pradžios literatūrai, visų pirma prozai (Vaižganto, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ir kt.),
• bei 3-iojo dešimtmečio pabaigos – 4-ojo dešimtmečio poezija. Ryškiausi pastarojo neoromantizmo atstovai – Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis.
NEOROMANTIZMAS
• Lietuvių literatūroje išskiriami du chronologiškai ir kokybiškai besiskiriantys neoromantizmo etapai: XX a. pr. (pirmasis) ir XX a. 3–4-ojo dešimtmečių (antrasis). Čia kalbama tik apie pirmąjį.
NEOROMANTIZMAS
• Neoromantizmas yra labai nevienalytė literatūros kryptis neturinti aiškių ribų, vienijamatokių pačių bendriausių tendencijų:
• 1) grįžimo prie XVIII a. pabaigos – XX a. I pusės romantizmo vertybių ir estetikos,
• 2) pasinaudojimo realizmo poetikos atradimais,
• 3) suartėjimo, kartais net susiliejimo su įvairiomis modernizmo kryptimis (simbolizmu, impresionizmu, jugendstiliumi, ekspresionizmu ir...

Subjekto dvasinė būsena dažnai tiesiogiai įvardijama. Kuriamas kalbėjimo čia ir dabar, atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Emocija paverčiama meno kūriniu tuo metu, kai aštriausiai patiriama.
Eilėraščio centre – lyrinio subjekto vidinis pasaulis, jo jausmai ir būsena. Eilėraštis atspindi lyrinio subjekto mintis. Stebint gamtą, mąstoma apie gyvenimo trapumą, susitaikoma su savo būties laikinumu.
Eilėraštis kuriamas ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių; poetas paklūsta kokiai nors literatūrinei jausmų reiškimo formai (romansui, sonetui, rondo...).
Eilėraštis yra pagrįstas romanso poetika dėl vyraujančios meilės istorijos: lyrinis subjektas yra apimtas svaigulingų jausmų, išgyvena išsiskyrimą, pasiryžęs mylėti amžinai. Kūrinyje persipina tiek begalinis džiaugsmas, tiek neapsakomas sielvartas.
Eilėraščio žmogus išgyvena romantizmo įtvirtintą idealių troškimų ir realybės konfliktą. Idealūs troškimai – tai kasdienės tėkmės sustabdymas, akimirka, virstanti stebuklu, pasaka. Realybė – tai gyvenimo karuselė, monotoniška dienų tėkmė.
,,Deja, nebuvo vakaro, nei antakių.../ Tai vakaras netikras – mano sukurtinis,/ Bet tu klajosi mano meilės sentakiu,/ Nuėmęs knygą nuo lentynos.“ (Jonas Aistis)
Kūrinyje minimi eilėraščio žmogaus troškimai bei sugrįžimas iš idealių troškimų į realybę. Kūryba atitraukia nuo realybės ir nukelia į pasakų vaizduotę.
Pasakiškumas – tai pirmiausia įprasti pasakų personažai, siužetai, antra, kuriami eilėraščiai – pasakos, trečia, pati poezija suvokiama kaip naujos realybės kūrimas.
,,Nešė jis kadais didžiam vizarui,/ Nešė šachui karalaitę dovanų.“ (Jonas Aistis ,,Karavanas“)
Eilėraštyje vyrauja Vilhelmo Haufo pasakos ,,Karavanas“ motyvai. Eilėraštyje išryškėja situacija, būdinga pasakai, veikėjai. Herojus trokšta nuotykių, nepaprastumo, siekia etninių vertybių, nors jaučiasi vienišas. Eilėraščio žmogaus minima pasakų herojė – karalaitė.
Dažnas žmogaus būsenos, jo situacijos pasaulyje ir gamtos paralelizmas. Gamta – ir fonas lyrinio subjekto išgyvenimų,...

Romantizmas – tai Europos kultūros epocha, kuri turėjo didelį poveikį menui, literatūrai, filosofijos tradicijai, o taip pat politiniam ir socialiniam gyvenimui. Romantizmo kultūra susiformavo XVIII a. ir baigėsi XIX amžiuje. Šios epochos svarbą dažnai pabrėždavo menininkai ir rašytojai savo kūryboje vaizduojant stiprias emocijas, parodant laisves vaidmenį ir vaizduotes įtaką. Romantikams vidinis pasaulis yra svarbesnis už išorinį, todėl skaitant galima įžvelgti daug įvairių emocijų, vaizduočių aprašymų, nagrinėjimų ir fantastikos pobūdžio pasakojimų. Vienas iš garsiausių pasaulio rašytojų ir romantizmo atstovų literatūroje yra Adomas Mickevičius, kuris savo baladėje „Romantika” dažnai pabrėždavo emocijų ir jausmų svarbą, o poemoje „Velinės” galima nemažai fantastikos ir mistikos.
Adomas Mickevičius – tai kilęs iš LDK, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas ir politinis aktyvistas. Gimė 1798 metais gruodžio 24d. Zaosėje, netoli Naugarduko. Turėjo lietuvišką giminę – protėvį. Šis rašytojas turėjo ne tik didelę įtaką Lenkijai, tačiau ir Lietuvai. Kai kurie kūriniai buvo skirti Lietuvos vardui, juose yra daug gražių gamtos kraštovaizdžių, liaudės aprašymų ir istorinių faktų. Šis romantizmo atstovas buvo ypatinga asmenybė, kuri domėjosi liaudės kultūra, istorija . Poetas turėjo potraukį egzotikai, mistikai, keistenybėms ir paslaptims.
„Romantika” tai yra vienas išleisto iš Adomo Mickevičiaus baladžių rinkinio „Baldės ir romanai” kūrinys. Baladė „Romantika” buvo išleista 1822 metais Vilniuje ir yra laikoma kaip romantizmo epochos pradžia Lenkijos ir Lietuvos literatūrose. Pagrindinė šios baladės tema yra paslaptingos, nematomos ir grėsmingos pasaulio pusės aprašymas. Šis eilėraštis atspindi A.Mickevičiaus posūkį į romantizmą ir pagrindinis įkvėpimas poetui atėjo iš mylimos merginos Marilė. Pačio kūrinio nuotaika yra mistinė ir labai emocinė. Šioje...

Dailininkai romantikai ima propaguoti kūrybos laisvę, individualizmą, kai kurie jų ieško temų ir siužetų praeities dailėje.Vaizduoja didingas, dažnai dramatiškas asmenybes bei stengiasi kuo vaizdingiau perteikti jų emocijas. Nesvetimas mistiškumas, patetika.Dailininkai ypač pamėgo tapyti portretus, temines kompozicijas. Būta ir išskirtinų tendencijų.Pavyzdžiui, dailininkams vokiečiams būdinga panteistinės tendencijos, melancholija. Religines patriarchalines idėjas propagavo nazariečiai.XIX a. vidurio romantizmui buvo artima vokiečių saloninė dailė. Didžiosios Britanijos romantikai sukūrė svajingos nuotaikos,fantastiškų vizijų ir gamtos vaizdų, artimai susijusių su žmogumi,darbus.
Romantizmas Europoje dominavo XIX amžiaus pirmoje pusėje.Ši meno kryptis formavosi prieštaravimų draskomoje neoklasicizmo epochoje, kuri garbino senovę ir propagavo grįžimą į laukinę gamtą.Romantizmui būdinga sąlygiškos situacijos, groteskas, simboliai, fantastika.Romantizmas neatsiejamas nuo to meto politinio bei socialinio konteksto. Filosofinės romantikų pažiūros daugiausia pagrįstos subjektyviojo idealizmo koncepcija. Romantikai įtvirtino istorizmo principą, poetizavo asmenybę.
K. D.Frydrichas, Terneris, Goja, Žeriko, Delakrua, Engras laikomi didžiaisiais romantizmo epochos tapytojais, o A.Deverija, Giustavas Dorė - garsiausiais grafikais romantikais.
Romantizmas, padėjęs pagrindus naujajai meno kultūrai, greičiau buvo ne meno srovė, o dvasinė būsena.
Romantizmo atstovai,daugiau nei bet kurios kitos srovės, mėgo filosofuoti.Jų filosofija ypač iškelia ir pagilina savyje jausmą, intuiciją ir fantaziją.Už savęs tikruoju gyvenimu ir tikruoju pasauliu laiko dvasinį, idealinį pasaulį – amžiną, begalinį, neribotą, su dievybe, kurią dažniausiai vadina absoliutu. Romantikas ilgisi amžinybės, begalybės, tos tikrosios tėvynės. Ją nujaučia ir ribotame pasaulyje:žmoguje,mene,todėl tai mėgsta vaizduoti savo kūriniuose.Romantikas nesijaučia patenkintas dabartimi.Jis niekina visus dėsnius ir įstatymus gyvenime, etikoje, mene.Jis individualistas.Romantizmui įprasta domėtis gamta,todėl išaugo gamtos filosofija. Dabarties gyvenimas romantiko nevilioja.Jis veržiasi į erdvės ir laiko tolius – į tolimuosius rytus...

Neoromantizmas − XIX a. pabaigos − XX a. pradžios meno tendencijos, artimos romantizmui.
Neoromantikos termino vartosena nėra griežtai nusistovėjusi. Neoromantika vadinama tradicinių romantizmo formų gaivinimas, naujai suvokto romantizmo bruožų jungimas su impresionizmo, simbolizmo ar realizmo ypatybėmis.
Neoromantizmo literatūroje natūrali žmogaus prigimtis, jo gaivališkos emocijos, gamtos grožis keliamas kaip priešprieša techninei civilizacijai, literatūros buitiškumo tendencijoms.
Dažnas herojus trokšta nuotykių, nepaprastumo, siekia etinių vertybių, bet jaučiasi vienišas, pasmerktas nesėkmėms. Kūriniams yra būdinga emocingumas, intymus pasakojimo tonas, realistinių detalių ir simbolių derinimas, muzikalumas, kai kada polinkis į tautosakinę poetiką.
Literatūroje terminas nenusistovėjęs, ne visų tautų literatūrose vienodai paplitęs, taikomas 1890–1920 laikotarpio antipozityvistinės kūrybos kryptims, kritikavusioms racionalizmą, realizmą ir natūralizmą. Neoromantizmo terminu nusakomas 19 a. pabaigos–20 a. pradžios (fin de siècle) dalies modernistinės literatūros sugrįžimas prie romantizmo vertybių. Vakarų Europos šalių literatūrose, kuriose modernizmas susiklostė kaip opozicinis reiškinys ne tik realizmui, bet ir romantizmui, neoromantinė srovė įgavo aiškesnę apibrėžtį ir savarankiškumą. Anglų literatūroje neoromantizmui priskiriama R. Kiplingo, J. Conrado, R. L. Stevensono, G. K. Chestertono kūryba, prancūzų – E. Rostand’o dramos. Romantizmo tradicijų stipriai veikiamoje vokiečių literatūroje neoromantizmo sąvoka daugelio buvo išplėsta ir taikoma visoms 19 a. pabaigos modernizmo srovėms (estetizmui, simbolizmui, impresionizmui, jugendo stiliui literatūroje, dekadentizmui). Leipcige neoromantinę literatūrą populiarino Diedericho leidykla. Neoromantizmui priskiriama kai kurie S. George’s, G. Hauptmanno, H. von Hofmannsthalio kūriniai, su neoromantizmu siejamas H. Bahro teoriškai konceptualizuotas Vienos modernas (modernistų sąjūdis Junges Wien). Lenkijoje ir kitose Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos šalyse, kuriose modernizmo pradžia sutapo su tautų nacionaliniu ir kultūriniu išsilaisvinimu ir kurios buvo labiau paveiktos vokiečių literatūros, modernizmas suprastas ir perimtas kaip romantizmo tąsa ir atsinaujinimas, todėl neoromantizmas turėjo platesnę reikšmę. Neoromantizmas susiklostė kaip stipriai romantizuotas modernizmas, apimantis įvairias jo sroves. Jam būdinga pasipriešinimas estetinio formalizmo tendencijoms, išsaugotas romantinis lyrizmas (jausminės ar impresinės aš saviraiškos), metafizikos ir tautinės dvasios garbinimas bei folkloro stilizacijos.
Lietuvoje neoromantizmą kaip suromantintą modernizmo tipologinį variantą, perimtą iš...

Krėvės istorinėje dramoje „Skirgaila“ kuriamo herojaus Skirgailos tragizmo priežasčių yra jo nuolatinė jausmo ir proto kova. Nesugebėjimas suderinti to, ko nori ir kur link krypsta paties valdovo širdis, su valdovo pareiga priverčia jį nuolatos abejoti dėl jo, kaip valdovo ir kaip žmogaus, pasirinkimų. Kaip būdinga ir kitų neoromantizmoatstovų kūrybai, šiuo laikotarpiu sukurtoje dramoje vyrauja tautinė tematika, gręžiamasi į istoriją. „Skirgailoje“ vaizduojama istorinė lietuvių padėtis yra labai artima realiai XIVa. pab. Lietuvoje vyravusiai padėčiai. XIVa. pab. Europos kultūros lygis buvo apibūdinamas kaip universitetų kultūra, tačiau Lietuva tuo metu dar buvo pagoniška šalis, kurioje nebuvo rašto, taigi vienintelis kelias Lietuvai buvo priimti krikščionybę, ką tikrasis valdovas ir buvo priverstas padaryti. V.Krėvės „Skirgaila“ pirmoji klasikinė lietuvių tragedija, apimanti vieną svarbiausių temų, politinį – religinį konfliktą tarp Lietuvos ir Lenkijos kryžiuočių ordino, norinčio Lietuvos krikšto. Čia autorius valdovą parodo kaip Lietuvos likimo nulėmėją. Skirgailai tenka sunkus uždavinys – rinktis tarp krikščionybe prisidengusių priešų, kurie kėsinasi į Lietuvos žemes, ir tarp savo tėvynainių, vaidilų, ginančių senąjį lietuvių tikėjimą – pagonybę, papročius bei tradicijas. Skirgaila nori savo žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas įsisenėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų ir nepasitenkinimo: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta.“ Nors paties Skirgailos širdis linksta pagonybės ir senųjų dievųlink, tačiau aštriu protu pasižymintis valdovas („Valdovas aš, o ne brolis”) turi pasirinkti tai, kas geriausia jo šaliai – kritiškai vertinamos krikščionybės priėmimą ir tokiu būdu neleisti priešams toliau kėsintis į Lietuvą. Visame kūrinyje Skirgailai tenka spręsti jo šaliai svarbius klausimus, susijusius su jos ateitimi. O negalėjimas suderinti šių klausimų sprendimų su tuo, ką jis jaučia kaip žmogus, ir tuo, ką galvoja kaip geras...