Literatūra - istorinės patirties liudijimas. Kalba su planu

,,Literatūra - istorinės patirties liudijimas”

(Balys Sruoga, Antanas Škėma, Salomėja Nėris)

,,Nėra literatūros be istorinio konteksto“, - teigia Vilniaus universiteto dėstytojas, literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis straipsnyje ,,Istorija greta literatūros ir literatūroje“. XX a. vidurio lietuvių literatūra – istorinės patirties liudytoja, atspindinti žmonių istorinę patirtį. Joje vaizdžiai užfiksuoti istoriniai įvykiai ir juos lėmusios aplinkybės. Visa tai atsispindi Balio Sruogos, Antano Škėmos ir Salomėjos Nėries kūryboje.

XX a.vid. katastrofų literatūros rašytojo Balio Sruogos memuarinis romanas „Dievų miškas“ – istorinės patirties dokumentas, atskleidęs protu nesuvokiamą, žiaurų žmonių gyvenimą Štuthofo koncentracijos lageryje. Šioje atsiminimų knygoje B.Sruoga aprašė ne tik tremtyje praleistas dienas, bet ir nepriteklių, kankinimus, pažeminimą ir ironišką požiūrį į gyvenimą. Autorius atskleidė ne tik atmintyje išlikusius skaudžius išgyvenimus, bet ir sukūrė įsimenančius bei giliai jaudinančius žmonių, atsidūrusių fašistinėje sistemoje, paveikslus. Kūrinio veiksmas vyko Antrojo pasaulinio karo laikais, kai Vokietiją valdė Hitleris, SSRS valdė Stalinas ir šios dvi pusės kariavo kartu su savo sąjungininkais. Rašytojas atkūrė žmogaus prigimčiai ir humanistinei kultūrai priešišką aplinką, kurioje jam teko gyventi, jausdamas nenumaldomą skausmą, o drauge – ir dvejones. „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ – retoriškai klausė Balys Sruoga, kuomet intelektas buvo bevertis ir bejėgis ginklas prieš siautėjančius žemiausius instrinktus ir aukštosios kultūros bejėgiškumą. Autorius atskleidė visą to laikotarpio žmogaus naikinimo sistemą, kuomet atvykusius naujakurius į lagerį, vokiečiai pasitinka piktais pravardžiavimais, smūgiais per nugarą ir į kitas kūno vietas. Pirmąją naktį atvykėliai buvo suguldyti ant blusų knibždančios žemės, miegojo vienas ant kito. Be to, lageryje žmonės kentė alkį, o tam, kad nemirtų iš bado, buvo priversti griaužti medžio žievelę, arba maitintis tarp šiukšlių rastu supelijusiu duonos gabalėliu. Atsidūrus tokioje bejėgiškoje situacijoje, išlikti padėjo tik ironiškas žvilgsnis. Balys Sruoga teigia, kad ne žmonių, esančių stovykloje, atžvilgiu yra ironiškas, bet viso pasaulio - ,,kaip pasaulis galėjo nusiristi iki to, kad nebevertintų žmogaus gyvybės?”. Matyti vaizdai – negyvi kaliniai, žaizdos kūnuose bei patirtos traumos sukrėtė ir amžinai išliko pačio rašytojo atmintyje. Autobiografiškumo atspindžių turintį kūrinį Balys Sruoga parašė vos per kelis mėnesius, vos tik grįžęs iš koncentracijos stovyklos į Lietuvą ir besigydydamas Birštono sanatorijoje. Taigi,– XX a. vid. katastrofų literatūros rašytojo Balio Sruogos memuarinis romanas ,,Dievų miškas - istorinės kultūros paveldas, liudijęs apie istorinius įvykius Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!