Šatrijos Ragana ir neoromantizmas

NEOROMANTIZMAS – naujasis romantizmas, kuriame žavimasi gamta, poetizuojami stiprūs ryšiai, svarbiausias bruožas – idealizmas, dvasinio gyvenimo idealo taikymas gyvenime, aukojimasis dėl idealizmo, prasmingesnio, geresnio gyvenimo. • Būdingas idealizmas, skatina aukotis dėl prasmingesnio, doresnio gyvenimo, • Kūryboje vyrauja lyrizmas, kaimiškos prigimties ir gamtos grožio poetizacija, meilės jausmo psichologiškumas, laisvos meninės formos, improvizacijos, spontaniškumas, intuicija. ŠATRIJOS RAGANA 1877 – 1939M. Šatrijos Ragana – Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja, kūrusi XIXa. pab. – XX. pradžioje. Idealistinės romantinės pasaulėjautos rašytoja. Krikščioniškojo elgesio pavyzdys. ŠATRIJOS RAGANOS GYVENIMAS • Gimė Medingėnuose – Plungės rajone, • Šatrijos Ragana – slapyvardis, tikrasis vardas – Marija Pečkauskaitė, • Vaikystės aplinka buvo pilna knygų, protėvių paveikslų ant sienų, muzikos vakarų, senų parkų medžių – tai formavo būsimos rašytojos pasaulėjautą ir kūrybą, • Didelį poveikį jaunai mergaitei padarė Povilas Višinskis: jo kalbų įkvėpta ji tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate, • Šatrijos Raganos aistra buvo bitininkystė, jaunystėje gėrėjosi bičių gyvenimu, svajojo tapti bitininke, • Ji buvo pirmoji to meto europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas, • Židikuose parašė reikšmingiausius savo kūrinius: „apysaką „Sename dvare“, psichologinį apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitus. • Ji troško tarnauti tėvynei ir jos žmonėms, teigti liaudies išminties, mokslo ir šviesos pradus, todėl jos kūrinių centre – senasis dvaras ir jo gyventojai, kurie ne engia ir baudžia kaimiečius, o priešingai – juos šviečia, moko, sutaiko ir tėviškai globoja. Dvaras yra kultūros saugotojas ir skleidėjas. • Menas, kaip teigė rašytoja, – tai ne tikrovės sekimas, o „sielos išreiškimas“, skverbimasis į mistiškąjį „anapus“, žiūrėjimas į viską amžinybės požiūriu. IŠ VIDEO „RAŠYTOJOS ŠATRIJOS RAGANOS AISTRA – BITININKYSTĖ“ • XIXa. pabaigos – XXa. pradžios lietuvių literatūroje vyravo kaimo tematika, ir tik nedaugelio rašytojų žvilgsniai nukrypo į daugeliui kur kas mažiau pažįstamo dvaro gyvenimą. • Marija Pečkauskaitė, labiau žinoma kaip Šatrijos Ragana, buvo tikras savojo meto – XIX a. pabaigos–XX a. pradžios – simbolis. Lenkiškai kalbančių Lietuvos bajorų duktė įsiliejo į moderniosios lietuvių tautos kultūrinį gyvenimą ir paliko jame ryškų pėdsaką. • Marija nugyveno 53 metus, • Mergaitė augo kaip tipiška to meto bajoraitė, supama gausios šeimos, mokoma samdomų namų mokytojų. • Pečkauskai – tipiški bajorai. Namuose – lenkų kalba. • Mėgo skaityti, mielai mokėsi, išmokusi rašyti ėmėsi literatūrinių kūrinėlių. • 1891m. esminis Marijos gyvenimą nulėmęs įvykis – susipažino su Povilu Višinskiu. Jis buvo karštas Lietuvos tautinio atgimimo šalininkas, kovotojas už lietuvių spaudą, spaudos draudimo panaikinimą. Jo dėka, Marija tapo lietuvių rašytoja, su juo išmoko kurti lietuviškai. • Kunigas Kazimieras Bukontas – Šatrijos Raganos mylimasis. • Spontaniška, pasiduodanti jausmui, • Nuo 1896m. Marija pradėjo spausdinti pirmuosius savo literatūros kūrinius. Juose buvo vaizduojama kaimo žmonių buitis, dorovė, ydos. • Marija išvyko į Varšuvą mokytis bitininkystės, apie tai svajojo nuo vaikystės. • Dirbo mokytoja, vadovavo mokyklai, • Išvykoje prie Šatrijos kalno, ją raganėle vadino P. Višinskis. • Temos Š.R. kūryboje - dora, ydos, meilė, tėvų ir vaikų santykiai, tautinis sulenkėjimas, dėmesys vaikų gyvenimui, krikščioniškai pedagogikai, auklėjimui, išgyvenimams, • Apysakoje Sename dvare vaizduojamas gyvenimas Užvenčio dvare ŠATRIJOS RAGANOS KŪRYBA: • Požiūris į gamtą – kalba apie gamtą kaip apie žmogaus dvasią, įsikūnijusią gamtoje. • Pasakojimo pobūdis – sujaudintas, lyrinis kalbėjimas, • Ji pirmoji įveda naują kalbėjimo būdą – dienoraščio formą, APYSAKA „SENAME DVARE“ • Kūrė galvodama apie buvusius namus, artimiausius žmones, apysaka gimė iš ilgesio tam, kas jau yra prarasta, • Tai brandžiausias ir moderniausias Šatrijos Raganos kūrinys, išspausdintas 1922m. • Apysakoje ryškus autobiografiškumo momentas, siekimas perteikti subtiliausius moters jausmų ir minčių niuansus, eksperimentavimas įvairiais pasakojimo būdais (kalbėjimas pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma, vidinis monologas). • Veiksmas vyksta carinės Rusijos priespaudos metu (1864 - 1904 m.) tėvo Liudviko dvare. • Dvaras vaizduojamas jo gyventojų – aštuonerių metų mergaitės Irutės (Irusios) ir jos motinos (mamatės) akimis. • Dažnai cituojamas Šventasis Raštas, krikščionybės ženklai – svarbiausi žmogaus orientyrai, • Šeima bajorų kilmės, tačiau ne itin turtinga. • Trys Marijos (mamatės) ir Liudviko vaikai: Irusia – 8 metai, Nika – berniukas mažesnis už Irusią ir Jonelis – jauniausiasis. • „Baltasai šešėlis“ ir „Sename dvare“ panašumai – moters, meilės tema, likimo dovana, laikinumo, gyvenimo trapumo tema, kalbama su ilgesiu, jausmingas kalbėjimas. MAMATĖS PAVEIKSLAS • Marija — romantikė (ne realistė), idealistė, meniškos prigimties moteris. • Labai myli muziką, groja pianinu. • Ideali vaikų motina (mama, mamatė). • Tačiau dažnai jaučiasi vieniša, trūksta sielos draugo. • Liudvikas nelabai supranta Marijos, nes jis priešingai yra realistas ir materialistas. • Liudvikas paprieštaravo, kad mamatė mažai dėmesio skiria ūkiui. Labiau nori, kad Marija kontroliuotų tarnaites (viena iš jų: Uršulė, kurią sugavo samdinys Kazimieras), kad nevogtų pieno, mėsos. Sako, kad ji kaip šeimininkė turėtų žiūrėti, kad nevogtų iš virtuvės. • Marija rašo dienoraštį. Ant balto popieriaus išlieja blogas emocijas, susikaupusias mintis. • Rašo, kad bloga šeimininkė, norėtų būti labdrininkė, menininkė, bet atsakingai atlieka motinos rolę. • Mamatės mintys ir jausmai artimi romantinei pasaulėjautai, nes kalbama apie jos vidinį pasaulį, jausmus, kalbėjimas yra jautrus, svarbu ne tikrovė, o jausmai. Ji yra atitrūkusi nuo realybės, ilgisi amžinybės. Ji žavisi gamta, jos kraštovaizdžiu, aplinka, ją žavi gamtos paslaptis, naktis, mėnesiena, kai žmogus gali daugiau susitelkti į save. SENAME DVARE EPIZODAI: 1. Nuo ,,– Paimk Niką, Irute, ir nuneškit bobutei lauktuvių, – pasakė mamatė ...“ BOBUTĖS PAVEIKSLAS, AMŽINOSIOS VERTYBĖS Kuo ypatingas bobutės paveikslas? Kodėl vaikai mėgsta ją lankyti? Pagrįskite, kad jos lūpomis ŠR išsako savo požiūrį į amžinąsias vertybes. Vaikai mėgsta lankyti bobutę, nes ji visada papasakoja įdomių, gąsdinančių pasakų apie aitvarus, kaukus pikčiurnas, kipšus, dvasias. Irusia, klausydama pasakų, žino, kad grįžusi namo negalės eiti į tamsųjį kambarį ir apšviestame bijos žvilgterėti į jo duris. Jos senas mūrinis namas, kuriame viskas keista, nematyta yra lyg kontrastas dvarui, kuriame jie gyvena. Irutė, lankydama bobutę, jaučiasi tarsi pasakoje, kur kiekvienas name esantis daiktas gyvena savotišką gyvenimą, kažką mąsto, kažką žino. Bobutė kukliai, galbūt netgi skurdžiai gyvena kaime, tačiau yra švari ir tvarkinga. Ji labai ori, neišdidi, santūri, negodi, skatina vaikus užsidirbti patiems sunkiu darbu ir rūpesčiu, mano, kad iš kitur gauti pinigai yra beprasmiai, nereikalingi. Bobutė, išgirdusi Irusios troškimą, kad aitvaras atneštų pinigų, taria: „Saugok Dijvi! Kur aš anus diečiau? Juk esu pavalgiusi ir apsidariusi ir turiu šiltą trobelę. Nebentmišeliems užpirkti už dūšeles. Bet mun tap ruoduos, kad kam Pondzijvs nedaug tedoud, nu tuo nedaug ir tereikalaun. Maluonesnes anam tuos vijnas mišeles, kur užperku kasmet, rublelį beverpdama surinkus. Su aitvaru, pupeli, nenuoriek niekumet susidieti. Tij pininga tiera geri, kur žmuogus savo rūpesčiu ir darbu įsigije.“ Šiais žodžiais Bobutė nori vaikus išmokyti, kad reikia sunkiai ir rūpestingai dirbti, netrokšti daug pinigų, žmogui užtenka tik šilumos, namų ir maisto, nieko daugiau nereikia, kad galėtum gyventi gerą, pilnavertį gyvenimą. Šiais žodžiais Šatrijos Ragana išsako savo pačios požiūrį į amžinąsias vertybes, grįstą katalikiškomis dogmomis. Žodžiais: „Bet mun tap ruoduos, kad kam Pondzijvs nedaug tedoud, nu tuo nedaug ir tereikalaun.“ – išsakoma mintis, kad likimas yra Dievo rankose. Bobutės kuklus gyvenimo būdas taip pat atskleidžia Šatrijos Raganos požiūrį – bobutė kukli, nenori, kad ponai pagalvotų, kad ji kažko prašosi, jeigu pas juos eitų. Bobutės paveikslas atskleidžia amžinąsias žmogaus vertybes – darbštumą – „Turėdama nesveikas kojas, ji negali dirbti lauko darbų ir verpia net ir vasarą, šiltomis dienomis pasistačius ratelį savo kambarėlio palangėje, tarp rūtų eželių.“ , saiko jausmą, dėkingumą, kuklumą – „Nenuoru aš lundžiuoti puonams į akis, kad nepamislytų, kad nuoru kuo nuors gauti.“ Kartojamas „Sauguok Dijvi“ motyvas atskleidžia krikščioniškąjį tikėjimą, dievobaimingumą. 2. Nuo ,,Naudodamos šviesiomis vasaros dienomis, mamatė pradėjo man siūti antklodėlę...“ MAMATĖS IR IRUSIOS SANTYKIAI, MIRTIS, POMIRTINIS GYVENIMAS, SIELA Mamatės ir Irusios bendravimas, mamatės aiškinimas apie sielą ir mirtį. Kaip mamatė remdamasi katalikiškuoju tikėjimu guodžia Irusią? Mamatės ir Irusios bendravimas artimas, jos turi glaudų ryšį, yra prisirišusios viena prie kitos. Irusiai mamatė – autoritetas, mokytoja, pasakanti visas pagrindines tiesas. Mamatė mokė Irusią, jog nors ir visiems teks mirti, miršta iš tiesų tik žmogaus kūnas, o siela yra nemirtinga, ji apleidusi savo kūną keliauja pas Dievą, ir jei žmogus geras, tai „Dievas vedąs ją į savo rojaus sodnus, kur ji matanti tokių grožybių, kokių niekas žemėje nesąs matęs ir nepamatysiąs, kad ir visą pasaulį iškeliautų“. Tame sode sugrįžtama pas mylimuosius, artimiausius žmones, anksčiau palikusius žemę. „Kai ateis ta skaudžioji valanda, žinosi, kad persiskirsime tik trumpai valandėlei“ – taip mamatė tikina Irusią, kad ji viena bus tik trumpam ir kad tuoj pat vėl galės leisti amžinybę su mylimiausiąja mama. Taip pasiremiama katalikiškuoju tikėjimu, Šventuoju Raštu. DRUGELIO METAFORA – drugelis – žmogaus siela. Sparnų spalvos priklauso nuo to, koks žmogus esi. „– Ar atmenat, vaikai, kaip vasarą auginote kirvarpas? – tarė mamatė, patylėjus valandėlę. – Kaip iš lėlučių ritos drugiai? Lėlutės likos tuščios, nebegyvos, ir metėt jas laukan, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė – tai žmogaus kūnas, o drugys – siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas „Dijvulį“. Žinot, kokie nevienodi yra drugiai. Taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.“ 3. Nuo ,, Vis žemiau, vis žemiau leidžia brėkis (prietema) savo pilką šydą...“ iki ,, – Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim...“ MAMATĖS MENIŠKUMAS, PAREIGINGUMAS, JONAVIČIUS Pagrįskite, kad mamatė meniškos sielos, kad jai artimesnis Jonavičius nei tėvelis. Kodėl? Pagrįskite, kad mamatei labai svarbi pareiga. Mamatės siela labai artima gamtai, ji labai myli rožes. Mamatė myli saulę ir šilumą. Ji savo gamtos pomėgį yra perdavusi vaikams, kurie irgi žavisi gamta, yra pastabūs, geba pajusti gamtos grožį. Mamatė kūrybingos sielos žmogus, ji mėgsta pasakoti pasakas. Mamatė yra meniškos sielos žmogus, jai labai patinka groti pianinu, tą darydama, ji pamiršta viską, tik įsijaučia į muziką ir mėgaujasi. „Ir kaip ji myli muziką – ji viską užmiršta begrodama.“ Deja ji negali muzikai skirti daug laiko, nes yra atsakinga už dvaro priežiūrą, o vyras Liudvikas ją skatina ir spaudžia būti griežta šeimininke. Marija itin švelni, ji net prasikaltusio neleidžia bausti, nes pamačiusi, kaip Uršulė vagia pieną ir mėsą, nieko jai nepasakė, nesudrausmino, mintyse ją pateisino. Nors ir negali būti griežta, ji visada stengiasi išlikti pareiginga, daugiausia laiko skirti namų reikalams, o ne mylimai muzikai. Kai mamatė sužinojo, kad Irusia paprašė tėvo netrukdyti mamatei groti ir todėl mamatė valandų valandas grojo pianinu, ji sudrausmino Irusią ir liepė daugiau niekada to neprašyti: „Niekados nebedaryk taip, Irusia, niekados, – tarė mamatė. – Jei mane myli, turi man padėti eiti savo priedermes, ne kliudyti.“ Šiais žodžiais mama parodo, kad ji pareiginga, jai svarbu atlikti priedermes ir ji neleidžia sau nugrimzti į svajones, meną. Atvažiavus Janavičiui, mamatės siela džiaugiasi, kadangi ji gali groti ir dainuoti su bendraminčiu. Jam išvažiavus, tą naktį Irusia mamą randa vaikščiojant tvenkiny, tarytum apmąstančią savo likimą. Dukrai užsiminus, jog užaugus planuojanti neiti gulti tokiomis gražiomis naktimis, mamatė atsako: „Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim“. Šiuose ištartuose žodžiuose slypi netiesioginis mamatės prisipažinimas, jog visgi Liudvikas nėra jos sielai artimas žmogus, ji nesijaučia išpildžiusi savo svajones, negyvena pilnai laimingo gyvenimo. Mamatė romantiška, grožisi mėnesiena, vaikšto joje, žavisi nakties laiku, ilgisi amžinybės, jai realus, žemiškas gyvenimas yra laikinas, laukia amžinojo gyvenimo. Jai labai svarbi pareiga, nes ji grindžia savo gyvenimą krikščioniškuoju tikėjimu. Motinos būsena – esminė moters būsena. Motina turi kurti ne savo gyvenimą, o suteikti gyvenimą vaikams. TĖVO LIUDVIKO PAVEIKSLAS Vyras dažnai nesupranta žmonos, jie labai skirtingi. Ji – svajotoja, romantikė, menininkė, o Liudvikas – dažnai grubus, skatinantis nesvajoti, vykdyti savo pareigas, nesupranta mamatės švelnumo, noro padėti visiems sergantiems, jis išlaidus, iš mamatės reikalauja atsiduoti ūkiui, darbui ir vaikams, tačiau pats išlaidauja. Jis vaikų auklėjimą supranta visiškai kitaip, nei švelnioji mamatė: „Pedagogija negali apsieiti be drausmės, be bausmės. Pedagogija, paremta vienu švelnumu – tai tik idealistų svajonės.“ 1. Nuo ,, Žiūrėkit, kažkas atvažiuoja! – sušukau, veizėdama į kelią pro sodno tvorą. LEVANARDOS PAVEIKSLAS Pagrįskite, kad Levanarda – gabus menininkas, švietėjas, knygnešys, geras pasakotojas ir didelis vaikų draugas. Levanarda – knygnešys, geras pasakotojas, švietėjas, gabus menininkas ir didelis vaikų draugas. Levanardai atvažiavus, vaikai trykšta iš laimės: „Koks džiaugsmas! Išskyrus dėdę Kazį, nėra mums meilesnio svečio už Levanardą. Jis pasakoja mums tokias gražias pasakas, taip domis mūsų reikalais, taip moka su mumis kalbėti.“ Iš mamatės užrašų sužinome, kad Levanarda yra knygnešys: „Tokia kibirkštėlė gal yra tos menkos knygutės? Žiūriu į jas ir mąstau apie visus prie jų pasidarbavusius – pradedant tais, kurie, slapstydamies nuo gesintojų galios, jas rašė, baigiant Levanarda, nešiojančiu jas per sienąjuodomis rudens naktimis „Dievui ant garbės“. Taigi Levenarda atsidavęs savo kraštui ir jo išsaugojimui, jam svarbu menas, literatūra, švietimas, jis nebijo paaukoti dėl to save, savo saugumą, kadangi jo tikslas – kovoti prieš neteisybę. Levanarda – gabus menininkas, drožia šventuosius, juos pardavinėja arba atiduoda. Jis – labai apsišvietęs, daug žinantis žmogus, skaito visas lietuviškas knygas, apie jas filosofuoja, mąsto turi savo nuomonę, todėl su juo visada malonu pasikalbėti: „Labai mėgstu kalbėtis su Levanarda. Apie viską jis turi nusistatęs savą nuomonę. Skaito visas lietuviškas knygas, kokios tik išeina, ir perskaitęs viską permąsto ir pergalvoja. Kad jis būtų mokytas, tikriausiai būtų buvęs žymus filosofas.“ Jis nesukuria šeimos, nes nenori prisirišti, nori atsiduoti Dievui, būti arčiau šventųjų. „Paskui Levanarda traukia iš kišenės mums lauktuvių: tris dailiai iš medžio išskaptuotus šaukštus, kurių kiekvienas kitaip pagražintas. Tartum kas jam būtų pasakęs, kuo mus labiausiai pradžiugins – valgyti su mediniais šaukštais, kaip šeimyna, tai buvo mūsų svajonė. Ir tuojau pradedame eiti pietų, tais savo šaukšteliais nešini.“ – Levanardai rūpi vaikai, jis yra jų geras draugas, skiria jiems laiko ir dėmesio. Bendrauja su vaikais kaip su lygiaverčiais žmonėmis. 2. Nuo ,,Koks džiaugsmas! Atvažiavome su mamate į Kalnėnus....“ BOČELIO PAVEIKSLAS Charakterizuokite bočelį. Koks jo požiūris į knygas, istoriją? „Vienas tik žmogus Kalnėnuose nelepina mūsų ir nesistengia mums įtikti. Tai bočelis. Nėra jis mums piktas, nevaržo mūsų, tik mumis nesirūpina.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!