"Nuo Birutės kalno" analizė

„Nuo Birutės kalno“ – tai žymaus romantizmo epochos ir tautinio atgimimo Lietuvoje dainiaus Maironio eilėraštis, laikomas „visų Maironio kūrinių kūriniu“. Šiame eilėraštyje žmogaus išgyvenimai ir jausmai siejami su audringa jūra, su Baltija.
Maironis atskleidžia ryšį tarp gamtos ir žmogaus pasaulio. Eilėraštyje tartum girdimi du balsai: audringos Baltijos ir nuo Birutės kalno ją stebinčio žmogaus. Lyrinio „aš“ atsivėrimas grindžiamas širdies ir jūros paralele.
Pirmuose dviejuose posmeliuose kuriamas Baltijos jūros vaizdas. Mūsų vaizduotėje jis klostosi iš tokių detalių - „išsisupus plačiai“, „begaline plati“, nenutildai bangų“. Kuriamas plačiai vilnimis siūbuojančios jūros įspūdis.
Antrajame posmelyje Maironis atskleidžia jausmus: „Kaip ilgėjaus tavęs begaline, plati“. Vandens stichiją ir žmogaus dvasią susieja jūros didybė, begalybė sutapatinama su žmogaus neaprėpiamais jausmais, jie tartum „nesibaigianti platybė“, kurioje slypi meilė. Autorius kalba ir apie amžinybę, jog jūros bangos yra amžinos, nenutildomos, visą amžinybę kartu su savimi nešasi daugybę paslapčių, kurių niekam neatskleidžia ir tarsi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!