Nugaros raumenų atrofija

Nugaros raumenų atrofijos naujausi iššūkiai Nugaros raumenų atrofija (angl. spinal muscular atrophy - SMA) yra viena iš daugeliu genetinių ligų, paplitusi liga yra visame pasaulyje. Liga yra viena pagrindiniu iš genetinių kūdikių mirties priežastimi, kuri pasireiškia progresuojančiai sutrinka raumenų veikimas, raumenų silpnumų, paralyžius, atrofija, susijusi su kvėpavimo nepakankamumu. Suaugusiems nustačius šią ligą, jei progresuojant sumažina gebėjimą dirbti, judėti ir savarankiškai apsitarnauti, kasdieninėje veikloje, bei didėja neįgalumo lygiai. Tai gali paveikti pacientus ne tik fiziškai, bet ir emociškai ir taip suprastėja žmogaus gyvenimo kokybė. SMA atsiranda dėl motoneurono išgyvenamumo SMN 1 geno mutacijos, sukeliančios baltymo trūkumą organizme. Šis baltymas yra randamas visame organizme ir būtinas nervų sistemos funkcijai. Kai trūksta šio baltymo neuronai negali tinkamai funkcionuoti dėl to nusilpsta raumenys ir gali ištikti mirtis. Šios ligos medikamentinis gydymo procesas visai nesenai atsirado, ir vis dar yra aktuali tema SMA srityje. Taigi šios apžvalgos tikslas, apžvelgti naujas SMA gydymo strategijas. Kuriant naujos terapijos strategijas ir ateities iššūkius, SMA ligos gydymui. Įvadas Nugaros raumenų atrofija (SMA) yra reta (Cano et al., 2014;) autosominis recesyvinis vaikų neuromuskulinis sutrikimas, niokojanti neurologinė liga, kuriai pirmiausia būdinga nugaros smegenų apatinių motorinių neuronų degeneracija ( Shorrock et al., 2018; Cano et al., 2014; Singh, Howell, Androphy & Singh, 2017; Messin & Sframel, 2020). Motorinių neuronų ląstelės per periferinius nervus perduoda impulsą iš galvos smegenų į raumenis. Joms sunykus žmogus praranda galimybę vaikščioti, valgyti, vėliau ir kvėpuoti, ištinka mirtis. Pirmiausia turi įtakos artimiausiems (proksimaliniams) raumenims, taip pat apatiniams daugiau nei viršutinėms galūnėms (Tisdale and Pellizzon, 2015). Taip pat pasireiškia vidurių užkėtėjimai, lėta žarnyno veikla ir sumažėja storosios žarnos judrumas be didelių anatominių anomalijų (Gombash et al., 2015). Šį liga paveikia daugybe fiziologinių funkcijų, kurių veiklą trikdo kasdieninio gyvenimo ypatumams. SMA yra dažniausia genetinė kūdikių mirtingumo priežastis ir pasireiškia maždaug vienam iš 10 000 gyvų gimimų (Bowerman et al., 2017; Singh et al., 2017). Europoje diagnozuota 4653 pacientai 2011 ‒ 2015m., o 2015 metais diagnozuota ‒ 992 pacientai (Menduti, Rasa, Stanga & Boido, 2020). Šia liga galima nustatyti iš anksto, jei sutuoktiniai žinotų, kad esa šios ligos nešiotojai. Galimas prenatalinis SMA tyrimas dėl SMN1 7 egzono ištrynimo gali būti atliekamas su DNR, ištraukta iš choriono gaurelių mėginių mėginių arba vaisiaus vandenų (Keinath, Prior, & Prior, 2021). Kuo ankstesnis gydymas, tuo tikimybė didesnė, kad vaikui išgelbėtų motorines funkcijas (Ojala, Reedich, Didonato, & Meriney, 2021) nervų ir raumenų fiziologiją ir išgyvenamumą (Keinath et al., 2021). SMA genetika SMN sukelia išgyvenamojo motorinio neurono, Survival Motor Neuron (SMN1) geno funkcijos praradimas yra mirtinas visoms ląstelėms ir audiniams (Bowerman et al, 2017; Shorrock et al., 2018), SMN1 genas ištrintas (Tisdale et al., 2015) ar mutacijos, dėl kurių trūksta SMN baltymų (Farrar et al., 2017; Singh, Howell, Androphy & Singh, 2017). Šis genas atsakingas už baltymo gamybą. Kai šio baltymo trūksta, nervinės ląstelės negali tinkamai funkcionuoti ir žūsta. Žmonės turi antra SMN1 geno, žinoma kaip SMN2 kopiją, kuri yra beveik identiška SMN1 (Shorrock et al., 2018; Singh et al., 2017). SMN2 skiriasi nuo SMN1 vieninteliu nukleotidų skirtumu, kuris sutrikdo egzono jungties stipriklį 7 egzone. Dėl to daugumai SMN2  iRNR trūksta 7 egzono ir jie gamina nestabilų ir mažiau funkcionuojantį baltymą (Butchbach, 2016). Taigi, sutrikus baltymų gamybai iš SMN1, kaip ir SMA sergantiems pacientams, SMN2 gali kompensuoti tik iš dalies (Tosolini & Sleigh, 2017), bet neužtenka jo ir nėra toks efektyvus baltymas kaip SMN1 geno. SMN1 gaminamas baltymas pilno ilgio, o SMN2 kuris dažniausiai generuoja sutrumpintą ir greitai suskaidytą baltymą (Menduti et al., 2020). Tuomet SMA funkcinio SMA baltymo gamyba priklauso tik nuo SMN2 geno (Messin & Sframel, 2020; Bowerman et al., 2017; Menduti et al., 2020). Klasifikacija Pacientų SMA ligos sunkumą koreliuoja, lemia nuo SMN 2 kopijų skaičiaus (Butchbach, 2016; Singh et al., 2017). SMA apima platų klinikinio sunkumo diapozoną ir yra klasifikuojamas į tipus pagal pradžios amžių, kai liga prasideda ir maksimalius pasiektus motorinius neuronus, pradedant nuo sunkiausios SMA I tipo iki lengviausio SMA IV tipo (Messin et al., 2020; Farrar et al., 2017). I tipo SMA pacientams būdingi sunkiausi simptomai, jei neįgyvendinama invazinė ventiliacija, mirtis pasireiškia kūdikystėje, II ir III tipai turi vėlesnę pradžią ir yra siejami su išgyvenimu iki pilnametystės ir normalaus gyvenimo trukme, nors ir turint didelę fizinę negalią (Bowerman et al., 2017) II tipo sergančių pacientų prognozė yra geresnė nei I tipo liga sergančių pacientų ‒ 93% išgyvena iki 25 metų (Farrat et al., 2017). Diagnozuojama nuo 6 iki 18mėnesių, išmoksta sėdėti be pagalbos, tačiau niekada negali stovėti ar vaikščioti (Shorrock et al., 2018). Dauguma II tipo SMA sergančių pacientų gyvena pilną gyvenimą iki pilnametystės, o III tipo SMA daugeliu atvejų yra susijęs su normalia gyvenimo trukme (Bowerman et al, 2017) praėjus 10 metų po diagnozės III tipo 73% tikimybė vaikščioti, o IV tipo pacientams ‒ 97% tikimybė vaikščioti (Farrat et al., 2017). IV tipo SMA yra lengviausia forma, liga paprastai nepasireiškia iki trečiojo dešimtmečio, palyginti nedidelę negalią ir įprastą gyvenimo trukmė (Shorrock et al., 2018). Terapinės stuburo raumenų atrofijos gydymo strategijos Genetikos mokslo srityje sukuriama vis daugiau gydymo metodų, net ir retoms genetinėms ligoms. SMA gydymas anksčiau apsiribojo palaikomuoju gydymu iki 2016 m. Gruodžio mėn., (Glascock et al., 2018; Keinath et al., 2021) reabilitacinės intervencijos apima kineziterapiją, stiprinimo ir pusiausvyros pratimus, vandens terapiją (Bowerman et al., 2020), kvėpavimo takų slėgio palaikymas, ortopedinis skoliozės ir kitų kitų deformacijų valdymas (Glascock et al., 2018). Kuriami ir papildomi metodai, terapiją, kureis siekiama tiesiogei padidinti raumenų funkciją (Glascock et al., 2018; Shorrock et al., 2018). Po ilgų metų pavyko sukurti ir SMA pacientams vaistus, kurio dėka ligos progresavimas galės būti sulėtintas. Nepaisant ligos sunkumo ir žinomų genetinių priežasčių, iki 2017 m. SMA nebuvo gydytą (Menduti et al., 2020). Reguliarus fizinis aktyvumas yra svarbus ir turi privalumų, geresnę širdies ir kraujagyslių fizinę būklę, bendra organizmo būklę, prevencinė priemonė užkertant kelią lėtinėms ligoms. SMA sergantys, asmenys turi didesnę rizika nutukti. SMA atvejų mitybos iššūkiai nėra gerai aprašyti, o tam tikra dieta nebuvo moksliškai įvertinta (Li et al., 2020). Patekęs maistas skaidomas, gliukozės dalis virsta energija, o perteklius virsta riebalais. Trūkstant gliukozės riebalai vėl paverčiami energija arba metai iš metų nesunaudoti kaupiasi ant vidaus organų, šlaunų, pilvo ir kituose kūno vietose. Visceralinių riebalų masės padidėjimas yra atsparumo insulinui ir sumažėjusio gliukozės jautrumo rizikos veiksnys (Devis et al., 2015). Gliukozės panaudojimas daugiausiai priklauso nuo raumenų susitraukimo, o SMA atvejų judesiai yra minimalūs. Vienos studijos sudaro, kad I tipo SMA net ir po trumpalaikio nevalgymo (>4 val

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!