Moralės tema lietuvių literatūroje. Įžanga ir pastraipa

Moralės tema lietuvių literatūroje

Moralė, kitaip dorovė, – tai gyvenimo visuomenėje bei elgesio pricipai ir normos. Dorovė, be abejo, - vertybė, nusakanti, kas svarbiausia gyvenime. Ji, galbūt, pati gyvenimo valia, nuo kurios priklauso žmonijos ateitis. Dorovinės idėjos buvo populiarios visais laikais. Moralinė tematika ypač išryškėja Kristijono Donelaičio, žymaus Apšvietos epochos poeto, pirmojo klasiko lietuvių literatūroje, epinėje poemoje „Metai“. Pasak Donelaičio, norėdamas tapti moraliniu autoritetu žmogus privalo sunkiai dirbti ir tikėti Dievu. Be to, panašiai svarsto ir Vincas Kudirka, svarbus tautinio sąjūdžio pradininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, rinkinio „Laisvos valandos“ kūrėjas. Jo eilėraščiuose dorovė yra pristatoma kaip glaudus žmogaus ir Tėvynės ryšys. Negalima pamiršti Jono Biliūno, lietuvių literatūros klasiko, pirmojo rašytojo egzistencialisto, biografijos ir kūrybos. Detaliai panagrinėjus jo apsakymus galima suprasti tikrąją moralės prasmę. Remiantis šių autorių biografija ir kūryba, galima sužinoti, kaip reikėtų elgtis žmogui, kad jis būtų iš tikrųjų dorovingas.

Žmonės dažnai nežino, kaip elgtis, todėl klysta, elgiasi nepadoriai. Svarbus moralinis autoritetas visuomet padeda pažinti save ir kitus. Vienas jų buvo Kristijonas Donelaitis, žymus XVIII a. poetas, pavyzdingas pastorius. Nors sunki ūkio darbų našta slėgė visą gyvenimą, jis kruopščiai prižiūrėjo bažnyčiai priklausantį ūkį, savo parapijiečius pagal jų moralę suskirstė į dvi grupes: „viežlybuosius“- doruosius, darbščius, paisančius Dievo žodžio, ir nenaudėlius- tinginčius dirbti, nelankančius bažnyčios. Jis iš pagrindų atnaujino klebonijos pastatus, pastatė mūrinę bažnyčią, mokyklą, namus pastorių našlėms. Tolminkiemio parapijoje, kurioje jis tarnavo, tik trečdalis žmonių kalbėjo lietuviškai. Todėl Donelaitis nuolat aiškino, kokia svarbi vieningai tautai yra kalba. Kalbos ir papročių tautai reikšmė yra atskleidžiama ir Donelaičio poemoje ,,Metai‘‘. Epizode apie kitataučius kalbama apie senų laikų ilgesį, kai lietuvninkai gyveno tik tarp lietuvninkų. Poemos pasakotojas bara būres lietuvninkes, kam jos pradeda puoštis vokiškom klumpėm ir iškeičia tradicines vyžas, kam jos vartoja prancūziškus žodelius, užuot kalbėjusios savo senąja kalba. Poemos autorius supranta, kad tai tik dar vienas tautinės asimiliacijos pavojus, kurio būtų galima išvengti, jei būtų vartojama sava kalba, savi papročiai. Taigi, anot poeto, svarbiausios lietuvio valstiečio moralinės vertybės - darbštumas, kuklumas, paprasta gyvensena, saikas, ištikimybė lietuviškoms tradicijoms, meilė gimtajai kalbai, bendruomeniškumas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!