Meniškos prigimties asmenybė lietuvių literatūroje (Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Škėma)

Meniškos prigimties asmenybė lietuvių literatūroje (Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Škėma) Meniška asmenybė – žmogus, pasaulį suvokiantis kiek kitaip, mąstantis ir besielgiantis neįprastai, išsiskiriantis iš pilkos minios. Tai – kūrybos, meno atstovas, kartais nepritampantis, kartais šokiruojantis ar nesuprantamas, tačiau visą laiką bandantis atrasti ir išreikšti save ar savo mintis. Meniškos asmenybės ne tik kuria, bet dažnai tampa kūrinių veikėjais – keistais, įdomiais personažais, stebinančiais skaitytojus ir skatinančiais atrasti save, apmąstyti savo būtį ar pasaulio neteisybes. Tokios asmenybės pavyzdžių randame ir lietuvių literatūroje. Štai Vincas Mykolaitis-Putinas, XIX amžiaus pabaigos rašytojas, kuria savęs beieškančio jauno kunigo ir poeto Liudo Vasario paveikslą, o egzodo literatūros atstovas Antanas Škėma aprašo egzistencinių klausimų kamuojamą, priešpriešą tarp meniškos prigimties ir pasaulio absurdiškumo patiriantį Antaną Garšvą. Dažnai meniška asmenybė patiria daug sunkumų, bandydama suderinti savo darbą ir kūrybą, ieškodama tikrojo savo pašaukimo ir gyvenimo tikslo. Tokį žmogų vaizduoja rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas savo intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Romano pagrindinis veikėjas – jaunas klierikas Liudas Vasaris. Jis mokosi kunigų seminarijoje, nori tapti geru dvasininku, tačiau giliai širdyje Vasaris – poetas, kurio meniška prigimtis – visiškai nesuderinama su kunigo darbu. Jaunuolis – tikras gamtos vaikas, jis mėgsta būti lauke, ten patiria kūrybinį džiaugsmą ir pilnatvę. Jo jautrumas, jausmingumas ir noras kurti, aprašyti savo išgyvenimus, būdingas daugeliui meniškos prigimties žmonių. Pasak lietuvių literatūros tyrinėtojos Elenos Bukelienės, knygos herojus jautria kūrėjo siela regi pasaulio grožį, žmogaus dvasios taurumą, natūralų gamtos gyvybingumą. Veikėjui peno kūrybai suteikia jo išgyvenimai, aplinka ir žmonės, sutikti gyvenimo kelyje. Jau pirmaisiais mokymosi seminarijoje metais Vasaris sutinka Liucę – savo pirmąją meilę, merginą, pažadinusią jame romantiškus jausmus ir įkvėpusią parašyti ne vieną eilėraštį. Vėliau, jau kunigaudamas tolimoje Kalnynų parapijoje, jaunasis kunigas sutinka baronienę Rainakienę – intelektualią, subrendusią moterį, padėjusią jam suvokti kunigo ir poeto kelio nesuderinamumą. Susitikinėdamas su baroniene Liudas ima geriau pažinti platųjį pasaulį, jis skaito pasaulietinę literatūrą, plečia savo akiratį, galiausiai suvokia, jog ir pats trokšta kurti bažnytinių dogmų nevaržomą, tikrą ir nuoširdžią poeziją. Vasaris, kaip kūrėjas siekia būti laisva, savarankiška, save kuriančia, humanistines vertybes išpažįstančia, tik prieš savo sąžinę įsipareigojusia asmenybe, tačiau to jam neleidžia pasirinktas kunigo kelias. Seminarijoje, o vėliau ir kunigaudamas veikėjas jaučiasi suvaržytas, negalintis būti savimi ir kurti iš širdies. Jis suvokia, jog kurdamas bažnyčiai priimtiną poeziją ar giesmes, tik išduotų save ir apsimetinėtų. Kunigo ir poeto kelio nesuderinamumas – ne tik romano herojų kamavusi dilema. Pats Vincas Mykolaitis-Putinas taip pat buvo kunigas, bandęs suderinti poeto ir dvasininko kelią ir galiausiai palikęs kunigų luomą. Studijoje „Liudo Vasario draugai ir priešai“ Putinas pritarė nuomonei, kad „Vasarį kvaršiną klausimai yra autobiografinio pobūdžio“ vėliau „Autobiografijos vietoje“ Putinas papildo: „Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo – panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų...“ Putinas, pats būdamas kūrėjas, patyręs panašių išgyvenimų, labai tiksliai perteikia Liudo Vasario jausmus ir kūrybos kančias, patirtus sunkumus bandant atrasti savo pašaukimą. Romano pabaiga simboliškai įprasmina herojaus vidinės kovos pabaigą – Liudas palieka kunigų luomą ir tampa laisvu, nepriklausomu kūrėju, pagaliau galinčiu rašyti tikrą ir nuoširdžią poeziją. Taigi, galima teigti, jog romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris artimas daugeliui meniškos prigimties asmenybių. Jis nuolatos bando save išreikšti, suprasti savo tikslą ir trokšta pasauliui parodyti savo poeziją. Jo, kaip ir daugelio kūrėjų, kelias nelengvas, tačiau patirti sunkumai subrandina jaunojo kūrėjo širdį ir įkvepia dalintis savo menu su pasauliu. Visiškai kitokią menišką asmenybę vaizduoja Antanas Škėma – vienas įdomiausių lietuvių išeivijos prozininkų. Savo romane „Balta drobulė“ Škėma kuria meniškos asmenybės, kovojančios su pasaulio dirbtinumu ir bandančios neprarasti savo identiteto svetimoje šalyje, paveikslą. Šioje knygoje, kaip ir Putino „Altorių Šešėly“, gausu autobiografinių motyvų – pats rašytojas, kaip ir romano veikėjas Antanas Garšva, gyvena Amerikoje bei dirba viename Niujorko viešbučių keltuvininku. Darbas keltuve Garšvai atrodo beprasmis, pats veikėjas dirbdamas tampa tik didelio tobulos visuomenės mechanizmo dalimi, „rato dantimi“. Tai žlugdo meniškos prigimties veikėją, naikina jo identitetą ir asmenybę. Garšva iš kitų viešbučio darbuotojų išsiskiria tuo, kad yra poetas, o kūryba jam – ne tik kovos su gyvenimo banalybe būdas, bet ir aistringas, vos ne manija virtęs noras išreikšti save ir troškimas įveikti mirtį, paliekant pėdsaką lietuvių literatūros istorijoje. Savo poetinį talentą, grožio pajautą, romantinį žvilgsnį į pasaulį Garšva paveldi iš motinos, kuri, nors ir anksti mirusi, suvaidina itin svarbų vaidmenį jaunojo kūrėjo brandoje. Jau nuo vaikystės Garšva vaizduojamas kaip kitoks, ypatingas žmogus. Žaidimas tinko gabalais, maldos vaidilutei, prakalba Palangos paplūdimyje ir poetiniai bandymai atskleidžia menišką veikėjo prigimtį, jo kūrybiškumą ir vaizduotės galią. Būdamas paauglys Garšva laiką leidžia bibliotekoje, skaitydamas egzistencinę literatūrą ir apmąstydamas gyvenimo prasmę. Būdamas itin jautrios sielos, jaunasis kūrėjas neradęs knygose paguodos ir atsakymų net mėgina žudytis, tačiau išsigąsta ir parbėga namo. Vėliau jis studijuoja literatūrą, rašo tuo metu populiarius neoromantinius eilėraščius. Tačiau pirmąjį gerą eilėraštį herojus parašo tik po pirmojo paveldėtos ligos priepuolio. Dėl to galima teigti, jog kūrybai dažnai reikalinga kančia, nes tik per ją galima sukurti stiprų ir nuoširdų kūrinį. Kančia Garšvą lydi visą gyvenimą. Tai – ne tik progresuojanti jo liga, bet ir mylimos moters Elenos atsisakymas, nekenčiamas darbas, nepritapimas visuomenėje. Elena yra vienas svarbiausių žmonių Antano Garšvos gyvenime ir kūryboje. Ji – jo mūza, gyvenimo meilė, ją sutikęs veikėjas ima labiau tikėti savimi ir savo kūryba. Garšvos ir Elenos idilę suardo atsinaujinusi herojaus liga, dėl to jis, nenorėdamas sugadinti mylimai moteriai gyvenimo, jos atsisako. Bet net palikęs Eleną, Garšva semiasi iš jos įkvėpimo, kančia, jaučiama po išsiskyrimo, jam suteikia daug naujos kūrybinės medžiagos, taip reikalingos meniškam žmogui. Garšva tobulame, išblizgintame pasaulyje jaučiasi svetimas ir nesuprastas. Jis smerkia visa, kas dirbtina ir nenuoširdu, niekina šabloniškus savo pažįstamų poetų eilėraščius, šaiposi iš perdėto patriotizmo ir džiaugsmingumo: „Nepriklausomybės metais jis rašė proginius eilėraščius.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!