Netobulos visuomenės apraiškos literatūroje (J. Savickis, A. Kamiu, F. Kafka)

Netobulos visuomenės apraiškos literatūroje (J. Savickis, A. Kamiu, F. Kafka)

Netobula visuomenė yra būdinga moderniai literatūrai. Pasaulis keičiasi, iškyla susvetimėjimo problemos, žmonės yra išmušami iš vėžių, tampa egoistiški bei smerkiantys. Jie parodo savo tikruosius veidus. O apie tai, kaip gi visuomenė atskleidžia savo netobulumą rašė XX a. moderniosios prozos kūrėjas, ironijos meistras Jurgis Savickis, vienas ryškiausių egzistencializmo atstovų, prancūzas Albertas Kamiu ir žydų kilmės austrų prozininkas Francas Kafka.

Jurgio Savickio novelėje „Fleita” netobula visuomenė pasireiškia tuomet, kuomet išaiškėja tiesa. Kūrinio pagrindinis veikėjas – fleitininkas Žiogas. Tai inteligentiškas, atsidavęs savo darbui vyras. Fleitininkas atsidūrė nežinomybėje, kai sužinojo, jog dėl plaučių ligos negalės groti („...jei jis pūs toliau savo fleitą, tai gyventi daugiau negalės.“). Žiogui teko pasirinkti, ar atsisakyti mylimiausio užsiėmimo, savo aistros, ar mirti. Žinoma, pasirinko gyvybę ir nusprendė glaustis pas savo vieninteles gimines Viksvas, kurie iš pradžių priima menininką šiltai ir svetingai, mat šis atrodo kaip tikras ponas. Giminaičiai net duoda puodą, su kuriuo galėtų praustis, kaip garbingui kunigas. Tačiau kiek veliau jų ir fleitininko santykiai pasikeitė. Giminaičiai pagaliau suprato, jog joks jis ne ponas ir joks ne turtuolis. Tuomet Viksvos liepia dirbti ligoniui sunkius ūkio darbus, ima jį vadinti valkata, nes iš jo jokios naudos. Pasireiškia XX a. visuomenei būdingos ydos. Joms atsiskleisti tereikėjo sužinoti naudos neteikiančią tiesą. Giminaičiai nusimeta kaukes, tampa abejingi ir sąvanaudžiai. Tad, Jurgio Savickio sukurta Viksvų šeimyna puikiai įrodo, kad „moralė tikrovėje – tik veidmainystė, žmonės yra iš tikrųjų svetimi vienas kitam, žiaurūs ir egoistiški.” Nes jų prigimtis jau buvo netobula ir jie negalėjo savo gyvenimo spektaklyje atsisakyti savo vaidmens.

Kitą netobulos visuomenės apraišką vaizduoja Albertas Kamiu romane „Svetimas”, kurį parašė įkvėptas svetimumo jausmo Paryžiuje. Kūrinyje žmonės parodo savo tikruosius veidus, kai visuomenės narys nesielgia pagal jų nustatytas moralės ir elgesio normas. Tokiu nariu tapo pagrindinis romano veikėjas Merso. Jis gyvena mažame bute, dirba įprastą darbą. Protagonistas yra nepriklausomas, uždaras ir nerūpestingas („Man vistiek”). Taip pat bejausmis, nes neverkė per mamos laidotuves ir kitą dieną linksminosi. Būtent už tokį „kitokį elgesį” visuomenė jį ir pasmerkė. Jos akimis Merso elgėsi netinkamai, ne taip, kaip yra įprasta XX a. nuolankiam žmogui. Visuomenė parodė savo tikrajį veidą. Ji nuteisė žmogų labiau dėl rūkymo ir kavos gėrimo per mamos laiduotuves, nei dėl to, kad be aiškios priežasties nužudė arabą. Nes asmuo, pažeidžiantis visuomenėje nusistovėjusias moralės bei elgesio normas yra prilyginamas nusikaltėliui.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!