Mikalojus Daukša trumpas konspektas

Mikalojus Daukša buvo Krakių klebonas, lietuviškos katalikiškos literatūros pradininkas, pirmųjų LDK lietuviškų knygų autorius. Be gimtosios lietuvių, Daukša puikiai mokėjo lenkų, rusėnų ir lotynų kalbas, turėjo humanistinį ir teologinį išsilavinimą- buvo gerai išsilavinęs. Visa savo veikla jis gynė katalikybės, Katalikų bažnyčios atnaujinimo idealus, kovojo su protestantizmu Lietuvoje, taip pat Daukša buvo vienas retų Žemaitijos kunigų, kurie turėjo knygų.
Daukša augo gyveno Reformacijos klestėjimo metais (XVI a. 2-3 ketvirčiai), kada Lietuvoje dėl susiklosčiusių demografinių aplinkybių įsigalėjo indigenato (teisės, kurias pagal tarptautines sutartis vienos šalies pilietis turi kt. Šalyje) principas: svarbu, kokios valstybės aš esu pilietis, o ne kokią kalbą vartoju. Mikalojus Daukša, formuodamas tautines tapatybės aspektus, remiasi Renesanso epochai būdingomis idėjomis, tad pagrindinis ir svarbiausias jo argumentų šaltinis- gamta, žmogiškoji prigimtis, jos dėsniai, pasaulio tvarkos dėsningumas.
3)Žmogus priklauso ne tik kuriai nors valstybei, religijai, bet ir tautai
Antikos bruožai:
1)Pabrėžiamas protėvių gyvenimo būdo perimimas.
II. Grožinė kūryba
• M.Daukšos „Postilės“ „Prakalba į malonųjį skaitytoją“- lenkų kalba parašytas prakalba, pamokslų rinkinys, didelės apimties (daugiau nei 600 puslapių), interpretuojantis ir komentuojantis Naujojo Testamento Evangelijas. Jame pirmą kartą LDK literatūros istorijoje buvo apibrėžta tautos samprata. Tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir ta pati kalba.
• Tema: kūrinyje skelbiamas naujas požiūris į gimtąją kalbą, laikoma jį didžiausia tautos vertybe ir smerkiamas prasidėjęs Lietuvos bajorų lenkėjimas, lenkų kalbos mokinimasis, gimtosios kalbos paniekinimas.
• Kūrinio veikėjas (lyrinis subjektas) yra pats M.Daukša, kuris kreipiasi į lietuvių tautą.
• Problemos: gimtosios kalbos paniekinimas, nesirūpinimas jos ugdymu, kalbos išsižadėjimas, nutautėjimas, pamirštama sava prigimtis.
• Kūrinio kontekstai:
1) Tauta (jos samprata)- tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir kalba („Kur gi sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų“).
2) Gimtosios kalbos svarba tautai („Sunaikink kalbą-sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę).
3) Nesantaika tarp tautų (dėl ko pasaulyje prasidėjo karai, maištai ir sukilimai? Dėl kalbų įvairumo. Visa tautų nesantaika, visos apkalbos, vienos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!