Meno samprata viduramžiais. Tomas Akvinietis apie grožio prigimtį

Meno samprata viduramžiais. Tomas Akvinietis apie grožio prigimtį. Viduramžiai apėmė laikotarpį maždaug nuo V a. iki XIV a. vidurio. Tai ilgas Europos istorijos laikotarpis, įprastai siejamas su krikščionybės klestėjimu, dėmesiu scholastiniam mokymui. Mene taip pat įkvėpimo semtasi iš krikščioniško mokymo, šis papildytas Antikos palikimu. Viduramžių mąstytojai perėmę daugumą estetikos problemų ir klausimų iš Antikos mąstytojų, šiuos jungė su krikščioniškais svarstymais ir pateikė savo požiūrį į meną, žmogų, estetiką, dieviškumą. Viduramžių mąstytojai ir menininkai perėmė Platono požiūrį į grožį, tačiau šį papildė pažiūra, kad viskas, kas yra gražu - tai Dievo sukurta. Nors vėliau ši pažiūra kiek modifikuota, teigta, kad grožis yra ne tik Dievo sukurto pasaulio savybė, bet sąsajos su Dievu išlaikytos: "Alkvinas pripažino, kad daug lengviau yra mėgti "gražius sutvėrimus, malonius kvapus, švelnius garsus (species pulchras, dulces sopores, sonos suaves) ir panašiai, nei mylėti Dievą. Bet jei šiais dalykais mėgaujamės tam, kad dar labiau mylėtume Dievą, tai reikia pateisinti ir polinkį į amor ornamenti, į prašmatnias bažnyčias, į gražias dainas ir muziką" (Eco, 1997, 16). Todėl nestebina, kad nuo teologijos neatsieta pažiūra į meną lėmė tai, kad buvo labiau skatinamas racionalus meno suvokimas, o ne mėgavimasis jutimais. Tačiau mėgavimasis jutimais netapatintinas su apskritai jutimų atmetimu. Jutiminiai potyriai Viduramžių mąstytojams meno suvokimui ir vertinimui turėjo didelės reikšmės. Išskirtinė Viduramžių detalė - dėmesys proporcijoms ir skaičiams, tai yra kiekybinei grožio sampratai. Boethius sakė, kad "grožis yra dalių proporcijos ir niekas daugiau“. Šv. Aurelijus Augustinas pateikia garsųjį apibrėžimą: "Grožis yra malonumas; o grožyje - pavidalas, o pavidale - proporcijos, o proporcijose - skaičiai" (in Klivis, 2009, 41). Tomas Akvinietis grožio klausimą kėlė veikale "Summa Theologiae". Visų pirma jis laikė grožį gėriu. Taip pat teigė, kad grožį mes suvokiame protu - suprasdami grožį, mes su juo susitapatinam. O racionaliai suvokti galime tik tuos dalykus, kurie yra proporcingi, paklūsta tvarkai. Grožio pagrindą sudaro visi šie dalykai: vientisumas arba tobulumas, proporcija, aiškumas. Visų pirma grožis turi būti proporcingas, "kai daiktas atitinka pats save, savo funkciją arba savo rūšies reikalavimus" (Klivis, 2009, 42). Antai gražus žmogus yra proporcingas. Jei kokie žmogaus bruožai neproporcingi, yra riba, kai žmogus gali būti įvardijamas kaip negražus ar netgi bjaurus. Tiek pat svarbus yra vientisumas, kuris tiesiogiai susijęs su funkcijomis - antai stiklinis pjūklas neatitiks grožio kriterijų. Taip pat gražus daiktas turi būti aiškus, žmogui suvokiamas. Ši Tomo Akviniečio teorija, žinoma, yra objektyvistinė. Ši pažiūra panaši ir į Platono, ir kitų filosofų svarstymus: "Bet koks reliatyvus požiūris čia nepriimtinas: jei proporcijos lemia, gražu ar ne, tai negali būti kokiu nors požiūriu gražu ir ne

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!