Nedarbo priežastys ir raida Lietuvoje

1. Įvadas Temos aktualumas: Tarp daugelio ekonominių problemų labai svarbią vietą užima nedarbas. Ypač ekonominės krizės metu Lietuvoje. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikoje darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Todėl tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas gauna, kai visi, kurie gali ir nori, dirba. Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida. Kartais nedarbas sukelia daug daugiau problemų, negu galima nuspėti. Tikslas: Išnagrinėti nedarbą, jo priežastis ir raidą Lietuvoje. Uždaviniai: 1. Aprašyti nedarbo tipus, 2. Atskleisti nedarbo priežastis, 3. Išanalizuoti nedarbo raidą Lietuvoje 2000 – 2009 metais, 4. Išsiaiškinti nedarbo pasekmes. 2. Nedarbas ir jo tipai Tarp visumos ekonominių procesų svarbiausią ir reikšmingiausią vietą užima darbas. Darbas yra ne tik daugelio žmonių pajamų šaltinis, tačiau ir pilnavertiškumo ir socialumo statuso turėjimas tarp visų aplinkinių. Lyginant darbą visos ekonomikos požiūriu, jis suteikia ribotus išteklius t.y. darbo jėgą . Būtent dėl šios priežasties tiek kiekvienas atskiras žmogus, tiek visa visuomenė pasiekia gerų rezultatų, kai visi, kurie gali bei nori , dirba. Deja, užsitikrinti sau ar užtikrinti kitam asmeniui nuolatinę darbo vietą dabar yra labai sunku. 1.1. Darbo jėga Darbo jėga yra tik darbingo amžiaus dirbantys ir nepaliaujamai darbo beieškantys šalies gyventojai. Taigi , nenorintys dirbti ar neieškantys nuolatinio ar laikino darbo negali būti priskiriami prie bedarbių grupės. Prie darbo jėgos taip pat nepriskiriami studentai, ligoniai, pensininkai, kareiviai, namuose besidarbuojančios šeimininkės, įkalinimo įstaigose kalintys asmenys.,, Bedarbiai – tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui”.(Snieška V. ir kt. Makroekonomika, psl. 609) . Gyventojų klasifikaciją puikiai apibūdina pateikta schema. Joje pavaizduota tarptautinės organizacijos gyventojų ekonominis suskirstymas į aktyvius ir neaktyvius. (žr. pav.1). 1 pav. Gyventojų klasifikacija Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių darbo, santykis su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentine išraiška. ,, Taigi nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu. Apskritai, kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas. Nedarbo mastas panašus į vandens baseiną : jis kyla kai pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (t.y. žmones, gaunančius darbą).“ .“(Martinkus B., Žilinskas V. J. ,Ekonomikos pagrindai, psl. 278) (žr. 2 pav.) 2 pav. Nedarbo masto schema Ši schema parodo srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa bedarbiais, kai ieško kito darbo, būna laikinai atleisti ar jo atsisako dėl asmeninių reikmių ,tai pat palikę jį priverstiniai dėl sumažėjusių gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą. Dažniausiai tai asmenys baigę mokslus. Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai priimami į darbą, treti – sulaukia pensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą ir paprasčiausiai nebepriklauso aktyviai darbo jėgai. Šių pavaizduotų srautų intensyvumas yra nevienodas. 1.2. Nedarbo tipai Gaunami darbo ištekliai kiekvienu laiku yra apriboti visos šalies dirbančių žmonių skaičiumi. Užimtumą dažniausiais apibrėžia kaip darbo jėgos išteklių panaudojimo lygį, kuri būna išreikšta tuo momentu dirbančių asmenų procentine dalimi nuo visų šalyje esančių darbingo amžiaus žmonių skaičiaus. O nepanaudojamų darbo jėgos išteklių dalis nusakoma kaip nedarbas, kuris taip pat apskaičiuojamas visų bedarbių procentine dalimi. Užimtumas arba kitaip darbas ir nedarbas kartu sudaro 100 %. ,,Nedarbas yra vienalytis reiškinys. Pavyzdžiui, Dž. Keinsas siūlė skirti nedarbą, atsirandantį laisva valia(savanoriškas nedarbas), ir prievartinį nedarbą. Pirmasis yra tada kai laisvos darbo vietos nepritraukia nedirbančių žmonių dėl juos nepatenkinančio (per žemo) darbo užmokesčio lygio, antrasis – kai nedirbantis žmogus sutinka su esamu atlyginimo dydžiu, bet negali rasti paties darbo (darbo vietos)”. (Jakutis ir kt. Ekonomikos teorija, psl. 227 ) Taigi yra skiriamos tokios pagrindinės nedarbo rūšys – laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis nedarbas. 1.2.1. Laikinasis (migracinis) nedarbas Laikinasis (migracinis) nedarbas yra apibrėžiamas: ,,Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF - frictional unemployment ) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese.”.(Snieška V. ir kt. Makroekonomika, psl. 395) Laikinasis nedarbas atsiranda tuomet, kai žmonės išeina iš darbo dėl asmeninių priežasčių t.y. ieško darbo su geresnėmis darbo bei saugumo sąlygomis, pasibaigus laikinai darbo sutarčiai, ieškant darbo baigus tam tikrą mokslą ar kursą, atleisti dėl prasižengimų ir dėl griežtų darbo instrukcijų nesilaikymo, pasibaigus dirbamo darbo sezonui ar persikeliant gyventi į kitą gyvenamąją vietą: į miestą , į kitą regioną ar kitą apskritį .Tuo pačiu laiko momentu, kai visi asmenys gauna ar susiranda naują darbo vietą arba kai sugrįžta į senąją, jie tuojau pat sukuria naują darbo jėgą, pakeisdami prieš tai čia dirbusius darbuotojus. Tokia kaita, kai vieni darbuotojai dėl vienokių ar kitokių priežasčių pakeičia kitus darbuotojus vadinama apyvartiniu nedarbu. Šį nedarbo tipą ekonomistai vartoja kalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško sau tinkančios darbo vietos arba jį tikisi rasti ir įsidarbinti artimiausioje ateityje. Pasak B. Martinkaus (1998), tokio reiškinio esmė – darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje „tarp darbų“. Vieni keičia darbo vietą savo noru, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Anot R. Paliulytės (2005) tvirtinimu, kad sezoninio nedarbo dydis priklauso nuo ekonomikos struktūros. Taigi visada atsiras tokių žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Praktiškai šis nedarbo tipas egzistuoja nuolatos. Laikinasis nedarbas tęsiasi neilgai, tačiau visiškai pašalinti jo negalima. ,, Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių ar metų ateityje.” (Snieška V. ir kt. , Makroekonomika, psl. 396 ) Tada, kai visi asmenys susiranda sau tinkantį darbą arba sugrįžta į ankstesnį , o kiti kurie toliau ieško darbo vietos ar laikinai pakeičia senuosius darbuotojus, pastebima kad bendras bedarbių skaičius lieka nepasikeitęs. Toks nedarbo tipas laikomas normaliu reiškiniu , jei tik neviršija tam tikro nustatyto masto. ,,Migracinio nedarbo atveju svarbus vaidmuo tenka darbo rinkos informacinei tarnybai. Šios tarnybos operavimo sąnaudos turėtų būti padengiamos nauda, kurią duoda darbo vietų paieškų trukmės mažinimas.”(Jakutis ir kt., Ekonomikos teorija, psl. 230 ) 1.2.2. Struktūrinis nedarbas ,,Struktūrinis nedarbas (US – structural unemployment) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu).“ (Snieška V. ir kt. , Makroekonomika, psl. 396). Struktūrinis nedarbas atsiranda būtent dėl struktūrinių ekonomikos pasikeitimų: dėl naujų ūkio šakų susikūrimo, dėl senųjų ūkio šakų nykimo, dėl besikeičiančios gaminamos produkcijos ir jos gamybai naudojamų naujųjų technologijų. Todėl viena iš svarbiausių šių pasikeitimų priežasčių yra technikos ir mokslo pažanga, kuri nuolat reikalauja kuo didesnę kvalifikaciją turinčių ar jos siekiančių darbuotojų. Taip pat vis didesnį poveikį turi ir globalinio masto ūkiniai pasikeitimai, ekonominių sąsajų nuolatinis plėtojimasis bei tobulėjimas. Beje ne vienintelė struktūrinio nedarbo priežastis yra technologijų pažanga, bet taip pat ir darbo vietų perkėlimas iš vieno regiono šalies į kitą gali sukelti nedarbą ir tarp labai kvalifikuotų darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl lėto darbo rinkos reagavimo į besikeičiančias sąlygas ir naujai besikeičiančią darbo struktūrą. Tuomet išaiškėja, kad ir labai kvalifikuoti darbuotojai neturi specifinių darbo įgūdžių, kuriuos galėtų panaudoti savo darbo vietoje. To priežastis galėtų būti pasenę įgūdžiai ir patyrimai, kurie tapo jau nebereikalingi bei nebe naudingi. Tuomet darbuotojai turi pakeisti darbo vietą , pakeisti esamą gyvenamąją vietą arba tam tikram laikotarpiui tapti bedarbiais. Dažniausiai tai yra senyvo amžiaus žmonės , kurie yra sėslesni bei nebe tokie imlūs naujųjų technologijų įsigalėjimui darbo rinkoje. Dar viena ir struktūrinio nedarbo priežasčių yra minimalaus darbo užmokesčio reguliavimas įstatymais, įmonių profsąjungų tarpusavio bendradarbiavimas su darbdaviais, nustatantys vietinių darbo rinkos sąlygų poveikį. Tokios prisiimtos priemonės lemia rinkos dėsnių veikimo pažeidimus, dėl kurių dalis darbuotojų lieka be darbo, nes darbo užmokesčio minimumas nustatytas įstatymų yra žymiai per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Dažnai yra lyginamas struktūrinis nedarbas su laikinuoju. ,, Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai , turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu „struktūriniai“ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. ( „Snieška V. ir kt. , Makroekonomika, psl. 396) . Esminis skirtumas tas, kad ,,frikciniai” bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o ,,struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis arba kitaip frikcinis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. Natūralus nedarbo lygis atsiranda tada, kai yra potencialus BNP ( bendras nacionalinis produktas) ir taip pat apima struktūrinį ir laikinąjį ( migracinį ) nedarbą . Tai vaizduoja grafinis darbo rinkos modelis. (žr. 3 pav. ) 3 pav. Darbo rinkos modelis Grafike pavaizduotos kreivės reiškia: LD (darbo jėgos paklausos kreivė) – rodo, kad esant mažesniam darbo užmokesčiui organizacijos samdo daugiau darbuotojų. LP (darbo jėgos pasiūlos kreivė) – rodo, kad norinčių dirbti daugėja tada, kai auga darbo užmokestis. AJ (užimtumo kreivė) – rodo žmonių skaičių, kurie sutinka dirbti už pasiūlytą darbo atlyginimą. LF (darbo jėgos kreivė) – rodo esančių bedarbių skaičių, ieškančių geresnio darbo. E – rodo pusiausvyra Atkarpa AB, rodo dirbančiųjų skaičių, kurie norėtų dirbti už W2 atlyginimą, tada pusiausvyra persikelia į tašką A. AC rodo natūralų nedarbo lygį. 1.2.3. Ciklinis nedarbas Ciklinis nedarbas (UC – cyclical unemployment ) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. (Snieška V. ir kt. , Makroekonomika, psl. 397). Ciklinis nedarbas atsiranda tada , kai žymiai sumažėja ūkinės veiklos aktyvumas, ekonomikos plėtojimasis po mažu pradeda sustoti, prasideda recesija. Kai tampa mažesnis ūkinis aktyvumas ir ekonomika ima mažėti ir smukti, padidėja nedarbas. Ciklinis nedarbas dažniausiai nusakomas kaip nepakankamos paklausos nedarbas. Šis nedarbo tipas tiesiogiai susitapatinęs su verslo cikliškumu. B Martinkus (2008) pabrėžia, jog ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Ciklinis nedarbas atsiranda tuomet, kai dėl sumažėjusios visuminės prekių ir paslaugų paklausos sumažėja gamybos apimtys ir tuo pačiu didėja pretendentų į darbą skaičius. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito. Skirtingose užsienio šalyse nedarbą lemiančios pagrindinės priežastys skiriasi, tačiau nedarbo tipai yra tokie patys. Svarbiausi tai pat yra: laikinasis ir struktūrinis nedarbas, o ciklinis esant tam tikroms ekonomikos sąlygoms gali ir išnykti. Ciklinis nedarbas yra vienas iš svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos išteklių panaudojimo priežasčių. Tuomet kai vyrauja neefektyvi darbo jėga, visuomenė praranda galimybę įsigyti pagamintų prekių ar paslaugų. Kai šalies ekonomika nepajėgi sukurti užtektinai darbo vietų tiems, kurie nori bei gali dirbti šalyje nacionalinis produktas lieka nepagamintas. ,,Šiuolaikinės valstybinio ekonomikos reguliavimo priemonės, skatinančios paklausos didėjimą, leidžia labai sušvelninti ciklinio nedarbo lygio svyravimus. Egzistuoja tiesioginis nedarbo lygio ir nacionalinio produkto apimties ryšys. Šį ryšį tyrė JAV makroekonominių procesų tyrinėtojas Arthuras Okunas. Svyruojant verslo aktyvumui kis ir realiojo nacionalinio produkto apimtis, ir nedarbo lygis, tačiau nevienodu mastu. Gamybos apimtis svyruoja labiau negu užimtumas.” (Davulis G. Ekonomikos teorija, psl. 238) Sunkmečio arba kitaip ekonominio nuosmukio metu organizacijų samdomų darbuotojų skaičius nėra mažinamas labai staigiai. Pirmiausia yra atsisakoma įvairiausių priedų, dirbamų viršvalandžių, papildomų etatų ir dirbama ne pilna darbo diena. Juk nei vienas vadovas nenori atleisti aukšta kvalifikaciją ir gerus darbo įgūdžius turinčius darbuotojus, kad jie įsidarbintų kitoje įmonėje. Todėl praėjus ekonominiam sunkmečiui būtų sunku vėl iš naujo ieškoti ir rasti patyrusių ir įgudusių darbuotojų. Todėl nedarbas didėja daug lėčiau , negu mažėja gamybos apimtis. Taigi ekonominio nuosmukio metu organizacijų vadovai stengiasi kiek galėdami daugiau išsaugoti ne tik įrenginius, bet ir darbuotojus, nepaisant dalinio nedarbo problemų bei produktyvumo mažinimo. Tuomet ekonomikos lygiui padidėjus organizacijoms nebūna labai sunku staigiai padidinti gamybą tuo pačiu didinat ir darbo jėgos našumą. 3. Nedarbo priežastys Nedarbo priežasčių yra įvairių. Pradedant ekonomikos sulėtėjimu ir baigiant neprotingais valdžios nustatytais reguliavimais ar nesugebėjimu ateiti į darbą neišgėrus. Remigijaus Šimašio žodžiais tariant, „tam, kad ekonomikos sunkumai Lietuvoje nedarbą padidintų nebent procentu – kitu, o ne iki dviženklio skaičiaus, svarbu suvokti, kad prie kintančios padėties reikia prisitaikyti, o ne užmerkus akis bandyti žengti per juos kaip Jėzus Kristus per vandenį. Esame paprasti žmonės, ir mums galioja kaip fizikos, taip ir ekonomikos dėsniai. Norime išgyventi, turime pagal šiuos dėsnius ir gyventi“ (R. Šimašius. Nedarbas ateina į Lietuvą? http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=17806909). Vienas iš svarbiausių nedarbo veiksnių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pab. XX a. pirmojoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Buvo pradėta daugiau investuoti į įrengimus, apyvarta didėjo, darbo našumas vienam darbuotojui augo, tačiau jų skaičius mažėjo, nes darbuotojus pakeitė įvairūs įrengimai. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Taip atsisakyta nekvalifikuotos darbo jėgos (Nedarbas. Nedarbo priežastys. http://www.mokslai.lt/referatai/kursinis/nedarbas-nedarbo-priezastys-ir-raida-lietuvoje-1994-2005m-puslapis2.html). Dar daugiau – investavimas į technologijas rodo, kad verslui yra priimtina ilgalaikė strategija veikti Lietuvoje. Įrengimų taip lengvai kaip darbuotojų neatleisi. Kitaip tariant, kuo daugiau investavai, tuo labiau esi prisirišęs prie tos vietos, į kurią investuota. Tačiau tokia darbuotojų atleidimo priežastis turi savo juodąją pusę. Pavyzdžiui, įmonės vadovas svarsto, kas geriau: išlaikyti kelis naktinius sargus, kurie tiesiog stebės teritoriją, ar įsigyti brangesnę bei modernesnę apsaugos sistemą ir apsieiti be nuolat budinčių apsaugos darbuotojų. Ir vienas, ir kitas sprendimas yra geras, jei jis ekonomiškas. Tačiau problema ta, kad galutinį sprendimą gali lemti ne ekonomija, o politika (R. Šimašius. Nedarbas ateina į Lietuvą? http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=17806909). Toks priverstinis žmonių atleidimas yra žalingas ne tik verslui, bet ir pačiam žmogui. Jei atleidžiama dėl to, kad atlyginimai tapo per dideli ir pigiau diegti technologijas, tai rodo, kad žmonės turi kitų alternatyvų. Tačiau, jeigu atleidžiama dėl to, kad valdžia liepė mokėti daugiau, tai tos alternatyvos nebūtinai egzistuoja. Atleidžiamas žmogus tiesiog liks be darbo arba turės ieškoti mažiau apmokamos ir mažiau patrauklios veiklos (Sugrįžta nedarbo šmėkla. http://www.maps.lt/index.php?id=380). Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Jos nuolat pasikartoja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Ekonominė krizė bei bendras Lietuvos ekonomikos nuosmukis taip pat skatina nedarbo lygio kitimą. Jų metu, gamyba mažėja, o nedarbas didėja. Ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, kuriuos darbdaviai ima iš bedarbių tarpo ir tam konkrečiam momentui nedarbo lygis rinkoje sumažėja. Tačiau paskutiniaisiais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau yra išvengiama bedarbystė (Nedarbas. Nedarbo priežastys. http://www.mokslai.lt/referatai/kursinis/nedarbas-nedarbo-priezastys-ir-raida-lietuvoje-1994-2005m-puslapis2.html). Dar viena, bene viena iš svarbiausių, darbuotojų atleidimo priežastis – sumažėjusi produkcijos paklausa. Vairuotojai, statybininkai ir daugybė kitų profesijų šiandien tiesiog nereikalingi, nes vis mažiau ir mažiau kam prireikia jų paslaugų. Didžiausias darbuotojų atleidimas iš darbo šiais metais buvo užfiksuotas Panevėžyje, kur įmonė „Lino audiniai“ atleido apie 500 darbuotojų. Toks atleidimas yra priverstinis tiek verslui, tiek pačiam darbuotojui. Galimybių sušvelninti situaciją yra. Priklausomai nuo konkrečios darbovietės, tokios galimybės gali būti, kad ir savalaikis atleidimas dalies darbuotojų, kad būtų galima išvengti būtinybės vėliau atleisti visus. Aišku, tai negelbės nuo ekonomikos sulėtėjimo, bet gali padėti prisitaikyti prie jo (R. Šimašius. Nedarbas ateina į Lietuvą? http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=17806909). Ketvirta priežastis, dėl kurios didėja nedarbas, yra nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje dar padidėjo – trimis procentiniais punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Be to, kadangi Sodros biudžeto deficitas didėja, nuolatos yra grėsmė, kad vėl gali būti didinamos įmokos arba plečiama mokėtojų bazė. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės, žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus bei darbo vietas (Nedarbo priežastys. http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/ziniasklaidai/straipsniai_ir_komentarai/nedarbo_priezastys/1765;from_topic_id;61). Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertės Guodos Steponavičienės (2000) manymu, priežastis, dėl kurios padidėjo nedarbas Lietuvoje yra ta, kad šalies valdžia nepadarė reikalingų struktūrinių reformų mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Vietoje to, kad Lietuvos ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Kai kuriuose sektoriuose jos dar net nebuvo pradėtos. Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomika kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja. Kaip tik taip ir yra šiandien Lietuvoje (Nedarbo priežastys. http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/ziniasklaidai/straipsniai_ir_komentarai/nedarbo_priezastys/1765;from_topic_id;61). Kita priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. G. Steponavičienės (2000) nuomone, šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiems pusėms naudingiausią susitarimą. Reikalas paprastas: jei, tarkime, nekvalifikuotas darbuotojas ekonomiškai neprogresuojančiame regione nesukuria daug pridėtinės vertės, jei produkcija, prie kurios gamybos jis prisideda, negali būti parduota brangiau, tai ir darbuotojo atlygis negali būti didelis. Privalomo minimalaus atlygio kartelės kėlimas reiškia, kad vis daugiau ir daugiau tokių žmonių liks be darbo tik todėl, kad profesinės sąjungos reikalavo, o politikai pakėlė minimalų darbo užmokestį (R. Šimašius. Nedarbas ateina į Lietuvą? http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=17806909). Galiausiai nedarbą gali paskatinti ir psichologinis nusiteikimas. Jei iki šiol dalis žmonių paniškai bijojo prarasti bet kokį darbą, todėl neretai leidosi žeminami ir išnaudojami, tai šiandien dažniau matome priešingą vaizdą: darbuotojai yra įsitikinę, kad atlyginimai turi tik kilti. Pavyzdžiui, apklausa rodo, kad 40 valandų per savaitę žmonės sutiktų dirbti tik už 3000 litų atlyginimą. Realybėje daugumai darbuotojų už tiek valandų darbo dažniausiai mokama gerokai mažiau (R. Šimašius. Nedarbas ateina į Lietuvą? http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=17806909). 4. Nedarbo raida Lietuvoje 1.3. 2000-2009 metų nedarbo lygis Lietuvoje pagal lytį „Lietuva, kaip ir kitos socialistinės šalys, išsiskyrė itin dideliu moterų ekonominiu aktyvumu, kuris buvo užtikrinamas, vykdant kryptingą „visuotinio užimtumo“ ir socialinę politiką. Marksistinė ideologija moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje laikė svarbiausia lyčių lygiateisiškumo užtikrinimo prielaida. Nuo 1970-tųjų metų moterys sudarė daugiau nei pusę darbininkų ir tarnautojų, jų užimtumo rodikliai labai nežymiai skyrėsi nuo vyrų“ (Kanopienė, 2000: 66). Moterų padėties visuomenėje studijos Lietuvoje susilaukia nemažo akademinės bendruomenės dėmesio. Pagrindinis šių tyrimų objektas yra moterų atskirties problema. Moterų padėties darbo rinkoje tyrimai rodo, kad moterys sudaro didesnę dalį bedarbių, jų vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis nei vyrų, „apmokamo darbo sferoje, ypač „įėjimo“ į darbo rinką fazėje, moterys yra dažnai diskriminuojamos dėl savo lyties ir amžiaus“ (Kanopienė, 2000: 80-81). O būtent vidutiniame amžiuje, kai moteris jau būna išauginusi vaikus ir jos pažintinis vystymasis yra pakankamai aukšto lygio, jai atsiranda palankios sąlygos realizuoti save. Deja, būtent šiuo periodu, kai vaikai jau užauginti, o moteris dar pilna jėgų ir pasiruošusi peržengti naują karjeros slenkstį, ypač išryškėja diskriminacija priimant ją į naują darbą. Tačiau tos moterys, kurios augindamos vaikus gebėjo išlaikyti tam tikrą poziciją darbe ir visuomenėje, šioje stadijoje turi puikias galimybes atskleisti save (Baublienė, 2003: 33). „Įėjimo“ į darbo rinką tyrimai rodo, kad tokia moterų nuostata sustiprina ir savotiškai pateisina darbdavių vykdomą moterų diskriminaciją, kuri remiasi tuo pačiu orientacijos į šeimą argumentu. V. Kanopienė, tirdama lyčių stereotipus kaip svarbiausius veiksnius, sąlygojančius moterų ir vyrų galimybes užimti tam tikrą padėtį darbo rinkoje, atliko darbdavių apklausą, kurioje paaiškėjo, kad darbdaviai šeimą tradiciškai sieja su moters pareigomis ir atsakomybe bei šiuo argumentu dažniausiai pasiteisina dėl nenoro priimti moteriškos lyties darbuotojas. Anot tyrimo autorės, dominuoja toks darbdavių požiūris: šeima moteriai – kliūtis siekti profesinės karjeros, o vyrui – pranašumas. Šio tyrimo duomenimis darbdaviai vadovaujasi ir kitais stereotipais. Pavyzdžiui, 61 proc. respondentų pritarė teiginiui, kad vyrai sugeba racionaliau mąstyti, 52 proc. mano kad vyrai turi daugiau matematinių sugebėjimų nei moterys (Kanopienė, 1998: 26, 30). Kaimo moterų geresnę padėtį socialinės atskirties požiūriu bei žemesnį nedarbo lygį apsprendžia tai, kad joms lengviau susirasti darbą kaimo struktūrose. Nemažai moterų dirba kaimo mokyklose, felčerių punktuose, ryšių skyriuose, parduotuvėse. Be to, jaunos moterys, augindamos vaikus namuose ir užsiėmusios namų ūkio ruoša, nesijaučia bedarbėmis (Motiekaitienė, 2000: 89). Moterų socialinės atskirties problema dėl nedarbo keliama pagrįstai, kadangi rimta kliūtis išlikti darbo rinkoje arba po ilgesnės pertraukos vėl joje įsitvirtinti yra darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas. Per motinystės atostogas sunku išsaugoti turimą kvalifikaciją, lanksčiau reguliuoti gyvenimo režimą. Skirtingą moterų ir vyrų užimtumą, ekonominę jų būklę ir socialinės atskirties netolygumus lemia daugelis veiksnių. Svarbiausi yra šie: 1. Moterų įsidarbinimo galimybes sąlygoja dar gana tvirtai įsišaknijęs stereotipinis požiūris į moters ir vyro socialinį vaidmenį, nors Lietuvos teisės aktai numato vienodas teises ir lygias galimybes tiek moterims, tiek vyrams dalyvauti darbo rinkoje. Tačiau iš tikrųjų yra kitaip. Vyrams lengviau gauti darbo, nes manoma, kad už šeimos išlaikymą pirmiausia yra atsakingi jie. Pagal susiformavusius stereotipus vyrams priskiriamas ne tik šeimos maitintojo įvaizdis: darbdaviai juos laiko kompetentingesniais, labiau jaučiančiais atsakomybę, racionaliau priimančiais sprendimus. 2. Auginančioms vaikus moterims motinystė ir šeimos pareigos yra svarbiausia kliūtis, trukdanti išlaikyti darbo vietą ar ieškoti kitos. Moterys, kurios augina vaikus, dėl motinystės yra patyrusios įvairių sunkumų darbe. Jaunesnėms gana dažnai tenka išgirsti, kad darbo negaus todėl, kad turi (ar gali susilaukti) vaikų. Moterys, prisiimdamos visą atsakomybę už vaiko priežiūrą, dažnai netenka profesinės kvalifikacijos, dėl to joms sunkiau siekti karjeros. Statistika rodo, kad vyrai uždirba daugiau negu moterys, todėl šeimoje su vaiku lieka tas, kurio atlyginimas mažesnis. Kartais vyrai neima tėvystės atostogų dėl nuostatos, kad vaikus prižiūrėti – „nevyriškas“ darbas. Todėl reikėtų papildyti įstatymus, kad jie ne tik suteiktų galimybę, bet ir skatintų vyrus naudotis tėvystės atostogomis. Aktyvus tėvo dalyvavimas vaiko priežiūroje ir auklėjime užtikrintų visos šeimos gerovę. 3. Nuo to, ar aktyviai moterys dalyvauja ūkinėje veikloje, priklauso ir jų pajamų dydis. Visos nedarbą tyrinėjančios pasaulio valstybės fiksuoja vyrų ir moterų nedarbo lygį. Palyginus Lietuvą su ES valstybėmis, pasirodė, kad mūsų šalies darbo rinkoje vyrai labiau nuskriausti nei moterys. Lietuva nuo ES valstybių skiriasi tuo, kad moterų nedarbas yra mažesnis negu vyrų. Pastaruoju metu bedarbės moterys Lietuvoje sudaro apie 48 proc. bedarbių. Tai rodo, kad mūsų moterys geriau prisitaiko prie darbo rinkos, jos ne tokios išrankios kaip vyrai, kurie dažnai atsisako siūlomo darbo dėl per menko atlyginimo. Be to, moterys linkusios mokytis, keisti profesiją. Pastaraisiais metais moters situacija Lietuvos darbo rinkoje pakito. Jos vaidmuo pradėjo po truputį prilygti vyrui. Tai galime pastebėti pateiktoje lentelėje (žr. 1 lentelę). Jau 2000 metais moterų nedarbo lygis Lietuvoje siekė 13,9%, o vyrų net 18,8%. Silpnoji lytis po truputį įsigali darbo rinkoje. Tą galima pastebėti ir 2001 - 2002 metais. O štai 2003 – 2008 metais vyrų ir moterų nedarbo lygis beveik susilygina – 2007 metų duomenimis tai sudaro 4,3%.   2000m. 2001m. 2002m. 2003m. 2004m. 2005m. 2006m. 2007m. 2008m. Nedarbo lygis, proc.  Bendras (15-64 m.) 16,4 17,4 13,8 12,4 11,4 8,3 5,6 4.3 5,8 Moterų 13,9 14,7 12,9 12,2 11,8 8,3 5,4 4.3 5,6 Vyrų 18,8 19,9 14,6 12,7 11,0 8,2 5,8 4.3 6,0 1 lentelė. 2000-2008 metų moterų ir vyrų nedarbo lygis procentais Sunkmetis skaudžiai smogė sektoriui, kuriame dirba vyrai. Pirmą kartą vyrų nedarbas pradėjo lenkti moterų. Visgi moterys vis dar yra labiau pažeidžiamos. Taip mano ekspertai, Briuselyje susirinkę į konferenciją lyčių lygybės problemoms aptarti.
Kaip teigė Lietuvos darbo biržos atstovė spaudai Birutė Balynienė, nedarbo problema tarp vyrų aštrėja ir mūsų šalyje. Tai, anot jos, yra neabejotinai susiję su sunkmečiu. Darbo biržos analizė rodo, kad praėjusių metų antroje pusėje vyrų ir moterų nedarbo lygio kreivės vis artėjo viena prie kitos, kol galiausiai šių metų pradžioje vyrų nedarbas aplenkė moterų ir šis skirtumas vis didėja. Šiuo metu nedarbas tarp vyrų viršija vidutinį nedarbo lygį, o metų nedarbas yra žemesnis už vidurkį. 

 Nuo pat pirmo šių metų mėnesio Lietuvos darbo rinkoje bedarbiai vyrai ėmė lenkti moteris (68260 – vyrų, 56678 – moterų ). Lietuvos darbo biržos birželio 1 dienos duomenimis, šalies teritorinėse darbo biržose buvo registruota 112,7 tūkst. bedarbių vyrų ir 80,5 tūkst. moterų. Bedarbės moterys sudarė 7,5 proc. šalies darbingo amžiaus moterų, vyrai – 10,6 proc. tos pačios amžiaus grupės šalies vyrų. Tiek vyrų, tiek moterų nedarbas augo 0,3 proc. punkto, kaip ir bendras rodiklis šalyje.
Darbos biržos ekspertai, apibendrinę gegužės duomenis, teigė, kad tarp per mėnesį į darbo biržą besikreipusių asmenų daugiausia nekvalifikuotų darbininkų, pardavėjų, lengvųjų automobilių vairuotojų, dažytojų, statybininkų, dailidžių ir stalių. Daugiausia darbuotojų atleidžiama dėl įmonėms iškeltų bankroto bylų (62 proc.), darbuotojų skaičiaus mažinimo dėl sumažėjusios gaminamos produkcijos paklausos ar nepalankios ekonominės padėties (24 proc.), įmonėse vykstančių struktūrinių pertvarkymų (14 proc.).
Situacija taip pat nepakito liepos – spalio mėnesiais, vyrų nedarbo lygis viršija moterų. ( Žr. 2 lentelę) Rodiklis / Mėnuo 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Bedarbių sk. laikotarpio pabaigoje 124938 152391 175273 186462 193229 199322 209911 218135 222344 235548 Bedarbiai pagal lytį moterys 56678 66086 73954 77463 80500 83236 88989 93514 96111 101628 vyrai 68260 86305 101319 108999 112729 116086 120922 124621 126233 133920 2 lentelė. 2009 metų moterų ir vyrų nedarbo lygis 1.4. 2000-2008 metų nedarbo lygis Lietuvoje pagal regionus Nusakyti bedarbių skaičių yra pakankamai sudėtinga, „kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius“ (Makroekonomika. 2003, 382p.). Pagal Bronislavą Martinkų ir Daivą Beržinskienę (2005), netolygus demografinis augimas sąlygoja ne tik atskirų šalių (regionų) netolygią gyventojų skaičiaus koncentraciją, bet ir sudaro prielaidas nepakankamo demografinio augimo regionuose susiformuoti darbuotojų kiekio poreikiui. Regionai pasižymintys sparčiais tempais sąlygoja masinį nedarbą ir sudaro teritorines migracijos prielaidas. Kad būtų galima įvertini šalies ar teritorinio vieneto gyventojų užimtumo ir nedarbo lygį, pirmiausia reikia periodiškai nustatyti darbingų ir nedarbingų gyventojų skaičių. Kaip matome diagramoje (žr. 4pav.), iki 2001m. bedarbių skaičius didėjo, o nuo 2002 metais bedarbių skaičius, o tuo pačiu ir nedarbo lygis (žr. 5 pav.) šalyje pradėjo mažėti. 2004 metais, statistikos departamento duomenimis, jis sumažėjo 6 procentiniais punktais palyginti su 2001 metais, kada nedarbo lygis siekė 17,4%. Nedarbo mažėjimą taip pat sąlygojo makroekonominė pažanga, prasidėjusi 2000 metais, kai pasireiškė mažas infliacijos lygis, sumažėjęs biudžeto deficitas, realiojo BVP išaugimas. Dar viena nedarbo mažėjimo priežastis – padidėjusi emigracija. Po to, kai buvo panaikinti administraciniai emigracijos apribojimai, Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir daugiau valstybių atvėrė sienas, emigracija labai padidėjo, ypač į Vakarų šalis. Daug problemų kelia informacijos apie legalios emigracijos galimybes stygius. Tai netiesiogiai skatina nelegalią emigraciją. Tačiau 2008 metais matomas nedidelis neigiamas pokytis, bedarbių skaičiaus padidėjimas iki 73,4 tūkstančių. Iš pastarųjų duomenų galima spėti, jog toliau bedarbių skaičius ir didės, dėl pasaulinės ekonominės situacijos (ekonominė krizė, žmonių panika ir pan.). 4pav. bedarbių skaičiaus Lietuvoje dinamika nuo 2000 iki 2008 metų (http://www.stat.gov.lt/ duomenimis. Prisijungimo laikas 2009-12-01.). 5 pav. Nedarbo lygio dinamika visoje Lietuvoje 2000-2008 metais (http://www.stat.gov.lt/ duomenimis. Prisijungimo laikas 2009-12-01.) 1.4.1. Kaimo – miesto atžvilgiu Pagal Gediminą Mačį (2006), nedarbas yra vienas didžiausių regioninių problemų, ypač kaimiškuose regionuose. Kadangi dauguma gyventojų mieste pagrindines savo pajamas gauna dirbdami įstaigose, įmonėse ar organizacijose, o kaime – priesodybiniuose sklypuose (14p.), žemės ūkyje. Tačiau skaičiumi miestas, žinoma, nedirbančių žmonių skaičiumi lenkia, kadangi mieste gyvenančių yra kur kas daugiau, nei kaime. Palyginkime kaimo ir miesto nedirbančių skaičiaus kitimą 2000 - 2008 metais. Kaip matome diagramoje (žr. 6pav.), nuo 2008m. nedarbo lygis tiek kaimo vietovėse, tiek miestuose mažėjo. 2000m. miestuose buvo 17,7 procentų gyventojų, neturinčių darbo, kaimuose virš 13%. Nedarbo lygis iki 2005m. miestuose buvo didesnis, nei kaimuose, tačiau 2006 metais situacija pasikeitė ir kaimas turėjo didesnį skaičių – 6 %, miestas 5,5%. 2007m., analizuojamoje diagramoje, matome mažiausią nedarbo lygį, mieste buvo vos 4,2%, o kaimo teritorijose 4,4%. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, 2008m. pastebimas bedarbių skaičiaus didėjimas, trečdaliu nei praėjusiais 2007m. padidėjo žmonių, neturinčių ar ieškančių darbo, nedarbo lygis, miestuose pakilo iki 5,7%, kaimuose iki 6,1%. 6pav. Nedarbo lygio mieste ir kaime dinamika nuo 2000 iki 2008 metų. (http://www.stat.gov.lt/ duomenimis. Prisijungimo laikas 2009-12-01.) 1.4.2. Savivaldybių atžvilgiu Lyginant savivaldybių statistikos duomenis su kaimo ir miesto, pagrindinė esmė išlieka – nuo 2000m. nedarbo lygis apskrityse tik mažėjo. Lietuvos rinka, veikiama pasaulinės ekonominės krizės, pradėjo neigiamai kilti tik 2008m. Kaip matome diagramoje ir lentelėje (žr. 7pav.), didžiausias nedarbo lygis 2000m. buvo Šiaulių apskrityje – 19,7 procentai, kiek mažesnis Alytaus (18,%) ir Vilniaus (17,4%) apskrityse. Mažiausias nedarbo lygis vyravo Telšių regione, čia siekė vos 13,2%. Po metų, 2001m. Alytaus apskrityje ypač padidėjo nedarbas, jo lygis pakilo net iki 22,6 procentų. Taip pat gerokai šoktelėjo ir buvusi darbingiausia Telšių apskritis – 18,6%. Kitos apskritys taip pat nežymiai kilo aukštyn. Toliau, nuo 2001 metų situacija gerėjo. Tauragės apskrityje 2002 metais, beliko 8,6% bedarbių. Sumažėjo ir trečdaliu Alytaus apskrities nedarbo lygis iki 16,2%. Jau 2008m. mažiausią nedarbo lygį pasiekė Marijampolės apskritis ir teturėjo vos 2 procentus. Didžiausias to meto nedarbo lygis buvo Panevėžyje – 6,5%. 2001 metais didžiausią nedarbo lygį turėjusi Alytaus apskritis, po 6 metų turėjo tik 3,3%. Tokius staigius pokyčius lėmė įvairios priežastys (žr. 3.2 sk.).. 7pav. Nedarbo lygio dinamika Lietuvos apskrityse 2000-2008 metais (http://www.stat.gov.lt/ duomenimis. Prisijungimo laikas 2009-12-01). 5. Nedarbo pasekmės Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąją ir plačiąją prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai. Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausiai darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse mokamos nedarbo pašalpos tik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygsta turėtoms pajamoms. Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem ne mažesnį kaip 24 mėn. Socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Nedarbo draudimo išmoka apskaičiuojama kaip pastovios ir kintamos dalių suma. Pastovią dalį sudaro mokėjimo mėnesį galiojančių valstybės remiamų pajamų dydis (šiuo metu 350 Lt). Kintama dalis apskaičiuojama taip: 1. apskaičiuojamos bedarbio kiekvieno mėnesio draudžiamosios pajamos imant 36 mėnesius, praėjusius iki už praeito kalendorinio ketvirčio pabaigos nuo bedarbio įsiregistravimo darbo biržoje dienos; 2. apskaičiuojamas šių draudžiamųjų pajamų, padalytų iš atitinkamą mėnesį buvusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, vidurkis; 3. gautas vidurkis dauginamas iš nedarbo draudimo išmokos skyrimo mėnesį esamų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų; 4. kintama nedarbo draudimo išmokos dalis sudaro 40 proc. 3 punkte nurodyto dydžio. 5. pirmus 3 mėn. mokama visa nedarbo draudimo išmoka; 6. likusį laikotarpį mokama pastovi nedarbo draudimo išmokos dalis ir 50 proc. kintamos nedarbo išmokos dalies. 7. kiekvienu iš nurodytų laikotarpių mokama nedarbo draudimo išmoka negali būti didesnė kaip 70 procentų paskutinių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio (šiuo metu Vyriausybės patvirtintos einamųjų metų draudžiamosios pajamos - 1488 Lt, todėl maksimali nedarbo draudimo išmokos suma yra 1041,6 Lt (1488 * 0,7)).Pateikti pavyzdžiai rodo, kad bedarbių pašalpa toli gražu negali kompensuoti prarastų pajamų. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas, kadangi laisvalaikis irgi naudingas. Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmonės nesutinka dirbti už esamą pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia situacija atitinka natūralųjį nedarbo lygį. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačia prasme, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kaip bendrasis nedarbo lygis (Ur) itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį ( Un ), šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių gamybinių kreive. Ryšį tarp nedarbo lygio ir bendrojo nacionalinio produkto apimties atsilikimo nuo potencialiojo BNP matematiškai 1960 m. įrodė žymus JAV makroekonomikos tyrinėtojas Arturas Okunas. Jo teorija įvertinta teigiamai ir ekonomikos moksle žinoma kaip Okuno dėsnis. Okuno dėsnis – teigia, yra reguliarus neigiamas ryšys tarp faktiško BNP (Y) ir potencialiojo BNP ( Yp ) procentinio santykio bei skirtumo tarp faktiško ir natūraliojo nedarbo lygio. Okumo dėsnis remiasi trečiuoju – cikliniu nedarbo tipu. Jis nepaaiškina natūraliojo nedarbo ir jo pasekmių, priima tokį koks jis yra. okuno dėsnis išreškia tik ciklinio nedarbo ( Ur- Un) tiesioginį ryšį su produkcijos santykiu (Y/Yp). Todėl formulę galima užrašyti taip: Ur – Un = -h x [ 100 x ( Y/Yp ) – 100] Ur - faktiškas nedarbo lygis Un - Natūralus nedarbo lygis Y - Faktiškas bendrasis nacionalinis produktas; Yp - Potencialusis bendrasis nacionalinis produktas; h - Okuno kreivės nuolydžio koeficientas. Ekonomikos teorijoje šis dėsnis dažniausiai pateikiamas paprasčiau, nurodant kad, jei faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį nedarbo lygį vienu proc., tai BNP atsilikimas nuo potencialiojo BNP sudaro 2,5 procento. Šis santykis 1:2,5 arba 2:5, t.y nedarbo lygio su BNP apimties atsilikimu santykis, leidžia apskaičiuoti produkto nuostolius, esant bet kokiam ciklinio nedarbo lygiui. 1.5. Ekonominės ir socialinės nedarbo pasekmės Socialinių mokslų daktaras Antanas Petrauskas išskiria ekonominių ir socialinių nedarbo pasekmių pliusus ir minusus. PLIUSAI: 1. Formuojasi nuolatinis poreikis rūpintis savo kvalifikacija, branginama darbo vieta. 2. Teigiama įtaka darbo drausmei, darbo našumui, gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kokybei bei konkurencijai. 3. Noras įsigyti gretutinę specialybę, kad būtų daugiau galimybių įsidarbinti. 4. Nenoras būti ilgalaikiu bedarbiu gali paskatinti imtis verslo, į jį įtraukiant savo artimuosius (šeimos verslo formavimas). 5. Siekimas pritraukti tiesiogines užsienio investicijas, kad būtų daugiau galimybių gaminti konkurencingą produkciją bei užkariauti naujas jos realizavimo rinkas ir kad turėtume nuolatinį pajamų šaltinį- darbą. 6. Ne pirmo būtinumo prekių, ypač nekilnojamo turto, atpigimas arba bent nebrangimas dėl visuomenės narių perkamosios galios sumažėjimo. 7. Teritorinės migracijos padidėjimas: neturinčiųdarbo visuomenės narių migracija iš didmiesčių į mažesnius miestelius ar kaimą, lėtesnis didmiesčių augimas. 8. Stimulas siekti išsimokslinimo, kad turėtume darbą ir galėtume imtis verslo ar pretenduoti į darbą valstybės tarnyboje. 9. Išauga profesinio orientavimo ir konsultavimo svarba. 10. Didesnės galimybės ūkio subjektų vadovams rinktis reikiamos kvalifikacijos darbuotoją. 11. Orientuotų ir ilgalaikius šalies ūkio poreikius užimtumo programų rengimas ir didesnio subalansuotumo tarp numatomos šalies ūkio plėtros ir tam reikalingų specialistų poreikio siekimas. 12. Galimos mokesčių lengvatos atskiroms verslo rūšims didelio nedarbo zonose, taip pat didesnių paskolų be palūkanų suteikimas verslui pardėti ir jam plėtoti. 13. Labiau gerbiamas darbdavys. 14. Daugiau galimybių kurtis ir reikštis profesinėms sąjungoms; ryškesnis socialinių partnerių vaidmuo sprendžiant gyventojų užimtumo problemas. 15. Gera dirva privatiems įdarbinimo biurams ir tarnyboms parodyti savo sugebėjimus ir galimybes, taip talkinant valstybinėms darbo biržoms. 16. Laikinas uždarbio pajamų neturėjimas verčia nedirbančius visuomenės narius racionaliau naudoti savo šeimos finansinius išteklius, kas, beje, vėliau praverčia ir susiradus darbą. 17. Padidėję reikalavimai darbuotojų asmeninėms savybėms (iniciatyvai, organizuotumui, sugebėjimui dirbti kartu, komunikabilumui, kūrybiškumui, tvarkingai išvaizdai ir kalbos kultūrai) visus skatina tobulintis. MINUSAI: 1. Baimė netekti socialinių garantijų: sveikatos draudimo, teisės į įvairias socialines išmokas ir pensinį aprūpinimą. 2. Dirbančių, ypač žemesnės kvalifikacijos pataikavimas darbdaviui. 3. Protekcionizmo įsigalėjimas įsidarbinant (pvz. darbo vietų pardavimas, kyšių už įdarbinimą ėmimas, giminaičių stūmimas į laisvas ar naujai steigiamas darbo vietas). Šis reiškinys ypač būdingas įstaigoms, turinčioms nuolatinių finansinių šaltinių. 4. Kvalifikuotos darbo jėgos “nutekėjimas” į užsienį. 5. Galimas spartesnis nusikalstamumo augimas, socialinių neramumų židinių formavimas didelio nedarbo zonose, kai kurių politinių partijų ir visuomeninių organizacijų manipuliacijos masių nuotaikomis. 6. Mažėja surenkamų įmokų į valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus. 7. Sparčiau formuojasi visuomenės sluoksnis, kuriuo nuolat turės rūpintis valstybė. 8. Daugėja darbo teritorinėms darbo biržoms ir miestų (rajonų) savivaldybių socialinės rūpybos skyriams. 9. Dėl sunkios šeimų materialinės padėties šalyje mažėja gimstamumas; sparčiau sensta visuomenė. 10. Smunka gyvenimo kokybė- ypač pensines išmokas gaunančių asmenų, nes toliau mažėja dirbančiųjų ir pensininkų santykis. 11. Daugėja nelankančių bendrojo lavinimo mokyklų vaikų. 12. Daugėja neapdraustų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų, auga sergamumas ir pirminis invalidumas. 13. Mažėja privačių pensijų fondų kūrimosi potencialas. 14. Gausėja kolektyvinių ginčų (streikai, piketai, mitingai ir pan.). 15. Ryškiai pasireiškia lyčių nelygybės ir diskriminacijos požymiai įsidarbinant. 16. Gausėja darbo santykius, saugų darbą ir darbo apmokėjimą reglamentuojančių įstatymų pažeidimų. 17. Formuojasi neigiamai veikianti vartojimą ir gamybos bei paslaugų plėtrą atidėta paklausa. Nedarbo problemos veikia ne tik tiesiogiai žmones, kurie nori dirbti, tačiau neturi darbo, bet ir jų šeimas. Įvairiose šeimose skirtingai patiria nedarbą. Galima išskirti tokias grupes: 1. Šeimos, kurių vienas iš narių (ar daugiau – 2001 metų ilgalaikių bedarbių tyrimo duomenimis, net 51 proc. Respondentų nurodė, kad jų sutuoktinis irgi neturi darbo buvo atleistas iš darbo ir tam tikrą laiką negalėjo įsidarbinti. Tai yra gausiausia šeimų grupė. 2. Šeimos, kurių vienas ar daugiau narių priversti dirbti sutrumpintą darbo laiką, dirba pagal terminuotą sutartį arba laikinus sezoninius darbus ar dirba neoficialiai. Pavyzdžiui, 1994 metų rugsėjį Lietuvoje, remiantis 2500 didesnių įmonių informacija, 23 tūkst. darbuotojų priverstinai atostogavo, o 22,7 tūkst. – dirbo pagal sutrumpintą darbo laiko grafiką. Ekspertiniais vertinimais, 1998 metais Lietuvoje buvo apie 300 tūkst. neoficialiai dirbančių žmonių. 3. Šeimos, kuriose yra abiturientų ar profesinių įstaigų absolventų, kurie baigę negalėjo rasti tinkamo darbo. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2000 metų pabaigoje užregistruota 226 tūkst. bedarbių, iš jų 57 tūkst. – 16-24 metų jaunimas. Lietuvoje jaunimo nedarbo problema sudėtinga tuo, kad didėja ne tik bendras nedirbančio jaunimo skaičius, bet nuolat daugėja jaunų asmenų, neturinčio jokio profesinio pasirengimo. 2000 m. pabaigoje Lietuvoje 44 proc. Jaunų bedarbių neturėjo profesinio pasirengimo. 4. Šeimos, kurių vienas ar daugiau narių gavo pranešimus apie atleidimą iš darbo. Įspėjimo iš darbo gavimas labai neigiamai veikia daugelio žmonių psichiką ir dažnai neigiamai – sveikatos būklę. Ilgėjant nedarbo trukmei ir blogėjant materialiajai šeimos padėčiai deformuojasi ir šeimos socialinė funkcija. Nedarbas skatina ir šeimos uždarumą, t.y. šeimos gyvenimas vis labiau telkiasi aplink savo buto (namo) problemas, todėl didėja visuomeninė šeimos izoliacija. Toks šeimos klimatas neigiamai veikia tarpusavio santykius šeimoje ir jų pasaulėžiūros formavimąsi. Jis neskatina visokeriopos vaikų raidos, neplėtoja jo aktyvios socialinės pozicijos ir tobulėjimo poreikių. Tačiau ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 mėnesiu. Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškėja dvi neigiamos tendencijos. Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas daugiausia kreipias asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo. Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse. Išvados 1. Nedarbas yra viena iš pagrindinių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių, praradę darbą, praranda ne tik pagrindinį pajamų šaltinį, bet ir patiria psichologinį diskomfortą. Darbas be užmokesčio, garantuoja geresnes pragyvenimo galimybes, turi kitų funkcijų, kurios užtikrina asmens ryšius su kiekviena diena . Darbas suteikia galimybę numatyti ir siekti asmeninių tikslų, sudaro nuolatinio bendravimo su kitais galimybę, skatina bendrą aktyvumą. Aiškinantis nedarbo prasmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis nedarbas. 2. Nedarbo lygio didėjimą skatina įvairios priežastys. Tai naujų technologijų ir medžiagų naudojimas, ekonominė krizė bei bendras Lietuvos ekonomikos nuosmukis, sumažėjusi produkcijos paklausa, nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta, neįvykdytos struktūrinės reformos, darbo santykių reguliavimai ar net psichologinis nusiteikimas. Visa tai skatina daugiau investuoti į įrengimus, didinti įmokas. Nesudaromos prielaidos ekonomikai augti, leidžia laisvai didėti nedarbo lygiui. 3. Bedarbių, moterų ir vyrų, kiekį šalyje lemia labai daug priežasčių, vidinių ir išorinių, tokių kaip pasaulinė ekonominė krizė, BVP mažėjimas, didelė emigracija, infliacija ir pan., nuo 2001 metų bedarbių skaičius Lietuvoje tik mažėjo. Tačiau dėl jau minėtų priežasčių, 2008m. nedarbo lygis vėl pradeda neigiamai kilti. 4. Ilgėjant nedarbo trukmei ir blogėjant materialiajai šeimos padėčiai deformuojasi ir šeimos socialinė funkcija. Nedarbas skatina ir šeimos uždarumą, t.y. šeimos gyvenimas vis labiau telkiasi aplink savo buto (namo) problemas, todėl didėja visuomeninė šeimos izoliacija. Toks šeimos klimatas neigiamai veikia tarpusavio santykius šeimoje ir jų pasaulėžiūros formavimąsi. Jis neskatina visokeriopos vaikų raidos, neplėtoja jo aktyvios socialinės pozicijos ir tobulėjimo poreikių. Literatūra 1. B.Drilingas, J.Čiburienė V.Snieška, Makroekonomikos pagrindai. Kaunas 1997 2. Baublienė R. Asmenybės raida ir nuolatinė saviugda. Kaunas: LKKA 2003 3. Davulis G. Ekonomikos teorija, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003 4. Jakutis ir kt. Ekonomikos teorija, Vilnius 2007 5. Kanopienė V. Lietuvos moterų padėtis darbo rinkoje. Moterys Lietuvoje. Vilnius: Moterų informacijos centras 2000 6. Kanopienė V. Moterų diskriminacija darbo rinkoje. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1998 7. Mačys G. Regionų ekonomika, politika ir valdymas Lietuvoje.Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2006 8. Makroekonomika. Kauno technologijos universitetas. 2001 9. Martinkus B., Beržinskienė D. Lietuvos gyventojų užimtumo ekonominiai aspektai. Kaunas: Technologija, 2005 10. Martinkus B., Žilinskas V. J. Ekonomikos pagrindai, Kaunas: Technologija 2008 11. Motiekaitienė V. Kaimo moterų užimtumas 1998 metais// Moterys Lietuvoje. Vilnius: Moterų informacijos centras 2000 12. Paliulytė R. Makroekonomika, VVAM: Vilnius 2005 13. Sniečka V. ir kt. Makroekonomika. Kaunas: Technologija 2003 14. Snieška V. ir kt. Makroekonomika, Kaunas: Technologija 2002 Internetinė literatūra: 1. http://www.ldb.lt/Informacija/DarboRinka/Puslapiai/rodikliai_men_pabaigoje.aspx . Prisijungimo laikas: 2009-12-01 2. http://www.socmin.lt/index.php?1911574254 . Prisijungimo laikas: 2009-12-01 3. http://www.stat.gov.lt duomenų bazės lentelės. Prisijungimo laikas: 2009-12-01 4. http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1302 . Prisijungimo laikas: 2009-11-30 5. Nedarbas. Nedarbo priežastys. http://www.mokslai.lt/referatai/kursinis/nedarbas-nedarbo-priezastys-ir-raida-lietuvoje-1994-2005m-puslapis2.html . Prisijungimo laikas: 2009-11-23. 6. Nedarbo draudimo išmoka  http://www.ldb.lt/Informacija/PatarimaiIeskantiemsDarbo/Puslapiai/nedarbo_ismoka.aspx. Prisijungimo laikas: 2009-11-30 7. Nedarbo priežastys. http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/ziniasklaidai/straipsniai_ir_komentarai/nedarbo_priezastys/1765;from_topic_id;61 . Prisijungimo laikas: 2009-11-23. 8. R. Šimašius. Nedarbas ateina į Lietuvą? http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=17806909 . Prisijungimo laikas: 2009-11-20. 9. Sugrįžta nedarbo šmėkla. http://www.maps.lt/index.php?id=380 . Prisijungimo laikas: 2009-11-20.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!