Literatūra – svarbiausių istorinių lūžių liudininkė

Literatūra – svarbiausių istorinių lūžių liudininkė

Literatūra – tautos, epochos arba visos žmonijos rašytinių ir spausdintinių kūrinių visuma, raštija. Literatūros kūriniai atskleidžia patirtį, kuri buvo gauta istorinių lūžių metu. Kadangi, lietuviai neturėjo savo rašto, jų istorija buvo aprašyta rusėnų kalba parašytuose metraščiuose, kurie buvo istoriografijos ir kultūros pamatai. Juose sudėti mitai apie Palemoną, Gedimino sapną ir Vilniaus įkūrimą, Algirdo žygį į Maskvą. Vėliau kunigaikščių laikai, Lietuvos valstybės kaita bei katastrofų laikotarpis buvo įamžinti XX a. rašytojų, tokių kaip Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio – Putino ir Antano Škėmos, grožiniuose kūriniuose.

Viduramžiai Lietuvos valstybei – sunkių išbandymų laikotarpis. Europoje kilę Kryžiaus žygiai neaplenkė ir neseniai susivienijusio krašto ir pagoniškajai šaliai teko apsispręsti – ar likti ištikimiems savo protėvių tradicijoms, ar prisitaikyti ir priimti naują tikėjimą ir sudeginti visą gyvenimą garbintus aukurus. Apie šį istorinį lūžį pasakojama Vinco Krėvės – Mickevičiaus istorinėje dramoje ,,Skirgaila“. Vincas Krėvė – Mickevičius – XX a. pirmosios pusės dramaturgas, prozininkas, tautosakininkas. Iš Dainavos krašto kilęs rašytojas studijavo Kijevo, Lvovo universitetuose. Vėliau dirbo Baku, o po 1918 m. nepriklausomybės paskelbimo grįžo į Kauną, kuriame profesoriavo. 1944 metais Krėvė pasitraukia į Vakarus, ten dirba Pensilvanijos universitete. Žymiausi jo kūriniai: padavimų rinkinys ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, drama ,,Skirgaila“. Pastarojoje pasakojama apie realiai gyvenusio Lietuvos valdovo, Lenkijos karaliaus Jogailos brolio ir Vytauto pusbrolio Skirgailos išgyvenimus – jis turi valdyti Lietuvą ir išspręsti religijos klausimą – likti pagonimis ir būti sunaikintiems ar priimti krikštą ir paminti protėvių tradicijas. Keturių dalių dramoje Skirgaila atsiduria sudėtingoje situacijoje, nes jis supranta, kad dėl pagoniško tikėjimo į lietuvius likusios Europos riteriai žiūri iš aukšto, trokšta užgrobti Lietuvą, todėl priimti krikščionybę dar skaudžiau. Skirgaila patarimo kreipiasi į vaidilą Stardą – pagonybės ideologą, taurų savo šalies papročių gynėją, jis ragina protagonistą kovoti už vertybes, tačiau jis tampa lenkų vienuolio Jono Skarbeko apgaulės auka ir prieš mirtį buvo pakrikštytas. Tokia įvykių raida privertė Skirgailą nusivilti Stardu ir jis jaučiasi išduotas, todėl kreipiasi į krivį Skurdulį, tačiau jo išminties nesupranta, nes jis religiją sutapatina su drabužiais: „Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius į labiau pritaikintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi.“ Skirgaila išgyvena didžiulę vidinę dramą, todėl jis neadekvačiai elgiasi su lenkų kilmės Lydos kunigaikštyte, Mozūrijos kunigaikščio sužadėtine Ona Duonute ir ją veda prieš jos valią kaip laukinis pagonis, o vėliau užkasa gyvą jos mylimąjį riterį Kelerį. Taigi, V. Krėvės istorinėje dramoje ,,Skirgaila“ išgyvenimas vidinis ir išorinis konfliktas, kuris buvo ypač skaudus lietuvių tautai. Lietuvių tauta lieka nežinioje, nes senieji dievai neteko galios, o naujieji nepriimti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!