Daikto samprata Dž.Berklio “Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus”

ĮVADAS 2 I SKYRIUS. DAIKTAS KAIP IDĖJA 8 II SKYRIUS. DAIKTAS KAIP DVASIA 17 III SKYRIUS. DAIKTŲ PAŽINIMAS 25 IŠVADOS 34 LITERATŪROS SĄRAŠAS 39 <...> vieni ir tie patys principai, iš pirmo žvilgsnio vedantys į skepticizmą, jei tik jie privedami iki reikiamo taško, atveda žmogų atgal prie sveiko proto (Dž. Berklis, “Trys Hylo ir Filono dialogai”) Įvadas Matematinės - eksperimentinės gamtotyros atsiradimas sukėlė nemažą sumaištį žmonių protuose. Jos tyrimų rezultatai neretai būdavo tiesiog priešingi kasdieniam patyrimui, paremtam pojūčių duomenimis. Pavyzdžiui, geocentrinės sistemos pakeitimas heliocentrine atrodė akivaizdus nesusipratimas: kaip galima teigti, kad Žemė sukasi aplink Saulę, jei mūsų pojūčiai kuo akivaizdžiausiai parodo, kad yra visiškai atvirkščiai. Žemę po savo kojomis mes suvokiame kaip neabejotinai stabilią, o štai Saulę kiekvieną rytą stebime patekančią, po to keliaujančią dangaus skliautu ir vakare nusileidžiančią. Mūsų pojūčiai mums rodo, kad Žemė yra plokščia, o štai gamtotyrininkai tvirtina, kad ji yra apvali. Išradus mikroskopą bei teleskopą pasidarė įmanoma stebėti tai, ko plika akimi nesimato. Įprasti daiktai, pažiūrėjus pro juos, pasirodydavo beesą visiškai kitokie. 1641 m. R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose” rašė: “<...> aš turiu dvi visiškai skirtingas Saulės idėjas. Viena iš jų kilusi iš pojūčių <...>. Dėl šios pirmosios idėjos Saulė atrodo labai maža. Antroji idėja yra paimta iš astronomijos įrodymų <...>. Dėl antrosios idėjos Saulė man atrodo didesnė už pačią Žemę.” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 183 psl.). Todėl ir turėjo kilti klausimas: kas yra tiesa - tai, ką mums teikia pojūčiai ar tai, ką liudija naujausi mokslo tyrimai, paremti matematiniais apskaičiavimais ir eksperimentu. Tiesa juk turi būti tik viena: “Žinoma, šios dvi idėjos, kuriomis suvokiu Saulę, negali būti panašios į vieną ir tą pačią Saulę. Nuovoka mane įtikina, kad idėja, susidaryta pagal išorinį Saulės vaizdą, mažiausiai panaši į Saulę” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 183 psl.). Imta nepasitikėti pojūčiais, teigiant, kad jie “patys savaime silpni ir klystantys” (Ō.Įżźīķ, “Ńī÷čķåķč˙” II t., 23 psl.), ir kad “neteisinga tvirtinti, kad žmogaus pojūčiai yra daiktų matas” (Ō.Įżźīķ, “Ńī÷čķåķč˙” II t., 19 psl.). Žmogaus pojūčiai, anot F.Bekono, priklauso prie vadinamųjų “stabų”, klaidinančių žmogaus protą ir trukdančių teisingai pažinti pasaulį. Tokioje situacijoje puikiai prigijo kartu su kitais Antikos mokymais (neoplatonizmu, pitagorizmu, epikūrizmu, stoicizmu) atgimęs skepticizmas. Vėl pradėta abejoti pojūčių duomenimis, galimybe pažinti pasaulį ir apskritai tiesą. XVI - XVII a. skepticizmas taip išpopuliarejo ir įgavo tokią jėgą, kad “nei viena nauja žinijos koncepcija (filosofinė, teologinė, juridinė) negalėjo paprasčiausiai ignoruoti skeptikų iškeliamos argumentacijos” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī āšåģåķč“, 122 psl.). Dar daugiau - “Bet kuri fizinio pasaulio koncepcija, pretenduojanti tapti bent kiek reikšmingesne alternatyva vyraujančiam peripatetizmui (scholastiniam aristotelizmui - J.N.), turėdavo pereiti per skepticizmo žaizdrą” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī āšåģåķč“, 122 psl.). Totali abejonė buvo ir R.Dekarto filosofijos išeities taškas: “Visa, ką lig šiol laikiau esant tikra ir pagrista, buvau gavęs iš pojūčių arba per juos, tačiau pojūčių apgaulingumu man teko įsitikinti ne kartą, o apdairumas reikalauja niekada nepasitikėti tuo, kas jau sykį tave apgavo” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 165 psl.). R.Dekartas randa vieną tikrą ir neabejotiną dalyką: “Tačiau, nors abejojame viskuo, negalime abejoti tuo, kad esame, ir kad teiginys “Aš esu” - teisingas” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 169 psl.). Taigi, individuali sąmonė yra tikras dalykas. Tačiau kaip yra su tos sąmonės turiniu - idėjomis: ar jos irgi visos teisingos, t.y. atitinkančios realiai už sąmonės egzistuojančius daiktus, ar yra tik proto fikcijos? R.Dekarto nuomone, mes negalime manyti, kad esame vieni pasaulyje, nes suprantame, kad patys nesame savo idėjų priežastimis. Todėl “be manęs jame (pasaulyje - J.N.) yra dar kažkoks daiktas - tos idėjos priežastis” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 186 psl.), o tai yra Dievas. Kūniškų daiktų egzistavimo garantas R.Dekartui - tai, kad Dievas nėra apgavikas, nes būti apgaviku reikštų būti netobulu. Todėl R.Dekartas rašo: “Kadangi Dievas nėra apgavikas, tai darosi aišku, kad idėjų jis nesiunčia pats arba per kokį nors kitą tvarinį, kuriame jų tikrovė yra ne formaliai, bet tiktai eminentiškai. Juk Dievas man nedavė jokio sugebėjimo tai pažinti, bet, priešingai, mane sukūrė linkusį tikėti, kad idėjos kyla iš kūniškų daiktų, todėl nematau, kaip būtų galima pateisinti Dievo apgaulę, jei iš tiesų šios idėjos atsirastų dėl kitų priežasčių arba jas gamintų kiti, nekūniški daiktai. Vadinasi, reikia padaryti išvadą, kad yra kūniški, egzistuoją daiktai” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 217 psl.). Tačiau pats R.Dekartas pripažįsta, kad vis dėlto, spręsdami apie daiktus, mes dažnai klystame, “kadangi žmogus - baigtinės prigimties, todėl ir žinojimą tegali turėti ribotą” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 221 psl.). Bet vis dėlto mūsų pojūčiai bent dalį tiesos apie daiktus pateikia: “Ir nors, priėjęs prie ugnies, juntu šilumą, o priėjęs dar arčiau, netgi skausmą, nerandu jokio pagrindo, kuris mane įtikintų, kad ugnyje esama kažko panašaus į šilumą ar skausmą. Tačiau aš turiu pagrindo tikėti, kad joje kažkas yra, nesvarbu, kas tai būtų, kas gali sukelti manyje šilumos ir skausmo pojūčius” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 220 psl.). Taigi R.Dekartas, griežtai kalbant, neįveikia to skepticizmo, nuo kurio jis pradeda: kas iš to, jei mes sužinome, kad kai kas, ką mes manome apie daiktus, yra tiesa, jei mes nežinome, kur konkrečiai mes manome teisingai, o kur klystame. Todėl kitas mąstytojas, Dž.Lokas, siūlė apsisaugoti nuo skepticizmo, ištiriant savo pažinimo galimybes. “Jūrininkui visai ne pro šalį žinoti savo svambalo lyno ilgį, nors jis ir negali juo išmatuoti visų okeanų gelmių. Jam užtenka žinoti tai, kad lyno ilgumo užteks, norint pasiekti dugną tokiose vietose, kurios būtinos nustatant kryptį ir apsisaugojant nuo pražūtingų seklumų” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 94 psl.). Reziumuojant Dž.Loko mokymą galima pasakyti,kad visas mūsų sąmonės turinys - idėjos - gaunammas iš patyrimo - pojūčių ir refleksijos.Vienos tų idėjų (čia reikėtų prisiminti,kad tiek Dž. Lokas,tiek R. Dekartas terminą “idėja” vartoja ne tik savybės ar pojūčio,bet ir bet kokio sudėtingesnio vaizdinio reikšme. Šiuo konkrečiu atveju turima galvoje idėja kaip savybė (pojūtis)) atspindi savybes, priklausančias patiems daiktams (pirmines savybes) - tai “tankis, tįsumas, forma, judėjimas arba rimtis ir skaičius” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 184 psl.). O kitos savybės - “spalvos, garsai, skoniai ir pan.” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 184 psl.) iš tikrųjų nėra pačių daiktų savybės, o tik įvairios pirminių daiktų savybių poveikio mūsų juslėms modifikacijos. Jų pagrindas, tiesa, realus, tačiau iš jų spręsti apie pačių daiktų savybes negalime. Taigi, Dž. Loko nuomone, pirminių savybių idėjos atskleidžia apie daiktus tiesą, ir pažinimas apie pirmines daiktų savybes bus visada teisingas. Kada Dž.Lokas sako, jog pirminės savybės yra pačių daiktų savybės, jis kalba taip, tarsi žinotų, kokie yra patys daiktai. Juk tik pažindami tiek savo idėjas, tiek pačius daiktus, galėtume spręsti, ar idėjos daiktus atitinka. Tačiau išorinė realybė mums visiškai neprieinama, mes pažįstame tik savo idėjas - pojūčius, o kaip yra iš tikrųjų - vienas Dievas težino. Panašią išvadą daro N.Malbranšas. Jo požiūriu, sąmonei išoriškas pasaulis tiesiogiai nepažinus, nes tarp sąmonės ir jai išoriškos realybės glūdi neperžengiama praraja. Vienintelė tiek dvasias (sąmonę), tiek ir kūniškus daiktus apimanti substancija yra Dievas, todėl pasaulio pažinimas yra įmanomas tik per jį. N. Malbranšo pozicija ypač piktino Dž. Berklį, teigusį, kad “iš viso neegzistuoja principų labiau priešingų, nei jo (N. Malbranšo - J.N.) ir mano” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl.). Dž. Berklis vienu pagrindinių savo uždavinių laikė sukurti “nesugriaunamą sveiko ir realaus pažinimo sistemą, kuri saugotų nuo skepticizmo antpuolių”(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 108 psl.), tą pabrėždamas netgi savo pagrindinio veikalo - “Traktato apie žmogiškojo pažinimo principus “- paantraštėje. Dž. Berklis įveikė sąmonės ir pasaulio dualizmą, pastarąjį paversdamas sąmonės dalimi. Šitokį problemos sprendimą galima pavadinti Gordijo mazgo perkirtimu, kai, užuot narpliojus painų mazgą, jis tiesiog perkertamas kardu. Minties atitikimo tikrovei klausimas nebetenka prasmės, nes pati tikrovė sutapatinama su mintimi. Sąmonei išoriškų daiktų egzistavimu Dž. Berklis neabejoja (kaip tai daro skeptikai). Jis tai neigia. Anot jo, tai pats geriausias būdas išvengti skepticizmo, nes “visais laikais skeptikų pateikti argumentai rėmėsi išorinių objektų prielaida” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 107 psl.). Nereikia abejoti savo pojūčių tikrumu, nes jie nenurodo į nieką kitą už savęs, kas nėra jie patys. Tikra yra tai, ką mes juntame, ką suvokiame: “esse yra percipi”(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 - 59 psl.). Šio mano darbo tikslas - peržiūrėti gana originalią filosofijos istorijos požiūriu Dž. Berklio daikto sampratą, kuri, anot paties autoriaus, “visiems laikams nutildo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!