Medijų taikymas lobistinėje veikloje

ĮVADAS 2 1. LOBIZMO SAMPRATA 3 1.1 Lobizmo sąvoka 3 1.2 Termino atsiradimo istorija 4 1.3. Lobistinės veiklos vykdymas 5 1.4 Lobizmas ir Europos Sąjunga medijų atžvilgiu 7 2. ŽINIASKLAIDOS NAUDOJIMAS LOBISTINĖJE VEIKLOJE 9 2.1. Bendravimo su žiniasklaida taisyklės 9 2.2. Internetas ir lobizmas 11 2.2.1. Politika ir požiūris į internetą 11 2.2.2. Interneto panaudojimas lobistinėje veikloje 12 2.3. Žiniasklaidos naudojimo aplinkybės 13 2.3.1. Aplinkybės, kuriomis neverta skatinti žiniasklaidos dėmesio 13 2.3.2. Aplinkybės, kuriomis verta skatinti žiniasklaidos dėmesį 15 IŠVADOS 17 LITERATŪRA 18 ĮVADAS Lobizmo reiškinys žmonijos istorijoje egzistuoja nuo tada, kai atsirado valdžia, nes visada egzistavo visuomenės narių norai, kurių valdžia negalėjo patenkinti. Dėl šitos priežasties individai ir jų grupės ieškojo galimybių kaip įtakoti valdžios sprendimus, pakreipti juos sau naudinga linkme. Lobistinės veiklos rezultatą pasiekti galima tik vienu būdu – naudojant įvairias medijas. Nors klausimas „Kas yra medija?“ neturi visuotinai pripažinto atsakymo, galima teigti, jog tai yra bet koks būdas kuriuo perduodama kokia nors žinia – tiek bendravimas akis į akį, tiek laiškas, tiek ir masinė medija – televizija, internetas ir pan. [9] Lobistinėje veikloje dažniausiai taikoma ir veiksmingiausia priemonė – bendravimas su žurnalistais. Patys lobistai stengiasi įtakoti žiniasklaidą, naudodamiesi šiuo bendravimu ir tik tada jų tikslas yra perkeliamas į tolimesnes medijų rūšis. Kursiniame darbe koncentruojamasi ties šiuo pagrindiniu teiginiu ir analizuojama ši pirminė bendravimo rūšis, kuri yra lobistinės veiklos pagrindas. Darbo tikslas – išsiaiškinti, kaip naudojamos medijos vykdant lobistinę veiklą. Darbo uždaviniai: • Aptarti lobistinės veiklos sampratą • Apibūdinti medijas, nurodyti jų taikymo lobistinėje veikloje galimybes • Išanalizuoti lobistų bendravimo su žiniasklaida būdus ir ypatumus Darbo objektas – ryšiai su žiniasklaidos atstovais lobistinėje veikloje Siekiant užsibrėžto darbo tikslo, darbas buvo suskirstytas į du vienodos apimties skyrius – „Lobizmo samprata“ ir „Žiniasklaidos naudojimas lobistinėje veikloje“. Pirmajame skyriuje apžvelgiama lobizmo sąvoka, jos atsiradimo istorija, lobistinės veiklos – bendravimo su žurnalistais būdai, bei kaip lobistinė veikla vykdoma Europos Sąjungos lygmenyje. Antrajame skyriuje detaliau analizuojamas žiniasklaidos panaudojimas lobistinėje veikloje. Pateikiamos bendravimo su žurnalistais taisyklės, plačiau apžvelgiama perspektyviausia šių laikų medija – internetas ir analizuojamos aplinkybės, kada žiniasklaidos dėmesys turėtų ar neturėtų būti skatinamas. Šiame darbe remiamasi trylika literatūros šaltinių, susijusiu su šia tema. Didžioji dalis (dešimt šaltinių) – užsienio autorių, nes lobistinė veikla Lietuvoje nėra plačiai moksliškai tyrinėjama. Daugelis autorių savo knygose aptaria kaip glaudžiai lobizmas susijęs su žiniasklaida ir pateikia praktinius bendravimo su ja pavyzdžius. 1. LOBIZMO SAMPRATA Galima teigti, kad lobizmas kaip veikla žinomas žmonijos istorijoje nuo tada, kai atsirado valdžia. Kad ir kokios formos ji buvo (monarchija, demokratija ar pan.), visada egzistavo visuomenės narių norai (t. y. interesai) ir galimybės padaryti įtaką valdžios sprendimams, nes retai kada jie būdavo tokie bendri, kad nepaliestų vienos ar kitos visuomenės narių grupės arba atskirų individų. Šiame skyriuje apžvelgiama lobizmo sąvoka, jos atsiradimo istorija, lobistinės veiklos vykdymo būdai, bei lobizmas Europos Sąjungos lygmeniu. [2] 1.1 Lobizmo sąvoka Mokslinėje literatūroje pateikiama daug lobizmo apibrėžimų. Vieni mokslininkai jį laiko neigiamu reiškiniu, kuris griauna demokratijos principus, nes lobistų paslaugomis naudojasi tik tie, kurie gali jas įpirkti. Kitiems lobizmas atrodo teigiama veikla, sustiprinanti demokratinės valdžios atsakomybę savo piliečiams. Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas teigia, jog lobistinė veikla yra „fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai.“ [12...2 str.] Lobistinė veikla taip pat yra stipriai susijusi su komunikacijos procesais. Kaip teigė 1962 metais gimęs Vašingtono lobistas Milbrath, lobizmas yra vien tik komunikacija – „Komunikacija yra vienintelis būdas siekiant pakeisti ar įtakoti kieno nors požiūri, taigi lobizmas ir yra visiškai komunikacinis procesas“. [8...2 psl.] Didžioji dalys mokslininkų teigia, jog lobizmas kaip profesinė veikla susiformavo Didžiojoje Britanijoje, o kitose Europos šalyse, kaip Prancūzijoje ar Vokietijoje jam atsiradus buvo laikomas nesąžininga, beveik nusikaltėliška veikla. Ši situacija keičiasi į gerąją pusę, tačiau lobistinė veikla su ja susiduriančių žmonių akyse vis dar išlaiko savo, kaip paslaptingos ir įtartinos veiklos stereotipą. Didžiojoje Britanijoje lobistinės veiklos principo pradmenis galima atrasti Didžiojoje laisvių chartijoje, 1215 priimtoje karaliaus Džono. Ši chartija pripažino baronų, bažnyčios ir laisvųjų vyrų teisę skųstis ir reikalauti nuostolių atlyginimo, o tai reiškia – paprasti žmonės įgijo teisę netiesiogiai įtakoti savo valdžią. Nors tai ir įvyko labai seniai, pagrindinė lobizmo paskirtis išliko panaši. [4] Lobizmas yra itin aktyvus JAV, nes istorija įtakojo paprastų piliečių norą valdyti savo šalį. Po karo dėl nepriklausomybės tarp JAV ir Anglijos, kuri visapusiškai išnaudojo savo kolonijas, taip pat ir Ameriką, valstijose įsisėjo įtarumas bet kokiai valdžiai. 1791 metais priėmus pirmąsias dešimt konstitucijos pataisų – „Teisių bilį“, buvo įteisintos individo laisvės, o tuo pačiu ir lobizmo pradžia. Teisių bilis išpuoselėjo amerikietišką pagarbą žodžio laisvei ir uždraudė kongresui priimti bet kokį įstatymą kuris trukdytų piliečiui skųstis ta valdžia, o tai reiškė galimybę įtakoti pačią valdžią. Taigi, galima teigti, lobizmo koks jis mums atrodo šiandien sąvoka yra giliai įsitvirtinusi Vakarų kultūroje. Kai kas gali manyti, jog lobizmas yra tiesiog piliečio teisė pareikšti savo balsą šalies valdyme, tačiau demokratijoje toks balsas pareiškiamas tik kartais – per rinkimus, o lobizmas vyksta nuolat ir ne visada oficialiai. [9] 1.2 Termino atsiradimo istorija Yra dvi šio žodžio atsiradimo versijos. Pirmoji teigia, jog žodis „lobizmas“ atsirado nuo parlamento rūmų vestibiulio ir koridorių į kuriuos ateidavo balsuoti parlamentarai pavadinimo – (angl. lobby). O pagal šios vietos pavadinimą lobistiniais buvo pavadinti ir ten vykę įvairūs susitikimai, pasitarimai kurių metų buvo daroma įtaka įstatymų leidėjams. Tačiau labiau tikėtina yra kita, amerikietiškoji versija. Ji teigia, jog žodis „lobizmas“ kilo iš Vašingtone esančio Willard Inter-Continental viešbučio fojė (ang. lobby), esančio pora kvartalų nuo Baltųjų rūmų. Tame viešbutyje buvo baras, kuriame taurelę išlenkti mėgdavo generolas Ulysas S. Grantas, Šiaurinių valstijų vyriausiasis vadas Amerikos civilinio karo metu ir JAV prezidentas 1869 – 1877 metais. Grantas, kaip ir daugelis to meto politikų, mėgo skandinti savo rūpesčius viskio butelyje. Kaip teigia istorija, tie, kurie norėjo prezidento pagalbos, greitai suprato, jog geriausia Grantą sutikti Willard viešbutyje. Taigi, jie pradėjo tyčia vaikščioti po to viešbučio fojė tam, kad turėtų galimybę bent truputį pabendrauti su prezidentu. Ši antroji versija yra tikrai įmanoma, nes nuo pat 1853 metų visi JAV prezidentai ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo apsistoję Willard viešbutyje. Toje pačioje vietoje Martynas Liuteris Kingas parašė savo įžymiausią kalbą – „Aš turiu svajonę“. [7] 1.3. Lobistinės veiklos vykdymas Pats seniausias žodinio bendravimo tipas yra bendravimas akis į akį ir tai yra pagrindinis būdas, naudojamas lobistinėje veikloje. Lobisto veikla yra tiesiogiai susijusi su žurnalistų veikla, juos sieja abiems pusėms naudingas ryšys – lobistas, naudodamasis žurnalistais, savo kampaniją* perkelia į visas kitas medijas, taip įtakodamas įstatymų leidėjus, o žurnalistas, rašydamas straipsnius, kurdamas laidas ar pan. apie aktualias problemas, gerina savo reputaciją ir iš to uždirba. Pats lobistas labai retai tiesiogiai bendrauja su įstatymų leidėjais siekdamas savo tikslo, ypač jeigu norima plačiosios visuomenės pritarimo jo kampanijos tikslams. Naudodamasis tiesioginiu bendravimu, jis savo tikslus žurnalistų pagalba skleidžia per įvairias medijas – spaudą, televiziją, internetą, radiją ir t.t. Lobistas, norėdamas efektyviai pasiekti savo tikslus, turi išmanyti įvairius bendravimo su žiniasklaida būdus ir juos teisingai naudoti. Egzistuoja keturi pagrindiniai bendravimo būdai ir visi jie yra tolygiai svarbūs lobistinėje veikloje. [10] Pranešimas žiniasklaidai Pranešimas žiniasklaidai – laiškas, viešųjų ryšių tikslais siunčiamas žiniasklaidos priemonėms. Devyniais iš dešimt atvejų rašytinis pranešimas žiniasklaidai yra bendravimo su ja pradžia ir pagrindas. Jam privaloma pasiruošti – suformuluoti aiškias temas, tiksliai jas išdėstyti. Pravartu išsirinkti keletą svarbiausių žurnalistų kuriems norima padaryti įtaką ir koncentruoti dėmesį į juos. Taip pat reikia nepersistengi dėstant nuomonę ir neteikti jos kaip fakto. Tik sėkmingo pranešimo žiniasklaidai atveju galima užtikrinti sėkmingą lobistinės kampanijos pradžią. Šalia pranešimo spaudai visada pravartu pateiktį dar vieną – žiniasklaidos informavimo dokumentą. Šis dokumentas skiriasi nuo pranešimo tuo, jog jis skirtas ne kalbėti apie konkrečią temą, o nurodyti organizacijos ar asmenybės antrinę informaciją, tokią kaip kontaktai, veiklos sritis, trumpa biografija ir pan. Tai padeda, jei organizacija ar asmuo nėra žinomas, arba kai reikia informuoti naujus žurnalistus apie save. Lobistui tai pravartu todėl, kad taip sumažinama tikimybė žiniasklaidoje iškraipyti faktus apie jį. [5] Pareiškimas žiniasklaidai Pareiškimas žiniasklaidai – trumpas rašytinis dokumentas, naudojamas atsakymams į neplanuotas žiniasklaidos užklausas. Nors pavadinimas ir panašus, nuo pranešimo žiniasklaidai šis skiriasi tuo, jog nėra ruošiamas savo noru ir išdalijamas žurnalistams – jis naudojamas gynybai ir atsakymams į netikėtus klausimus. Gali būti atvejų, kai lobistas nesiekia viešumo, tačiau jis vis tiek privalo būti pasiruošęs rišliai atsakyti į bet kokius žurnalistų klausimus. Dažnai pareiškimai žiniasklaidai yra derinami su spaudos konferencijomis – pradžioje pateikiamas pareiškimas dėl iškilusių netikėtų klausimų, o paskui žurnalistams leidžiama patiems uždavinėti juos. Tai efektyviai nuslopina kokius nors galimus įtarinėjimus ar abejones dėl pradžioje atsiradusių klausimų, ir padeda kampanijai judėti į priekį. Pareiškimai spaudai visada turi būti trumpi ir aiškūs, norint išsaugoti lobisto veiklos efektyvumą. Kuo ilgesnis ir painesnis pranešimas – tuo didesnė rizika „įklimpti“ į dar sudėtingesnius klausimus ir taip sužadinti žiniasklaidos, o tuo pačiu ir įstatymų leidėjų abejones lobisto tikslais. [5] Spaudos konferencija Spaudos konferencija – susirinkimas, į kurį valstybės vadovai, valstybinių ir privačių struktūrų vadovai ar visuomenėje žinomi asmenys kviečia žurnalistus, norėdami pranešti svarbių naujienų, išreikšti savo nuomonę ir atsakyti į žurnalistų klausimus. Jas rengti verta tada, kai yra tikrai svarbi tema ir turima daug ką pasakyti. Žurnalistai yra užimti žmonės ir atvyks į konferencijas tik tada, kai jaus, jog turės iš to daug naudos ir gerą istoriją. Spaudos konferencijai būtina gerai pasiruošti – suplanuoti laiką ir vietą. Privaloma po konferencijos palikti laiko žurnalistų klausimams. Jeigu ruošiamasi sudėtingai spaudos konferencijai ir tikimasi sudėtingų klausimų, visada rekomenduojama planuoti į priekį ir apgalvoti galimus klausimus bei atsakymus į juos. Jeigu yra resursų, galima netgi surengti konferencijos repeticiją. Žurnalistai gyvena pagal galutinius terminus (angl. deadlines). Itin prastas taktas yra atsakinėti į žurnalisto užklausas vėliau, negu jam reikia. Visada pravartu paklausti, iki kada žurnalistas turi gauti atsakymus į savo klausimus ir laikytis nurodyto termino. [11] Individualus bendravimas Individualus bendravimas – bendravimo rūšis, kai asmeniškai ir artimai kalbama ar susirašinėjama su vienu ar keletu žurnalistų. Lobistinėje veikloje gali būti taikomos kelios individualaus bendravimo rūšys – tai ir „spaudos pusryčiai“ su atsirinktais žurnalistais, ir asmeninės pažintys bei ryšiai, ir laiškai žurnalistams. Nesvarbu kokia rūšis, individualus bendravimas yra pats efektyviausias būdas sudaryti partnerystę su atskirais žurnalistais ir įtakoti juos rašyti teigiamus straipsnius ir taip efektyviai vykdyti savo lobistinę kampaniją. Dažniausiai žurnalistai sutiks su pasiūlymu bendrauti individualiai, tačiau verta nepamiršti atsargumo – viskas kas pasakoma gali būti naudojama jo straipsniuose, jei nepasakyta kitaip. [9] 1.4 Lobizmas ir Europos Sąjunga medijų atžvilgiu Lietuva, kaip ir dar dvidešimt šešios valstybės, priklauso ekonominei ir politinei bendrijai - Europos Sąjungai. Europos Sąjunga turi daug funkcijų, iš kurių svarbiausios yra bendrosios rinkos, kuri susideda iš muitų sąjungos, vieningos valiutos, bendros žemės ūkio politikos, palaikymas. ES taip pat aktyviai veikia lobistinės grupės, turint omenyje kiek daug šalių sąjunga apima. Europos Sąjunga iš esmės turi tris pagrindines institucijas – Europos Komisija, kuri nustato sąjungos darbotvarkę ir yra atsakinga už jos vykdymą; Parlamentas, kuris išreiškia savo nuomonę apie Komisijos pasiūlymus ir kartais dalinasi sprendimų priėmimo galia su valstybių vyriausybėmis ir Taryba, kuri yra pagrindinis sprendimų priėmėjas. [10] Briuselyje veikiantys lobistai savo požiūriu dėl žiniasklaidos įtraukimo savo kampanijose yra susiskaidę. Kai kurie tvirtai tiki, jog žiniasklaidai retai yra ką veikti ES lygio kampanijose, todėl, jog dažniausiai sprendžiamos problemos yra labai techninės ir dėl to, jog nėra tokio dalyko kaip Europos viešoji nuomonė, tik grupės nacionalinių nuomonių iš valstybių narių. Kiti lobistai mano, jog žiniasklaida turi įtakos ES sprendimams, pvz. kempinligės protrūkio arba korupcijos skandalų atvejai, kai ES institucijos buvo aiškiai įtakotos viešosios nuomonės išreikštos per įvairias medijas. Jie teigia, jog visos trys Sąjungos institucijos yra jautrios žiniasklaidos dėmesiui jų sprendžiamoms problemoms. [8] Lobistams, dirbantiems ES lygmeniu, visada privalu atsiminti, jog politikų nuomonę formuoja tiek jų šalies laikraščiai, tiek pvz. Briuselyje leidžiama spauda. Jie visada privalo atsiminti, jog norit padaryti didelę įtaką politikui ar jų grupei, lobistinė kampanija turi vykti keliais lygmenimis – tiek vietinėje šalies spaudoje, tiek ir ES lygio. Turbūt yra taip, jog Europos Komisija, kuri turi palyginti mažai demokratinės atsakomybės yra mažiau jautri žiniasklaidai negu kitos institucijos. Parlamentas ir Taryba kartais atrodo nutolę nuo viešosios nuomonės, tačiau sprendžiant pačias didžiausias problemas visos institucijos reaguoja į žurnalistų pasisakymus apie jas. [10] Taigi, nors galima teigti, jog lobizmas užsimezgė prieš beveik aštuonis šimtus metų, nėra šimtu procentu sutariama kaip jį tiksliai apibūdinti. Mokslininkai nenustoja jo tyrinėti, nes lobizmas yra sudėtinga ir įvairiapusiška veikla, kurios esminis tikslas – įtakoti valdžios sprendimus. Lobistinė veikla yra glaudžiai susijusi su žiniasklaida, todėl vienas iš jos vykdymo būdų ir yra bendravimas su žurnalistais, pasitelkiant įvairius metodus. Lobistas, siekdamas savo tikslo tiek ir nacionaliniu tiek ir Europos Sąjungos lygmeniu, neišvengs bendravimo su žiniasklaida. 2. ŽINIASKLAIDOS NAUDOJIMAS LOBISTINĖJE VEIKLOJE Kaip jau buvo kalbama pirmajame skyriuje – lobistinė veikla yra neatsiejama nuo žurnalistų darbo. Žiniasklaida lobistinėje veikloje yra naudojama įvairiapusiškai, tačiau visada egzistuoja bendros taisyklės, kurių verta laikytis bendraujant su žurnalistais. Kadangi internetas yra viena iš sparčiausiai besivystančių technologijų, kuri kėsinasi perimti visų masinių medijų vaidmenį, svarbu ištirti, kokią įtaka jis turi lobistinei veiklai. Skyriaus pabaigoje aptariamos lobistinės veiklos aplinkybės, kurioms esant patariama arba nerekomenduojama skatinti žiniasklaidos dėmesio. 2.1. Bendravimo su žiniasklaida taisyklės Kiekvienas lobistas, siekdamas savo veiklos tikslo, vienokiu ar kitokiu būdu bendrauja su žurnalistais. Egzistuoja keletas universalių, tačiau nerašytų taisyklių, kurių privalu laikytis bendradarbiaujant su žiniasklaida. Jos naudojamos ne tik lobistinėje veikloje, tačiau ir bet kokioje kitoje veikloje kur siekiama padaryti teigiamą įspūdį žurnalistams. Kalbėjimas „ne protokolui“, žargonas* Lobistas privalo suprasti, jog jis bendrauja su žurnalistu tam, kad jis galėtų iš to turėti publicistinės naudos – parašyti straipsni, sukurti reportažą ar pan. Jeigu jam nuolat kartojama, jog kas nors sakoma „ne protokolui“, t.y. turi būti neužrašyta, žurnalistas gali susierzinti. Tai kenkia būsimo straipsnio kokybei. Labai svarbu kalbėti taip, jog žurnalistas lobistą suprastų. Plačiai naudojama technika – įsivaizduoti, jog tai, kas kalbama turi būti suprantama ir keturiolikmečiui. Per daug techninio ar kitokios rūšies žargono gali suklaidinti žurnalistą, kuris neteisingai supratęs lobistą tas klaidas perkels ir į savo straipsnį. Vienintelė priimtina žargono rūšis yra ta, kuri naudojama pačių žurnalistų, tačiau lobistas privalo jį gerai išmanyti ir nepersistengti naudojant. [3] Baimė ir pyktis Jeigu lobistas yra naujokas ir nepratęs bendrauti su žurnalistais, natūralu, jog jis gali jausti baimę. Būtinai reikia išmokti atrodyti taip, jog kalbama drąsiai ir savimi neabejojama – matoma baimė nuteiks žmones galvoti, jog kažkas nuo jų slepiama. Žurnalistai kartais gali užduoti kompromituojančius ir erzinančius klausimus. Labai svarbu yra neparodyti jokio pykčio, nes tai sugadins lobisto įvaizdį ir taip pat trukdys jam blaiviai mąstyti. Visada privalu stengtis atrodyti ramiam. [5] Neatsakinėjimas arba neapgalvotas atsakinėjimas Jeigu užduodamas netikėtas ir sudėtingas klausimas, visada reikia pasinaudoti galimybe jį gerai apgalvoti. Pavyzdžiui, spaudos konferencijos metu tai gali netgi pagerinti kalbančiojo įvaizdį – žurnalistai matys, jog atsakingai ir apgalvotai atsakoma į visus klausimus. Kartais yra privaloma neatsakyti į kai kuriuos žurnalistų klausimus, pvz., jeigu taip reikalauja įstatymas ar atstovaujamos kompanijos politika. Visais kitais atvejais privalu į kiekvieną klausimą ką nors atsakyti, nors atsakymas ir būtų visiškai banalaus. [6] Favoritizmas, melas ir persistengimas Bendravimas su keletu žurnalistų išimtinai yra privalumas, tačiau tai gali pavirsti ir neigiamu dalyku, jeigu nuolat bendraujama tik su tuo pačiu keletu žmonių. Kiti žurnalistai gali pradėti lobisto nemėgti ir iš principo neigiamai apie jį ir jo veiklą atsiliepti savo kūriniuose. Neretai didžiausios problemos kyla ne dėl to, jog kas nors blogo atsitiko, bet dėl to, jog meluojama norint tai nuslėpti. Tai ypač galioja bendraujant su žurnalistais – didelė tikimybė, jog jie išsiaiškins jei lobistas savo kampanijoje meluoja, o tai gali sugriauti tiek pačią kampaniją, tiek lobisto karjerą. Lobistas taip pat privalo neužmiršti, jog su žiniasklaida reikia bendrauti tik tada, kai tikrai turima ką pasakyti. Jeigu jis švaistys žurnalistų laiką, jis greitai taps nepageidaujamu ir gali atsitikti taip, jog žurnalistai nesidomės lobisto kampanija, kai to labiausiai reikės. [9] Slėpimasis už viešųjų ryšių atstovo Kai lobistas atstovauja organizaciją kuri turi ir atstovą viešiesiems ryšiams, tai nereiškia, jog jis visada turi liepti su žurnalistais bendrauti vien tik jam, ypač kai pasisakymai yra kritiškai svarbūs. Žurnalistai bus patenkinti galėdami bendrauti su vyriausiu organizacijos vadovu, o ne su atstovu spaudai ir tai gali įtakoti jų rašomus atsiliepimus apie tą organizaciją. [1] 2.2. Internetas ir lobizmas Sparčiai vystantis šiuolaikinėms technologijoms, politiniai procesai taip pat persikelia į kompiuterinę erdvę. Sparčiai besivystantis internetas privertė ir lobistus atkreipti dėmesį į šią mediją, bet stengtis ją išnaudoti savo veikloje. Labai tikėtina, jog ateityje tokios moderniosios technologijos pralenks tradicines žiniasklaidos priemones kaip radiją ar televiziją, todėl pravartu internetą apžvelgti atskirai nuo kitų medijų, kaip potencialią lobizmo ateities mediją. [2] 2.2.1. Politika ir požiūris į internetą Nuomonių apie lobizmą ir internetą spektras yra labai platus – nuo tų, kurie sako, jog internetas pakeitė viską, iki tų, kurie teigia, jog jis nepakeitė nieko. Pastarajai grupei priklausė Klintono atstovas spaudai, Dikas Morisas. Jis teigia, jog dėka interneto, prezidento Džefersono utopinė vizija apie demokratiją, paremtą miestelių susirinkimais ir tiesioginiu jų atstovavimu taps realybe. Apie tai jis parašė visą knygą – „Kaip turtingi lobistai ir žiniasklaida praranda savo galią, o Internetas grąžina valdžią žmonėms“.[11] Priešingo požiūrio grupei atstovauja Kevinas Hilas ir Džonas Hiugesas, kurie 1998 metais išleistoje knygoje „Kiberpolitika: piliečių aktyvumas interneto amžiuje“ teigia, jog „Pats internetas nebus koks nors istorinis lemputės jungtukas kuris įjungs visiškai naują demokratijos ir politinio aktyvumo amžių“. [13...186 psl.] Kaip dažnai pasitaiko – tiesa yra per vidurį. Gali būti, kad interneto įtaka lobizmui vis augs, kylant interneto vartotojų skaičiui, neužmirštant ir vis didesnės skaitmeninės televizijos plėtros. Visų šalių valdžiose išlieka tendencija savo veikla vis labiau perkelti į internetą, todėl ir lobizmas neišvengiamai po truputį persikelia ten. Vienas iš ryškiausių interneto įtakos lobizmui pavyzdžių yra susijęs su masinėmis kampanijomis. Internetas, kaip priemonė protestuotojams susiorganizuoti, užima svarbią rolę įvairiose antiglobalistinėse ir kitose masinėse akcijose. Taigi, politikai gali ir nesidomėti internetu, tačiau jo efektai vis tiek bus jaučiami. Unikalus interneto bruožas yra jo interaktyvi prigimtis. Tačiau politinėje veikloje vyksta atvirkščias šiai prigimčiai procesas - valdžios ir partijos juo aktyviai naudojasi bendraudami su potencialiais rinkėjais, bet ne atvirkščiai. Todėl interneto naudojimas politikoje labiau panašus į tokį pat vienpusį principą kaip ir televizijos, o ne interaktyvios terpės. [13] Nors internetas vis labiau skverbiasi į mūsų visų gyvenimą, politikai į jį žiūri atsargiai ir neskuba valdžios perkelti į elektroninę erdvę. Viena iš pagrindinių tokio atsargumo priežasčių yra susirūpinimas dėl „technologinio susiskaidymo“ – situacijos, kai neturtingi, nuošaliai gyvenantys arba seni žmonės nesinaudoja arba neturi galimybės naudotis naujausiomis technologijomis. Tai paaiškina, kodėl nemažai politikų nenori valdžios veiklos perkelti vien tik į skaitmeninę erdvę. Turi praeiti dar nemažai laiko, kol daugumai žmonių jau įprastas internetas taps prieinamas ir naudojamas praktiškai visų be išimties, kaip radijas ar televizija. [5] 2.2.2. Interneto panaudojimas lobistinėje veikloje Internetas yra ir lobistų taikinys ir jiems patiems reikalingos informacijos šaltinis tuo pačiu metu. Tai yra sritis, kurios pradinis išaukštinimas ir skandalas parodė, kas iš tiesų yra internetas. Spėjimai, kad laikraščiai išnyks atsiradus internetui buvo tokie pat neteisingi, kaip ir ankstesni spėjimai, jog televizija išnaikins laikraščius. [11] Žinoma, virtuali medija turėjo įtakos laikraščių skaitomumo sumažėjimui, tačiau galų gale internetinė žiniasklaida, laikraščiai, televizija ir kitos medijos yra daugiau ar mažiau viena kitos kopijos, ypač kai tai susiję su naujienomis. Didžiojoje Britanijoje egzistuoja visuotinis sutarimas dėl geriausio naujienų tinklalapio – BBC Online, didžiausio interneto puslapio Europoje, mėgstamo dėl jo gilaus ir faktais grįsto turinio. Tačiau vien tik puslapis be pačios BBC žinių agentūros, kuriai priklauso tiek laikraščiai, tiek radijas ir televizija būtų nieko vertas. Šiandien matoma situacija, jog interaktyvi žiniasklaida yra naudingas informacijos ir žinių šaltinis, tačiau jų panaudojimas kaip lobizmo įrankio yra pakankamai nedidelis, turint galvoje, jog nemaža dalis politikų naudojasi internetu sąlyginai nedaug. Lobistinėje veikloje internetas turi būti naudojamas kartu su tradicinėmis medijomis, norint pasiekti maksimalaus rezultato, o ne kaip vienintelis būdas. [4] 2.3. Žiniasklaidos naudojimo aplinkybės Anksčiau egzistavo du kraštutiniai požiūriai susiję su žiniasklaida ir lobizmu. Vienas teigė, jog lobizmas iš esmės yra tik ryšiai su visuomene nukreipti į tam tikrą tikslinę grupę ir todėl savaime aišku, kad ryšys su žiniasklaida turi būti lobistų veiklos centre. Pagal kitą požiūrį, lobizmas yra rafinuota specialybė, kuriai nereikia skandalingo žurnalistikos pasaulio ir lobistas turėtų tik minimaliai viešinti savo veiklą ir klientus, lygiai taip pat kaip tai daro advokatai. [3] Šiandien yra visuotinai priimta, jog lobistinė veikla visada vyksta tarp šių dviejų kraštutinumų ir vienas iš esminių lobisto įgūdžių yra sugebėjimas panaudoti žiniasklaidą tada, kada ji gali atnešti daugiausiai naudos ir vengti jos, kai tai žalinga jo veiklai. Mažai kas abejoja, jog šiais laikais politikams yra itin svarbu, kaip žiniasklaida nušviečia jų veiklą, todėl lobistai turi sugebėti valdyti žiniasklaidos dėmesį, norint pasiekti savo tikslus nepakenkiant savo klientui. Politikai tikrai niekada nepraleis progos teigiamai atrodyti visuomenės akyse, todėl lobistas sugebantis valdyti žiniasklaidos dėmesį visada turės daug įtakos įstatymų leidybos organuose. [4] 2.3.1. Aplinkybės, kuriomis neverta skatinti žiniasklaidos dėmesio Kai yra per anksti arba per vėlu Lobistinėje veikloje tinkamas laikas visada yra labai svarbu. Jei lobistas stengiasi pademonstruoti savo tikslus dar prieš jiems tampant realiais politiniais klausimais, politikai nekreips į juos dėmesio. Jie yra užimti žmonės, todėl problemos aprašomos žiniasklaidoje jų nejaudins, jei tai dar nėra realiai svarstoma jų dienotvarkėje. Kitą vertus – jei lobisto oponentai pirmieji pritrauks žiniasklaidos dėmesį, politikai gali būti jau apsisprendę oponentų naudai ir tokiu atveju tikslas taip pat nebus pasiektas. [10] Kai pergalė aiškiai matoma Jeigu lobistas pasiekia tašką, kai aiškiai matyti, jog jam pasisekė įtakoti reikalingus politikus ir jie tikrai padarys tai, ko lobistas siekė, žiniasklaidos dėmesys yra nereikalingas. Jis gali būti netgi žalingas – į viešumą gali iškilti naujos abejonės, arba gali atsirasti nepasitikėjimo jausmas iš jau įtikintų politikų, manant, jog lobistas jais nepasitiki. [10] Kai problema yra itin techniška Žurnalistai domisi tomis istorijomis, kurios gerai parduodamos. Dažniausiai tai yra tie įvykiai, kurie turi tiesioginį poveikį dideliam kiekiui žmonių. Pavyzdžiui, žurnalistams nebus įdomu geležinkelių susidėvėjimas ir būtinybė juos keisti. Pavojus yra tame, jog medija gali neteisingai suprasti problemą ir ją nušviesti klaidingai. Tai negalioja specializuotai žiniasklaidai, tačiau ji turi labai mažai įtakos politikams lyginant su populiariąja. [1] Kai skatinamas gerai pasiruošusių oponentų ar pašalinių įtakos grupių dėmesys Lobistas negali visada tiesiogiai kontroliuoti kaip žiniasklaida nušvies jo siekiamą tikslą. Netgi jei pradinis dėmesys yra teigiamas, gali atsitikti taip, jog bus sužadintas priešingo tikslo siekiančių stipresnių interesų grupių dėmesys ir jos pradės aktyviai užsiimt lobizmu siekiant priešingo rezultato. Žiniasklaidos dėmesys kokiu nors klausimu gali „pažadinti“ kitas grupes ar asmenis kuriems tai irgi aktualu, tačiau iki šiol jie pasyviai stebėjo situaciją. Jie nebūtinai turi būti priešingai nusiteikę lobisto atžvilgiu, tačiau jie gali užvilkinti sprendimo priėmimą ir priversti politikus ilgiau svarstyti klausimą. Blogiausiu atveju, tai gali baigtis atvirkštiniu rezultatu. [2] Kai yra tikimybė atstumti pagrindinius rėmėjus Šis klausimas yra dvilypis. Pirma, lobistas gali turėti esminių rėmėjų valdžioje, kurie, jų nuomone, rizikuoja padėdami lobistui. Susidūrę su žiniasklaidos dėmesiu, jie gali tapti dar atsargesni, arba visiškai nutraukti paramą. Antra, gali būti atvejų, kai itin svarbiais klausimas lobistas randa paramą iš trečiosios pusės, kuri nori likti nežinoma. Žiniasklaidos dėmesys gali labai greitai ją išnaikinti dėl pastarųjų baimės rizikuoti ir būti viešai atskleistiems. [4] Kai rizikuojama nepalankiais redakcijos straipsniais arba nėra tinkamo pasiruošimo žiniasklaidos dėmesiui Kiekvienas laikraštis ar televizija turi pavienius įtakingus asmenis, kurie leidžia savo rašinius ar laidas įvairiais politiniais klausimais. Neretai šie asmenys turi daug įtakos paprastiems žmonėms, o to rezultate ir politikams. Net jeigu bendras dėmesys žiniasklaidoje yra teigiamas, neigiami redakciniai straipsniai gali labai stipriai įtakoti lobisto veiklos rezultatą. Žurnalistai yra smalsūs žmonės, nes toks jų darbas. Taigi, yra neįtikėtina, jog tai, ką lobistas teigs bus priimta už gryną pinigą. Jis privalo būti stipriai pasiruošęs sudėtingiems ir suktiems klausimams, kuriais siekiama susilpninti jo argumentus. Jei lobistas nepasiruošęs žurnalistų landumui, geriau apskritai vengti jų dėmesio. [8] 2.3.2. Aplinkybės, kuriomis verta skatinti žiniasklaidos dėmesį Kai žiniasklaida jau yra atkreipusi dėmesį Ne visada galima pasirinkti ar žiniasklaida domėsis lobisto keliama problema ar ne. Neretai žurnalistai savanoriškai atkreips dėmesį į istoriją, jeigu ji aktuali ir įdomi. Tokiu atveju yra privaloma neatsukti nugaros žiniasklaidai, nes tai gali turėti neigiamų pasekmių. Reikia tiesiog stengtis balansuoti ir atsargiai bendrauti su žurnalistais. [10] Kai oponentai jau naudojasi įvairiomis medijomis arba kampanija neduoda pakankamų rezultatų Labai svarbus dalykas – greitas reagavimas į žiniasklaidos pasisakymus, jeigu manoma, jog jie neteisingi. Lobistas privalo visada mesti iššūki jo oponento pasisakymams, nes kitu atveju pralaimėjimas yra beveik garantuotas. Kampanija gali neduodi siekiamų rezultatų dėl daugelio priežasčių. Galbūt paprasčiausiai keliamas klausimas yra neaktualus ir jam nelemta pasisekti politikoje. Arba lobizmas nukreipiamas ne į tinkamus žmones. Tačiau jei nei viena iš šių problemų neegzistuoja, atkreiptas medijos dėmesys nepadarys jokių nuostolių, o galbūt ir padės kampanijai pasisekti. [6] Kai reikia pademonstruoti, jog platus žmonių ratas remia veiklos idėją arba, jog užsiimama lobizmo kampanija Dažniausiai koks nors argumentas išlaikys dėmesį ilgai ne dėl pradinio stiprumo, o dėl to, jog bus rodomas platus visuomenės dėmesys jam. Iš politiko pusės, tai sukelia nuomonę, jog priėmus tą pasiūlymą nauda bus didelė, o rizika prieš visuomenę – minimali. Lengviausias būdas to pasiekti – demonstruoti visuomenės palankumą žiniasklaidoje. Lobizmo trūkumas ir pliusas tuo pačiu metu yra tai, jog jis dažniausiai vyksta už uždarų durų. Šitas nematomumas gali būti didelis trūkumas, jei lobistą palaikantys žmonės pradės manyti, jog niekas apskritai nevyksta. Jeigu matoma, jog taip gali atsitikti – atkreiptas žiniasklaidos dėmesys puikiai padeda parodyti, jog lobistinė kampanija nestovi vietoje. [2] Kadangi žiniasklaida yra visapusiškai naudojama lobistinėje veikloje, lobistui pravartu laikytis kelių pagrindinių bendravimo su žurnalistais taisyklių siekiant rezultato. Nors internetas ir yra perspektyvi medija, lobistinėje veikloje ji tai yra tik vienas iš daugelio būdų įtakoti valdžios ir visuomenės nuomonę – lygiai taip pat svarbu kaip ir televizija ar laikraščiai. Kad ir koks lobisto veiklos tikslas – jis privalo atsižvelgti į esamas aplinkybes ir tik tada objektyviai nuspręsti, ar jam reikalingas žiniasklaidos dėmesys, ar galbūt reikia palaukti tinkamo momento. IŠVADOS Taigi, išsiaiškinus kaip naudojamos medijos vykdant lobistinę veiklą, galime daryti tokias išvadas: • Lobistinė veikla neturi visuotinai pripažinto apibrėžimo, tačiau jos esmė yra siekis įtakoti ir pakeisti įstatymų leidėjų požiūri kokiu nors klausimų ir taip priversti juos priimti norimus sprendimus. Lobistinės veiklos užuomazgos randamos viduramžių Anglijoje, o kitose Europos šalyse į ją buvo žiūrima kaip į nesąžiningą veiklą. Šis stereotipas, nors ir silpnesnis, išlieka iki šių dienų. • Pagrindinė bendravimo rūšis taikoma lobistinėje veikloje yra gyvas, „akis į akį“ bendravimas su žurnalistais. Tai yra veiksmingiausia priemonė siekiant lobistinės veiklos tikslo, nes žurnalistai turi didelę įtaką formuojant tiek politikų, tiek ir paprastų žmonių nuomonę. Nors bendravimas su žurnalistais yra ne vienintelis įmanomas būdas siekiant lobistinės veiklos tikslų, jis yra efektyviausias, dėl to, jog taip įtakojami tiek įstatymų leidėjų sprendimai, tiek ir visuomenės nuomonė apie lobizmą, kaip nesąžiningą veiklą. • Lobistas privalo išmanyti bendravimo su žiniasklaida būdus, žinoti kada reikia skatinti jos dėmesį ir kada ne. Bendraujant su žurnalistais laikomasi nerašytų, tačiau visiems suprantamų taisyklių, kurios padeda kurti teigiamą lobisto įvaizdį. Lobisto užduotis yra sugebėti suvaldyti žiniasklaidą ir suformuoti teigiamą jos nuomonę apie savo tikslus. LITERATŪRA 1. ANDRIKIENĖ, Laima. Šiuolaikinės lobistinės veiklos tendencijos. Lietuvos teisės universitetas, 2002, Vilnius. ISBN 9955–563–03–6. 2. KAMNISKAS, Raimundas. Interesų grupių ir valstybės santykiai: politikos tinklų analizės problemos. Kauno technologijos universitetas, 2001, Kaunas. ISSN 0235–7186. 3. Interesų grupės, valdžia ir politika. Metinės konferencijos tekstai, 1997, Vilnius. 4. THOMSON, Stuart ir JOHN, Steve. Public Affairs in Practice: A Practical Guide to Lobbying. Didžioji Britanija, 2007. ISBN 978–0–7494–4472–3. 5. THEAKER, Alison. The Public Relations Handbook. Didžioji Britanija, 2001. ISBN 0–415–31793–2. 6. BINDERKRANTZ, Anne. Interest Group Strategies: Navigating Between Privileged Access and Strategies of Pressure. Iš Political Studies VOL 53, 2005, Danija. 7. HEATH, Rober. Encylopedia Of Public Relations. 2005. JAV, Kalifornija. ISBN 0–7619–2733–6. 8. CHARRAD, Kristina. Lobbying The European Union. 2007, Vokietija. 9. OLIVER, Sandra. Public Relations Strategy. JAV, Filadelfija, 2007. ISBN 0–7494–4865–2. 10. SCHENDELEN, Rinus. The Art Of Lobbying The EU. Amsterdam University Press, 2002, Olandija. ISBN 90–5356–579–5. 11. TENCH, Ralph ir YEOMANS, Liz. Exploring Public Relations. Didžioji Britanija, 2006. 12. Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas. [interaktyvus] [žiūrėta gegužės 25 d.] Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!