NepilnamečIų smurtinių nusikaltimų rizikos įvertinimas

ĮVADAS Tyrimo aktualumas. Vaikų ir jaunimo daromi nusikaltimai yra problema, su kuria susiduria kiekviena visuomenė. Nepilnamečių nusikalstamumas yra viena svarbiausių problemų Lietuvoje. Ypač spartus nepilnamečių nusikaltimų augimas buvo pastebėtas 1994-1997 m. Nors pastaraisiais metais nepilnamečių padarytų nusikaltimų rodikliai tapo stabilesni, tačiau jie vis dėlto yra nemaži. Lietuvoje ištirtų nusikalstamų veikų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant skaičius per pastaruosius metus žymiai išaugo. Nusikaltimų, kuriuos padarė 14 – 17 m. amžiaus asmenys, skaičius (koeficientas) dešimčiai tūkstančių to paties amžiaus gyventojų 1990 m. buvo 67,8, 1995 m. – 125, o 2000 – jau 158. 2005 -2008 m. statistika rodo, kad šis koeficientas nežymiai sumažėjo – t.y. 139 nusikaltimai šimtui tūkstančių gyventojų (NPLC statistika, 2006). Nusikaltimai yra vis sunkesni ir vis dažniau padaromi pakartotinai, per paskutinius metus vis dažniau į nusikaltimus yra įtraukiami mažamečiai vaikai. Nusikaltimų padarytų nepilnamečių merginų skaičius per paskutinius metus taip pat išaugo. Be to, sunkėja nepilnamečių padarytų nusikaltimų pobūdis. Pavyzdžiui, nuo 1990 iki 2008 metų nepilnamečių padarytų plėšimų skaičius išaugo 8,5 karto, taip pat beveik 4 kartus padidėjo nepilnamečių, padariusių sunkius ir apysunkius kūno sužalojimus, bei 20 kartų – padariusių tyčinius nužudymus (Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ataskaita už 2008 m.). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos duomenimis bendras nepilnamečių, esančių regionų pataisos inspekcijų teritorinių padalinių įskaitoje, skaičius 2003 m. – 793 (iš jų nepilnametės - 36), 2004 m. – 791 (iš jų nepilnametės - 37), o 2005 m. – 831 (iš jų nepilnametės - 46). Taip pat yra labai svarbu pažymėti vieną iš veiksnių, įtakojančių nepilnamečių nusikaltimus - vaikų ir jaunimo neužimtumą. Kaip pažymi VRM Analitinio skyriaus komisarė L. Jūrienė, būtent minėtas faktorius padidina galimybę nusikalsti net 20 kartų. Jei užimtų asmenų - moksleivių ir studentų - padarytų nusikaltimų skaičius 1990-2005 metais išaugo 1,4 karto, tai niekur nesimokančių ir nedirbančių asmenų įvykdytų nusikaltimų skaičius yra žymiai didesnis. Nors su vaikų ir jaunimo nusikalstamumo problema susiduria kiekviena visuomenė, tačiau ši problema yra sprendžiama skirtingai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamojo kodekso) normos, taikomos 14 – 17 m. amžiaus asmenims, bei jų taikymo praktika neatitinka šiuolaikinės baudžiamosios politikos kriterijų, neatsižvelgia į moderniąsias kriminologijos mokslo teorijas. Remiantis statistiniais duomenimis, 2005 m. net 41 % nuteistų nepilnamečių buvo paskirtas laisvės atėmimas, 46 % bausmės vykdymas atidėtas, 6 % paskirta bauda (NPLC statistika, 2006). Atsižvelgiant į vis didėjantį vaikų ir jaunimo nusikalstamumą ir netinkamų poveikio priemonių taikymą, skatinantį vaikų neužimtumą, galima teigti, kad šiuo metu vykdoma baudžiamoji politika vaikų ir jaunimo atžvilgiu veda prie dar didesnio nusikalstamumo augimo. Dažnas laisvės atėmimo bausmės taikymas siaurina pozityvios socializacijos galimybes. Didėjant gyvenimo įkalinimo įstaigose patirtį turinčių jaunuolių skaičiui, galima tikėtis ir dažnesnio nusikaltimų pakartotinumo. Ši nepilnamečių nusikalstamumo padėties analizė rodo, kad šiuo metu Lietuvoje yra labai aktuali Nepilnamečių justicijos reforma, kuri užtikrintų, kad baudžiamosios priemonės būtų taikomos efektyviau, greičiau, o pats baudžiamasis procesas turėtų auklėjamąjį pobūdį. Siekiant šio nepilnamečių justicijos reformos tikslo buvo pradėtas Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo projektas. Šis projektas skelbia, kad būtina humanizuoti vaikams – teisės pažeidėjams taikomas poveikio priemones, mažinant jų represinį pobūdį ir didinant resocializacijos bei adaptacijos visuomenėje galimybes. O tam, kad nepilnamečiui būtų galima parinkti tinkamą poveikio priemonę ar kriminalinę bausmę, labiausiai tinkamą jo resocializacijai, baudžiamajame įstatyme šis projektas siekia reglamentuoti, kad nepilnamečio elgesio ateityje socialinė prognozė yra būtina kiekvienoje nepilnamečių baudžiamojoje byloje (Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo projektas // Nr. XP-933, Aktuali redakcija nuo 2005 11 18). Taip pat Nepilnamečių justicijos reformos koncepcija skelbia, kad „...Nesant tardytojų specializacijos, nepakankamas dėmesys yra skiriamas nepilnamečių bylų specifikai, ypatingai nepilnamečių gyvenimo ir auklėjimo sąlygų ištyrimui, nusikaltimo priežasčių nustatymui, o tai turi įtakos alternatyvios laisvės atėmimui bausmės skyrimui ir priverčiamosios auklėjimo priemonės taikymui“ (NPLC, Nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepcija, Nepilnamečių justicijos programos tinklapis www.nplc.lt/nj). Daugelyje užsienio valstybių nepilnamečių justicijos praktika šioje srityje yra stipriai pažengusi į priekį. Siekiant įvertinti nepilnamečio (arba jauno žmogaus) delikventinio elgesio padarymo riziką ir poreikius, teisės psichologai ir kiti teisinėje sistemoje dirbantys specialistai naudoja specialias metodikas (YLS, SAVRY ir kitos). Šiuo metu Lietuvoje šios arba panašios metodikos dar nėra taikomos. Todėl, siekiant tinkamai įvertinti nepilnamečio elgesį ateityje ir resocialiazacijos poreikius, numatant tinkamiausią poveikio priemonę, tokios metodikos, o ypač metodikos, kuri padėtų įvertinti būtent delikventinio elgesio riziką ateityje, adaptavimas arba sukūrimas yra labai aktualus. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), vykdydama EQUAL paramos fondo projektą “Lietuvos jaunimo užimtumo tobulinimo vystymo bendrija”, paskelbė viešųjų paslaugų pirkimo konkursą, skirtą iki 2007 m sukurti metodiką, tinkamą diferencijuoti nuteistuosius pagal pakartotino nusikalstamumo riziką ir jų poreikius (www.equal.lt/lt/pages/view/?id=67 - 26k). Panašios iniciatyvos patvirtina, kad ir Lietuvoje pradėtas suvokti panašių tyrimų aktualumas. Tačiau prieš sukuriant arba adaptuojant metodiką, kuri padėtų įvertinti nepilnamečių delikventinio elgesio riziką, yra svarbu išanalizuoti nepilnamečių smurto rizikos faktorius, smurto rizikos įvertinimo galimybes ir šioje srityje sukauptą patyrimą. Taigi, šio darbo objektas – technologinis ūgdymas, kaip 9-10 kl. Moksleivių delikventinio elgesio ankstyvioji prevencija, dlikventinio elgesio rizikos įvertinimas, darbo dalyką yra tikslingą suskaidyti į keletą svarbių sudėtinių dalių: ◦ nepilnamečių technologinis ugdymas, ◦ nepilnamečių delikventinio elgesio rizikos ir apsauginiai faktoriai, ◦ nepilnamečių delikventinio elgesio rizikos ir apsauginių faktorių skirtumai priklausomi nuo lyties. Darbo tikslas. baigiamojo darbo tikslą nulėmė nepilnamečių delikventinio elgesio rizikos mažinimas taikant technloginį ūgdymą. Pagrindinis šio darbo tikslas – išanalizuoti nepilnamečių delikventinio elgesio rizikos mažinimas taikant technloginį ūgdymą, remiantis kitų šalių teorinės ir praktinės literatūros analize ir Lietuvos nepilnamečių teisės pažeidėjų smurto rizikos ir apsauginių faktorių įvertinimo tyrimu, bei pasiūlyti jų tobulinimo kryptis. Siekiant šio tikslo keliami tokie darbo uždaviniai: • apžvelgti pagrindines sąvokas ir susijusius norminius aktus; • išanalizuoti nepilnamečių delikventinio elgesio rizikos ir apsauginius faktorius ir jų įvertinimo galimybes; • ištirti nepilnamečių teisės pažeidėjų delikventinio elgesio rizikos ir apsauginius faktorius, naudojant savita įvertinimo metodiką; • pateikti siūlymus nepilnamečių delikventinio elgesio rizikos mažinimui taikant technologinį ūgdymą. HIPOTEZE – technologinis ugdymas, kaip nepilnamečių teisės pažeidėjų delikventinio elgesio rizikos ir apsauginius faktorius yra efektyvį priemonė anktyviai prevencijai jaunimo populiacijoje tarp 9-10 kl. moksleivių. Nepilnamečių delikventinio elgesio ir jo prevencija taikant technologinį ūgdymą tyrimai Lietuvoje. Reikia paminėti, kad nepilnamečių delikventinio elgesio ir jo prevencija taikant technologinį ūgdymą nagrinėjo G. Babachinaitė, A. Čepas, A. Dapšys, J. Galinaitytė, S. Gečėnienė, A. Jatkevičius, V. Justickis, A. Kiškis, V. Pavilonis, M. Barkauskaitė, D. Juodkaitė ir kt. Šių autorių darbuose buvo analizuojamos nepilnamečių nusikalstamumo priežastys, prevencija ir kt. Delikventinio elgesio ir jo prevencija taikant technologinį ūgdymą klausimus analizavo G. Babachinaitė, J. Gilliganas (James Gilligan). Tuo tarpu nepilnamečių smurtinį nusikalstamumą yra nagrinėję tik keli autoriai (G. Babachinaitė, A. Jatkevičius), domėjęsi tik kuria nors viena iš delikventinio nepilnamečių elgesio charakteristikų ar atskiromis nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos formomis. Lietuvos darbų, kuriuose būtų struktūruotai nagrinėjami visi delikventinio elgesio ir jo prevencija taikant technologinį ūgdymą faktoriai, autorei nepavyko aptikti. Tai rodo šio darbo mokslinį naujumą. Šiame darbe buvo taikomi tokie tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros ir teisinių aktų analizė. 2. Antrinė statistinių duomenų analizė. 3. Lyginamoji analizė. 4. Struktūruotas interviu. Darbo sandara. .... Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, siūlymai, santrauka lietuvių ir anglų kalba bei priedai. 1. Pagrindinių sąvokų samprata ir teisinė jų interpretacija Kalbant apie nepilnamečių delikventinį elgesį, jo prielaidas, pirmiausia vertėtų apsibrėžti „nepilnamečio“ ir „smurtinio nusikaltimo“ sąvokas, nes nuo to priklauso konkretaus tyrimo turinys. Nepilnamečių smurtiniai nusikaltimai Lietuvos teisinėje ir psichologinėje literatūroje nėra vienareikšmiškai apibrėžti. Patikslinsime nepilnamečio (1) ir delikventinio elgesio (2) sampratą. 1. Tarptautiniai dokumentai nepilnamečio sąvokos nepateikia, tačiau juose apibrėžiama vaiko sąvoka. Pvz., 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (Valstybės žinios. 1995, Nr. 60-1501), prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė 1992 m. ir kurią 1995 m. liepos 3 d. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, vaiku laiko kiekvieną žmogų, neturintį 18 m., jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau (Konvencijos 1 str.). Lietuvos Respublikos teisės aktuose atsižvelgta į šią tarptautinių teisės aktų nuostatą: Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Valstybės žinios. 1996, Nr. 33-807. Aktuali redakcija nuo 2003 05 01), priimto 1996 m. kovo 14 d., 2 str. teigiama, kad “vaikas yra žmogus, neturintis 18 m., išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip”. Lietuvos civiliniai įstatymai 18 m. amžių laiko asmens pilnametystės riba ir sieja ją su civiliniu veiksnumu: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Valstybės žinios. 2000, Nr. 74) 2.5 str. teigiama, kad fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t.y. kai jam sueina 18 m. Taigi, nepilnamečiu Lietuvos civiliniuose įstatymuose pripažįstamas asmuo, neturintis 18 m., o sąvokos “vaikas” ir “nepilnametis” yra laikomos iš esmės tapačiomis. Šiame darbe vartojama “nepilnamečio” sąvoka baudžiamosios teisės kontekste, kuri yra siauresnė, nei civilinės teisės doktrinoje, ir apima tik asmenis, nesulaukusius pilnametystės, bet sulaukusius baudžiamosios atsakomybės amžiaus: 2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Valstybės žinios. 2000, Nr. 89-2741. Aktuali redakcija nuo 2005 06 23) (toliau – BK) 13 str. “Amžius, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus” nustatyta, kad bendrasis baudžiamosios atsakomybės amžius yra 16 m., o asmenys, sulaukę 14 m., atsako už to paties straipsnio 2 d. išvardytas nusikalstamas veikas, iš kurių smurtinėmis laikytinos nužudymas (BK 129 str.), sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.), išžaginimas (BK 149 str.), seksualinis prievartavimas (BK 150 str.), plėšimas (BK 180 str.) ir turto prievartavimas (BK 181 str.)23. Nepilnamečiai, jaunesni nei 14 m., pagal baudžiamuosius įstatymus neatsako. Jiems apibūdinti Lietuvos baudžiamosios teisės doktrinoje vartojama “mažamečio” sąvoka. Remiantis BK 13 str. 3 d., jiems gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Taigi šiame darbe vartojama baudžiamosios teisės sąvoka “nepilnametis” apima asmenis, sulaukusius baudžiamosios atsakomybės amžiaus – 14 (16) m., tačiau nesulaukusius pilnametystės – 18 m. Pastaruoju metu Lietuvoje yra susidariusi gana sudėtinga kriminogeninė padėtis. Nepilnamečių nusikalstamumas yra vienas skausmingiausių mūsų visuomenės gyvenimo reiškinių, nes jų „indėlis“ į bendrą nusikalstamumą yra žymiai didesnis negu suaugusiųjų. A.Piliavecas (1998)nurodė tokias svarbiausias nusikalstamumo tendencijas: 1) didėjantis smurtinis nusikalstamumas; 2) didėjantis grupinis nusikalstamumas; 3) didėjantis pakartotinas nusikalstamumas; 4) nepilnamečius į nusikalstamą veiklą vis dažniau įtraukia suaugusieji (36, 21). Nusikaltimų tyrimai rodo ir tai, kad jaunėja nepilnamečiai nusikaltėliai (30 proc. visų nepilnamečių nusikaltimų padarė 14 – 15 metų paaugliai). Pastarąjį teiginį patvirtina ir R.Žukauskienės (1998) tyrimai. Jos duomenimis, daugiau kaip ¼ pradinukų yra agresyvūs, kad agresyvumas ateina iš šeimos. Jei su jais nebus atliekamas auklėjamasis ir prevencinis darbas – tai potencialūs nusikaltėliai ateityje. Atsiliekantys moksle, deviantinio elgesio vaikai ir paaugliai dažniausiai savo klasėse yra atstumti ar izoliuoti. Jų santykiai su mokytojais ir mokiniais yra įtempti. Bendraklasiai jų nemėgsta, vengia, ignoruoja, žiūri į juos su panieka. Mokytojai dažnai juos kritikuoja, pravardžiuoja, nenori suprasti, žemina, neapkenčia ir pan. Tai įrodo G.Davidavičienės (1996), P.Dereškevičiaus (1997), A.Baubino (1999) ir kitų mokslininkų tyrimai. Netinkamas mokytojų elgesys sukelia mokinių nepasitenkinimą, baimę, neapykantą, agresiją bei atstūmimą. Todėl atstumtieji vaikai ir paaugliai pradeda ieškoti aplinkos, kuri juos priimtų, kurioje jie galėtų būti pripažinti ir saugūs. Dažniausiai jie patenka į tokių pat atstumtųjų grupes, kuriose vyksta (arba formuojasi) daug atviresnė ir žiauresnė kova už būvį negu ankstesnėje aplinkoje, bet trauktis dažnai nėra kur, ar nesinori. Kuo ilgiau vaikas išbūna gatvėje, tuo jam sunkiau sugrįžti į normalią aplinką. G.Valickas (1997) įsitikinęs, kad „asocialūs paaugliai gatvėje dažnai būna įžūlesni, lengvai peržengiantys ne tik moralias, bet ir teisės normas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!