Monteskjė "Apie įstatymų dvasią"

Monteskje Apie istatymu dvasia Šarlis Luji de Monsteskjė savo svarbiausiame veikale „Apie įstatymų dvasią“ išskiria tris valdymo būdus: respublikinį, monarchinį ir despotinį. Jis tegia, kad „respublikinis valdymas, kuriam esant aukščiausia valdžia yra arba visos tautos, arba jos dalies rankose; monarchinis – kai valdo vienas žmogus, bet per nustatytus nekintamus įstatymus; tuo tarpu despotiniame valdyme viskas vyksta be jokių įstatymų ir taisyklių vieno žmogaus valia ir savivale.“ Taipogi šio veikalo autorius respublikinį valdymą skiria į dar dvi rūšis: demokratinį ir aristokratinį. „Jei respublikoje aukščiausia valdžia priklauso visai liaudžiai, tai toks valdymas yra demokratinis. Jei aukščiausia valdžia yra dalies liaudies rankose, tai toks valdymas vadinamas aristokratiniu. Esant demokratijai liaudis kai kuriai atžvilgiais yra valdovė, o kai kuriais – pavaldinė. <...> Esant aristokratiniam valdymui aukščiausia šalies valdžia sutelkta grupės asmenų rankose. Tie žmonės leidžia įstatymus ir verčia juo vykdyti.“ Kalbėdamas apie demokratiją, Monteskjė pabrėžia, jog tauta valdo, todėl kad gali balsuoti išreikšdama savo nuomonę. Pagrindiniai demokratijos įstatymai yra tie, kurie apibrėžia balso teisę. Tauta gali kontroliuoti kitų valdymą, bet pati valdyti negali. Būtent todėl demokratijos įstatymuose privalu numatyti pagrindinių valstybės pareigūnų rinkimų tvarką, jų veiklos kontrolės mechanizmą. Autorius teigia, kad balsavimas turėtų būti atviras. Jis taip pat pabrėžia, jog balsavimas burtų keliu taipogi būdingas tik demokratijai. Monteskjė išskiria kiekvienos valdymo formos esminius principus (būtent principas yra tas elementas, kuris verčia atitinkamą valdymo būdą veikti). Demokratijos pagrindinis principas yra dorovė. Jo teigimu, „kai dorovė išnyksta, garbės troškimas užvaldo visų širdis, ir visi užsikrečia savanaudiškumu.“ Tai griauna demokratiją. Aristokratijos atveju rinkimai burtų keliu negali būti taikomi, nes tai tik atskleistų blogąsias aristokratijos puses. Monteskjė pabrėžia, kad geriausia aristokratija yra tokia, kurioje „dalis tautos, nedalyvaujančios rinkimuose, tokia skurdi ir maža, kad valdančioji tautos dalis negali turėti jokios naudos ją išnaudodama. Aristokratijai bus tuo geriau, kuo labiau ji priartės prie demokratijos, ir tuo blogiau, kuo labiau ji priartės prie monarchijos.“ Autorius nepritaria tam, kad paklūstančioji tautos dalis būtų valdančiosios verge ir kaip pavyzdį tokio niekam tikusio aristokratinio valdymo pateikia Lenkiją (ATR), kurioje „valstiečiai – bajorijos vergai“. Jeigu demokratijai dorovė – svarbiausias principai, tai aristokratijai ji irgi svarbi. Dorovė svarbi tam, kad prilaikytų įstatymus kuriančią diduomenę. Dorovė gali būti dviejų tipų: arba didelė, kuri tam tikrais atvejais tartum sulygina diduomenę su liaudimi, o tai yra puikus pagrindas stipriai respublikai; arba mažesnė, kuri skatina nuosaikumą ir sulygina diduomenę bent jau jos pačios aplinkoje, o tai yra sergstinti jėga. Tad nuosaikumas, pagrįstas dorove yra aristokratinių valdymų siela. Monarchija – kita išskiriama valdymo forma. Joje politinės ir civilinės valdžios šaltinis yra pats valdovas. Bajorija tam tikrais atžvilgiai yra būtina monarchijos gyvavimo sąlyga. Monteskjė sako: „Nėra monarchijos, nėra ir bajorų, nėra bajorijos, nėra ir monarcho. Monarchijoje, kurioje nėra bajorijos, monarchas tampa despotu.“ Monarchijai taip pat reikalingos įstatymus saugančios institucijos. Tokios intsitucijos gali būti politinės kolegijos, kurios paskelbia naujai išleistus įstatymus ir primena apie esamus, kai jie pamirštami. Monarchijos esminis principas yra garbė. Jis pakeičia politinę dorovę. „Garbė ten gali įkvėpti žmones patiems gražiausiems žygiams ir kartu su įstatymų jėga vesti siekiant vyriausybės tikslų ne blogiau už pačią dorovę.“ Despotija – blogiausia įmanoma valdymo forma. Čia nėra pagrindinių įstatymų, tad nėra ir juos saugančių institucijų. Įstatymus čia pakeičia savivalė, despoto norai, valia, užgaidos. Despotas dažniausiai valdžią įgyvendinti paveda taipogi vienam asmeniui – viziriui. Vizirio pareigybės įsteigimas – pagrindinis despotijos įstatymas. Tokio tipo valstybėse didelę įtaką daro religija. Tai yra vienintelė jegą, kurią galima priešpriešinti valdovo valiai. Despotijos principas ir varomoji jėga yra baimė. Dorovės jai nereikia, o garbė būtų pavojinga. Įstatymų reikšmė Įstatymus Monteskjė supranta dvejopai. Iš vienos pusės įstatymai – tai nekintantys fizinio pasaulio įstatymai. Iš kitos pusės – protingų būtybių pasaulyje galioja ir kintantys pačių žmonių sukurti įstatymai. Kaip fizinio pasaulio būtybė, žmogus yra valdomas nekintančių prigimtinių įstatymų. Tuo pat metu autorius teigia, kad, nors žmogus ir protinga būtybė, tačiau jį veikia įvairūs impulsai, kuriuos skatina ne protas, o aistros. Būtent todėl žmonės klysta, pažeisdami tiek prigimtinius, tiek pačių nustatytus kintančius įstatymus. Monteskjė, kaip ir daugelis to meto autorių, įsivaizduoja prigimtinę būklę. Joje žmonės gyvena pagal prigimtinius įstatymus, kurie skatina žmones siekti taikos, gyventi drauge ir t. t. Monteskjė nesutinka su Thomu Hobbesu, tvirtinančiu esą žmonės iš prigimties yra agresyvūs ir trokšta valdyti vieni kitus. Priešingai, Monteskjė supratimu, prigimtinėje būklėje žmonės yra silpni ir bailūs. Todėl jie siekia taikos ir tarpusavio lygybės. Vis dėlto, kai žmonės susijungia į visuomenę, silpnumo pojūtis išnyksta. Praradę silpnumą, žmonės praranda ir prigimtinėje būklėje buvusią lygybę, prasideda karai tiek tarp atskirų individų, tiek tarp tautų. Šie konfliktai skatina žmones sukurti tarpusavio santykius reguliuojančius įstatymus. Juos kurti skatina: ginčai tarp atskirų individų ir ginčai tarp tautų. Taip atsiranda tarptautinė teisė, reguliuojanti santykius tarp tautų ir politinė teisė, reguliuojanti individų tarpusavio santykius. Taipogi atsiranda civilinė teisė, piliečių santykius reguliuojantys įstatymai. Kadangi visuomenėje gyvenantiems žmonėms reikia įstatymų, iš to išplaukia valstybės būtinybė. Visuomenė negali egzistuoti be valdžios, kuri priklausytų vienam ar grupei asmenų. Monteskjė įstatymą bendrąja prasme suvokia kaip žmogiškąjį protą, valdantį visus žmones. Tiek politiniai, tiek civiliniai įstatymai yra atskiri žmogiškojo proto pasireiškimo atvejai. Autorius akcentuoja, kad kiekvienos tautos įstatymai turi atitikti tos tautos charakterį, savybes. Tik ypatingais atvejais vienos tautos įstatymai gali tikti kitai tautai (tai viena pagrindinių istorinės mokyklos minčių). Pozityviniai įstatymai turi atitikti prigimtinius įstatymus, valstybės valdymo formą, teritorijos dydį, dirvožemio sudėtį, gyventojų skaičių, jų gyvenimo būdą, klimatą, papročius, tradicijas, ekonominę gyventojų padėtį ir pan. Būtent nuo tokių faktorių priklauso vienos ar kitos tautos įstatymų turinys. Norint sukurti gerus įstatymus reikalinga atsižvelgti į minėtuosius faktorius, taip pat atsižvelgti į tai kaip jie susiję. Vis dėlto neįmanoma atsižvelgti į viską ir padaryti įstatymą idealų. Dėl to reikia laikytis jau Aristotelio išskirto aukso vidurio. T.y. nėra reikalo reglamentuoti įstatymais to, ką galima pasiekti ir be įstatymų pagalbos. Nėra naudinga leisti daug įstatymų, jei jie nepadeda. Valdžių padalijimo principas Begyvendamas Anglijoje, Monteskjė atsikratė išankstinės nuomonės, jog politinė laisvė remiasi tik romėnams žinoma ir tik mieste-valstybėje įgyvendinta pranašesne dorybe. Gyvenimas Anglijoje jam pasiūlė būdą, kaip galbūt galima pašalinti žalingą absoliutizmo poveikį Prancūzijoje. Greičiausiai nėra tiesa, kad pats Monteskjė tikėjosi, jog įmanoma mėgdžioti Anglijos valdžią Prancūzijoje, tačiau vienuoliktoji veikalo „Apie įstatymų dvasią“ knyga, kurioje laisvę Anglijoje autorius aiškino įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimu ir jų pusiausvyros išlaikymu, tikrai iškėlė šias doktrinas kaip liberalaus konstitucijos kūrimo dogmas. Monteskjė įtakos šiuo atžvilgiu mastas yra neabejotinas. Mišrios valstybės idėja gyvavo dar nuo Platono „Įstatymų“ laikų, ja pasinaudojo Polibijus aiškindamas tariamą romėnų valdžios stabilumą. Bet iš tiesų mišrios valdžios idėja niekada neturėjo labai aiškios prasmės. Iš dalies ji reiškė socialinių bei ekonominių interesų grupių ir klasių dalyvavimą ir subalansavimą, iš dalies tokių korporacijų kaip komunos arba municipalitetai dalyvavimą valdymą ir tik menkai – konstitucinę teisinių valdžių struktūrą. Monteskjė pakeitė senąją, mūsų minėtają doktriną, paversdamas valdžių atskyrimą teisinių apribojimų ir atsvarų tarp struktūros dalių sistema. Iš tikro jis nebuvo labai tikslus. Daug kas iš to, kas buvo vienuoliktoje knygoje „Apie įstatymus, nustatančius politinę laisvę priklausomai nuo jos santykio su valstybės sankloda“, - pavyzdžiui, bendrieji atstovaujamųjų institucijų pranašumai arba specifiniai prisiekusiųjų teismų sistemos pranašumai, arba kilmingieji, - neturėjo nieko bendro su valdžių atskyrimu. Jo teorijos savitumą lėmė teiginys, jog visas politines funkcijas būtinai turi būti įmanoma suskirstyti į įstatymų leidžiamąsias, vykdomąsias ir teismines, bet šio lemiamo klausimo jis visai nesvarstė. Vargu ar kuriame nors amžiuje galimybė radikaliai atskirti įstatymų leidybą nuo teisminio proceso arba politikos kūrimą nuo jos vykdymo kontrolės būtų patraukusį politinį realistą. Monteskjė, kaip ir tie kurie naudojosi jo teorija, iš tikro negalvojo apie absoliutų trijų valdžių atskyrimą: įstatymų leidžiamoji valdžia turėtū atsižvelgti į vykdomosios valdžios poreikius, vykdomoji valdžia išsaugoja veto teisę įstatymų leidybos atžvilgiu, o įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų naudotis ypatingomis teisminėmis galiomis. Valdžių atskyrimas, kokį jį aprašė Monteskjė ir koks jis visuomet išliko, kirtosi su nesuderinamu principu – didesne įstatymų leidžiamosios valdžios galia, - kuris iš esmės valdžių atskyrimą pavertė dogma, papildyta neapibrėžta privilegija daryti išimtis. Nuostabu tai, jog Monteskjė savąją valdžių atskyrimo versiją dėjosi atradęs tyrinėdamas Anglijos konstituciją. Iš ties pilietiniai karai sugriovė viduramžiškas liekanas, ir tai leido Angliją teisingai vadinti mišriai valdoma valstybe, o Šlovingoji revoliucija nustatė parlamento viršenybę. Be abejo, kai Monteskjė lankėsi Anglijoje, ministrų kabineto statusas nebuvo labai aiškiai nustatytas, bet nė vienas žmogus, kuris pasikliovė savarankišku stebėjimu, nebūtų fantazavęs apie valdžių atskyrimą kaip skiriamąjį konstitucijos bruožą. Tačiau Monteskjė nesirėmė stebėjimu. Jis pats buvo veikiamas anglų filosofų Locko ir Harringtono, o jo idėja paveikė Blackstoną ir netgi Burke‘ą. Taigi dabar plačiau pakalbėsime apie tai, kokios turi būti trys valdžios Monteskjė teorijoje. Vykdomoji valdžia turėtų priklausyti karaliui. Jis valdo laikydamasis įstatymų, taipogi turi veto teisę. Įstatymų leidžiamoji valdžia – teoriškai turėtų priklausyti visai tautai, tačiau didelėse valstybėse tai praktiškai neįmanoma, mažose valstybėse tai irgi būtų nepatogu. Dėl to tauta leidžia įstatymus per savo atstovus. Įstatymų leidybos institucija – parlamentas – turėtų susidėti iš dviejų rūmų. Žemesniuosius rinktų visi piliečiai, atitinkantys numatytus cenzus, „išskyrus tuos, kurie taip žemai puolę, kad nebeturi savo valios“. Aukštesniųjų rūmų deputatai savo pareigas paveldėtų. Aukštesniuosiuose rūmuose turėtų posėdžiauti kilmingieji ir tie, kurie išsiskiria savo nuosavybe. Teisminėje valdžioje teismas būtų renkamas. Teisėjai valdžios neturi, jie tik taiko teisės normas. Monteskjė, kaip jau ir minėta, priklauso prisiekusiųjų teismo instituto idėja. Politinė laisvė užtikrinama, kai nėra piktnaudžiavimo valdžia. Siekiant užtikrinti piktnaudžiavimo valdžia nebuvimą reikia, kad viena jėga veiktų prieš kitą, t.y. reikia atskirti valdžias Jas padalinti. Valstybėje yra trys valdžiu rūšys: 1) įstatymų leidžiamoji; 2) vykdomoji; ir 3) teisminė. Įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijos yra bendros: leisti, atšaukti ir keisti įstatymus. Vykdomoji valdžia: užtikrina, saugo piliečių ramybę; saugo saugumą; sudaro taiką; skelbia karą. Teisminė valdžia baudžia nusikaltėlius, skiria bausmes, sprendžia ginčus. Jei vienas asmuo ar įstaiga savo rankose sukoncentruotų pirmųjų dviejų valdžių įgalinimus, kiltų grėsmė, kad įstatymai bus tironiškai leidžiami ir tironiškai vykdomi. Nėra laisvės, jei teisminė valdžia nebus atskirta nuo likusių dviejų. Jei teisminė valdžia sujungta su įstatymų leidžiamąja valdžia, pilietis priklausomas nuo teismo - piliečio laisvė, jo gyvybė bus teisėjo nuožiūroje, ir teisėjas bus leidėjas.. Jei teisminė valdžia sujungta su Įstatymų vykdomąja valdžia, teisėjas turės priespaudos jėgą. Nėra laisvės, ir jeigu visas tris valdžias sukoncentruotų vienose rankose Ši Monteskjė idėja apie valdžių padalijimą netruko paplisti. Ji buvo įtvirtinta JAV ir Prancūzijos konstitucijose. Valdžių padalijimo principas iš dalies buvo įtvirtintas ir pirmojoje Europoje ATR Gegužės 3-ios dienos konsitucijoje. Monteskjė išskyrė 2 įstatymų, kurie nustato politines laisves, rūšis: 1. Įstatymai, kurie nustato politinės laisvės santykį su valstybės santvarka - konstitucija; 2. Įstatymai, kurie nustato politinių laisvių santykį su kitų piliečių laisve. Politinę laisvę sudaro ne tai, kad gali daryti, ką panorėjęs. Visuomenėje politinė laisvė reiškia galimybę daryti tai, kas yra nedraudžiama.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!