Literatūros konspektas egzamino pasiruošimui

KRISTIJONAS DONELAITIS (XVIII a.)

Švietimo epochos atstovas, vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuviųliteratūros klasikas, liuteronų kunigas, XVIII a. lietuvių grožinės literatūros pradininkas

sukūręs pirmąjį lietuvišką grožinį kūrinį „Metai“

Didžiąją savo gyvenimo dalį ėjo pastoriaus pareigas. Tai padėjo gerai pažinti valstiečių buitį, socialinę kaimo padėtį. Autoriaus gyvenimas ir kūryba rodo aiškų jo apsisprendimą ginti lietuvių kalbą valstybės vykdomos germanizacijos sąlygomis ir užstoti paprastą valstietį nuo baudžiavinio išnaudojimo. Suprasdamas Mažosios Lietuvos kultūrinę situaciją, Donelaitis pamokslus sakydavo dviem kalbomis – iš ryto vokiškai, o po pietų lietuviškai. Ypač rūpinosi lietuvybės išsaugojimu. Išlikti dorais lietuviais, neužmiršti savos kalbos ir vokiškame krašte ragino ir bičiulius. Stipri valia, atkaklumas, garbės ir orumo pajautimas, pareigos jausmas ir meilė žmonėms – šios savybės darė įspūdį amžininkams, apylinkės šviesuomenei, su kuria poetas mielai bendravo. Donelaičio pamokslus į bendrą kūrinį sudeda Mažosios Lietuvos šviesuolis Liudvika Rėza ir duoda jam pavadinimą „ Metai".

Vokiškai parašytame eilėraštyje suformulavo tokią gyvenimo nuostatą „Kiekvienam daryti gera / savo darbu iržodžiu / visad elgtis taip, kaip dera / ir teisingas būt geidžiu.“

ISTORINIS KONTEKSTAS: XVIII a. lietuviams gyvenantiems Mažojoje Lietuvoje, iškilo pavojus. Į po maro ištuštėjusias sodybas kėlėsi kitataučiai, jiems suteikiamos privilegijos, atleidžiami nuo baudžiavos. Tad lietuvių kultūrą ima išstumti vokiečių kultūra, atsiranda nutautėjimo pavojus. K. Donelaitis, kaip išsilavinęs žmogus, ragino gyvenimo negerovėms priešintis doru gyvenimu, imti pavyzdį iš gamtos. Tai esą geriausi ginklai lietuvybei išsaugoti.

Krašto lietuvių tikėjimas, papročiai, kultūra skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių. Mažosios Lietuvos gyventojai daugiausia buvo evengelikai liuteronai. Ši krikščionybės kryptis skatino gyventi paprastai, kukliai, dirbti, pasitikėti Dievo valia. Darbas buvo vertinamas kaip svarbiausia žmogaus pareiga. Dievobaimingumą, pamaldumą ypač pabrėžė pietizmas, tam tikra liuteronybės atmaina. Ši liaudiška religija ragino apriboti gyvenimą kasdieniais darbais, nuoširdžia malda ir Biblijos skaitymu, ugdė bendruomeniškumą.

Švietimo amžiaus bruožai:

1) Proto galia, žmogaus išsilavinimas - pagrindinė vertybė

2) Raginama atsigręžti į gamtą ir mokytis gyvenimo iš jos; (Garsiojo filosofo