Meilės tema užsienio ir lietuvių literatūroje

Viešoji kalba

Meilės tema užsienio ir lietuvių literatūroje

Meilės tema yra svarbi kiekvieno iš mūsų gyvenime, kiek egzistuoja žmogus, tiek egzistuoja ir meilė. Tad nekeista, kad ir literatūroje yra tiek daug kūrinių šia tema. Šiandien plačiau kalbėsiu apie Viljamo Šekspyro tragediją „Romeo ir Džuljeta“ ir Vinco Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“.

Labai dažnai literatūros kūriniuose tragiška meilė yra idealizuojama, tačiau realybėje meilė yra kitokia. Žinoma, tragiško romano vaizduojamoje uždraustoje meilėje yra kažkas patrauklaus - būtent maištinga, melancholiška žmogaus prigimtis mus traukia prie šių sąvokų. Vis dėlto nemanau, kad tragiškų kūrinių autoriai siekė pateikti jaunatvišką, aistringą meilę, kaip idealų meilės modelį, veikiau parodyti, kad kai kurie santykiai gali būti žalingi ir iš tokių santykių paprastai sunkiausia išsivaduoti, jie skatina daug vidinės sumaišties ir kovos. Vienas iš tokių kūrinių yra „Romeo ir Džuljeta“ – tragedija, parašyta Viljamo Šekspyro Renesanso epochoje, 16a. Manau, galima sutikti, jog ši pjesė mums visiems asocijuojasi su absoliučia meile. Romeo ir Džuljetos meilė yra tarsi iš kito pasaulio, jų likimas nulemtas iš anksto: nei jie, nei kiti žmonės to negali kontroliuoti. Jų meilė yra tarytum priemonė pabėgti nuo tikrovės pasaulio ir susikurti savo tamsos pasaulį. Šis tamsos pasaulis yra nuoseklus ėjimas link mirties, nes jų meilė yra tarsi paženklinta mirties ženklu. Džiuljetos laiškas nespėjo pasiekti Romeo, tai buvo tragiškoji klaida, kuri nulėmė jų likimą. Galima pastebėti, kad jų meilė buvo pernelyg aistringa ir galinga, kad liktų pasaulyje, kurį valdo šeimos ambicijos ir neapykanta. Šekspyras nenorėjo vaizduoti saldžios, švelnios ir beveik vaikiškos meilės, vietoj to jis norėjo pavaizduoti Romeo ir Džuljetos meilę kaip galingą, aistringą ir intensyvų reiškinį, kaip ir pačią mirtį. Parodyti, kaip Romeo ir Džuljetos meilė priklauso nuo likimo arba Dievo ir kaip ta priklausomybė suteikia jų ryšiui kažką dangiško, siurrealistiško. Šių veikėjų išpažįstama meilė ir jos sukelta destrukcija mums leidžia suprasti, kad jokiu būdu nėra sveika siekti tokio romano kaip Romeo ir Džuljetos. Jie elgiasi impulsyviai ir abu miršta įsivėlę į nesusipratimą. Mano minimo kūrinio istorija yra tragiška. Ir taip, žinoma, galima mėgautis tragedija, taip giliai jausti meilę, netektį ir skausmą, kad jų istorijos tragiškumas visados suktųsi mūsų mintyse. Tačiau reikia žinoti ribą tarp susisaistymo su tragiška meile ir neprojektuoti jos į savo idealus. Svarbu į šį kūrinį žvelgti ne tik iš romantiškos perspektyvos, bet ir įvertinti tokios nebrandžios meilės pasėkmes.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!