Krikščioniškoji įstatymų samprata ir dorovinė žmogaus veikla

ĮVADAS Šiuolaikinėje besikeičiančioje globalioje visuomenėje tampa aktualia problema žmogaus teisės, jo veikla, įstatymai ir etinė veiksmo atlikimo vertė. Asmens įsiliejimas į visuomenę žymi, kaip pastebi K. Wojtyla, „egzistavimo ir veikimo „kartu su kitais“ tikrovę“ 1 . Šios tikrovės etinė problema siejama su bendruoju gėriu, apibrėžiančiu taisyklingo dalyvavimo principą. Praėjęs amžius žmogaus teisių institutui buvo labai reikšmingas ir svarbus. Priimta gana daug tarptautinių dokumentų, įtvirtinančių žmogaus asmens teises: 1948 m. Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją 2 , 1953 m. Europos Tarybos priima Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją 3 , 1961 m. priimta Europos Tarybos sudaryta Europos socialinė chartija 4 , Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė 1966 m., Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą 5 , bei Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą 6 , Sutartį dėl Konstitucijos Europai 7 , kuri buvo pasirašyta 2004 m. spalio 29 d. Romoje ir 2004 m. gruodžio 16 d. paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje bei priimta daugybė kitų tarptautinių dokumentų 8 . Lietuvos Respublikos Konstitucijoje žmogaus teisės gana ryškiai apibrėžiamos II skirsnio 18 straipsnyje, kuriame sakoma, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. 9 Šiuolaikinė žmogaus teisių sistema išreiškia praėjusių šimtmečių teisines, filosofines ir istorines teisės idėjas. Patys pirmi apie žmogaus teises svarstė, ginčijosi stoikai, teigdami, kad „prigimtinės teisės“ yra visapusiškos, žmonėms imanentiškos, bet jei atsitrauki nuo materialiojo pasaulio į save patį. Teisės taip pat nagrinėtos Romos autorių, tokių kaip Ciceronas, Ulpianas ir kiti. Viduramžiais prigimtines teises nagrinėjo Tomas Akvinietis, kuris savo samprotavimus sujungė su krikščioniškojo mokslo teorija. Renesanso pakylėjimo epochoje Th. Hobssesas, Ch. Monteskquieu 1 Karol Wojtyla, Asmuo ir veiksmas. Iš lenkų k. vertė R. Plečkaitis. Vilnius: Aidai, 1997, p. 327. 2 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (žiūrėta 2017-10-24). Prieiga per internetą: https://e- seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.278385. 3 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (žiūrėta 2017-10-24). Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0DD705F93CDD. 4 Europos socialinė chartija (pataisyta) (žiūrėta 2017-10-24). Prieiga per internetą: http://www.zurnalai.vu.lt/socialine- teorija-empirija-politika-ir-praktika/article/viewFile/8554/6399 5 Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (žiūrėta 2017-10-24). Prieiga per internetą: https://www.e- tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.261D576EDC40. 6 Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas žiūrėta (2017-10-24). Prieiga per internetą: https://e- seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.174850. 7 Sutartis dėl Konstitucijos Europai (2017-10-24). Prieiga per internetą: https://www.e- tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.7F74CD27F5BA 8 Birutė Pranevičienė, Darius Amilevičius, Žmogaus teisių samprata krikščionybėje ir utilitaristinėje pasaulėžiūroje, Mykolo Romerio universitetas, 2012. 9 Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius: VšĮ „Mūsų Saulužė“, 2005. 6 ir kt., tvirtino, kad gyvuoja prigimtinė ir pozityvioji teisės. Žmogaus teisės yra svarbesnės negu valstybės, nes jos prigimtinės ir valdžia negali jų riboti. 10 Iki šio laikotarpio, turbūt pačiu svarbiausiu žmogaus teises pabrėžiančiu dokumentu laikoma Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, atsiradusi po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789 m. Šioje deklaracijoje laisvė, nuosavybė, lygybė ir kitos nuostatos galioja iki šiol ir jomis vadovaujantis vėlesniu laiku, daugelis Europos valstybių patvirtino ir priėmė konstitucijas, tapusias svarbiais konstitucinio reguliavimo dokumentais šalių santvarkose. 11 Lietuvoje pirmą kartą žmogaus teisės paminėtos I-ajame Lietuvos Statute. Jo preambulėje sakoma, kad šis Statutas yra visiems pavaldiniams, kad ir kokio luomo jie būtų. O kitame, 9 str. paaiškinama, kad visi teisiami pagal tą pačią rašytinę teisę. 12 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija pabrėžė žmogaus teises specialiame skyriuje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m., žmogaus teisės buvo atkurtos pasiremiant Europos demokratinių valstybių patirtimi. Kovo 11 paskelbtame Akte “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ buvo pabrėžta, kad Lietuva savo piliečiams užtikrina žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Iki šių dienų žmogaus teisių svarba akcentuojama 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. 13 Kaip pastebi Jacek Salij, „jei žmogaus teisėms nesuteiksime kokio nors tvirto pagrindo, anksčiau ar vėliau tai sukels chaosą, kurio gali neišlaikyti net patys demokratijos pagrindai“ 14 , todėl iškyla esminė problema – laisvės taikymo problema. Piktnaudžiavimas laisve sudaro sąlygas skleistis moraliniam blogiui, socialiniam neteisingumui, taigi, bet kokia laisvės teisių veiklos erdvė turi būti subordinuota visuotinam gėriui. Jau Tomas Akvinietis pastebėjo, kad kiekvienas įstatymas yra nukreiptas į visuotinę gerovę 15 , o tai reiškia, kad žmonių veiksmams būdinga moralinė motyvacija. Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“ (Džiaugsmas ir viltis), pabrėžiama, kad “bendrasis gėris, tai yra visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą, šiandien tampa vis universalesnis, taigi teisėmis ir pareigomis susiejantis asmenį su visa žmonija.“ 16 10 Žmogaus teisių samprata. Lietuvos žmogaus teisių centras, 2017, [žiūrėta 2017-10-24]. Prieiga per internetą: http://manoteises.lt/enciklopedija/zmogaus-teisiu-samprata/ 11 Ten pat. 12 Ten pat. 13 Ten pat. 14 Jacek Salij OP, Tomistinės esė. Iš lenkų k. vertė M. Pašakinskienė ir kt.. Vilnius: Logos, 2000, p. 170. 15 Žr. Šv. Tomas Akvinietis, Apie įstatymus. Iš lotynų k. vertė G. Vyšniauskas. Vilnius: Logos, 2005, p. 33. 16 Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“. Kn.: Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Iš lotynų k. vertė V. Balčiūnas ir A. Tamošaitis. Vilnius: Aidai, 2001, nr. 26, p. 142. 7 Darbe analizuojamos problemos – įstatymai ir dorovė, jų tarpusavio santykiai krikščioniškuoju požiūriu susilaukė dėmesio ir kritinio vertinimo iš skirtingų pažiūrų visuomenės veikėjų. 2003 m, vykstant debatams dėl Europos Sąjungos konstitucijos, Šventasis Sostas išreiškė poziciją, pabrėždamas, kad konstitucijoje turi būti aiškiai apibrėžtas Bažnyčių ir tikinčiųjų bendruomenių statusas, krikščioniškos vertybės, kurių pagrindu formavosi Europa. Kad problema tebėra aktuali, patvirtina 2017 m. spalio pradžioje Europos intelektualų Paryžiuje pasirašytas viešas pareiškimas „Europa, kuria galime tikėti“. Pareiškime rašoma, kad „Tikroji Europa teigia vienodą kiekvieno asmens, nepaisant jo lyties, padėties ar rasės, orumą. Tai kyla iš krikščioniškų šaknų. Mūsų švelnios dorybės neabejotinai ateina iš krikščioniško paveldo: teisingumas, atjauta, gailestingumas, atleidimas, taikdarystė, artimo meilė. Krikščionybė sukėlė vyrų ir moterų santykių revoliuciją, įvertindama meilę ir abipusę ištikimybę beprecedenčiu būdu. Santuokos ryšys leidžia vyrui ir moteriai augti bendrystėje. Daugiausia aukojamės dėl sutuoktinių ir vaikų. Pasiaukojimo dvasia – dar vienas krikščionybės įnašas į Europą, kurią mylime.“ 17 Pareiškimą pasirašė britų filosofas ir daugelio knygų autorius Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton), prancūzų politologas Filypas Benetonas (Phillipe Bénéton), filosofai Rėmi Bragas (Rémi Brague) ir Šantal Delsol (Chantal Delsol), vokiečių filosofas – Robertas Špėmanas (Robert Spaeman), lenkų filosofas ir Europos Parlamento narys Ryšardas Legutko (Ryszard Legutko), vengrų filosofas ir Viktoro Orbano patarėjas Andrašas Lančis (András Lánczi), čekų politikas ir politinės teorijos tyrinėtojas Romanas Jochas, belgų filosofas ir teisininkas Matijas Storme (Matthias Storme), olandų istorikas ir rašytojas Bartas Janas Spriautas (Bart Jan Spruyt). Kitas svarbus įvykis, liudijantis problemos aktualumą, tai 2017 m. spalio 27 – 29 d. Vatikane vykusi konferencija „(Re)thinking Europe – (Per)mąstyti Europą. Krikščionių indėlis į Europos projekto ateitį“ 18 . Konferencijoje buvo pastebėta, kad Europos Sąjunga, pačia savo esme yra krikščioniškas projektas. Šioje konferencijoje dalyvavęs vyskupas Kęstutis Kėvalas kalbėjo, kad Europos projektas yra vilties projektas, kuris pasiteisino tuo, kad pasiekė savo tikslą taikos įtvirtinimu. Tačiau reikia siekti ne tik ekonominės, politinės vienybės, bet ir siekti vertybių vienybės. Ir čia dažnai išsiskiria požiūriai, turintys krikščionišką pagrindą, žmogaus prigimties vienodą sampratą, šeimos vertybes ir kitus dalykus. Apibendrindamas konferencijos rezultatus, vyskupas Kęstutis Kėvalas teigė, kad reikia į save pasižiūrėti „kitu kampu“, nes Lietuvoje dominuojanti kalbėjimo maniera „iš aukštai“, nacionaliniu lygmeniu gali prisidėti prie populizmo. Ir kad to nebūtų, konferencijoje pabrėžta, jog mums reikia ieškoti kalbėjimo būdo, kuris būtų suprantamas ir sekuliariai visuomenei. Jeigu bus 17 http://www.propatria.lt/2017/10/europos-intelektualu-paryziaus.html, 10 punktas. 18 http://lt.radiovaticana.va/news/2017/10/29/dialogas_vatikane_pokalbis_su_dalyviais_i%C5%A1_lietuvos/1345855 8 negalima krikščioniškas mintis ir vertybes išversti į kasdieninę kalbą, tai gali reikšti, kad mes iš viso neturėsime balso Europos Sąjungoje. O vis dėlto Europos Sąjunga, pačia savo esme yra krikščioniškas projektas. 19 Magistro baigiamajame darbe pasirinktas tyrimo objektas, tikslas ir keliami uždaviniai tikslo pasiekimui padės aiškiau apibrėžti visuomenėje susidariusios įtampos priežastis dėl negebėjimo atpažinti autentiškų Europos dorybių ir krikščioniškų šaknų. Tyrimo objektas – įstatymai ir žmogaus veikla dorovės požiūriu. Tyrimo tikslas – išanalizuoti krikščioniškąją įstatymų sampratą ir dorovinę žmogaus veiklą, įgyvendinant bendrąjį gėrį. Tyrimo uždaviniai. Tyrimo tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: 1. Apibūdinti Tomo Akviniečio įstatymų sampratą. 2. Atskleisti bendrojo gėrio subjektinę ir objektinę reikšmę žmogaus veikloje. 3. Išryškinti John Finnis lex naturalis sampratą kaip moralinės sferos matmenį. 4. Išanalizuoti gėrio ir teisingumo santykį įgyvendinant bendrąjį gėrį. 5. Išryškinti dorovinių galių svarbą „žmogiškajame įstatyme“. Ginamoji tezė – krikščioniška dorovės samprata yra vienas iš pagrindinių šaltinių, formuojančių vertybinius principus Europos teisėje. Tyrimo metodai. Tyrimas atliekamas interpretaciniu ir lyginamuoju mokslinės literatūros analizavimo būdu, fenomenologine įžvalga, istorine refleksija. Tipologiniu ir rekonstrukciniu metodais grupuojami ir modeliuojami skirtingi diskursai. 19 http://lt.radiovaticana.va/news/2017/10/29/dialogas_vatikane_pokalbis_su_dalyviais_i%C5%A1_lietuvos/1345855 9 1.ETIKOS IR TEISĖS DERMĖ TOMO AKVINIČIO ĮSTATYMO SAMPRATOJE 1.1. Tomo Akviniečio įstatymų klasifikacija Tomo Akviniečio (1215–1274), iškiliausio viduramžių mąstytojo, 1323 m. Bažnyčios paskelbto šventuoju, vėliau suteikiant „Angeliškojo Daktaro“ ir „Bažnyčios daktaro“ vardus, palikti darbai nekvestionuotinai reikšmingi filosofijos ir teologijos raidai. Popiežius Jonas Paulius II 1998 m. paskelbė encikliką „Fides et ratio“, kurioje pabrėžė „neblėstantį šv. Tomo Akviniečio minties naujumą.“ 20 Lietuvių filosofas prelatas Pranas Kuraitis (1883–1964), minint Tomo Akviniečio 700 metų gimimo sukaktį, pastebėjo, kad „kaskart labiau imponuoja Tomo Akviniečio gilus filosofinių pažiūrų pagrindimas, aiškus, be kompromisų ant objektyvizmo pamatų filosofijos sistemos statymas, visas mokslo ir kultūros sritis į sintezę suvedantis platus, gilus universalizmo žvilgsnis, kilnaus etinio idealizmo suderinimas su patyrimą pajėgiančia įvertinti metafizika, pagaliau aiškiai šviečią jo sistemoj orientacijos punktai reikalingai socialinei pažangai, sveikam visuomeniniam ir valstybiniam reformizmui.“ 21 Nemažą dėmesį Akvinietis skyrė etikos ir teisės santykiams. Apie įstatymus, prigimtinę teisę ir papročius diskusijos vyko ir antikoje. Platonas skelbia veikalą „Įstatymai“, kuriame pateikia idealios valstybės teoriją, akcentuojant, kad valstybės pagrindas yra gėrio ir teisingumo dermė. Aristoteliui „Teisingumas yra valstybės pradas, nes teismas, kuris sprendžia, kas teisinga, yra piliečių bendrijos nustatyta tvarka.“ 22 Taigi abiem filosofams, kaip pastebi J. Salij OP, „Svarbiausias kriterijus, nuo kurio turi priklausyti žmonių leidžiami įstatymai – tai teisingumas ir bendras gėris. Todėl įstatymus, kurie formaliai buvo paskelbti teisingais, mes galime kritikuoti tik tuo atveju, jeigu jie neatitinka šio kriterijaus.“ 23 Akvinietis, pasak M. Allard OP, įstatymą traktavo kaip „pagalbinį principą, padedantį žmonėms pasirinkti etiškai nepriekaištingą elgesio būdą“ 24 . Koncepciją apie įstatymus Akvinietis išdėsto Teologijos sumos pirmo tomo antroje dalyje (prima secundae) 90 – 108 klausimuose. Ši koncepcija yra svarbi teisės ir etikos teoretikams ir praktikams. Įstatymai – tai lyg kelio ženklai, kelionėje link Dievo. Įstatymo tikslas – atvesti žmones prie Dievo. Akviniečiui įstatymas yra praktinio proto įsakymas, kylantis iš Dievo, kuris gražiai nepriekaištingai valdo bendruomenę. Kaip rašoma Naujajame Testamente Laiške romiečiams (Rom 20 Popiežius Jonas Paulius II, Enciklika FIDES ET RATIO Katalikų Bažnyčios vyskupams apie tikėjimo ir proto santykį. Vilnius: Aidai, 2000, p. 43. 21 Pranas Kuraitis, Filosofijos raštų rinktinė. Chicago: Ateitis, 1990, p.134. 22 Aristotelis, Politika. Iš graikų k. vertė M. Strockis. Vilnius: Pradai, 1997, [1253a] p. 67. 23 Jacek Salij OP, Tomistinė esė. Iš lenkų k. vertė M. Pašakinskienė ir A. Narvilaitė. Vilnius: Logos, 2000, p. 153. 24 Maxim Allard OP, Akviniečio etinė įstatymo samprata. Iš anglų k. vertė G. Vyšniauskas. Kn. Šv. Tomas Akvinietis, Apie įstatymus. Iš lotynų k. vertė G. Vyšniauskas. Vilnius: Logos, 2005, p. 7. 10 2, 14–15) įstatymo reikalavimai įrašyti žmonių širdyse, ką parodo ir liudija žmonių mintys ir sąžinė, kurios teisina ar kaltina vieni kitus. Apaštalas Paulius įstatymus laikė proto vaisiumi ir išminties išraiška. Rašydamas apie įstatymo esmę, Akvinietis nagrinėja išorinius veiklos pradus, kad „į blogį kreipiantis išorinis pradas yra velnias, apie kurio gundymą kalbėta Pirmojoje knygoje (kl. 114), o į gėrį kreipiantis išorinis pradas yra Dievas, kuris mus moko įstatymu ir palaiko malone. Todėl pirmiau reikia kalbėti apie įstatymą, o vėliau apie malonę.“ 25 Kalbant apie įstatymo supratimą, Akvinietis teigia, kad reikia „apsvarstyti tris dalykus: pirma, įstatymo esmę; antra, įstatymų įvairovę; trečia, įstatymo padarinius“. 26 Traktato „Apie įstatymus“ pradžioje, Akvinietis svarsto įstatymo esmę, norėdamas pateikti įstatymo apibrėžimą. Tuo tikslu jis analizuoja keturias problemas: ar įstatymas yra tai, kas priklauso protui?; koks yra įstatymo tikslas?; kokia įstatymo priežastis? ir įstatymo paskelbimo reikšmė. Sprendžiant pirmą problemą, Akvinietis teigia, kad „įstatymas yra tam tikras veiklos matas ir taisyklė“ 27 , nes jo kilmė yra susijusi su veiklos saistymu atitinkanti žodį ligare (iš lex) – rišti. Tuo tarpu žmogus savo veiklą planuoja ir apsprendžia remdamasis protu. Taigi, pagal Akvinietį, žmogaus veiklos ir mato pagrindas yra protas: „žmonių veiklos taisyklė ir matas yra protas, kuriam priklauso žmonių veiklos pirmasis pradas [...]. Juk protui priklauso vesti į tikslą, kuris, pasak, Filosofo, yra pirmasis veiklos pradas.“ 28 Aristotelis, kuriuo rėmėsi Akvinietis, rašė: „Mat dorybė išsaugo mumyse veiklos pradą, o nedorybė jį sunaikina. Bet veikiant pradas yra į tikslą vedanti priežastis, kaip matematikoje – prielaidos“ 29 . Taigi pradmuo yra bet kurios giminės veiklą, nesvarbu gerą ar blogą, kreipianti priežastis. Analizuodamas visuomenę ir įstatymų priėmimą, Akvinietis pirmiausia nurodo, kad protas yra skiriamasis žmogaus požymis, kurio veiklai priklauso sprendimų priėmimas. Vadinasi, galime teigti, kad žmogaus veikla yra susijusi su tam tikromis taisyklėmis ir sprendimais, kurių priėmimui galią turi protas. Analogiškai Akvinietis apibrėžia įstatymą, lygindamas jį su tam tikra veikla, turinčia taisyklių nustatymo galią. Tokiu būdu Akvinietis daro išvadą, kad įstatymas yra tai, kas priklauso protui. Pateikdamas įstatymo apibūdinimą, Akvinietis analizuoja įvairias šiuo klausimu išsakytas nuomones. Atsakydamas į apaštalo Pauliaus teiginį, kad „savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą“ (Rom 7, 23), Akvinietis argumentuoja, kad įstatymas yra tam tikra taisyklė ir matas, todėl jis gali 25 Šv. Tomas Akvinietis, Apie įstatymus, Teologijos suma I-II, 90-97 kl. Iš lotynų k. vertė G. Vyšniauskas. Vilnius: Logos, 2005, p. 23. 26 Ten pat. 27 Ten pat, p. 25. 28 Ten pat. 29 Aristotelis, Nikomacho etika. Kn. Aristotelis, Rinktiniai raštai. Iš senosios graikų k. vertė J. Dumčius. Vilnius: Mintis, 1990, p. 200. 11 būti suprantamas dvejopai. Vienu atveju įstatymas yra proto kūrinys, kitu atveju – įstatymas tampa prievole ir žmogus turi vykdyti įstatymiškai įtvirtintas taisykles, t. y. protas tuo atveju dalyvauja įstatyme. 30 Atsakydamas į kritinį teiginį, kad įstatymas nėra kas priklauso protui, Akvinietis pateikia teorinio ir praktinio proto veikimo analizę. Teorinis protas veikia naudodamasis prielaidomis, silogizmais arba argumentais ir tada teikia apibrėžimus, o praktinis protas, pasinaudojęs teorinio proto apibrėžimais, savo veiklą taip pat grindžia silogizmais, tačiau remiasi juslių pateiktais duomenimis. Taigi abiejuose proto veiklose prielaidos siejamos su išvadomis, todėl Akvinietis, atsakydamas į kritiką, teigia, „tokios į veiklą nukreiptos bendrosios praktinio proto prielaidos turi įstatymo pagrindą.“ 31 Kritikuodamas teiginį, kad įstatymas priklauso ne protui, o valiai, Akvinietis atsako, kad „protas galią skatinti turi iš valios, nes kadangi kas nors nori tikslo, protas įsako tuos dalykus, kuriais siekiama tikslo. Bet tam, kad įsakytų dalykų atžvilgiu valia turėtų įstatymo prigimtį, reikia, kad ji būtų atitinkamai proto tvarkoma.“ 32 Analizuodamas įstatymo ir bendrojo gėrio santykį, Akvinietis teigia, kad protas yra žmogiškos veiklos pradas, nes kreipia į tikslą, o žmogaus veiksmų galutinis tikslas yra laimė. Todėl įstatymas turi būti susijęs su tuo, kas veda į laimę, kuri „yra tam tikras tik žmogui būdingas gėris.“ 33 Kadangi gėris iš prigimties traukia prie savęs, tai jis ir yra tikslas, kurio siekiama. Vadinasi, įstatymas yra nukreiptas į gėrį ir „labiausiai susijęs su bendruoju gėriu“ 34 . Todėl Akvinietis pritaria Aristoteliui, kuris Etikos penktojoje knygoje rašo, kad „teisingais laikome veiksmus, kurių tikslas yra sukurti ir išsaugoti laimę ir visa, kas ją sudaro, visai piliečių bendruomenei“ 35 , grįsdamas tuo, kad valstybė yra tobula bendrija 36 . Ieškodamas įstatymo priežasties, Akvinietis pabrėžia jo nukreiptumą į bendrąjį gėrį ir tai susieja su įstatymo leidyba: „ką nors kreipti į bendrąjį gėrį priklauso arba visai daugumai, arba kam nors visą daugumą pavaduojančiam. Todėl leisti įstatymą priklauso arba visai daugumai, arba viešam asmeniui, kurio pareiga rūpintis visa dauguma.“ 37 Įstatymų leidėjų veikla yra kontroliuojama, kaip jie vykdo įstatymus ir esant reikalui, leidėjai baudžiami. Kiekvienas žmogus gali dalyvauti įstatymo svarstyme, patarime, bet neturi galios priversti klausyti jo patarimų, kuriems įstatymo leidėjai nepritariama. 30 Žr. Šv. Tomas Akvinietis, Apie įstatymus, p. 27. 31 Ten pat, p. 29. 32 Ten pat. 33 Tomas Akvinietis, Suma prieš pagonis, III knyga, XXVII sk. [4]. Iš lotynų k. vertė G. Vyšniauskas. Žurn. „Logos“ 65, 2010, p. 89. 34 Šv. Tomas Akvinietis, Apie įstatymus, p. 33. 35 Aristotelis, Nikomacho etika, p. 146. 36 Žr. Šv. Tomas Akvinietis, Apie įstatymus, p. 33. 37 Ten pat, p. 35. 12 Apibūdindamas įstatymo paskelbimo reikšmę, Akvinietis rašo, „kad įstatymas gautų saistomąją galią, reikia, kad jis būtų taikomas žmonėms, kurie turi būti juo tvarkomi.“ 38 Kad įstatymas turėtų vykdomąją galią, piliečiai turi būti su juo supažindinami, todėl įstatymą būtina viešai paskelbti. Išnagrinėjęs keturis įstatymo požymius ir juos susiejęs, Akvinietis pateikė įstatymo apibrėžimą: „kuris yra ne kas kita kaip proto potvarkis dėl bendrojo gėrio, kurį tas, kuris turi rūpintis bendrija, paskelbė.“ 39 Akvinietis į įstatymą žiūri kaip į visatos valdymą, nes tikrasis įstatymas yra Dievo valia. Įstatymą jis skirsto į keturias rūšis, vadindamas atskirais įstatymais: amžinuoju, prigimtiniu, dieviškuoju ir žmogiškuoju. Dar Akvinietis kalba apie įstatymo iškreipimą arba geidulingumą, kuris pažeidžia protą ir neturi įstatymo prigimties. 40 Amžinasis įstatymas – tai dieviškosios išminties supratimas, kuris valdo visus veiksmus ir judėjimus 41 . Veiksmai, valdomi amžinojo įstatymo, yra nukreipiami į bendrąjį gėrį, kuris traktuojamas kaip visuma, todėl amžinasis įstatymas yra vienas, nedalomas 42 . Amžinasis įstatymas yra visų kitų įstatymų pradas ir pagrindas, nes yra dieviškojo valdymo planas, taigi „visi įstatymai, kiek jie dalyvauja teisingoje sampratoje, tiek kildinami iš amžinojo įstatymo.“ 43 Dievas visai gamtai ir žmogui įspaudžia teisingas veiklos gaires, kurios veda visus mūsų veiksmus prie numatyto tikslo. Prigimtinis įstatymas, tai „amžinojo įstatymo dalyvavimas protingame kūrinyje.“ 44 Toks amžinojo įstatymo dalyvavimas įspaudžia žmogaus prote žinojimą kas yra gera ir bloga ir kreipia veiksmus į tikslą. Todėl pirmasis prigimtinio įstatymo nurodymas žmogui yra tas, „kad gėrį reikia daryti ir juo vadovautis, o blogio – vengti.“ 45 Gėrio siekimas susijęs su polinkiais, todėl prigimtinio įstatymo nurodymų tvarka yra susieta su prigimtiniais polinkiais. Amžinasis įstatymas žmogui davė keturis pagrindinius polinkius: saugoti gyvybę, pratęsti giminę, pažinti Dievą, gyventi visuomenėje. 46 Be amžinojo ir prigimtinio įstatymo, Akvinietis pabrėžia būtinumą turėti dieviškąjį įstatymą. Šį požiūrį jis grindžia keturiomis priežastimis. Pirmoji priežastis yra ta, kad įstatymu žmogus nukreipiamas į tai, kad jis būtinai turi veikti atsižvelgdamas į galutinį tikslą ir jei tikslas neviršija prigimtinio žmogaus ribų, tai žmogui nereikėtų 38 Ten pat, p. 39. 39 Ten pat, p. 39. 40 Žr. ten pat, p. 71. 41 Žr. ten pat, p. 89. 42 Žr. ten pat. 43 Ten pat, p. 97. 44 Ten pat, p. 51. 45 Ten pat, p. 123–125. 46 Žr. ten pat, p. 125. 13 jokių kitų nuorodų siekiant palaimos. Bet jau kadangi žmogus nukreiptas į amžinąją palaimą, tai buvo svarbu, kad virš prigimtinio ir žmogiškojo įstatymo atsirastų Dieviškasis įstatymas, kuris nukreipė jį į tą galutinį tikslą. Antroji priežastis ta, kad žmogiški sprendimai yra nepatikimi. Žmonės yra skirtingi ir jų nuomonės, veiksmai yra įvairūs. Jie skirtingai sprendžia iškilusias problemas ir dėl to atsiranda skirtingi, net kartais priešingi įstatymai. Dieviškasis įstatymas ir buvo duotas, kad žmonės neišklystų iš savo sprendimų ką reikia daryti ir ko reikia vengti savo veikloje. Trečia priežastis ta, kad žmogus leidžia įstatymus, apie kuriuos jis pats gali spręsti savarankiškai. Tačiau žmogus sprendžia apie išorinę veiklą, nes ją mato, o kas vyksta vidiniame žmogaus pasaulyje, jis nemato. Tačiau dorybei reikia sustyguoto tobulumo, kad žmogaus veikla būtų teisinga 47 . Žmogiškasis įstatymas negali kontroliuoti kitų žmonių vidinių veiksmų, todėl buvo būtina, kad prie to prisiliestų Dieviškasis įstatymas. Ketvirta priežastis grindžiama Aurelijaus Augustino idėja, kad „žmogiškasis įstatymas negali nubausti arba uždrausti visų blogybių, nes jeigu siektų pašalinti visas blogybes, tai drauge pašalintų ir daug gerų dalykų bei pakenktų bendrajam gėriui, kuris būtinas žmogiškam bendravimui“ 48 . Dieviškuosius įstatymus Akvinietis dar skirsto į Senojo ir Naujojo Testamento įstatymus. Senojo Testamento įstatymas lyginamas „su auklėtojo globojamo vaiko padėtimi” 49 ir skirtas Dovydo tautai – žydams, kuriems grasinimais ir bausmėmis buvo pažadėta šventoji žemė ir dangiškasis gėris, kurį turėjo atverti Naujasis Testamentas. Tačiau izraelitai Naujojo Testamento nepriėmė, todėl jis buvo perduotas krikščionims kaip brandiems žmonėms, kurie laikosi įstatymo ne iš baimės, o iš meilės 50 . Dieviškasis įstatymas skirtas vesti žmones prie amžinosios laimės. Žmogiškasis įstatymas – tai žmonių kūrinys (įstatymai, normos, kodeksai, reikalavimai ir t.t.), kurio teisingumas priklauso nuo vadovavimosi amžinuoju ir prigimtiniu įstatymais. Žmogiškasis įstatymas, išreiškia žmonių pastangas gyventi ir veikti bendrai. Akvinietis į žmonių įstatymus žvelgia kaip į prevencinę priemonę, skatinančią žmones atkreipti dėmesį į problemas, kylančias dėl įstatymų nesilaikymo ir iš to išplaukančias pasekmes. Prigimtinio įstatymo neatitikimo žmonių įstatymams Akvinietis vadina įstatymo iškraipymu. Akvinietis, atkreipęs dėmesį į prevencinę žmogiškojo įstatymo paskirtį, nusako ribas, kurias žmogiškasis įstatymas negali peržengti. Jis teigia, kad įstatymas gali drausti ne būtinai visas blogas žmonių ydas, bet tik pačias pavojingiausias, nes bandymas įstatymu uždrausti viską, visuomenėje gali sukelti sumaištį. Akvinietis teigia, kad esant kritinėje situacijoje, kai gresia, jog įstatymo 47 Žr. ten pat, p. 59. 48 Ten pat, p. 61. 49 Ten pat, p. 63. 50 Žr. ten pat, p. 16. 14 laikymasis sukels labai didelę žalą visuomenėje ar žmonių santykiuose, asmuo gali nepaklusti įstatymui. Tačiau Akvinietis įspėja, jeigu situacija nėra kritinė, tai tik įstatymo leidėjas, turėdamas tam tikrą ribotą teisę, gali leisti kai kuriems visuomenės nariams nesilaikyti jo paties išleistų įstatymų. Kaip teigia G. Vyšniauskas, „ši teisė ir yra ribota, nes įstatymų leidėjas teisėtai gali padaryti išimtį tik tada, kai tai išimtis naudinga bendrajam gėriui. Jeigu jis daro išimtį neturėdamas tokio pagrindo, elgiasi arba nedorai, arba neprotingai.“ 51 Akviniečio įstatymų klasifikacija išryškina etinį aspektą, nurodantį piliečiams teisingą ir teisėtą veiklą, kuri grindžiama geriausiu Dievo-kūrėjo sukurtu ir valdomu pasaulio modeliu. 51 Gintautas Vyšniauskas, Įvadas. Kn. Šv. Tomas Akvinietis, Apie įstatymus, p. 21. 15 1.2. Prigimtinio įstatymo etika Tomo Akviniečio moralės filosofija yra vadinama prigimtinio įstatymo etika. Prigimtinio įstatymo samprata yra paveldėta iš antikos. Todėl, kaip pastebi Salij, teigti, kad ši samprata yra krikščioniškos prigimties, būtų neteisinga, nes „tokie garsūs prigimtinės teisės skelbėjai, kaip dramaturgas Sofoklis (496-406), gydytojas Hipokratas (460-377), filosofai Platonas (427-347), Aristotelis (384-322) arba Ciceronas (106-43), gyveno ikikrikščioniškoje eroje ir jiems negalėjo rūpėti Bažnyčios įtakos stiprinimas“. 52 Platonas ir Aristotelis pripažino, kad vieni įstatymai yra susitarimo dalykas ir yra skirtingi įvairiose šalyse, o kiti įstatymai yra bendri ir vienodi visose šalyse. Tie įstatymai, kurie yra visiems bendri, kyla iš bendros prigimties. Platonui žmogaus prigimtis reprezentuoja universalią kosmoso tvarką ir tai lemia, M. Radžvilo pastebėjimu, tai, jog „visuomenė, atspindėdama ją sudarančių žmonių prigimtį, reprezentuoja tam tikrą kosmoso tvarkos struktūrą.“ 53 Kosmosas Platonui yra gyva būtybė, turinti protą, sielą ir kūną, be to, yra tik vienas. 54 Demiurgas, sukūręs kosmosą ir astralinius dievus, žmogaus kūrimą patiki dievams: „jei šios būtybės atsiras ir gaus gyvybę iš manęs, jos prilygs dievams. Todėl, idant jos būtų mirtingos ir Visybė išties taptų Viskuo, pagal savo prigimtį imkitės kurti gyvas būtybes, pamėgdžiodami mano pajėgumą, kurio dėka atsiradote jūs patys.“ 55 Nemirtingąjį sielos pradą kuria pats Demiurgas, o mirtingąjį – dievai. Nemirtingasis pradas žmones kreips sekti teisingumu. M. Radžvilo teigimu, „Žmogaus prigimties kaip kosminės tvarkos reprezentanto statusas lemia tai, jog Platono valstybės koncepcija yra ne tik mikrokosminė, bet ir makroantropologinė, kadangi žmogaus prigimties tipų realizavimas sutampa su ta valstybės politine ir socialine tvarka, kuri, anot Platono, yra kosmologiškai pagrįsta.“ 56 Aristotelis iš Platono perėmė Dievo ir sielos idėjas, tačiau kiek kitaip apibūdina žmogų, teigdamas, kad jis iš prigimties yra politinis gyvūnas 57 . Toks žmogaus apibrėžimas leidžia teigti, kad žmogaus prigimtis yra bendruomeniška, t. y. žmogaus prigimtis yra susijusi su politine bendrija. Pasak M. Radžvilo, tai reiškia, kad „Žmogaus prigimtis, kaip tam tikra išorinė duotybė, ir šiuo atveju yra pamatinė valstybės galimybės sąlyga, nes ja antropologiškai pagrindžiamas politinės bendruomenės būtinumas.“ 58 52 Jacek Salij OP, Tomistinė esė. Iš lenkų k. vertė M. Pašakinskienė ir A. Narvilaitė. Vilnius: Logos, 2000, p. 152. 53 Mantas Radžvilas, „Politinės filosofijos modernizacija kaip žinojimo sistemų kaita: teorinio modelio ir gyvenamojo pasaulio inversijos logika”. Logos 66, 2011, p. 190. 54 Žr. Platonas, Timajas. Kn. Platonas, Timajas. Kritijas. Iš graikų k. vertė N. Kardelis. Vilnius: Aidai, 1955, p. 66–69. 55 Ten pat, p. 81. 56 Mantas Radžvilas, „Politinės filosofijos modernizacija kaip žinojimo sistemų kaita: teorinio modelio ir gyvenamojo pasaulio inversijos logika”, p. 191. 57 Žr. Aristotelis, Politika. Iš senosios graikų k. vertė M. Strockis. Vilnius: Pradai, p. 66. 58 Mantas Radžvilas, „Politinės filosofijos modernizacija kaip žinojimo sistemų kaita: teorinio modelio ir gyvenamojo pasaulio inversijos logika”, p. 192. 16 Platono ir Aristotelio koncepcijose žmogaus prigimtis yra suprantama kaip universalios kosmoso tvarkos atspindys. Todėl Aristotelio politinės bendrijos koncepcija yra paremta tvarkos modeliu, kur „Teisingumas yra valstybės pradas, nes teismas, kuris sprendžia, kas teisinga, yra piliečių bendrijos nustatyta tvarka.“ 59 Stoikų filosofijoje prigimtinis įstatymas virsta svarbia universalistinės etikos sąvoka 60 . Tarptautinė teologijos komisija pastebi, kad kas atitinka prigimtį tiek biologiniu, tiek racionaliu pagrindu, tas yra geras ir darytinas, todėl žmogus visada privalo gyventi pagal prigimtį. „Toks imperatyvas suponuoja amžinąjį įstatymą, dieviškąjį Logos, glūdintį ir kosmose, paženklintame racionalumo, ir žmogaus prote. Tad Ciceronui įstatymas yra „aukščiausiasis protas“, įdėtas į prigimtį, nurodančią, kas darytina, ir draudžiančią priešinga. Prigimtis ir protas yra du šaltiniai pamatiniam etiniam įstatymui, kuris yra dieviškosios kilmės, pažinti.“ 61 Romėnų politikas, filosofas, retorikas Ciceronas, studijavęs Platono akademijoje, susipažinęs su stoikų idėjomis, plėtojo prigimtinio įstatymo koncepciją. Veikale Apie Valstybę jis rašo, kad „Prigimtinį įstatymą nustato teisingas protas, kuris yra vieningas su gamta, kuris yra visiems žmonėms bendras, kuris turi tvirtą, pastovų pavidalą, kuris sužadina pareigą per paliepimą, kuris sulaiko nuo blogio per draudimą. Jis netampa kitoks Romoje, kitoks Atėnuose, kitoks šiuo metu ar vėliau, ir tautos kiek šį įstatymą priima kaip amžiną ir nekintamą, yra pajungtos jo visuotinumui, ir tampa šis įstatymas tarsi virš visų iškilęs bendrasis mokytojas ir valdovas: Dievas, kūrėjas, teisėjas, įstatymo autorius. Kas šiam įstatymui nepaklūsta, bėga pats nuo savęs, jis yra tas, kuris išsižada žmogiškos prigimties, ir todėl patiria sunkiausią bausmę“ 62 Akvinietis, perėmęs šias idėjas, išanalizavęs Bažnyčios Tėvų, Aurelijaus Augustino, Boetijaus traktatus, susipažinęs su teologų svarstymais, pateikia prigimtinio įstatymo sampratą, teigdamas, kad „prigimtiniam įstatymui priklauso tai, į ką žmogus iš prigimties linkęs; iš šių polinkių žmogui būdingas tas, kad jis veiktų vadovaudamasis protu“ 63 . Aiškindamas prigimtinio įstatymo esmę, Akvinietis pabrėžia, kad jai priklauso „Dievo šviesos atspaudas mumyse“ 64 , kurio pagalba atpažįstame kas yra gera ir bloga. Todėl, daro išvadą Akvinietis, „prigimtinis įstatymas yra ne kas kita, kaip amžinojo įstatymo dalyvavimas protingame kūrinyje.“ 65 59 Aristotelis, Politika, p. 67. 60 Žr. „Visuotinės etikos paieška: naujas požiūris į prigimtinį įstatymą“. Tarptautinė teologijos komisija, 2009-05-20, Vertė „Bažnyčios žinios“. 1.2.21. [žiūrėta 2018-03-14]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!