Liucės Brazgienės paveikslas

Liucės Brazgienės paveikslas

LIUCĖ PRIEŠ VESTUVES

Liucė nuo pat pradžių nemėgo Brazgio, nenorėjo už jo tekėti, tačiau dėdė, kuris stipriai ją mylėjo norėjo Liucę kuo greičiau išleisti už vyro,nes nujautė ir suprato, jog jos buvimas klebonijoje kelia daug keblumų ir pavojų. Dėdė Brazgį laikė tinkamiausiu vyru Liucei, todėl dažnai kamantinėdavo ją irklausinėdavo: „Ko tu iš jo nori? <...> Šiaipjau vyras rimtas, išsilavinęs. Su žmonėmis moka apsieiti,bus neblogas gydytojas. Žodžiu, tai žmogus su ateičia. Aš padėsiu įsikurti. Ko tau dar reikia?...“ Dėdė,deja,nesuprato, jog Liuciją Brazgio paprasčiausiai nemylėjo, ir turbūt niekada nemylės. Jau iš pirmopasimatymo ją sudomino Vasaris – su kuriuo būdama ji jautė dvasinį ryšį bei potraukį, tačiau Vasarispaprasčiausiai negalėjo sau leisti būti su moterimi – tai keltų pavojų jo pašaukimui, tad Liucei tekotekėti už Brazgio. Į vestuves ji atvyko be baltos suknelės, meliono ar vainikėlio, buvo apsirengusi paprastu juodu kostimu su juoda kepuraite. Tai stebino vestuvių dalyvius, ypatingai moteris.Nepadėjo ir tai, jog iš jaunosios akių neišriedėjo nė viena ašara: „Smalsuoliam atrodė, tarsi ji ne atsisveikintų su savo mergyste, tarsi ji nepriiminėtų sakramento, o atlikinėtų tik kokį paprastą, kasdienį reikalą.“ Ir išties – Liucei ši šventė nebuvo niekuo ypatinga, ir ji nesistengė kitiem meluoti ir jų įtikinėti, tai buvo aišku ir pačiam jaunikiui, kuris jau anksčiau iš Liucės buvo išgirdęs: „-Nemyliu, bet tekėsiu!..“

LIUCĖ PO VESTUVIŲ

Antroje romano „Altorių šešėly“ dalyje Liucė - ištekėjusi moteris, kiti į ją jau kreipiasi „ponia“. SuLiudu ji pirmą kartą susitinka kapelionui Laibiui jį lydint į Brazgių namus, kur Liucija juos priemaviena. Pamačius Liudą, jos veidas pradeda švytėti džiaugsmu ir čia įsitikiname, jog ponia Brazgienėdar tikrai neprarado savo vėjavaikiškumo bei drąsos. Ji kreipiasi į kunigą Laibį ir supažindina jį suLiudo ir jos santykių istorija:“- Kunige daktare, kreipėsi ji į kapelioną,-žinok tamsta, kad kun.Vasaris - mano jaunų dienų simpatija ir pirmoji meilė, kuri tebetveria lig šiol. Aš jį vadindavau Pavasarėliu, o jis mane Liuce. Aš jį norėjau kartą pabučiuoti, bet jis pabėgo. Žinau, kad paskui pats togailėjosi. Apskritai, jis visą laiką nuo manęs bėgo. Štai dabar tamsta žinai padėtį ir prašau tai turėti galvoj.“

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!