Literatūros kurso kartojimas 11-12 klasei

JONAS RADVANAS RENESANSAS LIETUVA • Jonas Radvanas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso poetas, herojinio lotyniško epo „Radviliada― autorius. Vadinamas Lietuvos Vergilijumi. • Biografinių duomenų likę nedaug. • Buvo protestantas – evangelikas reformatas. Jautėsi dėkingas savo globėjui Mikalojui Radvilui Rudajam. • Joną Radvaną parašyti „Radviliadą‖ paskatino vienas ištikimiausių Radvilo Rudojo patikėtinių - Lydos seniūnas Jonas Abramavičius. • Autorius poemoje įamžino XVI a. LDK istoriją ir Radvilo Rudojo žygius, todėl poemos turinys ir siužetas susiję su to meto LDK politinėmis realijomis ir Livonijos karo istorija. • Poema parašyta lotynų kalba. 1592 m. Vilniuje išspausdinta (apimtis apie 3 300 hegzametro eilučių). JONAS RADVANAS KONTEKSTAS. Renesanso epochoje kūrėsi tautinės kultūros, kilo Reformacija. Pradėtos leisti lietuviškos knygos (M. Mažvydas, B. Vilentas, J. Bretkūnas, M. Daukša ir kt.). Į Lietuvą Renesansas atėjo per Lenkiją ir Prūsijos kunigaikštystę XVI amžiaus pirmojoje pusėje. Lietuvos šviesuoliai A. Kulvietis ir S. Rapolionis studijavo Vitembergo universitete Vokietijoje, o A. Kulvietis dar ir Sienos universitete (Italija). Universitetinį išsilavinimą Lietuvos jaunimas nuo XV amžiaus jau galėjo įsigyti Krokuvoje bei Vilniuje. Renesansas ir Reformacija Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos kultūrai atnešė daug naujovių. Svarbiausios iš jų: 1. lotynų, rusėnų bei lenkų kalba rašomuose raštuose valstybinio patriotizmo ir tautinio valstybės mintys; 2. suprantama gimtosios kalbos reikšmė ir atsiranda pirmosios lietuviškos knygos lietuvių kalba; 3. eiliuotame epe sukuriamas meninis herojus Lietuvos valstybės kūrėjo ir gynėjo paveikslas. KŪRYBA Poema Radviliada“ Pilnas pavadinimas. „Keturios knygos apie gyvenimą ir garsius žygius amžino atminimo šviesiausiojo kunigaikščio Mikalojaus Radvilo, Jurgio sūnaus, Dubingių ir Biržų kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir t.t., prakilnaus pono Jono Abramavičiaus, Varnėnų pono, liepimu bei valia parašytas lietuvio Jono Radvano―. Kūrinio kontekstas. Poemos turinys ir siužetas susijęs su XVI a. LDK politinėmis realijomis ir Livnijos karo istorija. 1557 metas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas pasirašė LDK sutartį su Livonijos ordinu – taip tikėjosi įveikti galimą Maskvos kunigaikštystės agresiją. Maskvos kunigaikštis Ivanas Rūstusis pradėjo Livonijos karą (1558). Kare dalyvavo Radvila Rudasis. 1564 m. Polocko apylinkėse, prie Ulos upės, Radvilos vadovaujama kariuomenė (apie 4000 vyrų) užpuolė Maskvos kariuomenę (apie 25000 vyrų) ir nugalėjo. Tai buvo viena iš didžiausių XVI amžiaus lietuvių pergalių. 1578 metais Radvila Rudasis, tapęs LDK didžiuoju etmonu, pergalingai užbaigė kovas prieš Maskvos kariuomenę ir nulėmė Livonijos karo pabaigą. Siužeto pagrindas. Radvilo Rudojo gyvenimo detalės ir herojiškas vadovavimas mūšiams tapo „Radviliados― siužeto pagrindu. I dalis 31-96 eil. „Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė čia, plačiuose laukuose, per kuriuos nusidriekus – motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti.“ 31-96 eilutėse pristatoma geografinė padėtis – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, mitinė kilmė iš romėnų. Čia minimos vietos, kurias Renesanse visa Europa laikė civizacijos lopšiais. „Kampanijos kloniai― ir „derlingojo Posto rožynai― – Italijos, „Panchajos Tempėjai― – Arabija, „Alkinojo miškai― – Graikija, „persų laukai ir upeliai― – Persija. Viso šito lietuviams „išmintinga gamta pašykštėjo―. Neduodama iškasenų gamta šiuo stygiumi ugdo ypatingas Lietuvos krašto žmonių savybes: narsą, ištvermę, meilę gimtinei. Lietuvos žmonės yra garsūs narsa, ištverme, karingumu, kilnumu, šlove, nes yra užsigrūdinę ir žinomi žygdarbiais kariai. III d. 85- 169 eilutės. Šiose eilutėse daug dėmesio skiriama Radvilo skydui . Jame parodoma istorija – nuo mitinio Libono atvykimo į Lietuvos žemes iki Žalgirio mūšio. Vadinasi, skydas „asmeniškai susijęs su lietuvių karingumu ginant tėvynę, saugant nuo priešų. (...)... skydo nešiotojas jo nemato. Jį mato priešas. Taigi skydo magiškoji galia turi ne tik apsaugoti karį, bet ir paveikti priešą. (D. Dilytė). Pasakojime apie Radvilo skydą įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, kultūriniai ir tautiniai pagrindai: lietuvių kilmė iš romėnų, sostinė Vilnius, valdančioji Gediminaičių dinastija. Fragmente minimi Lietuvos Didieji Kunigaikščiai: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir kt. Autoriaus požiūris į garbingą Lietuvos praeitį pakylėtas: „garbingieji karaliai―, „garsūs valdovai protu ir kautynių trimitais įžymūs―, „tvirčiausi lietuvių kariai―. Taigi, ant Radvilo Rudojo skydo nupiešti istoriniai preities vaizdai atskleidžia lietuvių kovas su priešais, protėvių narsa ginant Tėvynę. TĖVYNĖS GYNĖJO KODEKSAS Jaunasis Radvilas mokomas žynio Mūsajo. Žmogaus būtis, teigia žynys, dvilypė: kūno mirtingumas ir dvasios nemarumas žmogų prilygina tiek paprastiems mirtingiesiems, tiek nemariems dievams. Į pasaulį siūloma žvelgti iš dieviškosios perspektyvos. Tai nereiškia puikybės, atvirkščiai, suteikia supratimą, kad visa, kas žemiška, yra laikina ir tik patys verčiausi dalykai išlieka amžinai. Garbės kodekso pamatas, kuriuo remsis LDKa Gynėjas, yra ne kilmingas kraujas, bet paties herojaus dorybė. Jaunajam Radvilui Mūsajas piešia su kelius: didvyrių, tarnaujančių Tėvynei ir Faetono. Pastarasis kelias – išpuikėlio, apakinto savo didybės kelias, vedantis į pražūtį. Anot žynio, tik vienas kelias tinkamas, tas, kuris veda tarnystės Tėvynei ir paklusnumo bei pagarbumo protėviams link. Taigi žynys moko būsimą karžygį stoiškos laikysenos: dorumo (tarnystės tėvynei), padorumo (pagarbos protėviams), kuklumo, nuosaikumo. Tokia dvasia išauklėtas Radvilas Rudasis ir mirties patale prašys Dievo: „Tik, Visagali, prašau: pasigailėjęs lietuvių, galingai/ Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę“. TAUTINĖS TAPATYBĖS ŽENKLAI POEMOJE1 Autorius, kūrinio pavadinimas, išleidimo metai, originalo kalba Tapatybės ženklai (teritorija, gamta, istorija, giminystės ryšiai, papročiai, kalba) Autoriaus pozicija (pasirinkimas) Jonas Radvanas ,,Radviliada― (1588 m.) lotynų kalba; (Id. 31- 96; IIId. 85- 169 eil.). ,,Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė―,,,...Juk nuo Baltijos iki Juodosios/ valdo lietuviai žemes...― Tyras kaip stiklas upes vainikuoja ta žemės grožybė- /girių aukštų karūna; jos viršūnėmšičia žvaigždynus/ remia, o medžių šaknim ligi Sikso vėlių nusileidžia.― ,,Gūdūs miškai čia turtus neapsakomus slepia./ Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro―. ,,Štai Boristenis sravus― (Dnepras), ,,Štai Dauguva―, ,,Tik ne mažesnė už ją ta lietuvių skaidriausioji upė - / Vilija pasiėmusi seserį Vilnią leidžias žemyn į brolelio Nemuno glėbį―, ,,... upė Šventoji, kuri – skaistesnė už gintarą – srūva per Žemitijos laukus ir į Nemuną įteka našų.― Šitos štai žemės vaikai – lietuviai, ryžtingi sūduviai, jotvingiai...―. ,,Čia Erdvilo lopšys ir gimtinė narsuolio Traidenio, / Skirmanto, ginklais stipraus, ir narsaus kunigaikščio Mingailos, / Romanto, Mindaugo, kurs ant galvos užsidėjo vainiką / Romos, Vytenio kilnaus ir atšventusio pergalių daugel / tėvo visos Lietuvos Gedimino, kuriam vadovaujant / mūrai iškilo aukšti tirštai apgyvendinto Vilniaus. / Čia pamatysi abu Gedimino vaikus narsiaširdžius - /Algirdą su Kęstučiu; ši Jogailą pagimdžiusi žemė / Davė sarmatų kraštams karalius...― ,,Šitam skyde Lietuvos praeitis ir garbongos senolių/ pergalės mena laikus, kai į Platelių karantą smėlėtą / Sykį Libono laivai atkeliavo per Baltijos jūrą kaip puokiose žiotyse žydravilnės Dubysos pastatė/ Naująją Romą kariai...― ,,...,,Čia miestas iškils pagarsėjęs― - /taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo/ Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusioas lūšnos ,/ kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta:/ miestams didžiausiams dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių.― ,,Veikiai Jogaila drauge su laisvės augintiniais lenkais/ ir su lietuvių pulkais prieš kryžiuočių kariuomenę stoja. Griunvaldas plūsta kraujais, ir magistrą mirtis čia ištinka“. Vytauto Didžiojo laikų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iškyla kaip didi valstybė ar netgi imperija - ,,įžymioji Lietuva―. Girios yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis, giria pavaizduota tarsi mitinis Pasaulio medis, jungiantis gyvenimą, mirtį ir amžinybę, praeitį, dabartį ir ateitį. Poetas jaučiasi atstovaująs valstybei, kuri nesibaimina jokių priešų. Rodoma pagarba praeičiai, praeitis įkvepia pasitikėjimą ateitimi. Lietuva idealizuojama. Ateičiai poetas įamžina tokį tėvynės paveikslą, kokį savo romantinėse vizijose regės A. Mickevičius,S. Daukantas, A. Baranauskas ir Maironis. RAŠINIŲ TEMOS 1. 1.Kokia asmenybė verta pagarbos? 2. Koks gyvenimas vertas šlovinimo? 3. Ar svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? 4. 4.Kas lemia apsisprendimą įsipareigoti savo valstybei? 5. Kodėl svarbu kurti tautos praeities pasakojimą? 6. Kokių tikslų siekia Renesanso laikų herojus? 7. Kas lemia asmenybės vertę Renesanso kūriniuose? MARTYNAS MAŽVYDAS RENESANSAS MAŽOJI LIETUVA • Gimė apie 1520 metus. Mirė 1563 metais Ragainėje, Mažojoje Lietuvoje. • Mokėsi Karaliaučiaus universitete. Ragainėje dirbo liuteronų kunigu. • Martynas Mažvydas norėjo, kad lietuvis pats galėtų suprasti ir apmąstyti Dievo žodį, todėl jis siekė, kad lietuviai skaitytų gimtąja kalba. • Išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas― (1547). • Renesanso epochos metu vyko reformacija. Reformacijos idėjos atsiskleidžia „Katekizme―. MARTYNAS MAŽVYDAS KONTEKSTAS. Beveik nėra duomenų, kurie leistų nusakyti M. Mažvydo gyvenimą iki išvykimo iš Lietuvos į Prūsiją 1546 m. Aišku tai, kad netekęs abiejų Karaliaučiaus universiteto profesorių lietuvių – A. Kulviečio ir S. Rapolionio – kunigaikštis Albrechtas iš Lietuvos pakvietė M. Mažvydą, nes jis buvo laikomas eruditu. (Prūsijos kunigaikštis Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą, telkė ir globojo šviesuolius, rūpinosi rengti kunigus lietuvius, kurie dirbtų ir Prūsijoje, ir Lietuvoje. Suprato, kad norint skelbti Dievo žodį žmonėms suprantama kalba, reikia pasirūpinti ir literatūra tikintiesiems). 1546 metais M. Mažvydas įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentus. Studijuodamas parengė ir išleido „Katekizmą“(1547). 1549 metais paskiriamas į Ragainę. Čis klebonu dirbo iki mirties (1563). Apie M. Mažvydo gyvenimą Ragainėje žinoma iš 13 laiškų, 12 iš jų – Albrechtui. Atvykęs į Ragainę rado mirusio ankstesnio klebono šeimą – aklą žmoną ir 9 vaikus. Našlę pakirto maras. M. Mažvydas vedė vyriausią dukrą Benigną. Kartu su žmona auklėjo ir šelpė būrelį jos brolių ir seserų.Materialinė padėtis Ragainėje buvo prasta. Tačiau M. Mažvydas uoliai vykdė švietėjo ir kunigo pareigas. KŪRYBA „Katekizmas“ Pirmoji lietuviška knyga – tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos, istorijos pradžia. Pilnas pavadinimas. „Katekizmo prasti žodžiai dėl bernelių jaunų naujai suguldytos―. Prakalboje „Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump― nurodoma, kaip pažinti tikrają religiją, šiuo atveju – liuteronybę. „Katekizmą― sudaro originalūs ir verstiniai tekstai. Originalios yra prakalbos, dedikacijos ir kai kurie kiti knygos intarpai. ELEMENTORIUS parengtas pagal lotynišką G. Sauromeno elementorių (1529). „Katekizmas― pradedamas „Didžiajai kunigaikštystei― Laimingoji tėvyne didžiųjų valdovų, garsinga Lietuva, dievo žodžius gryna priimki širdimi, Kad, kai duosi teisme aukštajam apyskaitą savo, Nespaustų tavęs pyktis teisėjo baisaus. „Katekizme― išspausdinta eiliuota lietuviška prakalba „Broliai, seserys― laikoma pirmuoju lietuvišku eilėraščiu, parašytu sintaksine-intonacine eilėdara. TAUTINĖS TAPATYBĖS ŽENKLAI2 Autorius, kūrinio pavadinimas, išleidimo metai, originalo kalba Tapatybės ženklai (teritorija, gamta, istorija, giminystės ryšiai, papročiai, kalba) Autoriaus pozicija (pasirinkimas) Martynas Mažvydas ,,Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės, dėl krikščionystės ir dėl bernelių jaunų naujai suguldytos― (1547 m.). Prakalba ,,Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump― (lietuvių kalba). ,,Broliai, seserys, imkiat mani ir skaitykiat―. ,,Skaitykiat ir duokiat ing rankas kiek vaiko,/ Kaip žemaičio, taip ir lietuvinyko.― ,,Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskiat,/ Visas velniuvas,deives apleiskiat.― ,,...Geresniai atmen arti, nent poterį byloti.― Knygelės vardu su meile kreipiamasi į tautiečius lietuvius, gyvenančius Mažojoje Lietuvoje ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje; trokštama, kad konservatyvi žemdirbių tauta greičiau taptų krikščioniška vidumi; raginama keistis, tapti kultūringesniems, rūpinamasi kalba. RAŠINIŲ TEMOS 1. Ką reiškia būti pilietiškam? 2. Ar tautinė tapatybė šiandien vis dar vertybė? 3. Kam žmogui reikalinga knyga? 4. Koks tikėjimo vaidmuo tautos istorijoje? 5. Kas lemia asmenybės vertę Renesanso kūriniuose? MIKALOJUS DAUKŠA RENESANSAS LIETUVA • Kilęs nuo Kėdainių (apie 1527 arba 1538-1613). Ėjo Krakių klebono ir Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas. • Prie Krakių bažnyčios buvo įsteigęs mokyklą ir rūpinosi ja. • Ilgą laiką dirbo su vyskupu Merkeliu Giedraičiu, suvaidinusiu ryškų vaidmenį kontrreformacijos judėjime. • Mirė ir palaidotas Varniuose. DARBAI • 1595 metais iš lenkų kalbos išverstas „Katekizmas― – pirmoji Lietuvoje išleista lietuviška knyga. • 1599 metais lenkų jėzuito Jokūbo Vujeko pamokslų rinkinio vertimas „Postilė―. • „Postilės― prakalbą („Prakalba į malonųjį skaitytoją―) galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir puoselėjimo manifestu. MIKALOJUS DAUKŠA KONTEKSTAS. XVI a. pabaigoje lietuvių kalba išsikovoja pripažinimą tiek katalikiškoje, tiek kalvinistiškoje kultūros šalyje. Kilęs iš bajorų, labai išsilavinęs. 1572 metais paskiriamas Žemaičių vyskupijos kanauninku ir persikelia į jo centrą Varnius. Kunigaikštis M. Giedraitis, tapęs Žemaičių vyskupu, ėmė remti M. Daukšos literatūrinę veiklą. 1595 metais išleidžiamas „Katekizmas―, 1599 metais – „Postilė―. Abu leidiniai versti iš lenkų kalbos. KŪRYBA „Postilė“ Svarbiausias „Postilės― originalus priedas „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Prakalba parašyta lenkiškai, kad suprastų didikai. Čia kalba laikoma svarbiausiu tautos požymiu. Jos išaukštinimui paskyrė pakiliausias eilutes, į kurias įeina tauriausi žodžiai: meilė, motina, tėvas, saulė, garbė, gyvybė. TAUTINĖ TAPATYBĖ M. Daukša pirmasis LDK literatūroje suformuoja tautos sampratą : tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir kalba: ,,Kurgi sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?‗‗ Rašytojas prakalboje įvardija žemę, papročius ir kalbą kaip pagrindines vertybes, formuojančias gyventojų tautinę tapatybę, siekdamas skatinti LDK žmones neatsisakyti gimtosios kalbos (nesmerkdamas kitų kalbų vartojimo), laikytis tik mums – lietuviams – būdingų papročių ir skirti savąją teritoriją. Mikalojus Daukša remiasi Renesanso epochai būdingomis idėjomis, tad pagrindinis ir svarbiausias jo argumentų šaltinis – gamta, žmogiškoji prigimtis, pasaulio tvarkos dėsningumas : ,, Kaip iš prigimties kiekvienas yra prisirišęs prie savo kilmės ir tautos, lygiai taip pat ir prie savo gimtosios kalbos―, ,, Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. RAŠINIŲ TEMOS 1. Ar taisyklinga kalba – vertybė? 2. Ar iš tiesų žodis – svarbiausias dalykas gyvenime? 3. Kam žmogui duota kalba? 4. Ar galiu didžiuoti savo protėviais? 5. Ar lietuvių kalbai lemta išnykti? MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS (1595-1640) KRIKŠČIONIŠKASIS HORACIJUS • Gimė Lenkijos šiaurėje, Mozūrijos regione. Būdamas 17 metų įstojo į Jėzuitų ordiną ir buvo atsiųstas mokytis į Vilnių. Paskui studijavo Braunsberge, dėstė poetiką Kražių jėzuitų kolegijoje, o 1620 buvo priimtas į Vilniaus universitetą. • 1622 galima vadinti lemtingais, nes išvyksta studijuoti į Romą. Čia domisi Romos kultūra, antikine literatūra, susipažįsta su Vakarų Europos rašytojų kūryba. Pats ima garsėti kaip poetas. • Pasakojama, kad popiežius Urbonas VIII M.K. Sarbievijų paskelbė poetu ir taip prilygino Dantei ir Petrarkai. • Pirmasis rinkinys išspausdintas Kelne. Kitam rinkiniui, kuris išleistas Amsterdame, antraštinio lapo graviūrai eskizą nupiešė P. Rubensas. • Nuo 1627 dirba Vilniaus universitete. Šv. Jonų bažnyčioje garsėja kaip geras pamokslininkas. • Mirė Varšuvoje. M. K. SARBIEVIJUS KONTEKSTAS. Lietuvoje Barokas sutapo su karų, bado, marų laikotarpiu. XVII a. viduryje buvo suduotas skaudus smūgis kultūrinės raidos procesams. Jo pasekmės jautėsi visą šimtą metų. Iš vienos pusės Rusijos, iš kitos – Švedijos kariuomenės užėmė beveik visą Lietuvą. 1655 m. Rusijos kariuomenė pirmą kartą Lietuvos istorijoje užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Vilnius buvo žiauriai nusiaubtas. Švedai šeimininkavo Žemaitijoje ir Panevėžio bei Kėdainių rajone. Išsivaduoti iš šių okupacijų pavyko tik po kelerių metų. Baroko laikais Lietuvoje paplito įvairūs religinio pobūdžio renginiai, maldininkų procesijos. Prie Vilniaus (Verkiuose), Žemaitijoje (Garduose, db. Žemaičių Kalvarija) buvo įrengti kryžiaus keliai – koplytėlės, vaizduojančios Kristaus kelią į Golgotos kalvą netoli Jeruzalės. XVII amžiaus pradžioje šventuoju paskelbtas Jogailos vaikaitis Kazimieras. Barokas – prieštaringa ir dramatiška epocha. KŪRYBA3 Visą M.K. Sarbievijaus poeziją persmelkia didysis krikščioniškųjų vertybių trejetas – tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat ir dvasinės ramybės, kylančių iš minėtųjų vertybių, siekis. O dvasinė ramybė susijusi su pamatine žmogaus dora. „Žmones nuo žvėrių vien dorybė skiria―, – sako eilėraštyje „Lemties žaidimai―. Materialių dalykų troškimas, garbės vaikymaisi sukelia kančią ir sutrikdo vidinę pusiausvyrą. Sarbievijus jungia antikos filosofų stoikų nuostatas su krikščioniškomis tiesomis. Odė „Telefui Likui“ apie likimo ir sėkmės nepastovumą. Struktūrinis pagrindas – likimo ratas. Fortūna – tai kitimo, permainingumo, atsitiktinumo simbolis, kartais vaizduojama kaip savarankiška, žmogui priešiška jėga, kartais – kaip Dievo ar aukštesnių jėgų dvasios reiškėja. Besisukantis ratas tam tikru gyvenimo tarpsniu žmogų gali iškelti į viršūnes, šlovės, turtų, valdžios aukštumas, bet vietoje ratas nestovi, ir, žiūrėk, ką tik mėgavęsis likimo dovanomis žmogus gali atsidurti to rato apačioje, patirti negandas, nešlovę, skurdą, netektis ir pažeminimą. Odėje pabrėžiama nuolatinė laiko ir sėkmės kaita: „Veja vakaras vakarą,/kartais būna blogiau, kartais ir vėl geriau“. Odė „Pauliui Kazlovijui“ jungiamos dvi pagrindinės temos – nuostata, kad žmogui būtinas poilsis dvasios ramybei atgauti, ir atbundančio pavasario grožis, atskleidžiamas konkrečių lietuvišų realijų kupinu peizažu. Odėje poetas keičia bičiulį užkopti į Vilniuje esantį Lukiškių kalną. Nuo jo atsiveria miesto ir gamtos vaizdai, žadinantys prisiminimus apie istoriją, prisimenamas kilmės iš romėnų mitas. Iš apmąstymų grįžtama į odės parašymo metus 1632. Tai tretieji metai po 1629 m. Altmarko sutarties, užbaigusios 3 dešimtmečius trukusius LDK karus su Švedija („Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu“). Individualų žmogaus poilsio poreikį galima susieti su tautoms reikalinga atgaiva po karų ir kitų nelaimių. Odėje „Janui Libinijui“ du kartus įvardijama pati dorybės sąvoka:„Tai lai paslėps mane?Mana dorybė― ir „Dorybė vengia, net jei verta yra, /Šlovingo garso―. Taigi dorybė slepia žmogų nuo šlovės. „Bet kodėl?― – paklaustų nustebęs šių dienų individas, nepaliaujamai tos šlovės ieškantis loterijoje, televizijoje, socialiniuose tinkluose. M. K. Sarbievijus sako:„Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?― Buvimas su savimi, savistaba, mėgavimasis pilnatve, toli nuo minios – štai kas Sarbievijaus odės subjekto laimė. Tokiai laimei nereikia žiūrovų. Mane tik viena jaudina: kaip aš pats Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj, Ar bus patenkinta Dievybė, Ar pasitiks jį karštais plojimais. Tik Dievybė yra odės kalbančiojo vertintoja, nes tik ji, bet ne mirtingas ir laikinas žmogus atstovauja dieviškajai tvarkai. Odės moralas – dorybė (šiuo atveju – nuosaikumas, išmintis, kuklumas) gali apsaugoti nuo pavojų, nes kur šlovė, ten pavydas. Odė „Krispui Levinijui“ plėtoja laikinumo temą. Ji susijusi su laiko įvaizdžiais: valandomis, mėnesiais, metais, upe. Kadangi kaita susijusi su laiko tėkme, tekste išsiskiria ne vienas laiko galybės ir visos aplinkos kontrastingas vaizdinys: daiktų kalba tik patvirtina šlovės laikinumą, nes netrukus nukris šalmas, pasirodys, kad dailūs rūbai laikini, pabals auksas – daiktai neamžini, laikas viską nutrina, naikina, o laivo įvaizdis tik patvirtina pagrindinę odės mintį – žmogaus jaunystė, gyvenimas praskrieja greičiau nei laivas Adrijos jūroje. Iš greitai pralekiančio gyvenimo sumaišties žmogų turi vaduoti išminties dorybė. Žmogus, stebėdamas aplinką, turėtų suprasti, kad viskas greitai praeina, todėl neprotinga pasitikėti laikina šlove, turtais, jaunyste, negali remtis likimu, nes jis ir duoda, ir atima. Reikia suprasti, kad greitai bėgantis gyvenimas yra dieviškos tvarkos dalis, kurios jis negali pakeisti: „Valandoms visoms šioms šio pasaulio Viešpats/ Uždeda sparnus per visatą skristi Žmogus turi suprasti, kad viskas laikina, o aplinkos stebėjimas tai tik patvirtina. APIBENDRINIMAS. Harmonijos su savimi, su pasauliu ir su pasaulio Kūrėju paieškos, dvasinės ramybės siekis, pamatinių vertybių pažinimas, vidinis žmogaus tobulėjimo kelias, dorybių savyje ugdymas – visa tai atsispindi M. K. Sarbievijaus poezijoje. RAŠINIŲ TEMOS 1. Ar saikingumas trukdo džiaugtis gyvenimu? 2. Kas žmogui padeda ištverti likimo smūgius? 3. Kokia žmogaus gyvenimo prasmė? KRISTIJONAS DONELAITIS (1714-1781) Gimtinė – Lazdynėlių kaimas, gaubiamas Romintės girios, tapusios natūralia užtvara nuo maro bacilos ir išsaugojusios Donelaičio šeimą. Studijos Karaliaučiaus universitete. Čia jis studijavo • teologiją; • mokėsi klasikinių kalbų; • poetikos meno. • lankė lietuvių kalbos seminarą; • gerai susipažino su antikine literatūra. 1740m. K. Donelaitis baigė universitetą ir buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoju mokytoju ir bažnytinio mokinių choro vedėju, netrukus tapo šios mokyklos vadovu. 1743m. K. Donelaitis paskirtas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki mirties. KRISTIJONAS DONELAITIS KONTEKSTAS. Mažoji Lietuva – istoriškai susidariusi XVI a. ir iki 1945 metų egzistavusi vientisa vakarinių lietuvių etninė teritorija prie Baltijos jūros. Priklausydama Prūsijos, nuo 1871 m. – Vokietijos valstybei, ji niekada neturėjo administracinio ir politinio savarankiškumo, todėl buvo apibrėžiama tik geografinėmis, tautinio išskirtinumo ir valstybinio pavaldumo kategorijomis. XVIII a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse: Didžioji Lietuva įėjo į Lenkijos sudėtį, o mažesnioji lietuvių apgyventa teritorija priklausė Vokietijos imperijai (tai vadinamoji Rytų Prūsija arba Mažoji Lietuva). Mažosios Lietuvos lietuviai buvo daugiausia evangelikai liuteronai, sietini su protestantiškąja vokiečių kultūra, tuo tarpu dauguma Lietuvos ir Lenkijos gyventojų buvo katalikai. Didžiojoje Lietuvoje XVIII a. laikomas kultūros nuosmukiu, nes tuo tarpu nutautėja Lietuvos aukštuomenė, o vėliau įvyksta politinė drama: Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo padalinta. Tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūra kaip tik išgyvena tam tikrą pakilimą. Plėtodama liaudies švietimą, valdžia siekė ne tik išmokyti lietuvius skaityti ir rašyti lietuviškai, bet ir priartinti juos prie vokiečių kalbos ir kultūros, tačiau kai kuriose parapijose mišios pirmiausia buvo laikomos vokiečių kalba, o tada – žmonėms nepatogiu metu – lietuvių. Manoma, kad visa tai vyko todėl, kad lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje plito Pietistų sąjūdis. Tai buvo religinis judėjimas, kurį palaikė krašto valdžia. Kiekvinam žmogui jis kėlė aktyvaus religinio mokymo svarbą. Pietistai aukštino natūralias dorybes: darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai. Tai (Pietistų sąjūdis) paaiškina ir kai kuriuos K. Donelaičio veiklos bei kūrybos ypatumus. Pietizmą platino ne tik pastoriai, bet ir iš kaimo į kaimą keliaujantys maldininkai. Tokie pamokslininkai dažniausiai būdavo pavyzdingi valstiečiai, kurie savo tikėjimo ir tautos broliams pagelbėdavo ne tik žodžiais, bet ir darbais. Šis bendruomenės sąjūdis skatino savitarpio pagalbą; nejučiomis stiprėjo paprasto valstiečio, kalbančio gimtąja kalba, vertės supratimas. KŪRYBA Poema „Metai“ TRUMPAI: Išleido L. Rėza 1818 metais.  Remtasi antikine tradicija. Parašyta hegzametru. Tikslas – apibūdinti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruožus, materialinę ir socialinę padėtį. Kompozicija – 4 dalys („Pavasario linksmybės―, „Vasaros darbai―, „Rudens gėrybės―, „Žiemos rūpesčiai― ), kurių pavadinimas atspindi vyraujančią nuotaiką. Personažai – Vyžlaukio kaimo gyventojai (49 veikėjai). Jie griežtai skirstomi į viežlybuosius ir nenaudėlius. Pasaulis suskirstytas pagal griežtą dievišką tvarką. Daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu.  Pristatomas bendravimas su kitataučiais. Daug vulgarumo, nes Donelaitis rėmėsi kasdienine kaimo žmonių kalba. Valstiečių vertybių sistemą sudaro: darbas, kuklumas, tikėjimas, paprastumas. Baisiausios ydos: tinginystė, girtuokliavimas, svetimų papročių medžiojimas. VEIKĖJAI Nerandame ištisinio veikėjų portreto, jie mažai individualizuoti, charakteris kuriamas nenuosekliai. Visi veikėjai pagal jų moralę skirstomi į teigiamus („viežlybuosius―) ir neigiamus („nenaudėlius―) . Ryškiausi teigiami: Pričkus, Krizas, Lauras, Selmas, Enskys; ryškiausi neigiami: Dočys, Plaučiūnas, Slunkius, Pelėda. Lauras daugiau filosofuoja apie žmogaus likimą: Mes ( taip pons, kaip būrs), lopšy verkšlendami bėdžiai, Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom. Lauras pastebi gamtoje nuolatinį kitimą: gimimą ir mirimą, žydėjimą ir vytimą, o žmogų lygina su žole, kurią nukerta pjovėjas; taip giltinės dalgis nukirs ir žmogų. Taigi jam atrodo, kad žmogaus amžiau prilygsta žydinčioms ir krintančioms žolelėms.Aštriai Lauras pasisako prieš kitataučius kaip lietuvių moralės smukimo tiesioginius kaltininkus. Anot jo, daug lietuvių, durnai prisiriję, ima dainuoti vokiškas dainas, įpranta keiktis ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga, paskui ne vienas jų ant apjuoko rėplinėja. Dar piktinasi svetimtaučiais ir todėl, kad šie, nors valgo lietuvių duoną, šveičia jų dešras ir lašinius, niekina lietuvius. Krizas yra turtingas būras. Tėvas mirė, kai jis buvo mažas, tad mama elgetavo, o jis pats piemenavo pas Blekerį, o kai paaugo, akėjo, arė. Tai žmogus, kuris nori viską sugebėti atlikti, padaryti, ką gali kiti, ir dar juos pralenkti. Jau pusbernis ne vieną suaugusį pranoko išmintimi ir sugebėjimu daug ką pačiam pasidaryti. Savo gabumais, nagingumu, sumanumu, darbštumu ir taupumu sugeba prasigyventi. Pas jį visi mielai užsuka, visi myli, gerbia. Krizo vaišingumas ryškiausiai matomas per dukters vestuves. Stalai buvo apdengti plonom staltiesėm, apkrauti valgiais ir gėrimais. Kiekvieną Krizas pasitinka pasikloniodamas ir viežlybai vaišina. Bet su samdiniais nelabai sutaria. Vėliau Dočys sudegina jo namus. Dabar Krizas vaikšto elgetaudamas, kiekvienam nužemintai nusilenkdamas. Slunkius ir Pelėda yra kaimynai. Jie panašūs savo gyvenimo būdu: tinginiai, apsileidėliai, nevalos. Kartu jų šonus skalbia, bet jie vienas kitą užstoja, vienas kitam padeda. Jų trobos tokios apleistos, aplūžusios, griūvančios, kad arkliui sužvengus sparai nuo stogo krinta; viduje- kiaulės, mėšlynas. Kai pavasarį visi atkutę ruošiasi į darbus, Slunkius rąžosi, apgailestaudamas praėjusią žiemą. Į baudžiavą jis vos vos traukia. Jo ideali būsena yra miegas. Gamta K. Donelaičio poemoje tiesiogiai susijusi su žmogaus gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Gamta. Kasdienį būrų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai; gamta čia sudaro ne tik foną, kuriame nuolat veikia žmonės, bet yra susieta su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Pavasaris- tai gamtos pabudimo metas, garsų, spalvų ir linksmybės bei pavasarinių darbų metas. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai sotesnis metas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, pasisvečiuoti, paplepėti. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia poetui kalbėti apie gyvenimo priešybes, kurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą. Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ viena iš svarbiausių temų yra tikėjimas. Donelaitis, kaip Mažosios Lietuvos lietuvis, buvo evangelikas liuteronas ir priklausė protestantiškajai supaprastintai krikščionybės krypčiai – pietizmui. Savita religinė pietizmo praktika atsispindi ir „Metuose―: religinės temos nėra siejamos su apeigomis maldos namuose, jos buitiškos, paprastos, nuoširdžios, perteikiamos mokymu. RAŠINIŲ TEMOS 1. Kokios ydos pražūtingos 2. Ar savęs teisinimas slopina sąžinę? 3. Kokios savybės ir elgesys lėmė asmenybės vertę Apšvietos epochoje? 4. Kokiomis vertybėmis remiasi K. Donelaičio „Metų― bendruomenė? 5. Kuo mums išlieka svarbi K. Donelaičio „Metų― išmintis? 6. Kokias argumentais K. Donelaitis skatino lietuvių orumą ir tautinę savigarbą? 7. Kodėl, pasak K. Donelaičio. Lietuvis turi būti „viežlybas―? ADOMAS MICKEVIČIUS (1798-1855) • Jo protėviai iš tėvo pusės buvo lietuvių bajorai Rimvydai. Poetas gimė istorinėje Lietuvoje (Naugarduke, dabartinėje Baltarusijoje). • Baigė Vilniaus universitetą, mokytojavo Kaune. • Rašė Lietuvos temomis (jei ne kalbėjo, tai bent suprato lietuviškai). • Mickevičiui Lietuva buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o lietuvio sąvoka labiau reiškė istoriškai suprantamą LDK pilietybę. 1822 m. Mickevičius Vilniuje išleido pirmąją poezijos knygą, kurią sudarė romantinio stiliaus kūriniai. • Tai ir yra romantizmo Lietuvoje pradžia. • Po metų (1823) išėjo antroji poezijos knyga, kurioje buvo „Vėlinių" II ir IV d., poema „Gražina". • Mickevičius romantiškai išgyveno didelę meilę Marilei. Romantizmas nelaimingą, atsako nepatyrusią meilę vertino kaip svarbią dvasinę patirtį. • 1823 m. draugijos buvo susektos, daug jaunų žmonių suimta. A. Mickevičius ištremtas iš Lietuvos į • Rusiją.(„Krymo sonetai―) • Savo romantinius idealus poetas siekė įgyvendinti tikrovėje. Prasidėjus Rusijos ir • Turkijos karui Mickevičius išvyko į Konstantinopolį organizuoti lenkų legiono. Ten užsikrėtęs cholera mirė. ADOMAS MICKEVIČIUS „A. Mickevičius, be abejonės, vienas didžiausių XIX a. Europos rašytojas, gerai žinojo, kas jam yra Lietuva. (..) Iš A. Mickevičiaus kelios kartos mokėsi meilės Lietuvai. Visa tai žinome. Bet nekalbame, kas A. Mickevičius pats kūrė XIX a. lietuvių literatūrą, jos dvasią aktyviai veikė iki Maironio, kartu su juo ir net iki šių dienų.“(V. Daujotytė). KONTEKSTAS. Svarbus Mickevičiaus biografijos faktas – studijos Vilniaus universitete. Čia tuo metu veikė slaptos Filomatų (mokslo mylėtojų) ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijos. Filomatai ir filaretai siekė didesnio jauno žmogaus sąmoningumo ir patriotiškumo, skleidė laisvės, doros idėjas. A. Mickevičius parašė „Filaretų dainą", kurioje šlovina studentišką šaunumą, brangina tiesą ir gėrį: „Tenai, kur neužgęsta / Vienybė ir drąsa, / Nėra geresnio masto / Kaip gėris ir tiesa". KŪRYBA RINKINYS „Krymo sonetai“ „Akermano stepės―. Pirmąją soneto dalį sudaro 2 ketureiliai, kuriais kuriamas peizažas. O trieiliuose atskleidžiami lyrinio subjekto jausmai. Sonete aprašomas keliavimas stepe. Žolynų bangavimas leidžia šią kelionė lyginti su plaukiojimu. Akermano ugnys – tai Akermano uosto švyturys. Aliuzija į Lietuvą:„Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų/ Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.― Vyrauja liūdesys ir vienišumas. „Vėlinės“ „Vėlinės“ – romantinė poema. Meninis pasaulis kuriamas iš liaudies fantazijų, tikėjimų, apiegų elementų ir asmeninių išgyvenimų. 1,2,4 dalys buvo sukurtos Lietuvoje, todėl kartais vadinamos Vilniaus „Vėlinėmis―. 2 dalyje vaikų, žiauraus pono ir merginos vėlės, apsakydamos savo patirtį, aprėpia žmogaus gyvenimą, atskleidžia žemiškos skirties sunkumą ir, svarbiausia, moralinę pareigą būti žmoniškam, gyveni ne vien sau. Taip A. Mickevičius išaukština socialinio teisingumo, atsaomybės už savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas. 4 dalis atskleidžia svajones, idealų ir tikrovės neatitikimą. Gustavas – romantinė asmenybė. Jis iškeliamas aukščiau už paprastus mirtinguosius. Atskleidžiama romantinė meilė moteriai. 3 dalyje Gustavas tampa Konradu, kovotoju dėl savo tautos ir žmonių laimės. Čia romantiškas kūrėjas patiria kūrėjo genijaus galią. Jis tiki, kad turi galios keisti pasaulį. Visgi, šalia plėtojama Konrado, kaip mylinčio Tėvynę, tema. Konradas pasiryžęs kovoti su tautos engėjais. „Ponas Tadas“ „Ponas Tadas“ – poema, parašyta Paryžiuje. Paantraštėje nurodoma, kad tai bajorų nuotykiai. Vaizduojam įspūdinga Lietuvos gamta. Vaizduojami bajorų ginčai, vaišės, medžioklė. Pagrindinės siužetinės linijos – dviejų bajorų šeimų nesantaika, Tado ir Zosės meilės istorija. Pabaiga šviesi: Tada paleidžia kamiečius iš baudžiavos. „Odė jaunystei“ Be dvasios, be širdies – tik griaučių minios! O, duok, jaunyste, man sparnus! Jaunatviška odė, kurią A. Mickevičius sukūrė jaunystėje, kai priklausė Filomatų (mokslo mylėtojų) draugijai. „Romantika“ A.Mickevičiaus 1820 metų vasarą A.Mickevičius atostogavo Naugarduke. Ten jis susipažino su savo bendraamže Marija Veresčiak, visų draugų vadinama Marile. Po jų pažinties Marilė ištekėjo už grafo ir paliko kūrėjo širdyje gilų pėdsaką. Jog meilė – ryšys, jungiantis žmones ir nepaleidžiantis jų širdžių net po mirties, matome ir A. Mickevičiaus eilėraštyje „Romantika―. Karusę ir Jonelį siejo stipri meilė. Jie buvo susieti tokiais stipriais emociniais saitais, jog net po Jono mirties Karusė matydavo jo vėlę, jausdavo savo Jonelį šalia. Eilėraštyje pabrėžiamas dvasinis mylimuosius siejantis ryšys, kuris įgalina matyti savo mylimąjį dvasios akimis jo netekus: „ Taip ji bernelį savo myluoja,/ Vejasi jį, šaukia, krinta;/ Skausmo riksmą išgirdus apstoja/ Žmonių sugužėjęs tuntas―, „Tikėjimas, jausmas sako daugiau man/ Nei akys mokslinčiaus ar stiklas.― A.Mickevičius, nors ir ne lietuviškai, pirmasis taip įtaigiai prabilo apie meilę tėvynei Lietuvai, išaukštino kūrybines tautos galias, laisvę mylintį ir už ją kovojantį žmogų. A. Mickevičius tikėjo, kad poezija labai reikšminga tautos būčiai. RAŠINIŲ TEMOS 1. Ar tik jauni gali keisti pasaulį? 2. Pasaulį keičia jauni 3. Ką reiškia mylėti Tėvynę? ANTANAS BARANAUSKAS (1835-1902) Pavardės formos: Baranowski, Baranauskis, Baronas. Pasirašinėjo: A.B., Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis. Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. 1851 m. vasario 10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams. 1853 m. paskirtas raštinininku Vainute. Tais metais datuojamas ir pirmas lietuviškas A. Baranausko eilėraštis. Dirba Raseiniuose, Sedoje (susipažįsta su Karolina Praniauskaite), Skuode. 1856-1858 mokosi Varnių kunigų seminarijoje. Kitais metais įstoja į Peterburgo dvasinę akademiją. Baigęs ją išsiunčiamas į Miuncheną gilinti teologinių žinių. Mokosi ar lankosi Romos, Insbruko, Liuveno universitetuose. Grįžęs iš užsienio kurį laiką dėsto Peterburgo Dvasinėje akademijoje. Nuo 1866 dirba Kaune. Kunigų seminarijoje dėsto ir lietuvių kalbą. Tampa pirmuoju šio dalyko profesoriumi. 1884 suteikiamas vyskupo titulas. 1902 11 26 miršta. Palaidotas Seinų katedros koplyčioje. DARBAI Eilėraštis „Dainų dainelė―, poemos: „Kelionė Petarburkan―, „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva―, „Dievo rykštė ir malonė―, „Anykščių šilelis―. Sukuria apie 30 lietuviškų giesmių („Linksma diena mums nušvito―, „Piemenėliams vargdienėliams―). Išverčia A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką. Parašo „Kalbamokslį lietuviškos kalbos―. Skelbiami straipsniai matematikos klausimais. Imasi versti Bibliją, bet nespėja baigti. ANTANAS BARANAUSKAS KONTEKSTAS. XIX a. Lietuvos kultūroje išlieka aktualios Švietimo amžiaus idėjos, vis dėlto pirmaisiais dešimtmečiais atsiranda ir romantizmo apraiškų (D. Poška, S. Valiūnas). Tautinės problemos lietuvių literatūroje buvo svarbesnės nei estetinės. Svarbiausi tautinio romantizmo bruožai:herojiškos praeities, liaudies kūrybos, kalbos aukštinimas. Svarbios patriotizmo idėjos. KŪRYBA „Dainų dainelė“ „Dainų dainelę, savo giesmelę...― pradeda poetas. Tema – Lietuvos krašto vargai. Visgi gamta, jos vaizdai aprašomi gana vaizdingai (ne vargingai). Svarbus miškas. Įpinami bibliniai motyvai. Kūrinyje susilieja tautinis ir religinis tautinio atgimimo motyvas, etninė ir religinė liaudies kultūra („senųjų žodeliai― ir „dievo žodis―). Paprasti žmonės išeina į istorinę areną. Poema „Anykščių šilelis“ „Anykščių šilelis“ (1860-1861) išspausdinta Lauryno Ivinskio kalendoriuje. 342 eilutės. Poetas aprėpia miško istoriją nuo pagoniškų laikų iki gyvenamojo meto. Miško likimo tema natūraliai susipina su Lietuvos likimo istorija ir metaforiškai nužymi dramatišką Lietuvos likimą. Poemos kompozicija paremta romantiniu praeities ir dabarties kontrastu. Poemos esminiai bruožai: 1. Patriotinis sumanymas – apginti gimtąją kalbą. 2. Gimtojo krašto praeities ir dabarties antitezė. Praeities idealizavimas. 3. Gamtos vaizdais atskleidžia epochos nuotaikas ir lūkesčius. 4. Peizažas padeda išreikšti kilniausią jausmą – tėvynės meilę. 5. Tautosakiniai motyvai poemoje (pasakų, padavimų elementai, patarlės ir priežodžiai). 6. Pasaulėjautos giedrumas, veržlumas, emocingumas. MIŠKAS IR LIETUVIS: 1. Miškas – šventovė, teikianti malonumą, ugdanti dvasią, kūrybines galias bei žadinanti tyriausius jausmus: Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria/ Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai :/ Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?! 2. Lietuviai nuo senų pagonybės laikų garbinę mišką, jį tausoję. Matomi vidiniai ryšiai su ir mišku. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,/.../ Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,/ Taip visados raminęs, visados mylėjęs. 3. Miškas žmogų stichinių nelaimių, kovų, politinių represijų laikotarpiais gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindavęs. Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,/ Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių, / Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių, / Kožnam mete dėl kožno - visokių gerybių. 4. Galiausiai lietuvius užvaldo godumas. Iš miško galima užsidirbti pinigų, dingsta miško šventumas: Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;/ Po keturias dešimtis vežimų pardavę,/ Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę. /../Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę: Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę. 5. Pagaliau šilelį visiškai išnaikino „kučmeisteriai", caro biurokratinės administracijos atstovai, o lietuviai jo negynė. Atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo,/ Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,/ Ir paganią ažgynė, ir grybaut ažgynė;/ Slapta pardavinėjo ir par naktis skynė. MIŠKO NAIKINIMO PASEKMĖS Egoistiškas, savanaudiškas žmonių elgesys visiškai sunaikino mišką: Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti/ Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti. Miško naikinimo vaizdais daromos aliuzijos į tautos gyvenimą, reiškiamas protestas prieš socialinę ir tautinę priespaudą. Miško likimas yra paralelė ir visos tautos dramatiškam likimui: Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo./ Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,/ Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė. APIBENDRINIMUI Galima sakyti, kad poemoje ryški ekologinė problema, kuri iki šių dienų tik gilėja. žmogus vis labiau ne džiaugiasi gamta, įsiklauso į ją, o tiesiog vartoja. Įsiklausymas į tylą (paparčio žiedo skleidimasis poemoje) – gražios sielos žmogaus gebėjimas. Tylaus grožio motyvas taip pat atkeliauja iki mūsų dienų. Ar gebame išgirsti tai, kas nesitranko didžiausiu garsu? RAŠINIŲ TEMOS 1. Ar išties žmogaus santykis su gamta dramatiškai pakito? 2. Kaip lietuvių literatūroje kalbama apie vidinę laisvę? 3. Gamtos ir žmogaus santykis kuria (netinkamas – griauna) ateitį. 4. Žmogaus ir gamtos paralelė A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ VINCAS KUDIRKA (1858-1899) • 1858 gruodžio 31 d. Paežeriuose, Vilkaviškio apskrityje. • Lanko Paežerių pradžios mokyklą, Marijampolės gimnaziją. Tėvo verčiamas 2 metus mokosi Seinų kunigų seminarijoje. Iš jos pašalintas dar mokosi gimnazijoje. Ją baigęs įstoja į Varšuvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Po metų pereina į Medicinos fakultetą. • „Aušros― paveiktas ima dirbti dėl Lietuvos. Varšuvoje įkuriama patriotinė lietuvių draugija „Lietuva“. • 1889 sausio mėnesį Tilžėje išeina pirmasis „Varpo“ numeris. • 1895 apsigyvena Naumiestyje, kuris vėliau pervardintas Kudirkos Naumiesčiu. DARBAI. Laikraštis „Varpas―. Poezijos rinkinys „Laisvos valandos―. Rašo satyras. Verčia Dž. Baironą, F. Šilerį, I. Krylovą. VINCAS KUDIRKA „V. Kudirkos poezija auklėja žmogų, primena, jog didžiausia vertybė – žmogus, draugiškas, geras, protingas, stiprus.“ (V. Gaigalaitė) KONTEKSTAS. V. Kudirką liūdino lietuvių inteligentų abejingumas visuomenei ir kultūrinei veiklai. Jis rašo, kad inteligentija išmainiusi „tautiškumo idealus ant ragaišiaus“. „Gražu, gražiau, gražiausia“ Tai pirmasis V. Kudirkos lietuviškas eilėraštis (sukurtas 1888 m. Varšuvos lietuvių draugijos „Lietuva― steigimo proga). Jame išryškėja „grožio― sąvokos turinys: ne estetinis, bet etinis. Drauge su prieveiksmiu „gražu― laipsniuojamas lietuvio santykis su tėvyne: nuo šeimyniško tautiečių bendrumo jausmo per emocinę ištikimybę tėvynei iki veiklaus įsipareigojimo jai:„Gražiausia,(...) Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,/ Savo tėvynės garbei ne‗pželdina tako―. Eilėraštis sukurtas kaip gyvenimo maksima, jis nurodo žmogui dvasinio augimo kryptį – tapti sąmoningu ir veikliu piliečiu. V. Kudirkos poezijoje rasime svarbiausias publicistikos temas: pozytivistinio įsipareigojimo ir darbo Tėvynei bei žmonijai, žmogaus sąžinės laisvės ir orumo, jo galėjimo „į akis svietui pasakyti teisybę―. „Labora“ Kūrinyje vyrauja sentencijoms būdinga abstrakti leksika bei kolektyviniai vaizdiniai:„sėk pasėlio grūdus―, „šventa idealo ugnis―, „gyvenimo knyga―. Kiekvienas eilėraščio posmas „įkaitęs― nuo valios pastangų gyventi veikliai bei vaisingai, nors jaučiama išnykimo, fizinio ar dvasinio silpnumo grėsmė. Eilėraščiu gyvenimas teigiamas kaip valios aktas, žmogaus paspriešinimas nebūčiai. Šį įspūdį stiprina tai, jog „Labora― sukurtas 1890 m., kai 32 m. Poetas jau buvo pajutęs pirmuosius džiovos pojūčius. Pirmą kartą šį eilėraštį perskaitė improvizuodamas 1889 metais, kai gavo daktaro laipsnį. Atsisveikindamas Varšuvoje su savo draugais, sakė, kad šie žodžiai skirti jaunimui. „Tautiška giesmė“ Pasak Ryčio Juozapavičiaus, galima kalbėti apie pasitikėjimo formulę, glūdinčią Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje―. Pasitikėjimas lygu patikimumas plius skaidrumas, padalintas iš savanaudiškumo. Antrasis himno posmas byloja apie rezultatus, kurie yra pasitikėjimo garantas: kai valdžia aiškiai pristato, kas buvo padaryta – pasitikima, kad jie dirba žmonių gėrybei. „Ir šviesa, ir tiesa“ Mūs žingsnius telydi― trečiajame posme nurodo į skaidrumą, piliečiai nori žinoti, ką veikia institucijos. Ketvirtajame kalbama apie vienybės svarbą – pakilimą aukščiau siaurų savo grupės interesų, bendro visiems kelio paieškas. RAŠINIŲ TEMOS 1. „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą―. Ar pritariate šiam teiginiui? 2. Ką reiškia būti įsipareigojusiam Tėvynei? 3. Ką reiškia būti savo šalies patriotu? MAIRONIS (1862-1932) Maironis - naujosios lietuvių poezijos pradininkas, spaudos draudžiamojo laikotarpio didžiausias poetas, savo poezijoje išreiškęs to meto tautinius siekimus, dėl to vadinamas tautinio atgimimo dainiumi. Savo poezijos įtaka kitiems rašytojams sukūrė lietuvių literatūroje vadinamąją maironinę mokyklą. • Gimė 1862 Pasandravyje, Betygalos parapijoje (dabar Raseinių rajone). • Mokosi Kauno gimnazijoje, Kijevo universitete Istorijos ir filologijos fakultete. 1884m. perstoja į Kauno dvasinę akademiją. • 1885 metais pradeda bendradarbiauti su „Aušra―. Dar studijuodamas seminarijoje parašo pirmąją ištisinę Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Apsakymai apie Lietuvos praeigą―. • Tęsia studijas Peterburge. Ją baigia teologijos magistro laipsniu. Dirba dėstytoju. • Nuo 1909 iki mirties – Kauno kunigų seminarijos rektorius. DARBAI Eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“. Parašo istorinę draminę trilogiją( „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“). Parašo „Trumpą visuotinės literatūros istoriją“. MAIRONIS Skaitydami šiandien Maironio poeziją, klausiame, ką ji mums galėtų reikšti. Ar ne pernelyg tolimas mums yra jos taurus, harmoningas pasaulis? V. Zaborskaitė KONTEKSTAS. žodis TĖVYNĖ į lietuvių poeziją atėjo kartu su tautiniu sąjūdžiu. Jį pirmą kartą ištarė A. Baranauskas „Anykščių šilelyje“, o įtvirtino „Aušros“ poetai, ypač V. Kudirka. D. Poška gimtąjį kraštą vadino „tėvyste“, S. Valiūnas „tėviške“, o S. Daukantas „tėvaine“, „tėvone“, „namais“. P. Vaičaitis skiria „tėvynę“ ir „tėviškę“: tėvynė – didinga, dramatiška, sudėtinga; tėviškė – jauki, sava, buitiška. Maironis suteikė žodžiui tėvynė dar vieną prasmę. Ji didinga ir kartu sava, artima. KŪRYBA Tėvynės tema. „Taip niekas tavęs nemylės“. Visą žmogaus būtį užpildo tėvynės meilė. Tėvynė įgyja mylimo žmogaus paveikslą ir jei nebūtų paskutinio posmo, susidarytų įspūdis, kad apdainuojam melė moteriai. Tėvynei nepriekaištaujama, o norima susieti su ja savo likimą. „Užtrauksme naują giesmę“. Ji skamba kaip lietuvių tautinio atgimimo himnas. Kartu tai ir giesmė jaunystei, žmogaus aktyvumui. Eilėraštyje skatinama priešintis carinei priespaudai. Raginama pakeisti gyvenimą, veikti, pasititi „aušrą naujos gadynės“. Eilėraštyje minimi arklas, knyga, lyra – tai tautinio sąjūdžio siekių ženklai. Eilėraščio pagrindinė mintis – reikia konkrečios veiklos. Gamtos tema. Žodžiai, kurias Maironis kalba paie gamtą, tampa tėvynės ženklais. Lietuva – tai Nemunas ir Dubysa, Šešupė ir Nevėžis, Punia, Medvėgalis, Šatrijos ir Birutės kalnas, Vilnius... Tai šalis, „kur raudonmargę kreipia kepurę/Jurginų pulkai.“ Supoetinta gamta eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“. Čia pateikiamas panoraminis vaizdas. „Vakaras ant ežero keturių kantonų“. Pirma dalis skiriama Alpių gamtos grožiui nusakyti. Lyrinis „aš“ Šveicarijoje patiria ramybės palaimą. Tokia dvasinė būsena nuteikia atsiminimams, svajonėms. Jos skrenda į „numylėtas tėvelių šalis“. Iš šių vaizdų plaukia poetinė viso eilėraščio idėja: tėvynė mylima ne už tai, jog puošni, didinga, garsi, o todėl, kad mūsų tėvynė. Kūrybos ir kūrėjo tema Svarbi kūrėjo reikalingumo tema. Eilėrašiuose poetas akcentuoja poeto ir minios konfliktą („Poeta“). Vėliau randama nereikalingo poeto motyvas. Istorijos akivaizdoje atskiro žmogaus gyvenimas atrodo menkas ir nereikšmingas. Dėl to su liūdesiu žvelgiama į individualaus kūrėjo pastangas, poezijoje atsiranda laikinumo motyvas. Asmeninių išgyvenimų tema Meilė Maironiui – tai toji jėga, kuri sujungia žmogų ir pasaulį. Tai aukšta akimirka, nušviečianti žmogaus gyvenimą. Meilė Maironiui visados siejasi su kūryba, įkvėpimu, pasiaukojimu; ji niekad nėra kasdieniška, niekad nėra žaidimas, nėra pramoga. Ji – žmogaus dvasinės vertės paliudijimas ir patikrinimas. Meilė yra pagrindinė žmogaus įkvėpėja ir skatintoja, jos dėka nugalimi sunkumai, įveikiamos kliūtys. Meilė Maironio pasaulyje yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogus daro mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės pergalę: Į darbą, vyrai! /Šalį jauną Prižadins meilės rytmetys; /Galybės meilės viską griauna: /Žiemos ledus ji sutirpdys. RAŠINIŲ TEMOS 1. Tėvynė – žmogaus būties centras 2. Ar vis dar aktualus siekis keisti pasaulį? 3. Ką reiškia būti pilietiškam? 4. Romantinis kūrėjas Maironio ir A. Mickevičiaus kūriniuose 5. Idealo ir tikrovės priešprieša Maironio poezijoje Alfonsas Nyka-Niliūnas MAIRONIO LIKIMO PARAŠTĖJE 1. Maironį su tauta jungė poezija, ir nuo jos skyrė kartais tiesiog fatališka tarpusavio nesupratimo bei įvairiausių nesusipratimų grandinė. Jau savo ankstyvojo periodo eilėraščiuose Maironis čia patetiškai skundėsi būsimojo nesupratimo galimybe, čia vėl ramindamas guodėsi atsigriebimu ateisimose kartose, tuo išreikšdamas savo ilgesį būti suprastam. Tačiau, nežiūrint to, Maironio, žmogaus ir poeto, santykis su savo skaitytojais ir dainuotojais visuomet buvo ir pasiliko tipingu vienišojo santykiu su minia. Poetas nesistengė ar neįstengė išeiti iš savo tour d'ivoire (pranc. dramblio kaulo bokšto) vienatvės, o minia savo ruožtu jokiu būdu nesutiko įsivaizduoti savojo poeto kasdienybės plotmėje bei fone, ir šitaip buvo sudarytas tarsi abiem pusėm priimtinas tarpusavio nepažinimo paktas. Minia, arba, tiksliau, tauta, gyvu Maironiu nesidomėjo ir tą savo nesidomėjimą nedviprasmiškai išreiškė, nerasdama jam vietos savo tarpe ir ištremdama šį pusdievį į abstrakčios legendinės egzistencijos Parnasą. 2. Ir taip jis visą gyvenimą pasiliks savo paties, t. y. oficialaus Maironio nelaisvėje, tautos jam specialiai pastatytame auksiniame narve. 3. Maironiui tatai buvo gal pirmas tikrai sunkus nusivylimas bei pralaimėjimas. Nežiūrint išdidžios odi profanum vulgus (lot. nekenčiu tamsios minios) kaukės bei laikysenos, ši „dieviškoji tremtis― buvo skaudus smūgis, nes emocinė jo prigimtis ieškojo žmogiškųjų kontaktų, kurių plėtoti neleido kunigystė ir kuriuos eventualiai būtų galėjusi pakeisti betarpiškai gyvu jausmu reaguojanti tauta, toji pati tauta, kuriai jis buvo daug paaukojęs. 4 Tauta žinojo ir mokėjo jo populiariausius eilėraščius, bet visiškai nesidomėjo jų sukūrimo kaina, neįvertino jo aukos. Bet argi galėjo tuometinis skaitytojas arba dainuotojas įvertinti? Net ir šiandien daug kam tebėra sunku teisingai suprasti, kokia didelė buvo toji auka. Pagrindinė Maironio auka buvo ta, kad jis išdrįso savo poeziją rašyti merdėjančia, visų niekinama leisgyvės tautos kalba ir nedviprasmiškai pasisakyti už lenkų romantikų su Adomu Mickevičium priešaky tik fiktyviai egzistencijai pasmerktą savo tautą, nė kiek neatsižvelgdamas į galimus pralaimėjimus grynai asmeninėje, t .y. dvasininko karjeros plotmėje. 4. Jo „litvomanija― ir ne paskutinėje vietoje jo poezija užkirto kelią į vyskupystę, kuri, šalia poeto garbės, buvo viena pagrindinių jo gyvenimo ambicijų. Ir tai poetui buvo antras skaudus smūgis, ypač žinant (tatai liudija jo bendralaikių prasitarimai), kad jis niekuomet gerai nesijautė antraeiliame vaidmenyje. 5. Trečias ir ne mažiau skaudus smūgis Maironiui buvo jo poezijos reikšmės ir net vertės kvestionavimas, pirmajai modernizmo bangai Lietuvą pasiekus. Pirmojo prieškario, karo meto ir nepriklausomo gyvenimo pradžios literatūrinio jaunimo idealas buvo nebe absoliutus nuskambėjusios herojinės epochos patriotas, bet gyvas, pilnakraujis žmogus, glaudžiai susijęs su gyvenamojo laiko tikrove. Neilgai trukus Maironis, kaip senojo režimo ir ordre établi (pranc. nusistovėjusios tvarkos) simbolis, tapo pirmųjų mūsų literatūros revoliucijų auka. Kiekvienas naujas literatūrinis sąjūdis laikė šventa pareiga savo žygį pradėti atsiribojimu nuo Maironio. Šį žmogiškai ir istoriškai visiškai suprantamą bei pateisinamą jaunosios kartos revoliucinį nusiteikimą ir to nusiteikimo padiktuotą jo poezijos atmetimą Maironis palaikė asmeniniu įžeidimu, bet tylėjo. 6. Paskutinis ir gal skaudžiausias nusivylimas buvo nepriklausomybę atgavusios tautos laisvo gyvenimo realybė. Išsipildžius pranašiškiems poeto lūkesčiams bei žodžiams, išsivadavusi tauta, vadovaudamasi realistine nemirtingojo ginklanešio Sančo Pansos išmintim lavonus kuo greičiausiai guldyti į grabą, o gyviesiems pulti prie ragaišio, buvo per daug užimta kasdieniškais rūpesčiais, kad dar galėtų rūpintis praeities liekanomis ir sentimentais. Kokio nors dėmesio galėjo tikėtis tik aktyvus kovotojas ir praktinės veiklos žmogus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!