Miškas - prieglobstis, gynėjas, maitintojas

Miškas-prieglobstis, gynėjas, maitintojas

Miškai nuo seno buvo ypač svarbūs mūsų protėviams, nes suteikdavo prieglobstį, padėdavo apsiginti bei maitino ir globojo žmogų. Apie miškų svarbą bei galią rašė ir A.Marcinkevičiaus amžininkas Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas Simonas Daukantas. Šiandien remdamasis Mikalojaus Husoviano kūriniu „Giesmė apie stumbrą“, Jono Radvano poema „Radviliada“ bei A. Mickevičiaus ištrauka iš poemos „Ponas Tadas“

**„Giesmė apie stumbrą”**

Husoviano „Giesmė apie stumbrą” išaukštino girias, pabrėžė, kad girios yra pilnos gėrybių ir jos atlieka maitintojo funkcją. Jose gausu uogų, medaus, kailių, dervos. Autorius kūrinį pradeda nuo vaizdingų epitetų: “derlinga, naši”, kuriais apibūdina žemę. Husovianas pabrėžia, kad nors tauta yra turtinga visokių gėrybių, tačiau labiausiai vertina savo girias. Lietuvos girios yra ypatingos ir tuo, kad jų girių medžiai yra stiprūs, nes iš jų galima statyti laivus „Jie į plačiąsias marias rąstus savo upėmis siunčia/ Ir visa tai, kas statyt tinka lenktiems laivams.“ Kūrinyje pasakojama, jog medžiai auga vešliai „Medžiai čia auga vešliai, ir niekada mes nesame matę/ Vietoj kurioj nors kitoj tokio didumo, kaip čia,“, girios tankios ir didžios. Apibūdinama ne tik pati giria, bet ir girioje esančių gyvūnų gausa: „Ten tarp spranuočių skraidžioja tetervinai“, „Daug čia galvijų būriais po laukus ir miškus pasiskleidę“, „Ir tai vienur, tai kitur ganos eiklieji žirgai“.

**„Radviliada”**

Poeto Jono Radvano herojiniame epe ,,Radviliada“ galime pastebėti didingai aprašomą Lietuvos krašto gamtą. Visų pirma, poetas mini skaidrias, grynas bei nesuterštas upes, kurias vainikuoja „girių aukštų karūna“. Epe autorius ypatingą dėmesį skiria girioms. Jau pradžioje J. Radvanas girią pristato kaip žemės grožybę, kaip karūną lyg šlovės ir pagarbos simbolį. Šio simbolio svarbos mastą pabrėžia aprašomas medžių aukštis, mat viršūnės siekia aukščiausią matomą tašką – dangų („jos viršūnėmis šičia žvaigždynus/ remia“), bei šaknų gylis, kuomet medžių šaknys pasiekia net požemio karalystę, patį žemiausią pasaulio tašką („medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia“). Tokie girių dydžių aprašymai įrodo autoriaus siekį išryškinti LDK gamtą. Be to, giria vaizduojama kaip buveinė, Lietuvos klimatui būdingiems gyvūnams. Poetas vaizdingai aprašo gyvūnus: stumbras tikras galiūnas, tvirto ir stipraus stoto („šitas galiūnas yra sulaikyti, ką nutveria, pratęs/ savo šiurkščiu liežuviu ir aukštai į orą išmesti“), lūšis su nuostabaus grožio, „dėmėm išmargintu“ kailiu, stirna pasižyminti savo ypatingai smulkiu sudėjimu ir vikrumu bei išnykęs, kadaise savo dydžiu išsiskiriantis tauras. Siekdamas pavaizduoti vandenų, ežerų grožybę J.Radvanas nebežino net ką sakyti: „Kam man upes ir vandens didumu prilygstan čius marioms ežerus girti? “ net suabejoja ar yra tokie žodžiai, kuriais galėtų visą šitą gamtos grožį aprašyt „Argi išvardinčiau tai, kas palaimintoms čia dovanota girioms? “

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!