Militarinės Lietuvos kultūros atspindžiai Petro Duisburgiečio ir Vygando Marburgiečio kronikose

Šiaulių universitetas Humanitarinis fakultetas Istorijos katedra Referatas Militarinės Lietuvos kultūros atspindžiai Petro Duisburgiečio ir Vygando Marburgiečio kronikose Parengė: I kurso, II pogrupio istorijos specialybės studentė Vaiva Ščiglinskaitė Tikrino: Doc. R. R. Trimonienė Šiauliai 2003 Įvadas Karas – totalinis fenomenas, ekstremali kolektyvinio gyvenimo įtampa. Karo metu individas praranda savo laisvę, o visuomenė surenka visus savo narius, suartindamas juos kūnų ir siela.1 Kaip teigia G. Beresnevičius remdamasis prancūzų istoriko R. Caillois nuomone, nepaisant karinio meno griežtumo karas yra netvarkos ir sumaišties sinonimas. O tai, ką anksčiau smerkė bendrijos įstatymai, karo metu atneša garbę ir šlovę.2 „Tikrasis karas“, kuriame esama taisyklių, kuriame yra riteriški elementai, pagarba priešui, kuriame nevengiama dvikovos, lygių galimybių; karas, turintis savo prakilnumą, sakralinį matmenį, savo dievus ir dieviškąją globą,3 egzistavo labai seniai. Tokių karų aprašymų ir reikėtų ieškoti Petro Duisburgiečio ir Vygando Marburgiečio kronikose. Būtent šiuo laikotarpiu, kada jie gyveno ir rašė ir vyko „tikrieji karai“. Ikikrikščioniškos Lietuvos militarinė kultūra ir visuomenė Ikikrikščionišką Lietuvos kultūrą ir visuomenę galima apibūdinti kaip militarinę. Kadangi karas buvo vienas iš pagrindinių XIII – XIVa. Lietuvio vyro užsiėmimu, svarbiausia jo prievolė. Iš rašytiniu šaltinių aiškėja, kad visų baltų genčių kariuomenė buvo formuojama visuotinės karinės prievolės pagrindu, t.y. kiekvienas suaugęs vyras buvo ir savo žemės gynėjas. Baltų visuomenė gentinių laikotarpiu pastovios kariuomenės neturėjo, kariuomenė ikivalstybiniu laikotarpiu rinkdavosi priešui užpuolus ar pačiai susirengus į žygį.4 Susikūrus Lietuvos nepriklausomai valstybei, ypač pradiniu jos egzistavimo laikotarpiu, padėtis pakinta tik tiek, kad greta žemių (genčių) kariuomenių atsiranda kiekybiškai didesnė valstybės kariuomenė. Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui tiesiog pavaldi tik jo domeno kariuomenė.. XIIIa. baltų kariuomenėje vado vaidmuo buvo didelis. Jam priklausė teisė skelbti visuotinį šaukimą rinktis kariuomenei, vado nurodymu buvo statomos pilys, o vadui žuvus ar jį sužeidus, karinė operacija toliau nebuvo tęsiama.5 Baltijos regiono genčių kariuomenės buvo gausios. Antai Petro Duisburgiečio kronikos liudijimu Sambijos žemės kariuomenę sudarė 4000 raitelių, 40000 pėstininkų. Šie skaičiai aiškiai perdėti, bet netrukdo nustatyti tikrą pėstininkų ir raitelių santykį – 1:10. A. Nikžentaitis, remdamasis E. Gudavičiaus nuomone teigia, kad XIIIa. raitelį buvo galima siti tiesiog su kilminguoju.6 Taigi, pagrindinę baltų, o kartu lietuvių kariuomenės dalį sudarė pėstininkai. Vėlyvo kavalerijos atsiradimo viena iš priežasčių galėjo būti tam tikras žirgos sakralizavimas. Kaip G. Beresnevičius teigia, vienintelis kažkiek patikimas liudijimas apie lietuvių karo dievą yra Motiejaus Strijkovskio užuomina apie Chauvivavi žirgą ir karo dievą. Šiuo atveju galima įžiūrėti arba raitelį, arba kažkokią arklinę simboliką, lietuvių karo dievą siejančią su atitinkamais germaniškais įvaizdžiais.7 Petras Duisburgietis taip pat mini prūsų prietarus, susijusius su žirgo spalva. „Vieni iš pagarbos saviems dievams nedrįso jodinėti juodžiais, kiti – balčiais, treti – kitokio plauko žirgais.“8 Taip pat pasakoja, kaip notangai metė burtus ir šiems iškritus prieš Mirtskalsą, jis iš pagarbos tikėjimui laisva valia pasiaukojo dievui – pririštas ant savo žirgo susidegino.9 Prieš pradedant karo žygį buvo rengiamos didelės vaišės, aukojamos aukos dievams, prašoma jų pritarimo tam žygiui, norima iš anksto žinoti jo baigtį. Dievų valia paprastai buvo sužinoma metant burtus.10 Apie tai pasakoja Petras Duisburgietis: „Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.“11 1290m. vasarą lietuvių kariuomenė, grįždama iš pelningo žygio į Lenkiją, priartėjo prei kryžiuočių pasalos. Ir tada priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė.“ Vadas sušuko, kad šis nutiltų. Tačiau jis nesiliovė šaukęs, kol broliai iššokę su savo kariais iš pasalų, neužpuolė jų ir „nenukovė 350 jų žmonių.“12 Lietuviai, kuršiai, prūsai savo karus suvokė kaip bendrą žmonių ir dievų veiklą. Karių narsa, taktinės vingrybės, išpuoliai ir pasalos norimas pasekmes atneš tik tada, kai visą karinę veiklą lydės dieviškoji pagalba.13 Religinėmis apeigomis pradėtas karas buvo laikomas šventu, o kartu ir teisingu karu (bellum sacrum).14 Žuvusiųjų deginimas, būrimas iš mentikaulio, iš paukščių giedojimo ir pan. yra ne kas kita, kaip autentiški pagoniški papročiai. Vygandas Marburgietis savo kronikoje pasakoja kaip „Vėluvoje vienam užmuštam stabmeldžiui buvo nukirsta ranka.“ Vienas žmogus, regėdamas su pasipiktinimu tikį nedorą apsiėjimą su mirusiuoju, sudegino jį pagal „stabmeldžių paprotį.“15 Taip pat pasakoja apie „aukojimą dievams”: vieną [ordino] brolį stabmeldžiai pririšo prie medžio ir subadyta jų trumpomis ietimis, nuo daugelio žaizdų nebegyvą paaukojo dievams.“16Kitas atsitikimas toks: „Linksmi jie parjojo pas karalių [buvusį] prie Ragainės, atnašauja dievams tauro kraują ir paaukojo vieną [belaisvį] Henzelį – Nojenšteiną, įmesdamas jį į ugnį.“17 Taigi galima teigti, kad baltų kariuomenė pradėdavo kąrą iš anksto turėdama dievų pritarimą. Vokiečių ordinui atsikėlus į Baltijos regioną, pagrindiniai susidūrimai vykdavo tarp lietuvių ir vokiečių. Tai buvo ne tik dviejų skirtingą raidos pasiekusių visuomenių susidūrimai, bet ir dviejų struktūriškai skirtingų kariuomenių susidūrimai. Vokiečių kariuomenės pagrindą sudarė kavalerija. Galima teigti, kad svarbiausias lietuvių, kaip ir kitų baltų, taktikos uždavinys buvo priversti vokiečių riterius kautis nulipus nuo žirgų. Šiems lietuvių siekiams įgyvendinti buvo skiriamas visas įvairių taktinių gudrybių arsenalas: pradedant vietovės reljefo išnaudojimu ir baigiant apsimestiniu bėgimu. Siekiant kartu išsklaidyti priešo raitelių rikiuotę.18 Bet ne visada pastatytos specialios užtvaros miškuose, talkindavo lietuviams. Vygandas Marburgietis aprašo įvykius, kuriuose užtvaros tapdavo spąstais jiems patiems. „O Algirdas apsitvėrė miške nukritusiais medžiais. Bet krikščionys užpuolė užnugario saugą, todėl karalius, bijodamas, kad nebūtų užmuštas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!