Literatūros kurso kartojimas

JONAS RADVANAS RENESANSAS LIETUVA • Jonas Radvanas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso poetas, herojinio lotyniško epo „Radviliada“ ― autorius. Vadinamas Lietuvos Vergilijumi. • Biografinių duomenų likę nedaug. • Buvo protestantas – evangelikas reformatas. Jautėsi dėkingas savo globėjui Mikalojui Radvilui Rudajam. • Joną Radvaną parašyti „Radviliadą“ paskatino vienas ištikimiausių Radvilo Rudojo patikėtinių - Lydos seniūnas Jonas Abramavičius. • Autorius poemoje įamžino XVI a. LDK istoriją ir Radvilo Rudojo žygius, todėl poemos turinys ir siužetas susiję su to meto LDK politinėmis realijomis ir Livonijos karo istorija. • Poema parašyta lotynų kalba. 1592 m. Vilniuje išspausdinta (apimtis apie 3 300 hegzametro eilučių). KONTEKSTAS. Renesanso epochoje kūrėsi tautinės kultūros, kilo Reformacija. Pradėtos leisti lietuviškos knygos (M. Mažvydas, B. Vilentas, J. Bretkūnas, M. Daukša ir kt.). Į Lietuvą Renesansas atėjo per Lenkiją ir Prūsijos kunigaikštystę XVI amžiaus pirmojoje pusėje. Lietuvos šviesuoliai A. Kulvietis ir S. Rapolionis studijavo Vitembergo universitete Vokietijoje, o A. Kulvietis dar ir Sienos universitete (Italija). Universitetinį išsilavinimą Lietuvos jaunimas nuo XV amžiaus jau galėjo įsigyti Krokuvoje bei Vilniuje. Renesansas ir Reformacija Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos kultūrai atnešė daug naujovių. Svarbiausios iš jų: 1) lotynų, rusėnų bei lenkų kalba rašomuose raštuose valstybinio patriotizmo ir tautinio valstybės mintys; 2) suprantama gimtosios kalbos reikšmė ir atsiranda pirmosios lietuviškos knygos lietuvių kalba; 3) eiliuotame epe sukuriamas meninis herojus Lietuvos valstybės kūrėjo ir gynėjo paveikslas. KŪRYBA Poema Radviliada“ Pilnas pavadinimas. „Keturios knygos apie gyvenimą ir garsius žygius amžino atminimo šviesiausiojo kunigaikščio Mikalojaus Radvilo, Jurgio sūnaus, Dubingių ir Biržų kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir tt., prakilnaus pono Jono Abramavičiaus, Varnėnų pono, liepimu bei valia parašytas lietuvio Jono Radvano“. Kūrinio kontekstas. Poemos turinys ir siužetas susijęs su XVI a. LDK politinėmis realijomis ir Livnijos karo istorija. 1557 metas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas pasirašė LDK sutartį su Livonijos ordinu – taip tikėjosi įveikti galimą Maskvos kunigaikštystės agresiją. Maskvos kunigaikštis Ivanas Rūstusis pradėjo Livonijos karą (1558). Kare dalyvavo Radvila Rudasis. 1564 m. Polocko apylinkėse, prie Ulos upės, Radvilos vadovaujama kariuomenė (apie 4000 vyrų) užpuolė Maskvos kariuomenę (apie 25000 vyrų) ir nugalėjo. Tai buvo viena iš didžiausių XVI amžiaus lietuvių pergalių. 1578 metais Radvila Rudasis, tapęs LDK didžiuoju etmonu, pergalingai užbaigė kovas prieš Maskvos kariuomenę ir nulėmė Livonijos karo pabaigą. Siužeto pagrindas. Radvilo Rudojo gyvenimo detalės ir herojiškas vadovavimas mūšiams tapo „Radviliados“ siužeto pagrindu. I dalis 31-96 eil. „Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė čia, plačiuose laukuose, per kuriuos nusidriekus – motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti.“ 31-96 eilutėse pristatoma geografinė padėtis – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, mitinė kilmė iš romėnų. Čia minimos vietos, kurias Renesanse visa Europa laikė civizacijos lopšiais. „Kampanijos Kloniai“ ir „derlingojo Posto rožynai“ – Italijos, „Panchajos Tempėjai“ – Arabija, „Alkinojo miškai‘ – Graikija, „persų laukai ir upeliai“ – Persija. Viso šito lietuviams „išmintinga gamta pašykštėjo“. Neduodama iškasenų gamta šiuo stygiumi ugdo ypatingas Lietuvos krašto žmonių savybes: narsą, ištvermę, meilę gimtinei. Lietuvos žmonės yra garsūs narsa, ištverme, karingumu, kilnumu, šlove, nes yra užsigrūdinę ir žinomi žygdarbiais kariai. III d. 85- 169 eilutės. Šiose eilutėse daug dėmesio skiriama Radvilo skydui . Jame parodoma istorija – nuo mitinio Libono atvykimo į Lietuvos žemes iki Žalgirio mūšio. Vadinasi, skydas „asmeniškai susijęs su lietuvių karingumu ginant tėvynę, saugant nuo priešų. (...)... skydo nešiotojas jo nemato. Jį mato priešas. Taigi skydo magiškoji galia turi ne tik apsaugoti karį, bet ir paveikti priešą. (D. Dilytė). Pasakojime apie Radvilo skydą įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, kultūriniai ir tautiniai pagrindai: lietuvių kilmė iš romėnų, sostinė Vilnius, valdančioji Gediminaičių dinastija. Fragmente minimi Lietuvos Didieji Kunigaikščiai: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir kt. Autoriaus požiūris į garbingą Lietuvos praeitį pakylėtas: „garbingieji karaliai―, „garsūs valdovai protu ir kautynių trimitais įžymūs“, „tvirčiausi lietuvių kariai“. Taigi, ant Radvilo Rudojo skydo nupiešti istoriniai preities vaizdai atskleidžia lietuvių kovas su priešais, protėvių narsa ginant Tėvynę. TĖVYNĖS GYNĖJO KODEKSAS Jaunasis Radvilas mokomas žynio Mūsajo. Žmogaus būtis, teigia žynys, dvilypė: kūno mirtingumas ir dvasios nemarumas žmogų prilygina tiek paprastiems mirtingiesiems, tiek nemariems dievams. Į pasaulį siūloma žvelgti iš dieviškosios perspektyvos. Tai nereiškia puikybės, atvirkščiai, suteikia supratimą, kad visa, kas žemiška, yra laikina ir tik patys verčiausi dalykai išlieka amžinai. Garbės kodekso pamatas, kuriuo remsis LDKa Gynėjas, yra ne kilmingas kraujas, bet paties herojaus dorybė. Jaunajam Radvilui Mūsajas piešia su kelius: didvyrių, tarnaujančių Tėvynei ir Faetono. Pastarasis kelias – išpuikėlio, apakinto savo didybės kelias, vedantis į pražūtį. Anot žynio, tik vienas kelias tinkamas, tas, kuris veda tarnystės Tėvynei ir paklusnumo bei pagarbumo protėviams link. Taigi žynys moko būsimą karžygį stoiškos laikysenos: dorumo (tarnystės tėvynei), padorumo (pagarbos protėviams), kuklumo, nuosaikumo. Tokia dvasia išauklėtas Radvilas Rudasis ir mirties patale prašys Dievo: „Tik, Visagali, prašau: pasigailėjęs lietuvių, galingai/ Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę“. MARTYNAS MAŽVYDAS RENESANSAS MAŽOJI LIETUVA • Gimė apie 1520 metus. Mirė 1563 metais Ragainėje, Mažojoje Lietuvoje. • Mokėsi Karaliaučiaus universitete. Ragainėje dirbo liuteronų kunigu. • Martynas Mažvydas norėjo, kad lietuvis pats galėtų suprasti ir apmąstyti Dievo žodį, todėl jis siekė, kad lietuviai skaitytų gimtąja kalba. • Išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas― (1547). • Renesanso epochos metu vyko reformacija. Reformacijos idėjos atsiskleidžia „Katekizme“. KONTEKSTAS. Beveik nėra duomenų, kurie leistų nusakyti M. Mažvydo gyvenimą iki išvykimo iš Lietuvos į Prūsiją 1546 m. Aišku tai, kad netekęs abiejų Karaliaučiaus universiteto profesorių lietuvių – A. Kulviečio ir S. Rapolionio – kunigaikštis Albrechtas iš Lietuvos pakvietė M. Mažvydą, nes jis buvo laikomas eruditu. (Prūsijos kunigaikštis Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą, telkė ir globojo šviesuolius, rūpinosi rengti kunigus lietuvius, kurie dirbtų ir Prūsijoje, ir Lietuvoje. Suprato, kad norint skelbti Dievo žodį žmonėms suprantama kalba, reikia pasirūpinti ir literatūra tikintiesiems). 1546 metais M. Mažvydas įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentus. Studijuodamas parengė ir išleido „Katekizmą“(1547). 1549 metais paskiriamas į Ragainę. Čia klebonu dirbo iki mirties (1563). Apie M. Mažvydo gyvenimą Ragainėje žinoma iš 13 laiškų, 12 iš jų – Albrechtui. Atvykęs į Ragainę rado mirusio ankstesnio klebono šeimą – aklą žmoną ir 9 vaikus. Našlę pakirto maras. M. Mažvydas vedė vyriausią dukrą Benigną. Kartu su žmona auklėjo ir šelpė būrelį jos brolių ir seserų. Materialinė padėtis Ragainėje buvo prasta. Tačiau M. Mažvydas uoliai vykdė švietėjo ir kunigo pareigas. KŪRYBA „Katekizmas“ Pirmoji lietuviška knyga – tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos, istorijos pradžia. Pilnas pavadinimas. „Katekizmo prasti žodžiai dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“. Prakalboje „Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“nurodoma, kaip pažinti tikrąją religiją, šiuo atveju – liuteronybę. „Katekizmą“sudaro originalūs ir verstiniai tekstai. Originalios yra prakalbos, dedikacijos ir kai kurie kiti knygos intarpai. ELEMENTORIUS parengtas pagal lotynišką G. Sauromeno elementorių (1529). „Katekizmas“ pradedamas „Didžiajai kunigaikštystei“: Laimingoji tėvyne didžiųjų valdovų, garsinga Lietuva, dievo žodžius gryna priimki širdimi, Kad, kai duosi teisme aukštajam apyskaitą savo, Nespaustų tavęs pyktis teisėjo baisaus. „Katekizme“ išspausdinta eiliuota lietuviška prakalba „Broliai, seserys“ laikoma pirmuoju lietuvišku eilėraščiu, parašytu sintaksine - intonacine eilėdara. MIKALOJUS DAUKŠA RENESANSAS LIETUVA • Kilęs nuo Kėdainių (apie 1527 arba 1538-1613). Ėjo Krakių klebono ir Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas. • Prie Krakių bažnyčios buvo įsteigęs mokyklą ir rūpinosi ja. • Ilgą laiką dirbo su vyskupu Merkeliu Giedraičiu, suvaidinusiu ryškų vaidmenį kontrreformacijos judėjime. • Mirė ir palaidotas Varniuose. DARBAI • 1595 metais iš lenkų kalbos išverstas „Katekizmas“ – pirmoji Lietuvoje išleista lietuviška knyga. 1599 metais lenkų jėzuito Jokūbo Vujeko pamokslų rinkinio vertimas „Postilė“. • „Postilės“ prakalbą („Prakalba į malonųjį skaitytoją“) galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir puoselėjimo manifestu. KONTEKSTAS. XVI a. pabaigoje lietuvių kalba išsikovoja pripažinimą tiek katalikiškoje, tiek kalvinistiškoje kultūros šalyje. Kilęs iš bajorų, labai išsilavinęs. 1572 metais paskiriamas Žemaičių vyskupijos kanauninku ir persikelia į jo centrą Varnius. Kunigaikštis M. Giedraitis, tapęs Žemaičių vyskupu, ėmė remti M. Daukšos literatūrinę veiklą. 1595 metais išleidžiamas „Katekizmas“, 1599 metais – „Postilė“. Abu leidiniai versti iš lenkų kalbos. KŪRYBA „Postilė“ Svarbiausias „Postilės“ originalus priedas „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Prakalba parašyta lenkiškai, kad suprastų didikai. Čia kalba laikoma svarbiausiu tautos požymiu. Jos išaukštinimui paskyrė pakiliausias eilutes, į kurias įeina tauriausi žodžiai: meilė, motina, tėvas, saulė, garbė, gyvybė. TAUTINĖ TAPATYBĖ M. Daukša pirmasis LDK literatūroje suformuoja tautos sampratą : tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir kalba: ,,Kurgi sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Rašytojas prakalboje įvardija žemę, papročius ir kalbą kaip pagrindines vertybes, formuojančias gyventojų tautinę tapatybę, siekdamas skatinti LDK žmones neatsisakyti gimtosios kalbos (nesmerkdamas kitų kalbų vartojimo), laikytis tik mums – lietuviams – būdingų papročių ir skirti savąją teritoriją. Mikalojus Daukša remiasi Renesanso epochai būdingomis idėjomis, tad pagrindinis ir svarbiausias jo argumentų šaltinis – gamta, žmogiškoji prigimtis, pasaulio tvarkos dėsningumas : ,, Kaip iš prigimties kiekvienas yra prisirišęs prie savo kilmės ir tautos, lygiai taip pat ir prie savo gimtosios kalbos“, ,, Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“. Mikalojus Daukša - Prakalba į malonųjį skaitytoją Man, norinčiam, gerbiamas ir mielas Skaitytojau, ką nors gera savo tėvų šaliai padaryti ar kuo nors jai pagelbėti, atiteko ir mano luomui priderantis, ir mūsų garsiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje paplitusiai katalikų Bažnyčiai ne tik puikus ir didžiai malonus, bet ir labai reikalingas darbas: jau seniai kunigo Vujeko, mokyto teologo jėzuito, parašytus ir surinktus ir visiems katalikams didelę paslaugą teikiančius, į čekų ir vokiečių kalbas išverstus pamokslus į savąją, mūsų, lietuvių, kalbą išversti ir visiems skaitymui pateikti. Tikiuosi tuo savo darbu ir patarnavimu ne tik lietuvių bažnyčiai, bet ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams iš dalies įtiksiąs, kai kuriems duosiąs progos pagalvoti ir pasvarstyti didesnius dalykus ir paskatinsiąs karščiau rūpintis gimtąja kalba ir ją skleisti. Nors, tiesą sakant, retas kuris iš mūsų, ypač prakilnesniųjų, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti lenkiškai rašytų pamokslų, tačiau, mano manymu, daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba menkai ją temoka. žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už tai vargu ar kas ją pagirs. Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą - ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti. Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala - krankti kaip varnas, ožys - staugti kaip liūtas, o liūtas - bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos. Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, - užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų. Juk iš prigimties kiekvienas labiausiai linksta ir stipriai prisiriša tiek prie savo tautos ir kraujo, tiek ir prie savo kalbos. Antra vertus. kuo gi išsilaikė iki šiol ta didžioji Persijos karalystė, senovinė monarchija? Tiktai savo kalbos santaika. Kuo gi kitose tautose garsėjo ana Romos valstybė? Dėl ko jų žygdarbiai net tolimiausius žemės kraštus pasiekė? Vien tik išlaikymu gimtosios kalbos, kuriai praturtinti ir skleisti ne tiktai įstatymus leido, bet ir įvairius filosofijos mokslus dėstė ir savo dievų garbę aprašė. Graikų kalbą draudė vartoti įstatymuose ir senate. Kuo išsilaikė Arabų šalis, Graikų valstybės ir kiti tolimi kraštai? Vien tiktai gavo gimtosios kalbos išlaikymu. Nekalbu apie Italų žemę, kuri taip rūpinasi išlaikyti ir skleisti savo kalbą, jog nėra jokių, net sunkiausio turinio knygų, kurių jos žmonės nebūtų išvertę į savo kalbą. Neliesiu, nes visi tai žinome, mūsų kaimyninės Lenkijos, kurioje kaip žydi ir turtėja kalba - kas nežino? Kas nėra girdėjęs. Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų, mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja. Duok Dieve, kad mes laiku apsidairytume ir iš to praradimo kada nors prisikeltume. Argi nematome, kiek daug mūsų Didžiojoje Kunigaikštystėje žūsta dėl tikybos ir sielos išganymo dalykų nežinojimo; kiek daug atsilikusių ir paskendusių sunkiuose pagoniškuose prietaruose ir šiandien tebegyvena. Argi negirdime, kiek daug jų miršta, piktai ir nekrikščioniškai gyvenę, ir į amžiną prapultį eina. Tai žala, atsirandanti dėl tėvų kalbos apleidimo, dėl gimtosios kalbos paniekinimo. Kaip paprasti žmonės supras, kas gera ir išganinga, jeigu tas, kuris turi juos mokyti, jų kalbos arba nemoka, arba ja bjaurisi; kaip jie klausys ir tikės, ką sako šv. Povilas, jeigu neturi skelbėjo; ką jie darys, jeigu nesupranta mokytojo. Pasigailėkime mūsų pačių kraujo, kuris džiūsta dėl barbariškos ganytojiško darbo padėties. Pasigailėkime mūsų pačių kūno dalių (nes mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje). Neleiskime, kad mūsų pačių dalis taip niekingai pražūtų. Neniekinkime sielų, apšlakstytų brangiu Kristaus krauju, idant rūstusis Dievas tame didžiajame Tribunole nepateiktų mums didžiulės sąskaitos, idant tasai, kuris, gyvybę atėmęs kūnui, turi galią nutremti sielą į amžinąjį pasmerkimą, nepareikalautų iš mūsų atpildo už mūsų brolių kraują. Bijokime to drebėdami ir neniekinkime savo tautos kalbos - ypač tie, kurie žmonių sieloms tarnaujame, nes dėl jos nepaisymo ir apleidimo mes su visa gentimi atsiduriame pavojuje. Štai kas, štai kas iš tiesų didžia dalimi pažadino ir paskatino mane išversti tas knygas į mūsų tėvų kalbą; štai kas tą iš tiesų nelengvą darbą pasaldino, padarė jį dėkingą ir malonų. Tad priimkite, žmonių sielų Ganytojai, tą menką savo brolio paslaugą. Priimki, Lietuvos Didžioji Kunigaikštyste, tą mano darbelį, mažą, bet atsiradusį iš didelės meilės Tau. Klausyki ir mūsų tauta, mokyto vyro, pagarsėjusio savo tuo turtingo išganingo mokslo veikalu ir Lenkijoje, ir kitose šalyse, bylojančio į Tave jau ne lenkų, o tavo pačios kalba. Ir čia išgirsi gryną ir nesuklastotą Tavojo Jėzaus mokslą. Pasisemsi iš čia sukauptos Šventųjų Tėvų ir mokytų vyrų senovinės išminties bei tikrojo katalikų tikėjimo. Čia rasi tiesos apgynimą nuo naujų pseudomokslų. Skaitykite visi su meile, o ypač jūs, kurių rūpesčiui patikėtos tikinčiųjų sielos. Iš čia semsitės sveiko mokslo, teisingo visuotinio tikėjimo mokymo, kurį jiems perteikinėsite. Ir čia išmoksite, kaip suprasti ir aiškinti Šventąjį raštą bei įveikti jo neaiškumus. Iš čia kaip iš strėlinės galėsite traukti aštrias strėles, kuriomis perversite ir beveik sunaikinsite ir eretikų žabangas, ir klaidingų mokslų apgaules, ir naujus piktžodžiavimus. Čia rasite vaistų įvairiausioms dvasiškoms ligoms ir žaizdoms gydyti. Čia sužinosite net savo ir savo Avelių privalomas pareigas. Kai kada tas mano veikalas galės padėti ir užsiėmusiems ganytojams, kurie dažnai sugaišta gerokai laiko, ieškodami pamokslui medžiagos ir žodžių. Ši knyga palengvina ir viena, ir kita. Nes ir medžiagos įvairumas, ir žodžių gausumas lengvai praturtins stropų skaitytoją. Padės taip pat ir katalikams ūkininkams, kurie kartais arba kokių nors sunkumų supančioti, arba dėl didelio Bažnyčių atstumo (nors kiekviena katalikų šventė turėtų tuos sunkumus lengvinti) negali atvykti į pamokslą. Tai galės išlyginti, skaitydami tuos pamokslus namie, semdamiesi iš jų, kaip pridera, dvasinės stiprybės bei krikščioniškos saldybės ir naudos. Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių kalbą, gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, - kaip manau ir geidžiu, - duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, labai turėtų rūpėti. Likis su Dievu, mielas Skaitytojau, ir gauk iš šių taip reikalingų knygų malonumo ir naudos. MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS (1595-1640) KRIKŠČIONIŠKASIS HORACIJUS BAROKAS • Gimė Lenkijos šiaurėje, Mozūrijos regione. Būdamas 17 metų įstojo į Jėzuitų ordiną ir buvo atsiųstas mokytis į Vilnių. Paskui studijavo Braunsberge, dėstė poetiką Kražių jėzuitų kolegijoje, o 1620 buvo priimtas į Vilniaus universitetą. • 1622 galima vadinti lemtingais, nes išvyksta studijuoti į Romą. Čia domisi Romos kultūra, antikine literatūra, susipažįsta su Vakarų Europos rašytojų kūryba. Pats ima garsėti kaip poetas. • Pasakojama, kad popiežius Urbonas VIII M.K. Sarbievijų paskelbė poetu ir taip prilygino Dantei ir Petrarkai. • Pirmasis rinkinys išspausdintas Kelne. Kitam rinkiniui, kuris išleistas Amsterdame, antraštinio lapo graviūrai eskizą nupiešė P. Rubensas. • Nuo 1627 dirba Vilniaus universitete. Šv. Jonų bažnyčioje garsėja kaip geras pamokslininkas. • Mirė Varšuvoje. KONTEKSTAS. Lietuvoje Barokas sutapo su karų, bado, marų laikotarpiu. XVII a. viduryje buvo suduotas skaudus smūgis kultūrinės raidos procesams. Jo pasekmės jautėsi visą šimtą metų. Iš vienos pusės Rusijos, iš kitos – Švedijos kariuomenės užėmė beveik visą Lietuvą. 1655 m. Rusijos kariuomenė pirmą kartą Lietuvos istorijoje užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Vilnius buvo žiauriai nusiaubtas. Švedai šeimininkavo Žemaitijoje ir Panevėžio bei Kėdainių rajone. Išsivaduoti iš šių okupacijų pavyko tik po kelerių metų. Baroko laikais Lietuvoje paplito įvairūs religinio pobūdžio renginiai, maldininkų procesijos. Prie Vilniaus (Verkiuose), Žemaitijoje (Garduose, db. Žemaičių Kalvarija) buvo įrengti kryžiaus keliai – koplytėlės, vaizduojančios Kristaus kelią į Golgotos kalvą netoli Jeruzalės. XVII amžiaus pradžioje šventuoju paskelbtas Jogailos vaikaitis Kazimieras. Barokas – prieštaringa ir dramatiška epocha. KŪRYBA Visą M.K. Sarbievijaus poeziją persmelkia didysis krikščioniškųjų vertybių trejetas – tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat ir dvasinės ramybės, kylančių iš minėtųjų vertybių, siekis. O dvasinė ramybė susijusi su pamatine žmogaus dora. „Žmones nuo žvėrių vien dorybė skiria“, – sako eilėraštyje „Lemties žaidimai“. Materialių dalykų troškimas, garbės vaikymaisi sukelia kančią ir sutrikdo vidinę pusiausvyrą. Sarbievijus jungia antikos filosofų stoikų nuostatas su krikščioniškomis tiesomis. Odė „Telefui Likui“ apie likimo ir sėkmės nepastovumą. Struktūrinis pagrindas – likimo ratas. Fortūna – tai kitimo, permainingumo, atsitiktinumo simbolis, kartais vaizduojama kaip savarankiška, žmogui priešiška jėga, kartais – kaip Dievo ar aukštesnių jėgų dvasios reiškėja. Besisukantis ratas tam tikru gyvenimo tarpsniu žmogų gali iškelti į viršūnes, šlovės, turtų, valdžios aukštumas, bet vietoje ratas nestovi, ir, žiūrėk, ką tik mėgavęsis likimo dovanomis žmogus gali atsidurti to rato apačioje, patirti negandas, nešlovę, skurdą, netektis ir pažeminimą. Odėje pabrėžiama nuolatinė laiko ir sėkmės kaita: „Veja vakaras vakarą,/kartais būna blogiau, kartais ir vėl geriau“. Odė „Pauliui Kazlovijui“ jungiamos dvi pagrindinės temos – nuostata, kad žmogui būtinas poilsis dvasios ramybei atgauti, ir atbundančio pavasario grožis, atskleidžiamas konkrečių lietuviškų realijų kupinu peizažu. Odėje poetas keičia bičiulį užkopti į Vilniuje esantį Lukiškių kalną. Nuo jo atsiveria miesto ir gamtos vaizdai, žadinantys prisiminimus apie istoriją, prisimenamas kilmės iš romėnų mitas. Iš apmąstymų grįžtama į odės parašymo metus 1632. Tai tretieji metai po 1629 m. Altmarko sutarties, užbaigusios 3 dešimtmečius trukusius LDK karus su Švedija („Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu“). Individualų žmogaus poilsio poreikį galima susieti su tautoms reikalinga atgaiva po karų ir kitų nelaimių. Odėje „Janui Libinijui“ du kartus įvardijama pati dorybės sąvoka: „Tai lai paslėps mane? Mana dorybė“ ir „Dorybė vengia, net jei verta yra, /Šlovingo garso“. Taigi dorybė slepia žmogų nuo šlovės. „Bet kodėl?“ – paklaustų nustebęs šių dienų individas, nepaliaujamai tos šlovės ieškantis loterijoje, televizijoje, socialiniuose tinkluose. M. K. Sarbievijus sako: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?“ Buvimas su savimi, savistaba, mėgavimasis pilnatve, toli nuo minios – štai kas Sarbievijaus odės subjekto laimė. Tokiai laimei nereikia žiūrovų. Mane tik viena jaudina: kaip aš pats Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj, Ar bus patenkinta Dievybė, Ar pasitiks jį karštais plojimais. Tik Dievybė yra odės kalbančiojo vertintoja, nes tik ji, bet ne mirtingas ir laikinas žmogus atstovauja dieviškajai tvarkai. Odės moralas – dorybė (šiuo atveju – nuosaikumas, išmintis, kuklumas) gali apsaugoti nuo pavojų, nes kur šlovė, ten pavydas. Odė „Krispui Levinijui“ plėtoja laikinumo temą. Ji susijusi su laiko įvaizdžiais: valandomis, mėnesiais, metais, upe. Kadangi kaita susijusi su laiko tėkme, tekste išsiskiria ne vienas laiko galybės ir visos aplinkos kontrastingas vaizdinys: daiktų kalba tik patvirtina šlovės laikinumą, nes netrukus nukris šalmas, pasirodys, kad dailūs rūbai laikini, pabals auksas – daiktai neamžini, laikas viską nutrina, naikina, o laivo įvaizdis tik patvirtina pagrindinę odės mintį – žmogaus jaunystė, gyvenimas praskrieja greičiau nei laivas Adrijos jūroje. Iš greitai pralekiančio gyvenimo sumaišties žmogų turi vaduoti išminties dorybė. Žmogus, stebėdamas aplinką, turėtų suprasti, kad viskas greitai praeina, todėl neprotinga pasitikėti laikina šlove, turtais, jaunyste, negali remtis likimu, nes jis ir duoda, ir atima. Reikia suprasti, kad greitai bėgantis gyvenimas yra dieviškos tvarkos dalis, kurios jis negali pakeisti: „Valandoms visoms šioms šio pasaulio Viešpats/ Uždeda sparnus per visatą skristi“. Žmogus turi suprasti, kad viskas laikina, o aplinkos stebėjimas tai tik patvirtina. APIBENDRINIMAS. Harmonijos su savimi, su pasauliu ir su pasaulio Kūrėju paieškos, dvasinės ramybės siekis, pamatinių vertybių pažinimas, vidinis žmogaus tobulėjimo kelias, dorybių savyje ugdymas – visa tai atsispindi M. K. Sarbievijaus poezijoje. ODĖS I, 7. TELEFUI LIKUI Skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu Apgaulinga žmogaus lemtis, Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja. Viskas laikina žemėj šioj, Ką materija čia sukuria nerangi. Lemia įnoris. Tuoj nukris Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal. Šitaip išlekia kamuolys, Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas: Čia jis siekia dangaus skliautus, Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša. Veja vakaras vakarą, Kartais būna blogiau, kartais ir vėl geriau. Lekia metai lyg debesys, Su Favonais eikliais tolsta dešimtmečiai. Amžiai pralekia viesulu, Ir akimirka ši, lyg užburta dainos, Tuoj žaibų vežimu nuskries. Ak, kaip Notus greitus ragina valanda! Lyros muzika maloni Nei švilpynė graudi nesugrąžins atgal. Nors vadinama nuostabia, Ši daina pagyrų linkusi negirdėt. Jai beskambant, lemties ranka Grobia miestus, tautas ir varganoj tėkmėj Nugramzdina ji karalius: Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia Virsta greit pelenų krūva. Aukso rūmus ir jų stulbinančias menes Su visais žmonėmis kartu Ji palaidos ūmai, bokštus sugriovusi. O virš griuvenų tų baisių, Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių, Skries lemtis triumfuodama Ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu Sūkury nesuvaldomam. Kol diena po, dienos bėga gyvenimas, Tol mums, Telefai, lemta klyst. Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja. Gal mes klystam, o gal tikrai Toks gražus atspindys supančių mus daiktų? Likai, jeigu žinai, sakyk: Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, Ar apgaulė akių tiktai? Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa? IV, 12. JANUI LIBINIJUI Teisina savo vienišumą Ko aš slepiuosi, klausi, Libinijau, Menkoj trobelėj, delsdamas ją palikt, Kai man visi, duris atvėrę, Kviečia užeiti į savo rūmus? Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt? Savy slepiuosi ir atsiskyrusios Stebiu savosios sielos sceną, Apžvelgiu tuščią būties teatrą. Mane tik viena jaudina: kaip aš pats Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj, Ar bus patenkinta Dievybė, Ar pasitiks jį karštais plojimais. Lemtis kiekvieną veiksmą juk vertina: Ji vieną giria, kitą - apkaltina. Tad jei mane gerai įvertins, Būsiu laimingas, nors nieks nemato. Šlovės triukšmingos aš nekenčiu kelių Išmintų: Gandas iškelia kartais ją Su vėjais palankiais aukštybėn, Bet pasiviję pavydo strėlės Ar pavyduolių tūžmo pilni balsai Sparnus netvirtus ir neužgrūdintus Jai pakerta, į nuogą žemę Krinta jinai ir skausmingai trenkias Į kietą uolą. Tad lai paslėps mane Mana dorybė. Populiari šlovė, Iš lūpų skrisdama į lūpas, Te nesilanko po mano stogu. Dorybė vengia, net jei verta yra, Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių toliau, Tuo mus rečiau pasieks pavydas: Mėgsta mat jis su draugais ateiti. KRISTIJONAS DONELAITIS APŠVIETA (1714-1781) Gimtinė – Lazdynėlių kaimas, gaubiamas Romintės girios, tapusios natūralia užtvara nuo maro bacilos ir išsaugojusios Donelaičio šeimą. Studijos Karaliaučiaus universitete. Čia jis studijavo • teologiją; • mokėsi klasikinių kalbų; • poetikos meno. • lankė lietuvių kalbos seminarą; gerai susipažino su antikine literatūra. 1740m. K. Donelaitis baigė universitetą ir buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoju mokytoju ir bažnytinio mokinių choro vedėju, netrukus tapo šios mokyklos vadovu. 1743m. K. Donelaitis paskirtas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki mirties. KONTEKSTAS. Mažoji Lietuva – istoriškai susidariusi XVI a. ir iki 1945 metų egzistavusi vientisa vakarinių lietuvių etninė teritorija prie Baltijos jūros. Priklausydama Prūsijos, nuo 1871 m. – Vokietijos valstybei, ji niekada neturėjo administracinio ir politinio savarankiškumo, todėl buvo apibrėžiama tik geografinėmis, tautinio išskirtinumo ir valstybinio pavaldumo kategorijomis. XVIII a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse: Didžioji Lietuva įėjo į Lenkijos sudėtį, o mažesnioji lietuvių apgyventa teritorija priklausė Vokietijos imperijai (tai vadinamoji Rytų Prūsija arba Mažoji Lietuva). Mažosios Lietuvos lietuviai buvo daugiausia evangelikai liuteronai, sietini su protestantiškąja vokiečių kultūra, tuo tarpu dauguma Lietuvos ir Lenkijos gyventojų buvo katalikai. Didžiojoje Lietuvoje XVIII a. laikomas kultūros nuosmukiu, nes tuo tarpu nutautėja Lietuvos aukštuomenė, o vėliau įvyksta politinė drama: Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo padalinta. Tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūra kaip tik išgyvena tam tikrą pakilimą. Plėtodama liaudies švietimą, valdžia siekė ne tik išmokyti lietuvius skaityti ir rašyti lietuviškai, bet ir priartinti juos prie vokiečių kalbos ir kultūros, tačiau kai kuriose parapijose mišios pirmiausia buvo laikomos vokiečių kalba, o tada – žmonėms nepatogiu metu – lietuvių. Manoma, kad visa tai vyko todėl, kad lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje plito Pietistų sąjūdis. Tai buvo religinis judėjimas, kurį palaikė krašto valdžia. Kiekvinam žmogui jis kėlė aktyvaus religinio mokymo svarbą. Pietistai aukštino natūralias dorybes: darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai. Tai (Pietistų sąjūdis) paaiškina ir kai kuriuos K. Donelaičio veiklos bei kūrybos ypatumus. Pietizmą platino ne tik pastoriai, bet ir iš kaimo į kaimą keliaujantys maldininkai. Tokie pamokslininkai dažniausiai būdavo pavyzdingi valstiečiai, kurie savo tikėjimo ir tautos broliams pagelbėdavo ne tik žodžiais, bet ir darbais. Šis bendruomenės sąjūdis skatino savitarpio pagalbą; nejučiomis stiprėjo paprasto valstiečio, kalbančio gimtąja kalba, vertės supratimas. KŪRYBA Poema „Metai“ TRUMPAI: • Išleido L. Rėza 1818 metais. • Remtasi antikine tradicija. • Parašyta hegzametru. • Tikslas – apibūdinti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruožus, materialinę ir socialinę padėtį. • Kompozicija – 4 dalys („Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“ ), kurių pavadinimas atspindi vyraujančią nuotaiką. • Personažai – Vyžlaukio kaimo gyventojai (49 veikėjai). Jie griežtai skirstomi į viežlybuosius ir nenaudėlius. • Pasaulis suskirstytas pagal griežtą dievišką tvarką. • Daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu. • Pristatomas bendravimas su kitataučiais. • Daug vulgarumo, nes Donelaitis rėmėsi kasdienine kaimo žmonių kalba. Valstiečių vertybių sistemą sudaro: darbas, kuklumas, tikėjimas, paprastumas. Baisiausios ydos: tinginystė, girtuokliavimas, svetimų papročių medžiojimas. VEIKĖJAI Nerandame ištisinio veikėjų portreto, jie mažai individualizuoti, charakteris kuriamas nenuosekliai. Visi veikėjai pagal jų moralę skirstomi į teigiamus („viežlybuosius“) ir neigiamus („nenaudėlius“). Ryškiausi teigiami: Pričkus, Krizas, Lauras, Selmas, Enskys; ryškiausi neigiami: Dočys, Plaučiūnas, Slunkius, Pelėda. Lauras daugiau filosofuoja apie žmogaus likimą: Mes ( taip pons, kaip būrs), lopšy verkšlendami bėdžiai, Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom. Lauras pastebi gamtoje nuolatinį kitimą: gimimą ir mirimą, žydėjimą ir vytimą, o žmogų lygina su žole, kurią nukerta pjovėjas; taip giltinės dalgis nukirs ir žmogų. Taigi jam atrodo, kad žmogaus amžiau prilygsta žydinčioms ir krintančioms žolelėms. Aštriai Lauras pasisako prieš kitataučius kaip lietuvių moralės smukimo tiesioginius kaltininkus. Anot jo, daug lietuvių, durnai prisiriję, ima dainuoti vokiškas dainas, įpranta keiktis ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga, paskui ne vienas jų ant apjuoko rėplinėja. Dar piktinasi svetimtaučiais ir todėl, kad šie, nors valgo lietuvių duoną, šveičia jų dešras ir lašinius, niekina lietuvius. Krizas yra turtingas būras. Tėvas mirė, kai jis buvo mažas, tad mama elgetavo, o jis pats piemenavo pas Blekerį, o kai paaugo, akėjo, arė. Tai žmogus, kuris nori viską sugebėti atlikti, padaryti, ką gali kiti, ir dar juos pralenkti. Jau pusbernis ne vieną suaugusį pranoko išmintimi ir sugebėjimu daug ką pačiam pasidaryti. Savo gabumais, nagingumu, sumanumu, darbštumu ir taupumu sugeba prasigyventi. Pas jį visi mielai užsuka, visi myli, gerbia. Krizo vaišingumas ryškiausiai matomas per dukters vestuves. Stalai buvo apdengti plonom staltiesėm, apkrauti valgiais ir gėrimais. Kiekvieną Krizas pasitinka pasikloniodamas ir viežlybai vaišina. Bet su samdiniais nelabai sutaria. Vėliau Dočys sudegina jo namus. Dabar Krizas vaikšto elgetaudamas, kiekvienam nužemintai nusilenkdamas. Gamta K. Donelaičio poemoje tiesiogiai susijusi su žmogaus gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Gamta. Kasdienį būrų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai; gamta čia sudaro ne tik foną, kuriame nuolat veikia žmonės, bet yra susieta su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Pavasaris- tai gamtos pabudimo metas, garsų, spalvų ir linksmybės bei pavasarinių darbų metas. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai sotesnis metas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, pasisvečiuoti, paplepėti. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia poetui kalbėti apie gyvenimo priešybes, kurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą. Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ viena iš svarbiausių temų yra tikėjimas. Donelaitis, kaip Mažosios Lietuvos lietuvis, buvo evangelikas liuteronas ir priklausė protestantiškajai supaprastintai krikščionybės krypčiai – pietizmui. Savita religinė pietizmo praktika atsispindi ir „Metuose―: religinės temos nėra siejamos su apeigomis maldos namuose, jos buitiškos, paprastos, nuoširdžios, perteikiamos mokymu. ADOMAS MICKEVIČIUS ROMANTIZMAS (1798-1855) • Jo protėviai iš tėvo pusės buvo lietuvių bajorai Rimvydai. Poetas gimė istorinėje Lietuvoje (Naugarduke, dabartinėje Baltarusijoje). • Baigė Vilniaus universitetą, mokytojavo Kaune. • Rašė Lietuvos temomis (jei ne kalbėjo, tai bent suprato lietuviškai). • Mickevičiui Lietuva buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o lietuvio sąvoka labiau reiškė istoriškai suprantamą LDK pilietybę. 1822 m. Mickevičius Vilniuje išleido pirmąją poezijos knygą, kurią sudarė romantinio stiliaus kūriniai. • Tai ir yra romantizmo Lietuvoje pradžia. • Po metų (1823) išėjo antroji poezijos knyga, kurioje buvo „Vėlinių" II ir IV d., poema „Gražina". • Mickevičius romantiškai išgyveno didelę meilę Marilei. Romantizmas nelaimingą, atsako nepatyrusią meilę vertino kaip svarbią dvasinę patirtį. • 1823 m. draugijos buvo susektos, daug jaunų žmonių suimta. A. Mickevičius ištremtas iš Lietuvos į Rusiją. („Krymo sonetai“) • Savo romantinius idealus poetas siekė įgyvendinti tikrovėje. Prasidėjus Rusijos ir Turkijos karui Mickevičius išvyko į Konstantinopolį organizuoti lenkų legiono. Ten užsikrėtęs cholera mirė. „A. Mickevičius, be abejonės, vienas didžiausių XIX a. Europos rašytojas, gerai žinojo, kas jam yra Lietuva. (..) Iš A. Mickevičiaus kelios kartos mokėsi meilės Lietuvai. Visa tai žinome. Bet nekalbame, kas A. Mickevičius pats kūrė XIX a. lietuvių literatūrą, jos dvasią aktyviai veikė iki Maironio, kartu su juo ir net iki šių dienų. “(V. Daujotytė). KONTEKSTAS. Svarbus Mickevičiaus biografijos faktas – studijos Vilniaus universitete. Čia tuo metu veikė slaptos Filomatų (mokslo mylėtojų) ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijos. Filomatai ir filaretai siekė didesnio jauno žmogaus sąmoningumo ir patriotiškumo, skleidė laisvės, doros idėjas. A. Mickevičius parašė „Filaretų dainą", kurioje šlovina studentišką šaunumą, brangina tiesą ir gėrį: „Tenai, kur neužgęsta / Vienybė ir drąsa, / Nėra geresnio masto / Kaip gėris ir tiesa". KŪRYBA RINKINYS „Krymo sonetai“ „Akermano stepės“. Pirmąją soneto dalį sudaro 2 ketureiliai, kuriais kuriamas peizažas. O trieiliuose atskleidžiami lyrinio subjekto jausmai. Sonete aprašomas keliavimas stepe. Žolynų bangavimas leidžia šią kelionė lyginti su plaukiojimu. Akermano ugnys – tai Akermano uosto švyturys. Aliuzija į Lietuvą: „Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų/ Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.“Vyrauja liūdesys ir vienišumas. „Vėlinės“ „Vėlinės“ – romantinė poema. Meninis pasaulis kuriamas iš liaudies fantazijų, tikėjimų, apeigų elementų ir asmeninių išgyvenimų. 1,2,4 dalys buvo sukurtos Lietuvoje, todėl kartais vadinamos Vilniaus „Vėlinėmis“. 2 dalyje vaikų, žiauraus pono ir merginos vėlės, apsakydamos savo patirtį, aprėpia žmogaus gyvenimą, atskleidžia žemiškos skirties sunkumą ir, svarbiausia, moralinę pareigą būti žmoniškam, gyveni ne vien sau. Taip A. Mickevičius išaukština socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas. 4 dalis atskleidžia svajones, idealų ir tikrovės neatitikimą. Gustavas – romantinė asmenybė. Jis iškeliamas aukščiau už paprastus mirtinguosius. Atskleidžiama romantinė meilė moteriai. 3 dalyje Gustavas tampa Konradu, kovotoju dėl savo tautos ir žmonių laimės. Čia romantiškas kūrėjas patiria kūrėjo genijaus galią. Jis tiki, kad turi galios keisti pasaulį. Visgi, šalia plėtojama Konrado, kaip mylinčio Tėvynę, tema. Konradas pasiryžęs kovoti su tautos engėjais. „Ponas Tadas“ „Ponas Tadas“ – poema, parašyta Paryžiuje. Paantraštėje nurodoma, kad tai bajorų nuotykiai. Vaizduojam įspūdinga Lietuvos gamta. Vaizduojami bajorų ginčai, vaišės, medžioklė. Pagrindinės siužetinės linijos – dviejų bajorų šeimų nesantaika, Tado ir Zosės meilės istorija. Pabaiga šviesi: Tada paleidžia kaimiečius iš baudžiavos. „Odė jaunystei“ Be dvasios, be širdies – tik griaučių minios! O, duok, jaunyste, man sparnus! Jaunatviška odė, kurią A. Mickevičius sukūrė jaunystėje, kai priklausė Filomatų (mokslo mylėtojų) draugijai. „Romantika“ 1820 metų vasarą A.Mickevičius atostogavo Naugarduke. Ten jis susipažino su savo bendraamže Marija Veresčiak, visų draugų vadinama Marile. Po jų pažinties Marilė ištekėjo už grafo ir paliko kūrėjo širdyje gilų pėdsaką. Jog meilė – ryšys, jungiantis žmones ir nepaleidžiantis jų širdžių net po mirties, matome ir A. Mickevičiaus eilėraštyje „Romantika“. Karusę ir Jonelį siejo stipri meilė. Jie buvo susieti tokiais stipriais emociniais saitais, jog net po Jono mirties Karusė matydavo jo vėlę, jausdavo savo Jonelį šalia. Eilėraštyje pabrėžiamas dvasinis mylimuosius siejantis ryšys, kuris įgalina matyti savo mylimąjį dvasios akimis jo netekus: „ Taip ji bernelį savo myluoja,/ Vejasi jį, šaukia, krinta;/ Skausmo riksmą išgirdus apstoja/ Žmonių sugužėjęs tuntas“, „Tikėjimas, jausmas sako daugiau man/ Nei akys mokslinčiaus ar stiklas.“ A.Mickevičius, nors ir ne lietuviškai, pirmasis taip įtaigiai prabilo apie meilę tėvynei Lietuvai, išaukštino kūrybines tautos galias, laisvę mylintį ir už ją kovojantį žmogų. A. Mickevičius tikėjo, kad poezija labai reikšminga tautos būčiai. ANTANAS BARANAUSKAS ROMANTIZMAS (1835-1902) • Pavardės formos: Baranowski, Baranauskis, Baronas. Pasirašinėjo: A.B., Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis. • Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. • 1851 m. vasario 10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams. • 1853 m. paskirtas raštinininkų Vainute. Tais metais datuojamas ir pirmas lietuviškas A. Baranausko eilėraštis. • Dirba Raseiniuose, Sedoje (susipažįsta su Karolina Praniauskaite), Skuode. • 1856-1858 mokosi Varnių kunigų seminarijoje. Kitais metais įstoja į Peterburgo dvasinę akademiją. Baigęs ją išsiunčiamas į Miuncheną gilinti teologinių žinių. Mokosi ar lankosi Romos, Insbruko, Liuveno universitetuose. • Grįžęs iš užsienio kurį laiką dėsto Peterburgo Dvasinėje akademijoje. Nuo 1866 dirba Kaune. Kunigų seminarijoje dėsto ir lietuvių kalbą. Tampa pirmuoju šio dalyko profesoriumi. • 1884 suteikiamas vyskupo titulas. • 1902 11 26 miršta. Palaidotas Seinų katedros koplyčioje. DARBAI Eilėraštis „Dainų dainelė―, poemos: „Kelionė Petarburkan―, „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva―, „Dievo rykštė ir malonė―, „Anykščių šilelis―. Sukuria apie 30 lietuviškų giesmių („Linksma diena mums nušvito―, „Piemenėliams vargdienėliams―). Išverčia A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką. Parašo „Kalbamokslį lietuviškos kalbos―. Skelbiami straipsniai matematikos klausimais. Imasi versti Bibliją, bet nespėja baigti. KONTEKSTAS. XIX a. Lietuvos kultūroje išlieka aktualios Švietimo amžiaus idėjos, vis dėlto pirmaisiais dešimtmečiais atsiranda ir romantizmo apraiškų (D. Poška, S. Valiūnas). Tautinės problemos lietuvių literatūroje buvo svarbesnės nei estetinės. Svarbiausi tautinio romantizmo bruožai: herojiškos praeities, liaudies kūrybos, kalbos aukštinimas. Svarbios patriotizmo idėjos. KŪRYBA „Dainų dainelė“ „Dainų dainelę, savo giesmelę...“ pradeda poetas. Tema – Lietuvos krašto vargai. Visgi gamta, jos vaizdai aprašomi gana vaizdingai (ne vargingai). Svarbus miškas. Įpinami bibliniai motyvai. Kūrinyje susilieja tautinis ir religinis tautinio atgimimo motyvas, etninė ir religinė liaudies kultūra („senųjų žodeliai“ ir „dievo žodis“). Paprasti žmonės išeina į istorinę areną. Poema „Anykščių šilelis“ „Anykščių šilelis“ (1860-1861) išspausdinta Lauryno Ivinskio kalendoriuje. 342 eilutės. Poetas aprėpia miško istoriją nuo pagoniškų laikų iki gyvenamojo meto. Miško likimo tema natūraliai susipina su Lietuvos likimo istorija ir metaforiškai nužymi dramatišką Lietuvos likimą. Poemos kompozicija paremta romantiniu praeities ir dabarties kontrastu. Poemos esminiai bruožai: 1. Patriotinis sumanymas – apginti gimtąją kalbą. 2. Gimtojo krašto praeities ir dabarties antitezė. Praeities idealizavimas. 3. Gamtos vaizdais atskleidžia epochos nuotaikas ir lūkesčius. 4. Peizažas padeda išreikšti kilniausią jausmą – tėvynės meilę. 5. Tautosakiniai motyvai poemoje (pasakų, padavimų elementai, patarlės ir priežodžiai). 6. Pasaulėjautos giedrumas, veržlumas, emocingumas. MIŠKAS IR LIETUVIS: 1. Miškas – šventovė, teikianti malonumą, ugdanti dvasią, kūrybines galias bei žadinanti tyriausius jausmus: Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria/ Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai :/ Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?! 2. Lietuviai nuo senų pagonybės laikų garbinę mišką, jį tausoję. Matomi vidiniai ryšiai su ir mišku. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,/.../ Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,/ Taip visados raminęs, visados mylėjęs. 3. Miškas žmogų stichinių nelaimių, kovų, politinių represijų laikotarpiais gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindavęs. Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,/ Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių, / Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių, / Kožnam mete dėl kožno - visokių gerybių. 4. Galiausiai lietuvius užvaldo godumas. Iš miško galima užsidirbti pinigų, dingsta miško šventumas: Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;/ Po keturias dešimtis vežimų pardavę,/ Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę. /../Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę: Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę. 5. Pagaliau šilelį visiškai išnaikino „kučmeisteriai", caro biurokratinės administracijos atstovai, o lietuviai jo negynė. Atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo,/ Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,/ Ir paganią ažgynė, ir grybaut ažgynė;/ Slapta pardavinėjo ir par naktis skynė. MIŠKO NAIKINIMO PASEKMĖS Egoistiškas, savanaudiškas žmonių elgesys visiškai sunaikino mišką: Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti/ Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti. Miško naikinimo vaizdais daromos aliuzijos į tautos gyvenimą, reiškiamas protestas prieš socialinę ir tautinę priespaudą. Miško likimas yra paralelė ir visos tautos dramatiškam likimui: Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo./ Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,/ Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė. APIBENDRINIMUI Galima sakyti, kad poemoje ryški ekologinė problema, kuri iki šių dienų tik gilėja. Žmogus vis labiau ne džiaugiasi gamta, įsiklauso į ją, o tiesiog vartoja. Įsiklausymas į tylą (paparčio žiedo skleidimasis poemoje) – gražios sielos žmogaus gebėjimas. Tylaus grožio motyvas taip pat atkeliauja iki mūsų dienų. Ar gebame išgirsti tai, kas nesitranko didžiausiu garsu? VINCAS KUDIRKA POZYTIVIZMAS (1858-1899) • 1858 gruodžio 31 d. Paežeriuose, Vilkaviškio apskrityje. • Lanko Paežerių pradžios mokyklą, Marijampolės gimnaziją. Tėvo verčiamas 2 metus mokosi Seinų kunigų seminarijoje. Iš jos pašalintas dar mokosi gimnazijoje. Ją baigęs įstoja į Varšuvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Po metų pereina į Medicinos fakultetą. • „Aušros“ paveiktas ima dirbti dėl Lietuvos. Varšuvoje įkuriama patriotinė lietuvių draugija „Lietuva“. • 1889 sausio mėnesį Tilžėje išeina pirmasis „Varpo“ numeris. • 1895 apsigyvena Naumiestyje, kuris vėliau pervardintas Kudirkos Naumiesčiu. DARBAI. Laikraštis „Varpas“. Poezijos rinkinys „Laisvos valandos“. Rašo satyras. Verčia Dž. Baironą, F. Šilerį, I. Krylovą. „V. Kudirkos poezija auklėja žmogų, primena, jog didžiausia vertybė – žmogus, draugiškas, geras, protingas, stiprus.“ (V. Gaigalaitė) KONTEKSTAS. V. Kudirką liūdino lietuvių inteligentų abejingumas visuomenei ir kultūrinei veiklai. Jis rašo, kad inteligentija išmainiusi „tautiškumo idealus ant ragaišiaus“. „Gražu, gražiau, gražiausia“ Tai pirmasis V. Kudirkos lietuviškas eilėraštis (sukurtas 1888 m. Varšuvos lietuvių draugijos „Lietuva“ steigimo proga). Jame išryškėja „grožio“ sąvokos turinys: ne estetinis, bet etinis. Drauge su prieveiksmiu „gražu“ laipsniuojamas lietuvio santykis su tėvyne: nuo šeimyniško tautiečių bendrumo jausmo per emocinę ištikimybę tėvynei iki veiklaus įsipareigojimo jai: „Gražiausia,(...) Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,/ Savo tėvynės garbei ne‘pželdina tako“ Eilėraštis sukurtas kaip gyvenimo maksima, jis nurodo žmogui dvasinio augimo kryptį – tapti sąmoningu ir veikliu piliečiu. V. Kudirkos poezijoje rasime svarbiausias publicistikos temas: pozytivistinio įsipareigojimo ir darbo Tėvynei bei žmonijai, žmogaus sąžinės laisvės ir orumo, jo galėjimo „į akis svietui pasakyti teisybę“. „Labora“ Kūrinyje vyrauja sentencijoms būdinga abstrakti leksika bei kolektyviniai vaizdiniai: „sėk pasėlio grūdus“, „šventa idealo ugnis“, „gyvenimo knyga“. Kiekvienas eilėraščio posmas „įkaitęs― nuo valios pastangų gyventi veikliai bei vaisingai, nors jaučiama išnykimo, fizinio ar dvasinio silpnumo grėsmė. Eilėraščiu gyvenimas teigiamas kaip valios aktas, žmogaus paspriešinimas nebūčiai. Šį įspūdį stiprina tai, jog „Labora“ sukurtas 1890 m., kai 32 m. Poetas jau buvo pajutęs pirmuosius džiovos pojūčius. Pirmą kartą šį eilėraštį perskaitė improvizuodamas 1889 metais, kai gavo daktaro laipsnį. Atsisveikindamas Varšuvoje su savo draugais, sakė, kad šie žodžiai skirti jaunimui. „Tautiška giesmė“ Pasak Ryčio Juozapavičiaus, galima kalbėti apie pasitikėjimo formulę, glūdinčią Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“. Pasitikėjimas lygu patikimumas plius skaidrumas, padalintas iš savanaudiškumo. Antrasis himno posmas byloja apie rezultatus, kurie yra pasitikėjimo garantas: kai valdžia aiškiai pristato, kas buvo padaryta – pasitikima, kad jie dirba žmonių gėrybei. „Ir šviesa, ir tiesa /Mūs žingsnius telydi“ trečiajame posme nurodo į skaidrumą, piliečiai nori žinoti, ką veikia institucijos. Ketvirtajame kalbama apie vienybės svarbą – pakilimą aukščiau siaurų savo grupės interesų, bendro visiems kelio paieškas. MAIRONIS ROMANTIZMAS (1862-1932) Maironis - naujosios lietuvių poezijos pradininkas, spaudos draudžiamojo laikotarpio didžiausias poetas, savo poezijoje išreiškęs to meto tautinius siekimus, dėl to vadinamas tautinio atgimimo dainiumi. Savo poezijos įtaka kitiems rašytojams sukūrė lietuvių literatūroje vadinamąją maironinę mokyklą. • Gimė 1862 Pasandravyje, Betygalos parapijoje (dabar Raseinių rajone). • Mokosi Kauno gimnazijoje, Kijevo universitete Istorijos ir filologijos fakultete. 1884m. perstoja į Kauno dvasinę akademiją. • 1885 metais pradeda bendradarbiauti su „Aušra“. Dar studijuodamas seminarijoje parašo pirmąją ištisinę Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“. • Tęsia studijas Peterburge. Ją baigia teologijos magistro laipsniu. Dirba dėstytoju. • Nuo 1909 iki mirties – Kauno kunigų seminarijos rektorius. DARBAI Eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“. Parašo istorinę draminę trilogiją( „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“). Parašo „Trumpą visuotinės literatūros istoriją“. Skaitydami šiandien Maironio poeziją, klausiame, ką ji mums galėtų reikšti. Ar ne pernelyg tolimas mums yra jos taurus, harmoningas pasaulis? V. Zaborskaitė KONTEKSTAS. Žodis TĖVYNĖ į lietuvių poeziją atėjo kartu su tautiniu sąjūdžiu. Jį pirmą kartą ištarė A. Baranauskas „Anykščių šilelyje“, o įtvirtino „Aušros― poetai, ypač V. Kudirka. D. Poška gimtąjį kraštą vadino „tėvyste“, S. Valiūnas „tėviške“, o S. Daukantas „tėvaine“, „tėvone“, „namais“. P. Vaičaitis skiria „tėvynę“ ir „tėviškę“: tėvynė – didinga, dramatiška, sudėtinga; tėviškė – jauki, sava, buitiška. Maironis suteikė žodžiui tėvynė dar vieną prasmę. Ji didinga ir kartu sava, artima. KŪRYBA Tėvynės tema. „Taip niekas tavęs nemylės“. Visą žmogaus būtį užpildo tėvynės meilė. Tėvynė įgyja mylimo žmogaus paveikslą bei jei nebūtų paskutinio posmo, susidarytų įspūdis, kad apdainuojam meilė moteriai. Tėvynei nepriekaištaujama, o norima susieti su ja savo likimą. „Užtrauksme naują giesmę“. Ji skamba kaip lietuvių tautinio atgimimo himnas. Kartu tai ir giesmė jaunystei, žmogaus aktyvumui. Eilėraštyje skatinama priešintis carinei priespaudai. Raginama pakeisti gyvenimą, veikti, pasitikėti „aušrą naujos gadynės“. Eilėraštyje minimi arklas, knyga, lyra – tai tautinio sąjūdžio siekių ženklai. Eilėraščio pagrindinė mintis – reikia konkrečios veiklos. Gamtos tema. Žodžiai, kurias Maironis kalba apie gamtą, tampa tėvynės ženklais. Lietuva – tai Nemunas ir Dubysa, Šešupė ir Nevėžis, Punia, Medvėgalis, Šatrijos ir Birutės kalnas, Vilnius... Tai šalis, „kur raudonmargę kreipia kepurę/Jurginų pulkai.“ Supoetinta gamta eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“. Čia pateikiamas panoraminis vaizdas. „Vakaras ant ežero keturių kantonų“. Pirma dalis skiriama Alpių gamtos grožiui nusakyti. Lyrinis „aš“ Šveicarijoje patiria ramybės palaimą. Tokia dvasinė būsena nuteikia atsiminimams, svajonėms. Jos skrenda į „numylėtas tėvelių šalis“. Iš šių vaizdų plaukia poetinė viso eilėraščio idėja: tėvynė mylima ne už tai, jog puošni, didinga, garsi, o todėl, kad mūsų tėvynė. Kūrybos ir kūrėjo tema Svarbi kūrėjo reikalingumo tema. Eilėrašiuose poetas akcentuoja poeto ir minios konfliktą („Poeta“). Vėliau randama nereikalingo poeto motyvas. Istorijos akivaizdoje atskiro žmogaus gyvenimas atrodo menkas ir nereikšmingas. Dėl to su liūdesiu žvelgiama į individualaus kūrėjo pastangas, poezijoje atsiranda laikinumo motyvas. Užmirš mano giesmes! Poetai kiti Ieškos įkvėpimo brangaus; Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti, Bet vėl kaip mane ji apgaus! („Išnyksiu kaip dūmas“) Asmeninių išgyvenimų tema Meilė Maironiui – tai toji jėga, kuri sujungia žmogų ir pasaulį. Tai aukšta akimirka, nušviečianti žmogaus gyvenimą. Meilė Maironiui visados siejasi su kūryba, įkvėpimu, pasiaukojimu; ji niekad nėra kasdieniška, niekad nėra žaidimas, nėra pramoga. Ji – žmogaus dvasinės vertės paliudijimas ir patikrinimas. Meilė yra pagrindinė žmogaus įkvėpėja ir skatintoja, jos dėka nugalimi sunkumai, įveikiamos kliūtys. Meilė Maironio pasaulyje yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogus daro mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės pergalę: Į darbą, vyrai! Šalį jauną Prižadins meilės rytmetys; Galybės meilės viską griauna: Žiemos ledus ji sutirpdys. JONAS BILIŪNAS REALIZMAS (1879-1907) • Gimė 1897 Balandžio 11 dieną Niūronių kaime, valstiečių šeimoje. • 1886-1891 mokosi pas buvusį dvaro prievaizdą. Keletą mėnesių lanko Anykščių carinę pradžios mokyklą, po to stoti į gimnaziją rengia daraktorius.1891 Pradeda mokytis Liepojos gimnazijoje ( Latvijoje ).1893 miršta motina. Tais pačiais metais nuo džiovos miršta tėvas. 1896 gimnazijoje suburia slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi būrelį. • 1899 Baigia Liepojos gimnazija. Metus pasilieka gyventi Liepojoje, verčiasi iš privačių pamokų.1900 kartu su Povilu Višinskiu ir kitais vaidina Liepojoje lietuviškai rodytoje Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“. Įstoja į Dorpato universitetą studijuoti medicinos. • 1901 Už dalyvavimą anticarinėse studentų akcijose pašalinamas iš universiteto. Apsigyvena Šiauliuose, verčiasi iš privačių pamokų. Kurį laiką gyvena Panevėžyje. • 1903 Prašosi grąžinamas į Dorpato universitetą, bet leidimo negauna. Remiamas „ Žiburėlio“ išvyksta mokytis į Leipcigą aukštąją komercijos mokyklą. 1904 Galutinai apsisprendė studijuoti literatūrą ir pereina Į Leipcigo universitetą. Paūmėja džiova. Rugpjūčio 4 d. susituokia su J. Janulaityte. Išvyksta gydytis ir studijuoti literatūros į Ciuricho universitetą. Parašo novelę „Ant Uetlibergo giedra ". • 1905 Ciuriche pradeda atsiminimų ciklą „Kūdikystės sapnai“. Sugrįžta į Lietuvą. Išvažiuoja gydytis į Zakopanę. Zakopanėje parašo noveles „Jonukas“, „Piestupys“, „Lazda“. Vasarą apsilanko savo tėviškėje ir paršo novelę „Ubagas‖. Gydosi Rozalime, Kačerginėje. Parašo noveles „Brisiaus galas“. Vėl išvyksta į Zakopanę. • 1907 Zakopanėje baigia „Liūdna pasaka‖. Gruodžio 8 d. mirė ir buvo palaidotas Zakopanėje. 1953m rašytojo palaikai perkelti į Anykščius ir palaidoti ant Liudiškių kalvos. Jonas Biliūnas - „Baltas liūdesio balandis“ (R. Granauskas) KONTEKSTAS. KRITERIJUS VISIEMS MANO DARBAMS – SĄŽINĖ. . Ir pridūrė: „...savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju". Istorinė situacija. Lietuva carinės Rusijos sudėtyje. KŪRYBA Svarbiausios kūrinių teminės grupės: 1. Darbininkų gyvenimo vaizdai, socialinės problemos: ◦ „Be darbo“ ◦ „Betėvis“ ◦ „Pirmutinis streikas“ 2. Idealų siekis: ◦ „Laimės žiburys“ 3. Atstumtųjų, nuskriaustųjų tema, kaltės motyvai: ◦ „Kliudžiau“ ◦ „Brisiaus galas“ ◦ „Joniukas“ ◦ „Ubagas“ ◦ „Vagis“ 4. Atlaidumas: ◦ „Lazda“ ◦ „Žvaigždė“ 5. Skirtingi vyro ir moters pasauliai: ◦ Apysaka „Liūdna pasaka“ „Vagis“ Pavadinimu „Vagis" norima pabrėžti socialinį žmogaus vaidmenį visuomenėje (atstumtas, nepageidaujamas, pažeidžiantis visuomenės normas), tačiau novelėje iškyla kita žmogaus reikšmė - dvasingoji. Dėmesio centre ne vagis, o pasakotojas, kurio gyvenimas, dvasinė būsena nulemta susitikimo su vagimi. TEMA. Žmogaus, užmušusio arkliavagį, dvasinis gyvenimo kelias. PROBLEMA. Ar žmogus moraliai atsakingas už savo veiksmus, gyvenimą? PAGRINDINĖ MINTIS. Vidinis sąžinės teismas kur kas svarbesnis už visuomenės. Žmogžudystei nėra jokio pateisinimo šiame pasaulyje. Vagis ir pasakotojas priešinami tik kūrinio pradžioje, bet vėliau ši riba išnyksta. Kodėl? Pats žmogus yra vertybė ir niekam nevalia atimti iš jo gyvybės, o pagrindinis žmogaus vertės kriterijus buvo ir lieka jo dvasingumas. „Ubagas" Skriauda, jos išgyvenimas rūpi ir Biliūnui. Žinomiausias šios temos apsakymas – Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn), suvedamas su seneliu, kuris „drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman". Ištikusi nelaimė yra apėmusi visą žmogų. Slegia ne tiek nelaimė (jis jau senas, nedaug bereikią), kiek moralinė skriauda, netinkamas elgesys, kuris pažeidžia žmoniškumą, sunaikina sandorą (baigia nykti ir bitės: „kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta"). „Laimės žiburys“ TEMA. Žmonių laimės siekimas. PROBLEMA. Ar verta viską aukoti, kad galėtume laimę pasiekti? Šioje alegorinėje pasakoje minia aukojasi dėl visų gerovės. Parašytas 1905 metų revoliucinių idėjų įkvėptas. Visgi iki šių dienų aktuali laimės ieškojimo idėja. Svarbus kalno, kaip išbandymo, motyvas. Aiški pagrindinė mintis, kad laimė lengvai nepasiekiama. Žavimasi žmonėmis, kurie geba pasiaukoti dėl kitų gerovės. APIBENDRINIMAS. Biliūnas kelia moralinius, kartu ir filosofinius žmogaus būties klausimus: kas yra skriauda, kas yra kaltė ir jos suvokimas, kas yra moralinė atsakomybė? Apysaka „Liūdna pasaka“ • Žanras – lyrinė apysaka • „Liūdna pasaka“– paskos dužimas – 1863 m. sukilimo poveikis žmogui. • Pasakotojas – išsilavinęs, vertina savo kraštą. • Visą kūrinį sieja meilės tema. Išprotėjimas – dvasinė mirtis. • Prakalbos pabaigoje pasibaigia lyriškoji apysakos dalis ir atsiskleidžia moters gyvenimo knyga. • Laimės samprata – vaikai, ramybė, meilė, pagarba, sodas. 2 dalyje iškilusi problema: ar įmanoma žmogaus laimė, kai aplinkui yra neramumų? ŠATRIJOS RAGANA NEOROMANTIZMAS (1887-1930) • Marija Pečkauskaitė gimė 1877m. vasario 24d. Medingėnų dvare, Telšių apskrityje, lenkiškos kultūros bajorų šeimoje. Tėvų kilnūs tarpusavio santykiai darė teigiamą įtaką Marijos asmenybės formavimuisi. • Mokytis pradėjo namie, o nuo 1891m. šeimai persikėlus į Užvenčio dvarą, mokėsi pas P. Višinskį. 1892m. įstojo į Petrapilio šv. Kotrynos gimnazijos trečią klasę. Dėl silpnos sveikatos ir lėšų stokos, gimnazijos kursą pabaigė privačiai, Užventyje. • 1895m. dar baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Užventyje P.Višinskis paveikė Marijos tautinį apsisprendimą ir paskatino įsijungti į patriotinį sąjūdį ir literatūrinį darbą. Iš pradžių ji rašė lenkiškai, P.Višinskis kūrinius vertė ir spausdino Varpe, Ūkininke Šatrijos Raganos slapyvardžiu. Vėliau M.Pečkauskaitė pradėjo rašyti lietuviškai ir spausdinti kūrinius įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. 1898m. mirus tėvui, šeima persikėlė į Šiaulius. M.Pečkauskaitė vertėsi pamokomis bajorų šeimose. 1905m. P.Višinskio ir kitų lietuvių švietėjų pastangomis M.Pečkauskaitei buvo išrūpinta "Motinėlės" draugijos pašalpa ir ji išvyko į Šveicariją studijuoti pedagogikos. 1905-1907m. mokėsi Ciūriche ir Friburgo universitete. • 1909m. M.Pečkauskaitė išlaikė mokytojos egzaminus ir pradėjo dirbti Marijampolės "Žiburio" mergaičių progimnazijoje. Taikydama Foersterio pedagogiką, M.Pečkauskaitė progimnaziją pavertė modernia auklėjimo įstaiga. Prasidėjus I pasauliniam karui, M.Pečkauskaitė 1915m. atvyko į Židikus (Mažeikių apskrityje). • 1922m. parašė savo geriausią kūrinį - apysaką „Sename dvare“.1928m. už nuopelnus Lietuvos pedagogikai Lietuvos universitete M.Pečkauskaitei buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis. • M.Pečkauskaitė mirė 1930m. liepos 24d. Židikuose. KONTEKSTAS. Šatrijos Ragana - Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja romantikė, pedagogė, krikščioniškos asmenybės ugdytoja. KŪRYBA Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą... Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą... Motin mano! Ar ne tavo rankos - baltos, meilios ir švelnutės - taip meilingai glamonėja? Ar ne tavo tai rankelės brangios? Ašaroms apsirasojo žiedas... O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną… Apysaka „Sename dvare“ LAIKAS. Susipina dabartis ir atsiminimai. ERDVĖ. Susipina tikrovė ir transcendencija. PASAKOTOJAS. Girdimi 3 pasakotojų balsai: • aštuonmetės Irutės, • subrendusios Irenos, • mamatės Marijos TEMOS, PROBLEMOS, VERTYBĖS • Laikas • Žmogaus atmintis • Sielos grožis • Savistaba • Kalba • Kultūra • Žmogaus ryšys su artimu. JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS NEOROMANTIZMAS (1869-1933) • Juozas Tumas gimė 1869m. rugsėjo mėn. 20d. Malaišių kaime, Rokiškio apskrityje, ūkininko šeimoje. Pradžios mokyklą baigė Kunigiškiuose 1881m. įstojo į Daugpilio realinę gimnaziją. Tautinę sąmonę ugdė "Aušra", rusų klasikų literatūra paskatino literatūriniam darbui. • 1888m. į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje J.Tumas įsijungė į tautinį darbą, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos Mylėtojų Draugijoje, šv. Kazimiero draugijoje, pradėjo literatūrinį darbą. 1893m. Vaižgantas baigė seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 1894m. paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją. • Dėl nesutarimų su vietiniais kunigais, 1895m. jis buvo perkeltas į Žemaitijos gilumą - Mosėdį. Čia prasidėjo didžioji J.Tumo patriotinė veikla. Jis buvo vienas iš "Tėvynės Sargo" organizatorių, redaktorių ir platintojų. 1898m. J.Tumas buvo perkeltas vikaru į Kulius. 1900m. pradėjo leisti žurnalą inteligentams "Žinyčia". 1901m. J.Tumas buvo perkeltas į Micaičius. Čia jo lietuviškai veiklai susidarė opozicija iš lenkininkų, kurie apskundė J.Tumą dvasinei vyresnybei ir J.Tumui buvo uždrausta rašyti į laikraščius be vyskupų leidimo. 1902m. J.Tumas buvo iškeltas į Vadaktėlius. Dalyvavo Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. • 1906-1911m. J.Tumas gyveno Vilniuje, dirbo "Vilniaus žinių" (1907), "Vilties" (1907-1911), "Ryto garso" (1914) redakcijose. • 1911m. J.Tumas buvo paskirtas Laižuvos klebonu. Tais pačiais metais išvyko į Ameriką "Saulės" draugijos reikalais. Ten jis buvo tris mėnesius. Grįžęs į Lietuvą, parašė knygą apie emigrantų gyvenimą. • 1914m. J.Tumas buvo atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo "Rygos garso" redakcijoje. • 1915m. J.Tumas buvo pakviestas į Petrapilį - į centrinį lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Petrapilyje įsijungė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos Pažangos partiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stockholme. • 1918m. J.Tumas grįžo į Lietuvą. Vilniuje įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo "Lietuvos aidą". 1919m. jis pradėjo leisti laikraštį "Nepriklausoma Lietuva". • 1920m. J.Tumas persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932m. Antros pagrindinės J.Tumo pareigos Kaune buvo darbas universitete: 1922-1929m. dėstė lietuvių literatūros istorijos paskaitas. • J.Tumas mirė 1933m. balandžio 29d. Kaune, palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje. „Išdygęs laisvas, augau laisvas...“ „Aš buvau gyvas – lietuvių reikalais...“ „Viso mano gyvenimo tendencija – tiesti tiltą...“ KONTEKSTAS. XIX amžiaus pabaigoje Lietuvos kultūrinis gyvenimas reiškėsi tarp dviejų įtampų: carinio politinio režimo ir senosios lenkų aristokratiškosios. Svarbiausi kultūros (ir literatūros) uždaviniai buvo atgaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir sulenkėjimui bei diegti tautinį supratimą. Vaižgantas gyvai reagavo į XX amžiaus pradžioje skelbiamas nuostatas: ieškoti tautos sielos išraiškos (Vydūnas), nesižavėti senolių žygiais, o ieškoti istoriniuose faktuose „tautiškos idėjos ženklų“ (J. A. Herbačiauskas), rašytojams orientuotis į inteligentiją, atsigręžti į tautosaką (S. Kymantaitė – Čiurlionienė). Vaižganto kūryboje pasikeitęs pasakotojo vaidmuo. Jis pasakoja trečiu asmeniu ir gerai nutuokia, kas dedasi personažų mintyse. Pasakotojas žvelgia iš šalies, vertina, numato pasikeitimus, įvyksiančius ateityje. Taip pat pasakotojas prisimena pavyzdžius iš biblijos, įpina tarptautinių žodžių, lygina veikėjus su Europos literatūros personažais. KŪRYBA Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus. Pirmajai grupei atstovauja didžiausias Vaižganto kūrinys - tautinio atgimimo epopėja „Pragiedruliai" (1918-1920, pataisytas leidimas 1923-1926), o antrajai - apysakos „Dėdės ir dėdienės" (1920-1921), „Nebylys" (1930), apsakymas „Išgama" (1929). Be abejo, suskirstymas į šias grupes yra sąlygiškas. Minėtuose kūriniuose Vaižgantas sukūrė visą galeriją bendriniais tapusių veikėjų, įvaizdžių, be kurių neįsivaizduojama XX a. lietuvių tautinė savivoka: Mykoliukas, Severja, Napalys Šešiavilkis, Dzidorius Artojas, Saulius ir kt. „Pragiedruliai“ Tas veikalas ne istorijai rašytas. Jis – konglomeratas. Pirmieji mano bandymai buvo pasergėti ir sukaupti į vieną vietą lietuvių tautos „Diemančiukus“, kurių yra pilkame jų gyvenime. Vaižganto „Pragiedrulius" sudarančios dvi dalys „Gondingos kraštas" ir „Vaduvų kraštas" susijusios su svarbiausiais Lietuvos regionais - Žemaitija ir Aukštaitija. Žemaitiją rašytojas sieja su praktiškumu, ūkine pažanga, o Aukštaitiją - su „tautos dvasia", poezija, legendomis, mitais. Svarbiausi kūrinio veikėjai yra dvi šeimos – Prūsijos lietuviai Vidmantai ir aukštaičiai Šešiavilkiai, taip pat daktaras Gintautas (jo paveiksle galima atpažinti idealizuotą Vincą Kudirką), kunigas Vizgirda (tai pačiam Vaižgantui artimas veikėjas), nusigyvenę dvarininkai Sviestaičiai ir kelios dešimtys mažesnių. Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ TRUMPAI: • Veiksmo vieta – rytų Aukštaitijos kaimas. • Laikotarpis – 19 amžiaus vidurys. • Pagrindiniai veikėjai – Mykoliukas (menininko pasaulis), Rapolas ir Severija (praktiškasis pasaulis). Skaitant kūrinį išaiškėja, kad pats apysakos pavadinimas byloja apie meilės ir šeimos kaip vertybių nebuvimą. Čia dėdėmis ir dėdienėmis vadinami ne tie žmonės, pas kuriuos „užvažiuosi, drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaišių lauksi“, o savotiški neapmokami samdiniai, kurių kraujo ryšys nebeturi reikšmės, giminės, tarp kurių stojusi susvetimėjimo siena bendravimą nužemina iki buitinio lygio. Būtent tokią padėtį kūrinyje užima Mykoliukas – savo brolio namuose jis neturi nei sau mielos vietos, nei šeimyniškos šilumos. VINCAS KRĖVĖ - MICKEVIČIUS NEOROMANTIZMAS (1882-1954) • Vincas Krėvė - Mickevičius gimė 1882m. spalio 19d. Subartonių kaime, Alytaus apskrityje. • V.Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją ir Merkinės mokykloje. Dar pasimokęs privačiai Vilniuje, Petrapilyje išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus ir 1898m, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Nejausdamas pašaukimo, iš seminarijos po dviejų metų išstojo. • 1904m. V.Krėvė įstojo į Kijevo universitetą, studijavo filologiją. • 1905m. universitetas buvo uždarytas, V.Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrijoje), nenutraukdamas ryšių ir su Kijevo universitetu. 1908m. baigė Lvovo universitetą filologijos daktaro laipsniu, išlaikė egzaminus ir Kijevo universitete, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. • Dėl mažo atlyginimo iš universiteto išėjo ir išvyko į Užkaukazį, į Baku miesto gimnaziją dėstyti rusų kalbą ir literatūrą. 1913m. Kijevo universitete apgynė disertaciją ir gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį. 1919m. V.Krėve buvo Lietuvos atstovu Azerbaidžane. • 1920m. V.Krėvė grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, humanitarinių Mokslų fakultete. • 1925-1937m. V.Krėvė buvo to fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus. V.Krėvė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame, politiniame gyvenime. 1940m. bolševikams okupavus Lietuvą, V.Krėvė buvo ministru vadinamojoje Liaudies vyriausybėje, bet greit iš tų pareigų pasitraukė. Pasitraukęs iš politikos, dirbo Vilniaus universitete, buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941m. buvo Lietuvos Mokslų akademijos prezidentu. • 1944m. V.Krėvė pasitraukė į Vakarus: kurį laiką gyveno Austrijoje. 1947m. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas ir literatūrą. • Mirė 1954m. liepos 7d. KONTEKSTAS. Vincas Krėvė-Mickevičius, prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūrė Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgaivino Lietuvos valstybingumo idėją. Romantiški Krėvės raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškesnę Lietuvos istoriją; meniškai įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis lietuviams tapo nacionaliniu epu, kurio valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo praradusi. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. KŪRYBA Drama „Skirgaila“ ISTORINIS KONTEKSTAS. „Skirgailos" veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenurodomas, tik paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo." Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų vardai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkrečią epochą — Lietuvos viduramžius, XIV amžiaus antrą pusę. Skirgaila – kunigaikštis, suaugęs su savo kraštu, jo likimu. Jo sieloje tebėra gyvas senasis lietuvių tikėjimas. Skirgaila – mąstantis politikas, kuris suvokia, kad norint užtikrinti Lietuvos ateitį, teikia susitaikyti, kad egzistuoja naujas krikščioniškasis pasaulis. Kunigaikščio asmeninės savybės: • Atkaklumas • Tiesumas • Atvirumas • Rūpinimasis Tėvyne • Ironiškumas • Nemėgstantis verkšlenimų DRAMOS TRAGIZMAS. Tokia situacija herojui teikia didybės ir kartu tragizmo, nes jis nėra visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių, be to, jam tenka kaltė dėl tradicijų laužymo. „Skirgailos" herojus turi prometėjiškumo bruožų (mitinis Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų nustatytą tvarką ir yra už tai baudžiamas). Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau neţino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Todėl tragiškasis herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats, nes per jį tarytum išsipildo lemtis. Tai ypatingas veikėjas, savotiškas likimo vykdytojas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta paprasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti. PROBLEMOS 1. Kaip Lietuvoje po krikšto, visai naujoje situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimai, kaip tų klausimų susipynimas atsispindėjo žmonių charakteriuose? 2. Skirgailos – žmogaus ir valdovo, atsidūrusio pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje, tragedija. IDĖJOS 1. Žmoniškumas turi būti žmonių širdyse ( taip akcentuoja Skurdulis, Daugaila). 2. Sena yra nebetinkama; norint eiti į priekį, reikia siekti to, kas nauja. SKIRGAILA Dramos pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienišas. Jis pralaimi: 1. Kaip valdovas, nes neradęs kelio Lietuvai, planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje. 2. Užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus - žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį. Tačiau Skirgaila nebuvo blogas žmogus. Ne kartą dramoje kartojama: „Aš noriu visiems gera, bet nežinau, kaip tai pasiekti". Ko jis nežinojo? Nesuvokė Skurdulio išminties. Skirgailą nugalėjo valdovo pareigų našta, vienatvė, sielvartas, graužatis. Jis troško būti kilnus ir taurus kaip kiti, bet negalėjo. Ar keitėsi Skirgaila? Taip, ir gana nuosekliai: kūrinio pradžioje jis piktinasi kitų negarbingumu, pabaigoje pats yra žiaurus ir negarbingas. Jis išduoda visa tai, ką gynė. Kadangi yra aštraus proto, aiškiai suvokia savo pralaimėjimą. Bedugnė atsiveria jame pačiame, dėl jo paties ypatybių. VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS MODRNIZMAS (1893-1967) • Gimė 1893m. sausio 6d. Pilotiškių kaime, Marijampolės apskrityje, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. • Baigęs 4 klases, 1909m. V.Mykolaitis-Putinas įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1911m. Putino slapyvardžiu išspausdino pirmąjį eilėraštį „Šaltinyje“. • Nors kunigų seminariją baigdamas V.Mykolaitis-Putinas suabejojo dėl kunigo pašaukimo, bet vis dėlto 1915m. įsišventino kunigu. Pastoracinio darbo nedirbo ir 1915-1917m. toliau mokėsi Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia artimai susipažino su J.Baltrušaičio rusiška lyrika, domėjosi rusų simbolistų poezija. 1917m. Petrapilyje pasirodė pirmasis V.Mykolaičio-Putino lyrikos rinkinys „Raudoni Žiedai“ su poema „Kunigaikštis Žvainys“. V.Mykolaitis-Putinas gavo stipendiją (per Amerikos lietuvių Tautos Fondą) mokslams tęsti Vakarų Europoje. • 1918m. jis išvyko į Šveicariją. 1918-1922m. Friburgo universitete studijavo filosofiją, filosofijos ir meno istoriją, literatūrą. Universitete V.Mykolaitis-Putinas visai subrendo kūrybiškai: parašė apsakymų, dramą, nemažai poezijos. • 1922m. apgynė disertaciją apie V.Solovjovo estetiką. Gavęs filosofijos daktaro laipsnį, 1922-1923m. ruošėsi profesūrai Miuncheno universitete, studijuodamas literatūros bei meno problemas. • 1923-1929m. V.Mykolaitis-Putinas dėstė Lietuvos universitete naująją lietuvių literatūrą, visuotinės literatūros įvadą ir estetiką. 1924-1932m. redagavo „Židinį“, 1925m. buvo Lietuvių meno kūrėjų draugijos sekretoriumi, padėjo įsteigti studentų ateitininkų meno draugijai "Šatrija", parašė dramų, išleido poezijos rinkinį „Tarp dviejų aušrų“ (1927). • 1931m. V.Mykolaitis-Putinas išvyko atostogauti į Nicą (Prancūzija), kur parašė svarbiausio savo kūrinio – romano „Altorių šešėly“ I ir II dalį. (III dalys išleistos 1933m.). • 1935m. oficialiai atsisakęs kunigystės, V.Mykolaitis-Putinas neperėjo į krikščionybės priešų eiles, pasiliko tikintis. • 1933 - 1937m. V.Mykolaitis-Putinas buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, 1940- 1954m. Vilniaus universiteto profesorius, 1945 - 1946m. Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros instituto direktorius. 1956m. išleido rinkinį „Poezija“. 1963m. – „Būties valanda“. 1967 m. – „Langas“. • Mirė 1967m. birželio 7d. Kačerginėje, prie Kauno, palaidotas Vilniuje. Menas – chaoso apvaldymas, todėl kūrybos pradui turi eiti iš tvarkos , harmonijos ir šviesos. KONTEKSTAS. POEZIJOS KONTEKSTAS. Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir simbolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas. KŪRYBA „Tarp dviejų aušrų“ (1927) – ryškiausia lietuviškojo simbolizmo knyga. • Pavadinimas nurodo poetui ypatingą laiką tarp dviejų aušrų – tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Vakaras, pasak poeto, yra „kilnioji valanda“, laikas, kai artėja naktis. Tik naktį, nurimus dienos triukšmui, galima iš tiesų praregėti ir išgirsti, nes tada žmogus nesijaučia atskirtas nuo visa apimančios būties. • Rinkinyje kontrastingi šviesos ir tamsos pasauliai atitinka dramatiškas žmogaus sielos prieštaras.  Svarbiausia Putino dvasios ypatybė – filosofinė pasaulėjauta; • Siekia realaus pasaulio vaizdams suteikti gilesnę prasmę, atskleisti dramatiškas asmenybės jausenas; • Rūpi suvokti žmogaus vietą pasaulyje, pažinti, aiškinti amžinąsias tiesas; • Žmogus išgyvena dvasinę įtampą. Jo buvimas ant ribos – simboliškai „ tarp dviejų aušrų“ – susijęs su skaudžia egzistencine patirtimi; Romanas „Altorių šešėly“ TRUMPA APŽVALGA. Romaną sudaro trys dalys. I dalyje „Bandymų dienos" pasakojama apie klieriko Liudo Vasario šešerius metus Seinų kunigų seminarijoje, apie kūrybinius bandymus, lytinį brendimą, užsimezgusią ir neatpažintą meilę, gyvojo tikėjimo ir kasdienės rutinos svarstymus. II dalis - vienerių metų kunigavimo istorija, kunigų visuomeninė veikla ir pastoracinis darbas, Liudo Vasario erotiniai potyriai ir pasaulietinės literatūros atradimas. III dalis skirta kunigo supasaulėjimui. Matome gerą dešimtmetį Vakarų Europoje praleidusį ir grįžusį į Nepriklausomos Lietuvos sostinę Kauną nepraktikuojantį kunigą. Romanas turi išorinį ir vidinį siužetą. Išorinis labai paprastas: romane nuosekliai pasakojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo kelias iki brandaus amžiaus. Aplinka vaizduojama tik tiek, kiek ji susijusi su pagrindinio veikėjo istorija. Atsijusių nuo Liudo Vasario istorijos epizodų romane nėra. Išorinis siužetas romane nėra svarbiausias. Daug svarbesnė Liudo Vasario vidinių patyrimų ir jų apmąstymų istorija. APIE ROMANĄ TRUMPAI • Pirmą kartą lietuvių literatūroje Putino romane buvo sukurtas toks sudėtingas žmogaus paveikslas, pateikta gili ir detali jo vidinių išgyvenimų analizė. • Liudas nueina sudėtingą ir ilgą individualizacijos kelią, siekia asmenybės laisvės, trokšta atskleisti kūrybines savo galias, patirti būties pilnatvę. • Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo – panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas. Daugelio skaitytojų nusivylimui, ranką ant širdies padėjęs pasakysiu, kad jokios Liucės nė baronienės mano gyvenime, realybėje nebuvo. (....) Daugiausia buitinio autobiografiškumo yra pirmajame tome. (V. Mykolaitis-Putinas) ROMANE SPRENDŢIAMA POETO IR KUNIGO PAŠAUKIMŲ NESUDERINAMUMO PROBLEMA. Taip pat romane atsiskleidžiama asmenybės vystymosi, būties įprasminimo idėja. JURGIS SAVICKIS MODERNIZMAS, EKSPRESIONIZMAS (1890-1952) • Gimė 1890m. gegužės 2d. Pagausančio dvare, Ariogalos valsčiuje, Raseinių apskrityje.  Mokėsi Ariogalos pradinėje mokykloje, Kauno gimnazijoje. • 1911-1914m. studijavo teisę Maskvos universitete. Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Rusijoje, dirbo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. • 1915m. J.Savickis išvyko į Daniją, rūpinosi karo belaisviais Vokietijoje. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jis buvo paskirtas oficialiu Lietuvos atstovu Danijoje, o nuo 1922m. - Norvegijoje. Panaikinus atstovybę Kopenhagoje, J.Savickis dirbo diplomatinį darbą Suomijoje iki 1927m. • 1927 - 1930m. tarnavo Užsienio reikalų ministerijoje, 1928-1929m. buvo Kauno Valstybės teatro direktoriumi. 1930-1937m. J.Savickis vėl grįžo į diplomatinę tarnybą Skandinavijoje. 1937m. buvo perkeltas į Rygą, 1938m. paskirtas nuolatiniu Lietuvos pasiuntiniu prie Tautų Sąjungos Ženevoje. • 1940m. iš šio posto buvo atleistas, grįžo į Kauną tikėdamasis naujo paskyrimo. Jo negavęs, J.Savickis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Roquebrune vietovėje. • Mirė 1952m. gruodžio 22d. Hermitage, prie Monte Carlo, palaidotas Roquebruno kapinėse. DARBAI Tikrasis J.Savickio literatūrinis debiutas buvo apsakymų rinkinys „Šventadienio sonetai“ pasirodę 1922m. 1928m. išėjo apsakymai „Ties aukštu sostu“, vėliau pasirodė kelionės įspūdžių knygos. Antras pakilimas grožinėje literatūroje - apsakymai „Raudoni batukai“ (1951), romanas „Šventoji Lietuva“ (1952), taip pat periodikoje spausdinti apsakymai. KONTEKSTAS. J. Savickis – Vakarų kultūros žmogus. Visą gyvenimą domėjosi menu (daile, teatru), dirbdamas Kaune, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, kartu ėjo Valstybės teatro direktoriaus pareigas, laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis. J. Savickio vardas dažnai siejamas su avangardiniu menu, suklestėjusiu lietuvių literatūroje XX a. trečiame dešimtmetyje. Avangardistai kvietė nestandartiškai mąstyti, priešintis literatūrinėms tradicijoms, ieškoti netikėtų raiškos formų, stengėsi priblokšti visuomenę savo originalumu. Tačiau J. Savickio kūryba netelpa tik eksperimentinio meno rėmuose, nors daugelis kritikų randa jo kūryboje ekspresionizmo, impresionizmo ar absurdo teatro bruožų. Pirmas J. Savickio novelių rinkinys ,,Šventadienio sonetai“, išėjęs 1922 m., savo modernumu gerokai pralenkė to meto lietuvių rašytojų Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės ir kitų kūrinius. Tai buvo pirma lietuvių literatūroje prozos knyga, kurioje buvo atsisakyta vaizduoti senąjį (etnografinį) Lietuvos kaimą, nebuvo pabrėžiamas veikėjų lietuviškumas, buvo laužomi tradicinio (epinio arba lyrinio ) pasakojimo kanonai. KŪRYBA • Kituose apsakymų rinkiniuose (,,Ties aukštu sostu“ , 1928, ,,Raudoni batukai‖, 1951 ) rašytojas liko ištikimas savo kūrybos principams. Priešingai nei kiti to meto autoriai, J. Savickis negarbino gamtos ir nesijautė esąs jos vaikas. Jo novelėse gamta nevertinama estetiniu požiūriu, peizažai primena teatro dekoracijas arba įgudusio dailininko paveikslą. Daug dėmesio skiriama spalvų, linijų žaismui, ypač šviesos efektui, tačiau, anot A. Nykos Niliūno, ,,viskas čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta‖. Aplinkinis pasaulis modeliuojamas pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas. • J. Savickis pirmasis lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Miesto kultūra nekritikuojama ir neidealizuojama, o rodoma viskas – ir kas gražu, ir kas bjauru. Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo priešprieša, kaip ne vieno to meto lietuvių autoriaus kūriniuose. J. Savickio žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save- viskas priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir prigimties. • Novelių veikėjai- laisvi žmonės, gyvenantys tik pagal jų pačių suvokiamą programą, kartais pasielgiantys neprognozuojamai, paskatinti aistros ar nesuvaldyto instinkto. Veikėjų charakteristikose ryškus erotinis pradas ..Jų poelgiai dažnai nuvilia arba stebina skaitytoją, nes yra ,,netipiški“, netikėti. • Kitoks to meto literatūroje yra ir J. Savickio pasakojimas. Jo pasakotojas, išlaikydamas atstumą, stebi, kaip veikėjas jaučiasi atsidūręs neįprastoje (arba gerai pažįstamose) aplinkybėse, kaip reaguoja į aplinką, ką mąsto. Pasakotojas dažnai šaiposi iš kilnių žmogaus norų ir jo prigimties netobulumo, nelauktų poelgių, tačiau nesmerkia, nemoralizuoja. • Dažnai pasakotojas išreiškia rašytojo vertybines nuostatas. J. Savickio novelės tarsi teigia, kad moralė tikrovėje – tik veidmainystė, visos vertybės galų gale pasirodo apsimestinės. Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs ir egoistiški. Šiame pasaulyje už gerą dažnai atsimokama blogu. Pasakotojas skeptiškai vertina paviršutinišką tikėjimo suvokimą, Dievas yra netekęs transcendentiškumo. Mirtis nesiejama su tragizmu, neskatina apmąstyti žmogaus būties. • Cirkas, baletas, teatras, filmai, marionetės, arlekinai – nuolatiniai J. Savickio prozos įvaizdžiai (perimti iš ekspresionizmo dailės ir lyrikos). Šiame gyvenimo spektaklyje žmogus negali nei pakeisti, nei atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai pats žiūri į jį su ironija, kaip į pašalinę komediją. Taigi J. Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos parodiją. Novelių veikėjai dažnai kalba, elgiasi ir gyvena ,,stilingai‖. Įtaką jiems daro ne tradicijos, o tam tikra kultūra arba pseudokultūra. Nė vienam veikėjui nebūdingas ypatingas individualumas. • Stipriausias J. Savickio novelių impulsas yra vyro ir moters santykiai. Flirtuojanti moteris ir viliojamas vyras yra pagrindiniai veikėjų tipai, pasakotojo pristatomi labai skirtingai. Vyras visuomet apibūdinamas trumpai nusakant jo amžių, socialinį statusą; pasakotojas įžvalgesnis vyro psichikai, jo mintys dažniau girdimos skaitytojui. Moterys J. Savickio novelėse tarsi netikros: jos visuomet vertinamos iš vyriškų pozicijų ir yra didžiausios ironijos objektas. Moteris priklauso materialiajai pasaulio plotmei, jos materialumų liudija akcentuojamas kūniškumas. JONAS AISTIS MODERNIZMAS, NEOROMANTIZMAS (1904-1973) • Gimė 1904m. liepos 7d. Kampiškių dvaro darbininko šeimoje, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje. 1907m. su tėvais persikėlė į Rumšiškes. • 1919-1927m. J.Aistis mokėsi Kauno "Aušros" gimnazijoje. Čia jis pradėjo rašyti eilėraščius. Pirmasis eilėraštis išspausdintas 1927m. "Ateityje". • Literatūrą J.Aistis studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Studijų metu dirbo ir Žemės ūkio banke. • Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, J.Aistis 1936-1940m. studijavo Grenoblio universitete Prancūzijoje. 1944m. apgynęs disertaciją, gavo filosofijos daktaro laipsnį. • Dėl karo ir okupacijų negalėdamas grįžti į Lietuvą, 1944-1946m. dirbo Nicos archyvuose ir Paryžiaus bibliotekoje. • 1946m. su šeima persikėlė į JAV. Iki 1952m. Marijanapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. • 1952-1958m. J.Aistis dirbo Laisvosios Europos lietuvių skyriuje New Yorke, nuo 1958m. gyveno Vašingtone, dirbo Kongreso bibliotekoje. • Mirė 1973m. birželio 13d. Vašingtone. POEZIJOS RINKINIAI • „Eilėraščiai“ (1932), • „Imago mortis“ (1934), • „Intymios giesmės“ (1935), • „Užgesę chimeros akys“ (1937), • rinktinė „Poezija“ (1940). • Išeivijoje išleistos poezijos knygos • „Be tėvynės brangios“ (1942), • „Nemuno ilgesys“ (1947), • „Sesuo buitis“ (1951), • „Kristaliniam karste“ (1957), • Rinktinė „Pilnatis“ (1948). KONTEKSTAS. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) susiformuoja jaunų rašytojų karta - Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, - kuri stengiasi suderinti romantizmo, liaudies kūrybos, simbolizmo tradiciją su moderniais, avangardiškais lyrikos reiškiniais. Pirmoji neoromantikų karta siekė išreikšti „tautos dvasią"; antroji – žmogaus sielą. 4-ojo dešimtmečio lyrikoje išreiškiama idealiųjų siekimų ir buities traukos priešprieša. Neoromantikų poezijos žmogus - kasdienybės žmogus, siekiąs iš jos arba išsiveržti, arba patirti joje nepakartojamų akimirkų, suvokti savojo gyvenimo svarbą. Poetai nutolsta nuo oratorinio, manifestinio eilėraščio - pereina prie išpažintinio. Oratorinis eilėraštis rašomas viešumai, skiriamas garsiam skaitymui, jame kalbama apie visuomenei žinomus ir rūpimus dalykus, o lyriniame eilėraštyje širdies paslaptys iškalbamos tyliai, kam nors įsivaizduotam labai arti esančiam. Neoromantikų lyrika - tylių intonacijų, nuoširdaus pokalbio lyrika. Ši karta jaučiasi savo ką tik atsikūrusios jaunos valstybės vaikais, todėl įsipareigoja tęsti savo tautos kultūros tradicijas. Labiausiai jie jaučiasi įsipareigoję romantizmo ir XX a. pradžios neoromantikų idėjoms. Jonas Aistis – vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus: iš šių jis perėmė idealo ir realybės antinomijos, tradicinės kaimo kultūros ir modernios raiškos sintezės principus. Vėlyvojoje kūryboje poetas itin angažavosi Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas. KŪRYBA • lyriniame, eleginiame eilėraštyje dominuoja lyrinio subjekto skausmas ir kančia; • ironija išsakomam jausmui; • teatrališkumas; • tautosakos motyvai; • polinkis į viduramžių meną; • bibliniai motyvai; • gamtoje regimi kultūros siužetai; • pasakiškumas; • istorinis kontekstas. Poezija yra stebuklas, o kūryba – palaima ir kančia. Stebuklas gimsta per palaimą kančioje ir per kančią palaimoje, ir šie jausmai susipynę nuo pradžios (minties gimimo) iki pabaigos (eilėraščio išsivadavimo). Ši sudėtinga, o iš tiesų labai paprasta kūrybos filosofija – raudona Jono Aisčio eilėraščių gija. Kontekstą eilėraščiui ,,Poezija‖ galėtų sudaryti ,,Kūrybos valanda“, ,,Plunksna“, ,,Katarsis“, ,,Atsisveikinant“ – eilėraščiai, vienaip ar kitaip paliečiantys kūrimo procesą – svarbiausią J.Aisčio kūrybos temą. KŪRYBA EMIGRACIJOJE. Emigracijoje sukurta J. Aisčio poezija skiriasi nuo prieškarinės – joje vyrauja tėvynės meilės, ilgesio motyvai, kaltės dėl paliktos Tėvynės motyvas. HENRIKAS RADAUSKAS ROMANTIZMAS, NEOKLASICIZMAS (1910-1970) • Gimė 1910m. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. • Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo-Nikolajevske) lankė pradţios mokyklą. • 1921m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją. 1929m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. • Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. • 1936m. buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis. • 1937-1941m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. • 1944-1945m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. Dirbo prancūzų įstaigoje. • 1949m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje. • Mirė 1970m. rugpjūčio 27d. Vašingtone. Eilėraščių rinkiniai: „Fontanas“, „Strėlė danguje“, „Žiemos daina“. Tomas Venclova: „Be abejonės, menas jam buvo aukščiau už visa kita. Bet pirmiausia dėl to, kad menas yra būdas kažką išsaugoti”. KONTEKSTAS. Nepriklausomybės laikotarpiu lietuvių poezija plėtojo lyrinę – dainuojamąją tradiciją. Pagrindinės šios poezijos tematinės jungtys buvo žmogus – gamta, žmogus – istorija, žmogus – nacionalinė kultūra. Lietuvai aktyviau sąveikaujant su Vakarų Europos kultūra, į ją ima skverbtis modernieji kultūriniai sąjūdžiai, kurie turėjo poveikį menui, filosofijai, politikai ir t.t. Modernizmo estetikos principai, poetinės leksikos novatoriškumas, pasakojimo perspektyvų kaita, žanrų maišatis – turėjo būti diegiami į kiekvieną literatūrą, jeigu ji norėjo kalbėti šiuolaikine menine kalba. Kūryboje atsirado naujas reiškinys – vadinamoji „miestietiškoji“ poezija. Naujajame eilėraštyje atsiranda šiuolaikinės civilizacijos išugdytas naujo tipo intelektas, kuris mąsto ir kalba netradicinėmis sąvokomis. Tokioje kultūrinėje aplinkoje H. Radausko poezijos pasirodymas buvo savalaikis reiškinys, sudedamoji viso kultūrinio proceso dalis. KŪRYBA • H. Radausko kūryba stovi atokiau nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Svarbiausias skirtumas – lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje. H. Radausko poezijos lyrinis subjektas nesiekia intymiai išsakyti savuosius jausmus, greičiau pasakoja istorijas pats joje nedalyvaudamas arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį; matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, įvykių užuomazgas ir atomazgas. Šiame poetiniame kalbėjime susipina ironija ir stiprus gyvenimo tragiškumo pojūtis, ypač sustiprėjęs vėlyvojoje kūryboje. • Pagrindinis H. Radausko poezijos bruožas – žmogaus gyvenimo apmąstymas, dažnai teatrališkas ir ironiškas, paremtas paradoksais. H. Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams. • Pasaulinio meno ir literatūros patirtis formuoja poeto požiūrį į žmogui iškylančius gyvenimo klausimus. H.Radausko eilėraščiuose gausu atvirų ir užslėptų nuorodų į literatūros, dailės ir muzikos istoriją. Taigi norint šią poeziją suprasti reikia išmanyti kultūros ir meno istoriją, kad galėtum atpažinti įvairių epochų meno ir literatūros užuominas. Nors H. Radausko eilėraščiai priskiriami modernizmui, juose dažnai remiamasi artimomis klasicizmo literatūrai ir menui temomis bei motyvais. • H. Radausko eilėraščiuose vyrauja poetinės transformacijos principas, kai į eilėraščio erdvę patekę daiktai ar reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo pasaulio reikšmes, pavyzdžiui, augalai ,,atplėšiami“ nuo šaknų ir ima judėti erdvėje, tikrovė ,,nužudoma“, kad galėtų atgimti naujai kuriamame poetiniame pasaulyje. • Poetinės transformacijos atskleidžia nuolat kintantį H. Radausko požiūrį ir vertinimus. Apie tai jis tiesiai pasako: ,,Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“. Šitas pasakiškas stebuklų, karnavalo, džiaugsmo ir žiaurumų supynimas, netikėtas gyvenimo smulkmenų sureikšminimas rodo, kad poetas atsisako įprasto, tradicijos diktuojamo žvelgimo į pasaulį ir siūlo naują, netikėtą požiūrį. H. Radausko kūryboje apskritai labai dažna kūrybos ir kūrėjo tema. • Labai taisyklinga, skaidri H. Radausko eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara, intonacija. TEMOS Gamta, jos grožis. Gamta – neišsemiamas grožio ir įkvėpimo šaltinis („Saulės darbai“, „Vasaros diena“, „Kalnuose“, „Žiemos pasaka“). Kūryba, poeto likimas. Poeto paskirtis - kurti grožį („Poetai arba Katastrofa“, „Skulptorius lipdo Centaurus“, „Deganti šaka“, „Dainos gimimas“). Meilė („Lunatikė“, „Pirmoji naktis“, „Undinės“, „Malda blondinei“). Gyvenimas, pasaulis. Nusivylimas tikrove ir tikėjimas vaizduotės, pasakos galia („Girtuoklis grįžta namo“, „Uostas“, „ Pasaka“) SALOMĖJA NĖRIS ROMANTIZMAS (1904-1945) • Gimė 1904m. lapkričio 17d. Kiršų kaime, Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi Alvito pradžios mokykloje, nuo 1918m. Marijampolės gimnazijoje. 1919m. persikėlė į Vilkaviškio "Žiburio" gimnazijos ketvirtą klasę. Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Pirmuosius eilėraščiu pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923m. – Salomėjos Nėries slapyvardžiu. • Baigusi gimnaziją, 1924m. S.Nėris įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą. Greta studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką-psichologiją, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija" veikloje. • 1927m. buvo išleistas pirmasis S.Nėries poezijos rinkinys. • 1928m. S.Nėris baigė universitetą ir gavo paskyrimą į Seinų „Žiburio" gimnaziją Lazdijuose, kur dėstė vokiečių kalbą. Atostogų metu poetė keliavo po Vakarų Europą, gilino vokiečių kalbos studijas. • 1931m. apsigyveno Kaune, kur vertėsi pamokomis, redagavo lietuvių liaudies pasakas. Rinkinys „Pėdos smėly“. • 1934-1936m. S.Nėris dirbo mergaičių gimnazijoje Panevėžyje. 1936m. pabaigoje ištekėjo ir gyveno Paryžiuje iki 1937m. Grįžusi į Lietuvą, S.Nėris buvo paskirta mokytojauti į Kauno trečiąją gimnaziją. Apsigyveno Palemone. • 1938m. buvo išleistas gražiausias S.Nėries poezijos rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį poetei paskirta Valstybinė literatūros premija. • 1940m. okupacija S.Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat buvo išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Be to, ji rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. Ligi šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos visišką ištikimumą. • Kilus karui, S.Nėris išvyko į Rusiją. • 1944m. grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945m. liepos 7d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse. • 1994 pasirodo rinkinys „Prie didelio kelio“. KONTEKSTAS. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) susiformuoja jaunų rašytojų karta - Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, - kuri stengiasi suderinti romantizmo, liaudies kūrybos, simbolizmo tradiciją su moderniais, avangardiškais lyrikos reiškiniais. Pirmoji neoromantikų karta siekė išreikšti „tautos dvasią"; antroji – žmogaus sielą. Poetai nutolsta nuo simbolistinio nekonkretumo, susitelkia ties konkretaus žmogaus sielos gyvenimu. Jiems svarbus individualus įsiklausymas į savo būtį, asmeniškas pasaulio pamatymas. Išgyvenimų turinį sudaro sudėtingų jausmų drama, būties spėlionė, akimirkos patyrimas ir apmąstymas. Ypač elegiškai apmąstoma laiko tėkmė. 4-ojo dešimtmečio lyrikoje išreiškiama idealiųjų siekimų ir buities traukos priešprieša. Neoromantikų poezijos žmogus - kasdienybės žmogus, siekiąs iš jos arba išsiveržti, arba patirti joje nepakartojamų akimirkų, suvokti savojo gyvenimo svarbą. Poetai nutolsta nuo oratorinio, manifestinio eilėraščio - pereina prie išpažintinio. Oratorinis eilėraštis rašomas viešumai, skiriamas garsiam skaitymui, jame kalbama apie visuomenei žinomus ir rūpimus dalykus, o lyriniame eilėraštyje širdies paslaptys iškalbamos tyliai, kam nors įsivaizduotam labai arti esančiam. Neoromantikų lyrika - tylių intonacijų, nuoširdaus pokalbio lyrika. Čia daug nepasakymo iki galo, neišbaigtos minties. Tai išduoda ir eilėraščio forma: vyrauja trumpas eilėraštis, trumpi nebaigti sakiniai. Iš Vakarų Europos filosofų bei kūrėjų jaunoji neoromantikų karta perima katastrofizmo nuojautas, „amžiaus pabaigos", civilizacijos „saulėlydžio" temas. Kita vertus, ši karta jaučiasi savo ką tik atsikūrusios jaunos valstybės vaikais, todėl įsipareigoja tęsti savo tautos kultūros tradicijas. Labiausiai jie jaučiasi įsipareigoję romantizmo ir XX a. pradžios neoromantikų idėjoms. Rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ • Pagrindinis eilėraščių orientyras – liaudies dainos lyrizmas. • Eilėraščiuose dominuoja romanso poetika, džiaugsmingai išsakomos jaunystės svajonės ir lūkesčiai. • Visai S. Nėries kūrybai būdingas romantinis maksimalizmas, vėliau įgyjantis dramatizmo atspalvį. • Lyriniam subjektui yra svarbus ryšys su gimtąja žeme. Tai svarbiausias poetės rinkinys. Už jį Nėris gavo Valstybės premiją. Rinkinyje matome pasikeitusį poetinį pasaulėvaizdį ir pasikeitusius lyrinio subjekto išgyvenimus. Čia daug iš socialinio jautrumo kilusių eilių, didmiesčio (Paryžiaus) ir jo kultūros paveikslų. Solidarizuojamasi su visuomenės atstumtaisiais, kalbama MES vardu. Vis dėlto Nėriai netinka piktokas tonas, rašymas ne iš AŠ situacijų, ne iš emocinių viršūnių. Šiuose eilėraščiuose nėra naujo, per vieną akimirką atrasto patyrimo. Įsileisti nauji vaizdai (žmogus darbininkas, grandinės) neturi šaknų jos poezijoje. Gražiausi šios temos eilėraščiai - „Mažoji mano geiša", „Dvidešimti su". Su poetės pasaulėjautos šerdimi itin susiję iš nuoskaudos, našlaitiškumo, konflikto su visuomene kilę savo trapaus ir pasmerkto gyvenimo vertę teigiantys eilėraščiai („Benamės varnos", „Varnos", „Dėdės", „Šį rudenį"). Greta šių rūstokų eilėraščių - skaidrūs gyvenimo išminties etiudai. Jaunystės džiaugsmus ir nuoskaudas jau pakeitė ramybė ir supratimas. Dabar pajuntamas begalinis gerumas gyventi: vidury nakties nubudus klausytis miško vėjų, žiūrėti į saulę, į vakarą, į alyvų žiedus. Jausmą, kad ESI, suteikia pati gyvenimo tėkmė. Gyvenimo meilė šiame rinkinyje rami ir džiugi. Žmogaus laikinumo, mirties artumo ir gamtos amžinybės suvokimą lydi šviesus graudulys. Eilėraščio vaizdas be smulkmenų, skaidrus: atrinktos tik kelios detalės, į jas nukreipiama visa minties energija. Rugiagėlė, alyvos žiedas labiausiai atitinka žmogiškosios būties pajautą - gyvenimas gražus, bet ir trapus, nepastebimas, praeinantis, „nuvystantis". Nėries lyrikoje apie laiko tėkmę nefilosofuojama abstrakčiai - laiko tėkmė patiriama konkrečiai, mąstant apie save laike. Jaunystės lyrikos emocingas šūksnis dabar virsta atodūsiu, šauktukų retėja, daugėja daugtaškių, brūkšnių. Charakteringi eilėraščiai „Alyvos“, „Diemedžiu žydėsiu“, kuriuose, atrodo, kalbama apie pavasarį, bet eilėraštis iš tikrųjų ne apie jį, o apie lyrinį subjektą. Apie žmogiškąją situaciją pradedama kalbėti nuo aplinkos. Tik po to itin taupiai (kiekviename posme - tik po vieną eilutę!) užsimenama apie save, apie tai, kaip lyrinis subjektas pasijunta patyręs staigų atradimą. Viena eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“ mintis yra ta, kad vienąkart MANĘS nebebus. Bet lygiai tuo pačiu metu (eilėraščio radimosi metu) kalbantįjį ištinka ir kita mintis - mintis apie pavasario galią pažadinti gyvybę. Atjojęs pavasaris savo žvilgsniu prikels subjektą gyventi kitu pavidalu - žydėti diemedžiu. Tad eilėraštis ne tik apie mirtį, bet ir apie gyvybės stebuklą. Todėl tokia šviesi melancholija. Žemė - vieta žmogui gyventi ir mirti. Ir vieta augti diemedžiu ir žydėti. Žemės figūra, „įsiterpusi" tarp lyrinio subjekto ir pavasario, šiame eilėraštyje leidžia išspręsti būties-nebūties rūpestį. RINKINYS „Prie didelio kelio“ • Tai karo metų eilėraščių rinkinys. • Jame poetė itin išryškina skaudų savo klaidų apmąstymą, tėvynės, kalbos, artimųjų ilgesį. • Be poetės valios rinkinys buvo ideologiškai angažuotas ir pavadintas „Lakštingala negali nečiulbėti“. Abiejuose namų ilgesio emocija pinasi su privalomo optimizmo ir privalomų temų eilėraščiais. • „Prie didelio kelio“ išleistas tik 1994 metais. DIALOGO POEZIJA. Atskirta nuo gimtinės Nėris glaudžiasi prie jos kultūros: išsirašo į sąsiuvinį liaudies dainas, įsiklauso į jų intonacijas. Prisiima raudotojos poziciją. Raudai būdingas kreipimasis į prarandamą objektą, į amžiną ir guodžiančią gamtą - vėją, paukštį, medžius, žemę. Tokiu dialogu pagrįsta ir Nėries poezija. Dialogas yra ir kontakto ieškojimas su savo namais ir sava kultūra. Nėries eilėse kalbinama saulė, lakštingala, juodas varnas; prašoma, kad jie arba padėtų įveikti atstumą, arba nuneštų (parneštų) žinią, arba globotų gimtinėje pasilikusius. Į dialogą įveda pirmasis rinkinio eilėraštis „Maironiui". Atskirtume, atstūmime („Sako: mirdamas mane tu keikei") ieškoma ir bendrystės. Ji matoma visame rinkinyje: nuo įsijautimo į Maironio poeziją iki poetinių laikysenų perėmimo. Poetė tarsi atsiprašydama, tarsi ieškodama pasiteisinimo perima Maironio poezijos užduotį - išsakyti meilę Lietuvai, toli likusios tėvynės ilgesį, kalbėti apie lietuvių ir prūsų kovas Viduramžiais. Eilėraštyje „Maironiui" ne tik kreipiamasi į autoritetą, bet ir apmąstomas savas kelias. Eilėraštyje išsakyta ir dvasios kančia, ir savo kaltės jutimas, ir bandymas pasiteisinti, ir meilė. Panašus santykis ir su tėvyne (eilėraštis „Tėvynei"): „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!" Daugelyje eilėraščių išsakoma kaltės, beteisės savijauta („Akys man temsta nuo ašarėlių - / Tokia beteisė..."). Širdį gildo savos kaltės suvokimas. Stipriausiai jis išreikštas eilėraštyje „Tolimas sapnas"; jame kuriama krikščioniško nusižeminimo, atgailos ir atleidimo vilties situacija. Eilėse nuolat primenamas savos kaltės pripažinimas ir meilės išpažinimas leidžia tikėtis atleidimo, tikėtis, kad gimtinė ir gimtoji kultūra neatstums, priglaus. Su viltimi sumišusi baimė ir nedrąsa - ar priims tėvynė, ar žiburėlis lauks? Prisiimama pati nuolankiausia pozicija: į tave pareičiau keliais, gerčiau iš avinėlio pėdos, būčiau slieku tavo arimuos - tik atleisk ir priimk. Reikia turėti labai tvirtą dvasią, kad sugebėtum šitaip nusilenkti, nusižeminti. Ir reikia labai mylėti. Suspausta širdis, liūdesys išsakomas vienu Nėries poezijai būdingu žodžiu „širdgėla". Ankstyvojoje lyrikoje ji labiau siejama su įsijautimu į gamtą, su vasaros grožio ir gyvybės nykimu gamtoje („širdgėla rudenė", „begalinė širdgėla - ruduo"); dabar - visos emocijos ir viso gyvenimo patyrimas suteka į vieną vienintelę būseną - širdgėlą. Širdį gelia ne tik dėl savos kaltės, bet ir dėl karo siaubo, dėl daugelio suluošintų gyvenimų. Labai skaudžiai apie tai susimąstoma eilėraščiuose „Prie didelio kelio", „Vėlinės". Karo ugnyje Nėries eilių lyrinis subjektas ieško to, kas stiprintų, padėtų gyventi. VYTAUTAS MAČERNIS ROMANTIZMAS, EGZISTENCIALIZMAS (1921-1944) • Gimė 1921m. birželio 5d. Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Jis mokėsi Sedos progimnazijoje, Telšių gimnazijoje. • 1939m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo anglų k. ir literatūrą. • 1940m. persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. • 1941m. metė anglistiką, perėjo į filosofiją, kurią studijavo iki pat universiteto uždarymo. • 1943m. Vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, V.Mačernis grįžo į tėviškę. • Bolševikų armijoms artėjant, V.Mačernis nusprendė trauktis į Vakarus, ir žuvo prie Žemaičių Kalvarijos 1944m. spalio 7d. Palaidotas Šarnelėje. V. Mačernis nespėjo išleisti nė vieno savo poezijos rinkinio. Vienintelis didesnės apimties visiškai užbaigtas kūrinys "Vizijos" pirmą kartą išleistas Romoje, 1947m. ,,Tai didelių vertybių ieškančios, abejojančios ir besikankinančios sielos istorija. Joje įrašytas žmoniškumo, ramybės, gėrio ilgesys, trapi meilė žemei ir gyvenimui...” V. Kubilius „aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes‘ „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose“ KONTEKSTAS. Visą trumpą savo gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui. Jis gilinosi į tokius sudėtingus būties klausimus kaip: kodėl jis gyvena Žemėje? Kokia žmonijos misija joje? Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios , skausmo ir neapykantos. Jam pačiam teko tą skausmą išgyventi. KŪRYBA TRUMPAI • Lyrinio aš abejonės ir nerimas; • Pagrindinis motyvas – mirtis; • Lyrika autentiška; • Jaudina sielos atvirumu ir trapumu; • Įkvėpimo šaltinis – gimtoji Žemaitijos žemė. „Vizijos“ • Sonetai – reikšmingiausias V. Mačernio eilėraščių ciklas. • Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų (1939 – 1942). • Atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusios klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? • Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos. • Vizijų ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos. Svarbus skaičius septyni – mistinis, magiškas. Eilėraščių ir sonetų žmogus • Ieškantis laimės; • Liūdintis; • Vienišas; • Kenčiantis; • Išdidus; • Ieškantis gyvenimo prasmės; • Norintis rasti teisingą kelią; • Nebijantis išbandymų; „Vizijos“ Viename laiške pats V. Mačernis rašo: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!