Miko Petrausko opera „Birutė“

Miko Petrausko opera „Birutė“

1906 m. lapkričio 6 d. dabartinės Nacionalinės filharmonijos salėje suvaidinta opera „Birutė“ tapo itin reikšmingu lietuvių kultūros įvykiu – mūsų krašto muzikos istorijoje prasidėjo tautinės operos raidos tarpsnis. Opera buvo vienas svarbiausių XIX a. Europos naujųjų tautinių mokyklų kūrybos siekių. To amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais, vadinamojo lituanistinio sąjūdžio laikais, buvo besusidarą sąlygos rastis ir lietuviškam muzikos bei teatro sąjūdžiui. Tačiau Vilniaus universiteto uždarymas, kitos okupacinės valdžios represijos, spaudos draudimas stabdė tautinės kultūros raidą, bet amžiaus pabaigoje kilusi nauja stipri Atgimimo banga iškart iškėlė ir operos idėją.

1895 m. Maironis parašė pirmąjį lietuviškos operos libretą.1896 m. kovo 31 d. Peterburgo labdarių draugijos koncerte dalyvavo Česlovas Sasnauskas bei Europos teatruose jau spėjusi pagarsėti solistė Evelina Sirvydaitė-Sonchi; nuo tada operų arijas dainuojantys savieji bei kitataučiai profesionalūs solistai tapo nuolatiniais lietuviškųjų vakarų dalyviais. Operų ištraukos buvo dažnas 1895 m. Vydūno įsteigtos ir vadovaujamos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, taip pat „Birutės“ draugijos koncertų reiškinys. Su broliu Albertu, profesionaliu muziku, Vydūnas pradėjo kurti operą „Gilanda“. Albertas Storosta 1905 m. mirė, bet jo sukurta graži choro daina yra pirmasis lietuvių operos muzikos pavyzdys. Vėliau Vydūnas ne kartą Č. Sasnauskui rašė galįs pasiūlyti žodžius operai; kompozitoriaus tokių ketinimų turėta, bet jie liko neįgyvendinti (ČS mirė 1916 m.). 1905 m. spalį pagaliau leista veikti Varšuvos lietuvių savišalpos draugijai, Čiurlionis tapo jos choro vadovu, o 1906 m. sausį laiške jis rašė ketinąs kurti operą (deja, mirė vos pradėjęs „Jūratę“). 1907 m., jau po „Birutės“, Juozas Tallat-Kelpša, paskiau Stasys Šimkus sakė kursią operas (jas sukūrė gerokai vėliau).

Kodėl pirmosios mūsų operos pagrindine veikėja tapo kunigaikštienė Birutė? Tautinių operų kūrėjai temų, siužetų savo veikalams ieškojo krašto istorijoje, mituose, buityje. Kadangi patsai kultūrinis atgimimas buvo ne kas kita, kaip nepriklausomos valstybės atkūrimo siekio dalis, lietuvių menininkai atsigręžė į didvyriškos praeities, Lietuvos valstybės didžiausios galios laikus. Birutės vardą ypač išpopuliarino Silvestras Valiūnas, 1823 m. sukūręs baladę „Birutė“ (išspausdinta 1828 m.). Su pritaikyta melodija ji virto be galo populiaria daina (užrašyta apie 100 variantų). Matyt, šios aplinkybės ir patraukli kunigaikštienės Birutės asmenybė paskatino Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį parašyti dviveiksmę pjesę „Birutė“ (išspausdinta 1906 m. pavasarį Vilniuje). Autorius ją pavadino melodrama, lyg tikėdamasis kad ji virs drama su muzika. Taip ir nutiko – 1906 m. vasarą per keletą savaičių Mikas Petrauskas sukomponavo muziką „Birutei“. Pastatymą rengė „Vilniaus kanklių“ draugija, repetavo patys autoriai, o vaidmenis atliko teatro mėgėjai. Birutę dainavo į kultūrinę veiklą dar spaudos draudimo metais įsitraukusi Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, Kęstutį vaidino literatas, „Vilniaus žinių“ bendradarbis Kazys Puida (Kęstutis neturi muzikinės charakteristikos, jis nedainuoja nei vienos frazės), vaidino pats režisierius Landsbergis-Žemkalnis (senas vaidila) su savo trimis vaikais, dailininkas Žmuidzinavičius (krivių krivaitis Lizdeika), dainavo ir būsimieji solistai profesionalai Stasys Audėjus bei Kipras Petrauskas (Birutės brolis).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!