Maironis "Mano gimtinė"

Maironis-Romantizmo srovės rašytojas, universalaus talento ir stiprių visuomeniškų jausmų menininkas. Jo kūryboje sujungtos etninės ir europinės kultūros tradicijos. Autoriui rūpi pavaizduoti žmogų, kuris ilgisi suprantančio, atsiliepiančio į išgyvenimus, sau artimo asmens. Poezijoje ne tik reiškiamas nepasitenkinimas tikrove, santykis su savimi bei pasauliu, tačiau skatinama didžiuotis garbing Tėvynės praeitimi, keliama patriotizmo idėja. Taigi žmogus tampa priklausomas sau, tautai, gimtajam kraštui, dėl kurio aukojasi, jį gina, aukština. Analizuojamas Maironio eilėraštis “Mano gimtinė”. Pavadinimas tiesiogiai susijęs su tema- meilė Tėvynei, kuri artima lyriniam subjektui (“užaugau”), yra aukštinama, sureikšminama aistra jai (“mano”), dėl Tėvynės kankinamasi ( dūmos graužia”). Kūrinio pagrindą sudaro vyksmas (“Nemunas banguoja”), pereinantis į jam paralelišką, neramų veiksmą(“Broliaidejuoja”), kuris atspindi esamą padėtį šalyje. Eilėraštis pradedamas motyvais, matomais akimis (“Tarp kalnų”) ir baigiamas jausmais, vidinio pasaulio išgyvenimais(“Ir pamėgau, pamylėjau”). Lyrinis “aš” nėra patenkintas dabartiniu vaizdu, todėl bėga į svajonių erdvę, ieškodamas humaniškesnės, žmogui artimesnės aplinkos. Lyrinis subjektas kalba trečiuoju asmeniu, stebi viską (“broliai”), vėliau jo pozicija keičiasi, pereina į pirmąjį(“mane”). Jis jausmingas, užsisvajojęs romantikas, reiškiantis ilgesį senovei (“ užaugau/pamylėjau”). Bando suprasti, kodėl viskas būtent taip, iškeldamas problemą, kas privertė Lietuvą pasikeisti, kodėl ji ir lietuviai kenčia(“lietuvis netikėjo,/Jog belaisviu bus”). Lyrinis “aš” reiškiantis savo kančią (“iškentėjau/Aš kančias visas”), malonius prisiminimus (“pamėgau”), nusivylimą dėl istorinės situacijos (“belaisviu”). Jis žvelgdamas į visą Tėvynę, tautą vartoja sinekdochą, taip įrodydamas vienybę, ryšį tarp lietuvių (“lietuvis”), skausmo keliamų neigiamų emocijų (“dūmos/Amžina žaizda”) nepamirštamumą, užsilikimą širdyje. Anaforiškas žvelgimas į platų gimtinės bei Tėvynės peizažą, kartojant žodelį “ten”, įrodo patriotiškumą (“Ten, kur”). Taip pat yra pagrindą sudaranti minčių (“kur”) erdvė, į kurią bėgama, norint pasimiršti. Lyrinis subjektas tai daro, būdamas ribinėje aplinkoje (“kalnai”). Eilėraščiui būdingas bėgimas į negyvą pasaulį, kur viskas kontrastinga realybei, kalbėjimas apie dinamišką gamtinę aplinką (“Girios ūžė”, “banguoja”), kaip ir reikšmingą sakralią-namų (“močiutė užlingavo”), kur gimimas (“užlingavo”) ir mirtis (“kapai”) žmogų įrėmina į amžinybės ratą, nenustojantį suktis, nesustapdomą. Pabrėžiama mitinė erdvė (“Girios ūžė”), simbolizuojanti praeities svarbą. Eilėraščio laikas retrospektyvus-iš dabarties, įgavusios neigiamą įvaizdį, žvelgiamą į nepamirštamą senovę (“minėjo/Praeities laikus”). Manoma, jog visa, kas buvo, yra geriau ir humaniškiau, o šie laikai regresuoja, nyksta (“Ten apleistos pilys griūva”). Kančios, patiriamos šiuo metu, yr anedingstančios, amžinosm palyginamos su negyjančia žaizda. Maironis, būdamas romantikas, vaizdavo realybe nepasitenkinusį žmogų, bėgantį į svajonių pasaulį. Jam svarbiausios buvo Lietuvos-Tėvynės bei Lietuvos-gimtinės sąvokos, kurios nedingdavo iš širdies. Poezijoje reiškiami ne tik individualūs išgyvenimai, tačiau skatinamas patriotizmas, visuomeniškumas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!