Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas

Įvadas Darbo aktualumas. Naujos komunikavimo galimybės vis labiau do­mina įvairiausius informacijos vartotojus. Vals­tybės, savivaldos institucijos, verslo įmonės ir pa­vieniai asmenys, teikdami informacines paslau­gas, naudodamiesi intemeto svetainėmis, siųsda­mi ir gaudami elektroninius laiškus, įgyvendin­dami elektroninius atsiskaitymus, vykdydami įvai­rias rinkotyros akcijas, naudoja (renka, kaupia, apdoroja ir platina) informaciją, kartu ir duome­nis apie fizinius bei juridinius asmenis. Šalies in­formacinių sistemų duomenų bazėse kaupiama daugybė informacijos, kurios didelę dalį sudaro asmens duomenys. Internete platinama reklami­nė informacija, prašoma užpildyti įvairias anke­tas, siūlomos paslaugos ar prekės. Šioje aplinko­je egzistuoja ir toliau tobulinamos naujos veiks­mingos techninės automatizuoto informacijos rinkimo priemonės, leidžiančios surasti, perskai­tyti, pakeisti, redaguoti ar sunaikinti informaciją, keliaujančią intemeto kanalais. Tai iliustruoja plačiai žinomi faktai, kad informacijos ieškos sis­temos („Altą Vista", „HotBot", „Infoseek" ir ki­tas) gali surasti bet kokį žodį bet kuriame iš kelių dešimčių milijonų WWW puslapių. Atsiranda reali galimybė informacinių sistemų duomenų bazėse sukaupti daugybę informacijos ir apie tai neinformuoti jos savininko. Taigi dirbdami in­ternete mes ne tik gauname ar perduodame in­formaciją, bet kartu sudarome realią grėsmę ne­sankcionuotai naudotis mūsų asmeniniais duo­menimis, privačia informacija, juos analizuoti, grupuoti, sisteminti. Per pastaruosius mėnesius buvo kreiptasi į nacionalines konkurencijos institucijas Italijoje (2009 m. rugpjūčio mėn.), Vokietijoje (2010 m. sausio mėn.) ir Prancūzijoje (2010 m. vasario mėn.), kad šios ištirtų, ar įmonės „Google“ veikla nėra piktnaudžiavimas savo dominuojančia padėtimi reklamos internete srityje, nes daugelis įmonių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos įmonė „Foundem“, Vokietijos įmonė „Ciao“ ir Prancūzijos įmonė „ejustice.fr“ pateikė skundus šiuo klausimu. Komisija, savo ruožtu, neseniai pranešė, kad ištirs šiuos skundus, tačiau kol kas oficialaus tyrimo nepradės. Abejonių sukėlė paieškos sistemos siūlomų paieškos rezultatų neutralumas ir jos atliekamas reklamos valdymas. „Google“, kaip paieškos sistemos, galimybės, iš tiesų, sukuria jai išskirtinę tikslių duomenų apie auditoriją ir tiklalapių naudojimą bazę. Taigi „Google“ turi didelį jautrių ir asmeninių duomenų apie internautus kiekį ir tai neramina daugelį ES piliečių. JK Duomenų rinkimo apsaugos tarnyba (angl. Information Commissioner's Office (ICO)) pritarė Vokietijos duomenų rinkimo apsaugos institucijai, kuri jau anksčiau kritikavo sistemą „Google Street View“ dėl informacijos apie privačių bevielių tinklų vietą ir laikmenos prieigos kontrolės (MAC) adresų kaupimo. Tai kelia realią riziką, nes „Google“ galėtų piliečiams nežinant susieti gautus duomenis su teikiant paslaugas internetu surinktais MAC adresais ir nustatyti interneto vartotojų rinkodaros profilį. Atsižvelgdamas į tai, Europos Parlamentas prašo Komisijos atsakyti į šiuos klausimus: 1. Atsižvelgiant į tai, kad trijose valstybėse narėse nacionalinėms konkurencijos institucijoms buvo pateikti skundai, ar Komisija nemano, kad ES lygmeniu būtina pradėti oficialų tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi interneto reklamos rinkos srityje? 2. Įgyvendinant Direktyvos 95/46/EB(1) atnaujinimo politiką, kokia yra Komisijos pozicija interneto identifikatorių pripažinimo asmeniniais duomenimis klausimu? 3. Ar Komisija mano, kad yra prasminga ir įmanoma, atsižvelgiant į teritorialumo problemas, priimti teisės aktą ES lygmeniu, kad būtų galima išspręsti asmeninio gyvenimo rinkimo apsaugos ir interneto reklamos klausimus? Darbo objektas – neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas. Darbo tikslas – Ištirti neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo kriminalizavimo problemas Darbo hipotezė. Tinkamai atskleisti pagrindines problemas, susijusias su neteisėtu asmeninės informacijos rinkimu galima nustačius bei tinkamai įvertinus neteisėto asmeninės informacijos rinkimo kriminalizavimo Lietuvoje galimus va­riantus. Darbo uždaviniai: 1. Ištirti neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo kriminalizavimo problemas. 2. pateikti baudžia­mosios atsakomybės už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą tobulinimą Lietuvo­je. 3. išanalizuoti neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo samprata; 4. atskleisti pagrindines problemas, susijusias su neteisėtos prieigos prie asmeninės informacijos vertinimu, pateikti neteisėto asmeninės informacijos rinkimą kriminalizavimo Lietuvoje galimus va­riantus. Darbe naudojamas lyginamosios, sisteminė ir loginės analizės bei kiti metodai. Analizuojant asmeninės informacijos rinkimo kriminalizavimo teisinius aspektus, naudojamasi užsienio valstybių doktrina bei periodine literatūra. Numatoma darbo struktūra. Darbo dėstomąją dalį sudaro tris skyriai. Pirmame atskleidžia­mos teisinės problemos, susijusios su neteisėtos asmeninės informacijos rinkimo vertinimu, taip pat analizuojama tokios prieigos kriminalizavimo praktika kai kuriose užsienio valstybėse. Antroje darbo dalyje nagrinėjamos tarptautinių (regioninių) dokumentų nuostatos bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatos dėl neteisėtos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo. Darbo pabaigoje formuluojamos išvados. 1.Baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą – teoriniai aspektai 1.1.Baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą samprata Asmeninis gyvenimas - žmogaus gyvenimo sritis. Būdingas tam tikras aktyvumo ritmas (darbas, poilsis, pvz., miegas). Asmeninį gyvenimą sudaro rutininiai reikalai (reguliariai atliekami pasikartojantys veiksmai, pvz., kėlimasis, prausimasis, valgymas) bei įvykiai, darbai, laisvalaikis, šventės. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnis (Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) skelbia: 1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. 2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.1 1981 metais Europos Taryba priėmė Asmens apsaugos ryšium su automatizuotu personalinių duomenų apdorojimu Konvenciją [Konvencija, 1981]. Konvencijoje akcentuojama, kad Europos Sąjungos valstybėse nėra vieningos įstatyminės bazės, užtikrinančios asmens duomenų apsaugą elektroninėje erdvėje. Kompiuteriniai tinklai leidžia vartotojams pasiekti kitų valstybių duomenų bazes ir jas susieti. Tokioje aplinkoje būtinos bendros fundamentalios taisyklės, kurios užtikrintų vieningas informacijos subjektų teises ir garantijas. Konvencijoje apibrėžti pagrindiniai vieningos duomenų apsaugos principai, formalizuotas informacijos tarp valstybių perdavimas, numatyta tarpusavio pagalba Konvencijos vykdymui, Konvencijos vykdymui numatyta įkurti konsultatyvinį komitetą.2 1995 metų spalio 24 dieną Europarlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 95/46/EC dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo [Direktyva, 1995]. Direktyvoje numatytos bendrosios įstatyminės asmens duomenų apdorojimo normos: • Duomenų kokybės užtikrinimo principai. • Duomenų apdorojimo legitimizacijos kriterijai. • Ypatingos apdorojimo kategorijos. • Reglamentuota duomenų subjektui perduodama informacija • Numatytos subjekto teisės pasiekti duomenis. • Numatytos išimtys ir apribojimai, kai Direktyvos galiojimas atskiroje valstybėje gali būti ribojamas. • Numatytos duomenų subjekto teisės prieštaravimui. • Įteisintas apdorojimo konfidencialumas ir apsaugą • Numatytos teisinės apsaugos priemonės, atsakomybė ir sankcijos. • Numatytos duomenų perdavimo trečiosioms šalims sąlygos. • Aptarti elgsenos kodeksai, kuriuos rekomenduojama priimti šalims -dalyvėms, siekiant pilniau realizuoti nacionalinius šalies ypatumus. • Numatytas priežiūros organas ir individuumų apsaugos jų personalinių duomenų apsaugos aspektu darbo grupė. • Numatyta bendrijos priimamų priemonių realizacija.3 1997 metų gruodžio 15 dieną Europarlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 97/66/EC dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje [Direktyva, 1997]. Šioje Direktyvoje akcentuojamas personalinių duomenų konfidencialumas ir asmeninio gyvenimo neliečiamumas. Naujos telekomunikacinės paslaugos (užsakomosios TV ir video programos, interaktyvi televizija ir kt.) turi būti diegiamos užtikrinant, kad atskiro konkrečios šalies piliečio asmeninis gyvenimas netaps išorinės įtakos objektu.4 Išsivysčiusios ekonomikos šalyse (JAV, Europos Sąjungoje) asmens duomenų apsaugos problemoms skiriamas ypatingas dėmesys, nes tai yra esminė visuotinių žmogaus teisių įgyvendinimo bei įtvirtinimo dalis. Šią svarbią sritį reguliuojantys juridiniai aktai yra priimti daugelyje pasaulio valstybių. Per pastaruosius dvidešimt metų buvo sukurta virš dvidešimt penkių nacionalinių normatyvinių aktų asmens duomenų apsaugos srityje. Šie aktai buvo papildomi ir tobulinami, įvertinant spartų telekomunikacijų vystymąsi bei interneto plėtrą. Patys naujausi arba atnaujinti teisiniai aktai plačiau detalizuoja asmens duomenų rinkimo, saugojimo, apdorojimo bei naudojimo aspektus interneto aplinkoje. Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą (teisė į privatų gyvenimą) yra viena iš konstitucinių žmogaus teisių, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis. Ši teisė pagal jos įteisinimo laiką priskirtina prie vadinamųjų trečiosios kartos teisių todėl, kad daugelyje šalių buvo įtvirtinta žymiai vėliau nei socialinės, ekonominės ar politinės teisės. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ši teisė priskirtina prie ypatingų fizinių asmenų civilinių teisių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Antrosios knygos antrasis skyrius). Besiplėtojant techniniam progresui ir kuriantis žinių visuomenei, atsirado nepalyginti didesnių galimybių, kartu ir poreikio įsiveržti į asmens privatų gyvenimą. Atsiradus naujoms bendravimo galimybėms (radijui, televizijai, internetui, skaitmeniniam radijui ir televizijai), žmogaus privatus gyvenimas tampa labiau pažeidžiamu. Šiuo metu tesės į privataus gyvenimo neliečiamumą įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja tiek privatinės, tiek viešosios (administracinės, konstitucinės, baudžiamosios ir kt.) teisės normos.5 Nors žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra aktuali ne tik konstitucinės teisės, bet ir kitų teisės šakų (civilinės, administracinės, baudžiamosios ir kt.) požiūriu, Lietuvos teisinėje literatūroje šios teisės kai kurie aspektai po truputį pradėti nagrinėti tik pastarąjį dešimtmetį. Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 9 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos tik Baudžiamojo proceso kodekso numatytais atvejais ir tvarka. Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą yra numatyta Baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalyje, tas kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų.6 Šiame Baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalyje galime išskirti tokias sankcijas: 1) viešieji darbai, jų atlikimo laiką nustato teismas, skirdamas bausmę, tačiau šis laikas negali būti ilgesnis nei 480 valandų, kai bausmė skiriama už nusikaltimą, ir 240 valandų, kai bausmė skiriama už baudžiamąjį nusižengimą. 2) bauda šiame straipsnyje bus skiriama iki 100 MGL dydžio, nes pagal Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 3 dalį nustatoma, kad tai yra nesunkus nusikaltimas, kadangi neviršija trejų metų laisvės atėmimo. 3) laisvės apribojimas gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų . 4) areštas pagal šio kodekso 49 straipsnio 3 dalį nustatomas už nusikaltimą nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų, o už baudžiamąjį nusižengimą – nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto. 5) laisvės atėmimas iki dviejų metų. Neteisėtas iškeldinimas bei įkeldinimas yra šių veiksmų atlikimas be teisėto pagrindo. Šiuos klausimus reguliuoja Civilinio proceso kodekso 767, 768, 769 straipsniai, numatantys iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų arba įkeldinimą į jas pagal teismo sprendimą, taip pat iškeldinimą pagal prokuroro sankciją. Pagal teismo sprendimą iškeldinami iš būsto tik tie asmenys, kurie nurodyti vykdomajame rašte ir dalyvaujant iškeldinamajam. Numatomos ir iškeldinimo priverstine tvarka sąlygos. Atitinkamai reguliuojamos ir įkeldinimo sąlygos. Tokią sankciją įvykdo teismo antstolis per septynias dienas nuo jos įteikimo iškeldinamajam, o neatidėliotinais atvejais – nedelsiant. Prireikus iškeldinama su policija.7 Kitokie veiksmai, pažeidžiantys asmens būsto neliečiamybę – tai poėmio darymas grubiai pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso 147, 148, 149, 150 str, reikalavimus, taisyklių, leidžiančių užeiti į butą nuo 6 iki 22 val., pažeidimas, taip pat Operatyvinės veiklos įstatymo leidžiamo gyvenamosios patalpos slapto apžiūrėjimo taisyklių pažeidimas, pagaliau visiškai pašalinių asmenų įsiveržimas į būstą prieš jo gyventojo valią ir t. t. Baudžiamojo kodekso 168 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tas , kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas šio baudžiamojo kodekso 165 – 167 straipsniuose numatytą veiką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Kalbėdami apie teisę į privatų gyvenimą, susiduriame su įvairiomis sąvokomis: asmeninis gyvenimas, privatus gyvenimas, šeimyninis gyvenimas, privati informacija. Konstitucinis teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ šeštajame punkte nustatė, kad teisė į privatų gyvenimą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę ir orumą1. Pagal šią doktriną teisės į privatų gyvenimą spektras yra gana platus.8 Lietuvos Respublikos teisės aktuose dažnai vartojamos skirtingos sąvokos: privatus gyvenimas, asmeninis ir šeimyninis gyvenimas, privati informacija ir pan., tačiau visais atvejais turima galvoje konstitucinė teisė į žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą įtvirtiną Konstitucijos 22 straipsnis: • Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas • Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami • Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą • Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Asmens duomenys – samprata. Asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta, pasinaudojant tokiais duomenimis, kaip asmens kodas, vienas ar keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. Asmens duomenys – tvarkymas. Asmens duomenys turi būti: • Renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais, nustatytais prieš renkant asmens duomenis ir paskui tvarkomi su šiais tikslais suderintais būdais • Tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai • Tikslūs ir, jei reikia dėl asmens duomenų tvarkymo, nuolat atnaujinami • Tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti; • Saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo surinkti ir tvarkomi. Asmens duomenys saugomi ne ilgiau, nei to reikalauja duomenų tvarkymo tikslai. Asmens duomenų tvarkymo pagrindai: • Sutikimas • Sutarties su duomenų subjektu sudarymas ar vykdymas • Įstatymo įpareigojimas • Duomenų subjekto esminių interesų apsauga • Teisėtas interesas svarbesnis už duomenų subjekto interesus Ypatingų asmens duomenų tvarkymo pagrindai: • Rašytinis sutikimas (gali būti ir kita neabejotinai valią įrodanti forma) • Būtinas tvarkymas dėl darbo ar valstybės tarnybos • Duomenų subjekto ar kito asmens esminių interesų apsauga, kai duomenų subjektas nepajėgia duoti sutikimo • Ne pelno organizacijos vykdomas jos narių ar dalyvių asmens duomenų tvarkymas • Viešas šių duomenų paskelbimas • Būtinybė užkirsti kelią neteisėtoms veikoms • Reikalingumas bylai nagrinėti teisme Ypatingų asmens duomenų tvarkymo pagrindai: • Rašytinis sutikimas (gali būti ir kita neabejotinai valią įrodanti forma) • Būtinas tvarkymas dėl darbo ar valstybės tarnybos • Duomenų subjekto ar kito asmens esminių interesų apsauga, kai duomenų subjektas nepajėgia duoti sutikimo • Ne pelno organizacijos vykdomas jos narių ar dalyvių asmens duomenų tvarkymas • Viešas šių duomenų paskelbimas • Būtinybė užkirsti kelią neteisėtoms veikoms • Reikalingumas bylai nagrinėti teisme9 Asmens duomenys – duomenų subjekto teisės. Žinoti apie savo asmens duomenų tvarkymą. Susipažinti su duomenimis ir tvarkymu. Reikalauti ištaisyti, sunaikinti duomenis arba sustabdyti, išskyrus saugojimą, duomenų saugojimo veiksmus, kai nesilaikoma teisės aktų. Nesutikti su tvarkymu. Duomenų valdytojas ir tvarkytojas turi įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenis nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio neteisėto tvarkymo. Privaloma asmens duomenų valdytojo, tvarkančio duomenis automatiniu būdu, registracija Privatumo apsauga telekomunikacijose. Elektroninei komercijai svarbios taisyklės (TĮ): • Viešųjų telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo įgyvendinti tinkamas technines ir organizacines priemones savo teikiamų paslaugų saugumui užtikrinti • Bendras draudimas perimti informaciją, su ja susipažinti, kaupti ar atskleisti • Naudoti telekomunikacijų paslaugas tiesioginei rinkodarai leidžiama tik esant išankstiniam abonento sutikimui. Darbdavių ir darbuotojų santykiai – JAV: Katz byla (Smith v. Maryland, California v. Ciraolo) – teisė į privatumą ginama: • Privatumo lūkestis • Visuomenės pripažinimas pagrįstu Smyth v. Pillsbury Co., Bourke v. Nissan Motor Co., Shoars v. Epson, Flanagan v. Epson America Inc. (First Amendment, Electronic Communications Privacy Act): • Nėra protingo privatumo lūkesčio, netgi jei administracija nurodo, kad neperims komunikacijos (el. paštas) • interesas užkirsti kelią netinkamos informacijos sklaidai ar neteisėtoms veikoms panaudojant įmonės elektroninio pašto sistemą nusveria darbuotojo privatumo interesą. Akcentuojama – sistema priklauso darbdaviui. Darbdavys turi teisę netgi be perspėjimo tikrinti el. paštą ir kitokį naudojimąsi Internetu. Darbdavių ir darbuotojų santykiai – Europa: Halford v. UK (EŽTPLK 8 str.): • Naudojimasis darbovietės telefonu, kai šis skirtas darbuotojui, patenka į asmeninio gyvenimo sferą • Kai darbuotojas nėra informuotas, kad pokalbių klausomasi, jis pagrįstai tikisi asmeninio gyvenimo rinkimo apsaugos Specialūs teisės aktai, leidžiantys darbdaviui kontroliuoti darbuotoją: • D. Britanija (2000 m. spalio 24 d.) • Olandija • Italija Italijos IT institucija nurodė, kad draudžiama valstybės tarnyboje naudoti neperžiūrimą Internetą Draudimas kontroliuoti darbuotoją: • Prancūzija (ne visais atvejais) 2001 10 02 Prancūzijos aukščiausiasis teismas nusprendė, kad darbdavys negali perimti darbuotojų pašto ar skaityti el. pašto dėžučių, kai nurodyta “asmeniškai”, net jei įmonė uždraudė naudoti kompiuterį asmeniniams tikslams. Darbdavių ir darbuotojų santykiai – Lietuva: • 2000 m. gegužės 8 d. LR KT nutarimas (LRK 22 str., EŽTPLK 8 str.): • jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus rinkimo apsaugos objektas ir asmuo negali tikėtis privatumo • Telekomunikacijų įstatymo 51 straipsnis: • Asmenims, kurie nėra faktiški telekomunikacijų paslaugų naudotojai, be suinteresuotų faktiškų telekomunikacijų paslaugų naudotojų sutikimo draudžiama atskleisti informacijos turinį arba sudaryti sąlygas ją sužinoti, taip pat klausytis įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti ryšį ar su juo slapta susipažinti • Tai netaikoma teisėtam ryšio įrašymui, kuris atliekamas teisėtos verslo praktikos metu, kad būtų galima pateikti komercinio sandorio ar kitos verslo komunikacijos įrodymus • Faktinis telekomunikacijų paslaugų naudotojas – fizinis asmuo, asmeniniams ar verslo tikslams naudojantis viešąsias telekomunikacijų paslaugas.10 Žodžio ir spaudos laisvė (laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus) neabejotinai yra vienas svarbiausių demokratijos pasiekimų. Tiksli ir pilna informacija bei skaidrumas yra viena iš demokratinės visuomenės prielaidų. Vis dėl to (kaip ir kiekviena kita žmogaus teisė), visuomenės teisė būti išsamiai informuojamai yra ribojama kitų žmogaus teisių, tokių kaip žmogaus teisė į privatumą. Teisė į privatumą gina kiekvieną žmogų ir ja remiantis yra neteisėta atskleisti duomenis apie Asmens sveikatą, finansinę padėtį ar socialinį statusą, šeimyninį gyvenimą, tikėjimą, etninę kilmę, lytinį gyvenimą ir t. t. Nepilnamečių ir paauglių teisės ginamos vadovaujantis Nepilnamečių rinkimo apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu. Žmogaus atvaizdas yra neliečiamas taip pat kaip ir jo kūnas, todėl teisėtai spausdinti asmens nuotrauką galima tik gavus asmens leidimą.11 Teisė į privatumą be kita ko reiškia, kad yra saugoma informacija apie: • Asmens vardą, pavardę, adresą, elektroninio pašto adresą ir telefono numerį, • Asmens atvaizdą, • Asmens sveikatą, • Asmens finansinę padėtį, • Asmens socialinį statusą, • Asmens šeimyninį gyvenimą, • Asmens darbo aplinką, • asmens duomenis, tokius kaip Asmens asmens kodas, • Asmens religinius įsitikinimus, • Asmens etninę kilmę, • Asmens lytinį gyvenimą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas, nekaltumo prezumpcija yra taikoma kiekvienam piliečiui, įtariamam įvykdžius nusikaltimą, iki galutinio nuosprendžio. Todėl, informuodamos apie įtariamąjį, visuomenės informavimo priemonės turi sugebėti išlaikyti pusiausvyrą tarp įtariamojo teisės į asmens duomenų apsaugą ir visuomenės teisės gauti informaciją apie nusikaltimą. Šiais laikais visuomenės informavimo priemonės neapsiriboja žvaigždėmis ir valstybių vadovais: kiekvienas gali staiga atsidurti dėmesio centre: tapęs nelaimingo atsitikimo ar katastrofos dalyviu, nusikaltimo auka ar liudininku. Kai iš Asmens bus imamas interviu tokia jautria tema, svarbu žinoti ir ginti savo teisę į privatumą. Susidūrus su netikėtu žiniasklaidos atstovų dėmesiu rekomenduojame elgtis šitaip: • Jūs neprivalote atsakyti į visus Jums pateiktus klausimus. • Paprašykite žurnalistą ar žurnalistę prisistatyti ir pasakyti, kuriai visuomenės informavimo priemonei jis ar ji atstovauja. • Primygtinai reikalaukite, kad žurnalistas leistų Jums dar kartą patikrinti Asmens jam pateiktą informaciją, prieš ją paviešindamas. • Prieš leisdami paskelbti asmeninius ar privačius dokumentus, atidžiai juos patikrinkite. • Asmens asmens kodas neturi būti visuomenės susidomėjimo objektu. Teisę į privatumo apsaugą turi ir „visuomenės veikėjai“, tokie kaip politikai ar pramogų pasaulio atstovai, kurie sąmoningai pasirinko gyventi nuolatos supami žiniasklaidos dėmesio. Dažnai jų asmeninio gyvenimo detalės labai domina visuomenę arba jie patys jas atskleidžia siekdami patraukti visuomenės dėmesį. Vis dėlto, jie taip pat turi teisę į savo privataus gyvenimo gynimą.12 Ką reiškia „visuomenės informavimo priemonės“. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą, visuomenės informavimo priemonės tai – knygos, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ar kiti leidiniai, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija ir kitos priemonės, kuriomis viešai platinama informacija (pvz. Interneto svetainės). 1.2.Pagrindiniai teisės aktai, ginantys asmens privatumą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių rinkimo apsaugos konvencijos 8 straipsnis: „Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.23 straipsnyje teigiama: “Fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. (…)“; Asmens duomenų teisinės rinkimo apsaugos įstatymo 8 straipsnis: „Asmens duomenų tvarkymą visuomenės informavimo priemonėse žurnalistikos, meninės ir literatūrinės raiškos bei kitais tikslais prižiūri žurnalistų etikos inspektorius. Jo kompetenciją nustato Visuomenės informavimo įstatymas. (…)“; Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnis numato teisę gauti atlyginimą už padarytą moralinę ir materialinę žalą: „1. Kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie jį, turi teisę pagal įstatymus gauti atlyginimą už padarytą moralinę žalą šio įstatymo 54 straipsnio nustatyta tvarka. 2. Kiekvienas juridinis asmuo, kurio teisėtiems interesams, ypač reputacijai, pakenkė paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti atlyginimą už patirtą žalą.“ Nauja Lietuvos Respublikos Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso redakcija, kaip savireguliacijos priemonė, buvo priimta 2005 m. susirinkus žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovams. Pagal 3 skyriaus „Asmens garbės, orumo, privatumo apsauga“ nuostatas, žurnalistai ir leidėjai turi laikytis šių principų: - Žurnalistas negali skelbti žinių apie privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo, nebent tos žinios būtų susijusios su reikšmingu visuomenės gyvenimui asmeniu ir yra svarbios visuomenei.13 - Žurnalistas turi laikytis nekaltumo prezumpcijos principo. - Žurnalistas ir leidėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, įrodomais faktais neparemtų kaltinimų. - Duomenys, surinkti ikiteisminio tyrimo metu ir duomenys apie įtariamąjį pagal kuriuos galima nustatyti jo ar jos tapatybę, neturi būti skelbiami, nebent tuomet, kai skelbti tokias žinias yra visuomenės (viešasis) interesas. - Jeigu visuomenės interesais būtina paskelbti įtariamojo pavardę, o vėliau šis nusikaltimo faktas neįrodomas, žurnalistas privalo nedelsdamas informuoti visuomenę, kad tas asmuo nekaltas. Griežtai ribojamas šios informacijos skelbimas: - Asmens duomenys apie nusikaltimo auką ar liudininką arba apie skolininkus ar fizinius asmenis, nubaustus už smulkius pažeidimus. - Asmens šeimyninis gyvenimas. - Katastrofų, avarijų ar smurto vaizdai ir aprašymai, kurie gali žeisti aukų ar jų artimųjų jausmus bei skaitytojų ar žiūrovų jautrumą. - Žinios apie mirštančius asmenis, nusižudžiusius asmenis ar bandžiusius nusižudyti, ypač jei tie asmenys yra nepilnamečiai. - Seksualinės agresijos aukų pavardės ir kiti asmens duomenys. - Asmeninio pobūdžio laiškai. - Informacija apie asmens sveikatos būklę, gydymą ir prognozes, taip pat kitokia informacija apie sveikatą. 1.3.Neteisėtos prieigos bei informacijos rinkimo aprie asmeninės asmens privatų gyvenimą kriminalizavimas Paminėtina, jog Elektroninės erdvės nusi­kaltimų konvencijos (toliau - Konvencija) aiš­kinamajame rašte nurodoma, jog neteisėta pri­eiga apima veikas, kai prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos saugumui sukeliama žalos grėsmė, taip pat veikas, pažeidžiančias prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos saugumą, t. y. prieinamumą, konfiden­cialumą ar vientisumą (Explanatory Memoran-dum..., p. 44). Šiuo atveju, išskiriama neteisėta prieiga, nesukelianti žalingų pasekmių (kyla tik žalos grėsmė), ir prieiga, sukelianti žalingas pa­sekmes (pvz., neteisėtai pakeičiama kompiute­rinė informacija). V. Komisarovas nurodo, kad neteisėta prieigos prie asmeninės informacijos ir jos neteisėto rinkimo reikėtų lai­kyti veiksmus, kurių metu asmuo neteisėtai gauna galimybę susipažinti su kompiuterine in­formacija, arba tokio asmens tam tikrus veiks­mus, atliekamus su tokia informacija, neturint savininko leidimo (Komisarov, 1998, p. 14). Taip pat nurodoma, jog neteisėtos prieigos prie prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos būdai skiriasi: tai gali būti svetimo vardo ir (ar) slaptažodžio nau­dojimas, asmeninės sistemos rinkimo apsaugos priemonių pažeidimas ir 1.1.14 Taigi nepaisant skirtingų apibūdinimų ne­teisėtą prieigą bei informacijos rinkimą prie prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos galima išskirti į dvi rūšis: prieigą bei informacijos rinkimą, kai žala ne­padaroma, bet kyla tokios žalos grėsmė, ir prieigą bei informacijos rinkimą, kai padaroma reali žala. Vis dėlto šio diplominio darbo autorius, nagrinėdamas neteisėtos prieigos prie asmeninės informacijos kriminalizavimo aspektus, laikysis pozicijos, jog neteisėta priei­ga prie asmeninės informacijos laikytina tokia neteisėta veika, kurios metu įveikiant rinkimo apsaugos priemones prieinama prie prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos ir pažeidžiamas laikomos in­formacijos slaptumas bei konfidencialumas, t. y. kyla realios žalos grėsmė (Inter - departmental Working Group..., p. 35), o dėl neteisėtos pri­eigos vykdomas špionažas, sabotažas, sukčiavimas. Analizuojant neteisėtos prieigos kriminali-zavimą, atkreiptinas dėmesys, jog daugumos užsienio valstybių (pvz., Rusijos, Ukrainos, Lenkijos ir kt.) baudžiamuosiuose įstatymuose dažniausiai kriminalizuojama antroji neteisėtos prieigos prie prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos rūšis, t. y. neteisėta prieiga, sukelianti tam tikras pa­sekmes. Pavyzdžiui, Rusijos BK 272 straipsny­je nustatyta atsakomybė už tyčinę neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą prie įstatymo saugomos asmeninės in­formacijos, jei tai sukėlė prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos sunaikinimą, blokavimą, modifikavimą ar kopijavimą, taip pat sutrikdė asmeninės sistemos darbą (Ugolovnij kodeks Rosijskoj Federaciji, 272 str.). Šią poziciją patvirtina ir Rusijos mokslininkas V. Komisarovas teigda­mas, jog dėl neteisėtos prieigos turi kilti žalin­gos pasekmės (Komisarov, 1998, p. 14). Tačiau neteisėta prieiga prie asmeninės informaci­jos, kai nekyla jokių pasekmių, dažnai nelaiko­ma nusikalstama veika.15 Vis dėlto netgi šių valstybių mokslininkai ginčijasi dėl neteisėtos prieigos kriminalizavi­mo apimties. Remiantis pirmiau minėtomis Ru­sijos BK nuostatomis susidaro įspūdis, jog Ru­sija bent jau kol kas pasirinko neteisėtos priei­gos kriminalizavimo kelią, kai nusikalstama veika įvardijama tik tokia veika, dėl kurios kyla nustatytos pasekmės (žala). Kitokios nuomonės yra D. Čepčugovas. Anot šio rusų autoriaus, Rusijos BK 272 str. apima visus neteisėtos pri­eigos atvejus (Čepčugov, 2001). Tam, kad būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn, dėl neteisėtos prieigos turi kilti įstatyme nustatytos pasekmės, t. y. informacija turi būti sunaikinta, blokuota, modifikuota ar nukopijuota. D. Čep-čugovo nuomone, kai kompiuterinėje sistemoje esantys duomenys pasirodo pažeidėjo kompiu­terio ekrane, įvyksta informacijos perkėlimas. Kadangi elektroniniai impulsai per ryšių linijas atsiranda pažeidėjo kompiuteryje ir apdorojami šio kompiuterio procesoriaus bei išvedami į ek­raną, tokie veiksmai gali būti laikomi informa­cijos kopijavimu ir patenka į Rusijos baudžia­mojo kodekso 272 str. veikimo sritį (Čepčugov, 2001). Taigi neteisėtos prieigos metu kopijuo­jant informaciją nebūtinas įsikišimas į šios in­formacijos apdorojimo procesą, nes tokiu atve­ju kiltų kita šiame straipsnyje nurodyta pasek­mė - informacijos modifikavimas. Tačiau kai kurie kiti Rusijos autoriai nesutinka, jog visi neteisėtos prieigos atvejai Rusijos baudžiama­jame kodekse yra kriminalizuoti. Šių autorių nuomone, turint omenyje, kad 272 str. (bei 274 str.) dispozicija reikalauja tam tikrų pasekmių (žalos teisiniams gėriams), kai kurios pavojin­gos veikos lieka nekriminalizuotos (Otečest-vennoje zakonodatelstvo...). Kaip kitokio neteisėtos prieigos kriminali­zavimo pavyzdį galima pateikti Latvijos BK, kurio 241 str. nustatyta atsakomybė už savava­lišką prieigą bei informacijos rinkimą prie kompiuterinių sistemų. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris savava­liškai prieina prie asmeninės sistemos, jei dėl tokių veiksmų atsiranda galimybė pasiekti informaciją, įvestą į šią kompiuterinę sistemą (Criminal Code of Latvia, 241 str.). Straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė už tą pačią vei­ką, jei atliekant neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą pažeidžiamos kompiuterio programinę įrangą apsaugančios sistemos arba prieinama prie ryšio linijų.16 Paminėtinas ir Kroatijos pavyzdys. Kroati­jos BK 223 straipsnyje nurodyta, jog nusikalti­mas yra neteisėta prieigos prie asmeninės informacijos ir jos neteisėto rinkimo ar kompiuterių programų, pažeidžiant rinkimo apsaugos priemones (Criminal Code of Croatia, 223 str.). Taigi šia norma siekiama apsaugoti kompiuterinę informaciją ir kompiuterių progra­mas. Baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka vien neteisėtos prieigos, tačiau kompiuterinė in­formacija ar kompiuterių programos turi būti ap­saugotos specialiomis rinkimo apsaugos priemonėmis (Croatia: National Report, 1 d. 4 p.). Panaši neteisėtos prieigos kriminalizavimo praktika yra ir kai kuriose bendrosios teisės tra­dicijos valstybėse. Pavyzdžiui, Didžiojoje Bri­tanijoje, remiantis 1990 m. Piktnaudžiavimo panaudojant kompiuterius įstatymo 1 skyriumi „Neteisėta prieiga prie duomenų kompiuterine forma", asmuo pripažįstamas kaltu, jei: a) atlie­ka veiksmus, siekdamas su kompiuteriu įvyk­dyti prieigą bei informacijos rinkimą prie bet kokios asmeninės pro­gramos ar kompiuterinių duomenų, esančių ki-tame kompiuteryje; b) prieiga, kurią ketinama atlikti, yra neteisėta; c) asmuo supranta, jog jis atlieka veiksmus, siekdamas įvykdyti neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą. Reikia paminėti, jog šios normos taiky­mas veikoms elektroninėje erdvėje gali pasi­reikšti tuo, kad net nesėkmingas sistemlaužio (ang. hacker) bandymas įvykdyti neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą gali būti įvertintas kaip nusikaltimas (Baibridger, 2000, p. 315). M. Wasik nurodo, jog remiantis straipsnio dispozicija panašu, kad baudžiamajai atsakomybei kilti nereikia įveikti jokių asmeninės sistemos rinkimo apsaugos priemo­nių -jų gali ir nebūti (Akdeniz ir kt., 2000, p. 275). Tuo šio įstatymo nuostatos skiriasi nuo kai kurių kitų valstybių baudžiamųjų įstatymų nuostatų, kuriomis reikalaujama, kad būtų pa­žeistos saugumo priemonės. Jungtinės Karalys­tės teisės komisija yra konstatavusi, jog netei­sėtos prieigos kriminalizavimas tik apsaugotos informacijos atžvilgiu būtų prilygintas absur­diškai situacijai, pavyzdžiui, jei neužrakinto automobilio vagystė nebūtų pripažįstama nusi­kaltimu (Akdeniz ir kt., 2000, p. 277). Tačiau ši nuostata yra ir kritikuojama teigiant, jog ne­teisėta prieiga kriminalizuota netikslingai, nes neteisėtas įsibrovimas į namus nėra nusikalti­mas, o prieigą bei informacijos rinkimą elektroniniu būdu galima laikyti analogija tokiems veiksmams (Wasik, 1992, p. 629). Nepaisant to, autoriaus nuomone, nagri­nėjamu atveju baudžiamosios teisės normomis yra apsaugomas privatumas, asmeninės siste­mos integralumas, todėl tokios normos įvedimas į baudžiamuosius įstatymus yra tikslingas. Autoriaus nuomone, nagrinėjant neteisėtos prieigos prie prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos krimi­nalizavimo klausimą, svarbus ir dar vienas as­pektas - neteisėtos prieigos dalykas, jo apimtis. Pavyzdžiui, kai kuriose užsienio valstybėse (Rusijoje ir kt.) neteisėtos prieigos dalykas yra ne visa informacija, o tik įstatymo saugoma in­formacija (konfidenciali informacija, informa­cija, sudaranti valstybės paslaptį ir pan.). Ta­čiau nemažai valstybių savo baudžiamuosiuose įstatymuose nuo neteisėtos prieigos saugo bet kokią informaciją elektronine forma.17 Apibendrinant galima daryti išvadą, jog už­sienio valstybėse neteisėta prieigos prie asmeninės informacijos ir jos neteisėto rinkimo kriminalizuojama skirtin­gai: skiriasi nusikaltimo sudėčių rūšys (mate riali, formali), dalyko ypatumai (pvz., specialūs dalyko reikalavimai), taip pat kai kurie objek­tyviosios pusės požymiai (pvz., reikalavimas pažeisti saugumo priemones). Analizuojant neteisėtos prieigos prie asmeninės informacijos ir jos neteisėto rinkimo kriminalizavimo pro­blemą, svarbu išnagrinėti tarptautinių (regioni­nių) dokumentų nuostatas. 1983-1985 metais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros orga­nizacijos (EBPO) valstybėms narėms buvo pa­teiktas minimalus kriminalizuotinų pavojingų veikų, susijusių su kompiuteriais, sąrašas. Prie tokių veikų buvo priskirta ir neteisėta prieiga, t. y. patekimas į kompiuterį arba kompiuterio ir (ar) telekomunikacijos sistemos perėmimas be asmens, atsakingo už šią sistemą, leidimo, pa­žeidžiant rinkimo apsaugos priemones arba dėl kitų ne­sąžiningų ar žalingų paskatų (Sabaliauskas, 2001, p. 25). Kaip matome, prieigos aprašymas nereikalauja materialių pasekmių, t. y. pati vei­ka apibrėžiama tik kaip įsilaužimas į kompiute­rinę sistemą. Tačiau yra reikalavimas nustatyti objektyviosios pusės požymį - saugumo prie­monių pažeidimą. Užbaigus EBPO ataskaitą, 1989 metais Eu­ropos Tarybos (ET) Ministrų kabinetas taip pat priėmė rekomendaciją R 89(9) Europos Sąjun­gos šalių vyriausybėms. Pasiūlytame minima­liame sąraše minima ir neteisėta prieiga prie asmeninės sistemos: prieiga prie asmeninės sistemos ar kompiuterinio tinklo, neturint tam teisės bei pažeidžiant saugumo priemones. Galima teigti, kad nusikalstamų pasekmių at­žvilgiu šios neteisėtos prieigos požymių apra­šymas yra panašus į pirmiau minėtą neteisėtos prieigos aprašymą. Neteisėta prieiga prie asmeninės informacijos ir jos neteisėto rinkimo aptariama ir Konvencijoje (Convention on Cybererime, 2001)1. Konvencijos 2 straips­nyje numatyta, jog „turi būti priimtos įstatymų normos, pagal kurias būtų nustatyti baudžiamo­sios atsakomybės pagrindai už tyčinę prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės sistemos, neturint tam tei­sės". Šia nuostata siekiama, kad būtų nustatyta baudžiamoji atsakomybė už veikas, keliančias pavojų kompiuterinių sistemų ir duomenų sau­gumui (t. y. konfidencialumui, integruotumui ir prieinamumui).18 Tame pačiame Konvencijos straipsnyje nurodoma, jog nustatant baudžia­mosios atsakomybės pagrindus gali būti reika­laujama, jog nusikaltimas būtų padaromas pa­žeidžiant saugumo priemones, siekiant gauti kompiuterinę informaciją arba turint nesąžinin­gą tikslą, arba kai veika yra susijusi su kompiu­terine sistema, kuri sujungta su kita kompiute­rine sistema. Pirmiau paminėta formuluotė valstybėms narėms palieka tam tikrą veikimo laisvę nustatant baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą pagrindus. Galima konstatuoti, jog Konvencijoje laikomasi nuostatos, kad tyči­nė prieiga prie asmeninės sistemos neturint tam teisės (kai nekyla žalingų pasekmių) turi būti įvardijama kaip neteisėta veika (Mohrens-chlager, 2001, p. 3). Paminėtina, jog Konvenci­jos aiškinamajame rašte nurodoma, jog teisinės rinkimo apsaugos reikalingumą lemia asmenų interesai valdyti ir kontroliuoti savo informacines siste­mas. Neteisėta prieiga (kai nekyla žalingų pa­sekmių) turėtų būti iš principo neteisėta, kadangi sudaro galimybę pakeisti, sunaikinti vertingą ki­tiems asmenims priklausančią kompiuterinę in­formaciją ar vykdyti kitas neteisėtas veikas (Ex-planatory Memorandum..., p. 44).19 2002 m. balandžio 19 d. EB Komisijos siū­lyme Tarybai dėl sprendimo apie atakas prieš informacines sistemas buvo konstatuota, jog atakos prieš informacines sistemas kelia grės­mę informacinei visuomenei, saugumui ir tei­singumui, ir todėl reikia imtis tam tikrų prie­monių ES lygiu (Explanatory Memorandum of Proposal..., 2002). Siūlymo 3 straipsnyje nuro­doma, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad tyčinė prieiga, neturint tam teisės, prie visos ar dalies informacinės sistemos turi būti laikoma nusikalstama, jei veika yra įvykdyta: a) per bet kokią informacinės sistemos dalį, kuri yra sau­goma specialiomis saugumo priemonėmis, ar b) siekiant padaryti žalą fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar c) siekiant gauti ekonominę naudą (Proposal of a Council Framevvork Decision..., 3 str.). Šiomis nuostatomis siekiama nustatyti pagrindus atsakomybės už neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą prie informacinių sistemų (ang. hacking). Tačiau šalys narės, įgyvendindamos šias nuostatas savo nacionaliniuose įstatymuose, gali nenustatyti baudžiamosios atsakomybės už nereikšmingus pažeidimus (Criminal Code of Croatia, 3 str.). Apibendrinant tarptautinių (regioninių) do­kumentų nuostatas galima teigti, jog nepaisant to, kad šiuose dokumentuose siūloma kriminalizuoti neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą (kai kyla žalingų pasekmių), pavojingai veikai priskiriama ir netei­sėta prieiga prie asmeninės informacijos, kai kyla tiktai žalos grėsmė (tačiau ne žalingos pasekmės). Tačiau neteisėtos prieigos požymiai skiriasi (pvz., objektyviosios pusės požymiai ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog tarptautiniai (re­gioniniai) dokumentai nenustato specialių daly­ko, t. y. asmeninės informacijos, reikalavi­mų - rekomenduojama apsaugoti bet kokią in­formaciją elektronine forma.20 Kokia neteisėtos prieigos prie prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos kriminalizavimo apimtis Lie­tuvoje? Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą (su tam tikromis realiomis pasekmėmis (žala)) gali kilti pagal kelis Lietuvos Respubli­kos baudžiamojo kodekso (BK) straipsnius. Nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už ne­teisėtą prieigą bei informacijos rinkimą, Lietuvos įstatymų leidėjas pasi­rinko tokį veikos elektroninėje erdvėje krimi­nalizavimo kelią: reikalaujama realios žalos (Petrauskas, Štitilis, 2002, p. 83), t. y. prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos sunaikinimo, pakeitimo ar sugadinimo (BK 196 str.), asmeninės pro­gramos sunaikinimo, pakeitimo ar sugadinimo (BK 197 str.) arba prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos pasisavinimo (BK 198 str.). Tačiau už neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą, kai reali žala nepadaroma, baudžiamoji atsakomybė BK nėra nustatyta. Ar tokia veika iš tikrųjų nėra pavojinga? Paminėtina, jog kėsi­nantis į įstatymo saugomus teisinius gėrius, ga­li būti ne tik daroma reali žala, bet ir kilti tos žalos grėsmė. Tais atvejais, kai reali žala nepa­daroma, o yra tiktai tokios žalos grėsmė, objek­te irgi vyksta tam tikri pakeitimai (Ambramavi-čius, Čepas ir kt., 1998, p. 177). Pavojingumo pobūdį paprastai apibūdina kėsinimosi objekto vertingumas (Piesliakas, 1996, p. 15). Nusikaltimo objekto, į kurį kėsinamasi at­liekant neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą, - visuomeninių santy­kių saugant, apdorojant kompiuterinę informa­ciją vertingumą yra pabrėžę U. Sieber, D. Baib ridge ir kiti. Šio objekto rinkimo apsaugos baudžiamo­siomis normomis praktika (kai nepadaroma rea­lios žalos) yra nustatyta ne vienoje valstybėje. Be to, jau minėta, kad kriminalizuoti neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą, kai nepadaroma realios žalos, rekomenduoja­ma ir tarptautiniuose (regioniniuose) dokumen­tuose. Tačiau vis dėlto į kokius teisinius gėrius kėsinamasi vykdant neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą prie prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos (kai nekyla realios žalos)? Autoriaus manymu, neteisėta prieiga pažei­džiant saugumo priemones sukelia realią grės­mę visuomeniniams santykiams, saugant ir ap­dorojant informaciją, pažeidžia nukentėjusiųjų slaptumo sritį. Kompiuterinė informacija yra labiau pažeidžiama, jos kopijavimo, susipažini­mo su ja mastai yra neribojami, skirtingai nei informacija materialiuose objektuose, todėl ši informacija turi būti labiau saugoma teisės nor­momis.21 Mano nuomone, Lietuvos įstatymų leidėjui reikėtų imtis priemonių apsaugoti šiuos visuomeninius santykius baudžiamosios teisės normomis. Ši veika galėtų būti įvardijama bau­džiamuoju nusižengimu, turint omenyje mažes­nį jos pavojingumą, palyginti su veikomis, kai padaroma žala. Numatant baudžiamąją atsako­mybę už neteisėtą prieigą bei informacijos rinkimą, kai kyla grėsmė sau­gomiems teisiniams santykiams, baudžiamąją normą autorius siūlytų formuluoti taip: Tas, kas pažeisdamas saugumo priemones atliko prieigą bei informacijos rinkimą prie asmeninės informacijos, padarė bau­džiamoji nusižengimą ir

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!