J.S. Mill ir jo kūrinys "Apie laisvę"

Johnas Stiuartas Millis – tai viena įtakingiausių asmenybių XIX amžiaus filosofijoje. Jis išsiskyrė savo liberaliu požiūriu į žmogų, visuomenę. Millis buvo ne iš tų, kurie inicijuoja idėjas, o iš tų, kurie jas įgyvendina. Pirmiausia savo raštais jis kovojo už laisvę. Parlamente atstovavo bekompromisiniam liberalizmui. Liberalizmo doktrina teigia, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir laisvi, bet kokie žmogaus laisvės suvaržymai ir apribojimai atmetami, tačiau žmogus turi atsakyti, kad jo laisvė netrukdytų kitų laisvei. Filosofo esė „Apie laisvę“ tapo vienu iš klasikiniu laisvę ginančių veikalų. Millis tikėjo, kad intelektualinė ir politinė laisvė yra naudinga ir visuomenei, kuri ją suteikia, ir individui, kuris ja naudojasi. Pagrindinė esė “Apie laisvę” problema – santykis tarp individų ir valdžios, jų ribos ir sritys. Politinė valdžia turi galios monopolį, gali kištis į individų gyvenimą, todėl ją reikia riboti. Filosofo tvirtu įsitikinimu, laisva yra tik tokia visuomenė, kurioje maksimaliai ribojamas valdžios kišimasis į jos narių gyvenimą. Ketvirtasis skyrius “ Apie visuomenės valdžios individo ribas” pradedamas problematiškais klausimais: “kur yra individo aukščiausios valdžios savo paties atžvilgiu teisėta riba? Kur prasideda visuomenės valdžia? Kokia žmogaus gyvenimo dalis turėtų būti atiduota asmenybei, o kokia- visuomenei?” Millio teigimu, asmenybei turi priklausyt ta gyvenimo dalis, kuria domisi individas, o visuomenei ta, kuri domina visuomenę. Valdžia ar kas kitas, turi teisę kištis į kitų žmonių gyvenimą tik tuo atveju, jei jų veiksmai grasina visuomenės saugumui. Kiekvienas individas turi turėti privatumo erdvę, kurią apriboja kito žmogaus laisvė.Ir žmogus, ir visuomenė privalo nekenkti vienas kito interesams, nes kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už tą dalį, kuri liečia visuomenę. Filosofo įsitikinimu, asmuo yra savęs paties, savo kūno ir sielos valdovas( tai galioja suaugusiems, normalaus proto asmenims).Todėl niekas neturi teisės suaugusiai asmenybei nurodyti, ko ji neturėtų daryti su savo gyvenimu, savo paties naudai. Niekas kitas nėra taip suinteresuotas kito asmens gerove, kaip pats asmuo ( išskyrus stipraus prisirišimo atvejus). Visuomenės kišimasis, siekiant valdyti žmogaus nuomonę ir tikslus, liečiančius tik jį patį, turi būti grindžiamas bendromis prielaidomis, bet dažniausiai jos yra klaidingos arba neteisingai pritaikomos. Todėl visuomenė gali tik išsakyti savo nuomonę, siūlyti įvairius variantus, bet galutinis teisėjas yra pats žmogus. Nepatogumai, susiję su nepalankia kitų nuomone, turėtu būti vieninteliai, kuriuos patiria žmogus už savo elgesį, charakterio dalį , kuri neliečia aplinkinių. Žmogus ir taip yra “valdomas” visuomenės ir vaikystėje, ir paauglystėje, tad suaugęs jis jau pats gali atsirinkti, kas yra teisinga ir kas ne. Ir jei visuomenė, šiuo auklėjamuoju laikotarpiu nesugeba įdiegti jos nuomone teisingų gyvenimo principų, tai už padarinius ji turi kaltinti pati save. Nes būtent egzistuojanti (dabartinė karta) yra busimos, jaunosios kartos, auklėtoja. Visos švietimo galios priklauso jai. Visai kas kita, jei blogus veiksmų padarinius patiria ne jis pats, o kiti, tada visuomenė, kaip visų narių globėja privalo jį bausti. Bet kaip kokia nors visuomenės nario elgesio dalis gali būt nesvarbi kitiems nariams? Joks žmogus nėra visiškai izoliuota būtybė: jis negali daryti kažką žalinga sau, nepakenkdamas kitiems, bent jau artimiesiems. Pavyzdžiui, jei žmogus pakenkia savo nuosavybei, tai žala padaro ir tiems, kurie gaudavo tiesioginę ar netiesioginę naudą iš jo, ir paprastai daugiau ar mažiau sumažina bendruomenės išteklius. Lygiai taip pat jei yra gadinami kūno ar proto sugebėjimai. Ką daryti tokiu atveju? Ar tai nėra visuomenės pareiga apsaugoti tokį žmogų nuo jo paties? Neleisti jam pulti į bedugnę? Tai juk irgi pažeidžia kitų žmonių interesus? Tad kaip gi tada atskirti tą ribą tarp visuomenės pareigos ir perdėtos valdžios? Millis sutinka, kad šiuo atveju, tai jau nebėra vieno žmogaus problema. Jei žmogus, dėl savo išlaidumo ar nesaikingumo, nebegali išlaikyti šeimos, sumokėti mokesčių, tai jis yra pelnytai smerkiamas ir galėtų būti teisingai nubaustas. Tačiau nubaustas už tai, pabrėžia Millis, kad nevykdo įsipareigojimo šeimai ar kreditoriams, bet ne už išlaidumą. Filosofo žodžiais tariant :” kai tik atsiranda aiški žala tiek individui, tiek visuomenei, klausimas perkeliamas iš laisvės srities į dorovės arba teisės sritį.” Stipriausias argumentas nukreiptas prieš visuomenės kišimąsi į grynai asmeninį elgesį yra tai, kad visuomenė dažniausiai kišasi neteisingai ir ne vietoje. Visuomenė labai retai atsižvelgia į tą žmogų kurį teisia, dažniausiai ji atsižvelgia tik į savo interesus. Daugelis laiko įžeidimu, bet kokį elgesį, kurio jie nemėgsta. Lengva įsivaizduoti idealią visuomenę, kuri nevaržo individų laisvės ir pasirinkimo, susijusio su abejotinais dalykais, ir reikalauja iš individo tik susilaikyti nuo tokio elgesio, kurį pasmerkė visuotinis patyrimas. Bet kur regėta visuomenė, panašiai apribojusi savo cenzūrą ?Kada visuomenei rūpi visuotinis patyrimas? Kišdamasi į asmens elgesį, ji galvoja tik apie tai, kaip baisu ir smerktina yra galvoti kitaip, nei galvoja ji. Ir svarbiausia, kad beveik visi teoretikai tai pateikia žmonėms “kaip religijos ir filosofijos balsą”. Jie moko, kad teiginiai yra teisingi būtent todėl, kad mes galvojame, jog jie yra teisingi. Todėl kitaip besielgiantį, galvojantį žmogų imame smerkti. Pavyzdžiui katalikams nesuprantama, kaip protestantų dvasininkai gali turėti šeimą. Tai atrodo jiems vulgaru, bjauru, nepadoru. Ir tai tik vienas pavyzdys iš daugelio. Šiandiena ypatingai dažnai tenka susidurti su įvairių subkultūrų atstovais, drąsiai apie tai afišuojančiais savo išvaizda. Jie tikrai mums nieko blogo nedaro, nuo to, kad žmogus vaikšto juodai apsirengęs, išsidažęs akis, mūsų saugumui negresia joks pavojus. Niekas neverčia pradėti galvoti, rengtis ir tikėti tuo, kuo tiki jie. Mūsų visuomenė, tikrai neatitinka idealios Millio visuomenės. Iš minios išsiskiriantis, kitaip atrodantis žmogus visada sulaukia kritikos, paniekos. Tad dabar galima jau atsakyti į ketvirto skyriaus pradžioje pateiktus klausimus. Filosofo nuomone, individo aukščiausios valdžios teisėta riba gali tęstis tiek, kiek nekliudo kito asmens laisvės. Visuomenės valdžia prasidėti turi tik tada, kai asmens elgesys kelia grėsmę aplinkiniams. Ir asmenybei turi priklausyti ta dalis, kuri domina individą, o visuomenei, ta, kuri domina visuomenę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!