Mikalojus Daukša (išsamus konspektas)

Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, vienas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, didžiausias kovotojas del gimtosios kalbos teisių.
Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai originalus Daukšos tekstas – „Postilėje“ lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Prakalba parašyta lenkiškai dėl to, kad ją geriau suprastų nutautėję lietuvių bajorai ir didikai. Po Liublino unijos, Lietuvai nusilpus ir tapus beveik provincija, dalis turtingų Lietuvos piliečių ima kalbėti lenkiškai, taip lenkų kalba tampa bendruomenės kalba. Šią prakalbą galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu, kurio teiginiai net ir vėlesniaisiais amžiais neprarado aktualumo. Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, laiko ją didžiausia tautos vertybe ir smerkia prasidėjųsį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu.
Renesanso skleidžiamos pasaulietinės idėjos stiprino suvokimą, kad žmogus priklauso ne tik religijai, valstybei, bet ir tautai.
Prakalboje pasireiškia ir renesansinės tautos samprata: ,,Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?”. Taigi tautą turi vienyti papročiai, tėvų žemė ir kalba, iš kurių svarbiausia – kalba, nes būtent ji labiausiai sieja žmogų su tauta.
Daukša buvo pirmasis, kuris lietuvių kalbos teisę pagrindė labai paprastai – remdamasis humanistine prigimties teorija. Ji nurodė, jog kalba yra įgimta, suteikta sutvėrėjo ir dėl to yra dieviškosios pasaulio ir visuomenės tvarkos ženklas: „Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti“. Žmogus, kuris paniekina tokia prigimtinę dievišką sąrangą, anot Daukšos, „keičia prigimtį“ ir griauna pasaulio tvarką.
LDK visuomenėje Daukša įžiūrėjo tokį „prigimties keitimo“ ir chaoso pavojų ir raiškiai jį palygino su amžina gyvojo pasaulio tvarka. Kalbą Daukša paskelbė pilietiškumo, santaikos, meilės ir valstybės išlikimo pamatu, pagrindiniu „tautos kūno“ ženklu. Jis teigė, kad lietuviai, norėdami išlaikyti savo valstybę, lietuvių kalbą turi vartoti kaip pagrindinę valstybės kalbą, ja kurti įstatymus, rašyti knygas, mokytis mokyklose. Daugiakalbystės aplinkoje...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!