Maironio „Nuo Birutės kalno“ ir „Aš norėčiau prikelti“ eilėraščio interpretacija

Maironio „Nuo Birutės kalno“ eilėraščio interpretacija Eilėraščio erdvė - tai Palangoje stūksantis Birutės kalnas, nuo kurio atsiveria platus vsizdas į Baltijos jūrą. Jos beribių vandenų bangos užlieja lyrinio subjekto mintis, suteikia galimybę išlieti jausmus ir tarsi susitapatinti su jūra, užsimiršti ir jai atskleisti slapčiausius troškimus, nes Baltija ,,Paslapties neišduos savo veidu tamiu.". Lyrinis subjektas kenčia vienatvės skausmą, kuris greitai nėra atskleidžiamas. Jūros bangos -vienintėlė jo viltis išduoti tai, ką jis jaučia, trokšta, gailisi. Yra lyginimos bangų versmės su pačiu "lyriniu aš". Sugretinami panašumai:abu šėlsta, neramūs, neturi vietos padėti savo mintims ar kam išsipasakoti. Jis pasitiki šia vieta, nebijo, jog paslaptys bus atskleistos, nes ji skirtingai nei žmogus neturi balso, nekantrumo jausmo, nuodėmingo gyvenimo. Eilėraščio pradžioje yra išaukštinama nuo Birutės kalno gerai matoma Baltijos jūra. Jaučiamas ramumas ir susižavėjimas bangų vilnimis. Vėliau ištariami liūdėsio ir ilgesio persmelgti žodžiai: "Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!" Lyrinis subjektas pasidalina savo prislegtais jausmais ir nori kuo greičiau viską išsakyti "šaltai bangai". Šiame eilėraštyje yra atskleidžiamas ryšys tarp gamtos ir žmogaus pasaulio. Maironio „Aš norėčiau prikelti“ eilėraščio interpretacija Ankstyvajame kūrybos laikotarpyje parašytų pavasario balsų motyvai: herojiškos praeities ir nykios dabarties antitezė, gimtojo krašto poetizacija, tikėjimas garbinga ir šviesia tėvynės ateitimi. aš norėčiau prikelti – tai vienas maironio patriotinių eilėraščių, išsakančių rašytojui ir nacionalinio atgimimo epochai taip būdingą aštrų istorijos jausmą ir romantišką Lietuvos praeities, nacionalinės laisvės ilgesį. Pavadinimas simbolizuoja kartų kaitą, kai vieni miršta, kiti gimsta, tačiau praeities didvyrių jau nebeprikelsi . Pirmoje strofoje lyrinis aš išreiškia savo troškimą: aš norėčiau prikelti nors vieną senelį , išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį / iš senųjų laikų! , kuris pakartojamas ir eilėraščio pabaigoje. Tačiau to padaryti neįmanoma, tai ne žmogaus jėgoms. Lyriniam subjektui praeitis yra vertinga, joje sukaupta daug senolių išminties, ko dabar taip stinga. Taip pat trokšta atrasti poezijos

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!