J. Aistis ir neoromantizmas

XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje abstrakti simbolistų poezija ir keturvėjininkų poetinio žodžio eksperimentai jau nebedomino taip, kaip šių sąjūdžių pradžioje. Imta ieškoti naujų estetinių principų ir formų. Svarbų vaidmenį to meto literatūros gyvenime suvaidino Juozas Keliuotis, kurio redaguojamas literatūros almanachas „Grantinas“ (1930) subūrė jaunus rašytojus, kurie skelbė, kad „moderniškumo nelaiko šmėkla“ ir remiasi „didžiaisiais katalikybės principais“. „Granito“ autoriai: Salomėja Nėris, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Jonas Grinius ir kiti, pasisakė prieš tiesmuką realizmą ir teigė, kad meno kūriniui yra svarbi vizija, kūrėjo pasaulėvaizdis. Jie rodė palankumą romantikų literatūrai, romantizmo apraiškų įžvelgė simbolistų eilėraščiuose. Žurnalui „Naujoji romuva“ (1931-1940) taip pat vadovavo Keliuotis. Šis žurnalas virto kultūriniu sąjūdžiu: apie jį telkėsi įvairių kartų, skirtingų pasaulėžiūrų rašytojai, filosofai, politikai ir istorikai. Jame buvo propaguojamos katalikybės ir lietuvybės idėjos, rašytojai raginami naudotis įvairiomis modernistinių krypčių naujovėmis, skatinami kurti naują – „sintetinį“ – meną. Buvo aptarinėjamas lietuvių romantizmas.
Taip atsirado šios naujos literatūros krypties pavadinimas – neoromantizmas. Išryškėjo tokie neoromantizmo bruožai: tautosakos stilistika ir įvaizdžiai, domėjimasis egzotiškais Rytais, tautinio charakterio paieškos, bibliniai įvaizdžiai, sąlytis su kitų kraštų kultūra. XX a. 4-ajame dešimtmetyje lietuvių literatūroje įsitvirtino antroji rašytojų neoromantikų karta. Ryškiausi neoromantikai vis dėlto yra poetai: Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis. Visi jie – kūrybinės individualybės, saviti menininkai, tačiau jų poezijoje yra ir tų pačių motyvų (pvz. apie bėgantį laiką prabylama pasitelkus žiedo, trumpalaikio žydėjimo motyvus, žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip kelionė), stilistikos, pasaulėjautos bendrumų.
Viena ryškiausių neoromantikus siejančių ypatybių, užfiksuotų jau pavadinime, tradicijos ir modernumo jungtis. Viena vertus, jie tęsė romantizmo tradiciją: jų poezijai būdingas lyrinis kalbėjimas, eilėraščio centre dažniausiai yra lyrinio subjekto vidinis pasaulis, jo jausmai ir būsenos. Kita vertus, jie aiškiai suvokia, kad nuoširdžių jausmų gerai poezijai nepakanka, kad poetas neišvengiamai yra susijęs su vienokia ar kitokia jausmų reiškimo tradicija.
Jų kūryboje atsiranda distancija ir ironija. Jausmingumo ir ironijos derinys ypač ryškus romanse – dramatiniame...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!