Motiejus Valančius kaip ganytojas ir tautinio identiteto žadintojas

Motiejus Valančius (1801-1875) buvo tik vienos, kad ir didžiausios, Lietuvos vyskupijos valdytojas, tačiau ketvirtis jo ganytojiškos veiklos amžiaus (1850-1875) gali būti pavadinta jo epocha. Pirmiausia dėl to, kad dauguma lietuvių pateko tiesioginėn Valančiaus ganytojiškos veiklos įtakon. Be to, Žemaičių vyskupo pavyzdys ir autoritetas buvo jaučiamas ir kaimyninėse vyskupystėse. Valančius visą savo veiklą orientavo į lietuviškai kalbantį valstietį.
Pagrindinė darbo problema – ar ši orientacija kilo iš jo patriotinių paskatų ir suvokto noro puoselėti lietuvišką kultūrą, ar ji buvo tik šalutinė Valančiaus, kaip universalios ir virštautinės Bažnyčios veikėjo, veiklos savybė.
Pagrindiniai uždaviniai
– atskleisti kaip švietėjiškas demokratiškumas reiškėsi Valančiaus veikloje iki 1850 m.,
- koks jo įnašas į lietuviškai orientuotos kunigijos ugdymą,
- koks jo įnašas ir motyvai steigiant liaudiško švietimo sistemą, suburiant didaktinės literatūros kūrėjus, steigiant blaivybės draugijas,
- kas skatino Valančių steigti nelegalių mokyklų bei kurti nelegalios spaudos tinklus po 1864 m.
Darbe pasinaudota tik moksliniais tyrinėjimais, apeinant šaltinius, nes pati tema yra apžvalginė. Pirmiausias ir daugiausia pasiremta naujausia M. Valančiaus biografija, sukurta Vytauto Merkio1. Labai pravertė XIX amžiaus Lietuvos istorija, parašyta Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulikausko2.
1938 m. dėl Valančiaus vaidmens lietuvių kultūrai kilo diskusija tarp skirtingų ideologinių orientacijų istorikų – kun. Juozapo Stakausko ir prof. Vaclovo Biržiškos. Pirmasis teigė3, jog Valančius buvo labai susipratęs lietuvis, kad apie jį spietėsi lietuvių veikėjai bei literatai, kad per Valančiaus sukeltą blaivybės sąjūdį ir jo organizuotą švietimą reiškėsi lietuviškas gyvenimas. Biržiška4 priešingai teigė, kad iki 1863 m. sukilimo lenkų kalbai pripažino dominuojančią padėtį, o po sukilimo lenkiškumo nerodė tik rusų įstatymų verčiamas. Diskusija tęsėsi ir vėliau ir būtent dėl jos kilo šiame darbe spręsta problema, koks yra santykis tarp Valančiaus katalikiškojo universalumo ir tautiškumo. Darbe pasinaudota šių autorių polemikos medžiaga.
Švietėjiško demokratiškumo raiška Valančiaus veikloje iki 1850 m.
Vyskupas iki 1863 m. sukilimo rašė esminiais Lietuvos bažnyčios istorijos bei bažnyčios gyvenimo klausimais. Tai buvo rimti intelektualiniai testai, skirti pirmiausia kunigams, klerikams...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!