Diplominiai darbai
Mokslo ir studijų koncentracija universitetuose
Įvadas Darbo aktualumas. Pastaraisiais metais jaučiama, kad Lietuvos universitetai ir Pramonininkų konfederacija pradėjo glaudžiau bendradarbiauti. Verslo įmonėse, kaip ir visame ūkyje, ima trūkti jaunų, gerai parengtų Universitetinio lygio specialistų. Lietuvoje tokių Universitetinio lygio specialistų versle dalis sudaro tik apie 7,0 proc. visų specialistų, tuo tarpu ES - 15 šalių versle jų darbuojasi 50 proc. Siekiant didinti Lietuvos verslo konkurencingumą, būtina, be kilų problemų sprendimo, gerokai padidinti įmonėse dirbančių Universitetinio lygio specialistų gretas. Džiugina tai, kad praeitais metais abiturientai po ilgos pertraukos vėl pradėjo noriau rinktis rinkoje paklausias specialybes, tokias kaip tarptautinė ekonomika, tarptautinė prekyba. Reikia tikėtis, kad ši tendencija išsilaikys ir stiprės. Tai, be abejo priklauso ir nuo profesinio orientavimo vidurinėse mokyklose, nuo pramonės įvaizdžio kūrimo visuomenėje. Tai liečia ne vien Universitetinio lygio specialistų rengimo, bet ir kvalifikuotų darbininkų rengimą. Darbo mokslinis naujumas. Pastaruoju metu Lietuvos socialinio, ūkinio, kultūrinio gyvenimo permainos, atsivėrę nauji visuomenes raidos kontekstai ir iškilę nauji uždaviniai skatina išryškinti dabartinį Universitetinio lygio specialistų rengimo vaidmenį, nužymėti jo plėtotės tikslus bei būtinus pertvarkos darbus. Tolesnę Universitetinio lygio specialistų rengimo raidą privalu glaudžiai susieti su brandžios pilietines bendruomenės, gyvybingos tautos kultūros, žinių visuomenės, šiuolaikinės ekonomikos kūrimo uždaviniais. Kaip pažymima Lietuvos švietimo plėtotės strateginėse nuostatose 2003-2012 metams, Lietuvos švietimas įstengs savo visuomenines priedermes atlikti tik tuomet, kai jo raida lenks bendrąją visuomenes raidą. Todėl švietimas turi realiai tapti prioritetiškai valstybės ir visuomenės remiama veiklos sritimi. Neatsiejama švietimo sudedamoji dalis - aukštasis mokslas. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2006 metais Lietuvos aukštosiose mokyklose iš viso mokėsi 117,3 tūkst. studentų. Tai sudarė apie 3,4 proc. visų gyventojų. 2006 metais Lietuvoje buvo 19 universitetų, iš jų— 15 valstybinių, 4 nevalstybiniai. Iš viso universitetuose studijavo 106,9 tūkst. studentų. 2006 metais kolegijų buvo 16, iš jų - 7 valstybinės, 9 nevalstybinės. Iš viso kolegijose pagal neuniversitetinių studijų programas mokėsi 10,4 tūkst. studentų. Nuo 1998 metų mažėjo lėšų suma, tenkanti vienam valstybės finansuojamam universiteto studentui: nuo 7 tūkst. 1998 metais iki 5,2 tūkst. 2001 metais. Esant nepakankamam aukštųjų mokyklų finansavimui, 1991 metais atsirado ir kasmet daugėjo studentų, studijuojančių savo lėšomis: 2006 metais jie sudarė daugiau kaip vieną trečdalį viso studentų skaičiaus. Šiuo metu rengiamame Lietuvos Universitetinio lygio specialistų rengimo sistemos 2003-2007 metų plėtros plane iškeltos šios svarbiausios Universitetinio lygio specialistų rengimo Lietuvoje problemos: nepakankamas Universitetinio lygio specialistų rengimo prieinamumas, nestabilus Universitetinio lygio specialistų rengimo sistemos finansavimas, neveiksminga studijų kokybės užtikrinimo sistema, pasenusi studijų ir mokslo materialioji bazė, netolygus ir nepakankamas informaciniu technologijų naudojimas, nepakankamas Universitetinio lygio specialistų, baigusių pirmąją studijų pakopą, profesinis parengimas, menkas studentų judėjimas, nelygiaverčiai tarptautiniai studentų mainai, dalies parengtų Universitetinio lygio specialistų pasiūlos ir paklausos neatitiktis mokymosi visą gyvenimą principo neužtikrinimas, nepakankama dėstytojų kvalifikacija ir per maži atlyginimai, aukštųjų mokyklų uždarumas, didėjantis protų nutekėjimas. Darbe nagrinėjama tarptautinių ryšių Universitetinio lygio specialistų kvalifikacijos ugdymo problema. Šio darbo tikslas išanalizuoti tarptautinių ryšių Universitetinio lygio specialistų vaidmens ir veiklos ypatumų pokyčius pastarąjį penkmetį šiuolaikinėse Universitetinio lygio specialistų rengimo institucijose. Darbo uždaviniai: • nustatyti pagrindinius reikalavimus, kuriuos aukštajam mokslui kelia šiandieninė Lietuvos visuomenės bei pasaulio bendrijos raida, • ištirti Universitetinio lygio specialistų rengimo viziją, misiją bei svarbiausius plėtros tikslus, • aptarti tolesnes Universitetinio lygio specialistų rengimo pertvarkos gaires bei būtinus darbus. Darbo metodai. Teorinės literatūros analizė, teisės aktu ir mokslinių straipsnių sisteminės ir loginė analizė, statistinė analizė. 1.Universitetinio lygio specialistų rengimo teoriniai pagrindai 1.1. Universitetinio lygio specialistų rengimo samprata bei uždaviniai Pereinant iš industrinės visuomenės į postindustrinę, padidėja informacijos svarba. Anot Drucker (1993), atsiranda žinių visuomenė, kurioje kvalifikuotų mokslo žinių reikia ne mažumai, o daugumai, todėl aukštasis nuostatų, kurios nusako išeities poziciją: 1. Mokslas, žinojimas, tiesa yra toks pat ugdymo tikslas kaip asmenybė, laisvė, teisė. Jei kiekvienas turi savyje išsiugdyti asmenybę, tai kiekvienas turi priartėti prie mokslo ir tiesos. Juk nėra dvejopo žinojimo - mokslinio ir "paprasto". "Mokslinis mąstymas", "mokslinis išsilavinimas" yra tik aukščiausias laiptelis lame pažinimo kelyje, kurį pradeda vaikas. 2. Žinojimo ir liesos kelias nėra vien proto kelias. Juo eiti reikia valios, fantazijos polėkio, entuziazmo, netgi tani tikrų fizinių įgūdžių - trumpai sakant viso žmogaus, o ne tik jo proto, beje atskirai niekada neegzistuojančio. Šios pagrindinės Gesseno nuostatos lemia medžiagos dėstymo nuoseklumą ir atskleidžia pagrindinį mokslinio ugdymo teorijos uždavinį - nustatyti būdą nukreipti žmogų į žinojimo kelią, priartinti jį prie mokslo. Mokslinio ugdymo teoriją Gesenas aiškina per ugdymo tikslo prizmę. Visiškai suprantama, kad esant intelektualinio ugdymo sąvokos neapibrėžtumui klausimas apie ugdymo tikslą sprendžiamas labai skirtingai. Tačiau iš daugybės teorijų galima išskirti dvi pagrindines, viena kitai priešiškas, teorijas, tarp kurių svyruoja įprastiniai požiūriai į mokymo tikslą. Tie du kraštutiniai požiūriai, iš kurių vieną galima pavadinti formalaus, o kitą - realaus ugdymo požiūriu, sudaro pagrindinę mokslinio ugdymo teorijos antinomiją. Formalaus ugdymo požiūris remiasi samprata, kad mokymo tikslu negali būti žinių suteikimas. Žinių būna labai įvairių, be to, jos pamirštamos, greitai sensta. Tai, kas šiandien laikoma dėsniu ir neginčijamu faktu, rytoj gali būti atmesta remiantis nauja teorija ir tikslesniais stebėjimais. Tad jei žinių suteikimas dėl minėtųjų ir kitų priežasčių negali būti mokymo tikslu, vadinasi, juo turi būti gebėjimo mąstyti formalus ugdymas. Išugdytas protas gebės įgyti tas žinias, kurių prireiks gyvenime ir kurių joks dėstymas negali numatyti. Gebantis mąstyti žmogus turi žinių įgijimo instrumentą, kuris visada padeda ir kuris negali pasenti. Realaus ugdymo požiūrio šalininkai tokiai ugdymo sampratai prieštarauja aiškindami, kad taip yra tik teoriškai. Iš tikrųjų "formalus mąstymo ugdymas" reiškia nuo gyveninio atitrukusią mokyklą, kuri, užuot pateikusi naudingų, įdomių ir protinį žmogaus akiratį plečiančių žinių, išpažįsta tam tikras schemas ir taisykles, kurias praktikuojant lyg ir turėtų būti įprantama prie loginio mąstymo drausmės. Kadangi gyvas mąstymas tokioms schemoms nepaklūsta, protui lavinti imamasi matematikos ir panašių dalykų, kurių svorio centras yra ne žinių taikymas gyvenime, o įrodymo ir loginės schemos atitikimas. Patvirtinti ir paaiškinti matematikos taisyklę, nagrinėjant įvairias lygtis bei formules, yra svarbiau, negu parodyti gyvenimiško reiškinio matematinę struktūrą. Formalaus mąstymo ugdymas iš esmės yra paklusnaus, galvojančio pagal išankstines schemas ir taisykles, proto ugdymas, Todėl nenuostabu, kad formaliai išugdytas protas tampa bejėgis, kai prireikia išradingumo, kritiškumo ir iniciatyvos. Išvada - ugdymas turėtų buli realus, duoti atsakymus į gyvenime iškylančius klausimus, suteikti naudingų žinių, kurios leistų orientuotis gyvenime ir padėtų būti naudingiems visuomenei. Kaip matyti, esminis minėtųjų požiūrių nesutarimas kyla iš to, kad skirtingai suvokiamas ugdymo tikslas. Skirtingas suvokimas lemia skirtingus mokymo medžiagos pasirinkimą: □ formalaus ugdymo centre atsiduria matematika, logika, apskritai teorija; U realaus ugdymo, priešingai, - daugiau į praktiką orientuotos disciplinos. Skirtingai suprantant tikslą, skirtingai žiūrima į išmokimo kontrolę: a kai mokymo tikslas ■-- žinių perteikimas, joms patikrinti būtina vienokia ar kitokia apklausa, išryškinanti teisingus ir neteisingus atsakymus, todėl egzaminai yra neišvengiama realaus ugdymo sampratos pasekmė; U kai mokymo tikslas - formalus gebėjimo mąstyti ugdymas, pažangumą geriausiai parodo įvairaus sudėtingumo uždavinių sprendimas. Skirtinga tikslo samprata reiškia ir skirtingą dėstytojo bei vadovėlio vaidmens suvokimą: U laikantis realaus ugdymo požiūrio, svarbu, kad perteikiamos žinios "įstrigtų" atmintyje, todėl medžiaga turi būti pateikiama įspūdingai - gyvai, vaizdingai, su įsimenamais komentarais. Tačiau žinios gali būti pateiktos ir patraukliame vadovėlyje, tad dėstytojas yra tik tiek nepakeičiamas, kiek žodinis pasakojimas savo gyvumu ir išraiškingumu pralenkia rašytinį. Žinoma, dėstytojas dar ir paaiškina, patikslina, papildo vadovėlio medžiagą, kitaip sakant, padeda ją geriau įsiminti. Štai tokio, lyg ir antraeilio, vaidmens atlikimas yra bene svarbiausias dėstytojo uždavinys. □ formalaus ugdymo sampratos požiūriu vadovėlis neturi tokios didelės reikšmės. Jis turi būti ne tiek knyga skaityti, kiek mąstymo taisyklių, kurias reikia išmokti, konspektas. Kadangi pastaruoju atveju svarbiausia - pratybos, didelė reikšmė tenka uždavinynui. O dėstytojo vaidmuo - stebėti uždavinių sprendimo eigą, taisyti klaidas ir. taikant tam tikrą protinę gimnastiką, drausminti mąstymą, Supaprastindamas minėtąsias ugdymo sampratas ir jas vieną kitai priešpastatydamas, Gessenas atskleidžia abiejų požiūrių teisingumą ir parodo, kaip vieno požiūrio trūkumai įrodo kito požiūrio teisingumą. Tai jis vadina "pedagogine antinomija". Suvokus šią antinomiją, atsiskleidžia ugdymo sampratų ribotumo problema. Šios problemos "šaknis" autorius įžvelgia gnoseologinėje antinomijoje, nes skirtingus ugdymo klausimų sprendimus (dėl dėstytojo bei mokymo priemonių vaidmens ir kt.) daugiausia diktuoja neįsisąmonintas požiūris į mokslo ir žinojimo esmę. Tokiu būdu pereinama prie antinomijos pažinimo teorijoje. Būtent ji, Gesseno nuomone, ir lemia didaktinių požiūrių kovą. Ir tai yra ne atsitiktinis epizodas, o gilaus ir neišvengiamo filosofinio prieštaravimo atspindys. Autorius rašo; "Si tragiška antinomija pažinime yra racionalizmo ir empirizmo antinomija ". Empirizmas teigia, kad visas mūsų žinojimas kyla iš patirtie;;, taigi jis tikras tik tiek, kiek remiasi patirtimi. Visos sąvokos ir samprotavimai turi reikšmę tik todėl, kad jų šaltinis yra per jutiminį suvokimą, t.y. per patirtį, gauti duomenys. Sąvokos ir dėsniai reikalingi tiek, kiek padeda "susitvarkyti" su faktais, kurių gausybę išlaikyti atmintyje žmogus nėra pajėgus. Taigi žinojimas, būdamas kilęs iš patyrimo, sueinantis į patyrimą ir apribotas patyrimo, yra tik priemonė, įgalinanti kaupti ir išlaikyti atmintyje faktus, kurie žmogui yra naudingi. Būtent toks - empirinis požiūris į žinojimą kaip į mechaninį junginį, kurį sudaro atskiri, tik išoriškai per naudingumo tikslą susieti faktai, - diktuoja sampratą, kad mokymo tikslas yra gyvai, įdomiai ir įsimintinai pateikti naudingas žinias. Kaip matyti, realaus ugdymo požiūris yra ne kas kita kaip gnoseologinio empirizmo atspindys. Racionalizmo išeities taškas yra teiginys, jog žinojimas nėra mechaniškai sujungtų pojūčių visuma. Jutiminis suvokimas yra subjektyvus, tuo tarpu žinojimas pačia savo esme yra objektyvus. Per patirtį gauti duomenys (įgytas suvokimas) visada kelia abejonę, o žinojimo dalykas yra tik tai, kas gali atlaikyti abejojimo ugnį. Mokslas pradeda nuo abejonių tam, kad prieitų prie neabejotinai tikro žinojimo. Ieškodamas tiesos ir tikro realumo, kuris akivaizdžiai skiriasi nuo per pojūčius įgyjamo ir visada abejotino patirties realumo, mokslas atsitraukia nuo patirties. Tikras žinojimas ateina ne per patyrimą, o yra viršjutiminis. Per jį mes priartėjame prie tiesos bei tikro realumo ir pažįstame pasaulį kaip vieną visumą. Todėl ir ugdant žinojimą neturi būti perteikiami kokie nors faktai ir žinios. Tie dalykai gali tik pastūmėti link žinojimo, kuris niekada negali būti suteiktas iš išorės, bet gali gimti dėl paties subjekto proto savarankiško aktyvumo. Tad žinojimo ugdymo paskirtis yra įpratinti protą logiškai mąstyti. Taigi formalaus mąstymo I ugdymo požiūris yra tik gnoseologinio racionalizmo atspindys pedagogikoje. [ Racionalizmo ir empirizmo ginčą sprendusio kritinės filosofijos pradininko Kanto nuomone abiejų bendra klaida yra ta, kad žinojimo reikšmės ir prasmės klausimas neatskiriamas nuo žinojimo kilmės klausimo. Kritinės filosofijos požiūriu žinojimas nėra per patirtį sukauptų duomenų mechaninė samplaika (skirtumas nuo empirizmo), bet jis nėra ir nedaugelio pagrindinių teiginių analizės produktas (skirtumas nuo racionalizmo). Kriticizmas skelbia žinojimo autonomiją. Mokslas nėra gyvenimo ginklas, o mokslo uždavinys nėra pasaulio sandaros išmintingumo bei teisingumo pateisinimas. Žinojimo tikslas yra jame pačiame, kas netrukdo jam tuo pat metu būti ir gyvenimo kovos ginklu. Būdamas tolimas nuo to, kad priklausytų nuo būties, žinojimas greičiau yra tai, kas pirmąkart kuria būtį. Juk esančiu (esamybe) mes ir laikome tik tai, kas pateisinama žinojimu, kas užima atitinkamą vietą žinojimu kuriamame patirties paveiksle. Tai, ko žinojimas nepateisina, mums yra arba ne tikrai esantis (žinojimas dar turi paaiškinti), arba ne toks esantis (kaip prieštaraujantis patirties dėsningumui ir žinojimu nepaaiškinamas). Taigi būtis yra ne nuo žinojimo nepriklausomas ir prieš jį esantis kažkas, bet loginė kategorija, antspaudas, kurį būtent žinojimas uždeda ant jutiminių suvokimų, tuo suteikdamas jiems esančhi vertę. Patirtis neina mokslinio žinojimo priekyje, bet pati yra jo kuriama. Apriorinės žinojimo formos yra atskirų jutiminių įspūdžių jungimo į vientisą sintetinę visumą dėsniai. Nors ir teisingas empirizmo tvirtinimas apie bet kokio žinojimo santykinumą, nors ir tiesa, kad mokslinės sistemos keičiasi, užleisdamos vietą ne lik naujiems dėsniams, bet ir naujiems faktams, pats mokslinių sistemų keitimasis vyksta ne atsitiktinai, o pagal nekintamą ir nepalaužiamą dėsnį. Kai mokslinė sistema keičiasi, ji keičiasi todėl, kad naujų ir senų patirties duomenų santykis nebeatitinka tų reikalavimų, kuriuos mokslinei sistemai žinojimas kelia apskritai. Ta prasme kinta tik žinojimo turinys, o forma yra pastovi arba absoliuti. Kiekviena nauja mokslins sistema sprendžia ankstesnės sistemos neišspręstą uždavinį. Nors mokslinių tiesų turinys ilgainiui ir keičiasi, kelio, kuriuo eidamas mokslas stato patirties rūmą, kryptis nesikeičia. Apriorinės žinojimo formos yra ne kas kita kaip kelrodžiai pažinimo kelyje. Žinojimo "siela", jo gyvastis yra metodas -juo kuriamos mokslinės sistemos, juo jos ir griaunamos. Atskiri dėsniai ir faktai gali pasenti arba nueiti užmarštin, o metodas - ne, nes jis padeda atrasti ir senus, ir naujus dėsnius bei faktus. Pagrindiniai reikalavimai, kurie sisteminiame kurse keliami savarankiškam besimokančiojo mąstymui, turi būti: LJ tiksliai perteikti svetimą mintį, • sąžiningai stebėti, naudojant būdus, kurie jau yra kitų nustatyti, • nuosekliai ir detaliai taikyti kartąjau priimtus teiginius bei juos vystyti. Gessenas teigia, kad apsaugoti nuo diletantizmo gali tiktai griežto tikslumo ugdymas mąstyme, sujungtas su mokslinės problematikos nuojauta. To turi būti siekiama sisteminiame kurse. Bet perduoti patį tiesos atskleidimo metodą yra ne sisteminio, o universitetinio (mokslinio) kurso uždavinys. Universitetinis kursas yra neatsiejama dėstymo ir tyrimo vienovė. Siame etape mokslas visada yra traktuojamas kaip ne visai išspręsta problema, kaip kažkas, esantis tyrinėjimo procese. Todėl universitetinis dėstymas atsiliepia į visas naujas, net ir ginčytinas teorijas bei atradimus. Universitetas nėra paprasta mokymo įstaiga, nors ir aukščiausio lygio. Universiteto dėstytojas turi ne mokyti, bet dirbti savoje mokslo srityje. Jis ne "dėsto", o viešai išsako savo mokslines pažiūras - todė! ir vadinamas profesorium (iš lot, projiteor). Studentas ne paprastai mokosi, o užsiima mokslu. Jie abu "stumia" mokslą pirmyn. Mokymasis ir tyrimas čia sutampa, ir tai vienodai liečia ir studentus ir profesorius, tyrimais tęsiančius savo niekada nesibaigiantį mokymąsi. Studentas luo geresnis, kuo daugiau savarankiškumo parodo moksliniame darbe, kuo daugiau vilčių teikia kaip busimas mokslininkas. Dėstytojas tuo geresnis, kuo daugiau pastangų tiek savo veikloje, tiek kalbėdamas skiria paties dalyko ištyrimui. Moksliniame kurse, kur tiesos dėstymas sutampa su jos paieškai skirtais tyrimais, dėstymo metodika ne tik remiasi esama mokslo metodologija, bet ir sutampa su ja. Čia dėstymo suvokimas (t y logika) yra paties tyrimo suvokimas. Mokslinio kurso dėstymas yra ne kas kita, kaip savo mokslinio tyrinėjimo rezultatų pateikimas, savo mokslinio įsitikinimo išraiška. Todėl akivaizdu, kad dėstymas turi būti niekieno nevaržomas, išskyrus reikalavimus, kurie išplaukia iš pačios mokslinio tyrimo esmės. Jokios programos ir išoriniai nurodymai negali numatyti kur mokslininką nuves jo mokslinio darbo vidinė logika. Tą patį galima pasakyti ir apie mokymosi laisvę, nenutrūkstamai susijusią su dėstymo laisve. Visa tai reiškia neišvengiamą būtinumą suteikti studentui galimybę sutelkti dėmesį jo mokslinį interesą atitinkančiai mokslų grupei. Universitetą nuo specialios mokyklos skiria būtent individualizacija, nesutampanti nei su specializacija nei su enciklopediškumu. Kuo apibrėžtesnis bei enciklopediškesnis yra mokymo planas, tuo mažiau dėstymas atitinka mokslinį pobūdį. Mokymosi laisvė reikalauja iki minimumo sumažinti egzaminų naštą bei įvairius konkursinius išbandymus, kuriuos laimi ne savarankiški tyrinėtojai, o mokantieji prisitaikyti prie svetimų reikalavimų. Mokymosi laisvė reiškia, kad svorio centras yra savarankiškas darbas, kuriam temas ir vadovus pasirenka patys studentai. Apie studento mokslinę brandą galima spręsti tiktai pagal pateikiamų darbų kokybę, pasireiškiančią mokėjimu atskleisti temą, kuri atitinka paties studento mokslinį interesą. Apie dėstymo ir mokymosi laisvę Gessenas kalba kaip apie vieną pagrindinių universitetinės organizacijos principų. Tačiau ši laisvė, kaip ir bet kuri kita laisvė neturi išsigimti į savivalę, kultivuojančią ne filosofinę tyrimo dvasią, o diletantizmą. Universitetinis dėstymas, kaip minėta anksčiau, yra ne tiek dėstymas, kiek savo mokslinių pažiūrų išpažinimas. Tam vienodai tinka ir paskaitos, ir seminarai. Universitetinė paskaita negali būti paprastas tam tikros "žinių sumos" perteikimas. Jos prasmė atsiskleidžia per aktyvų santykį su mokslu, per klausytojų noro . sužadinimą savaip perprasti paskaitoje pateiktą medžiagą, patiems patikrinti dėstytojo siūlomas išvadas. Tikroje universitetinėje paskaitoje niekada nėra pateikiami tik tyrimo rezultatai; - ne, joje parodoma kaip mokslininkas priėjo iki tų rezultatų. Paskaitas reikšmė ne tame, kad atstotų knygos skaitymą, o tame, kad paskatintų skaityti ir savarankiškai nagrinėti analizuojamą klausimą. Dėstytojas paskaitoje pateikia savo požiūrį ir remiasi savais argumentais. Tačiau kuo svariau dėstytojas reiškiasi kaip mokslininkas bei kuo stipresnė jo paskaitoje pateikiama argumentacija, tuo didesnis pavojus, kad studentas kaip tyrinėtojas bus suglumintas ir pasiduos pernelyg didelei įtakai. Todėl neįkainojamą vertę turi seminaras, kuriame nepasi-tikinčiai brėžiamą studento minties kontūrą meistriškai pakoreguoja dėstytojas. suteikimui. Skirtingų požiūrių laikymasis reiškia skirtingą ugdytinio pasiekimų, dėstytojo bei mokomosios medžiagos vaidmens ugdymo procese traktavimą. Priešpastatydamas šiuos du požiūrius vieną kitam, Gessenas parodo, kaip vieno požiūrio trukumai įrodo kito požiūrio teisingumą. Tai jis vadina "pedagogine antinomija" ir aiškina, kad ši antinomija iškyla iš racionalizmo ir empirizmo antinomijos. Mokslinis ugdymas - tai procesas, lydintis Žmogų visą gyvenimą. Siame procese Gessenas išskiria tris pakopas: epizodinį kursą; sisteminį kursą; mokslinį arba universitetinį kursą. Viena nuo kitos šios pakopos skinasi ne medžiagos apimtimi ir kiekiu, o ugdymo tikslu ir metodika. Universitetinių studijų tikslas būtų mokslinio metodo įsisavinimas, kuris realizuojamas per sisteminio pobūdžio žinių teijdmą, profesinį rengimą, sujungiant susistemintus kursus su moksliniais, ir per grynai mokslinį dėstymą. Šios universitetinio ugdymo nuostatos negali būti ' realizuojamos atsietai viena nuo kitos. Nors Europos Sąjungoje esame tik kiek ilgiau pusketvirto metų, jau pajutome atsivėrusių ES vidaus sienų poveikį. Išvyko nemažai darbo Lietuvoje neradusių arba panorusių gerokai padidinti pajamas žmonių. Lietuvai pradėjo trūkti kvalifikuotų Universitetinio lygio specialistų. Beveik nebeturime darbo jėgos rezervų. Nemaža įmonių jau įsiveža kai kurių specialybių darbininkus iš Ukrainos ar Baltarusijos. Augant Lietuvos ekonomikai, reikia rasti paskatas, kad šiems žmonėms atsirastų interesas sugrįžti, įgiję daugiau kvalifikacijos, išmokę užsienio kalbų, tokie darbuotojai būtų labai naudingi Lietuvos darbo rinkoje. Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatoma parengti konkrečias priemones jauniems mokslininkams susigrąžinti. Tikiuosi, kad numatytos programos priemonės mokslo institucijų funkcionavimui ir sąveikai su verslu tobulinti prisidės prie perspektyviems specialistams patrauklių darbo vietų kūrimo ir paskatins juos sugrįžti, o naujai parengtus specialistus - likti Lietuvoje.1 Jau keletą metų Lietuvos ekonomika auga sparčiai, sparčiau, negu prognozavo ekspertai ir rinkos analitikai. Preliminariais Statistikos departamento duomenimis, 2006 metais bendrasis vidaus produktas išaugo 7,3 proc. Pridėtinė vertė ypač sparčiai - daugiau kaip po 9 proc. augo didžiausiuose mūsų ūkio sektoriuose - apdirbamojoje pramonėje, statyboje, prekyboje ir r transporte. Darbo užmokesčio indeksas siekė 12,2 proc. realusis darbo užmokestis paaugo 7,8 proc. 2006 m. infliacija perkopė 3 proc. Gamintojų kainų indeksas siekė 13,2 proc., tačiau be rafinuotų naftos produktų šis rodiklis siekė tik 2,5 proc. Infliacijos augimas gali sukliudyti sėkmingai įsivesti eurą numatytu laiku. Darbo našumo lygis, kuris išreiškiamas kaip BVP dalis, tenkanti vienam dirbančiajam, Lietuvoje siekia apie pusę ES - 25 vidurkio. Viena iš pagrindinių žemo darbo našumo priežasčių yra tai, kad mūsų šalies ūkyje naudojamų technologijų lygis atsilieka nuo daugumos ES šalių lygio. Nagrinėjant įmonių materialinių investicijų struktūrą, matyti, kad Universitetinio lygio verslo įmonės dar mažai lėšų skiria naujai įrangai. Mašinoms ir transporto priemonėms įsigyti įmonės 2004 m. skyrė tik apie 34 proc. visų investicijų. 2005-2006 m. ta dalis dar sumažėjo, kadangi įmonės pirko staigiai brangstančius žemės sklypus. Lietuvoje tik maža dalis (apie 18 proc.) produkcijos priskiriama aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų produkcijai. Svarbu, kad ta dalis didėtų, bet dar svarbiau, kad didžioji dalis produkcijos būtų gaminama pasitelkiant aukštąsias technologijas, kad technologijos padėtų gerinti kokybę, našumą, darbo sąlygas. Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatyta palaipsniui didinti valstybės ir privataus sektoriaus skiriamas lėšas moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, kas sudarytų sąlygas didinti Lietuvos ūkio konkurencingumą. Programoje numatyta, kad išlaidos tyrimams ir technologijų plėtrai 2010 m. turėtų sudaryti 2,0 proc. BVP - po vieną procentą iš viešojo ir Universitetinio lygio verslo sektorių. Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. Lietuvoje šiam tikslui išleista 0,76 proc. BVP: iš viešojo sektoriaus 0,6 proc., iš Universitetinio lygio verslo - 0,16 proc. Padidinti viešojo sektoriaus išlaidas iki 1,0 proc. didelių problemų valstybei remiamu viešojo sektoriaus išlaidos nesusidarys, bet norint pasiekti 1,0 technologijų plėtrą, jau reikia specialių ir gana efektyvių priemonių. 2004 m. tam tikslui iš Universitetinio lygio verslo investuota 100 mln. Lt, o 2010 m. ta suma, įvertinant BVP augimą, turėtų siekti apie 800 mln. Lt. Lietuvos įmonės, neabejoju, supranta, kad nepakankamos investicijos į Universitetinio lygio Universitetinio lygio specialistų rengimą, tyrimus, efektyvesnių technologijų kūrimą ir inovacijas gali turėti rimtų pasekmių ilgalaikei Lietuvos ūkio plėtrai ir ekonomikos augimui. Būtina, kad Universitetinio lygio verslo įmonėse daugėtų sumanių konstruktorių ir technologų, kad nuolat būtų tobulinamos technologijos ir produktai, kad įmonės išliktų konkurencingos. Taip pat labai svarbu surasti galimybių efektyvinti mokslo tyrimo įstaigų ir Universitetinio lygio verslo partnerystę, tiek kuriant naujus produktus ir technologijas, tiek steigiant naujas inovacines įmones. Didesnės apimties bendri Universitetinio lygio verslo įmonių ir mokslo institucijų tiriamieji darbai Lietuvoje pradėti prieš trejetą metų, kai per Mokslo ir studijų fondą pradėta finansuoti aukštųjų technologijų programa. Jai finansuoti kasmet skiriama po 4-5 mln. litų. Pradžia gal ir nebloga, bet mastai aiškiai per maži. Esu įsitikinęs, kad jei ekonomika ir toliau sparčiai augs, bus galima pasiekti ir ambicingesnių finansavimo lygių. Tačiau vien didesnis viešasis finansavimas savaime neišspręs mokslo ir Universitetinio lygio verslo atotrūkio problemos. Mokslo, technologijų ir inovacijų plėtros komisija priėmė nutarimą ir rekomendaciją Vyriausybei steigti Tyrimų ir technologijų agentūrą, kuri turėtų aktyviai dalyvauti formuojant šalies tyrimų ir technologijų plėtros politiką, organizuotų konkursus, vykdomoms strateginių krypčių programoms ir projektams, juos finansuotų ir prižiūrėtų, kaip efektyviai panaudojamos valstybės lėšos. Ši agentūra turėtų finansuoti Universitetinio lygio verslo ir mokslo tyrimo institucijų vykdomus bendrus darbus, Universitetinio lygio verslo įmonių inovacinius projektus, taip pat tuos fundamentinius Universitetinio lygio Universitetinio lygio specialistų rengimą, tyrimus, kurie leistų tikėtis naujų proveržių.2 Tai nereiškia, kad visi tyrimai bus finansuojami tik per šią agentūrą. Fundamentiniai laisvieji tyrimai konkursų būdu ir toliau būtų finansuojami per Mokslo ir studijų fondą, ten lėšos irgi turėtų kasmet didėti. 1.2.Universitetinio lygio Universitetinio lygio specialistų rengimo strategija ir pramonės konkurencingumas Nacionalinėje Lisabonos strategijos programoje daug dėmesio skiriama didesnių tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui. Rengiama investicijų skatinimo programa, joje numatomos priemonės, kaip pagerinti Universitetinio lygio verslo aplinką sukuriant patrauklias sąlygas plyno lauko investicijoms, parengiant tinkamus investuoti su visiškai įrengta infrastruktūra sklypus. Gerai suprantame, kad be tiesioginių užsienio investicijų į pramonę artimiausiu metu neįmanoma sparčiai gerinti pramonės produkcijos struktūros. Mūsų šalies pramonė, kaip jau minėjau, gamina mažai aukštųjų technologijų produkcijos, Lietuvoje neturime stambių įmonių, įsijungusių į tarptautines korporacijas, kuriančias ir gaminančias mokslui imlią produkciją. Iš esmės tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko Universitetinio lygio verslo investicijos į mokslinius Universitetinio lygio Universitetinio lygio specialistų rengimą, tyrimus ir technologijų plėtrą yra tokios mažos. Šiuo metu derinamos su visuomenės atstovais ir bus tikslinamos 2007 -2013 m. ES struktūrinės paramos strategijai veiksmų programos. Tiesa, paramos suma dar nėra žinoma, tikimasi, kad 7-erių metų laikotarpiu ji sieks apie 21 mlrd. Lt. Manau, kad jau pats laikas pramonės ir mokslo specialistams sutartinai formuoti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programas, jose numatant, kokius tyrimo centrus reikia stiprinti ar steigti naujus. Labai svarbu, kad pinigai būtų panaudoti efektyviai ir būtų sudarytos sąlygos konkurencingai ekonomikai plėtoti. Konferencijos dalyviams linkiu gerų minčių ir ryžto sprendžiant mokslo ir Universitetinio lygio verslo sąveikos klausimus šalies konkurencingumo ir spartaus ekonomikos augimo labui. Kai kalbama apie pramonės konkurencingumą, didelio dėmesio yra vertas kiekvienas atskiras veiksnys ir apibūdinti juos per penkiolika minučių sudėtinga. Taigi bandysiu išryškinti pagrindimus ir aktualiausius šiandien Lietuvos pramonės konkurencingumo klausimus. Savo pranešime aptarsiu tris aspektus: 1. Pramonės vaidmenį Lietuvos ekonomikoje. 2. Pramonės konkurencingumo sampratą ir Europos Sąjungos naująją pramonės politiką. 3. Ūkio ministerijos vaidmenį didinant Lietuvos pramonės konkurencingumą. Kaip žinome Lietuvos pramonė susideda iš apdirbamosios, išgaunamosios pramonės ir energetikos. Šiame pranešime labiausiai bus akcentuojami apdirbamosios ir išgaunamosios pramonės šakų konkurencingumo aspektai, kadangi šios šakos sudaro Lietuvos pramonės branduolį (l pav.). 1 pav. Bendrosios pridėtinės vertės struktūra pagal ekonominės veiklos rūšys, proc. Kaip matyti iš l paveikslo, pramonė pridėtinės vertės kūrimo procese užima svarbią vietą. Pramonės dalis išlieka gana pastovi ir sudaro apie 25,7 proc. Pramonė taip pat užima svarbią vietą pagal darbo jėgos užimtumą. Šiuo metu pramonėje dirba apie 20 proc. visų dirbančiųjų. Kalbant apie pramonės produkcijos pardavimo pokyčius reikia pažymėti, kad pramonės pardavimo apimtis nuolat auga. Paveiksle galima įžvelgti tam tikrą pramonės pardavimo augimo cikliškumą, tačiau drąsiai galima teigti, kad vidutiniškai pramonės produkcijos pardavimo apimtis auga daugiau kaip po 5 proc. kasmet (2 pav.). 2 pav. Pramonės produkcijos pardavimo apimties pokyčiai ( palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu), 2006 m. proc. Analizuojant giliau, galima teigti, kad maisto produktų ir gėrimų, medienos, chemijos, gumos ir plastiko, metalo ir mašinų pramonės parduodamos produkcijos apimtis nuolat auga. Deja, tekstilės, siuvimo, elektros mašinų ir aparatūros, radijo ir elektronikos pramonės šakų augimo tempai buvo neigiami. Vienas iš būdų pasverti šalies ekonomikos konkurencingumą yra eksportas. Tai ypač svarbu tokiai mažai ekonomikai kaip Lietuvos. Šalies ūkio augimą galima užtikrinti tik nuolatiniu eksporto augimu, randant naujų rinkų bei nišų. Lietuvos pramonė yra konkurencinga ir didžiąją dalį savo produkcijos - per 60 proc. - eksportuoja. Neabejotinos lyderės šiuo metu yra tekstilės bei siuvimo, elektronikos, chemijos, rafinuotų naftos produktų pramonės šakos. Jungtinių Tautų ekspertų nuomone, valstybės pramonės sektoriaus konkurencingumas, o kartu ir pačių valstybių konkurencingumas bei gebėjimas integruotis į globalią ekonomiką priklauso nuo: • gebėjimo naudoti turimą technologinę įrangą; • gebėjimo plėtoti inovacinę veiklą; • palankios Universitetinio lygio verslo infrastruktūros, skatinančios įmonių konkurencingumą vietos rinkoje; • pakankamų kvalifikuotos darbo jėgos bei finansinių ir paslaugųišteklių. Jungtinių Tautų ekspertų nuomone, valstybės pramonės sektoriaus konkurencingumas, o kartu ir pačių valstybių konkurencingumas bei gebėjimas integruotis į globalią ekonomiką priklauso nuo: • gebėjimo naudoti turimą technologinę įrangą; • gebėjimo plėtoti inovacinę veiklą; • palankios Universitetinio lygio verslo infrastruktūros, skatinančios įmonių konkurencingumą vietos rinkoje; • pakankamų kvalifikuotos darbo jėgos bei finansinių ir paslaugų išteklių.3 Kaip matyti iš lentelės, Lietuva turi labiausiai išsilavinusią darbo jėgą. Mes dvigubai lenkiame Europos Sąjungos šalis pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių skaičių, tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad šis rodiklis gali būti klaidinantis ir dviprasmiškas. Šiuo metu vis plačiau diskutuojama apie darbo jėgos kokybę. Pramonininkai ne kartą kalbėjo apie tai, kad labai trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, todėl drįstu teigti, kad atotrūkis tarp realių pramonės poreikių ir Universitetinio lygio specialistų rengimo yra didelis (l lentelė). 1 lentelė. Gyventojų su aukštuoju išsilavinimu dalis, % Šalis Amžiaus grupė 30-34 metai 35-39 metai 40-44 metai Lietuva 47 50 50 Latvija 20 21 20 Estija 25 32 28 ES- 15 22 21 21 Kitas veiksnys, stiprinantis pramonės konkurencingumą, yra investicijos į mokslinius Universitetinio lygio Universitetinio lygio specialistų rengimą, tyrimus. Kaip matome, pagal šį rodiklį Lietuva gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Vyriausybė vien savo jėgomis, nepalaikoma Universitetinio lygio verslo, atstovų, negali išspręsti susidariusios situacijos. Deja, reikia pažymėti, kad pagal privataus Universitetinio lygio verslo investicijas į inovacijas Lietuva užima paskutinę vietą. 2004 metais Europos Komisija atliko šalių narių ekonomikos konkurencingumo vertinimą. Pagrindu buvo paimtas Lisabonos strategijos įgyvendinimas- Lietuva užima 7 vietą tarp naujųjų narių. Noriu pažymėti, kad pagal tų pačių rodiklių vertinimą pirma vieta atitenka Suomijai, kuri surinko 5,80 balo, Danija turi 5,63 balo, Švedija - 5,62, JAV surinko 5,55 balo.4 Europos Komisija atliko 27 pavienių gamybos pramonės ir statybos pramonės sektorių konkurencingumo apžvalgą. Apžvalgos tikslas - nustatyti, kokiu mastu sektorių veiklą yra paveikusios ar galėtų paveikti pramonės politikos priemonės. Kadangi buvo galima gauti tik ribotus duomenis apie naujų valstybių narių sektorių veiklą, apžvalga turi būti laikoma preliminaria. Šiuo metu Komisija renka ir analizuoja trūkstamus duomenis, jie vėliau bus perduoti tam tikroms politikos srities iniciatyvoms. Buvo apžvelgtos tokios politikos sritys: • atviros ir konkurencingos bendrosios rinkos užtikrinimas, įskaitant konkurenciją; • žinios, pvz., tyrinėjimai, naujovės ir kvalifikacija; • geresnis eksporto valdymas; • konkurencingumo, energijos ir aplinkos apsaugos politikų sinergijos užtikrinimas; • visateisio ir sąžiningo dalyvavimo pasaulio rinkose užtikrinimas; • sąlygų socialinei ir ekonominei sanglaudai užtikrinimas. Norėčiau trumpai pristatyti šios iniciatyvos išvadas. Šiuo metu Europos Komisija rengia galimą komunikatą dėl patekimo į rinkas strategijos atnaujinimo, kadangi naujų užsienio rinkų atvėrimas ir diskriminavimo išvengimas yra svarbus veiksnys užtikrinant nuolatinį eksporto augimą ir konkurencingumą. Bendradarbiaujant su suinteresuotaisiais asmenimis, bus sukurta ir įgyvendinta išsami strategija, kuri padėtų susidoroti su kliūtimis pasirinktuose sektoriuose ir šalyse. Taip pat bus siekiama viešųjų pirkimu rinkos su trečiosiomis šalimis atvėrimo abipusiu pagrindu.5 Taip pat daug dėmesio bus skiriama biurokratijai ir įstatymų naštai mažinti. Planuojama paskelbti komunikatą, kuriame bus išdėstyta Supaprastinimo darbų programa, apimanti tris nustatytas šio požiūrio prioritetines sritis: automobilių gamybos, statybų, atliekų tvarkymo sektorius. Taip pat yra siūloma atlikti kvalifikacijos problemų pobūdžio įvertinimą. Tokie įvertinimai apimtų dabartinių atskirų sektorių kvalifikacinių reikalavimų nustatymą ir jų trūkumo įvertinimą bei ištirtų galimą sektoriams būdingų kompetencijų raidą, įskaitant (ten, kur įmanoma) jos poveikį mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms. Šiuo metu kuriama „Cedefop" atliekamo darbo pagrindu ši informacinė bazė leistų, atsižvelgiant į sektorių konkurencingumo reikalavimus, sujungti ypatingas ateities politikos iniciatyvas. Komisija ketina užtikrinti, kad geresnis ekonominio restruktūrizavimo numatymas ir pozityvus valdymas būtų įtrauktas į naujas Struktūrinių fondų programas. Atsižvelgiant į 2007-2013 m. Bendrijos strategines gaires dėl sanglaudos, paramą programoms, kuriomis siekiama modernizuoti darbo rinkas ir numatyti laipsniškus pokyčius visos Bendrijos mastu tuose sektoriuose, kuriems buvo nustatyta struktūrinio pertvarkymo būtinybė, siekiant sustiprinti regionų gerovę, kartu su aktyviomis priemonėmis reikia įtraukti į naujas Struktūrinių fondų programas. Taip pat yra formuojamas kompleksinis europietiškas požiūris į pramoninį tyrinėjimą ir naujoves. Siūloma palengvinti valstybės paramos, skirtos imtis naujovių, užkertančių kelią rinkos nesėkmėms, teikimą. 2006 m. bus įsteigta Europos pramonės tyrinėjimų ir naujovių stebėsenos sistema. Bus sudaryta aukšto lygto suinteresuotųjų asmenų, įskaitant politikos kūrėjų atstovus, darbo grupė. LR Vyriausybės 2005 ra. lapkričio 22 d. Nr. 1270 nutarimu patvirtinta Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa. Šioje programoje Ūkio ministerija atsakinga ir dalyvauja šiose grupėse: mokslo ir tyrimų, Universitetinio lygio verslo konkurencingumo bei žmogiškųjų išteklių. Reikia pažymėti, kad Universitetinio lygio verslo konkurencingumo klausimams Ūkio ministerija teikia prioritetinį dėmesį. Ši programa yra paskelbta Ūkio ministerijos tinklalapyje. Kadangi neturiu pakankamai laiko apžvelgti visas šios programoje numatytas priemones, noriu atkreipti dėmesį į kelis aspektus: Pirma. Daug dėmesio bus skiriama inovacijų diegimui bei mokslo ir Universitetinio lygio verslo bendradarbiavimui. Šioje vietoje norėčiau atkreipti dėmesį į naują iniciatyvą - sukurti technologines platformas, kurios jau sėkmingai veikia kitose šalyse. Lietuva iki šiol neturėjo aiškios klasterių kūrimo politikos ir atitinkamos Lietuvos klasterių jungimosi į tarptautines vertės kūrimo grandines -mezoklasterius strategijos. Atsakas: Nacionalinėje Lisabonos strategijoje klasterių kūrimo ir kooperacijos politikai parengti ir įgyvendinti 2006-2008 m. numatyta skirti 8,7 mln. Lt. Lietuva taip pat dar neturi aiškios dalyvavimo ES technologijų platformose formų ir būdų politikos ir veiklos programos, tad kyla reali grėsmė likti ES modernėjimo šalikelėje, atlikti tik statistų vaidmenį. Pavieniai nedrąsūs Lietuvos miško pramonės, statybos pramonės, mašinų gamybos pramonės žingsniai bandant dalyvauti ES technologijų platformose be valstybės paramos nepadarys juntamo poveikio Lietuvos ekonomikai. Atsakas: Nacionalinėje Lisabonos strategijoje numatyta Lietuvos subjektų dalyvavimui ES technologinėse platformose 2006-2008 m. paremti skirti 5 mln. Lt.6 Antra. Bus sukurta atskirų rūšių pramonės veiklos konkurencingumo nuolatinio stebėjimo ir vertinimo sistema, parengti paramos mechanizmai, šalinant įmonių konkurencingumo didėjimą ribojančias priežastis. Šiai priemonei įgyvendinti planuojama skirti 4 mln. Lt. Šalia Nacionalinės Lisabonos įgyvendinimo programos trumpai norėčiau paminėti kitas Ūkio ministerijos programas, susijusias su šalies pramonės konkurencingumo gerinimu: tai patvirtintos ir Įgyvendinamos Inovacijų, Smulkaus ir vidutinio Universitetinio lygio verslo plėtros programos, taip pat yra parengti Eksporto skatinimo ir Investicijų skatinimo programų projektai. Trumpai norėčiau apsistoti prie naujai rengiamos Investicijų skatinimo programos. Vienas pagrindinių Ūkio ministerijos strateginių tikslų - užtikrinti Universitetinio lygio verslo plėtros sąlygų gerinimą. Šiam procesui turintis įtakos veiksnys yra tiesioginės investicijos. Jos daro įtaką naujų technologijų diegimui, įmonių modernizavimui, naujos gamybos plyname lauke organizavimui ir investuotojų galimybėms tai atlikti trumpais terminais. Visa tai spartina ekonominį augimą. Investavimo Lietuvoje aplinką kitų šalių kontekste geriausiai iliustruoja tarptautinių finansų institucijų ekspertų nuomonės, įvairiose ataskaitose skelbiami Lietuvos eksporto rodikliai yra vieni iš geriausių tarp naujųjų Europos Sąjungos šalių narių. Matome, kad tarptautinis įvertinimas yra daugiau nei palankus, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė eina teisinga linkme gerindama sąlygas verslui ir kartu skatindama spartų ekonomikos augimą. Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, labai svarbus rodiklis yra tiesioginės užsienio investicijos. Kaip tiesioginės užsienio investicijos (daugiau nei 17 mlrd. Lt) pasiskirsto atskiroms ūkio šakoms. Kaip matome, pramonei tenka 45,9 proc. Šalies ekonominio augimo tempus dažniausiai lemia investicijos, dėl kurių pasaulyje vyksta atkakli kova. Pastaruoju metu vis mažiau išskiriamos vidaus ir užsienio investicijos, visiems investuotojams stengiamasi sudaryti pagal galimybes vienodas sąlygas, tačiau vis dar išlieka ir ypatingų skirtumų tarp vietinių ir užsienio investicijų. Tai ne tik kapitalas, bet ir praktinė patirtis, lengvesnis priėjimas prie naujų rinkų, vietinės ekonomikos integracija į tarptautines vertės kūrimo grandines ir klasterius. Be to, vietinius investuotojus kur kas lengviau motyvuoti, kad investuotų kapitalą savo šalyje, negu kitų šalių investuotojus. Vertinant užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvą sąlygas ir lyginant su panašiomis šalimis, matyti, kad daugeliu atvejų jos yra objektyviai prastesnės. Daugelyje šalių investuotojams yra teikiamos įvairios subsidijos, kurių Lietuvoje pasigendama, jau veikia pramoniniai parkai su sutvarkyta infrastruktūra (Čekija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija, kt.); platesnė vietinių tiekėjų bazė (Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija); didesnė vietinė rinka, arčiau didžiosios Vakarų Europos rinkos ir kt. Ryškėja tendencija, kad užsienio investuotojai domisi Lietuva, tačiau čia investuoja mažai, investicijoms pasirenka kitas šalis.7 Siekdama paskatinti Lietuvos Universitetinio lygio verslo plėtrą ir šalies ekonomikos augimą, pritraukti tiesioginių vidaus ir užsienio investicijų, Lietuva turi formuoti verslui ir investicijoms palankaus Lietuvos ūkio įvaizdį, skatinti tiesiogines užsienio investicijas į Lietuvą, siekdama agresyvesnio konkuravimo regioninėje tiesioginių užsienio investicijų rinkoje ir didindama naujų darbo vietų skaičių, sudarydama specialias Universitetinio lygio verslo ir investavimo sąlygas. Tuo tikslu Ūkio ministerija parengė Investicijų skatinimo programos projektą, kuris dar turi būti diskutuojamas su kitomis suinteresuotomis institucijomis. Investicijų skatinimo programa padės vykdyti kryptingą investicijų skatinimo politiką, o Investicijų skatinimo programos įgyvendinimo priemonės leis sudaryti palankias teisines, ekonomines, finansines ir administracines sąlygas investuoti į privatų kapitalą, taip pat viešojo ir privataus sektorių partnerystės sąlygas. Įvairiomis prieinamomis priemonėmis sieksime, kad kuo daugiau įmonių būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o pramonėje ir versle sukuriama nacionalinio produkto dalis būtų artima ES rodikliams. Atskiros pramonės šakos nevienodai patrauklios tiek vietiniams, tiek užsienio investuotojams. Didžiausio užsienio investuotojų dėmesio sulaukė tokios pramonės šakos kaip maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba, rafinuotų naftos produktų gamyba, mašinų ir įrangos, elektros, radijo, televizijos aparatūros ir kitų prietaisų gamyba. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, beveik neturinti savo tradicinių energijos šaltinių (anglies, naftos, gamtinių dujų ar didelių hidroenergijos išteklių). Lietuva turi palyginti nedaug vietinių energijos išteklių, tačiau atkūrus nepriklausomybę jų sąnaudos visą laiką didėjo. Taip pat neturime energijos išteklių pasirinkimo. Kol kas esame neišvengiamai susieti su vienintele tiekėja - Rusija. Juk visi puikiai suprantame, kad energetika - ne tik viena svarbi ausiu pramonės šakų, ji maitina visą ūkį. Nuo elektros energijos kainų priklauso visų pramonės gaminių konkurencingumas. O tokia priklausomybė nuo vieno tiekėjo kelia grėsmę stabdyti ekonominę mūsų šalies plėtrą, mažinti Lietuvos pramonės konkurencingumą globaliajame pasaulyje, todėl kalbant apie pramonės konkurencingumą šiandien, pats jautriausias veiksnys yra energetiniai ištekliai. Pirmiausia energetika asocijuojasi su Ignalinos AE uždarymu. Sprendimas uždaryti jėgainę sukėlė daug audringų diskusijų Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime, nes elektrinė gamina beveik 80 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros. Kadangi iki 2010 metų, kai nustos veikti ir antrasis reaktorius, lieka nedaug laiko, turime atsakingai pažvelgti į tolesnę Lietuvos energetikos plėtros strategiją ir numatyti galimas problemas. Lietuvos Respublikos energetikos sektorius plėtojamas remiantis Nacionaline energetikos strategija, kuri nustato energetikos plėtros kryptis dvidešimčiai metų. Joje nustatyti strateginiai Lietuvos tikslai, kurių vienas iš pagrindinių ir yra integracija į ES energetikos sistemas, o tai turi garantuoti patikimą ir saugų energijos tiekimą. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, energetiniu požiūriu yra specifinėje padėtyje, palyginti su kitomis ES šalimis. Istoriškai susiklostė taip, kad Baltijos šalių energetikos sistemos yra tiesiogiai susijusios tik su buvusios Tarybų Sąjungos, visų pirma Rusijos, energetikos sistema. Dujas, elektros energiją ir didžia dalimi naftą Lietuva turi galimybę įsivežti tik iš Rusijos. Todėl mūsų valstybei itin svarbūs yra transeuropinių energetikos tinklų sujungimo projektai. Lietuvai, kaip Europos Sąjungos narei, būtina įsijungti į bendrą Europos Sąjungos elektros rinką. Tai padaryti galima įgyvendinus Baltijos žiedo idėją, t. y. sujungus Estijos ir Suomijos, taip pat Lietuvos ir Lenkijos energetikos. Lietuva nagrinėja galimybę sujungti savo elektros energetikos sistemą su atitinkama Švedijos sistema. Sėkmingai įgyvendinus šį projektą ir sujungus Estijos bei Suomijos energetikos sistemas, būtų sukurtas vadinamasis mažasis Baltijos žiedas, kuris sudarytų galimybę Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, dalyvauti Šiaurės šalių elektros rinkoje. Turint omenyje tai, kad trys Baltijos šalys ketina sukurti bendrą Baltijos rinką, nors ji būtų per maža, kad gerai funkcionuotų, mažojo Baltijos žiedo sukūrimas užtikrintų šios rinkos integraciją į Skandinavijos šalyse puikiai veikiančią elektros rinką. Kitas svarbus aspektas būtų žingsnis į bendros ES elektros rinkos sukūrimą ir tiekimo patikimumo užtikrinimą, ypač uždarius Ignalinos AE. Taigi Lietuva, norėdama išsaugoti ir savo ekonominę nepriklausomybę, ir ūkio konkurencingumą, visų pirma turi užsitikrinti maksimaliai įmanomą energetinį suverenitetą. Tai įmanoma padaryti tik glaudžiai bendradarbiaujant su kaimyninėmis valstybėmis, kurios susiduria su analogiškomis problemomis. 1.3.Lietuvos pramonės ir mokslo uždaviniai gerinant eksporto specialistų rengimą Lietuvos narystė Europos Sąjungoje pramonei ir verslui atvėrė plačią, be muitų, be vizų vidaus rinką, galimybes pasinaudoti struktūriniais fondais, supaprastino transporto žmonių judėjimą per sienas, suteikė teisinę aplinką, kuri, kaip tikėjomės, bus palankesnė verslui ir stabilesnė, nei turėjome anksčiau. Tai vertybės, kurios Lietuvos pramonei ir verslui yra gyvybiškai . svarbios. Kartu Lietuvos įstojimas į ES iškėlė naujų iššūkių visiems.8 Narystė ES reikalauja daug pastangų prisitaikyti dirbti naujomis sąlygomis. Svarbi ES mechanizmo dalis yra Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetas, kuriame LPK turi savo atstovą. Iš esmės integraciniai procesai į ES ir iššūkiai tiek pramonei ir verslui, tiek švietimui bei mokslui paskatino daugelį pozityvių dalykų, pirmiausia ekonomikos restruktūrizavimo ir modernizavimą, švietimo ir mokslo poreikį keistis, peržiūrėti pramonės ir mokslo santykius. Verslo vadybininko profesinio rengimo standartas (toliau – standartas) apibrėžia verslo vadybos studijų programos (toliau – programa) ir studijų organizavimo reikalavimus. Standartas parengtas atsižvelgiant į: • socialinių partnerių apklausos duomenis; • darbdavių parengtus pareiginius nuostatus; • verslininko funkcijų apibūdinimą, parengtą taikant DACUM metodą; • absolventų, įgijusių verslo vadybininko kvalifikaciją, informaciją; • LR švietimo ir mokslo ministerijos išsilavinimo lygių patvirtinimą; • Tarptautinio vadybos plėtros instituto atliktų tyrimų rezultatų duomenis; • Europos verslo plėtros tendencijas. Asmenys, sėkmingai baigę parengtą pagal šį standartą programą, įgyja profesines kvalifikacijas, pakankamas savarankiškai atlikti sudėtingą, asmeninės atsakomybės reikalaujantį darbą šiose verslo įmonės veiklos srityse: • įmonės kūrimas; • rinkos tyrimas; • įmonės (padalinio) veiklos planavimas; • įmonės (padalinio) veiklos organizavimas pagal verslo pobūdį; • vadovavimas darbuotojams; • verslo būklės kontrolė; • verslo plėtra. Studijų programos tikslai turi atitikti standarte nurodytus tikslus. Programos dalykų (modulių) studijų tikslai turi būti formuluojami pagal programos tikslus. Siekiant įgyvendinti studijų tikslus, turi būti taikomi tokie studijų metodai, kurie ugdytų bendruosius gebėjimus. Verslo vadybininko rengimo trukmė – 3 metai. Programoje turi būti numatytos mokomosios praktikos, kurių trukmė ne trumpesnė kaip 20 savaičių ir atitinka darbo sąlygas. Programoje turi būti numatytos ne mažiau kaip dvi specializacijos. Specializacijos pasirenkamos įvertinus darbo rinkos poreikius. Kiekvienai iš jų turi būti skirta ne mažiau kaip 10% viso studijų laiko. Specializaciją atitinkančias profesines kvalifikacijas ir studijų tikslus joms įgyti nustato programos rengėjai. 1.3.1.Universitetinio lygio pokyčiai ir investicijos Lietuvos eksporto ir importo statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą turėjo teigiamą įtaką šalies eksporto apimčių didėjimui. Po Lietuvos įstojimo į ES, 2004 m. gegužės - 2005 m. birželio mėn. eksportas, palyginti su tuo pačiu 2003-2004 metų laikotarpiu, augo trečdaliu sparčiau. Lietuvos eksporto augimas 2005 m. sausio-birželio mėnesiais, palyginti su atitinkamu 2004 m. laikotarpiu, padidėjo daugiau nei 24 %. Po įstojimo į ES 2004 m. II pusmetyje, palyginus su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu (žr. l lentelę), eksporto apimtys padidėjo 25,6 %, tuo tarpu iki įstojimo į ES, 2004 m. I pusmetyje, palyginus su 2003 m. I pusmečiu, eksporto apimčių augimas tesudarė 16,7 %. 2 lentelė. Lietuvos eksportas: 2003-2005 metų pusmetiniai bei 2003-2004 metų metiniai duomenys Eksportas (mln. Lt) I pusm. II pusm. Metiniai duomenys 2003 m. 9973,1 11289,5 21262,6 2004 m. 11635,8 14183,4 25819,2 Pokytis (2004 m. palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu) 16,7% 25,6% 21,4% 2005 m. 14451,9 - - Pokytis (2005 m. palyginti su tuo pačiu 2004 m. laikotarpiu) 24,2% ES yra svarbiausia pagal prekybos apimtis Lietuvos eksporto ir importo partnerė. Lietuvos prekyba su ES šalimis 2005 metais sudarė apie 68 procentus visos užsienio prekybos. NVS šalių blokas yra antras pagal svarbumą Lietuvos eksporto partneris. Siekdama informuoti Lietuvos pramonės ir Universitetinio lygio verslo visuomenę apie pokyčius tarptautinėje prekyboje Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, muitinės režimo ir procedūrų pasikeitimus, Lietuvos įmonių galimybes ginti savo interesus Briuselyje ir prekybiniuose santykiuose su trečiosiomis šalimis, Lietuvos pramonininkų konfederacija stengiasi bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis rengdama seminarus, konferencijas, LPK Prezidiumo ir konsultacinius posėdžius. Plėtodama Lietuvos eksportą ir siekdama pritraukti investicijas, LPK organizuoja Universitetinio lygio verslo misijas, dvišalius ekonominius forumus Lietuvoje ir užsienyje, norėdama parodyti Lietuvos ir viso pasaulio Universitetinio lygio verslo bei plačiajai visuomenei pažangias, didelę įtaką Lietuvos ūkio raidai turinčias Lietuvos įmones, paskatinti visus Lietuvos gamintojus diegti pažangiausias technologijas, LPK kasmet organizuoja konkursus „Metų gaminys", „Sėkmingai dirbanti įmonė", „Lietuvos metų eksportuotojas" ir kitus. Apie nugalėtojus kasmet išleidžiamas leidinys, kuris platinamas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Lietuvos narystė ES padidino investuotojų dėmesį mūsų šaliai, tačiau Lietuva išlieka tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo vidutinioke ir vis dar negali tinkamai konkuruoti su kitomis Rytų ir Centrinės Europos šalimis ES narėmis. Nors Lietuvos ekonomikos augimo tempai vieni iš sparčiausių Europoje, stabilūs makroekonominiai rodikliai, tebeegzistuoja pagrindinės didesnes investicijas stabdančios struktūrinės problemos: plyno lauko investicijoms paruoštų sklypų trūkumas, kvalifikuotų darbininkų (ypač su neuniversitetiniu techniniu išsilavinimu) trūkumas, nėra investicinių paskatų sistemos (mokesčių lengvatos, darbo vietų kūrimo subsidijos, perkvalifikavimo/mokymo ir infrastruktūros sutvarkymo išlaidų subsidijavimas).9 Prie investicijas stabdančių veiksnių taip pat prisideda Lietuvoje sparčiai didėjantys nekilnojamojo turto, darbo jėgos ir gamybos kaštai bei didėjantis ES nepriklausančių Rytų ir Centrinės Europos šalių patrauklumas (ypač Ukrainos, Bulgarijos, Rumunijos, Moldovos), kuriose šie kaštai gerokai mažesni. Užsienio verslininkai jau pastebi, kad įrengti gamyklą Lietuvoje kainuoja beveik tiek pat, kiek Vakarų Europos šalyse. Dėl to užsienio investuotojai pradeda išvežti pinigus iš Lietuvos ir investuoti juos kitose valstybėse. 1.3.2. Struktūriniai fondai Europos Sąjungos svarbiausias finansinis įrankis pagerinti ir suvienodinti šalių narių bei atskirų regionų ekonominio išsivystymo bei žmonių gyvenimo lygį yra struktūriniai fondai. 2004-2006 metų Bendrojo programavimo dokumente buvo numatytos priemonės, kurios lyg ir skatino Universitetinio lygio verslo ir mokslo bendradarbiavimą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityse. Tačiau iš visų priemonių, kurios buvo numatytos moksliniams tyrimams skatinti, mažai galimybių buvo pilnavertiškai bendradarbiauti suinteresuotoms Universitetinio lygio verslo ir mokslo organizacijoms vykdant bendrus su naujais moksliniais tyrimais susijusius projektus. Ne paslaptis, kad pagrindinė Lietuvos mokslinių tyrimų institucijų problema šiuo metu yra pasenusi materialinė mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bazė, kuri neleidžia šioms organizacijoms pilnavertiškai dalyvauti ne tik bendruose su Lietuvos Universitetinio lygio verslo įmonėmis projektuose, bet ir tarptautinėje mokslinių tyrimų erdvėje. Deja, bet šiuo metu Lietuvos Universitetinio lygio verslo organizacijos ir atskiros įmonės dar negali visa apimtimi finansuoti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bazės modernizavimo, tačiau puikiai supranta poreikį kuo greičiau sukurti bendrų mokslo ir Universitetinio lygio verslo institucijų projektų sistemą, leisiančią pasiūlyti tarptautinei rinkai inovacinių Lietuvos pramonės produktų ir paslaugų. Lietuvos Universitetinio lygio verslo įmonės jau yra pasirengusios investuoti lėšas ne tik į savo, bet ir į Lietuvos valstybinių mokslinių tyrimų institucijų infrastruktūrą. Suderinus privačią iniciatyvą su struktūrinių fondų lėšomis, būtų galima pasiekti maksimalių mokslo ir Universitetinio lygio verslo bendradarbiavimo rezultatų. Šiuo metu Lietuvoje prasideda naujos ES finansinės paramos dalybos. Per septynerius metus (2007-2013) Lietuva iš struktūrinių ir sanglaudos fondų gaus 20,62 mlrd. litų paramos. Vyriausybė turės nuspręsti, į kurias sritis bus nukreipti paramos milijardai. Finansų ministerija parengė projektą, kokioms sritinis ir kiek lėšų reikėtų skirti: • Žmogiškųjų išteklių plėtros programai (19,0 %); • Ekonomikos augimo programai (40,8 %); • Sanglaudos skatinimo programai (40,2 %). Siūlome padidinti Ekonomikos augimo programos dalis: Sąlygų verslui ir inovacijoms gerinti (numatyta 3,8 %) ir Viešųjų teritorijų investicijoms plėtoti (numatyta 0,9 %). Neprieštaraujame iš Sanglaudos skatinimo programos numatytai finansuoti infrastruktūros plėtrai, nes ji ekonomikos plėtrai yra gyvybiškai reikalinga, bet abejojame, ar Paveldo ir turizmo daliai reikėtų skirti 4,4 %. 1.3.3. Infrastruktūra Lietuvos ekonomikos augimas, užtikrinant aukštesnius gyvenimo standartus, spartesnę Universitetinio lygio verslo plėtrą, naujų darbo vietų sukūrimą ir žmonių mobilumą, neįmanomas be veiksmingos transporto sistemos ir reikiamos jos infrastruktūros, suteikiančios galimybę pasinaudoti vidaus bei tarptautinės rinkos potencialu. Lietuva gana smarkiai pagerino savo infrastruktūrą, remdamasi ES parama, dar iki įstojimo, nemažai padaryta per pirmuosius pusantrų metų. Siekiant sudaryti kuo palankesnes sąlygas gamybos ir paslaugų Universitetinio lygio verslo plėtrai bei užtikrinti gyventojų mobilumą, kiekvienais metais investicijų į transporto infrastruktūros modernizavimą poreikis auga. Todėl LPK pritaria gana gausiam ES lėšų skyrimui šiam tikslui 2007-2013 metais. 1.3.4. ES bendrosios prekybos politikos pasekmės Europos Sąjunga yra istorinėje kryžkelėje tarp klestinčios ir atsilikusios Europos. Šiandien ES turi imtis griežtos ir valingos politikos bei pradėti priiminėti sprendimus, kurie keltų Europos konkurencingumą bei leistų kurti darbo vietas. Kinija, Indija ir eilė kitų šalių yra kylančios pasaulio ekonomikos lyderės ir tampa dalimis Europos pramonės, paslaugų ir žemės ūkio produktų konkurentėmis. Vienas iš esminių globalizacijos veiksnių, lemiančių visą šio proceso raidą, yra tai, kad į pasaulinę darbo jėgos rinką ateina milžiniški pigios ir efektyviai panaudojamos darbo jėgos šaltiniai iš Pietryčių Azijos šalių. Jų galimybes akivaizdžiai rodo ES ir Kinijos prekybos balansas. „Eurostat" duomenimis, pirmųjų septynių šių metų mėnesių ES eksportas į Kiniją buvo 2,9 karto mažesnis už importą iš jos, o šios prekybos balanso deficitas, palyginti su atitinkamu praeitų metų laikotarpiu, išaugo 36 proc.10 Europos Parlamentas yra pripažinęs (Europos Parlamento rezoliucija, priimta 2005 m. rugsėjo 6 d.), jog pagrindinė prekybos su Kinija problema yra tai, kad Kinija nėra rinkos ekonomikos šalis ir kad didžioji dalis jos įmonių eksportuotojų iš valstybinių bankų gauna beprocentes paskolas ir nuolatines subsidijas eksportui, taip pat kitą paslėptą valstybės pagalbą, įskaitant ir nemokamą elektros tiekimą. Be to, dauguma Kinijos pramonės įmonių faktiškai nesilaiko Kinijos prisiimtų tarptautinių aplinkosaugos bei socialinės dirbančiųjų apsaugos reikalavimų. Beatodairiškas ir neapgalvotas rinkų atvėrimas suduoda labai skaudžių smūgių Europos pramonės efektyvumui bei konkurencingumui, o kartu ir mūsų ekonomikos stabilumui. Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) negali vienareikšmiškai pritarti tokiam požiūriui - neefektyviai valdomas spartus liberalizavimo procesas jau dabar neigiamai veikia svarbias šalies ūkio šakas. LPK remia gamybos ir prekybos globalizacijos idėją ir yra įsitikinusi, kad ji gali atverti ES, taigi ir Lietuvos, ūkiui naujų perspektyvų, tačiau su viena esmine sąlyga - visiems turi būti užtikrintos vienodos konkurencijos sąlygos. Mes privalome pasiekti lygiagretaus trečiųjų rinkų atvėrimo ir užtikrinti, kad Europos pramonė turėtų lygias konkurencines galimybes pasaulinėse rinkose bei ginti jos interesus daugiašaliame Pasaulinės prekybos organizacijos bei dvišaliame šalių bendradarbiavimo kontekste. 1.3.5. Lietuvos pramonės konkurenciniai pranašumai ir trūkumai Lietuva įstojo į ES tokiu metu, kai Europos šalių konkurencingumas, ekonominio augimo tempai labai susilpnėjo. Tuo tarpu Lietuvos ekonominis augimas labai išsiskyrė iš kitų šalių, nors iš esmės beveik visais parametrais, kurie nusako šalies ekonominį pajėgumą, Lietuva smarkiai atsilieka nuo ES senbuvių. Lietuvos pramonė ir verslas pastaraisiais metais gerokai prisidėjo prie šalies-BVP augimo. Sėkmingai dirbančią pramonę byloja per pastaruosius porą metų smarkiai išaugę pardavimai vidaus ir užsienio rinkose. Šią sėkmę, taip pat ir konkurencingumą, lėmė tai, kad Lietuvos įmonės sugebėjo persiorientuoti ir pastangas nukreipti į technologinį modernizavimą bei produktyvumą, buvo diegiamos naujos technologijos, didėjo informacinių technologijų įmonėse apimtys, išaugo įmonių dėmesys inovacijų diegimui gamyboje ir valdyme, nors iš valstybės pusės paskatų šioje sferoje iš esmės nebuvo. Neabejotinai sėkmė priklausė ir nuo to, kad vis dar palyginti pigi buvo darbo jėga, gerėjo ekonominė padėtis vidaus rinkoje bei didėjo žmonių perkamoji galia, sąlyginai pigesni buvo energetiniai šaltiniai, palankesnės darėsi kreditavimo sąlygos. Lietuvai tapus ne tik ES vidaus rinkos dalimi, bet kartu ir globalinės ekonomikos dalimi, ryškėja Lietuvos pramonės konkurenciniai trūkumai. Nepakankama darbuotojų kvalifikacija, taip pat smarkiai atsiliekantis nuo ES valstybių gamybos produktyvumas, auganti darbo jėgos kaina, kylantys energetikos kasiai bei dideli mokesčiai yra gana didelis konkurencinės kovos ir pramonės plėtros stabdys. Spartėjanti globalizacija daro ir darys vis didesnį spaudimą ES šalių mokesčių sistemoms, kurios yra gana svarbus įrankis, lemiantis įmonių konkurencines galias. Mokesčių sistema ES nėra harmonizuota ir tai mums suteikia tam tikrą veiksmų laisvę. Sistema turi būti konkurencinga ir susijusi su pasaulinėmis ekonomikos plėtros tendencijomis. Lietuvos pramonininkų konfederacija mano, kad negalima apsiriboti fizinių asmenų pajamų mokesčio mažinimo programa, o darbo ir kapitalo apmokestinimą reikia orientuoti į paramą Lietuvos įmonių konkurencingumo didinimui globalinių ekonominių pokyčių kontekste, remiantis mokesčių politikos pokyčių tendencijomis kitose pasaulio šalyse.11 Lietuvos pramonininkų konfederacija, pripažindama mokslą ir pažangias technologijas svarbiu pramonės augimo šaltiniu, visada pasisakė už nulinį tarifą į technologijas investuotam pelnui. Taip pat reikia siekti, kad nebūtų apmokestinamos tos lėšos, kurias įmonės skiria universitetams remti, studentų stipendijoms išmokėti ir kt., teikti mokestines paskatas įmonėms, kurios investuoja į žmogiškąjį kapitalą, organizuodamos darbuotojų mokymą. Vienas iš kertinių akmenų Lietuvos inovacijų sistemai sukurti turėtų būti glaudus bendradarbiavimas tarp įmonių, mokslinio tyrimo institutų ir universitetų. Visos kliūtys tokiam bendradarbiavimui turi būti pašalintos. Turi būti sukurta paskatų sistema. Vienas iš sistemos elementų turėtų būti mokesčių lengvatos. Mokslo institutai turėtų gauti dalinę paramą iš biudžeto, kai gauna užsakymus iš įmonių tyrimams atlikti. Vis dar egzistuojantis didelis pajamų mokesčio tarifas ir socialinio Universitetinio lygio įmokų viršutinės ribos - „lubų" nebuvimas neskatina investuoti į aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, priešingai - skatina „proto" - potencialiai brangiau apmokamos darbo jėgos - „nutekėjimą". Lietuvos ekonominį konkurencingumą lemia pačios šalies ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kiti veiksniai. Lietuva neturi ir nevykdo strateginio pobūdžio apgalvotų ir kryptingų veiksmų konkurencingumui didinti, nėra kompleksiškai tiriamas nacionalinis konkurencingumas. Norint išlaikyti aukštą šalies konkurencingumo lygį, reikia ne tik nuolatinių didžiulių pastangų, bet ir strateginio pobūdžio kryptingų veiksmų, kur didelis vaidmuo tenka valstybei. Analizuojant ir įvertinant šalies konkurencingumą, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tokioms charakteristikoms kaip nacionalinės ekonomikos lankstumas ir manevringumas, mokesčių politika, gebėjimas greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje, „gesinti" vadinamuosius išorinius šokus (išteklių, valiutų ir kt.), išryškinti ir eksporto Universitetinio lygio specialistų parengimo problemas. Geresnis reguliavimas, t.y. teisės aktų kokybė yra labai svarbi tiek ES, tiek nacionaliniu lygiu, siekiant konkurencinių pranašumų. Stipri politinė valia bendradarbiauti su pramonės ir Universitetinio lygio verslo organizacijomis duoda gerą rezultatą. Tačiau bendradarbiavimas nėra pakankamas. Universitetinio lygio verslo dalyvavimas poveikio vertinime teisės aktų rengimo procese turi tapti privalomas.12 Ši organizacija yra labiausiai pripažįstama ir vertinama ES institucijų kaip oponentė ir partnerė sprendžiant visus ES teisėkūros klausimus, kurie liečia pramonę ir verslą. Geras valdžios ir pramonės bendradarbiavimo pavyzdys yra UNICE Europos Parlamente rengiamos Konkurencingumo dienos. 2004 metų UNICE Konkurencingumo diena buvo skirta Europos įmonių konkurencingumo stiprinimo, pramonei ir verslui palankios erdvės vystymo klausimams, šių klausimų iškėlimui kiek galima į aukštesnį lygį tiek ES institucijose, tiek valstybių narių vyriausybėse. 2005 metais Konkurencingumo diena buvo paskirta globalizacijos iššūkiams aptarti ir Europos pramonės bei Universitetinio lygio verslo konkurencingumui didinti.13 Konkurencingumo dienose dalyvauja UNICE vadovybė ir nacionalinių konfederacijų atstovai, Europos Komisijos Prezidentas ir Komisarai, Europos Parlamento Prezidentas bei ES Parlamento nariai, Europos Centrinio Banko vadovybė, šalių narių vyriausybių vadovai, pramonės ir Universitetinio lygio verslo organizacijų vadovai, stambiausių Europos įmonių bei mullinacionalinių korporacijų vadovai. Šiuose renginiuose dalyvaujantys LPK atstovai turi galimybę įsitikinti, kaip valdžia ir pramonė siekia bendrų tikslų, nors kliūčių šiame kelyje išlieka gana daug. l .4. Ekonominė migracija ir tarptautinės vadybos specialistų rengimas Pastarųjų metų pokyčiai Lietuvos darbo rinkoje reikalauja rimto Lietuvos politinių jėgų, įstatymų leidybos bei valdžios institucijų ir darbdavių dėmesio. Darbo jėgos emigracija iš Lietuvos ne tik įgavo didelius mastus ir „išsprendė" bedarbystės problemą, bet ir pradėjo neigiamai veikti gamybos ir paslaugų sektorius šalyje. Pastarosios įtaka ekonominiam Lietuvos gyvenimui yra tiesioginė ir lemtinga. Lietuvos pramonininkų konfederacija nepritaria bet kokių teisių apribojimams Lietuvos piliečiams išvykti dirbti į kitas valstybes. Tačiau Lietuvoje parengiami geri specialistai ir jie yra reikalingi Lietuvai. Asmens išmokslinimas brangiai kainuoja Lietuvos biudžetui, todėl, mūsų nuomone, Lietuvoje baigęs mokslus absolventas, privalo tam tikrą laiką (pvz. trejus ar penkerius metus) dirbti Lietuvoje ir šitaip grąžinti jam suteiktą kreditą studijoms arba sutrinkėti kompensaciją į Lietuvos biudžetą 117 mokymui išleistas lėšas. Įstatymų leidėjas privalo sureguliuoti emigraciją į kitas valstybes, skatindamas Lietuvos Respublikos piliečius, pabaigusius mokslą Lietuvoje, neišvykti iš šalies. Manome, jog yra nenormalu ir žalinga, kad EURES biuras užsiima Lietuvos Respublikos piliečių įdarbinimu užsienyje (Europos Sąjungos valstybėse narėse), kas neabejotinai skatina Lietuvos piliečius emigruoti iš Lietuvos.14 Siekiant kompensuoti darbo jėgos stygių, svarbu palengvinti kvalifikuotos darbo jėgos atvykimą, kartu plėtojant ekonominius socialinius ryšius su trečiosiomis šalimis: Ukraina, Moldova, Baltarusija, Bulgarija ir kt. Skatinti ir plėtoti darbuotojų ir kompanijų pritraukimą ypač organizuotose bendrovėse -statybos, montavimo, elektroautomatikos montavimo ir kitiems specialiems technologiniams darbams atlikti. Nustatytas nepateisinamai ilgas terminas užsienio piliečiams gauti leidimą gyventi Lietuvoje (6 mėn.). Kai jau išduotas leidimas dirbti, atskiras leidimas gyventi turėtų būti nebereikalingas. Turėtų būti palengvinta leidimų išdavimo tvarka tiems asmenims, kurie atvyksta iš trečiųjų šalių atlikti konkrečių darbų pagal pasirašytas sutartis. 2. Mokslo ir verslo sąveikos analizė rengiant Universitetinio lygio vadybininkus 2.1. Švietimo sistemos ir verslo sąveikos problematika Lietuva turi labai nedaug gamtinių išteklių, galinčių iš esmės nulemti jos ekonominę plėtrą. Žmogiškasis veiksnys ir inovacinė veikla daugelyje šalių kompensuoja gamtinių išteklių stygių. Žmoniškųjų išteklių klausimas yra kertinis kalbant apie ekonomikos ir pramonės gyvybingumą, ir švietimas yra neatsiejamas nuo efektyvios darbo jėgos kūrimo. Deja, Lietuvoje egzistuojanti švietimo sistema neparengia reikiamo skaičiaus ir reikiamos kokybės Universitetinio lygio specialistų inovatyviai veiklai, kaip ir Universitetinio lygio specialistų gamybai bei kitiems sektoriams: yra specialybių, kur yra aiškus studentų perteklius, yra tokių, kur trūksta. Analogiškos disproporcijos matomos vertinant skirtingų lygių mokslą: Lietuvoje akivaizdžiai pervertintas universitetinis išsilavinimas ir nepakankamai įvertintas profesinis. Tokia situacija visų pirma yra nulemta tos aplinkybės, kad švietimas daugumoje šalių, o Lietuvoje beveik visiškai, veikia ne pagal rinkos dėsnius.15 Tad būtų netgi keista, jei pasiūla (švietimo sistemos produktas) atitiktų paklausą (žinių ekonomikai reikalingas darbo jėgos kvalifikacijas). Todėl darbdaviai neranda tinkamų darbuotojų. Nenormalu ir tai, kad tiek pedagogų, tiek aukštųjų mokyklų bei universitetų darbas nėra vertinamas taip, kaip turėtų būti ir už jį nėra deramai atlyginama. Norint skatinti žmonių gebėjimą naudotis ir kurti naujoves bei verslumą apskritai, būtina iš esmės reformuoti švietimo sistemą taip, kad ji galėtų reaguoti, į rinkos poreikius, o sistemos organizacinė ir finansinė struktūra skatintų dėstytojus gerai dėstyti, o studentus - mokytis, o ne tik gauti diplomą. 2.2. Mokslo ir verslo suartėjimo galimybės Mokslo ir verslo suartėjimas Lietuvoje yra būtiniausia sąlyga, siekiant, kad Lietuvos pramonė būtų konkurencinga. Nacionalinis konkurencingumas -tai valstybės gebėjimu konkuruoti tarptautiniu mastu bei ilgu laikotarpiu užtikrinti aukštas gyventojų pajamas bei žemą nedarbo lygį. Šalies pramonės įmonių konkurencingumas užima nacionalinio konkurencingumo varomosios jėgos vaidmenį, todėl turi esminę įtaką visos šalies konkurencingumo augimui. Mokslas ir švietimas šiuo aspektu turi suvaidinti nepaprastai svarbų vaidmenį, nes kitų išteklių, išskyrus žmogiškuosius, Lietuva beveik neturi. Deja, šalies ekonominė politika visiškai neskatina įmonių ir mokslo darbuotojų bendradarbiavimo. Mokslui imlios technologijos Lietuvos pramonėje sudaro tik keletą procentų. Tik 5,6% Lietuvos įmonių deklaruoja žinių poreikį. Tuo tarpu žinioms imli pramonė sudaro: ES (prieš išsiplėtimą) - 2,46 %, JAV - 29,84 %, Japonijoje - 22,13 %. Tik 6,7 % tyrėjų dirba Universitetinio lygio verslo įmonėse. Tuo tarpu: ES (prieš išsiplėtimą) -50 %, JAV - 60 %, Japonijoje - 80 %.16 Tik apie 100 šalies pramonės įmonių deklaruoja, jog vykdo taikomuosius Universitetinio lygio Universitetinio lygio specialistų rengimą, tyrimus. Šiandien Lietuvos mokslinis potencialas, kurio beveik 2/3 sukoncentruota universitetuose neturi įtakos šalies pramonės tarptautinio konkurencingumui ir naujų darbo vietų bei produktų, užtikrinančių didelę pridėtinę vertę, kūrimui. Norėtųsi, kad būtų sukurta efektyvi ir vientisa Valstybės mokslo ir technologinės plėtros bei inovacijų politika. Nėra vienos valstybinės institucijos, įgyvendinančios ir vystančios suformuotą valstybinę mokslo, technologijų plėtros ir inovacijų politiką, kuri skatintų vaisingą pramonės ir mokslo bendradarbiavimą. Lietuva turėtų vengti technologiškai silpnų šalių perspektyvos, kai vietinės įmonės tarptautinėse gamybos grandinėse atlieka nesudėtingu komponentu surinkimo funkcijas, esant minimaliam technologijų bei žinių perdavimui. Sėkmingiausios yra tos pramonės šakos, kuriose susiformuoja įmonių ir kitų institucijų grupės, kurių veikla yra pagrįsta tarpusavio bendradarbiavimu, siekiant bendro visos grupės ekonominio augimo.17 Trūksta Lietuvos techniškųjų mokslų darbuotojų aktyvumo siūlant savo paslaugas pramonės įmonėms. Vertinant esamą padėtį, galima konstatuoti, kad Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) sistema atsilieka nuo daugelio Europos Sąjungos valstybių. Tai susiję su pagrindinėmis problemomis: • šalies mokslo ir studijų sistemos MTEP rezultatai nepakankamai naudojami Universitetinio lygio verslo sektoriuje, nes mokslinių tyrimų kryptys menkai susiję su Universitetinio lygio verslo vystymosi kryptimis, jo poreikiais; • mokslo ir studijų sistema nepakankamai reaguoja į valstybės ilgalaikės plėtros reikmes, neužtikrinama pakankama aukštos kvalifikacijos Universitetinio lygio specialistų, atitinkančių modernios pramonės ir Universitetinio lygio verslo poreikius, pasiūla; • verslas mažai investuoja į MTEP ir yra nepakankamai skatinamas tai daryti; • aukštosios mokyklos ir mokslinių tyrimų įstaigos praktiškai negeneruoja naujų inovacinių įmonių. 2.3. Mokslas ir Universitetinio lygio specialistų rengimas Reikia gerinti bendradarbiavimą tarp pramonės ir universitetų rengiant specialistus. Mažai vilties, kad valstybės biudžetas sugebės tinkamai finansuoti Universitetinio lygio specialistų rengimą universitetuose, todėl universitetų laboratorijoms atnaujinti reikia pramonės kompanijų finansinės paramos - juk specialistai pirmiausia kaip tik joms yra reikalingi. Studijų programos turi atitikti ateities iššūkius. Tai galima pasiekti tik universitetų darbuotojus ir studentus plačiau įtraukiant į pramonės ir ūkio problemų sprendimą. Universitetai turi gerai suprasti ir žinoti visas pramonės ir ūkio problemas, tiek mokslines, tiek technines, tiek ekonomines, tiek socialines, ir aktyviai dalyvauti jas sprendžiant. Kartu negalima užmiršti ir tarptautinio bendradarbiavimo - mažoje šalyje ne visose srityse galimi vienodi pasiekimai. Todėl turi bendradarbiauti ne tik kompanijos, bet ir universitetai, tiek moksliniuose darbuose, tiek rengiant specialistus. Turėtų būti įprasta, kad studentams paskaitas skaitytų užsienio specialistai, o studentai praktikas atliktų užsienio šalyse. Suprantama, kad tai pasiekti nėra paprasta, reikia nemažai pastangų, tačiau gerai parengti specialistai ir mokslo pasiekimai turėtų tas pastangas atpirkti. Kol kas pagal inovatyvumą Lietuva užima 19-ą vietą tarp 25 ES valstybių narių. Dėl gerų rezultatų pagal visus švietimo ir mokslo rodiklius, išskyrus mokymąsi visą gyvenimą, Lietuvos rezultatai yra truputį geresni už ES inovacijas skatinančių veiksnių vidurkį; jos pozicija inovacijų ir verslumo srityje taip pat palyginti tvirta: čia Lietuva užima 16-ą vietą. Tačiau Lietuvoje labai žemas Universitetinio lygio verslo sektoriaus vykdomų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros lygis, kurį iš dalies kompensuoja didelis universitetuose vykdomų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, kuriuos finansuoja ūkio subjektai, lygis. Tendencijų rezultatai iš esmės yra palankūs, išskyrus investicijas į informacijos ir technologijas bei užimtumą pažangiųjų technologijų .srityje. Pagrindinis Lietuvai iškilęs uždavinys - apsispręsti, ar reikėtų energingai skatinti inovacijų sklaidą, ar skatinti ir kūrybingas inovacijas, ir inovacijų sklaidą. Siekiant efektyvesnio mokslo ir pramonės bendradarbiavimo, reikia pripažinti, kad inovacijų ir technologijų aplinka yra normali ekonominiais pagrindais grįsta rinka, kurioje yra visi būtini rinkos elementai: iš vienos pusės yra žinių teikėjai - universitetai, moksliniai institutai ir pan., o iš kitos pusės -pramonė, arba tie, kurie tas žinias perka. Tačiau negalima nepastebėti, kad Lietuvoje vis dar neišplėtota inovacijų diegimo sistema ir ypač universitetuose labai trūksta inovacijų pardavėjų. Kartu mums reikia kurti normalią, modernią technologijų rinką ir efektyvią inovacijų aplinką, kurioje mokslininkai galėtų rasti jų idėjų įgyvendintojų, o įmonės turėtų realias galimybes aptikti ir įdiegti jiems būtinas inovacijas. Valstybė turėtų būti atsakinga už inovacijų rizikos mažinimą, kadangi be valstybės paramos mūsų šalyje inovacinės plėtra bus minimali. Džiugu matyti, kad ES kuria naujus paramos inovacijai mechanizmus. Europos Komisija paskelbė komunikatą dėl Valstybės pagalbos veiksmų plano. Remiantis Europos Komisijos Valstybės pagalbos veiksmų planu, numatoma patvirtinti naujas valstybės pagalbos inovacijoms ir plėtrai taisykles. Šį planą ekspertai vadina psichologinio lūžio dokumentu, kadangi jis leidžia remti inovacijas nepriklausomai nuo ūkio subjekto, kuris jas diegia. Europos Komisija tiki, kad valstybės pagalbos politika prisidės prie inovatyvesnės ekonomikos Europoje sukūrimo. Komisija siūlo 6 priemones paskatinti inovacijoms remiantis valstybės pagalba valstybėse narėse: remti inovacijų pradininkus teikiant mokesčių lengvatas ir subsidijas; lanksčią valstybės pagalbą rizikos kapitalui; išplėsti dabartinių valstybės pagalbos taisyklių, liečiančių Universitetinio lygio Universitetinio lygio specialistų rengimą, tyrimus ir plėtrą (R&D) mažose ir vidutinėse įmonėse, vykdančiose eksperimentus komerciniais tikslais mažoms ir vidutinėms įmonės, perkančioms modernias paslaugas ar įrenginius; pakeisti Universitetinio lygio Universitetinio lygio specialistų rengimą, tyrimus ir plėtrą liečiančias taisykles, siekiant paskatinti visuomeninę ir privačią partnerystę tyrimų ir plėtros srityje.18 Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE) oficialiai pritarė tokiems Europos Komisijos Valstybės pagalbos veiksmų plano principams. Ypač yra akcentuojama valstybės pagalbos būtinybė siekiant bendrojo intereso tikslų ten, kur laisvoji rinka yra nepajėgi užtikrinti norimus rezultatus, reikalingus visiems rinkos dalyviams. UNICE komentaruose dėl Europos Komisijos sakoma, kad Jungtinės Valstijos, Japonija ir kylančios Pietryčių Azijos šalys^tobulina galimybes sujungti didžiausius išteklius, infrastruktūrą ir finansavimą, kad pritrauktų mokslą ir investicijas plėtoti inovacijoms, tuo tarpu ES šiuo požiūriu tampa mažiau patraukli, bet ne dėl per didelės fragmentacijos ar nepakankamos koordinacijos, kaip sakoma Komunikate, bet todėl, kad per daug yra valstybės pagalbą reguliuojančių taisyklių ir kontrolės, ko nėra kitose šalyse. Kartu UNICE pasisako už griežtą valstybės pagalbos kontrolę, kad būtų išvengta konkurencijos iškraipymų vidaus rinkoje. 2.3.1. Viltys, susijusios su Nacionaline Lisabonos strategijos programa Europos Sąjungos Vadovų Taryba (EVT) 2005 rn. kovo mėn. įvertino Lisabonos strategijos įgyvendinimo rezultatus, remdamasi Europos Komisijos sudarytos darbo grupės, vadovaujamos buvusio Nyderlandų Ministro pirmininko Wim Kok, pranešimu. Pranešime iš esmės buvo konstatuota, kad Europos Sąjunga yra toli gražu nuo užsibrėžtų tikslų tapti konkurencingiausia, dinamiškiausią žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje. Europos Sąjungos Vadovų Tarybos deklaracijoje dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo akcentuojama nacionalinių vyriausybių ir nacionalinių reformų svarba. Tai reiškia, kad nuo šiol Lisabonos strategija bus įgyvendinama individualiomis kiekvienos ES šalies narės pastangomis. Į 2005 vasario 24 d. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) surengtą konferenciją dėl Lisabonos strategijos mes pakvietėme vyriausybes, tarp jų ir savąją, imtis konkrečių veiksmų nacionaliniu lygiu įgyvendinant Lisabonos strategijos uždavinius ir prisidėti prie ES konkurencingumo stiprinimo, produktyvumo ir darbo vietų augimo. Paraginome mūsų Vyriausybę parengti ir įgyvendinti konkrečių veiksmų programą, kurioje būtų išskirti aiškūs ir nedviprasmiški prioritetai ir priemonės keleriems ateinantiems metams. Europos Sąjungos Vadovų Taryba 2005 metais kovo mėn. šalims davė terminą iki 2005 spalio 15 d. parengti Nacionalines Lisabonos strategijos įgyvendinimo programas. Lietuvos pramonininkų konfederacijos nuostata dėl Nacionalinės programos buvo ta, kad visos šios Programos priemonės turi būti radikaliai nukreiptos į Lietuvos pramonės ir Universitetinio lygio verslo įmonių konkurencingumo augimą, kuris gali užtikrinti ekonomikos augimą, duoti daugiau ir gerų darbų bei padėti spręsti socialinius klausimus. Savo nacionalinėje programoje Lietuva išsikėlė tris esminius prioritetus: 1. išlaikyti spartų ekonomikos augimą ir makroekonominį stabilumą, skatinti įmonių konkurencingumą, 2. skatinti užimtumą ir investicijas į žmogiškąjį kapitalą. Nacionalinėje programoje numatoma aktyviau remti Universitetinio lygio verslo atliekamus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbus, skatinti glaudesnį Universitetinio lygio verslo bendradarbiavimą su mokslo ir mokslinių tyrimų įstaigomis ir kompetencijos tinklais, didinti Universitetinio lygio specialistų rengimo sistemos efektyvumą, gerinti aukščiausios kvalifikacijos Universitetinio lygio specialistų, atitinkančių modernios pramonės ir Universitetinio lygio verslo poreikius, įvertinant dabartinį Lietuvos išlaidų moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai lygį, esamo ir ateinančio periodo struktūrinių fondų paramą ir bendras šalies ūkio vystymosi tendencijas, reikia pripažinti, kad Lietuvai 2010 m. bus sunku pasiekti 3 proc. nuo BVP išlaidų moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai lygį. Tačiau šiaip ar taip Lietuvos valdžios institucijų, Universitetinio lygio verslo ir mokslo organizacijų dėmesys, pastangos ir finansinės lėšos bus nukreiptos šiam rezultatui gerinti, kad 2008 metais būtų pasiektas l %, o 2010 - l ,5 % BVP išlaidų, skiriamų MTEP. Lietuvos pramonininkų konfederacija iš esmės pritaria Nacionalinei Lisabonos programai ir priemonėms jai įgyvendinti. Žinoma, per trejus metus, kuriems numatyta ši programa, esminio perversmo neįvyks. Tačiau svarbu suteikti mūsų ekonomikai, mokslui bei švietimui naują kryptį. Orientuojantis į numatytus prioritetus bei įgyvendinant priemones, šalies pramonė ir verslas bei visas ūkis turėtų modernizuotis ir susiformuoti toks potencialas, kuris užtikrintų konkurencingą pramonę ir ilgalaikį tvarų šalies ekonomikos augimą. Lietuva galės įgyvendinti savo tikslus, jei valstybėje užteks politinės valios veikti radikaliai ir skirti šiems tikslams įgyvendinti tokį biudžetą, kuris atitiktų pagrindinius ekonominius bei socialinius prioritetus ir bendruosius įsipareigojimus. 2.3.2.Universitetinio lygio mokslo plėtra Lietuvoje Lietuvos modernizavimo kelias sietinas su darnia, subalansuota plėtra - tarpusavyje derinama ūkio, aplinkos, kultūros bei žmogiškųjų išteklių plėtote. Tai esminė šiuolaikinio ūkio stiprėjimo bei visuomenės gerovės sąlyga. Ji grindžiama supratimu, kad ūkio augimui ir gyvenimo kokybei turi įtakos įvairūs socialiniai veiksniai, kad vienos srities plėtotės politika neišvengiamai priklauso nuo kitų sričių politikos, kad plėtrai svarbi valstybės įtaka. Aukštasis mokslas turi prisiderinti tiek prie įvykusių šalies ūkio pokyčių, tiek prie pagrindinių ūkio plėtros siekių ir busimųjų jo raidos tendencijų. Per dešimtmetį Lietuvos ūkyje įsivyravo laisvos rinkos santykiai, ūkio struktūra tapo panaši į Europos Sąjungos šalių struktūrą: 2000 metais paslaugų sektorius sukūrė 63 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) (1991 metais - 29,5), pramonė ir prekyba - 29,5 proc. (1991 metais - 44,4), žemės ūkis - 7,5 proc. (1991 metais -21). Per šį laiką praktiškai įvyko ir Lietuvos ūkio privatizavimas: daugiau nei 70 proc. BVP sukuriama privačiame sektoriuje. Tokias ūkio permainas lydėjo didėjantis nedarbas: 2000 metų pabaigoje jis siekė 16,4 proc., darbo biržoje registruotas nedarbas - 12,6 proc. (204 900 asmenų). Nedarbas tapo struktūrinis. Darbo rinkoje pastebima vis ryškesnė pasiūlos ir paklausos neatitiktis: Lietuvos darbdaviai pasigenda aukštos kvalifikacijos darbuotojų, darbo nesugeba rasti mažesnio išsilavinimo žmonės. Krašte liko neišplėtotas smulkus ir vidutinis verslas: 2000 metų pabaigoje tūkstančiui gyventojų teko tik 15 smulkiu ir vidutinių įmonių (daugelyje ES šalių šis rodiklis siekia 50-60 įmonių). Išlieka menkas pramonės konkurencingumas. Aukštomis technologijomis paremta gamyba sudaro tik 4 proc. visos pramonės gamybos. Taigi užimtumo didinimas, konkurencingumo stiprinimas, smulkaus ir vidutinio Universitetinio lygio verslo išplėtojimas - artimiausi ūkio plėtros uždaviniai. Jie reikšmingi ir tolesnei Universitetinio lygio specialistų rengimo kaitai. Sykiu Lietuva orientuojasi į modernų, žiniomis grindžiamą ūkį. Tokią šalies kryptį brėžia 2002 metais parengtas Lietuvos ūkio plėtros ilgalaikės strategijos projektas, skelbiantis, kad "žiniomis besiremianti (žiniomis varoma) ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu". Kelias į žiniomis grindžiamą ūkį turi būti siejamas su kryptingomis investicijomis į žmogiškuosius išteklius. Ūkiui modernizuoti reikia daug glaudesnės nei iki šiol Universitetinio lygio verslo ir mokslo bei studijų sąveikos. Ji grįstina šiuolaikiniu inovacijų modeliu. Vienas iš praktinių tokios sąveikos būdų — žinių ekonomikos branduoliai. Jų kūrimas ir plėtotė būtini Lietuvos ūkio technologiniam atsinaujinimui. Lietuvos ūkio modernizavimas reikalaus aukštesnio ir kokybiškesnio žmonių išsilavinimo. Ir ne tik. Šiuolaikinis ūkis esmingai keis šalies užimtumo politika. Neišvengiamai mažės gamyboje, bet daugės paslaugų srityje dirbančių žmonių. Būsimus užimtumo pakeitimus rodo Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių esamų užimtumo struktūrų palyginimai. 1999 metais Lietuvos žemės ūkyje dirbo 20,2 proc., pramonėje - 26,9 proc., paslaugų srityje - 52,9 proc. visu dirbančiųjų. Tuo metu Europos Sąjungos valstybėse žemės ūkyje dirbo 4,5 proc., pramonėje - 29,3 proc., paslaugų srityje - 66,3 proc. dirbančiųjų. Kita vertus, visose veiklos srityse turėtų mažėti rankų darbo ir didėti intelektualinio darbo dalis. Sykiu augs ir darbuotojų reikalavimai intelektualinio pasirengimo.19 Sąlygiškai įmanoma sugretinti Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių užimtumo struktūras pagal kvalifikacijų lygmenis. 1999 metais asmenys su aukštuoju išsilavinimu sudarė apie 20 proc., su aukštesniuoju - apie 5 proc., su specialiuoju viduriniu - apie 20 proc., su viduriniu ir profesiniu - apie 17 proc., su viduriniu be profesinio - apie 21 proc., su pagrindiniu ir profesiniu - apie 5 proc., su pagrindiniu be profesinio - apie 8 proc. visų Lietuvos dirbančiųjų. Likę 4 proc. neturėjo nei pagrindinio išsilavinimo, nei profesijos. Tuo metu Europos Sąjungos šalyse aukštos kvalifikacijos protinio darbo asmenys (atitiktų aukštąjį išsilavinimą turinčius) sudaro apie 35 proc., vidutinės kvalifikacijos protinio darbo asmenys (atitiktų aukštesnįjį išsilavinimą turinčius) - apie 13,5 proc., kvalifikuoti protinio darbo asmenys (atitiktų vidurinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją turinčius) — apie 13,5 proc., kvalifikuoti rankų darbo atstovai - apie 28 proc., žemos kvalifikacijos darbuotojai - apie l0 proc. visų dirbančiųjų. Šiuolaikinė darbo rinka yra sparčiai kintanti. Joje nebeįmanoma išsiversti su vienąkart įgyta ir nebeatnaujinama kvalifikacija.Todėl asmeniui itin svarbūs tampa bendrieji gebėjimai bei mokėjimas nuolat mokytis. Dabarties sąlygomis švietimui būtina orientuotis į asmenį, sugebantį ne tik atrasti, bet ir savarankiškai susikurti dar-o vietą. Taigi švietimas turi kryptingai ugdyti žmogaus verslumą. Kita vertus, smulkiu ar vidutiniu verslu užsiimančiam asmeniui reikalingos nebe vienos, o kelių veiklos sričių kompetencijos. Sparčiai kintančioje darbo rinkoje žmogus jausis saugesnis, jei bet kada galės pasinaudoti išplėtota profesinio informavimo ir konsultavimo sistema. Kol kas Lietuvoje tokios sistemos esama vien fragmentų. Tik apie 20 proc. jaunuolių pasirenka kvalifikaciją, prieš tai pasikonsultavę su specialistais. Lietuvos švietimo sistema turi tapti lanksti ir atvira, kad įstengtų vienu metu prisiderinti tiek prie regioninių darbo rinkų, tiek prie šalies bei tarptautinio darbo pasaulio. 2.4.Universitetinio lygio specialistų rengimo vizija, misija bei svarbiausi plėtros tikslai Universitetinio lygio specialistų rengimo vizija - pasiekti, kad studijos ir mokslas taptų prioritetine šalies raidos sritimi, esmine šalies eksporto klestėjimo sąlyga. Universitetinio lygio specialistų rengimo misija - kurti, išlaikyti ir plėtoti intelektualinį visuomenės potencialą, leidžiantį mokslą ir žinojimą paversti pagrindiniu veiksniu, laiduojančiu Lietuvos tautos ir valstybės išlikimą, subalansuotą plėtrą, tapatumą bei istorinį tęstinumą globalizacijos sąlygomis. Svarbiausi Universitetinio lygio specialistų rengimo plėtros tikslai: • Užtikrinti Universitetinio lygio specialistų rengimo prieinamumą galintiems ir norintiems studijuoti; • Rengti aukštos kvalifikacijos specialistus, orientuojantis į bendrąsias Lietuvos ir kitų Europos valstybių visuomenės, ekonomikos, kultūros, darbo rinkos raidos tendencijas bei Europos integracijos procesą ir ilgalaikę šalies ūkio plėtros strategiją; • Užtikrinti Universitetinio lygio specialistų rengimo studijų kokybę - siekti, kad parengti specialistai galėtų konkuruoti šalies bei Europos bendroje darbo rinkoje; • Kurti nuolat besimokančią visuomenę, sudarant sąlygas norintiesiems kelti kvalifikaciją, persikvalifikuoti, tęsti mokymąsi visą gyvenimą.20 Tolesnės Universitetinio lygio specialistų rengimo pertvarkos gairės bei butini darbai Siekiant užtikrinti Universitetinio lygio specialistų rengimo prieinamumą, privalu spręsti šiuos uždavinius: • plėtoti universitetines studijas; • plėtoti neuniversitetines studijas: iki 2004 metų baigti aukštesniųjų mokyklų reformą; plėsti Vil niaus ir Kauno kolegijas - atidaryti naujus fakultetus, įsteigti Vilniaus technikos kolegiją (kartu su VGTU), Vilniaus statybos ir dizaino kolegiją, Kauno technikos kolegiją (kartu su KTU), Kauno aplinkos inžinerijos ir miškų kolegiją (kartu su LZŪU), Panevėžio kolegiją, Šiaulių kolegiją, Žemaitijos kolegiją (Rietave), Mažeikių kolegiją (iki 2006m.), Tauragės kolegiją (iki 2006m.); • suvienodinti studentų, pirmąkart studijuojančių tos pačios pakopos studijų programą, statusą studijų finansavimo požiūriu; • tobulinti finansinius studentų paramos mechanizmus; • plėtoti ir optimizuoti susiformavusį aukštųjų mokyklų tinklą: 2003 metais parengti valstybinę aukštųjų mokyklų struktūrinės reformos programą; 2004 metais reorganizuoti arba pertvarkyti juridinio asmens teises turinčius aukštųjų mokyklų padalinius; iki 2003 metų išspręsti kitų šalių aukštųjų mokyklų filialų ar mokymo centrų, veikiančių Lietuvoje, legalizavimo klausimą; skatinti nevalstybinių aukštųjų mokyklų, kuriose numatoma organizuoti naujas, Lietuvoje nevykdomas studijas, steigimąsi; vykdyti tolygios regioninės Universitetinio lygio specialistų rengimo sistemos plėtros politiką; • stiprinti aukštosios ir vidurinės mokyklos sanglaudą; • užtikrinti stabilų Universitetinio lygio specialistų rengimo sistemos finansavimą. Siekiant rengti aukštos kvalifikacijos specialistus, tikslinga: • studentų priėmimą planuoti ir vykdyti, remiantis Universitetinio lygio specialistų poreikio tyrimais, Vakarų Europos valstybių ir Lietuvos darbo rinkos kitimo tendencijomis; • reguliuoti studentų priėmimą į aukštąsias mokyklas pagal studijų kryptis: didinti studentų priėmimą į informatikos, informacinių technologijų, telekomunikacijos (iki 3 kartų), vertėjų rengimo, kai kurias socialinių mokslų (psichologijos, Universitetinio lygio, ekonomikos, finansų, teisės) kryptis. Nežymiai didinti priėmimą į medicina ir kai kurias biomedicinos mokslu programas (kineziterapijos, ergoterapijos). Mažinti studentų priėmimą į mokytojų rengimo (ypač iki mokyklinio ir pradinio ugdymo), žemės ūkio (agronomijos, gyvulininkystės) kryptis. Išlaikyti beveik nepakitusi studentų priėmimą į menų, humanitarinių mokslų, dalies socialinių mokslų, fizinių mokslų, technologijos mokslų kryptis; • siekti, kad aukštosios mokyklos daugiau dėmesio skirtų Universitetinio lygio specialistų praktiniam parengimui, kad būtų sušvelninta jų adaptacija darbo rinkoje.21 Siekiant užtikrinti Universitetinio lygio specialistų rengimo studijų kokybę, būtina: • tobulinti studijų kokybės vidinio ir išorinio vertinimo bei įvertintų studijų programų akreditavimo tvarką. Tuo tikslu aukštosioms mokykloms iki 2004 metų sukurti vidinę studijų kokybės laidavimo sistemą, pagrįstą studijų rezultatų analize. Probleminių studijų krypčių programoms vertinti kviesti tarptautinius ekspertus ir tam skirti papildomų lėšų. Parengti studijų krypčių reglamentus. Vertinant antrosios pakopos studijų programas, ypač rūpintis aukštosios mokyklos dėstytojų atliekamų mokslinių tyrimų lygiu. Parengti kolegijų vertinimo tvarką ir nuo 2004 metų pradėti naujai įsteigtų kolegijų akreditavimą. Formuojant valstybės užsakymą aukštosioms mokykloms specialistams parengti, atsižvelgti į studijų programų išorinio vertinimo išvadas. Nevalstybinėms aukštosioms mokykloms įvesti mokamas ekspertines paslaugas. Taip pat tęsti pradėtą praktiką, kai išoriškai vertinamos visos studijų krypties programos - tiek universitetinės, tiek nėuniversitetinės, - paliekant iki 2004 metų atskirti kokybės vertinimo institucijai vertinti ir atrinktų mokyklas pretendentes, norinčias pradėti neuniversitetines studijas. Nuo 2004 metų kokybės vertinimą pavesti vienai kokybės vertinimo institucijai, paliekant struktūrinius ir organizacinius universitetų ir kolegijų kokybės vertinimo skirtumus. • siekti studijų turinio, kaitos, plėtoti informacinių technologijų naudojimą; • plėsti studijų ir mokslo integracinius ryšius; • tobulinti dėstytojų kvalifikaciją, didinti jų darbo užmokestį. Kasmet į doktorantūrą priimti iki 600 studentų. Pasiekti, kad doktorantūrą baigtų ne mažiau kaip 80 proc. įstojusiųjų. Plėtoti daktarų rengimą pagal visas mokslo kryptis (šakas), tačiau tiktose mokslo ir studijų įstaigose, kuriose tos krypties mokslo lygis pakankamas. Skatinti universitetų ir kolegijų bendradarbiavimą rengiant kolegijoms dėstytojus. Numatyti galimybę švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu organizuoti kolegijų dėstytojų studijas neakivaizdinėje doktorantūroje. Tikslinti minimalius kvalifikacinius aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimus. Siekti, kad fizinių, technologijos ir biomedieinos mokslų srityse dirbantys dėstytojai ir mokslo darbuotojai publikuotus ne tik Lietuvos mokslo leidiniuose, bet ir leidiniuose, įrašytuose į Mokslinės informacijos instituto (Institute of Scientific Information) leidinių sąrašą. Skatinti dėstytojus tobulinti kvalitikaciją, kas penkerius metus suteikti specialias atostogas mokslinei veiklai; atlikti fundamentinius ir taikomuosius mokslo Universitetinio lygio Universitetinio lygio specialistų rengimą, tyrimus, strategiškai svarbius šalies ekonomikai, regioninei plėtrai, dalyvavimui tarptautinėse mokslo programose; • plėtoti tarptautinius mokslininkų, dėstytojų ir studentų mainus integruotis į bendrąją Europos aukštojo mokslo sistemą: siekiant įgyvendinti Bolonijos deklaracijos nuostatas ir integruotis į bendrą Europos mokslo sistemą, tikslinga toliau plėtoti bendradarbiavimą su Baltijos regiono valstybėmis ir šiaurės šalimis. Iki 2003 metų būtina pasirengti išduoti diplomo priedėlį pagal Europos Komisijos ir UNESCO pasiūlytą modelį. Iki 2004 metų tikslinga pasirašyti dvišales sutartis dėl aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimo su Lenkija ir Vokietija. Plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą su Jungtinių Amerikos Valstijų aukštojo mokslo institucijomis, Pietų Amerikos valstybių (ypač Brazilijos, Čilės, Peru, Argentinos) aukštąjį mokslą reguliuojančiomis institucijomis.22 Siekiant besimokančios visuomenės ugdymo, būtina spręsti šiuos uždavinius: • siekti, kad studijos aukštosiose mokyklose būtų prieinamesnės asmenims, turintiems praktinės veiklos patirties ir norintiems įgyti papildomų profesinių žinių, įgūdžių arba ketinantiems persikvalifikuoti; • skatinti aukštąsias mokyklas vykdyti studijas, skirtas anksčiau parengtų Universitetinio lygio specialistų perkvalifikavimui kvalifikacijos tobulinimui, diegti lanksčias studijų formas ir būdus: nenuosekliąsias studijas, nuotolini mokymą, intensyviąsias studijas, neakivaizdinę doktorantūrą, skatinti kitą studijų formų ir būdų atsiradimą, sukurti paramos tęstinėms studijoms mechanizmus, sudaryti palankesnes sąlygas studentų judėjimui, keisti studijų programą arba aukštąją mokyklą, taip pat tęsti nebaigtas studijas. 2.5.Universitetinio lygio specialistų rengimo finansavimo metodika Būtina pasiekti, kad ne vėliau kaip 2006 metais aukštosioms mokykloms būtų skiriama lėšų tiek, kiek apskaičiuojama pagal finansavimo metodiką. Pagal šią metodika aukštosios mokyklos lėšas mokslui gauna penkiais kanalais: 1. Konkurso būdu per LVMSF; 2. Kaip valstybės užsakymus; 3. Už mokslinę produkciją; 4. Už dalyvavimą tarptautinėse mokslo programose; 5. Už užsakymus iš ūkio subjektų. Metodikos taikymas yra esminis svertas, skatinantis mokslininkus siekti pasaulinio lygio rezultatų, spausdinti straipsnius pasaulio mastu pripažintuose žurnaluose, siekti tarptautinių grantų, mokslo pasiekimus per užsakymus iš ūkio subjektų diegti šalies ir užsienio pramonėje. Įgyvendinus rengiamą Lietuvos Universitetinio lygio specialistų rengimo suderintas kolegijų ir universitetų savarankiškumas, modernizuotas jų valdymas, užtikrinta efektyvi šių mokyklų ir visuomenės sąveika. Padidės aukštųjų mokyklų atsakomybė už efektyvų intelektualinių ir materialinių išteklių naudojimą. Sykiu bus atsisakyta smulkmeniško valstybinio universitetų veiklos reglamentavimo, griežtų komandinei ekonomikai būdingų "valstybės užsakymų", kiek ir kokių Universitetinio lygio specialistų universitetuose rengti. Valstybės keliamiems tikslams įgyvendinti bus pasitelktos finansinio skatinimo ir informavimo priemonės. Daugiau teisių ir atsakomybės bus suteikta universitetų ir kolegijų taryboms. Joms bus patikėta tvirtinti aukštųjų mokyklų biudžetus ir finansines ataskaitas. Esmingai padidės universitetų vadovų atskaitomybė visuomenei. 2.5.1.Užsienio kalbų svarba rengiant prekybos vadybos specialistus Lietuvai tapus pilnateise ES nare užsienio kalbų žinių ir gebėjimų svarba dar išaugo, o ir ateityje užsienio kalbų mokėjimo reikšme neišvengiamai didės. Viena pagrindinių problemų, trukdančių vystyti tarptautinę prekybą ir eksportą yra užsienio kalbų nemokėjimas. Ir atvirkščiai, geras užsienio kalbų mokėjimas atveria karjeros perspektyvas Universitetinio lygio vadyboje ar versle (Baršauskas P., 2003). Prekybos vadybos studijų absolventams, įgijusiems gerų profesinės užsienio kalbos įgūdžių didėja įsidarbinimo galimybės Europos Sąjungoje ar mūsų šalyje. Atsiradus galimybei laisvai rinktis veikios sąlygas ir būdą, atsirado ir nevaržoma galimybė ir būtinybė bendrauti su kitų šalių atstovais. Tai ypač aktualu Universitetinio lygio verslo pasauliui. Rengdami ir atnaujindami prekybos vadybos studijų programos užsienio kalbų modulius atsižvelgėme į tai, kad ruošiame specialistus tokiai naujai atvirai visuomenei, kurioje būsimojo prekybos vadybos specialisto sekinė priklausys nuo sugebėjimo prisitaikyti prie nuolat kintančių darbdavių poreikių. 23 Šie poreikiai kėlė reikalavimą mokytis ir išmokti užsienio kalbų tokiu lygiu, kad būsimasis vadybininkas; gebėtų bendrauti su užsienio veršio partneriais, pasirašyti sutartys, tvarkyti dalykinę Universitetinio lygio verslo dokumentaciją ir pan., kad užsienio kalbų mokymasis priartėtų prie natūralaus keitimosi informacija (Kalbų mokymo/si patirtis, problemos ir jų analizė. Tyrimą atlikome naudodami anketinės apklausos metodą. Išplatinome anonimines anketas Vilniaus regiono prekybos įmonių ir organizacijų darbdaviams, vadovams, vadybininkams, savininkams ir pan. Tiriamųjų grupė buvo pasirinkta atsitiktiniu būdu. Apklausoje dalyvavo 31 respondentas. Darbus su kompiuteriu ir informacijai gauti Dirba įmonėje, priklausančioje užsienio kapitalui Reikalinga, kaip komunikacijos priemonė Techninei literatūrai skaityti Užsienio kalbos reikia bendravimui su klientais Turi partnerių užsienyje Atliekant tyrimą respondentų teiravomės, kokios yra užsienio kalbų reikalingumo priežastys. Atsakymų variantų nepateikėme. Štai kaip respondentai atsakė į šį klausimą: į 1. 45 (34%) - turi partnerių užsienyje. 2. 41(31%) - bendrauja su klientais. 3. 22(17%) - skaito techninę literatūrą. 4. 22(17%) - reikalinga kaip komunikacijos priemonė. 5. 11(8%) - dirba įmonėje priklausančioje užsienio kapitalui. 6. (7 %) - dirba su kompiuteriu ir ieško informacijos užsienio kalbomis Respondentai išsakė savo nuomonę dėl užsienio kalbų svarbos Lietuvoje. Pateiktoje diagramoje matome, kad pirmauja anglų kalba, Ją, kaip svarbiausią, nurodė 71,8% respondentų. Labai svarbi pasirodė esanti rusų kalba. Ja nurodė 48,9% respondentų. Vokiečių kalba labai svarbi 30,5% respondentų. Svarbių kalbų sąraše vokiečių kalba pirmauja. Ja, kaip svarbią, nurodė 38,9% respondentų. 27,5% respondentų svarbi yra rusų kalba ir 14,5% respondentų kaip svarbią nurodė prancūzų kalbą. Nesvarbiausia 69,5% respondentų pasirodė prancūzų kalba. 14,5% respondentų nesvarbiausia yra vokiečių kalba, o anglų ir rusų kalbas, kaip nesvarbiausias, nurodė 5% ir 6% respondentu. b) 36,6% - gebėjimas dalyvauti derybose; c) 29,8% - specialybės terminų mokėjimas; d) 22,1% - gebėjimas tvarkyti dalykinę dokumentaciją; e) 19,8% - sutarčių ir kitos dokumentacijos vertimas raštu. Svarbiausių užsienio kalbų mokėjimo sričių nenurodė 2,3% respondentų. Užsienio kalbų dėstytojams rūpi ir studentų požiūris į užsienio kalbų svarbą, nes jiems teks dirbti darbą, susijusį su užsienio kalbų žiniomis ir gebėjimais. Kalbų katedros iniciatyva parengėme klausimyną ir atlikome tyrimą apie mūsų kolegijos studentų požiūrį į užsienio kalbų svarbą. Buvo apklausti 56 respondentai. Tyrimas parodė, kad: • 88% žino užsienio kalbų svarbą jų ateities karjerai; • 60% respondentų norėtą mokytis užsienio kalbų per visą mokymosi kolegijoje laiką; • 40% galės panaudoti užsienio kalbų žinias skaitydami techninę literatūrą,; • 89% žino, kad galės panaudoti užsienio kalbų žinias keliaujant; • 62% malonu mokytis užsienio kalbų; • 87% gali žiūrėti filmus originalo kalba; • 48% gali bendrauti su užsieniečiais; • 34% gali skaityti knygas ir žurnalus originalo kalba. Darbdaviai pageidauja nuolatos keliančių kvalifikaciją, iniciatyvių, gebančių bendrauti žodžiu ir raštu užsienio kalba studentų, įgyvendinančių naujoves, jas pritaikančių savo darbe darbuotojų. Darbdavių noras turėti savo organizacijoje jaunų, iniciatyvių, pareigingų, puikiai mokančių užsienio kalbą (geriau dvi) Universitetinio lygio specialistų. Tokie darbuotojai, turintys naujų idėjų ir gebantys kurti projektus ir juos įgyvendinti, gebantys įkurti verslą, jį valdyti, bendrauti su užsienio partneriais, tvarkyti dalykinę dokumentaciją ir pan. laukiami ne tik užsienyje,bet ir Lietuvoje. Taigi, darbdaviai privalumu laiko profesinius gebėjimus (21,17%), užsienio kalbų mokėjimą ir komunikabilumą (17,4%). Svarbiausios yra šios užsienio kalbų reikalingumo priežastys: respondentai turi partnerių užsienyje, bendrauja su klientais, skaito techninę literatūrą, ji reikalinga kaip komunikacijos priemonė. Šiuolaikinei darbo rinkai reikalingi specialistai mokantys viena/geriau dvi užsienio kalbas.Didesnį dėmesį reikia skirti studentų praktiniam užsienio kalbų parengimui, atkreipiant dėmesį į tokias užsienio kalbų mokėjimo sritis, kaip bendravimas su užsienio Universitetinio lygio verslo partneriais, gebėjimas dalyvauti derybose, specialybės terminų mokėjimas, gebėjimas tvarkyti dalykinę korespondenciją užsienio kalbomis, dokumentų vertimas ir pan. Nemaža dalis studentų pageidauja mokytis užsienio kalbų per visą mokymosi kolegijoje laikotarpį. Universitetinio lygio verslo pasaulyje svarbu užmegzti ryšius su po mugių, parodų, pristatymų, prekybos misijų metu. Bendraujant užsienio kalba tai padaryti yra lengviau, negu naudojantis vertėjo paslaugomis. (Bendravimo psichologija, 2001). Vienas svarbiausių uždavinių - mokyti užsienio kalbos kaip praktinės veiklos, padedančios atskleisti informacijos turinį ir prasme, gretinti gaunamą informaciją su jau turima, perimti įvairią kultūrinę patirtį, ją perteikti. Taigi kalbos mokoma kaip informacijos priėmimo k perdavimo priemonės. Praktiniai užsienio kalbos-mokymo tikslai reikalauja, kad visas mokymo procesas būtų komunikacinio pobūdžio. Studentai turi įgyti savarankiško darbo gebėjimų, taikyti savo įgūdžius k žinias naujose situacijose, mokėti naudotis žodynais, žinynais, naujausiomis informacinėmis technologijomis. Užsienio kalbų modulių programose planuojama naudoti daugiau ir įvairesnių studijų metodų, tokių kaip darbas grupėse, komandose, situacijų kūrimas, atvejo gebėjimai, įgyjami veiklai. Profesiniai prekybos vadybos įgūdžiai turėtų būti tobulinami per užsienio kalbų mokymąsi, tačiau užsienio kalbų mokoma/si tik pirmame k antrame semestre, kai tuo tarpu prekybos ir vadybos dalykai dėstomi vėlesniuose semestruose, todėl tarpdalykiniai ryšiai yra vienpusiai. Logiška būtų užsienio kalbų mokyti ir vėlesniuose semestruose. Remiantis Ūkio ministerijos 2003-2005 metų strateginiu veiklos planu (kuriam buvo pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 143), eksporto plėtros k skatinimo strategijos įgyvendinimui vienas uždavinių yra galimybių susirasti naujų prekybos bei kooperacijos partnerių, aktyviau k efektyviau veikti įsiskverbiant į naujas rinkas sudarymas. Vienas veiksnių, trukdančių vystyti eksporto veiklą yra susijęs su įmonių vadovų savybėmis.Tiek kalbėdami apie savo įmonę, tiek apie visos šakos įmones atstovai kaip 2.5.2.Prekybos Universitetinio lygio verslo plėtra integruojantis į ES Pagrindiniu šios grupės veiksniu, trukdančiu eksporto vystymą nurodė užsienio kalbų nemokėjimą. Net jei vadovai ir pasinaudoja vertėjų paslaugomis, ar žemesnio rango vadovai puikiai žino užsienio kalbas, vis tiek šis kriterijus yra labai svarbus. Tai paaiškinama tuo, kad užsienio partneriai svarbiais klausiniais yra link? bendrauti su aukščiausio lygio vadovais. Tuo tarpu bendravimas per tarpininkus dažnai sukelia bereikalingų bendravimo problemų,
Šį darbą sudaro 20302 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
- Įvadas 2
- 1.Universitetinio lygio specialistų rengimo teoriniai pagrindai 4
- 1.1. Universitetinio lygio specialistų rengimo samprata bei uždaviniai 4
- 1.2.Universitetinio lygio Universitetinio lygio specialistų rengimo strategija ir pramonės konkurencingumas 6
- 1.3.Lietuvos pramonės ir mokslo uždaviniai gerinant eksporto specialistų rengimą 14
- 1.3.1.Universitetinio lygio pokyčiai ir investicijos 16
- 1.3.2. Struktūriniai fondai 17
- 1.3.3. Infrastruktūra 18
- 1.3.4. ES bendrosios prekybos politikos pasekmės 19
- 1.3.5. Lietuvos pramonės konkurenciniai pranašumai ir trūkumai 20
- l .4. Ekonominė migracija ir tarptautinės vadybos specialistų rengimas 22
- 2. Mokslo ir verslo sąveikos analizė rengiant Universitetinio lygio vadybininkus 23
- 2.1. Švietimo sistemos ir verslo sąveikos problematika 23
- 2.2. Mokslo ir verslo suartėjimo galimybės 23
- 2.3. Mokslas ir Universitetinio lygio specialistų rengimas 25
- 2.3.1. Viltys, susijusios su Nacionaline Lisabonos strategijos programa 27
- 2.3.2.Universitetinio lygio mokslo plėtra Lietuvoje 28
- 2.4.Universitetinio lygio specialistų rengimo vizija, misija bei svarbiausi plėtros tikslai 30
- 2.5.Universitetinio lygio specialistų rengimo finansavimo metodika 33
- 2.5.1.Užsienio kalbų svarba rengiant prekybos vadybos specialistus 34
- 2.5.2.Prekybos Universitetinio lygio verslo plėtra integruojantis į ES 37
- 3.Universitetinio lygio studijų tobulinimo modelis 41
- 3.1.Universitetinio lygio specialistų rengimo programų tobulinimas 41
- 3.2.Universitetinio lygio vadyba ir jos dėstymas 45
- 3.3.Universitetinio lygio specialistų funkcijos ir kompetencijos ugdymas Universitetinio lygio specialistų rengimo institucijose 53
- 3.3.1.Tarptautinės prekybos specialistų vaidmuo ir funkcijos 53
- 3.3.2.Universitetinio lygio specialistų kompetencijos 55
- 3.4.TPS mokymo ir kompetencijų ugdymo organizavimo ypatumai 57
- Išvados 61
- Literatūra 62
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Pedagogikos diplominis darbas
- 72 psl., (20302 ž.)
- Word failas 617 KB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį diplominį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
