Maironis "Nuo Birutės kalno"

MAIRONIS „NUO BIRUTĖS KALNO“ Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas. Prieš interpretuodamas jo eilėraštį „Nuo Birutės kalno“ norėčiau pristatyti Maironio esmingiausius poezijos bruožus, kurių atomazgas aš pamačiau šiame eilėraštyje. Maironis yra lietuvių poezijos kaitos ir atskaitos taškas. Iki jo jau buvo ištobulintas poetinis žodis, bet Maironis sugebėjo suteikti mus jaudinančioms temoms, tokioms kaip gamta, meilė, pilietiškumas, jutiminė tiesa, gyva tikrovė savotišką, iškildinę prasmę, įsigilinti ir išaukštinti tai asmeniškai. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus subjektyvumo tūrinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema. Taip ir „Nuo Birutės kalno“ svarbiausia tema yra pačio poeto sielos ilgesys, jam kylančios Baltijos jūros dėka asociacijos, mintys, norai. Taip pat Maironis yra pirmasis lietuvių autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją, poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmo tradiciją, kylančią iš svarbių XIX a. filosofinių ir literatūrinių motyvų. Maironis taip pat pirmasis tautos kultūros kūrėjus pasirenka meninio vaizdavimo objektu . Menininkai ir mokslininkai yra jo poemų veikiantieji asmenys, bet pagrindinė figūra tarp kultūros kūrėjų yra Poetas. Lyrikoje daug kartų yra aukštinama jo garbinga paskirtis, tai yra svarbu pabrėžti, nes poemoje „Z nad Biruty“ ir būtent toliau manimi interpretuojamame eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ jis yra pagrindinis herojus. Ir pagaliau norėčiau pažymėti, kad būtent Maironis sukūrė lietuvių poezijos aukštąjį stilių, atitinkanti jo poezijos turinį, orientuota į aukštas ir pastovias sakralines, tautines, žmogiškas vertybes. Idealizuojantis kalbėjimas yra ryškiausias Maironio stiliaus bruožas. „Nuo Birutės kalno“ – tai yra eilėraštis atsiradęs ne šiaip sau. Pirmiausia reikėtų prisiminti, apie Maironio gimtinės pagrindinius ženklus – tai yra Betygalos piliakalnis ir Dubysos slėnis su aukštais šlaitais. Jau nuo vaikystės Maironis pamėgo aukštumas ir vandenys; vanduo jam sukeldavo vaizdų, įvairių asociacijų, svarbių ir kūrybai ir jo savijautai bei vidiniams išgyvenimams. Žiūrėjimas nuo kalno įsitvirtino Maironio kūriniuose kaip poetinė pozicija, leidžianti daug matyti ir suprasti, leidžianti susivokti savo viduje, savo jausmuose, išgyvenimuose bei noruose, susitaikyti su savimi. Būtent todėl poetas šiame eilėraštyje kreipiasi į jūrą. Maironis yra jungiantis, sintetinantis kūrėjas – savo poezijoje, kas ypač pastebėtina eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ jis apima ir sujungia daugelį svarbių dalykų, per gamtos ir jausmų grožį jis išreiškia savo lietuviškumo, kalbos, tėvynės ir istorijos pozicijas, eilėraštyje jaučiasi jo meilė tėvynei, Baltijai. Dabar aš norėčiau aptarti patį eilėraštį. „Nuo Birutės kalno“ eilėraštyje daugelį žodžių poetas vartoja perkeltine prasme. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Maironis stovėdamas ant Birutės kalno tiesiog žiūri į jūrą ir kalba su ja, kad jį užvaldė melancholiška nuotaika, liūdnumas, kas kartais nutinka kiekvienam iš mūsų, bet, man atrodo, kad čia reikėtų žvelgti giliau. Šio eilėraščio žodžiuose jaučiama poeto meilė savo tėvynei, kuri pasireiškia būtent per jūros, „Baltijos“, kurios jis pasiilgo, simbolį, jis ieško Baltijoje jėgų nuraminti savo širdgėlą, pajusti tvirtą pagrindą, globą, kurių ieško tik žmogus iš tikrųjų giliai mylintis savo tėvynę. Juk Maironis ir prašo Baltijos , „...tą galią suteik, ko ta trokšta širdis...“. Labai jaučiasi šiame eilėraštyje poeto liūdna nuotaika, jis ir pats to neneigia ir ieško supratimo jūroje, „Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl nežinau...“. Kiekvienas žmogus nori supratimo, ir dažniausiai laimingi ir suprasti jaučiamės tada, kai sutinkame panašius jausmus išgyvenę žmones, taip ir poetas ieško palaikymo ir lyg su viltimi klausia jūros, ar ne tokios pat vidinės savijautos yra ji. Šio eilėraščio stilius yra išpažintinis, nes poetas kalba su jūra, manydamas, kad ji jį supras, pajus jo liūdną nuotaiką, sugebės jį nuraminti savo supratimu, jam nereikia žmogaus, nors jis trokšta savo artimo draugo, bet man atrodo, kad jis lyg yra nusivylęs žemiškais žmonėmis, lyg jam atrodo, kad jo to momento dvasinė būsena gal ir bus suprasta draugu, „Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu; Jis kaip audra nujaus mano sielos skausmus, Paslapties neišduos...“, bet mes esame neramūs permainingi, pastoviai užimti, niekada neturintys reikalingo laiko mūsų artimiesiems, toks jau yra gyvenimas ir poetas nesiskundžia juo, supranta, jis tiesiog dėl to liūdi, ta jis ir pasako paskutinėje eilutėje: „...ir per amžius paliks, kaip ir aš neramus.“. Čia pat čia poetas pavadina draugo veidą tamsiu, ir aš supratau šią išraišką kaip metaforą, kurios dėka poetas ir parodo mums kasdieninių asmeninių problemų ir reikalų faktą, dėl kurių mes niekada negalime ar neturime laiko visiškai atsiverti ar bent tinkamai suprasti savo draugus, kuriems kartais to taip reikia. Gali iškilti klausimas, dėl ko gi poetas taip liūdi, ko ilgisi, kodėl jis yra tokios nuotaikos, kad nori kalbėti tik su jūrą, o ne su kuo nors kitu, bet kaip pasako pats Maironis „Liūdna man!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!