• XX a. pradžios lietuvių literatūra ir veikiama kitų tautų literatūrų (ypač lenkų), ir savaime plėtojosi dviem pagrindinėmis kryptimis: realistine ir romantine.
• Abiem joms pakankamai tvirtus pamatus dar XIX a. pabaigoje padėjo daugiausia Žemaitės kūryba (pirmajai) ir Maironio kūryba (antrajai).
• Bėgant laikui, pereinant iš XIX į XX a. abi kryptys kito, įvairėjo, įgavo naujų bruožų. Tiesa, realizmas keitėsi kiek vangiau ir mažiau. Didesni pokyčiai laukė romantinės krypties: romantizmą XX a. pradžios Lietuvoje pakeitė vadinamasis naujasis romantizmas, arba neoromantizmas. Pastarasis glaudžiai siejosi ir su kitomis literatūros kryptimis.
• neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika).
NEOROMANTIZMAS
• Ilgesys kažko kito – trokštamo ir nepasiekiamo – yra psichologinis neoromantizmo pamatas. Todėl atsigręžiama į romantizmą, į jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gamtos ryšį, į paslaptingumo jutimą. Neoromantizmas yra atnaujintas, sumodernintas romantizmas.
NEOROMANTIZMAS
• Vienas skiriamųjų neoromantizmo bruožų yra idealizmas, reiškiantis dvasinio idealo taikymą gyvenimui ir menui. Ankstyvųjų lietuvių neoromantikų idealizmas skatino keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų, žadino viltis. Neoromantikai siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie „tautos dvasią“ išreikšti naujojoje kūryboje
NEOROMANTIZMAS
• Terminas ,,neoromantizmas” lietuvių literatūros tyrinėtojų vartojamas apibūdinti dviem reiškiniams –
• XX amžiaus pradžios literatūrai, visų pirma prozai (Vaižganto, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ir kt.),
• bei 3-iojo dešimtmečio pabaigos – 4-ojo dešimtmečio poezija. Ryškiausi pastarojo neoromantizmo atstovai – Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis.
NEOROMANTIZMAS
• Lietuvių literatūroje išskiriami du chronologiškai ir kokybiškai besiskiriantys neoromantizmo etapai: XX a. pr. (pirmasis) ir XX a. 3–4-ojo dešimtmečių (antrasis). Čia kalbama tik apie pirmąjį.
NEOROMANTIZMAS
• Neoromantizmas yra labai nevienalytė literatūros kryptis neturinti aiškių ribų, vienijamatokių pačių bendriausių tendencijų:
• 1) grįžimo prie XVIII a. pabaigos – XX a. I pusės romantizmo vertybių ir estetikos,
• 2) pasinaudojimo realizmo poetikos atradimais,
• 3) suartėjimo, kartais net susiliejimo su įvairiomis modernizmo kryptimis (simbolizmu, impresionizmu, jugendstiliumi, ekspresionizmu ir...

Subjekto dvasinė būsena dažnai tiesiogiai įvardijama. Kuriamas kalbėjimo čia ir dabar, atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Emocija paverčiama meno kūriniu tuo metu, kai aštriausiai patiriama.
Eilėraščio centre – lyrinio subjekto vidinis pasaulis, jo jausmai ir būsena. Eilėraštis atspindi lyrinio subjekto mintis. Stebint gamtą, mąstoma apie gyvenimo trapumą, susitaikoma su savo būties laikinumu.
Eilėraštis kuriamas ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių; poetas paklūsta kokiai nors literatūrinei jausmų reiškimo formai (romansui, sonetui, rondo...).
Eilėraštis yra pagrįstas romanso poetika dėl vyraujančios meilės istorijos: lyrinis subjektas yra apimtas svaigulingų jausmų, išgyvena išsiskyrimą, pasiryžęs mylėti amžinai. Kūrinyje persipina tiek begalinis džiaugsmas, tiek neapsakomas sielvartas.
Eilėraščio žmogus išgyvena romantizmo įtvirtintą idealių troškimų ir realybės konfliktą. Idealūs troškimai – tai kasdienės tėkmės sustabdymas, akimirka, virstanti stebuklu, pasaka. Realybė – tai gyvenimo karuselė, monotoniška dienų tėkmė.
,,Deja, nebuvo vakaro, nei antakių.../ Tai vakaras netikras – mano sukurtinis,/ Bet tu klajosi mano meilės sentakiu,/ Nuėmęs knygą nuo lentynos.“ (Jonas Aistis)
Kūrinyje minimi eilėraščio žmogaus troškimai bei sugrįžimas iš idealių troškimų į realybę. Kūryba atitraukia nuo realybės ir nukelia į pasakų vaizduotę.
Pasakiškumas – tai pirmiausia įprasti pasakų personažai, siužetai, antra, kuriami eilėraščiai – pasakos, trečia, pati poezija suvokiama kaip naujos realybės kūrimas.
,,Nešė jis kadais didžiam vizarui,/ Nešė šachui karalaitę dovanų.“ (Jonas Aistis ,,Karavanas“)
Eilėraštyje vyrauja Vilhelmo Haufo pasakos ,,Karavanas“ motyvai. Eilėraštyje išryškėja situacija, būdinga pasakai, veikėjai. Herojus trokšta nuotykių, nepaprastumo, siekia etninių vertybių, nors jaučiasi vienišas. Eilėraščio žmogaus minima pasakų herojė – karalaitė.
Dažnas žmogaus būsenos, jo situacijos pasaulyje ir gamtos paralelizmas. Gamta – ir fonas lyrinio subjekto išgyvenimų,...

Neoromantizmas − XIX a. pabaigos − XX a. pradžios meno tendencijos, artimos romantizmui.
Neoromantikos termino vartosena nėra griežtai nusistovėjusi. Neoromantika vadinama tradicinių romantizmo formų gaivinimas, naujai suvokto romantizmo bruožų jungimas su impresionizmo, simbolizmo ar realizmo ypatybėmis.
Neoromantizmo literatūroje natūrali žmogaus prigimtis, jo gaivališkos emocijos, gamtos grožis keliamas kaip priešprieša techninei civilizacijai, literatūros buitiškumo tendencijoms.
Dažnas herojus trokšta nuotykių, nepaprastumo, siekia etinių vertybių, bet jaučiasi vienišas, pasmerktas nesėkmėms. Kūriniams yra būdinga emocingumas, intymus pasakojimo tonas, realistinių detalių ir simbolių derinimas, muzikalumas, kai kada polinkis į tautosakinę poetiką.
Literatūroje terminas nenusistovėjęs, ne visų tautų literatūrose vienodai paplitęs, taikomas 1890–1920 laikotarpio antipozityvistinės kūrybos kryptims, kritikavusioms racionalizmą, realizmą ir natūralizmą. Neoromantizmo terminu nusakomas 19 a. pabaigos–20 a. pradžios (fin de siècle) dalies modernistinės literatūros sugrįžimas prie romantizmo vertybių. Vakarų Europos šalių literatūrose, kuriose modernizmas susiklostė kaip opozicinis reiškinys ne tik realizmui, bet ir romantizmui, neoromantinė srovė įgavo aiškesnę apibrėžtį ir savarankiškumą. Anglų literatūroje neoromantizmui priskiriama R. Kiplingo, J. Conrado, R. L. Stevensono, G. K. Chestertono kūryba, prancūzų – E. Rostand’o dramos. Romantizmo tradicijų stipriai veikiamoje vokiečių literatūroje neoromantizmo sąvoka daugelio buvo išplėsta ir taikoma visoms 19 a. pabaigos modernizmo srovėms (estetizmui, simbolizmui, impresionizmui, jugendo stiliui literatūroje, dekadentizmui). Leipcige neoromantinę literatūrą populiarino Diedericho leidykla. Neoromantizmui priskiriama kai kurie S. George’s, G. Hauptmanno, H. von Hofmannsthalio kūriniai, su neoromantizmu siejamas H. Bahro teoriškai konceptualizuotas Vienos modernas (modernistų sąjūdis Junges Wien). Lenkijoje ir kitose Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos šalyse, kuriose modernizmo pradžia sutapo su tautų nacionaliniu ir kultūriniu išsilaisvinimu ir kurios buvo labiau paveiktos vokiečių literatūros, modernizmas suprastas ir perimtas kaip romantizmo tąsa ir atsinaujinimas, todėl neoromantizmas turėjo platesnę reikšmę. Neoromantizmas susiklostė kaip stipriai romantizuotas modernizmas, apimantis įvairias jo sroves. Jam būdinga pasipriešinimas estetinio formalizmo tendencijoms, išsaugotas romantinis lyrizmas (jausminės ar impresinės aš saviraiškos), metafizikos ir tautinės dvasios garbinimas bei folkloro stilizacijos.
Lietuvoje neoromantizmą kaip suromantintą modernizmo tipologinį variantą, perimtą iš...

Krėvės istorinėje dramoje „Skirgaila“ kuriamo herojaus Skirgailos tragizmo priežasčių yra jo nuolatinė jausmo ir proto kova. Nesugebėjimas suderinti to, ko nori ir kur link krypsta paties valdovo širdis, su valdovo pareiga priverčia jį nuolatos abejoti dėl jo, kaip valdovo ir kaip žmogaus, pasirinkimų. Kaip būdinga ir kitų neoromantizmoatstovų kūrybai, šiuo laikotarpiu sukurtoje dramoje vyrauja tautinė tematika, gręžiamasi į istoriją. „Skirgailoje“ vaizduojama istorinė lietuvių padėtis yra labai artima realiai XIVa. pab. Lietuvoje vyravusiai padėčiai. XIVa. pab. Europos kultūros lygis buvo apibūdinamas kaip universitetų kultūra, tačiau Lietuva tuo metu dar buvo pagoniška šalis, kurioje nebuvo rašto, taigi vienintelis kelias Lietuvai buvo priimti krikščionybę, ką tikrasis valdovas ir buvo priverstas padaryti. V.Krėvės „Skirgaila“ pirmoji klasikinė lietuvių tragedija, apimanti vieną svarbiausių temų, politinį – religinį konfliktą tarp Lietuvos ir Lenkijos kryžiuočių ordino, norinčio Lietuvos krikšto. Čia autorius valdovą parodo kaip Lietuvos likimo nulėmėją. Skirgailai tenka sunkus uždavinys – rinktis tarp krikščionybe prisidengusių priešų, kurie kėsinasi į Lietuvos žemes, ir tarp savo tėvynainių, vaidilų, ginančių senąjį lietuvių tikėjimą – pagonybę, papročius bei tradicijas. Skirgaila nori savo žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas įsisenėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų ir nepasitenkinimo: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta.“ Nors paties Skirgailos širdis linksta pagonybės ir senųjų dievųlink, tačiau aštriu protu pasižymintis valdovas („Valdovas aš, o ne brolis”) turi pasirinkti tai, kas geriausia jo šaliai – kritiškai vertinamos krikščionybės priėmimą ir tokiu būdu neleisti priešams toliau kėsintis į Lietuvą. Visame kūrinyje Skirgailai tenka spręsti jo šaliai svarbius klausimus, susijusius su jos ateitimi. O negalėjimas suderinti šių klausimų sprendimų su tuo, ką jis jaučia kaip žmogus, ir tuo, ką galvoja kaip geras...

NEOROMANTIZMAS – naujasis romantizmas, kuriame žavimasi gamta, poetizuojami stiprūs ryšiai, svarbiausias bruožas – idealizmas, dvasinio gyvenimo idealo taikymas gyvenime, aukojimasis dėl idealizmo, prasmingesnio, geresnio gyvenimo.
• Kūryboje vyrauja lyrizmas, kaimiškos prigimties ir gamtos grožio poetizacija, meilės jausmo psichologiškumas, laisvos meninės formos, improvizacijos, spontaniškumas, intuicija.
ŠATRIJOS RAGANA 1877 – 1939M.
Šatrijos Ragana – Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja, kūrusi XIXa. pab. – XX. pradžioje. Idealistinės romantinės pasaulėjautos rašytoja. Krikščioniškojo elgesio pavyzdys.
• Šatrijos Raganos aistra buvo bitininkystė, jaunystėje gėrėjosi bičių gyvenimu, svajojo tapti bitininke,
• Ji buvo pirmoji to meto europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas,
• Židikuose parašė reikšmingiausius savo kūrinius: „apysaką „Sename dvare“, psichologinį apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitus.
• Ji troško tarnauti tėvynei ir jos žmonėms, teigti liaudies išminties, mokslo ir šviesos pradus, todėl jos kūrinių centre – senasis dvaras ir jo gyventojai, kurie ne engia ir baudžia kaimiečius, o priešingai – juos šviečia, moko, sutaiko ir tėviškai globoja. Dvaras yra kultūros saugotojas ir skleidėjas.
• Menas, kaip teigė rašytoja, – tai ne tikrovės sekimas, o „sielos išreiškimas“, skverbimasis į mistiškąjį „anapus“, žiūrėjimas į viską amžinybės požiūriu.
IŠ VIDEO „RAŠYTOJOS ŠATRIJOS RAGANOS AISTRA – BITININKYSTĖ“
• XIXa. pabaigos – XXa. pradžios lietuvių literatūroje vyravo kaimo tematika, ir tik nedaugelio rašytojų žvilgsniai nukrypo į daugeliui kur kas mažiau pažįstamo dvaro gyvenimą.
• Marija Pečkauskaitė, labiau žinoma kaip Šatrijos Ragana, buvo tikras savojo meto – XIX a. pabaigos–XX a. pradžios – simbolis. Lenkiškai kalbančių Lietuvos bajorų duktė įsiliejo į moderniosios lietuvių tautos kultūrinį gyvenimą ir paliko jame ryškų pėdsaką.
• Marija nugyveno 53 metus,
• Mergaitė augo kaip tipiška to meto bajoraitė, supama gausios šeimos, mokoma samdomų namų mokytojų.
• Pečkauskai – tipiški bajorai. Namuose – lenkų kalba.
• Mėgo skaityti, mielai mokėsi, išmokusi rašyti ėmėsi literatūrinių kūrinėlių.
• 1891m. esminis Marijos gyvenimą nulėmęs įvykis – susipažino su Povilu Višinskiu. Jis buvo karštas Lietuvos tautinio atgimimo šalininkas, kovotojas už lietuvių spaudą,...

Ši literatūros kryptis Lietuvoje siejama su XX a. pradžia, kai buvo gajos romantizmo idėjos ir vyravo realistinis aprašymas, atsirado impresionizmo ir simbolizmo apraiškų. Neoromantizmas dažnai įvardijamas kaip romantizmo tąsa ir modernizmo pradžia. Visa tai buvo susiję su problemiškesniu, modernesniu požiūriu į kūrybą, tautiškumo idėjų sklaida, idealizmu, jaučiamu ilgesiu dėl to, kas nepasiekiama. Neoromantizmas siekia apimti tai, kas nematoma (žmogaus vidinius išgyvenimus, pasąmonės pasaulį, troškimus), nepasiekiama (visatos tolius), neišsprendžiama (svarstoma tikėjimo problema). Anot neoromantikų, kūryba, ypač poezija, yra įkvėpta ne mokslo, o Dievo. Žymiausi lietuviai neoromantikai: Juozapas Albinas Herbačiauskas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Vincas Krėvė, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis.
Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) biografija. Iš Žemaitijos bajorų kilusią moterį vaikystėje namuose mokė samdyti mokytojai. Nuo vaikystės M. Pečkauskaitę traukė krikščioniškos tiesos, skaitymas, muzika ir jodinėjimas. Povilo Višinskio paskatinta moteris mokėsi nebuitinės lietuvių kalbos, rašė lietuviškai laiškus. Rašytoja Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, mirus tėvui, praradusi namus M. Pečkauskaitė dvaruose dirbo mokytoja, Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų kalbas, klausėsi filosofijos, pedagogikos, teologijos ir kitų paskaitų, pažino Europos kultūrą. Vėliau Vilniuje rašytoja įsteigė knygyną, Marijampolėje mergaičių progimnazijoje mokė merginas lietuvių kalbos, jas auklėjo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, moteris išvyko į Žemaitiją, kur Židikuose kūrė, mokė vaikus ir rūpinosi labdaringa veikla.
Kūryba. Pasirinkusi Šatrijos Raganos slapyvardį pagal Šatrijos kalną ir su juo susijusius padavimus apie raganas, rašytoja iš pradžių kūrė realistiškesnius vaizdelius socialinėmis temomis, vėliau daug dėmesio skyrė vaikų literatūrai, kurią veikė biografiniai motyvai, katalikybės ir pedagogikos idėjos, romantinė pasaulėjauta, studijų metų patirtis – pažintis su neoromantizmo, impresionizmo ir simbolizmo kryptimis. Gyvendama Židikuose Šatrijos Ragana sukūrė apysaką „Sename dvare, apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitų kūrinėlių.
Apysaka „Sename dvare“. Šį kūrinį iš kitų to meto kūrinių išskiria lyrinis Šatrijos Raganos kalbėjimo būdas, rašymas pirmuoju asmeniu, dienoraščių forma, praeities ir dabarties gretinimas, psichologinių, pedagoginių, katalikiškų ir kitų idėjų vaizdavimas. Apysaka pradedama epigrafu, Johano Volfgango Gėtės...

• Naudota literatūra: Literatūra: XIX a. XX a. pradžia. Chrestomatija 11 klasei, 2 dalis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.
• Vienas reikšmingiausių istorinių įvykių, dėl kurio lietuvių literatūra pačioje XX a. pradžioje pradėjo daug sparčiau vystytis, buvo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimas 1904 m. gegužės 7 d. Atsirado galimybė legaliai leisti ir platinti lietuviškus periodinius ir kitokius leidinius, knygas.
1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje buvo sukviestas pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas. Jame dalyvavo apie 2000 dalyvių. Vienas iš seimo nutarimų skelbė, kad Lietuvai reikia reikalauti autonomijos su visuotinai ir demokratiškai išrinktu seimu Vilniuje. Pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje palankiai susiklostė politinės aplinkybės ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
• 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje buvo sukviestas pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas. Jame dalyvavo apie 2000 dalyvių. Vienas iš seimo nutarimų skelbė, kad Lietuvai reikia reikalauti autonomijos su visuotinai ir demokratiškai išrinktu seimu Vilniuje. Pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje palankiai susiklostė politinės aplinkybės ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
XX a. pradžios lietuvių literatūra ir veikiama kitų tautų literatūrų (ypač lenkų), plėtojosi dviem pagrindinėmis kryptimis: realistine ir romantine. Abiem joms pakankamai tvirtus pamatus dar XIX a. pabaigoje padėjo daugiausia Žemaitės kūryba (pirmajai) ir Maironio kūryba (antrajai). Bėgant laikui, pereinant iš XIX į XX a. abi kryptys kito, įvairėjo, įgavo naujų bruožų. Realizmas keitėsi kiek vangiau ir mažiau. Didesni pokyčiai laukė romantinės krypties: romantizmą XX a. pradžios Lietuvoje pakeitė vadinamasis naujasis romantizmas, arba neoromantizmas.
• XX a. pradžios lietuvių literatūra ir veikiama kitų tautų literatūrų (ypač lenkų), plėtojosi dviem pagrindinėmis kryptimis: realistine ir romantine. Abiem joms pakankamai tvirtus pamatus dar XIX a. pabaigoje padėjo daugiausia Žemaitės kūryba (pirmajai) ir Maironio kūryba (antrajai). Bėgant laikui, pereinant iš XIX į XX a. abi kryptys...

• Vaizduojami vidiniai veikėjų išgyvenimai, regėjimai, slapčiausios sielos patirtys.
• Atskleidžiama Dievo problematika.
• Poetizuojami stiprūs jausmai, aukštinama praeitis, žavimasi gamtos grožiu, paslaptingumu.
Juozas Tumas – Vaižgantas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios rašytojas, neoromantikas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas, siekęs suprasti savo tautos dvasią, sukurti tautinį stilių. Seminarijoje praleisti penkeri metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, o gyvas ryšys su kaimu ir namais, aktyvi veikla klierikų draugijose formavo tautinę pasaulėžiūrą. Visą savo energiją skyrė lietuviškai spaudai – uoliai bendradarbiavo Prūsijoje leidžiamuose laikraščiuose, slapta gabeno juos per sieną. Būti tarp žmonių, nuoširdžiai mylėti tuos, kuriems tarnauji, žinoti, kad esi naudingas visuomenei, jam kaip kunigui, buvo didžioji gyvenimo prasmė, o giedra nuotaika, pozityvus mąstymas – jaunatviškos energijos šaltinis. Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus : lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus...

Pasakojama apie tikrus gimines, nepatyrusius šeimos santarvės ir meilės, o tapusius įnamiais: vienas nesukūrė šeimos, o kita liko našlė. Kūrinyje išryškėja Vaižganto požiūris, kad ne tik Dievas yra pagrindinis žemdirbio gyvenimo lėmėjas (ką, pavyzdžiui, savo poemoje skelbė K. Donelaitis), o būtent baudžiavinė santvarka. Kūrinio veikėjų padėtį bei sprendimus veikia priespaudos ir suvaržymų našta. Puikus to pavyzdys Severjos ir Mykoliuko meilės istorija: Mykoliukas neturi ko Severjai pasiūlyti ir tai ją pastūmėja į geresnę visuomeninę padėtį užimančio Rapolo Geišės glėbį. Ryškus noras kito gyvenimo, troškimas išsiveržti iš savo socialinio sluoksnio. Socialinė sistema trukdo žmogui atsiskleisti, būti savimi ir tapti laimingam.
Būtent tokią padėtį kūrinyje užima Mykoliukas – savo brolio namuose jis neturi nei sau mielos vietos, nei šeimyniškos šilumos. Tai įrodo, kad bendravimas šeimoje yra suprimityvėjęs, santykiai atšalę, o nuolatinis baudžiavoje patiriamas vargas ir skurdas visai atitraukė žmonių dėmesį nuo dvasinių vertybių. Severja, išsižadėjusi meilės dėl saugumo jausmo, atsiduria nepavydėtinoje padėtyje: jos vyras Rapolas praranda savo padėtį dvare ir lieka beturtis paliegėlis, kuriuo jai tenka rūpintis. Senatvėje Severja atsiduria Mykoliuko vietoje - ji irgi tampa dėdienė. Taigi užaugę ir suformuoti baudžiavinėje priespaudoje kūrinio herojai leidžia aplinkybėms spręsti už juos.
Lietuvio tautinis charakteris- kantrus, atlaidus, giliai jaučiantis gamtą, svajingas, pasyvus, nuolankus. Liūdesio pilna uždara lietuvio siela. Menkas savęs suvokimas, nuolankumas, visiškas pasidavimas aplinkybėms, paisymas stipresnių (tėvo, brolio, kaimo bendruomenės, galiausiai gamtos gaivalų- instinktų) nulemia veikėjų likimus. Pasyvūs veikėjai apibūdinami kaip gamtos stiprūs padarai. Gamta minima kaip galinga jėga, koreguojanti veikėjų gyvenimus.
Kontekstai
Juozas Tumas Vaižgantas - vienas iškiliausių...

XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje abstrakti simbolistų poezija ir keturvėjininkų poetinio žodžio eksperimentai jau nebedomino taip, kaip šių sąjūdžių pradžioje. Imta ieškoti naujų estetinių principų ir formų. Svarbų vaidmenį to meto literatūros gyvenime suvaidino Juozas Keliuotis, kurio redaguojamas literatūros almanachas „Grantinas“ (1930) subūrė jaunus rašytojus, kurie skelbė, kad „moderniškumo nelaiko šmėkla“ ir remiasi „didžiaisiais katalikybės principais“. „Granito“ autoriai: Salomėja Nėris, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Jonas Grinius ir kiti, pasisakė prieš tiesmuką realizmą ir teigė, kad meno kūriniui yra svarbi vizija, kūrėjo pasaulėvaizdis. Jie rodė palankumą romantikų literatūrai, romantizmo apraiškų įžvelgė simbolistų eilėraščiuose. Žurnalui „Naujoji romuva“ (1931-1940) taip pat vadovavo Keliuotis. Šis žurnalas virto kultūriniu sąjūdžiu: apie jį telkėsi įvairių kartų, skirtingų pasaulėžiūrų rašytojai, filosofai, politikai ir istorikai. Jame buvo propaguojamos katalikybės ir lietuvybės idėjos, rašytojai raginami naudotis įvairiomis modernistinių krypčių naujovėmis, skatinami kurti naują – „sintetinį“ – meną. Buvo aptarinėjamas lietuvių romantizmas.
Taip atsirado šios naujos literatūros krypties pavadinimas – neoromantizmas. Išryškėjo tokie neoromantizmo bruožai: tautosakos stilistika ir įvaizdžiai, domėjimasis egzotiškais Rytais, tautinio charakterio paieškos, bibliniai įvaizdžiai, sąlytis su kitų kraštų kultūra. XX a. 4-ajame dešimtmetyje lietuvių literatūroje įsitvirtino antroji rašytojų neoromantikų karta. Ryškiausi neoromantikai vis dėlto yra poetai: Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis. Visi jie – kūrybinės individualybės, saviti menininkai, tačiau jų poezijoje yra ir tų pačių motyvų (pvz. apie bėgantį laiką prabylama pasitelkus žiedo, trumpalaikio žydėjimo motyvus, žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip kelionė), stilistikos, pasaulėjautos bendrumų.
Viena ryškiausių neoromantikus siejančių ypatybių, užfiksuotų jau pavadinime, tradicijos ir modernumo jungtis. Viena vertus, jie tęsė romantizmo tradiciją: jų poezijai būdingas lyrinis kalbėjimas, eilėraščio centre dažniausiai yra lyrinio subjekto vidinis pasaulis, jo jausmai ir būsenos. Kita vertus, jie aiškiai suvokia, kad nuoširdžių jausmų gerai poezijai nepakanka, kad poetas neišvengiamai yra susijęs su vienokia ar kitokia jausmų reiškimo tradicija.
Jų kūryboje atsiranda distancija ir ironija. Jausmingumo ir ironijos derinys ypač ryškus romanse – dramatiniame...