Maironio eilėraščio „Vilnius (Prieš aušrą)“ teksto analizė ir interpretacija

Maironio eilėraščio „Vilnius (Prieš aušrą)“ teksto analizė ir interpretacija Maironis, atgaivinęs Lietuvoje patriotiškumo sąvoką, vienijęs tautą atgimimo idėjomis, įtaigumo siekė įtvirtindamas aukštąjį kalbėjimo stilių. Toks yra Peterburge parašytas oratorinis poeto eilėraštis „Vilnius“. Jis pirmą kartą buvo išspausdintas paantrašte „Naktis“, atskleidžiančia kūrinio temą, kuri nukreipia į to meto (1892m.) Vilnių, tačiau vėliau paantraštė buvo pakeista į „Prieš aušrą“. Toks variantas neįspraudžia sostinės į visiškos tamsos periodo rėmus, teikia vilties ir yra tikslesnis turinio atžvilgiu. Eilėraštis „Vilnius (Prieš aušrą)“ byloja apie Lietuvą reprezentuojančio miesto gilų carinės priespaudos įmygį XIXa. pab. – XXa. pr. ir viltį belaukiant šviesesnio istorijos periodo. Miegančio Vilniaus panorama kuriama ne tik epitetų gausa („rūbais tamsiais“, „amžiai užmigę“), Maironiui būdingomis metaforomis („naktis jį rūbais <...> dengia“), bet ir skiemenų neatitikimu su eilutėmis, rimu – išryškėja nakties, tamsos, uždangos akcentai (priespaudos, nelaimių metas). Miestas antropomorfizuojamas, jam suteikiama žmogiška miego būsena, galimybė trokšti, jausti („Ko taip nuliūdai?“), matyti („Žiūrėk“). Išorinis pasaulis, t.y. gamta, lyrinio subjekto akyse daro Vilnių didingą, dvasingą, gražų, nepaisant to, kad jis „miega“. Iš retorinių klausimų pabaigoje galima spręsti, kad miesto atlikta refleksija paveikė vidinę būseną, jis nuliūdo, gailisi. Tačiau kuo džiaugtis iš tikrųjų nėra. Caras atėmė lietuvišką spaudą, taip pat ir kalbą, o Lietuvos teritorijos sienos dažnai keitėsi, taigi, M. Daukšos terminologija kalbant, praradus gimtus ir būtinus dalykus: tėvų žemę ir kalbą - tauta tapo prasta ir net niekinga. Prisimenant praeitį, Vilnius pristatomas kaip aktyvus, gyvybingas. Tai ypač išryškina dinamiškumas, personifikacijos: „Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?“, „Kur <...> spinduliai,/ kuriuos skleidei?“. Šiais (garso, šviesos, spindulių) įvaizdžiais ir praeities ženklais (brangi pilis, garsūs amžiai, galybė) ji idealizuojama. Garbinant praėjusius amžius, eilėraščio erdvė tampa saugi, miela lyriniam subjektui, kitokia nei dabartyje – pernelyg uždara, varžanti laisvę, žinoma, nesaugi. Didingi praeities vaizdai yra kontrastas niūriai, carizmo prislėgtai dabarčiai, kur viltį teikia tik kartais padangėje nušvintantis mėnuo ir pabudę paukščiai. Maironis besąlygiškai pasitiki gamtos dėsniais, istorinius įvykius, nuosmukius ar pakilimus įprasmindamas ciklinga metų ar paros laikų kaita. Daugumoje poeto kūrinių išryškėjanti tendencija, jog praeitis – dabarties antitezė, be abejo, aktuali ir „Vilniuje (Prieš aušrą)“. Kalbant apie eilėraščio laikus, jų gausa pinasi bene kiekviename posme. Dabartinio Vilniaus paveikslas kuriamas gramatiniu esamuoju ir gamtiniu nakties laiku („Jis miega giliai!”); praeitis šlovinama būtuoju kartiniu laiku ir dienos motyvais – šviesa, spinduliais. Apie viltį, kurią teikia aušros (ryto) ir bundančios gamtos įvaizdis, kalbama būsimuoju laiku ir optimistiška nuotaika, tačiau ji atsiranda tik eilėraščio pabaigoje. Pirmame posmelyje lyrinis subjektas su nostalgija žvelgia į praeitį prieš tai su pasididžiavimu nupasakojęs Vilniaus panoramą. Didingų laikų garbinimą atskleidžia retoriniai sušukimai („Tai Vilnius rūmais / Dunkso

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!