Vaizduotės samprata R. Descartes ,,Metafiziniuose apmąstymuose"

Vaizduotė dažniausiai yra suprantama, kaip gebėjimas įsivaizduoti, ,,pastatyti priešais save“ tai, ko nėra. Daugelį amžių nagrinėjama vaizduotės problematika išlieka aktuali ir šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame gebėjimas vizualizuoti nesamus dalykus dažnai yra nustumiamas į nuošalę, pamirštama vaizduotės įtaka kūrybiškumui bei pačiam mąstymui. Žymus XVIa. pab. – XVIIa. vid. prancūzų filosofas Renė Dekartas ,,Metafiziniuose apmąstymuose“ pateikia dar kitokį vaizduotės apibrėžimą, nagrinėdamas ją pažinimo, mąstymo bei abejonės kontekste. Šiame darbe apžvelgsiu, kokią perskyrą Dekartas brėžia tarp vaizduotės ir grynojo protavimo bei kokį santykį su vaizduote numato dekartiškoji abejonė. Taip pat panagrinėsiu, kokios yra vaizduotės galios ir ribos pažinimo fone.
Dekarto ,,Metafiziniai apmąstymai“, tai tarsi šešias dienas (knygą sudaro šeši apmąstymai) trunkanti meditacija, kurioje bandoma nustatyti, kas gali būti žinoma. Šeštajame apmąstyme Dekartas brėžia ryškią ribą tarp dviejų skirtingų žmogaus proto gabumų, reikalingų pažinimui. Kaip žemesnįjį sugebėjimą Dekartas įvardina vaizduotę, o aukštesnįjį – grynąjį intelektą. Vaizduotė, tai gebėjimas, kurio pagalba galime vaizduoti tai, ko iš tiesų nėra ar ko nematome esant realybėje. Vaizduotėje galime sukurti ne vien vaizdus, tačiau lygiai taip pat galime įsivaizduoti garsą, kvapą ar jausmą. Dekartas vaizduotę apibrėžia taip: juk, geriau pasvarstęs kas yra vaizduotė matau, jog tai ne kas kita, kaip tam tikras sugebėjimo pažinti santykis su kūnu, kuris pažinimo galiai iškyla vidujai ir, vadinasi, yra (Dekartas: 1978, 211). Dekartui intelektas yra kažkas atskiro nuo vaizduotės. Žinodamas, kad materialių objektų egzistavimas yra įmanomas (Žinoma, aš bent žinau, kad jų gali būti, nes, žiūrėdamas į juos kaip į geometrinių įrodinėjimų objektus, suvokiu juos labai aiškiai ir ryškiai. Juk negali kilti jokios abejonės, kad Dievas gali sukurti visa, ką aš sugebu tiksliai suvokti. Kad Dievas negalėtų ko nors padaryti, aš niekada nemaniau tik todėl, jog be prieštaravimų negalėdavau to gerai suvokti (Dekartas: 1978, 211)), Dekartas tada atsisuka į protinių vaizdų paplitimą, kaip įrodymą. Kad tai padarytų, jis atskiria vaizduotę nuo supratimo. Vaizduotė egzistuoja, kaip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!