Lytis ir seksualumas

ĮVADAS Ką reiškia būti vyru ir ką reiškia būti moterimi? Ar galime manyti, kad buvimas vyru ar moterimi susijęs su įgimta, biologine fizinio kūno prigimtimi. Anot sociologų1 vyriškumo ir moteriškumo prigimtį nelengva klasifikuoti. Vis dažniau tenka išgirsti istorijas, kuriose kai kurie žmonės atskleidžia savo paslaptį, kartu ir išgyvenimus, apie tai, kaip jie jaučiasi gimę ne tuo, kuo ęsą. Ir kaip jei stengiasi „ištaisyti padėtį“ – pakeisdami lytį. Seksualiniai skirtumai daro tokią įtaką mūsų gyvenimams, jog nė nekyla mintis, kad asmuo buvęs „juo“, galėtų virsti „ja“. Paprastai šių skirtumų netgi nepastebime – būtent todėl, kad jie persmelkia kone viską. Su mumis jie suauga nuo pat pirmųjų gyvenimo žingsnių. Socialinės lyties identiteto sampratos, taip pat seksualinės nuostatos bei su jomis susiję polinkiai susiklosto ankstyvojoje vaikystėje, taigi suaugusiems visa tai atrodo savaime suprantama. Bet socialinė lytis ne tik egzistuoja: pasak kai kurių sociologų, kasdieninėse sąveikose su kitais mes visi ją „kuriame“.2 Anot Anthony Gidenns (Gidenns, 2005), socialinė lytis ženklina visus mūsų būties aspektus, pradedant balso tonu, gestais bei judesiais ir baigiant elgsenos normomis. Todėl lyčių ir seksualumo studijos – vienos sparčiausiai besiplečiančios ir itin dominančios šiandienos sociologus. 1. LYČIŲ SKIRTYBĖS Socialinės lyčių skirtybės yra gana aktuali sociologų studijų tema, kadangi tai glaudžiai siejasi su nelygybės ir galios visuomenėje klausimais. Pasak Anthony Gidenns (Gidenns, 2005), reikia iš esmės atskirti biologinę ir socialinę lytį, nes daugelis vyrų ir moterų skirtybių yra ne biologinės kilmės. Biologinės lyties terminu sociologai apibrėžia anatomines bei fiziologines vyro ir moters kūnų skirtybes, o socialinę lytį – apibūdina psichologinės, socialinės bei kultūrinės vyrų ir moterų savybės. Manoma, jog vyrų ir moterų natūralios skirtybės nulemtos genetiškai, tačiau neesant įtikinantiems įrodymams, galima teigti, kad šias skirtybes gali sukurti bendrojo pobūdžio kultūriniai veiksniai. Pavyzdžiui, daugumoje kultūrų moterys didelę savo gyvenimo dalį praleidžia besirūpindamos vaikais, todėl negali nuolatos daryti tų darbų, kuriuos dirba jų vyrai. Dar vienas būdas, padedantis suprasti lyčių skirtybių prigimtį – lyčių socializacijos tyrimas, tai lyčių vaidmenų mokymąsis socialinių veiksnių pagalba, kai vyrai ir moterys socializuojami, rengiant juos skirtingiems vaidmenims. Žaislai, paveikslėlių knygelės ir televizijos programos, su kuriais susipažįsta maži vaikai, turi tendenciją pabrėžti skirtumus tarp vyro ir moters požymių. (A. Giddens, 2005, p.116). Tai suformuoja tradicinius požiūrius į lytį, taip pat lūkesčius dėl berniukų ir mergaičių tikslų ir siekių. Lyčių socializacija yra labai galingas procesas sykį “priskyrusi” lytį visuomenė tikisi, kad individai elgsis kaip “moterys” ir “vyrai”. (A. Giddens, 2005, p.116). Tačiau nežiūrint į genetiškai lemiamas natūralias skirtybes, į lyčių socializaciją, šiandiena individas savo kūnui gali sutekti prasmes, kurios meta iššūkį tam, kas įprasta laikyti “natūralumu”. Jis, tenkindamas savo norus, gali laisvai pasirinkti technologijas, formuojančias bei performuojančias jo kūną (pvz. lyties keitimo operacija). Autoriai, telkiantys dėmesį į lyčių vaidmenis bei vaidmenų mokymąsi, pripažysta, kad lyčių skirtybės turi biologinį pagrindą. Socializacijos koncepcijos šalininkų nuomone, biologinis lyčių skirtingumas suteikia struktūrą, kuri “kultūriškai išpuoselėjama” pačioje visuomenėje. Priešingai mano teoretikai, biologinę ir socialinę lytį laikantys socialiai sukurtais dariniais, todėl atmetantys bet kokį biologinį lyčių skirtingumo pagrindą. Pasak jų, lyties identitetų raiška susijusi su visuomenėje suvokiamais seksualiniais skirtumais ir savo ruožtu padeda šiuos skirtumus formuoti. (A. Giddens, 2005, p.117). 2. LYČIŲ NELYGYBĖS KONCEPCIJOS Anot Anthony Gidenns (Gidenns, 2005), įvairiose kultūrose vyrų ir moterų vaidmenys skiriasi, tačiau nežinome tokių visuomenių, kuriose moterys būtų galingesnės už vyrus. Beveik kiekvienoje kultūroje moterys pirmiausia atsako už vaikų auginimą ir namų ūkio darbus, o vyrams tradiciškai tenka atsakomybė aprūpinti šeimą. Aiškinant, kodėl vyrai taip ilgai stelbia moteris ekonomikos, politikos, šeimos ir kitose srityse, buvo pateikta daug teorinių požiūrių. Funkcionalizmo požiūriai. Funkcionalistai, aiškindami lyčių nelygybę, pabrėžė, kad lyčių skirtybės ir lyčių darbo pasidalijimas padeda užtikrinti socialinį stabilumą bei integraciją. (A. Giddens, 2005, p.140). Funkcionalistinis požiūris teigia, kad moterys ir vyrai atlieka tuos darbus, kuriems geriausiai tinka biologiškai: moterims tinka rūpintis namų ir šeimos reikalais, ypatingas akcentas - suteikti vaikams globą ir saugumą, kad vaikas nepatektų į “motiniškos priežiūros stygiaus” būseną, o vyrams – dirbti už namų ribų ir tapti šeimos maitintojais. Feminizmo požiūriai. Feministinės koncepcijos atmetė idėją, kad lyčių nelygybė turi bent menkiausiais natūralias priežastis. (A. Giddens, 2005, p.140). Skiriamos trys feminizmo kryptys – liberalioji, radikalioji ir juodaodžių. Liberalusis feminizmas lyčių nelygybes aiškina atsižvelgdamas į socialines ir kultūrines nuostatas. Šio požiūrio šalininkams rūpi moterų diskriminavimas ir nevienodas jų vertinimas darbovietėse (tiek atlyginimo, tiek pareigų atžvilgiu), jie laikosi nuomonės, už lygybės įtvirtinimą įstatymais. Radikaliajam feminizmui būdingas įsitikinimas, jog būtent vyrai yra atsakingi už moterų engimą ir tuo naudojasi. Šio požiūrio šalininkai sutelkia dėmesį į šeimą kaip vieną pagrindinių moters priespaudos visuomenėje šaltinių (vyrai išnaudoja moteris, kliaudamiesi nemokamu moterų darbu namuose). Arba moters „sudaiktinimas“ žiniasklaidos, mados ir reklamos priemonėmis paverčia moteris seksualiniais objektais, kurių pagrindinis vaidmuo – tenkinti ir linksminti vyrus. (A. Giddens, 2005, p.120). Juodaodžių feminizmas, orientuotas į konkrečias juodaodžių moterų patirties problemas, mato ne vien lyties, bet ir kitus, papildomus veiksnius, tokius kaip klasė ir etniškumas, taip pat iš esmės svarbius siekiant suprasti priespaudą, kurią patiria nebaltosios moterys. (A. Giddens, 2005, p.140). Kitaip tariant, juodaodžių ir baltaodžių moterų priespauda skiriasi. Pasak šios krypties šalininkų, juodaodės moterys yra nuskriaustos daugeliu atžvilgių – dėl jų odos spalvos, lyties ir klasinės padėties. 3. MOTERIŠKUMAI, VYRIŠKUMAI IR SANTYKIAI TARP LYČIŲ Besirūpinant moterų priklausomybe visuomenėje, domėjimasis vien moterimis ir moteriškumo sampratomis suformavo tokią nuomonę, kad vyrai ir vyriškumas tai palyginti paprasti ir aiškūs dalykai. Sociologams labiau rūpėjo suprasti vyrų vykdomą moterų priespaudą ir jų vaidmenį palaikant patriarcharinius santykius, nei ištirti vyriškumą, buvimo vyru patirtį ar vyro identiteto formavimąsi. Todėl vyrų ir vyriškumo studijoms atsidūrus kritinėje stadijoje, imta labiau domėtis vyriškumo prigimtimi, jo vaidmeniu visuomenėje. Tai paskatino pabrėžti tyrimus, kurie nagrinėja vyrus bei vyriškumą visuotiniame santykių tarp lyčių – socialiai sumodeliuotų santykių tarp vyrų ir moterų - kontekste. Domėtasi kaip vyrų elgseną veikia socialiai priskirti vaidmenys. Pasak Connelio, vyriškumai sudaro esminę lyčių tvarkos dalį, todėl jų neįmanoma suprasti skyrium nuo šios tvarkos ar juos lydinčių moteriškumų. (A. Giddens, 2005, p.123). Kai kurie sociologai teigia, kad egzistuoja lyčių tvarka, kurioje hierarchiškai organizuotos vyriškumo ir moteriškumo raiškos – ši hierarchija palaiko vyrų viršenybę moterų atžvilgiu. (A. Giddens, 2005, p.141). Connelis pateikia tris visuomenės aspektus, kurie sąvaikaudami formuoja visuomenės lyčių tvarką – vyriškumų ir moteriškumų galios santykių modelius. Pasak, Connelio, darbas, galia ir kateksis – tai skirtingos, tačiau susipynusios visuomenės dalys, kurios veikia drauge ir keičiasi viena kitos atžvilgiu. Šiose trijose pagrindinėse srityse santykiai tarp lyčių yra konstruojami ir varžomi. Darbo pasidalijimas susijęs su lytimi ir namuose, ir darbo rinkoje. Galia veikia per socialinius santykius, tokius kaip valdžia, prievarta ir idiologija institucijose, valstybėje, karyboje ir gyvenime namuose. Kateksis susijęs su intymių, jausminių bei asmeninių ryšių – įskaitant santuoką, seksualumą ir vaikų auginimą – dinamika. (A. Giddens, 2005, p.123). Connelis mano, kad vyriškumas ir moteriškumas turi daug skirtingų raiškų. Visuomenės lygmeniu šie prieštaringi variantai surikiuojami pagal tam tikrą hierarhiją, kurios kryptį nustato viena pagrindinė prielaida – vyrų viršenybė moterų atžvilgiu. Hierarchiją vainikuoja hegemoninis vyriškumas – idelioji vyriškumo forma, kuris dominuoja visų kitų visuomenėje esančių vyriškumų ir moteriškumų atžvilgiu. Įkūnyto hegemoninio vyriškumo pavyzdžiai yra Sylvesteris Stallonė, Bruce‘as Willisas, van Damme‘ as. (A. Giddens, 2005, p.124). Nedaugelis vyrų pajėgia gyventi pagal hegemoninio vyriškumo reikalavimus, bet dauguma vyrų naudojasi šio vyriškumo pranašumais – tai pritampantis vyriškumas. Kai lyčių tvarkoje viešpatauja hegemoninis vyriškumas, homoseksualas laikomas „tikrojo vyro“ priešprieša. Homoseksualusis vyriškumas pasmerkiamas gėdai ir nustumiamas į patį vyrų lyties hierarchijos dugną. (A. Giddens, 2005, p.124). Daugelis stebėtojų mano, kad ekonominės bei socialinės transformacijos (krintanti darbo rinka, didėjantis skyrybų skaičius) skatina vyriškumo krizę. Tokie veiksniai, kaip nedarbas, nusikalstamumas, netikrumas savo verte ir naudingumu, menkina kadaise turėtą saugų “maitintojo” vaidmenį. Pasak Connelio, visi moteriškumai formuojami, jiems skiriant padėtis priklausomas nuo hegemoninio vyriškumo. Viena iš moteriškumo formų – sureikšmintas moteriškumas – yra svarbus hegemoninio vyriškumo papildas, kuris skirtas vyrų interesams ir troškimams tenkinti ir pasižymi nuolankumu, globa ir empatija (Marilyn Monroe). Yra priklausomieji moteriškumai, kurie atmeta apibūdintą sureikšminotjo moteriškumo variantą. Nepriklausomus identitetus bei gyvenimo būdus suformavo feministės, lesbietės, senmergės, pribuvėjos, žiniuonės – tai besipriešinantys moteriškumai. (A. Giddens, 2005, p.124). 4. ŽMOGAUS SEKSUALUMAS Keičiantis tradicinėms lyčių sampratoms kinta ir žmonių seksualinio gyvenimo aspektai. Tradicinėse visuomenėse seksualumas buvo glaudžiai susijęs su reprodukcijos procesu, o dabar seksualumas tapo gyvenimo matmeniu, vis labiau priimamos skirtingos seksualinės elgsenos bei orientacijos. Norėdami geriau suprasti žmonių seksualinę elgseną, mokslininkai žvelgė į gyvūnų pasaulį. Seksualumas turi akivaizdų biologinį pagrindą, nes moterys ir vyrai skiriasi anatomiškai, egzistuoja ir biologinis dauginimosi imperatyvas, nes kitaip žmonių rūšis išnyktų. Biologai teigia, kad didesnį vyrų polinkį į seksualiai laisvesnį gyvenimą galima paaiškinti evoliucija. Jie nurodo, kad vyrai biologiškai linkę apvaisinti kuo daugiau moterų, o moterys nori nuolatinių partnerių, kad šitaip išsaugotų vaikams perduodamą biologinį paveldimumą. Vis dėlto žmones ir gyvūnus aiškiai skiria vienas dalykas: žmonių seksualinė elgsena yra prasminga, ir jų seksualinis aktyvumas reiškia daugiau nei biologinį poreikį. (A. Giddens, 2005, p.128). Anot Anthony Gidenns (Gidenns, 2005), nors žmonių seksualumas turi akivaizdų biologinį pagrindą, tačiau dauguma seksualinės elgsenos dalykų yra neįgimti, o išmokti. Seksualinės praktikos labia skiriasi tiek vienoje, tiek įvairiose kultūrose. Vakarų seksualinių nuostatų formavimąsi stipriai veikė krikščionybė. Visuomenėse, kur galioja itin griežtos seksualinės elgsenos normos, paplitę dvidubi standartai ir veidmainystė. Vakaruose slopinamąsiais ir baudžiamąsiais nuostatas seksualumo atžvilgiu XX a. 7-ame dešimtmetyje pakeitė pakantesnis ir tolerantiškesnis požiūris, kurio padariniai akivaizdūs ir šiandien. Dauguma pasaulio gyventojų yra heteroseksualūs – jausminiams ryšiams ir seksualiniams malonumams partnerio ieško tarp priešingos lyties atstovų, bet yra mažumų, turinčių kitokius seksualinius pomėgius bei polinkius, pavyzdžiui homoseksualai – tai seksualinis potraukis tos pačios lyties asmenims. Tarp moterų – tai vadinama lesbizmu. Homoseksualumas, atrodo egzistuoja visose kultūrose, o pastaraisiais metais požiūris į homoseksualus sušvelnėjo (kai kuriose šalyse jiems suteiktos sutuoktinių teisės). Moderniose visuomenėse egzistuoja įvairių rūšių ir pobūdžio seksualinių paslaugų teikimas už atlygį – tai vadinama prostitucija. Anot A. Gidenns (Gidenns, 2005), prostitucija tam tikrame kontekste išreiškia vyrų ir moterų galios nelygybę – vyrų polinkis elgtis su moterimi kaip su daiktais, tinkamais “naudoti” seksualiniams tikslams. Kai kuriose šalyse prostitucija legalizuota, tačiau daugelyje šalių prostitutės veikia už įstatymo ribų. Yra pasaulio šalių, kuriose klesti sekso industrija, besiremianti prostitucija. Į prostituciją įtraukiami ir vaikai. NAUDOTA LITERATŪRA GIDDENS, Anthony. (2005) Sociologija. Kaunas: UAB “Poligrafija ir informatika”. 684 p. ISBN 9986-850-54-1.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!