Trumpai apie Europos Sąjungą (ES)

 TRUMPAI APIE EUROPOS SĄJUNGA Europos Sąjunga (sutrumpintai - ES) - dvidešimt penkių šalių ekonominė bei politinė sąjunga. 12-oje ES šalių galioja bendra valiuta - Euras. Bendras Europos Sąjungos šalių gyventojų skaičius - 455 mln. Europos sąjunga turi daug funkcijų, iš kurių svarbiausios yra bendrosios rinkos, kuri susideda iš muitų sąjungos, vieningos valiutos (nors kai kurios šalys išlaikė savo valiutą), bendros žemės ūkio politikos ir bendros žuvininkystės politikos, palaikymas. ŠALYS NARĖS Airija, Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Jungtinė Karalystė, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija. PAGRINDINĖS ES INSTITUCIJOS Pagrindinis straipsnis Europos Sąjungos institucijos • Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos yra šios: • Europos Parlamentas (renkamas valstybių narių tautų); • Europos Sąjungos Taryba (atstovaujanti valstybių narių vyriausybėms); • Europos Komisija (vykdomoji institucija); • Europos Teisingumo Teismas (užtikrinantis teisės laikymąsi); • Audito Rūmai (kontroliuojantys kaip tvarkomas Europos Sąjungos biudžetas). Europos Vadovų Taryba (kurią sudaro visų ES šalių narių valstybių ir vyriausybių vadovai) teisiškai nėra institucija, tačiau ji nustato pagrindines ES raidos kryptis. ESMINIAI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS SISTEMOS BRUOŽAI Europos Bendrijos ir jų pagrindu įkurta Europos Sąjunga (ES) pagal savo pobūdį yra precedento neturinti viršnacionalinė organizacija, todėl ir jos sukurta teisės sistema iš esmės skiriasi tiek nuo nacionalinių teisės sistemų, tiek nuo universalių tarptautinių organizacijų kuriamos teisės sistemos, tiek ir nuo tarptautinės teisės sistemos. Kaip pripažįsta autoritetingi teisininkai ir rodo Europos Teisingumo teismo (ETT) praktika bei Steigimo sutartimis (toliau Sutartys) šiai sistemai suteikta charakteristika, ES teisė sudaro sui generis teisės sistemą, t. y. savarankišką teisės sistemą, kuri turi tik jai būdingų savybių. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS UŽDAVINIAI Kitaip negu nacionalinė teisės sistema, kurios paskirtis yra reguliuoti visus visuomeninius santykius, kuriems reikalingas teisinis reglamentavimas, ES teisė reglamentuoja tik tam tikrus Europos Bendrijų sutartimis konkrečiai apibrėžtus santykius. Iš pradžių tai buvo išimtinai ekonominiai santykiai, tačiau, plečiantis Europos Bendrijoms ir Europos Sąjungai bei kartu ir pastarosios teisei, teisinio reglamentavimo objektu tapo ir kiti santykiai. Išsiaiškinti ES teisės reglamentuojamus santykius pirmiausia padeda straipsniai, numatantys bendrus Europos Sąjungos ir Europos Bendrijų tikslus: ES sutarties 2 straipsnis2, nustatantis ES tikslus, bei Europos Bendrijos (EB) sutarties 3 straipsnis, numatantis EB veiklos kryptis. Antra, šiuos straipsnius detalizuoja tam tikri straipsniai, kurie numato tiek ES, tiek EB uždavinius bei veiklos kryptis konkrečiose srityse. Trečia, norint pasiekti kiekvienos konkrečios srities tikslų, Sutartyse yra numatoma tam tikra veikla ir jos įgyvendinimo būdai. Pvz., EB sutarties 2 straipsnyje įvardijamas vienas iš Bendrijos tikslų: skatinti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir jos kokybės gerėjimą. Sutarties XIX skyriuje Aplinkos apsaugaì šis tikslas detalizuojamas nurodant tokius uždavinius, kaip antai, saugoti įmonių sveikatą, racionaliai naudoti gamtos išteklius ir kt., taip pat nustatant šių uždavinių įgyvendinimo pagrindinius principus (174 straipsnis). Ir galiausiai EB sutarties 175 straipsnyje nurodoma, kokio pobūdžio priemones, kurios ES institucijos ir pagal kokias procedūros taisykles gali priimti aplinkos apsaugos srityje. Tokiu būdu per šią trijų grandžių struktūrą galima išsiaiškinti, ar konkreti visuomeninių santykių sritis priklauso, ar gali priklausyti ES teisės reglamentavimo sričiai. Man teko išnagrinėti Europos Sąjungos nuosavybės teisę. NUOSAVYBĖS TEISĖ EB Sutarties 222 straipsnyje įtvirtina, kad ,,ši sutartis” niekaip neriboja valstybių narių normų, reguliuojancių turto nuosavybės sistemą". Nepaisant to, netrukus paaiškėjo, jog gali kilti prieštaravimas tarp EB Sutarties 30 ir 36 straipsniuose įtvirtinto draudimo priimti priemones, ekvivalentiškas kiekybiniams apribojimams, prekiaujant tarp valsrybių narių, ir apribojimų importui bei eksportui tarp valstybių narių, kuriuos nustato patys prekybininkai remdamiesi intelektinės bei pramoninės nuosavybės teisėmis. Teismas pradedant pirmosios bylos 78/70 Deutsche Crammophon prieš Metro-SB-Grossmarkte (Deutsche Grammop-hon v Metro-SB-Grossmarkte)287 sprendimu dėl pramoninių nuosavybių teisių išreiškė savo nuostatą, kad ne pačios pramo­ninės nuosavybės teisių egzistavimas gali prieštarauti Sutarčiai, o ir įgyvendinimas. Remdamasis šiuo skirtumu Teismas išreiškė nuomonę, kad reikia apsaugoti teisės ,,specifinį turinį", apibūdinamą kaip į prekės ženklo, arba patento, ar panašios teisės savininko teisę pirmą. kartą išleisti į apyvartą prekės, ginamas patentu ar prekės ženklu. Tačiau, kai patento ar prekės ženklo savininkas pateikia Bendrijos rinkai prekę ar tai padaroma jam sutinkant, jis negali naudotis lygiagrečiais patentais ar prekių ženklais kitose valstybėse narėse siekiant užkirsti kelią prekių perpardavimui. Kitaip tariant, nuo 1970-ųjų pradžios, turintys intelektinės ir pramoninės nuosavybės teises privalėjo traktuoti Bendriją, kaip vieningą rinką. Galima įžvelgti paralelę tarp tokio Sutarties nuostatų interpretavimo ir bendrojo nuosavybės teisių apsaugos principo plėtros Bendrijos teiseje ta prasme, kad nors nuosavybės teisės iš principo ir. turi buti gerbiamos, bet dėl platesnių Bendrijos interesų tų teisių įgyvendinimas gali būti apribotas. BENDRO PRINCIPO PLĖTOTĖ Nuosavybės teisių pripažinimo bendruoju Bendrijos teisės principu pagrindus galima rasti Byloje 44/79 Hauer pries Lang Rheinland-Pfalz (Hauer v Lang Rheinland-Pfalz)', nors Neustadt an der Weinstrasse Verwaltungsgericht (Administracinis teismas) paties principo dviejuose Europos Teismui pateiktuose klausimuose tiesiogiai neįvardijo. Šios bylos priešistorė yra 1975 m., kai ponia Hauer kreipėsi į tos Žemės valdžios institucijas prašydama leidimo savo žemėje, Bad Durkheime, augintti vynmedžius. Toks leidimas prieš keletą dienų buvo išduotas vienos iš kaimynystėje esančios žemės savininkams. Pagal tam tikrą Vokietijos įstatymą vynmedžius buvo leidžiama auginti tik tam tinkama pripažintoje žemėje, taigi Žemės valdzios institucijos 1976 m. sausio mėn. moters prašymą atmete dėl jos že­mės netinkamumo. Tą patį menesį p. Hauer pateikė oficialų skundą dėl tokio priimto sprendimo, o 1976 m. spalio mėn. skundas buvo atmestas ne tik dėl žemės netinkamumo, bet ir remiantis Tarybos reglamentu 1162/76 dėl priemonių, skirtų priderinti vynmedžių auginimą prie rinkos reikalavimų, kuris tuo metu kaip tik buvo priimtas, ir uždraudė naujai sodinti visas vynmedžių rūšis bei išduoti leidimus tokiems naujiems sodinimams. Po to p. Hauer inicijavo bylos nagrinėjimo procesą vietos administraciniame teisme. Teisminio proceso metu Žemės val­džios institucija pabrėžė, kad norėtų išduoti leidimą remiantis Vokietijos įstatymais, jei būtų pasibaigęs Reglamento 1162/76 draudimas sodinti naujus vynmedžius. Beje, derėtų pažymėti, kad tuo metu, kai Europos Teismas priėmė sprendimą, draudimo galiojimas buvo pratęstas iki 1979 m. gruodžio mėn. pa-baigos. Taigi vienintelė p. Hauer likusi kliūtis buvo minėtas Reglamentas, ir todėl jos vardu buvo teigiama, jog jis jai netaikytinas, nes prašymą, ji padavė dar prieš Reglamento įsigaliojimą, ir kad bet kuriuo atveju Reglamentas prieštaravo įvairioms Vokietijos Pagrindinio įstatymo nuostatoms. Taciau Verwalrungsgericht (Administracinis teismas), kreipdamasis į Europos Teismą,prašė išaiškinti Reglamento interpretavimą, o ne ginčijo jo galiojimą. Visų pirma, jis klausė, remdamasis p. Hauer teiginiu, ar draudimas sodinti naujus vynmedžius taikomas prašymams dėl leidimo auginti vynmedžius suteikimo, paduotiems iki Regla­mento jsigaliojimo, ir, antra, ar jis taikytinas visuotinai, t. y. nepriklausomai nuo to, ar konkreti žemė buvo pripažinta tinka­ma vynmedžius auginti pagal Vokietijos įstatymus. Teismas gana greitai rado atsakymus į abu klausimus ir nusprendė, kad Reglamento draudimai is tikrųjų taikomi prašy­mams dėl leidimo auginti vynmedžius suteikimo, paduotiems iki jo įsigaliojimo, ir nepriklausomai nuo konkrečios žemės pobūdžio. Toks sprendimas atskldeidė tikrąją dalyko esmę. Savo kreipimęsi dėl išaiškinimo Verwaltungsgericht (Administracinis teismas) pabrėžė, kad tuo atveju, jei Reglamentas turetų būti būtent taip aiškinamas, Vokietijoje jis negalėtų būti taikomas,nes prieštarautų Vokietijos Pagrindinio įstatymo 12 ir 14 straipsniams, kuriuose įtvirtintos nuosavybės teisės ir teisė tęsti verslą. Taigi Teismas vėl susidūrė su Bendrijos teisės ir Vokietijos Pagrindinio įstatymo principų santykio problema, kuri buvo iškilusi Internationale Handelsgesellschtaft ir Nold bylosc. Skirtingos šio klausimo sprendimų formuluotės abiejose bylose neigiama pirmojoje ir teigiama antrojoje - buvo pakartotos ir sujungtos. Perfrazuodamas savo sprendimą Internationale Handelgesellchaft byloje Teismas akcentavo, kad klausimas, ar Bendrijos aktas pažeidė pagrindines teises, gali būti sprendžiamas tik pa­čios Bendrijos teisės ribose, nes jei butų remiamasi vienos kon­krečios valstybės narės įstatymų ar konstitucinės sistemos kriterijais, tai neigiamai atsilieptų Bendrijos teisės vientisumui ir efektyvumui. Kita vertus, Teismas susilaikė nuo aiškaus pakartojimo, kad “Bendrijos priemonės galiojimas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!