Definicija: tai ūmus viso organizmo makro ir mikrocirkuliacijos sutrikimas, pasireiškiantis cirkuliuojančio kraujo kiekio ir audinių perfuzijos sumažėjimu bei sukeliantis audinių hipoksiją. “Mikrocirkuliacijos tragedija”.
Etiologija: Skausmas
Nukraujavimas (į vidų ir/ar į išorę; daug kr. netenkama lūžus dubens kaulams, šlaunkikaulio diafizei, esant atviriems lūžimams)
Patogenezė: Skausminiams dirgikliams veikiant CNS bei netekus daugiau negu 20 cirkuliuojančio kraujo kiekio antinksčiai pradeda išskirti daugiau katecholaminų, o pastarieji sukelia pre- ir postkapiliarinių sfinkterių spazmą. Ši apsauginė organizmo reakcija, kuri vadinama “kraujotakos centralizacija”, hipovolemijos sąlygomis užtikrina gyvybiškai svarbių organų veiklą. Vazokonstrikcija bei pablogėjusi perfuzija sukelia audinių hipoksiją ir acidozę. Atsiveria a/v šuntai. Sulėtėjęs kraujo tekėjimo greitis bei kraujo reologinių savybių pakitimai sąlygoja kr. forminių elementų agregaciją ir tuo dar labiau pablogina audinių mikrocirkuliaciją.
Hipovolemija dėl: 1) nukraujavimo (vidinio);
2) centraliacijos;
3)  krjg. pralaidumo  edema.
Klinika: erektilinė (trunka tik keletą min.) ir torpidinė (slopinimo) stadijos
• P - 
• AKS -  P/AKS  šoko (Allgöwer) indeksas (N0,5, jei  0,5 šoko klinika)
• Kvėpavimas -  (sulėtėjęs)   cor susitraukimų dažnis. Užsidaro ir postkap. sfinkteriai, kraujas teka per šuntus, bet O2 kiekis kraujyje ne , į kvėpavimo centrą patenka arterinis kraujas  sulėtėja kvėpavimas.
• CNS – lig. sujaudinimas ar prislopinimas, bet sąmonės praradimas šokui nebūdingas!
• Mikrocirkuliacijos sutrikimai – “nago” simpt. (N. 0,2-0,3 s. parausta, 2-3 s šoko atveju).
• Šlapimo išskyrimas -  (min. AKS 60 mmHg)
• Kūno temperatūra -  (šaltas prakaitas).
Laboratorija:
• Hb ir Ht – pradžioje N, vėliau - .
• Acidozė (lokali – taip, bendros pradžioj g. nenustatyti).
• DIK.
Gydymas: tik į/v!!! 3 kateteriai (centrinė vena, nosis (02), šlapimo pūslė (stebėti diurezę))
Visas gydymas – infuzinė terapija. 1/3 paros dozės sulašinti per pirmas 2 val.
Infuzijos sudėtis - kristaloidai  koloidai  kr. plazmakr. elementai. Ne  3 l/parą vidutiniam žmogui. Džn. 1 l/h 6 litrus. N: 30 ml šlapimo per 1 val.
Kt. medikamentai:
1. Nuskausminantys (narkotiniai), g.b. atliekamos nn. blokados.
2. Gliukokortikoidai...

Radiologija – pakankamai jauna, tačiau sparčiai besiplėtojanti, naujausiomis technologijomis grindžiama medicinos mokslo šaka. Šiai dienai tikriausiai nėra medicinos disciplinos, kuri netaikytų radiologijos metodų. Bet kurios medicinos specialybės atstovai turi susipažinti su vaizdavimo technika ligų bei sutrikimų diagnozavimui ar gydimui. Naudojami vaizdavimo metodai – rentgenografija, ultragarsas, kompiuterinė tomografija, pozitronų emisijos tomografija, magnetinis rezonansas ir branduolinė medicina.
Atliekant radiologinius tyrimus, gali pasireikšti įvairių tipų artefaktų, tai gali nutikti dėl techninės ar programinės įrangos problemų, fiziologinių reiškinių, fizikinių apribojimų vaizduose. Viena dalis jų sumažina diagnostinę vaizdo kokybę, uždengdami tam tikras reikšmingas anatomines struktūras, o kiti gali imituoti įvairią patologiją. Artefakto apibrėžimas galėtų būti - dirbtinai atsiradęs vaizdas, kurio nėra tiriamąjame objekte. Svarbu juos atpažinti, žinoti jų prigimtį, nes tai nėra teisinga diagnozė. Klaidingas vaizdų įvertinimas gali sukelti skaudžias pasekmes paciento sveikatai.
Aprašyti ir įvertinti artefaktų rūšis, jų įtaką vaizdo formavimui ir diagnostikai.
• Apžvelgti lietuvių ir užsienio literatūrą, kuri aprašo dažniausius artefaktus.
• Aprašyti KT ir MRT dažniausiai pasitaikančias artefaktų rūšis.
• Įvertinti jų įtaką vaizdo formavimui bei diagnostikai.
Terminas “artefaktas” kompiuterinėje tomografijoje naudojamas kaip apibūdinimas bet kokiam sisteminiam neatitikimui tarp atkurto KT vaizdo ir realaus objekto atenuacijos koeficiento. Kadangi KT vaizdas yra rekonstruotas iš tam tikra tvarka einančių milijonų nepriklausomų detektoriaus matavimų, tai vaizduose artefaktų, susijusių su vaizdu, pasitaiko daug daugiau negu konvencinėse rentgeno nuotraukose.
KT artefaktus dažniausiai sukelia metaliniai implantai, paciento judesiai, netinkamas paciento paruošimas ir netinkami įrangos nustatymai. Net ir tinkamai kalibruotoje sistemoje artefaktai gali atsirasti dėl netinkamai nuskaitomo protokolo.
Rekonstrukcijose priimta, kad matavimai turi būti nuoseklūs, todėl bet kokia klaida matavimuose atsispindės kaip klaida vaizde.
Pagal kilmę KT artefaktus galima sugrupuoti į keturias kategorijas [1]:
1) fizikiniai artefaktai, kurie atsiranda dėl fizikinių procesų, susijusių su KT duomenų gavimu;
2) nuo paciento priklausomi artefaktai, kuriuos sukelia paciento judėjimas ar metalinių medžiagų buvimas ant kūno ar jo viduje;
3) nuo skaitytuvų priklausomi artefaktai, kurie atsiranda dėl paties skenerio trūkumų;
4) spiraliniai ir daugiapjūviai artefaktai,...

Išmatos yra storosios žarnos turinys, išskiriamas defekacijos metu. Paprastai jos sudarytos iš 80% vandens ir 20% kietųjų medžiagų – nusilpusių žarnyno epitelinių ląstelių, maisto likučių, gyvų ir žuvusių mikroorganizmų. Kai vartojamas įvairus maistas ir laikomasi tinkamo mitybos režimo, išmatų sudėtis ir pobūdis priklauso nuo fermentinio maisto medžiagų skaldymo proceso, funkcinės žarnyno būklės bei žarnyno floros veiklos.
Išmatų tyrimas padeda diagnozuoti žarnyno infekciją (dizenteriją, vidurių šiltinę), uždegiminius ir opinius procesus, sutrikusias kasos ir kepenų funkcijas bei žarnyno parazitų invaziją.
Klinikinį išmatų tyrimą sudaro makroskopinio vaizdo, fizinių ir cheminių ypatybių nustatymas bei mikroskopinis tyrimas.
Tikslas: sužinoti kas yra koprologinis tyrimas, helmintų laboratorinė diagnostika.
Uždaviniai:
1. Apibūdinti išmatų tyrimo schemą;
2. Sužinoti kas yra išmatos, jų fizinės ir cheminės savybės;
3. Aprašyti išmatų rinkimą tyrimams;
4. Sužinoti koki yra cheminį išmatų tyrimai;
5. Aprašyti mikroskopinį išmatatų tyrimus;
6. Apibūdinti helmintų labaratorinę diagnostiką ir kas jie yra;
7. Sužinoti kokia yra kirmėlių kiaušinėlių morfologinę struktūrą.
IŠMATŲ TYRIMO SCHEMA
Fizinės savybės
Kvapas Reakcija
Spalva Priemaišos
Cheminės savybės
Kraujas
Baltymai Sterkobilinas
Mikroskopija
Natyvinių preparatų dažytų preparatų
Išmatos
Išmatos yra storosios žarnos turinys, išskiriamas defekacijos metu. Paprastai jos sudarytos iš 80% vandens ir 20% kietųjų medžiagų – nusilpusių žarnyno epitelinių ląstelių, maisto likučių, gyvų ir žuvusių mikroorganizmų. Kai vartojamas įvairus maistas ir laikomasi tinkamo mitybos režimo, išmatų sudėtis ir pobūdis priklauso nuo fermentinio maisto medžiagų skaldymo proceso, funkcinės žarnyno būklės bei žarnyno floros veiklos.
Išmatų tyrimas padeda diagnozuoti žarnyno infekciją (dizenteriją, vidurių šiltinę), uždegiminius ir opinius procesus, sutrikusias kasos ir kepenų funkcijas bei žarnyno parazitų invaziją.
Klinikinį išmatų tyrimą sudaro makroskopinio vaizdo, fizinių ir cheminių ypatybių nustatymas bei mikroskopinis tyrimas.
Rodiklis
suaugusieji
Vaikai (maitinimas krūtimi)
Vaikai (dirbtinis maitinimas)
Kiekis (g)
100-300
70-90g per dieną
70-90g per dieną
Spalva
Ruda
Geltonai žalia
Geltonai ruda
Konsistencija
Susiformavusi
Klijinga, lipni
Klijinga, lipni
Reakcija pH
Neutrali ˜ 7,0
Rūgšti mažiau nei 7,0
Rūgšti mažiau nei 7,0
Sterkobilinas
Randamas
Randamas
Randamas
Bilirubinas
Nėra
Nėra
Nėra
Tirpus baltymas
Nėra
Nėra
Nėra
Slaptas kraujas (benzidino reakcija arba albumino reakcija)
Nėra
Nėra
Nėra
Jungiamasis audinys
Nėra/nedaug
Nėra/nedaug
Nėra/nedaug
Raumeninės skaidulos
Nėra/nedaug
Nėra/nedaug
Nėra/nedaug
Neutralūs riebalai
Nėra
Lašeliai
Nedaug
Riebalų rūgštys
Nėra
Nedaug kristalų
Nedaug kristalų
Muilai
Nėra/nedaug
Nėra/nedaug
Nėra/nedaug
Kalcio oksalato kristalai
Nėra
Yra
Yra
Entamoeba coli
Gali būti
Gali būti
Gali būti
Eodamoeba butschli
Gali būti
Gali būti
Gali būti
Chilomastix
Gali būti
Gali būti
Gali būti
Endolimax nana
Gali būti
Gali būti
Gali būti
Blastocystis hominis
Gali būti
Gali būti
Gali būti
Chimotripsino kiekybinis...

Stemplės stenozė dažniausiai yra pagrindinės ligos komplika­cija. Stemplės stenozę (stenosis esophagi) sukelia 1) navikas; 2) cheminis stemplės nudegimas; 3) ezofagitas; 4) stemplės opa; 5) Plamerio—Vinsono sindromas; 6) gretimų organų ligos (aortos aneurizma, tarpuplaučio uždegimas, limfmazgių padidėjimas, anomališka kraujagyslių padėtis); 7) įgimta anomalija; 8) trauma (pvz., esant stemplėje svetimkūniui).
Stemplės apatinės dalies stenozę sukelia pepsinis ezofagitas, o prieš tai pasireiškia jam būdinga klinika, vėžys ar įskrandžio achalazija.
Lėtinį pepsinį (refliuksinį) ezofagitą (esophagitis peptica) su­kelia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos turinio refliuksas. Šia liga sergama labai dažnai.
Pepsinis ezofagitas prasideda sutrikus hormoniniam virš­kinimo trakto reguliavimui ir dėl dažno skrandžio ar dvylika­pirštės žarnos turinio refliukso į stemplę. Pagrindinė refliuksą predisponuojanti priežastis — tai diafragmos stemplinės angos išvarža. Jai susiformavus, atviras įskrandis praleidžia skrandžio turinį į stemplę (kai skrandyje susikaupia daug maisto, kai dir­bama sunkiai fiziškai ar ilgai pasilenkus, įpratus pagulėti po valgio bei esant kitoms pilvo ertmės slėgį didinančioms priežastims — meteorizmui, nėštumui). Tiesa, ne visada, susidarius išvar­žai, susergama ezofagitu. Ligai prasidėti svarbu stemplės apati­nės dalies raumenų rauko tonusas. Kai jis normalus, skrandžio turinys negali patekti į stemplę, ir tuojau grįžta atgal.
Būdingi šie simptomai: 1) rėmuo (deginantis skausmas už krūtinkaulio, kartais plintantis aukštyn); 2) skausmas epigastriume ir už krūtinkaulio, plintantis į nugarą, tarp menčių, kaklą, žandikaulį, širdies plotą. Šiuos skausmus sukelia stemplės raume­nų spazmas, kuris gali atsirasti ne tik ryjant, bet ir kitu metu; 3) regurgitacija, pasireiškianti pilnumo jutimu epigastriume arba apatinėje krūtinkaulio dalyje, o kai ji ryškesnė — sunkumo ar spaudimo jutimu už krūtinkaulio ir maisto arba rūgštaus ar kar­taus turinio atpylimu; 4) dažnas atsirūgimas oru ir aerofagija. Ligai progresuojant, gali sutrikti rijimas (dėl stemplės randinės striktūros).
Pepsinio ezofagito komplikacijos — kraujavimas (dažniau slap­tas ir rečiau gausus) ir randinė stemplės deformacija ir sutrumpėjimas. Gali susiformuoti stemplės opa.
Iš anamnezės nustatoma, jog simptomai priklauso nuo kūno padėties ir pilvo ertmės slėgį didinančių priežasčių.
Rentgenologinis tyrimas gali padėti diagnozuoti ligą, jei...

• Susipažinti su šlapimo nuosėdų tyrimu, mikroskopija;
• Gebėti paaiškinti šlapimo nuosėdų mikroskopijos klaidas;
• Mokėti tirti šlapimą rankiniu būdu;
• Mokėti vertinti šlapimo nuosėdas.
Šlapimas – tai biologinis skystis,su kuriuo iš organizmo išsiskiria medžiagų apykaitos produktai. Normaliai per parą su juo išsiskiria 65-75 % sunaudoto skysčio. Šlapime yra medžiagų, neturinčių patologinės reikšmės. Tačiau tam tikrais atvejais jame randama tų medžiagų, kurios rodo vienokią ar kitokią patologiją. Jos nustatomos chemiškai, mikrobiologiškai, šlapimo nuosėdų mikroskopija ir kt. tyrimo metodais.
MIKROSKOPINIS ŠLAPIMO NUOSĖDŲ TYRIMAS
Šlapimo nuosėdos dažniausiai tiriamos mikroskopu, nors jis ne toks tikslus ir gauti duomenys tik apytikriai rodo, kiek nuosėdose yra elementų. Gauti rezultatai priklauso nuo to, kaip rinktas šlapimas, kiek šlapimo centrifuguota, koks centrifugos apsisukimų skaičius ir ar tinkamai paruošti tepinėliai.
Prepararų ruošimas. Į centrifuginį mėgintuvėlį įpilama 10 ml gerai sumaišyto šlapimo; centrifuguojama 10 minučių 1500-1200 apsisukimų per minutę greičiu. Staigiu judesiu nupilamas centrifugatas, o likusios mėgintuvėlyje nuosėdos gerai sumaišomos. Ant švaraus objektinio stikliuko užlašinamas lašas nuosėdų, jos paskleidžiamos plonu lygiu sluoksniu. Geriausia mikroskopu apžiūrėti stikliuku uždengtą preparatą – vienodesnis būna regėjimo laukas ir nesutepamas objektyvas. Negalima preparato ruošti iš karto iš visų nuosėdų, nes storas skysčio sluoksnis bus netiksliai ištirtas.
Naudojamas okuliaras, didinantis 7 ar 10 kartų. Iš pradžių žiūrima 8 kartus didinančiu objektyvu, vėliau – 40 kartų didinančių. Kondensorius nuleidžiamas. Apžiūrimas visas preparatas. Aptikus forminių elementų (leukocitų, eritrocitų, cilindrų), pasižymima, kiek jų matyti regėjimo laukuose (nuo mažiausio kiekio iki didžiausio) didžiuoju (40X) padidinimu. Jei elementų mažai, nurodoma, kiek jų yra preparate. Epitelinės ląstelės (plokščiojo epitelio), gleivės, bakterijos, druskų kristalai įvertinami 4 balų sistema (paskiros; vidutiniškai gausios; gausios; labia gausios).
ŠLAPIMO NUOSĖDŲ MIKROSKOPIJA
Elementas
Norma
Interpretacija radus patologinį elementą arba esant ryškiam mikroskopinių elementų skaičiaus padidėjimui
Plokščiasis epitelis
Pavieniai
Jeigu randami gausūs – uretritai
Pereinamas epitelis
Pavieniai
Jeigu randami gausūs cistitai
Inkstinis epitelis
Nerandamas
Pielonefritai
Hialininiai cilindrai
Pavieniai
Padaugėja: nefrozinis sindromas, ūmūs ir lėtiniai nefritai, pielonefritai, akmenligė, tuberkuliozė, navikai, apsinuodijimai, karščiuojant.
Fiziologinė cilindrurija gali būti: esant fiziniam krūviui, maudantis šaltame vandenyje,...

B grupės β hemolizinis streptokokas (BGS) I
• B grupės β hemolizinis streptokokas priklauso Strptococcaceae šeimai, Streptococcus genčiai. Klasifikuojami remiantis hemolize kraujo agare (β hemolizinis streptokokas – visiška hemolizė, kurios sritis skaidri), arba atsižvelgiant į antigeninės sandaros ypatybes (B serologinė grupė (S.agalactiacae) yra normali moters lytinių takų mikroflora, sukelia naujagimių sepsį, meningitą, pneumoniją).
• Biologinės savybės: fermentuoja sacharidus. Geriausiai dauginasi kraujo agare. Yra mikroaerofilai.
B grupės β hemolizinis streptokokas (BGS) II
• Morfologija ir ultrastruktūra: sferinės formos, išsidėstę grandinėle. Gramteigiami, o senoje kultūroje gramneigiami. Sintezuoja hialiuroninės kilmės kapsulę. Turi pilių, kuriose yra M baltymo ir lipoteicho rūgšties.
• Skiriamosios biologinės savybes: streptokokai standžiose maitinamosiose terpėse auga, sudarydami smulkias skritulio formos kolonijas. B grupės β hemolizinis streptokokai sudaro gleivėtas ir matines kolonas.
• Egzotoksinai (hemoliziniai): O streptolizinas - labai imunogeniškas, toksiškas leukocitams. S streptolizinas – lizuoja eritrocitus, leukocitus, trombocitus, toksiškas.
• Plitimo veiksniai: hialuronidazė, proteinazės, streptokinazė – tai fermentai, tirpdantys krešulius ir ardantys jungiamuosius audinius.
B grupės β hemolizinis streptokokas (BGS) III
• Sukeliamos ligos naujagimiams: pirmąją gyvenimo savaitę – bakteremija ir plaučių uždegimas; tarp pirmosios ir aštuntosios savaitės – meningitas ir bakteriemija.
• Laboratorinė diagnostika: tiriamosios medžiagos paėmimo vieta priklauso nuo streptokokinės infekcijos vietos. Atliekamas mikroskopinis tyrimas Gramo būdu dažytuose tepinėliuose matomi gramteigiami kokai. Atliakamas CAMP testas: sėjama i kraujo agarą standartinę stafilokokų kultūrą, hemolizuojančią eritrocitus, ir statmenai štrichui B grupės streptokokus, kurie labai didina stafilokokų hemolizės sritį (teigiamas testas).
• Epidemiologija: streptokokų šaltinis yra žmogus. Užsikrečiama kontaktiniu būdu nuo sergančiojo ar streptokokų nešiotojo. Natūrali žarnyno ir makšties mikroflora.
BGS sukeliamos ligos
• BGS nustatomas 20-40% nėščiųjų. Moterims, turinčioms BGS, dažniausiai jokių klinikinių požymių nepasireiškia.
• BGS gali sukelti moteriai:
• Šlapimo takų infekciją
• Chorioamnionitą gimdymo metu
• Endometritą, sepsį po gimdymo
• BGS gali sukelti naujagimiui:
• Sepsį
• Pneumoniją
• Meningitą
• Osteomielitą
Naujagimių BGS infekcijos rizikos veiksniai I
• Ankstesniam naujagimiui nustatyta BGS infekcija;
• Nėščiosios šlapimo takų ligos, sukeltos BGS infekcijos;
• Priešlaikinis...

• Šiame darbe bus siekiama išsiaiškinti kuo daugiau apie patį intelektą, verbalinio intelekto ypatumus, apie vaikus, suaugusiuosius, jų verbalinio intelekto įverčius. Pateikiama keliatą testų. Taip pat pateikiama informacija apie intelekto struktūra.
• Svarbų vaidmenį lavinant mokinius vaidina pedagogai. Tad yra aprašomos būdas kaip nustatyti verbalinio intelekto lygį vaikams.
D.Vekslerio versija apie intelektą.
• Yra daugybė intelekto sąvokų. Lot. intellectus – supratimas, pažinimas. D. Veksleris vienoje iš savo knygų rašo, jog neįmanoma apibrėžti intelekto, jį galima įvertinti iš jo pasireiškimų. Intelekto esmė ir prigimtis nėra visiškai aiški. Pagal D. Vekslerį intelektas yra individo sugebėjimas mąstyti ir adekvačiai elgtis savo aplinkoje. Tai apima visas psichikos veiklos sritis. (Myers, D. G. 2000m. “Psichologija” Kaunas.)
Kitaip tariant intelektas tai…
• Gebėjimas prisitaikyti prie situacijos.
• Bendrieji gabumai.
• Tai protas, sugebėjimas mokytis ir išmokti.
• Žmogaus motyvai, emocinis pastovumas, valia.
• Protinės veiklos įgūdžiai, jų lavinimas.
• Gebėjimas suvokti santykius ir sudaryti tarp jų ryšius.
• Žmogaus savybių visuma, kuri lemia veikos
• sėkmę.
• ( A. Kepalaitė, “Intelektas, emocijos” 1982m. Šiauliai)
Idomus faktas.
• Gebėjimas mokytis gali priklausyti nuo charakterio ypatumų, taip pat ir nuo energetinių individo savybių. Pavyzdžiui, kai kurių eksperimentų (tirti Kijevo universiteto studentai) duomenys rodo, kad blogai besimokančiais studentais kartais tampa asmenys, turintys gerai išsvysčiusį intelektą.
• ( A. Kepalaitė, “Intelektas, emocijos” 1982m. Šiauliai)
•
Išvada:
• Vadinasi, remiantis vien intelekto rodikliais, negalima prognozuoti mokymosi sėkmės.
• Nors mokslumas ir intelektas glaudžiai susiję tačiau,juos vargu ar galime tapatinti.
Kiekvienas gudrus žmogus žino kas yra intelektas… tai tas, ko nėra pas kitus – taip juokais intelekto apibrėžimą suformulavo 1964 m. McNemar.  (Myers, D. G. 2000m. “Psichologija” Kaunas.)
• Kiekvienas gudrus žmogus žino kas yra intelektas… tai tas, ko nėra pas kitus – taip juokais intelekto apibrėžimą suformulavo 1964 m. McNemar.  (Myers, D. G. 2000m. “Psichologija” Kaunas.)
Ką turėtų aiškinti pati sąvoka intelektas?
• Intelektas yra sąvoka, turinti paaiškinti, kodėl vieni žmonės geriau už kitus atlieka pažintines užduotis. Žinoma, kad vieni...

Tikslas - Gauti naujų žinių apie infekcinių ligų epidemiologiją, etiologiją, patogenezę, vystymosi mechanizmus, parengti ankstyvos diagnostikos, gydymo ir profilaktikos metodikas labiausiai paplitusioms infekcinėms ligoms Lietuvoje, ieškoti būdų mažinti sergamumą užkrečiamomis ligomis, prailginti išgyvenimo trukmę ir gerinti gyvenimo kokybę.
Kepenys žmogaus organizme atlieka daugybę funkcijų, kurios yra svarbios organizmo homeostazei palaikyti: 1.dalyvauja visų rūšių medžiagų apykaitoje (baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų); 2.yra daugelio svarbių medžiagų depas (Fe, vit. A, B12, D ir kt.); 3.filtruoja kenksmingas medžiagas, patenkančias iš žarnyno – detoksikacinė funkcija (metabolinės reakcijos, Kupferio ląstelės fagocituoja); 4. gamina ir išskiria tulžį, kuri: a) tulžies rūgštys emulguoja riebalus ir padeda lipazėms geriau juos hidrolizuoti; b) su tulžimi išskiriamos įvairios vandenyje netirpios ir todėl su šlapimu neišskiriamos medžiagos – bilirubinas, cholesterolis, ksenobiotikai. 5. dalyvauja kraujo apytakoje, reguliuojant vartų venos kraujotaką, cirkuliuojančio kraujo kiekį, kraujagyslių tonusą (jose sintetinamas angiotenzinogenas); 6. dalyvauja termoreguliacijoje – iš visų parenchiminių organų jose yra aukščiausia temperatūra; 7. jose yra sintetinami kraujo plazmos baltymai (albuminai, alfa, beta globulinai, fibrinogenas), daugelis fermentų, krešėjimo faktoriai (fibrinogenas, protrombinas, 5, 7, 9, 10 krešėjimo faktoriai).
Iš kraujo, pritekančio į kepenis v.portae ir a.hepatica kraujagyslėmis, yra išgaudomos šios medžiagos: 1.monosacharidai, labiausiai gliukozė, kuri hepatocituose polimerizuojasi ir virsta glikogenu, kuris jose kaupiasi; 2.laisvos riebiosios rūgštys, iš jų pasigamina neutralūs riebalai – triacilgliceroliai, o taip pat acetil-KoA; 3. aminorūgštys; 4.bilirubinas, išskirtas su tulžimi į 12-pirštę žarną ir plonajame žarnyne atgal rezorbuotas; 5.kitos žarnyne susidarančios medžiagos (indolas, skatolas).
Iš ne virškinimo trakte susidarančių medžiagų kepenys išgaudo: 1.amoniaką, gliutamino rūgštį, 2.gliutaminą; iš jų yra sintetinamas šlapalas, kuris išskiriamas į kraują, 3.daugelį hormonų (aldosteroną, estrogenus ir kt.), kurie hepatocituose yra metabolizuojami.
Normalios suaugusio žmogaus kepenys sveria 1400-1600 g (2,5% kūno masės). Kraujas į kepenis patenka per vartų veną (v.portae, 60-70%) ir a.hepatica (30-40%), kurios skiltelėje su tulžies lataku sudaro vartų triadą. Kraujas nuteka iš kepenų v.hepatica, kuri įteka į cava inferior.
1. Sintetinė – baltymai...

Darbo tikslas – išanalizuoti įgimtos kūdikių šleivapėdystės etiopatogenezę, diagnostiką ir gydymą Prancūzų funkciniu bei Ponseti metodais.
1. Apžvelgti šleivapėdystės atsiradimo priežastis bei rizikos veiksnius.
2. Išanalizuoti Prancūzų funkcinio ir Ponseti metodų gydymo aspektus.
3. Remiantis kitais autoriais, palyginti Prancūzų funkcinio ir Ponseti metodų efektyvumą, gydant įgimtą šleivapėdystę.
1. Įgimtos šleivapėdystės etiologija yra daugialypė. Paveldimumas ir kūdikio vystymosi sutrikimai nėštumo metu yra svarbiausi rizikos veiksniai.
2. Prancūzų funkcinis metodas reikalauja ilgos gydymo eigos, o pritaikymo sėkmė yra tiesiogiai priklausoma nuo kineziterapeuto darbo įgūdžių. Ponseti gydymo metodas neatsiejamas nuo Achilo sausgyslės atlaisvinimo operacijos atlikimo.
3. Ponseti ir Prancūzų funkcinio metodo gydymo sėkmė yra vienoda.
ĮVADAS
Darbo tikslas – išanalizuoti įgimtos kūdikių šleivapėdystės etiopatogenezę, diagnostiką ir gydymą Prancūzų funkciniu bei Ponseti metodais.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti šleivapėdystės atsiradimo priežastis bei rizikos veiksnius.
2. Išanalizuoti Prancūzų funkcinio ir Ponseti metodų gydymo aspektus.
3. Remiantis kitais autoriais, palyginti Prancūzų funkcinio ir Ponseti metodų efektyvumą, gydant įgimtą šleivapėdystę.
Įgimta kūdikių šleivapėdystė Lietuvoje nustatoma 2 iš tūkstančio naujagimių, t. y. apie 60 naujagimių per metus. Kasmet visame pasaulyje gimsta apie 100 000 vaikų, sergančių šia liga. Tai viena iš dažniausių įgimtų skeleto-raumenų sistemos deformacijų, reikalaujančių intensyvaus gydymo ir viena iš dažniausių fizinės negalios priežasčių. Negydoma šleivapėdystė sukelia didelių psichologinių ir socialinių problemų.
Yra keletas įgimtos šleivapėdystės gydymo būdų. Šiame darbe išanalizuosiu du konservatyvaus gydymo būdus - Ponseti bei Prancūzų funkcinį metodus, taip pat pateiksiu abiejų metodų specifiką bei efektyvumą, kadangi Prancūzų funkcinis metodas apima kineziterapijos programą, o Ponseti metodas – gipsavimo korekcijos metodiką.
Abu konservatyvaus gydymo metodai yra labai efektyvūs ir taikomi tam, kad būtų galima kuo labiau išvengti plačios apimties chirurginės intervencijos, kuri kai kuriais šleivapėdystės atvejais yra būtina.
I. LITERATŪROS APŽVALGA IR ANALIZĖ
1. ĮGIMTOS KŪDIKIŲ ŠLEIVAPĖDYSTĖS ETIOPATOGENEZĖ IR DIAGNOSTIKA
1.1. Šleivapėdystės požymiai
Įgimta šleivapėdystė (pes equino varus congenitus) – tai fiksuota pėdos deformacija, kai kulnas pakilęs ( equinus ), distalinė pėdos dalis sutrupėjusi, atgręžta ir nukreipta į vidų ( varus ). Dažniausiai šleivapėdystė...

Pagal lokalizaciją plaučių navikai skirstomi į centrinius (70-80 proc.) ir į perferinius plaučių navikus (20-30 proc.).
Centrinis plaučių navikas vystosi iš centrinių – stambiųjų bronchų (pagrindiniai, skiltiniai ir segmentiniai bronchai). Periferinis plaučiu navikas – iš periferinių, t.y. iš subsegmentinių ir smulkesnių bronchų ir todėl jo nebematyti bronchoskopuojant (Fridelio tipo bronchoskopu), nors rentgenologiškai naviko šešėlį galima matyti tiek „periferijoje“, tiek „centre“ (t.y. šalia stambiųjų bronchų). Taigi, plaučių navikas kaip taisyklė, yra bronchogeninis ir tik retais atvejais jis vystosi iš bronchiolių ar alveolių epitelio – bronchioalveolinis plaučių navikas. Plaučių navikas gali vystytis visose plaučių srityse, tačiau dažniausiai jis paliečia viršutines skiltis, ypač dešiniojo plaučio.
Pagal augimo pobūdį ir formą plaučių navikas gali būti endobronchinis (išaugos ar polipo formos, opinis-infiltracinis augimas) ir peribronchinis (mazginis, ribotas infiltracinis, išsiplėtęs peribronchiškai ar perivazaliai). Toks augimas yra būdingas centriniam plaučių navikui. Periferinio plaučių būdingos formos: mazginis, ertminis, pneumonijos formos – infiltracinis, viršūninis – Pankosto tipo.
Plaučių naviko augino formos.
A-centrinės plaučiu navikoformos: 1-endobronchinis augimas, 2-peribronchinis;
B-periferinis plaučių navikas: 1-mazginis, 2-ertminis, 3-pneumoninijos formos, 4-Pankosto tipo.
Pagrindinis kvėpavimo organų tyrimo metodas laikomas rentgenografija. Rentgenologinis tyrimas yra vienas iš svarbiausių ir plačiausiai prieinamų specialiųjų tyrimo būdų plaučių navikams diagnozuoti.
Dažniausiai yra daromos tiesinės krūtinės ląstos rentgenogramos (kasetė su filmu yra iš priekinės krūtinės sienelės pusės, o rentgeno vamzdis – iš nugaros pusės). Priklausomai nuo to, kurioje plaučių pusėje įtariamas navikinis augimo procesas, gali būti daromos kairioji arba dešinioji šoninė plaučių rentgenograma. Darant dešiniąją šoninę plaučių rentgenogramą, tiriamasis dešiniuoju šonu liečiasi prie kasetės, o rentgeno vamzdis yra iš kairiosios jo pusės. Spindulių pluoštas eina iš kairiosios pusės, statmenai į kasetės centrą. Dešiniojoje šoninėje rentgenogramoje geriau matyti dešiniojo plaučio struktūriniai elementai, tuo tarpu kairiojo plaučio elementų vaizdas labiau padidintas ir mažiau ryškus. Kai ligonis pasisuka kairiuoju šonu į kasetę, o spinduliai leidžiami iš dešiniosios pusės, daroma kairioji šoninė plaučių rentgenograma.
Tomografija, arba pasluoksnis rentgenologinio tyrijo metodas, padeda pamatyti detalų, struktūrinį,...