M. Martinaitis "Debesų lieptais"

Marcelius Martinaitis "Debesų Lieptais" eilėraščio analizė M.Martinaitis - kultūrą ir istoriją griaunančio paradokso poetas, jungiantis modernizmą ir tadiciją, kuriantis tautosakinėje, minties ir archiatipinėje erdvėje, iš kurios kyla amžinieji, esminiai būties klausimai. M.Martinaitis nuslopino jausmų lyriką, pakeisdamas ją nuostaba, klausimu apie gyvenimo esmę, paradoksaliu būties apmąstymu, samprotavimu. Jo lyrika sujungia literatūros ir kultūros tekstus. Taip pat poeto kūryboje galime įžvelgti ir tautosakinį kontekstą. Eilėraštyje "Debesų Lieptais" susipina tautosakinis bei biografinis kontekstai. Šis eilėraštis yra sudarytas iš dviejų dalių. ( Dalis galime atpažinti iš žvaigždučių). Pirmoje dalyje matome keturias eilėraščio strofas, o antroje dalyje matome dvi strofas, todėl šį eilėraštį galime suskirstyti į šešis segmentus, pagal eilraščio strofas bei lyrinio subjekto išgyvenimų kaitą. Visų pirma, eilėraščio pavadinimas atskleidžia lyrinio subjekto siekius, troškimus. "Debesų lieptais" lipti aukštyn link savo svajonių, norų išsipildymo. Tačiau perskaičius eilėraštį sukuriamas mitinis, besikeičiančios nuotaikos, jausmų bei išgyvenimų ir tuo pat metu turintis mirties bei rezignacijos ženklų semantinis laukas. Pirmasis ir antrasis segmentai yra glaudžiai susiję. (Eilėraščių pradžios yra anaforiškos - "Tu numegzk man"). Pirmajame segmente vaizduojamas netikėtas žodžių ir veiksmų ryšys. ("Tu [u] numegzk [/u] man, mama [u] kelią [/u] "). Lyrinis subjektas, būdamas ribinėje situacijoje prašo mamos dvasinių, nematerialių tikrųjų vertybių ("Tu numegzk man tai, ką [u] myliu [/u] <...> numegzk man, mama [u] tylą [/u] "). Lietuvių mitologijoje kelio motyvas turi be galo daug prasmių, bet labiausiai tiktų apibūdinimas, jog kelias simbolizuoja žmogaus gyvenimą. Taigi, dabar tampa aišku, jog lyrinis subjektas tarsi mamos prašo naujo, šviesaus ir gražaus gyvenimo. Trečiajame segmente eilėraščio nuotaika pasikeičia, nes pasikeičia ir lyrinio subejkto išgyvenimų kaita. Lyrinis subjektas kalba ne apie pasaulį, kurio prašė prieš tai, bet prabyla apie žiaurų dabartinį pasaulį. Iš šio segmento galime suprasti kodėl lyrinis subjektas nori naujo gyvenimo, kurį jam "numegztų" mama. Eilėraščio žmogus "išvargęs nuo eilėraščių ir nuo klaidų". (Šiame segmente ypač jaučiamas autobiografiškumas.) Eilėraščio žmogus nusivylęs pasauliu, nes jame nebeturi tikrų draugų, kurie padėtų, kaa būna sunku. Lyrinis subjektas būdamas ribinėje situacijoje (nusivylęs pasauliu) prašo mamos, (kuri niekada neišduoda, kaip vienadieniai draugai) numegzti jam gyvenimą be priešų, be vienadienių draugų. Tokį neigiamą lyrinio subjekto požiurį į gyvenimą galima palyginti su J.Savickio ar H.Radausko eilėraščio žmogumi. (J.Savickis manė, kad gyvenimas yra teatras, jame viskas netikra. H.Radauskas manė, jog pasaulis yra žiaurus, tik pasakose, pabėgęs nuo realaus pasaulio jis rasdavo ramybę). Ketvirtajame segmente minimas dar kartą pavasario įvaizdis. Pavasaris žemdirbiškoje pasaulėžiūroje reiškia atgimimą, pradžią naujo gyvenimo, gamtos pabudimo, tačiau šiame segmente jaučiamas paradoksas - pavasaris siejamas su mirties, rezignacijos ženklais. Lyrinis subjektas susitaikęs su likimu. ("O jei kartais...Juk žinai, kaip būna"). Šiame segmente kelio įvaizdis reiškia ne atgimstantį naują gyvenimą, o gyvenimo pabaigą, tai kelias vedantis amžinos kelionės link. ("Tu užklok mane keliu"). Taigi šis segmentas yra kulminacija, aukščiausi ir stipriausiai jaučiami lyrinio subjekto išgyvenimai. Antroji dalis, t.y. penktasis ir šeštasis segmentai yra atomazga. Visoje pirmojoje dalyje lyrinis subjektas prašydavo mamos "numegzti kelią" (Liepiamoji nuosaka, būsimasis laikas). O šiame segmente apie mamą kalbama būtuoju laiku. ("Tris dainas mokėjo motina"). Iš šio pasakymo galime suprasti, jog mama tas dainas mokėjo ir pamiršo aba jos jau nėra gyvųjų tarpe. Visos mamos mokėtos dainos - apie sūnų, tai rodo mamos begalinę meilę sūnui. Šeštasis segmentas pirmiausia išsiskiria savo forma (Jį sudaro tik trys eilutės, o ne keturios). Šis segmentas tarsi praplėčia penktojo segmento mintį. Kiekviena daina paraleliškai prilyginama dainos turiniui. ("Pirmoji buvo - apie sūnų / Pirmoj dainoj sūnus išėjo"). Šiame segmente jau ne lyrinio subjekto jausmai išsakomi, o objektyvus pasakotojas išsako mamos jausmus dainomis. (Tautosakinis kontekstas). Dainose ji apdainavo sūnaus išėjimą į kelią (į gyvenimą), apdainavo jo likimą, norą sugrįžti namo. Trečioji daina paradoksali - nors rašoma , jog daina apie sūnų, tačiau ta daina buvo skirta jai, palydint ją į kelio (gyvenimo) pabaigą. (" O iš trečios - jai įkapes pasiuvo"). Taigi pabaigoje apibendrinus reikia paminėti, kad šis M.Martinaičio eilėraštis yra kontekstualus visai jo kūrybai.Šio eilėraščio tema lyrinė, filosofinė su ryškia nuotaikų kaita. Poeto kūryboje yra jaučiamas tautosakinis bei mitologinis mąstymas, vaizduojami daugiaprasmiai ženklai ir simboliai (pavasaris - "kaip tūkstantis malūnų", kelio motyvas). Lyrinio subjekto perspektyva, lyginant su klasikos kūriniu, kinta: lyrinis subjektas įžengia į veikėjų minčių ir jausmų pasaulį (vidinė menamoji kalba).Pasakotojui beveik neįmanoma likti objektyviam, teigiama, kad pasaulio pažinomas vien protu, kuris yra ribotas, veda į pražutį, o pats žmogus - iracionalus."Į pasaulį žvelkime dvasios akimis" (A.Kamiu). Didžiausia problema šiame eilėraštyje yra ta, kad nebėra saugumo jausmo, žiaurus pasaulis visa tai sunaikino. Tačiau visi jausmai, dvasinės vertybės (mamos meilė) yra amžinos ir nesunaikinamos. Čia pats eilėraštukas atrodo taip: *** Tu numegzk man, mama, kelią Iš spalvų, balsų ir spindulių. Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima, Kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu. Tu numegzk man tai, ką myliu, Ir pavasarį – kaip tūkstantį malūnų. Tu numegzk man, mama, tylą Ir medžius, kokių nebūna. Tavo numegztu keliu pareisiu, pasėdėsiu Toks išvargęs nuo eilėraščių ir nuo klaidų.. Tu numegzki, kad jame nebūtų priešų, Vienadienių ir lengvų draugų. Tu pavasarį numegzk – kaip tūkstantį malūnų Ant krantų ir ant kalvų žalių. O jei kartais... Juk žinai, kaip būna – Tu užklok mane keliu. * Tris dainas mokėjo motina, Pirmoji buvo - apie sūnų. Antroji buvo - apie sūnų. Trečioji buvo - apie sūnų. Pirmoj dainoj sūnus išėjo, Antroj dainoj jo grįžtant laukė, O iš trečios - jai įkapes pasiuvo. Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!