Meilė lietuvių literatūroje (V. Mykolaitis - Putinas, J. Biliūnas, A. Škėma)

Meilė lietuvių literatūroje

(Putinas, Biliūnas, Škėma)

Kiekvienas žmogus turbūt sutiktų, kad meilė- tai pati galingiausia jėga, suteikianti ne tik džiaugsmo ir vilties, bet leidžianti patirti kančią, sielvartą. Galima teigti, kad daugelis žmonių nors kartą buvo įsimylėję ir suvokia, kokią didelę reikšmę jiems turi šis jausmas. „Kas nepažino meilės jausmo, tas, galima sakyti, negyveno.“ Ši žymaus prancūzų dramaturgo Žano Moljero pasakyta mintis puikiai apibūdina faktą, jog meilė yra labai svarbus reiškinys kasdieniniame žmogaus gyvenime. Be šio jausmo žmogus nejaučia visiškos pilnatvės. Meilės tema visais laikais buvo labai populiari rašytojų kūryboje ir yra viena iš pagrindinių kūrinių temų. Dauguma lietuvių rašytojų vaizdavo meilę ir jos galią. Tad šiandien šioje kalboje, remdamasis Vinco Mykolaičio – Putino, Jono Biliūno ir Antano Škėmos proza aptarsiu meilės temą lietuvių literatūroje.

Apie meilės jėgą, formuojančią žmogaus charakterį, padedančią išsivaduoti iš suvaržymų, suteikiančią jėgų dvasiškai tobulėti rašė XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių prozininkas Vincas Mykolaitis- Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly”. Kaip ir pats romano autorius , taip ir jo sukurtas veikėjas Liudas Vasaris, labai ilgai eina kunigo ir poeto keliu. Jauną žmogų ima slėgti bažnytiniai kanonai, kūrybiniai suvaržymai, įprastinė rutina. Liudas Vasaris junta, kad vidinis jo gyvenimas nesutampa su išoriniu. Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigui privalomų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo. Stiprybės, kūrybinio įkvėpimo Liudui suteikia gyvenime sutiktos moterys. Kiekvienoje romano dalyje Liudas Vasaris išgyvena jausmus moteriai: pirmojoje- Liucijai, antrojoje- baronienei, o trečiojoje-Auksei. Romano veikėjai patiria sudėtingas jausmų istorijas, nutolsta ir vėl suartėja. Liucija pažadina jaunuolio klieriko bundantį vyriškumą, įkvepia pirmuosius moteriško žavesio sužadintus jausmus. Jos praeitis Vasariui buvo nežinoma, bet jam tai ir nerūpėjo. Jų susitikimai nebuvo sklandūs , bet nesukliudė žavėtis vienas kitu. Po atostogų , ilgai nesimatydamas su Liuce, Vasaris turėjo laiko apmąstymams. Liucė buvo pirmoji sukėlusi Vasario dvejones apie kunigo pašaukimą, kūrėjo talentą, pasaulietinį gyvenimą. Tada, kai Vasaris nesimatė su Liuce ir jau dvejonės buvo nurimusios, pasirodė Katedros Nepažįstamoji. Ją Liudas regėjo trumpai, bet jos siluetas ir baltu šalikėliu apjuostas kaklas paliko jam neišdildomą įspūdį. Jis nematė jos veido aiškiai, tačiau jam užteko tiek, kiek jis matė, kad įgautų stiprybės ir šviesos. Ji buvo mistika, buvo kažkokio nepatirto jausmo ilgesys. Vasaris dar labiau ėmė abejoti pasirinkto kelio teisingumu. Katedros Nepažįstamąją jis regėjo kelissyk, bet taip ir neišdrįso pažiūrėti į ją iš arti, nors to labai troško. Apsisprendęs užmiršti Liucę ir nuo jos atitolęs jis pažino baronien Rainakienę. Tai moteris, pažadinusi aistrą, supažindinusi su žemiškojo pasaulio malonumais ir literatūra. Tai buvo brandi, išsilavinusi, protinga moteris. Ši pažintis su Rainakiene jam atvėrė kitokį dvasios gyvenimą ir sukėlė aistą. Ketvirtoji moteris, kuri formuoja Vasario brandą, apsisprendimus, yra Auksė. Ji ragina kovoti su asmenybės dvilypumu, įtikina, kad visokie sielos disonansai yra žmogiškosios menkystės apraiška.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!