Likvidumo ir palūkanų normos rizikos ir įtakojantys veiksniai

Įvadas Ypatingą vietą komercinių bankų veikloje užima likvidumo ir palūkanų rizikos valdymo problemos. Mokslinėje literatūroje ir empirinėse studijose sutinkama įvairių autorių požiūriai į Sių problemą galimus sprendimus ( Stanke­vičienė, Jasevičienė (2000), (" Kiseliov (1997), (Žukov (1997), Misfhin (1995), ir kiti- TaCiau Šiose empirinėse stu­dijose, autorės nuomone, nepakankamai akcentuojamas dėmesys į veiksnius įtakojančius šių rizikų atsiradimui, jit mastui komercinių bankų veikloje. Tyrimo tikslas: išnagrinėti likvidumo ir palūkanų rizikos įtaką komercinių bankų veiklai, Sių rizikų galimus valdymo metodus ir priemones. Tyrimo objektas: likvidumo ir palūkanų normos rizikos ir įtakojantys veiksniai. Tyrimo metodai: sistemine mokslinės literatūros analizė, lyginamoji ir loginė analizė, apibendrinimo metodas, indukcija, dedukcija, koreliacija.. Tyrimui panaudoti komercinių bankų oficialiai paskelbti duomenys ir finansinės ataskaitos. Darbe nagrinėjamas rizikos valdymą problemos komerciniuose bankuose. Didelis dėmesys darbe kreipiamas į komercinių bankų veik­los rizikos rūšis įtakojančius komercinių bankų veiklos funkcijų ir galimybes rizika: mažinti. Komercinių bankų veikla, jų atliekamos funkcijos ir operacijos yra tampriai susijusios su didesne ar mažesne ri­zika. Todėl labai svarbu laiku įvertinti rizikos esme, jos mastus ir galimą įtaką banko veikiai. Atlikti tyrimai, leido įvertinti teorinius rizikos aspektus, rizikos rūšys, veiksnius įtakojančius rizikos apimčiai komercinių bankų veikioje. Darbe nagrinėjama komercinių bankų veiklos rizika, susijusi su bankų likvidumu ir palūkanų normos pokyčiais finansų rinkose. Aptariami funkcionuojantys likvidumo rizikos valdymo metodai bankuose, mokslinėje literatūroje skelbiamus autorių nuomones ir vertinimai, rizikos valdymo metodų privalumai ir trūkumai pateikiama palūkanų rizikos valdymu galimos priemonės. Ypatingą vietą komercinių bankų veikloje užima likvidumo ir palūkanų rizikos valdymo problemos. Mokslinėje literatūroje ir empirinėse studijose sutinkama įvairių autorių požiūriai į Sių problemą galimus sprendimus ( Stanke­vičienė, Jasevičienė (2000), (" Kiseliov (1997), (Žukov (1997), Misfhin (1995), ir kiti- Tačiau šiose empirinėse stu­dijose, autorės nuomone, nepakankamai akcentuojamas dėmesys į veiksnius įtakojančius šių rizikų atsiradimui, jų mastui komercinių bankų veikloje. Tyrimo tikslas: išnagrinėti likvidumo ir palūkanų rizikos įtaką komercinių bankų veiklai, šių rizikų galimus valdymo metodus ir priemones. Išnagrinėti užsienio ir šalies autorių požiūrį į komerciniu bankų veiklos rizikos esmę, rizikos klasifikavimą, veiksnius įtakojančius riziką praktinėje komercinių bankų veikioje. Tyrimo objektas: likvidumo ir palūkanų normos rizikos ir įtakojantys veiksniai. Tyrimo metodai: sistemine mokslinės literatūros analizė, lyginamoji ir loginė analizė, apibendrinimo metodas, indukcija, dedukcija, koreliacija.. Tyrimui panaudoti komercinių bankų oficialiai paskelbti duomenys ir finansinės ataskaitos. 1.Rizikos valdymo kredito institucijose teoriniai pagrindai 1.1.Bankų rizikos samprata Finansinės sferos įmonių veikla yra pagrįsta padidintos ri­zikos situacijų sprendimu, o gamybinio profilio įmonėms būdingas ypatingai atsargus požiūris į riziką. Tai galima paaiškinti tuo, kad bankinių, finansinių, draudimo, investicinių institucijų rizikos veiksniai yra pakankamai išstudijuoti ir kai kurie rezultatai leidžia juos taikyti praktikoje, o gamybinių įmonių rizi­kos veiksniai ištirti kur kas mažiau. Vis didėjančio rizikos vaidmens įtaką galima aiškinti išskiriant šias prie­žastis [2, 4]: 2) Socialinių, gamybinių, technologinių procesų sudėtingumo augimas, didėjantis rizikos šaltinių skaičius. 3) Didėjantis resursų sunaudojimas prekių gamybos procese, to pasėkoje didėjantys galimi nuostoliai. 4) Rytų Europos šalių perėjimas prie rinkos ekonomikos, išsivysčiusių šalių prekių ir paslaugų rinkų užpildymas. 5) Prekių realizavimo šaltinių ir rizikos tikimybės didėjimas, galintis sukelti įmanomų avarijų pasekmių globalizaciją. 6) Technikos išsivystymas daugelyje sričių pasiekė rezultatus artimus mak­simaliems (skridimo greitis, važiavimo greitis, buitinės ir skaičiavimo technikos greitis), todėl aukštos kokybės prekių pasaulio rinkose kon­kurencija vyksta trečiame lygmenyje. Greitai tai gali pereiti į ketvirto lygmens konkurenciją (saugumas ir ekologinės išlaidos). Akivaizdu, kad ateityje dėmesys bus nukreiptas į saugesnių sistemų, galinčių vykdyti saugesnes operacijas, kūrimą. Dabartiniu socialinio ir ekonominio vystymosi laikotarpiu rizikos veiks­nių, silpninančių gamybinės įmonės stabilaus darbo sąlygas, skaičius ir įvai­rovė išaugo. Todėl vis didesnis vaidmuo tenka rizikos reguliavimo funkcijai ir ji tampa viena iš svarbiausių sąlygų, užtikrinančių įmonės ekonominį sau­gumą. Norint realizuoti rizikos reguliavimo funkciją įmonėje, reikia didelių organizacinių pastangų, laiko ir kitų resursų. Norint įdiegti šią funkciją, reikia sukurti posistemę, kuri būtų įmonės valdymo sistemos dalis. Taip pat šią funkciją galima įdiegti, sukuriant specializuotą padalinį, kuris būtų organiza­cinės struktūros dalimi. Toks padalinys būtų logiškas tradicinių, savarankiš­kai funkcionuojančių, įmonės dalių papildymas. Rizikos reguliavimas - tam skirtų priemonių parengimo ir realizavimo pro­cesas. Šių priemonių tikslas - sumažinti neteisingo sprendimo priėmimo pa­vojų ir sumažinti galimų neigiamų pasekmių atsiradimą, jei priimtų sprendi­mų pasėkoje įvykiai vystytųsi nepageidaujama linkme (NIV - nepageidaujamas įvykių vystymasis). Gamybinėje įmonėje rizikos reguliavimo pagrindas. yra priimtinos rizikos koncepcija, kuri sudaro galimybę racionaliai paveikti rizikos lygį ir sumažinti jį iki priimtino lygio. Rizikos reguliavimo posistemė sudaryta iš valdymo objekto ir subjekto. Šioje situacijoje objektas yra įmonė, jos ekonominiai santykiai su kitais agentais, įmonės darbininkai ir tarnauto­jai, technologiniai procesai, veikiantys įmonėje, ir informaciniai srautai. Val­domas kintamasis - rizikos lygis (jis yra apskaičiuojamas). Valdančioji dalis arba valdymo subjektas. - speciali žmonių grupė (įmonės skyrius arba dar­buotojas, kuris naudojasi profesionalių konsultantų paslaugomis), kuri gau­tos informacijos pagrindu, panaudodama įvairius rizikos tyrimo metodus, su­kuria veiksmus, priemones rizikos lygiui sumažinti arba išlaikyti jį priimti­nose ribose. Rizikos reguliavimo posistemė sudaryta hierarchijos principu. Rizikos re­guliavimo procesas, atitinkamai sudarytas iš dviejų vienas su kitu susijusių lygiu - vykdančiųjų ir koordinuojančiųjų [5]. Vykdančiųjų lygyje vyk­domos dvi pagrindinės funkcijos: 2) rizikos, atsirandančios įmonės funkcionavimo eigoje, lygio kontrolė; 3) rizikos, kuri atsiranda rengiant visų lygių sprendimus, lygio reguliavi­mas ir NIV korekcija. Vykdančiųjų lygio funkcijos užtikrina konkrečių rizikos analizės procedūrų atlikimą. Šios procedūros atliekamos įgyvendinant jau priimtus ir parengiant naujus įmonei svarbius sprendimus. Funkcijos „įmonės funkcionavimo rizikos kontrolė" paskirtis — nustatyti nepageidaujamų įvykių vystymosi tendencijas tam, kad būtų galima neutrali­zuoti neigiamas pasekmes, atsirandančias dėl NIV, kurį sukels jau priimtas sprendimas arba nekontroliuojami pasikeitimai išorinės ekonomikos aplinko­je. Šios funkcijos esmė - iš anksto aptikti reikšmingą rizikos lygio pasikeiti­mą, nustatyti jo priežastis, t.y. išsiaiškinti, kokie rizikos veiksniai sukėlė NIV. Funkcija „rizikos valdymas, rengiant sprendimus" realizuoja rizikos ana­lizės procedūras strateginių, taktinių ar skubių sprendimų parengimo etape. Ši funkcija sudaro sąlygas įvertinti rizikos lygio padidėjimą, kuris gali atsi­rasti jei bus priimtas siūlomas sprendimas. Ji taip pat gali nurodyti rizikos veiksnius, kurie gali labiausiai paveikti situaciją. Pagal tokios analizės rezul­tatus galima numatyti veiksmus, kurie pašalins arba bent kiek susilpnins ne­igiamas rizikos pasireiškimo pasekmes. Gali būti siūloma atsisakyti pateikto sprendimo dėl jo nepagrįstai didelio rizikingumo. Ši funkcija taip pat įveda­ma kai apitinkama NIV užuomazga. Tada tikimasi su funkcijos pagalba su­kurti adekvatų koreguojantį poveikį. Koordinuojamame lygmenyje atliekamos komandinės ir kontrolinės pro­cedūros., kurių metu tiriamas visų posistemės dalių veiksmų reguliuojant riziką, suderinimas, remiantis įmonės nustatytais reikalavimais. Taip pat reikia organizuoti žmones, dalyvaujančius rizikos reguliavime, ir tam reikalingus įrenginius, t. y., reikia nurodyti darbų atlikimo terminus, rezultatų pateikimo formą bei apimtį, pateikti rizikos analizės ir įvertinimo procedūrų sudėtį ir tvarką, paruošti būtiną normatyvinę informaciją, surinkti naujausią informa­ciją, pradėti kurti veiksmų planą rizikos lygiui sumažinti. Galiausiai reikia pa­teiktį sugalvotus sprendimus įmonės valdžiai, o po to, kai jie bus patvirtinti, pradėti jų įgyvendinimą. Visa tai galima apib_fbdinti funkcija „rizikos valdy­mo proceso koordinacija". Taigi, įmonės funkcionavimo rizikos kontrolė vyksta šiuo būdu: blokas monitoringas surenka ir perdirba informaciją apie kintamuosius, kurie cha­rakterizuoja įmonės būklę ir ją supančią aplinką. Rezultatai perduodami į bloką „rizikos lygio įvertinimas ir veiksnių analizė". Beje, tyrimo rezultatų apdorojimo dažnumas, sudėtis ir forma turi būti nu­statomi ilgesniam laikotarpiui, kadangi atlikus kitus rizikos tyrimus, reikia pa­lyginti su jau gautais rezultatais. „Rizikos lygio įvertinimo ir veiksnių anali­zė" bloke gauta informacija, kartu su analogiška monitoringo ir rizikos anali­zės informacija bei reikalingais normatyviniais-informaciniais duomenimis, ap­dorojama atitinkamų metodų pagalba. Atlikus analitinį darbą, nustatomi rizi­kos veiksniai, tada naujo rizikos lygio reikšmė lyginama su prieš tai buvu­siais duomenimis (normatyvine ir melodine informacija), esant atitinkamam priimtinam rizikos lygiui. Jei gauti rizikos lygio vertinimai beveik nesiskiria nuo prieš tai buvusių ir neviršija nustatytos priimtino rizikos lygio ribos, kontrolės funkcija baigia­ma įformintų rizikos protokolų perdavimu ir rekomendacijų dėl kito patikri­nimo datos nustatymu. Priešingu atveju reikalinga įvykių eigos korekcija. Tam tikslui vykdoma funkcija „rizikos valdymo procesų koordinacija". Jos esmė -sukurti ir patikrinti planuojamo sprendimo rizikingumą, t. y. atlikti „bando­mąjį sprendimą". Norint sukurti rizikos valdymo algoritmą, remiantis strate­giniu sprendimu, reikia strateginio planavimo bandomąjį strateginį sprendi­mą nukreipti į rizikos lygio įvertinimo bloką. Ten jis analitiškai įvertinamas ir ištiriamas. Analizuojant bandomojo strateginio sprendimo riziką, naudoja­ma pagalbinė informacija: rizikos veiksnių katalogai, seni ir naujausi įmonės ir jos aplinkos funkcionavimo monitoringo rezultatai, archyviniai rizikos protokolai, prognostinė informacija ir t.t. Naudojamų me­todų arsenalas sukauptas rizikos analizės, valdymo metodų ir algoritmų duo­menų bazėse, o atskiro analizės akto ir valdymo metodikos ir procedūros sau­gomos rizikos valdymo procesų koordinacijos bloke. Gavus bandomojo rizikos sprendimo charakteristikas rizikos analizė už­baigiama. Sukurtą modelių ir nustatytų rodiklių pagrindu galima sudaryti ir spręsti adekvačių rizikos lygio valdymo priemonių uždavinius. Šie uždaviniai realizuojami valdymo poveikio numatymo bloke, kuriame parengiama antirizikinių veiksmų, apsaugančių nuo nepageidaujamo įvykio, vystymosi arba jų neigiamų pasekmių kompensacijos programą. Bandomasis sprendimas kartu su nekeliančių rizikos veiksmų programa vėl pateikiamas rizikos lygio anali­zei ir įvertinimui. Jei gaunamas norimas efektas, - rizikos lygio sumažinimas iki priimtino lygio - tai sprendimas, papildytas antirizikine programa, reko­menduojamas įmonės vadovybei. Priešingu atveju, programa koreguojama tol, kol pasiekiamas priimtinas rizikos lygis. Aišku, gali atsitikti taip. kad nepa­vyks parinkti antirizikinės programos, kuri sumažintų rizikos lygį iki priimti­nų ribų. Tokiu atveju reikia peržiūrėti arba atmesti pradžioje siūlytą bando­mąjį sprendimą. Rizikos valdymo tyrimo rezultatai - antirizikinių priemonių suradimas -įforminamas pagal tam tikras taisykles „rizikos protokolo" pavidalu. Jį suda­ro ne tik galutinio rizikos lygio įvertinimas, bet ir informacija apibūdinanti visą analitinį procesą. Rizikos protokolas įtraukiamas į rizikos protokolų ar­chyvą ir perduodamas įmonės vadovybei, kad ši jį patvirtintų. Reikia pabrėžti, kad jei planuojami rizikos mažinimo būdai jau priimto sprendimo įgyvendinimo metu (pvz. investicinio projekto įgyvendinimo ei­goje), tai turi būti numatytas analoginių veiksmų vykdymo pakartojimas kiek­vienoje sprendimo realizacijos stadijoje. Akivaizdu, kad į rizikos sumažinimo programos priemonių įgyvendinimo sąrašą turi būti įtraukti resursai, atitinkantys analizuojamo bandomojo spren­dimo lygį. Todėl ruošiant taktinius ir operacinius sprendimus, rizikos mažini­mo būdų tyrimą reikia pradėti nustatant, ar yra apdraustas vienas ar kitas ri­zikos veiksnys. Jei rizika gali būti apdrausta, tai renkama medžiaga draudi­mo sutarčių sudarymui. Jei rizika nedraudžiama, pirmiausiai reikia išnagri­nėti nuosavų rezervinių fondų sukūrimo galimybę ir t.t. Informacinė bazė, naudojama visoms anksčiau išvardintoms funkcijoms, yra duomenų bazėje, kurią sudaro: monitoringo rezultatų archyvas, rizikos veiksnių katalogas, įmonės rizikos veiksnių katalogas, į kurį įtraukti tai įmo­nei tipiški veiksniai, modelių, metodų ir instrumentinių programinių rizikos analizės priemonių bankas, rizikos valdymo metodų ir algoritmų bankas, ri­zikos protokolų archyvas, prognostinė informacija. Didžiausia dalis informa­cijos, įtraukiamos j nurodytų duomenų bazių sudėtį, formuojama iš anksto, o vėliau darbo eigoje yra papildoma ir aktualizuojama. Pabaigus eilinę rizikos analizę ir nustačius valdančiuosius pradinio ir galutinio rizikos lygio įvertini­mų rezultatus, atrenkami antirizikiniai veiksmai. Visi pradiniai duomenys ir kita panaudota informacija pateikiama dokumente „rizikos protokolas". Baig­tiniai rizikos protokolai, perduodami įmonės vadovybei, taip pat išsaugomi protokolų archyve. Jie naudojami atliekant kitus analizės aktus, peržiūrint pri­imtus sprendimus ir kitais pakartotino rizikos vertinimo atvejais. Beje, pra­ėjusių laikotarpių protokolai nenaikinami ir nekoreguojami, nes juose daug svarbios informacijos, reikalingos lyginant ir vertinant rizikos lygio pasikei­timo dinamiškumą. Turbūt efektyviausias šios funkcijos realizavimo būdas - išskirti įmonių valdymo sistemoje konkretų organizacinį vienetą. Nebūtina jį suprasti kaip struktūrinį padalinį, nes šitą vaidmenį gali atlikti atskiras darbuotojas (rizi­kos valdymo vadybininkas) arba konsultacinė firma, kuri specializuojasi šio­je srityje ir teikia rizikos analizės paslaugas. Ši veikla turi būti paremta ati­tinkamais reglamentais ir dokumentais, nustatančiais taisykles ir rizikos ana­lizės atlikimo laikotarpius konkrečiai įmonei, monitoringo ir rizikos analizės rezultatų fiksavimo, saugojimo ir pakartotino panaudojimo būdą, antiriziki­nių rekomendaciją ir jų vykdymo prižiūrėjimo tvarkos sąrašo įmonės vado­vybei pateikimą ir t.t. 1.2.Rizikos valdymo struktūrizavimas Galima sudaryti schemą organizacinės struktūros padalinio, kuris gamy­binėje įmonėje įgyvendina rizikos reguliavimo ir valdymo funkciją. Joje pagrindinės veikiančiosios grupės (įmonės ir jos funkcionavimo ap­linkos monitoringo, rizikos analitikų, antirizikinių veiksmų planavimo ir val­dymo krizinėse situacijose padaliniai), dalyvaujančios rizikos valdymo pro­cese, yra susijusios informaciniais srautais ir ryšiais. Posistemė aprūpinama informacija per „NIV duomenų bazių administravimo tarnybą". Metodinį ir instrumentinį aprūpinimą tvarko perspektyvinio vystymosi grupė, kuri nusta­to arba prognozuoja poreikius, užsako arba savo jėgomis parūpina metodi­kas, modelius, programines algoritmines ir informacines priemones. Koordinacijos tarnyba yra padalinio „šerdis", kuri rūpinasi viso darbo pla­navimu ir įgyvendinimu ir tokių užduočių atlikimu: • Palaikyti ryšius su įmonės valdžia ir kitomis įmonės valdymo posiste­mėmis; • Nustatyti įmonės funkcionavimo rizikos kontrolės tyrimo periodiškumą; • Nustatyti eilinio kontrolės ir valdymo ciklo sudėtį (parinkti rizikos ana­lizės rūsį metodikas, rezultatų fiksavimo bodą ir pan.); • Nustatyti bandomojo sprendimo rizikos analizės atlikimo pradžią; • Organizuoti atliekančiųjų ir informacinių grupių bendradarbiavimą; • Nustatyti priimtiną rizikos lygį tam tikram laikotarpiui, tiriamam ban­domajam sprendimui, o taip pat įvertinti pasiekto rizikos lygio tam tik­ram sprendimui priimtinumą. Visos šios užduotys yra įmonės vadovybės arba atitinkamos posistemės administracijos, paruošusios pasiūlymą, prioritetai. Koordinuojančio bloko vaidmuo yra nustatytų priimtino rizikos lygio reikš­mių kontroliavimas ir vykdymo priežiūra. Įmonės vadovybės vaidmuo spren­džiant rizikos valdymo problemas yra pagrindinis, nes ji tvirtina rizikos ma­žinimo veiksmų programą. Vadovybė nusprendžia, kada pradėti jų realizaciją kritinėse situacijose, priima sprendimų siūlymus kartu su antirizikinėm pro­gramom, arba juos atmeta. Reikia pastebėti, kad tiesioginė rizikos valdymo priemonių realizacija prieštarauja pagrindinių gamybinių ir valdančiųjų įmo­nės padalinių veiklai, nes reikalauja daug išlaidų, kurios neduoda greito pel­no, arba dalis kapitalo išleidžiama draudimo rezervų kūrimui. Todėl labai svarbu, kad galutiniai antirizikiniai sprendimai būtų priimami aukščiausiame valdymo lygyje, kur įmonei keliami globaliniai tikslai: darbo stabilumo ir atsparumo įgijimas, finansinės padėties gerinimas ir ekonominės veiklos mastų didinimas. Šiame lygyje priimtų tikslą ar sprendimų neužgo­žia trumpalaikiai atskirų padalinių ar jų valdininkų tikslai [1]. Žinoma, rizikos pasekmių sušvelninimas pareikalaus žymių išlaidų rizi­kos tyrimams (rizikos faktorių išskyrimas, jų pasireiškimo galimybės įverti­nimas ir t.t.) ir išankstinių apsaugos nuo rizikos priemonių įdiegimo, t. y. įmo­nei reikės įkurti rizikos valdymo organizaciją. Tradicinės sprendimų priėmi­mo schemos nenumato išlaidų rizikai, kuri atsiranda dėl jos neteisingo įverti­nimo ar netikslios valdymo realizacijos, kompensavimo. Ne kiekviena įmonė gali sau leisti įdiegti tokią rizikos valdymo sistemą. Tačiau daugeliu atvejų užtenka įmonės darbuotojo ir specializuotų konsulta­cinių firmų paslaugų. Pateikiama struktūrizacija ir rizikos valdymo procesų gamybinės veiklos eigoje schema sudaro galimybes orientuojantis į konkrečios įmonės realias atsargas planuoti atitinkamus organizacinius veiksmus, apskaičiuoti būtinas iš 2.Rizikos valdymas komerciniuose bankuose analizė 2.1.Rizikos samprata, rizikos rūšys Rizika suprantama, kaip laukiamo rezultato netekimas. Tačiau daugelis mokslininkų, tyrinėjančių riziką pateikia įvairų požiūrį į rizikos esmę ir rizikos klasifikavimą. Mokslininkas Bessis (1998), pateikia šiek tiek kitokią banko rizikos klasifikaciją, bet išskiria pagrindines ko­mercinių bankų rizikas. 1 pav. Komercinių bankų pagrindines rizikos Šaltinis: Dessis, J. 1999. Risk Management in Banking. UK, p. 5 Kaip matyti 1 paveiksle, Bessis (1998), iSskiria Šešias pagrindines banko veiklos rizikas: kredito, likvidumo palūkanų normos, rinkos, užsienio valiutos, mokumu. Kai tuo tarpu Sinki (1994) nuomone, banko rizikos valdv-mas susideda iŠ trijų pagrindinių rizikų: 1. Kredito; 2. Likvidumo; 3. Palūkanų normų. Šių autorių nuomonės išsiskiria, dėl to, kad Sinki (1994) užsienio valiutos, rinkos ir mokumo rizikas apjungia į vieną likvidumo riziką, kai tuo tarpu Beissis (1998) jas susmulkina. Kiekvieno komercinio banko vadovybė turi galvoti apie veiklos rizikos minimitavimą. Nes komerciniai bankai turi išgyventi ir vystytis šalies bankų sistemoje. Pagrindinis rizikos valdymo uždavinys - pelno užtikrinimas komer­cinių bankų aktyvų ir pasyvų valdyme. Pasak, Lydekos, Drilingo (2001) rizika, lemia du veiksniai: 1. Laimėti ir gauti pelną; 2. Pralaimėti ir patirti nuostolius. Bankai stengiasi gauti kuo didesnį pelną. Tačiau šis noras yra ribojamas galimybe patirti nuostolius. Bankinės veikios rizika ir reiškia tikimybę, kad faktiškai bankas gaus mažesnį pelną, nei buvo planuota. Kitu gi aspektu, (Li­sauskas, 1995), banko riziką suskirsto į keturias pagrindines rizikos formas: technologinę, politinę, teisine/institucine ir rinkos. Rizikos tarpusavyje turi glaudžius ryšius, todėl šias rizikas sudėtinga vaidyti. Todėl kuo didesnis laukiamas pelnus, tuo didesnė rizika. Pasak, Daršktivienės (1997) didelė rizika atsispindi dėl problemų su būsimos ekonominės situacijos vertinimais, daro sprendimų priėmimą ypatingai sudėtingą, Garškienė (1997) teigia, kad vertinant banko riziką kartais gali būti anuliuojami šalutiniai nuostoliai arba išskiriamos svarbiau­sios, užgožiantis visus kitus. Lumby (1991) parodo, kad rizikos laipsnis padidėja, jei problemos atsiranda netikėtai, naujos užduotys, nesu­tampa su banko patirtimi, egzistuoja prasta banko tvarka, o vadovybė nesugeba priimti skubių ir neišvengiamų sprendimų. Neteisingos rizikos įvertinimo pasekmės gali būti labai nemalonios. Egzistuoja bendros priežastys ban­kinės rizikos atsiradimo ir tendencijos jų laipsnio pakeitimui. Pasak, Rais (1995), būtina įvertinti krizinę pereinamo­jo laikotarpio ekonominę situaciją, politinę aplinką, teisinę įstatyminę bazę ir infliacija. Komercinių bankų veikloje svarbu išskirti ekonominę riziką. Jei mes į komercinių bankų veiklą žiūrėsime, kaip į tipinę ūkinio subjekto veiklą, tokiu atveją jį veikia ir nusistovėjusi verslo įmonės rinkos sąlygomis, rizika. (Garškienė,] 997).f0 Ekonominė rizika, tai rizika susijusi su komercinių banką paslaugų gamyba, jų realizavimu, finansinėmis ir ko­mercinėmis operacijomis. Tai specifinė rizika, kuri veikia komercinių bankų veiklą, atskirų operacijų atveju, tarki­me, išleidžiant vertybinius popierius rinkoje ir pan. Rizikos valdymo strategijos tikslas ir uždaviniai nustatomi nuolat kintančios išorinės ekonominės aplinkos, kur bankui tenka dirbti. Todėl komercinių bankų rizikos valdymo pagrindą sudaro rizikos strategijos s u kūrimas'(Li­sauskas, J 994, p. 124). Formuojant rizikos strategiją svarbu tinkamai suvokti jos realybę, numatyti kitimo tendenci­jas. Dabartinėje komercinių bankų praktikoje didžiausias dėmesys kreipiamas į klientų nekreditavimo tikimybę staigų jų finansines būklės pablogėjimą, galimą netikėtą tam tikros dalies pablogėjimą, galima netikėtą tam tikros dalies indėlių lėšų išėmimą, valiutos ir vertybinių popierių kurso svyravimus, įvairių piniginių kreditinių apribojimų tikimybę, normatyvinės bazės bei įstatymų pasikeitimus. Tenka girdėti, kad Lietuvoje šiuo meru įvertinti visus rizi­kos veiksmus yra sudėtinga (Lisauskas, 199,- p- 124). Tam tikros strategijos sukūrimas ne visiškai yra įgyvendinamas, nes rizikos strategijos įgyvendinimo metu vykstantys procesai komercinių bankų veikloje kinta rinkos sąlygomis, todėl rizikos strategija yra papildoma, kartais tenka kai ko atsisakyti. Ruošiant tam tikrą rizikos strategiją, pirmiausia reikia apibrėžti atitinkamas rizikos sri­tis. Pagrindinės rizikos sritis yra: komercinių bankų veiklos sritis bu rizikos, leistinos rizikos sritis, neleistinos rizikos sritis, kritinės rizikos sritis (Lisauskas, 1996). Vertinant komercinių bankų veiklos riziką, visą valdymo procesą svarbu suskirstyti į atitinkamos sistemas ir jų elementus. Sevruk (1094) komercinių bankų rizikų valdymo sistemos elementus suskirsto: Bankų rizikos Valdymo strategija Organizacinė valdymo struktūra Matavimo rizikos sistema Informacinės sistemos Priemonės, procedūros Vidaus kontrolė Pelningumo, akcijų rinkos vertės ir rizikos lygio santykis 2 pav. Komercinių bankų rizikų valdymo proceso modelis Kaip maryti 2 paveiksle, komercinių banku rizikos valdymo sistemos elementai: valdymo strategija, organizacinė valdymo struktūra, matavimo rizikos sistema, informacinės sistemos ir kontrolės sistema. Norint efektyviai valdyti riziką reikia sukurti tokią strategiją, kad padėtų numatyti ir paveikti ateitį. Komercinių bankų valdymo strategiją įgyvendina banko valdyba, pavesdama pagrindinius jos realizavimo uždavinius atskirų banko padalinių vadovams. Pagal šią schemą banko valdyba nustato rizikos valdymo tikslus ir limitus, formuoja procedūras, rūpinasi jų vykdy­mo kontrole. Komercinių bankų rizikos valdymo strategija, procedūros ir kontrolė turėtų būti formalizuojamos pa­gal informacijos srautus kiekviename bankiniame cikle. Strategija, procedūros ir kontrolė turėtų suteikti bankui galimybes realizuoti banko valdybos patvirtintus tikslus, ir garantuoti, kad kontrolė bus adekvati. Rizikos matavimo sistema yra tokia rizikos valdymo sritis, kuri apima banko nustatytus limitus, garantuoja nei u s priimtiniausią rizikos poziciją, ir kurioje reikalaujama limitų viršijimo atsakomybės, Matuojant riziką numatomi pokyčiai, numatoma ban­kų veikianti rizika ir įvertinama šios rizikos svarba, taip pat vertinama rizikos pozicija ir rinkos kainų pokyčiai įtaka atskirai kiekvienam produktui ir visai bendrajai veikiai. 1 lentelė. Rizikos rašys Rizikos pagal valdymo šaltinį Rizikos atsiradimo priežastis, kuri yra pasekmė Rizikos pagal pasireiškimo sritį 1. Susijusi su asmeniu 1. Rinkos neapibrėžtumas 1. Komercinė rizika 2. Kuria sukelia gamtos veiksniai 2. Nenusakomos klientų elgsenos 2. Finansinė rizika 3. Kuria sukelia politiniai veiksniai 3. Informacijos stokos 3. Investicinė rizika 4. Politinė ir juridinė rizika Reikalavimai matuojant riziką: 1. Bendros rizikos vertinimas 2. Kokybiška informacija 3. Rizikos atskaitomybė 4. Rizikos matavimo sistemos jo patikimumas Rizikos matavimo priemonė yra programinė įranga (informacinės sistemos). Komerciniame banke naudojamos informacinės sistemos turi būti šiuolaikiškos ir patikimos. Mūsų nuomone, informacinės sistemos gali boti ir rizikos valdymo priemonė, ir tuo pačiu sudaryti sąlygas atsirasti rizikai, kurią reikės valdyti. Vidaus rizikos kontrolė - tai nepriklausomas rizikos įvertinimas. Komercinio banko kontrolės funkcija reiškiasi identifikuojant riziką, ją matuojam ir informuojant apie ją. Rizikos kontrolę iš esmės atlieka struktūriniai komercinio banko verslo valdymu padaliniai. Vadovaudamiesi šia sistema banko specialistei prognozuoja nuostolių dydi. Bū­dingiausi ryšiai tarp minėtų sistemos elementų vaizduojami 6 paveiksle. Komercinis bankas turi mokėti pasirinkti tokią riziką, kurią jis galėtų tinkamai įvertinti ir efektyviai valdyti. Svarbiausia valdant riziką pasak, Lisausko (1996, p. 102) yra: atpažinti galimus rizikos atsiradimo atvejus, įvertinti numatomo nuostolio dydį. Rizikos valdymas grindžiamas visų praeityje buvusių nuostolių (yrimu, jų atsiradimo konkrečiam klientui prognoze, išankstinių galimo nuostolio nuspėjimo arba atlyginimo būdų pagrindimu. Kaip Li­sauskas (1996) teigia, kad šie rizikos valdymo veiksniai yra svarbus, todėl yra svarbu sukurti metodinius nurodymus prognozuojant ir įvertinant įvairia, rizikos tikimybe komercinių bankų veikioje. Rizikos valdymo problema glaudžiai susijusi su komercinių bankų veiklos organizavimu, darbuotojų atsakomybe ir jų ekonominio skatinimo sistema. Ališausko, Vaškeiaičio (1998, p. II) teigimu, šiuolaikinis komercinis bankas yra universalus daugiafunkcinis kredito ir finansų kompleksas, teikiantis daugiau kaip 200 pavadinimų paslaugų. Universalus tipo bankas, jungiantis depozitines - paskolų, investicines - konsultacines ir daugybę kitų operacijų. Todėl komercinių bankų veikloje svarbiausia yra ne rizikos išvengti, o išaiškini! rizikos šaltinį, priskirti tam tikrai rizikos rūšiai ir sumažinti ją iki minimalaus lygio. Komerciniuose bankuose rizikų valdymas nagrinėjimas kaip sistema, kurioje integruojami visi jai būdingi ele­mentai: apibūdinamos bankų rizikų rūšys (pradiniai sistemos kintamieji); nagrinėjami sisteminio rizikų valdymo elementai, efektyvaus jų diegimo principai; charakterizuojami būdingiausi ryšiai tarp jų; nustatomos sistemos tikslas ir tikslo funkcijos kintamieji (sistemos rezultatai); akcentuojama aplinkos jėgų galimo neigiamo poveikio mažinimo svarba. Rizikų valdymą banke tikslinga organizuoti vadovaujantis Bazelio bankų priežiūros komiteto pagrindiniais efektyvios bankų priežiūros principais. Pagal šiuos principus banke kylančios rizikos turi būti pripažintos, prižiūri­mos ir kontroliuojamos. Turėdami tokį tikslą banko valdymo organai pasirūpinti, kad būtų vykdomi riziką ribojantys normatyvai, įskaitant kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui, didelių paskolų, užsienio valiutų pozicijų reikalavimus, taip pat ir tai. kad būti) sudaryti atidĖjimai „neveiksniam" turtui, laikomasi vidaus kontroles reikalavimų ir kt. Išsamią komercinių bankų rizikos klasifikaciją pateikia šie autoriai Lisauskas (1996), Sevruk (1994). kas atsi­spindi 3 paveiksle. 7 pav. Komercinių bankų rizikos klasifikacija šaltiniai: Lisauskas. V. 1995. Finansiniu institutų rizika ir kai kurie jos klasifikavimo aspektai. Analizuojant dabartinę Lietuvos komercinių bankų riziką, investitorius turi atsižvelgti į šiuos svarbiausius ele­mentus, pagal kuriuos yra klasifikuojama komercinių bankų rizika. Apskritai įvairių šalių mokslininkai, nagrinėjantys komercinių bankų veiklos rizika., pateikia įvairesnių klasifika­vimo variantų, remdamiesi įvairiais požymiais. Ivaškevičius, Sakalas (1997, p. 127) išskiria: vidinę ir išorinę rizikas. Šie autoriai (Ivaškevičius, Sakalas, 1997) teigia, kad vidinė rizika susijusi su banko personalo pasirengimo, nau­dojamos technikos lygiu, ir pan., o išorinė rizika priklauso nuo bendrų išorinės rizikos sąlygų - ekonominės, politi­nes, socialinės situacijos šalyje. Taigi, aktyvų ir pasyvų valdymas siaurąja prasme suprantamas kaip būdų ir priemonių visuma, ribojant rizi­kos įtaką bankų veiklai. Analizuojama aktyvų ir pasyvų valdymą vadovaujasi platesne prasme, analizuodamas akty­vų ir pasyvų valdymą (aktyvą ir pasyvų valdymas plačiąja prasme), vienok rizikos valdymui darbe yra skiriamas ypatingas dėmesys. Rizikos įvertinimas - bankinės veiklos pagrindas. Bankai turi pasisekimą tada kada jų priimam rizika protinga, kontroliuojama ir yra jų finansinių galimybių ir kompetencijos ribose. Išnagrinėjus daugelio autorių požiūrį į riziką, jos klasifikavimą, mūsų nuomone, geriausia ir susisteminta bankų rizikų valdymo sistemos klasifikacija būtų tokia: kredito, likvidumo ir palūkanų normų valdymo rizikos įvertinimas. 2.2.Kredito rizikos valdymas Siekdamas, kad rizikų valdymo procesas vyktų sklandžiai, bankas turi patvirtinti ir bendrąją rizikų valdymo politiką, ir atskiras metodikas, skirtas kiekvienos rūšies rizikai valdyti. Bankai - vieni iš svarbiausių ekonominės veiklos dalyvių ir atlieka strategini vaidmenį (Urniežius, 2001). Viena iš pagrindinių priežasčių, sąlygojusių 1994-1995 metų Lietuvos komercinių bankų krize buvo blogi kreditai, t.y. nesugebėjimas valdyti kreditinės rizikos. Kreditinė rizika užima tam tikrą išskirtinę vietą taip visų išorinių bankinių rizikų rūšių. Pasak, autorių Urniežiaus (2001); Balabanov (1993); Rais, Koili (1995) kreditinė rizika - tai paskolos negrąžinimo rizika, atsižvelgiant į pa­skolos sutarties terminus bei sąlygas. Kiti autoriai Ivaškevičius, Sakalas (1997) teigia, kad kreditinė rizika įvertina tikimybę, kad paskolinta suma nebus grąžinta ir nebus mokamos palūkanos. Paskolos sudaro 60% komercinių bankų turto, todėl svarbiausia bankų veiklos rizikos sritis yra kreditinė rizika. Komerciniam bankui yra labai svarbu įver­tinti kreditinę riziką būtent tuo momentu, kai išduodamas kreditas. Komercinis bankas neturi kredituoti įmonių bei organizacijų tose ekonomikos šakose, apie kurių veiklą banko darbuotojams trūksta žinių bei informacijos. Bet tokiu atveju bankas gali pritraukti kompetentingus ekspertus tam, kad įvertintą paskolos sutartį. Visad gali atsitikti taip, kad skolininkas neturės galimybės įvykdyti savo įsipareigojimų grąžinti skolą pagal numatytas sąlygas Urniežius (2001, p. 111) teigia, kad tokia situacija gali kilti dėl: • Skolininko nesugebėjimo, nenumatytų aplinkybių sukurti reikiamus pinigų srautus; • Užstato, garantijų ar laidavimo ateities vertės neapibrėžtumo; • Skolininkui praradus reputaciją. Smulkiau išnagrinėtos kredito rizikos atsiradimo priežastys išdėstytos 1 lentelėje. 1 lentelė. Kredito rizikos atsiradimo priežastys KREDITO RIZIKA RIZIKOS PAVADINIMAS PRIEŽASTIS 1. Rizika susijusi su skolininku, garantu 1. 1. Objektyvi (finansinės galimybės) 1.1. Skolininko (garanto, laiduotojo) nesugebėjimus įvykdyti savo Įsipareigojimus 1.2. Subjektyvi (reputacija) 1.2. Skolininko reputacija verslo pasaulyje, jo noras ir galimybės įvykdyti įsipareigojimus 1.3. Juridinė 1.3. Sutarties įforminimo trūkumai 2. Rizika, susijusi su užstatu 2.1. Likvidumo 1,1. Nėra galimybių realizuoti užstatą 2.2. Konjunktūros 1.2. Galimas užstato vertės nuvertėjimas per kredito laikotarpį 2.3. Mirties 1.3. Užstato sunaikinimas 2.4. Juridinė 1.4. Sutarties įforminimo trūkumai 3. Sisteminė rizika išorinės ekonominės aplinkos pokyčiai, galintys turėti įtaką finan- išorinei skolininko situacijai (pvz., mokesčiu sistemos pokyčiai) 4. Force mageure rizika Žemės drebėjimai, katastrofos, mirtis, karas Šaltinis: Urniežius, R. 2001. Rizika. Vilnius, p. 112. Viena iš svarbiausių kredito rizikos priežasčių, tai skolininko nesugebėjimas įvykdyti savo įsipareigojimų, kaip rodo atlikti tyrimai, 2000-2005 m., tai sudarė 2,7% suteiktų kreditų, nes nėra galimybės realizuoti užstatą. Vien AB „Vakarų banke", kuriam iškelta bankroto byla, tokių paskolų visose paskolose sudarė 13,5%. Todėl, valdant kredito riziką svarbu priimti kredito valdymo strategiją, kuri susideda iš: • Paskolų, portfelio diversifikacijos; • Geros paskolų stovio analizės ir kontroles. Jei klientas surenka daugiau nei 510 taškų, bankas iškarto išduoda sutikimą suteikti kreditą, jei surenka 380-509 taškų, tai banko darbuotojai atlieka dar vieną tyrimą, jei surenka mažiau nei 380 taškų, kreditas nesuteikiamas. Usoskin (1993) savo knygoje „Sovrimeiniy komercheskiy bank" mini amerikiečių ekonomisto D. Diurano su­kurtą kreditinės rizikos įvertinimą prieš" gaunat vartotojišką kreditą. Jis naudoja koeficientus, už kariuos galima gauti taškus, juos apibendrinus galima pateikti 3 lentelėje. 3 lentelė. Kredito įvertinimo taškais sistema KRITE ii I JA I TAŠKU SUMA Amžius 1-0,1 taško UŽ kiekvienus metus virš 20 metų. Lytis 2. Moteris - 0,40, vyras - 0.50 Gyvenimo vietos tiekia deklaracija 3. 0.42 taško už 1 metus, pragyventus toje vietoje Profesija 4. 0,55 už majai rizikingą gyvybei profesiją, 0 už pavojingą gyvybei profesiją, 0,16 - už kitokios rūšies profesija Darbo sritis 5. 0,2 taško už darbą valstybinėse įstaigose, bankuose Darbo stažas Finansiniai rodikliai 5. Nuo 0,59 taško už kiekvienus darbo metus vienoje darbovietėje 0,45 už sąskaitos turėjimą banke, 0,35 už nekilnojamo turto turėjimą, 0,19 už gyvybės draudimo poliso turėjimą D.Diuranas naudodamas šiuos koeficientus nustatė ribą, tarp „gerų" ir „blogų" klientų. Klientas surinkęs daugiau nei 1.25 taškų, tai jis priskiriamas „gero" kliento kategorijai, jei surenka mažiau nei 1.25 taikų, tai jis yra nepagei­daujamas banke (Usoskin, 1993). Tam, kad įvertintų kreditinę riziką, komercinis bankas turi pasinaudoti tam tikrais kriterijais, tokiais kaip kliento reputacija, kliento mokumas bei kapitalas, išorinės sąlygos (tai yra, atitinkamos šalies, regiono, o taip pat ekonomines šakos, kurioje veikia klientas, ekonomine padėtis) bei užstatas už suteiktą paskolą. Tolesnis kreditinės rizikos įvertinimo etapas - tai finansinės informacijos apie paskolos gavėją rinkimas. Į finansinės informacijos sudėti turi įeiti: metinės finansinės ataskaitos, verslo planas bei kita reikalinga informacija. Tam, kad užtikrinti užstato vertės pakankamumą, padengti paskolos sumą, paskolos negrąžinimo atvejų komerci­nis bankas gali panaudoti kreditine maržą. Tai reiškia, kad paskolos suma turi būti tokia, kad gali tam tikrąjį procentą gali kompensuoti nuo užstato vertės. Įvairioms užstato rūšims marža yra skirtinga. Normalus maržos lygis svyruoja nuo 65 iki 8(1% (laikant, kad užstato vertė yra i 00%). Kito autoriaus nuomone (Rouz, 1997), kad kredito išdavimo atveju, komercinio banko darbuotojas, nustato nepatenkinamą kliento finansinę būklę galt imtis tokių veiksmų: 1. Mažinti išduodamo kredito sumą; 2. Didinu palūkanų normą, kadangi šis kreditas rizikingas: 3. Pareikalauti papildomų garantijoj; 4. Atsisakyti išduoti kreditą. Komercinis bankas, atsižvelgdamas į vykdomą kreditavimo politiką, gali pasirinkti klientu įvertinimo balais, skaičiais arba naudoti kitokius metodus. Kreditinės rizikos valdymas priklauso nuo egzogeninių ir endogeninių faktorių (Usoskin, 1993). Svarbiausia kre­ditinės rizikos valdyme įtakos turi vidinė komercinio banko politika. Kreditinė banko politika pasireiškia: 1. Nustatyta tvarka operacijomis su klientais; 2. Personalo praktiniai veiksmai, interpretuojant ir panaudojant šią tvarką banko veikioje. (Usoskin, 1993). Vienas iš pagrindinių būdų sumažinti riziką nemokių kreditų, t.y. tikslus parinkimas potencialių klientu. Egzis­tuoja daug finansinių metodų, kad klientas grąžintų skolas bankui. Pirmas metodas pagal Matuk (1994, p. 89) kredi­to rizika užsienio šalyse- įvertinama pagal šiuos rodiklius: 1. Kliento mokumas; 2. Finansines būklės skaičiavimas; 3. įmonės valdymas; 4. Garanto įvertinimas; 5. Ekonomikos įvertinimas (kaip įmonė dirba). Amerikos bankų praktikoje įvertinant kredito riziką naudojama kokybinių ir kiekybinių kriterijų analizė, kuri re­miasi penkių „C" taisykle (Usoskin, 1993): 1. Kliento charakteristika (chameter). Kreditavimo darbuotojo tikslas išsiaiškinti kliento patikimumą, atsako­mybę, ar jis galės grąžinti kreditą. 3. Finansinės galimybes kliento (capacity). Šio kriterijaus tikslas, nustatyti kliento galimybes grąžinti kreditą, atliekant analizę jo pajamų ir išlaidų. Klientas kreditą gali dengti iš šių šaltinių: Grynųjų pinigų įplaukų; Aktyvų pardavimas; Lėšų pritraukimas išleidžiant vertybinius popierius ar kitus skolinius įsipareigojimus. 3. Nekilnojamas turtas, kapitalas (capital). Komercinis bankas dideli dėmesį skiria kliento įmonės, nekilnoja­mo turto vertės įvertinimui, kokybei, nes jeigu klientas negrąžintų kreditą, jį galėtų įkeisti. 4. Apsirūpinimas (collateral). Šiuo atveju kreditavimo darbuotojas įvertinės kliento kapitalą bei aktyvus, ar jie yra pakankamai kreditui padengti. Čia analizuojami aktyvu ir pasyvų būklė, sudėtis. 5. Bendros ekonominės sąlygos (conditions), Šiuo atveju kreditavimo darbuotojas seka ekonominius pokyčius, kurie gali turėti įtakos kliento veiklai ir kredito grąžinimui. Autoriai Martinkus, Žilinskas (2001, p. 674) įvertinant kredito riziką ir atrenkant potencialius klientus siūlo taip pat penkis veiksnius, vadinamus penkiais kredito C, taigi skolintojai apsprendžia, ar asmuo vertas kredito pagal šiuos minėtus penkis kriterijus: 4. Pagal charakterį (charakter); 5. Pajėgumą (capacity); 6. Kapitalą (capital); 7. Garantiją (collater); 8. Sąlygas (conditions). Kaip rodo atlikti tyrimai 2006 01 01, indėliai komerciniuose bankuose sudarė 13 011 2 mln. litų iš tu indėliu turi pareikalavimo 5990,9 mln.litų, terminuotųjų indėlių -7 020,3 mln. litų. Indėliai litais nudarė 58 0% užsienin valiutomis-42,0% visų indėlių, ką parodo 11 paveiksiąs. Paskolos JAV doleriais sudarė 13,4, eurais - 86.6% visu rezidentams suteikiu užsienio valiutomis paskolų. Paskolos vartojimo prekėms ir paslaugoms įsigyti sudarė 13,6% gyvenamajam būstui įsigyti - 64.6% visų fiziniams asmenims suteiktų paskolų. Per mėnesį paskolų vartojimo prekėms ir paslaugoms įsigyti suteikta 3,4 mln. litų (24,2%), gyve­namajam būstui įsigyti - 44,7 mln. litų (46,8%) mažiau. Komercinių, bankų suteiktų paskolų suma 2006 01 01 sudarė 9033,2 mln. litų, iš jų trumpalaikių - 2 361,1 mln. litų ilgalaikių 6672,1 mln. litų. Paskolos litais sudarė 49,3% užsienio valiutomis - 50,7% visų paskolų. Komercinių bankų veikloje pagrindinis pajamų šaltinis - gaunamos palūkanos. Vidutinė rezidentų terminuotųjų indėlių litais metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 1,61 (2005 m. gruodžio mėn.-1,46%), indėlių iki 1 mėn. - 1,33% (2005 m. gruodžio mėn. - 1,12%), indėlių ilgiau kaip 1 mėn. - 2,76% (2005 m. gruodžio mėn.,-2,74%). Vidutinė fizinių asmenų terminuotųjų indėlių metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 2,63% (2005 m. gruodžio mėn., -2,58%). Vidutinė rezidentų terminuotųjų indėlių užsienio valiutomis metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 1,70% (2005 m. gruodžio mėn. - 1,69%), indėlių iki i mėn. - 1,57% (2005 m. gruodžio mėn. - 1,60%), indėlių ilgiau kaip 1 mėn. - 1,98% (2005 m. gruodžio mėn.- 1,89%). Vidutinė fizinių asmenų terminuotųjų indėlių metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 1,8% (2005 m. gruodžio mėn. - 1,71%). Vidutinė komercinių bankų paskolų rezidentams litais metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 6,02% (2005 m. gruodžio mėn.-6,08%). Paskolų ir terminuotų iš jų indėlių litais metų palūkanų normų skirtumas sudarė 4,41 punkto. Vi­dutinė paskolų fiziniams asmenims metų palūkanų norma buvo 6,52% (2005 m. gruodžio mėn., - 6,38%). Paskolų fiziniams asmenims litais metų palūkanų norma buvo 3,89 punkto didesnė negu fizinių asmenų terminuotųjų indėlių litais. Vidutinė komercinių bankų paskolų rezidentams užsienio valiutomis metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 4,99% (2005 m. gruodžio mėn. - 4,71%). Paskolų ir terminuotųjų indėlių užsienio valiutomis metų palūkanų normų skirtumas sudarė 3.29 punkto. Vidutinė paskolų fiziniams asmeninis metų palūkanų norma sausio mėn. buvo 5,52% (2005 m. gruodžio mėn. - 4,38%). Paskolų fiziniams asmenims užsienio valiutomis metų palūkanų norma buvo 3,82 punkto didesnė negu fizinių asmenų terminuotųjų indėlių užsienio valiutomis. Komerciniai batikai atlieka operacijas, susijusias su tarpbankinio skolinimo rinka. 2006 01 01 buvo sudaryta i 102,6 mln. litų vertės sandorių, iš jų litais - 882,2 mln. litų, užsienio valiutomis - 220,4 mln. litų. Sandoriai litais su­darė 80,0, JAV doleriais - 15,1, eurais - 4,9% visos tarpbankinio skolinimo rinkos sandorių apimties. Vidutinė tarpbankinio skolinimo rinkos sandorių litais metų palūkanų norma sumažėjo nuo 3,49% (2005 m. gruodžio men.) iki 3,20% (2006 m. sausio mėn.), sandorių užsienio valiutomis metų palūkanų norma - nuo 2, 1% iki 1,59%. Sausio mėn. bankams iierezidentams buvo suteikta 6 024,4 mln. litų vertės užsienio valiutos (5 387,4 mln. Lt, arba 89,4% -1 dienai), o nacionalinės valiutos -236,0 mln. litų. Atlikus komercinių bankų aktyvų ir pasyvų balanso struktūros analizę, pastebime tokią tendenciją: 1. Visų pirma, indėlių suma pasyvuose sudaro apie 70-73% (Ūkio bankas 77,8%); 2. 51 % suformuotų pasyvų skiriamas paskoloms, apie 14% - vertybiniams popieriams; 3. Komerciniai bankai, kurių aktyvų struktūroje didesnę dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius, pa­ skolos, o ne į materialųjį turtą, pasiekia aukštesnį pelningumą tarkime lyginant AB „Vilniaus banką" su AB „Nordea Bank Lietuva" (buvęs „Žemės ūkio bankas"), kuriame su formuotų pasyvų didesnė dalis nu­kreipta į investicijas 34,3%, o ne į materialųjį turtą. 4. Grynieji pinigai visuose aktyvuose sudaro apie 3% , nes bankui reikalingi grynieji pinigai, kad galėtų vyk­dyti mokėjimų Įsipareigojimus, t.y. būti likvidžių. Apibendrintai galima teigti, kad komercinių banką veiklos specifika, tiesiogiai susijusi su atitinkamo dydžio veiklos rizika, nes bankai stengiasi gauti kuo didesni pelną. Tačiau sis bankinės veiklos tikslas yra susijęs su galimybe patirti nuostolius. Todėl bankinės veiklos rizika ir reiškia tikimybę gauti mažesnį pelną, nei buvo planuota. Įvairūs užsienio ir šalies autoriai išreiškia skirtingą požiūrį ne tik į rizikos sampratą, bet ypatingai skirtingai rizi­ką klasifikuoja, pagal įvairius požymius. Dažniausiai mokslinėje literatūroje sutinkama rizikos klasifikacija : kre­dito, palūkanų, likvidumo, mokumo, užsienio valiutos, rinkos rizikos. Tačiau kai kurie autoriai, nagrinėjantys ban­kinės veiklos rizikas, stambina išskirdami tik 3 rizikos rūšis: kredito, likvidumo, palūkanų. Autorių požiūrių, toks sustambinimas neleidžia giliau išanalizuoti rizikos esmę ir ypač veiksnių įtaką rizikos mastui. Apžvelgiant literatū­ros šaltinius, kuriuose nagrinėjama bankinės veiklos rizika, galima išskirti, kad kai kurie autoriai rizika nagrinėja (Lisauskas, 1995) pagal rizikos pasireiškimo formas, kaip technologinę, politine, teisinę/institucinę, rinkos. Komercinių bankų veikloje svarbu suformuoti rizikos valdymo strategiją, kurią paprastai įgyvendina banko val­dyba. Tačiau, kaip rodo, atlikti tyrimai, dažni atvejai, kai komercinių banką veikloje nėra kuriamos tokios rizikos valdymo strategijos, o banko valdyba paprastai patvirtina procedūras, leidžiančias kontroliuoti veiklą, kuri yra pa­kankamai rizikinga. Tačiau įžvelgiant komercinių bankų veiklos specifika, būtina rizikos valdymo strategija, atspin­dinti sisteminį rizikos valdymo procesą, kas ir akcentuojama tyrimų eigoje ir pabrėžiama šiame darbe. Komercinių bankų veikloje ypatingai išskiriama kreditinė rizika, nes kaip rodo atlikti tyrimai ir kai kurių komer­cinių bankų patirtis (AB „Vakarų bankas"), kreditinė rizika tiesiogiai susijusi su kreditu suteikimu. Šiuo metu, kuomet komerciniai bankai, savo veikloje siekdama maksimizuoti pelną, suteikia kreditus įvairiomis formomis, tokiomis kaip vartotojiškos paskolos be užstato, esant tik laiduotojui, arba netinkamam užstatui, dažnai patiria veikios sunkumus. Vien minėtame AB „ Vakarų banke", kuriam iškelta bankroto byla, tokiu paskolų visose paskolose su­darė 13,5 proc., todėl valdant kredito riziką, svarbu priimti kredito valdymo strategiją, kuri pasireikštų per paskolų portfelio diversifikaciją, paskolų stovio analizės ir nuolatinės kontrolės ir pan. Siekiam sušvelninti kredito riziką ir ją valdyti dažniausiai mokslininkų siūloma 6 „ C " taisyklė. Be to, siekiant užtikrinti bankinės veiklos saugumą, Lietuvos komercinių bankų veikloje, laikomasi Hiubnerio taisyklių reikalavi­mų balansui. Atlikti tyrimai, leidžia daryli išvadą, kad daugelio komercinių bankų veikios duomenys atitinka Hiubnerio taisyklių reikalavimus. 2.3.Likvidumo ir palūkanų rizikos valdymo aspektai 2.3.1.Likvidumo rizika, jos esmė, veiksniai įtakojantys likvidumo riziką Likvidumo rizika atsiranda, kai bankas nesugeba laiku ir efektyviai įvykdyti savo mokėjimo įsipareigojimų dėl to, kad trūksta likvidžių lėšų. Kai banko likvidumas yra nepakankamas, bankas negali gauti reikiamų lėšų didinda­mas įsipareigojimus arba priimtinomis išlaidomis konservuodamas turtą ir taip veikti pelningai. Todėl likvidumu valdymo politika yra susijusi su dilemos likvidumas - rentabilumas sprendimu. Bankas biri išspręsti uždavinį, maksimizuoti pelningumą savo operacijų, esant šiam apribojimui. Be to yra aiškiai išreikštas neapibrėžtumo faktorius, kadangi banko vadovybė, negali įtikinamai numatyti, kada ir kokia apimti iškyla likvidumo problema. Todėl likvi­dumo rizikos valdymo tikslas - garantuoti, kad bankas bus pajėgus iki galo vykdyti įsipareigojimus. Pagrindiniai likvidumo rizikos valdymo elementai apima: geras banko valdybos informavimo sistemas, centralizuotą likvidumo kontrolę pagal kiekvieną valiutą, finansavimo šaltinių diverifikavimą pagal finansines priemones, lėšų skolintojus, geografines sritis, numatomų įsipareigojimų planavimą. Stankevičienė ir Jasevičienė (2000) likvidumo riziką siūlo valdyti: 1. Vykdant Lietuvos banko nustatytą likvidumo riziką ribojantį normatyvą - banko likvidžioje turto santykį su einamaisiais banko įsipareigojimais, kuris negali būti mažesnis negu 30 %. 1. Sudarant banko piniginių srautų balansavimo planą, skirtą garantuoti trumpalaikį banko likvidumą ir investuo­ti laisvas lėšas. Planas sudaromas remiantis esama ir planuojama turto struktūra bei dydžiu, bei dydžiu, prognozuo­jamu likvidumo poreikiu, Lietuvos banko nustatytais normatyvais ir vidine banko limitu, sistema, aktyvų ir pasyvų valdymo komiteto sprendimais. 1. Taikant likvidžių lėšų paklausos metodą. Tinkamas lėšų planavimas sumažina banko riziką patirti nuostolį dėl jų stokos, kita vertus - sumažina riziką prarasti alternatyviąsias jų pertekliaus investavimo pajamas. Likvidžių paklausos šaltiniai: indėlių atsiėmimas, išduodamų paskolų apimties padidėjimas, veiklos išlaidos ir mokesčių su­ mokėjimas, dividendų išmokėjimas. Likvidžių lėšų pasiūlos šaltiniai: indėlių pritraukimas, paskolų grąžinimas, ban­ko turto pardavimas, pinigų rinkos lėšų pritraukimas. Kadangi lėšų paklausa ir pasiūla retai būna lygios, bankas su­siduria su lėšų trukumu arba jų pertekliumi. Jeigu paklausa viršija pasiūlą bankas turi priimti sprendimą, kaip greitai ir be didesnių išlaidų pritraukti papildomas lėšas savo likvidumui garantuoti. Jei paklausa mažesnė už pasiūlą, tiks­linga investuoti ir laukti, kol atsiras likvidžių lėšų poreikiai. Taikant likvidumo rodiklių metodą, siūloma apskaičiuoti tokius rodiklius: likvidžiojo turto ir viso turto santarvei paskolų ir indėlių santykį grynąjį įsiskolinimą korespondentams, įskaitant paskolas, indėlių ir akredityvu bei turto santykį ir turto priklausomybę nuo einamųjų įsipareigojimų. Naudojantis likvidžiųjų lėšų struktūros metodu, banko specialistai įvertina tam tikrų bankinių situacijų tikimybės. Taikant maksimalus apsidraudimo metodą. Jis taikomas tada, kai masiškai atsiimami indėliai Darant prielaidą, kad klientai vienu metu atsiima maksimalią indėli,; sumą, likvidumo poreikiai apskaičiuojami iš banko likvidžiojo turto sumos atimant maksimalią indėlių sumą. Patvirtinus vidinių limitų sistemą, kuri apima banko korespondentinių sąskaitų minimaliu likučių padėčiai valiutas darbo dienos pabaigoje limitus, tarpbankinių paskolų bankams limitus, banko turto ir įsipareigojimu "skirtumu pagal terminus ataskaitinio laikotarpio pabaigoje limitus. Valdymas likvidumą bankas garantuota piniginiu srautu planavimą ir lėšų poreikio patenkinimą. 2.3.2.Aktyvų ir pasyvų suderinimas pagal laiką Kaip rodo tyrimai komercinių bankų veikloje susiformavo daug likvidumo rizikos valdymo metodų Jie yra pa grįsti aktyvų ir pasyvų valdymu arba vienais ir kitais vienu metu. Kiekvienas likvidumo rizikos valdymo metodas palyginus jį su kitais turi savo privalumų ir trūkumų. Ekonominis tikslingumas naudoti vieną ar kitą metodą yra apspręstas banko portfelio charakteristikos, banko operacijų ypatumais, aplinkos, kurioje veikia bankas Kada bankas naudoja, iš esmės skirtingus išteklių pritraukimo būdus, likvidumo valdymo uždavinys pasunkėja. Tada būtų tikslin­ga naudoti fondų konversijos (terminų suderinamumo) metodą, numatančio tiek aktyvu tiek pasyvų valdymą (šis metodas analizuojamas praeitoje šio skyriaus dalyje). Priešingai, kada banko išteklių šakiniai yra gana minimalus operacijų naudojimo pinigų rinkoje galimybės ribotos, tikslinga būti naudoti mažiau sudėtingą bendro fondo ištekliu metodą. Likvidumo valdymo metodai yra parodyti 5 pav. 5 pav. Likvidumo rizikos valdymo metodai Kreditinės pozicijos valdymo metodas. Šio metodo esmė yra nustatymas ypatingos kreditinės pozicijos - to­kios piniginių lėšų apimties, kurią bankas gaus trumpalaikiu laikotarpiu, jeigu neatnaujins trumpalaikių kreditu Taip valdant likvidumą, taip pat yra lėšų fondų prieinamumo rizikos faktorius, ir kaip praeitu atveju jo aktualumas matuojamas pagal pinigų rinkos vystymosi lygį. Aktyvų portfelio valdymo metodas. Šis metodas yra susijęs su bankų aktyvų įdėjimu į vertybinius popierius Aktyvus įdedant į vertybinius popierius kreditinių išteklių paskirstymas vykdomas ne tik sudarant kredito sutartis bet ir naudojant vekselius (esant trumpalaikiam kreditavimui). Alternatyvus aktyvų įdėjimo į vertybinius popierius kelias gali būti - perleidimo teisės naudojimo, pavyzdžiui perleidžiami kreditą (Žukov, 1998). Rezervų pozicijos valdymo metodas. Šis metodas turi Ženklius privalumus ir trūkumus. Jo esmė yra ta, jog nu­statoma rezervų pozicija, t.y. iš anksto ne formuojami antriniai rezervai, o tik prognozuojamas lėšų fondo kiekis kurį galima nupirkti pinigų rinkoje ir taip finansuoti galimą išteklių sumažėjimą. Visų pirma kalba eina apie lėšų įsigijimą tarpbankinėje rinkoje ir pasiskolinimą iš Centrinio banko. Metodo privalumai yra akivaizdūs (Mishkin, 1995): • sumažinimas mažai pelningų ir nepelningų aktyvų dalies; • depozitų išeminio atveju, pinigai banko balanse nesumažėja arba mažiau sumažėja, kadangi nėra likviduo­jami antriniai rezervai, o priešingai, bankas pritraukia papildomas lėšas. • Tačiau naudojant šį metodą likvidumo rizika apsaugoma kitomis rizikos rūšimis: • palūkanų normos pasikeitimo rizika; • lėšų fondų prieinamumo rizika (kurią sąlygoja visų pirma tarpbankinės rinkos talpumas). Pastarųjų dviejų metodų Lietuvoje veikiantys bankai netaiko, kadangi jie yra sukaupę gana didelius rezervus, o vertybinių popierių rinka Lietuvoje yra mažai išsivysčius. 2.3.2.Palūkanų normos rizikos valdymas Nenumatyti rinkos palūkanų normų pokyčiai gali labai pakeisti banko pelningumą ir kapitalo rinkos vertę. Šį ne­pastovumą atspindi palūkanų normos rizika. Palūkanų normos rizika - tai tikimybė patirti nuostolius dėl palūkanų normų pokyčių, kurie gali padidinti banko įsipareigojimų išlaidas ir sumažinti iš jo turto gaunamas pajamas. Jasienės (1998) teigimu, palūkanų normų lygio kitimas veikia dabartinę būsimųjų mokėjimų srautų verte. Palūkanų nor­mos rizika atsiranda dėl to, kad nesuderinamos banko turto ir įsipareigojimų perkainojimo galimybės. Tai atskleidžia banko grynųjų palūkanų pajamų ir akcinio kapitalo rinkos vertės nepastovumas. Ši rizika turi įtakos tiek banko pa­jamoms, tiek ir banko turto, įsipareigojimų bei nebalansinių finansinių priemonių rinkos vertei. Nors tokia rizika yra normali bankininkystės dalis, pernelyg didelė palūkanų normos rizika gali lemti banko pajamų ir kapitalo bazės su­mažėjimą. Palūkanų normos rizika patiriama, kai atsiranda neatitikimų tarp turto ir įsipareigojimų grąžinimo (fik­suotų palūkanų normų priemonės) ir kainų pokyčių terminų (kintamų palūkanų normų priemonės). Bazinė rizika patiriama, kai sudaromų išvestinių finansinių priemonių ateities sandorių rinkos kainos tik apytikriai atitinka neati­dėliotinų sandorių rinkos kainos. Dėl šios skirtumo pokyčio per laikotarpį nuo atities sandorio pozicijos atidarymo iki jos uždarymo atsiranda bazinė rizika. Palūkanų normos rizikos elementai: kainų rizika ir reinvestavimo rizika kainų ir reinvestavimo rizikos kompen­suoja viena kitą, todėl naudojamos mažinant palūkanų normos riziką. Palūkanų normos rizikos valdymas yra labai aktualus šiandieniniai komercinių bankų veiklai, kurio tikslas - su­mažinti neigiamą palūkanų normos svyravimo įtaką, daromą grynosioms banko pajamoms ir veiklai. Jasienė (1998) palūkanų normos rizikai valdyti siūlo tokias priemones: 2. Turto ir įsipareigojimų, kurių palūkanų normos yra jautrios rinkos palūkanų normos pokyčiams, skirtumo metodas; 3. Vidutinės svertinės turto trukmės ir vidutinės s vertinės įsipareigojimų trukmės skirtumo metodas; 4. Modifikuotos trukmės metodas; 5. Rizikuojamos vertės metodas; 6. Vidinių limitų sistema. Palūkanų normos rizika matuojama skaičiuojant įvairių laikotarpių skirtumus, naudojant tam tikros datos agreguoto balanso duomenis. Šie skirtumo dydžiai naudojami įvertinti, kiek pasikeis grynosios palūkanų pajamos, jeigu pakis palūkanų normos. Šį skirtumą galima užrašyti taip (Koh, 1992): GAP = JPA - JPP, ( 1 ) čia jautrių palūkanų normų aktyvai (JPA) ir jautrių palūkanų normų pasyvai (JPP) yra sugrupuoti laiko intervalais. Skirtumo teikiama informacija gali būti pritaikyta grynosioms palūkanų pajamoms apsaugoti nuo palūkanų normų pokyčių (palūkanų normos rizikai mažinti) arba spekuliatyviniams tikslams - keisti skirtumo dydį mėginant padidin­ti grynąsias palūkanų pajamas, pirmuoju atveju siekiama sumažinti grynųjų pajamų svyravimus tiesiogiai sulygi­nant jautrią palūkanų aktyvus ir pasyvus pinigine išraiška arba naudojant nebalansine pozicijas (finansinius būsi­muosius sandorius, išankstinių atsiskaitymų, opcionų kontraktus, palūkanų normų keitimus - svopus). Antru atveju, yra specialiai keičiamas skirtumo dydis siekiant įgauti pranašumą rinkoje iš palūkanų normų pokyčio. Tai yra susiję su rizika, kadangi būtina tiksliai prognozuoti palūkanų normos pokyčius. Turto ir įsipareigojimų, kurių palūkanų normos yra jautrios rinkos palūkanų normos pokyčiams, skirtumo analizė gali būti statinė ir dinaminė. Statinėje analizėje nagrinėjami rezultatai, kai skirtumo dydžiai laikomi pastovūs. Tai apima keturis etapus (Jasienė, 1998): Visų pirma, banko specialistai nustato laiko ribas, kada turtas ir įsipareigojimai būtina jautrių arba nejautrių palū­kanų normų. Turtas ar įsipareigojimai yra jautrių palūkanų normų, jei baigiasi jų terminas, jie yra daliniai paskolos arba indėlio pagrindinės sumos mokėjimai, paskolos arba indėlio pagrindinės sumos palūkanų norma pagal sutartį keičiama, paskolos arba indėlio pagrindinės sumos palūkanų norma yra kintama - susieta su tam tikra bazine norma ar indeksu; Antra, turtas ir įsipareigojimai grupuojami laiko intervalais pagal jų terminus arba pagal laiką iki pirmo galimo perkainavimo. Ta dalis, gali būti perkainojama, yra priskiriama prie turinčių jautrias palūkanas; Trečia, skirtumas tada lygus skirtumui pinigine išraiška tarp jautrių palūkanų toto ir jautrių palūkanų normų kiekvienam laiko intervalui; Kelviną Banko valdyba naudoja jautrių palūkanų normų turto ir jautrių palūkanų normų įsipareigojimu skirtai informaciją ir interpretuoja per jautrumo analizę. Dinaminėje skirtumo analizėje atsižvelgiama į skiriamo dydžio kitimo galimybę kintant palūkanų normom. Jautrių palūkanų normų turto ir jautrių palūkanų normų įsipareigojimų skirtumo dydžiai naudojami norint “vertinant” kiek pakis grynosios palūkanų pajamos, jeigu pakis palūkanų normos. Skirtumo ženklas ir dydis suteikia informacijos apie palūkanų normos riziką. Neigiamas skirtumas rodo, kad bankas turi daugiau jautrių palūkanų normų įsipareigojimų negu turto Kai palūkanų normos kyla, bankas moka didesnes palūkanas už perkainotus įsipareigojimus ir už dirba didesnes palūkanas už perkainotą turtą. Jeigu abi palūkanų normos tuo pačiu metu kyla vienodai, palūkanų išlaidos didėja nesu palūkanų pajamos, kadangi perkainojama daugiau įsipareigojimų. Jeigu per analizuojamą laikotarpį palūkanų normos mažėja, mažesne norma perkainojama daugiau įsipareigojimų negi. turto, ir palūkanų išlaidos sumažėja daugiau negu palūkanų pajamos grynoji palūkanų pajamos, ir grynoji palūkanų norma didėja. Teigiamas skirtumas rodo, kad bankas turi daugiau jautrių palūkanų normų turto negu įsipareigojimu. Kai palūkanų normos kyla, palūkanų pajamos didėja daugiau nei išlaidos, nes perkainojama daugiau turto grynosios palūkanų pajamos didėja. Palūkanų normų mažėjimas daro priešingą poveikį. Kadangi palūkanų pajamos mažėja daugiau negu palūkanų išlaidos, grynosios palūkanų pajamos mažėja. Minimizuojant neigiamą palūkanų normų pokyčio įtaką banko palūkanų pajamoms nerekomenduojama turėti teigiamą skirtumą, kai laukiama palūkanų normų kritimo, ir neigiamą skirtumą, kai laukiama palūkanų normų mažėjimo. Siekiant apsidrausti nuo palūkanų normų pokyčių geriausia turėti nulinį skirtumą. Kuo didesnis skirtumas tuo didesnė rizika. Dinaminė skirtumo analizė apima palūkanų jautrumą ir imitacinį modeliavimą, t.y. numato grynųjų palūkanų pajamų ir kapitalo rinkos pasikeitimus. Atliekant dinaminę skirtumo analizę, tiksliau apskaičiuojamas skirtumas kadangi atsižvelgiama į banko aktyvų ir pasyvų specifinius perkainojimo požymius, atitinkančius tam tikrus apribojimus ir galimybes paveikti normų jautrumų. Aktyvų ir pasyvų palūkanų normų jautrumo požymiai. Jau buvo minėta, jog pirmieji du skirtumo analizės etapai numato suskirstyti aktyvus ir pasyvus į jautrios ir ne jautrios palūkanų normos aktyvus ir pasyvus laiko inter­valais. Pirmiausia reikia nustatyti (Jasiene, 1998) kas sudaro palūkanų normų jautrumą. Laiko intervalai parenkami pagal tai, kokią reikia gauti informaciją. Reikia išsiaiškinti, kurie banko balanse nurodyti aktyvai ir pasyvai gali būti perkainoti. Savaime aišku, jog kiekvienas aktyvas arba pasyvas, kuriam pasirinktame laiko intervale pasibaigia ter­minas, gali būti perkainuotas, kadangi bankas kita palūkanų norma gali investuoti grįžusias lėšas arba gali nustatyti kitą indėlių palūkanų normą pagal rinkoje vyraujančias normas. Taigi kiekvienas vertybinis popierius, paskola arba indėlis, kuriam pasibaigia terminas Siame intervale, bus jautrių normų aktyvas arba pasyvas. Kiekvienas paskolos pagrindinės sumos mokėjimas yra jautrios normos, jei numatoma jį gauti šiame intervale. Tai bus ir galutinis, ir tarpiniai pagrindinės sumos mokėjimai. Taip pat kai kurie aktyvai ir pasyvai gali būti įkainoti pagal normas, kintančias pagal indeksą. Jie perkainojam, kai pasikeičia indeksas (palūkanų norma, kuria grindžia­mos kintamos palūkanų normos paskolos), Minėtas aktyvas arba pasyvas yra jautrios palūkanų normos, jei yra ži­noma, jog indeksas keisis pasirinktame laiko intervale. Pavyzdžiui, kintamos palūkanų normos komercinė paskola, kuri perkainojama nagrinėjamame laiko intervale, atsižvelgiant į atitinkamo termino indėlio (depozito) sertifikato normos pokyčius. Kai kurie indėliai arba paskolos turi normas susijusias su indeksais, kurių bankas negali kontroliuoti arba žinoti, kada indeksas keisis (Kol), 1998). Aktyvas arba pasyvas yra jautrių palūkanų normų tam tikrame laiko intervale, jeigu (Jasienė M., 1998): 1. baigiasi jo terminas; 2. jis yra tarpinis (dalinis) arba galutinis pagrindinės sumos mokėjimas; 3. paskolos arba indėlio palūkanų norma pagal sutarti keičiasi šiame intervale: 4. paskolos arba indėlio pagrindinė suma pagal sutartį gali būti perkainuojama, kai tam tikra bazinė norma, ar­ba indeksas, keičiasi, ir, yra numatoma, jog tame laiko intervale bazinė norma (indeksas) pasikeis. Vidutinės svertinės turto trukmės ir vidutinės svertinės Įsipareigojimų trukmės skirtumo metodas. Jis naudojamas matuojant laiką, per kurį bankas gauna pinigų srautus, lygius investuotai sumai. Šie modeliai skirti gry­nosioms palūkanų pajamoms arba akcinio kapitalo rinkos vertei valdyti, atsižvelgiant į visų konkrečių pinigų srautų laiką ir dydį. Palūkanų normos rizika nustatoma lyginant vidutinę svertine turto trukmę su vidutine svertine įsipareigojimų trukme. Palūkanų normos rizikos analizė vidutinės svertinės turto trukmės ir vidutinės svertinės įsipareigojimų trukmės skirtumo metodu praktikoje apima keturi etapus: 2. banko specialistai apskaičiuoja kiekvieno atskiro turto elemento trukmes; 3. kiekvienas apskaičiuotas rodiklis dauginamas iš jo rinkos vertės ir dalinamas iš bendrosios turto rinkos vertės; 4. sumuojami 2 etape gauti rezultatai ir gaunamos vidutinės svertinės turto trukmės 5. vidutinės svertinės turto trukmės ir vidutinės svertinės įsipareigojimų trukmės skirtumas interpretuojamas vadybos sprendimų atžvilgių. Palūkanų normos rizikai valdyti Putliam (1992) naudoja modifikuotą trukmės metodą, kurios grindžiamas tuo, kad trukmė yra elastingumo koeficientas, parodantis, keliais procentais pakis turto kaina, jeigu palūkanų norma pa­kis vienu procentu. Apytikris procentinis palūkanų normos pokytis. Palūkanų normos rizikai valdyti autorius siūlo taikyti vidinių limitų sistemą: • minimalus vidutinių palūkanų normų už suteiktas paskolas grynąja verte limitas; • maksimalus vidutinių palūkanų normų už terminuotus indėlius limitas; • maksimalus vidutinių palūkanų normų už kliento lėšas limitas; • minimalus pajamas duodančio turto ir išlaidas sukeliančių įsipareigojimų palūkanų normų skirtumo limitas; • minimalus grynosios palūkanų normos limitas. Grynųjų palūkanų pajamų veiksniai. Grynąsias palūkanas veikia daugelis veiksnių. Paminėti galima šiuos pagrindinius veiksnius (Mishkin,1995): 2. rinkos palūkanų normų pokyčiai; 3. banko aktyvų ir pasyvų palūkanų normų intervalo pokyčiai: 4. aktyvų ir pasyvų apimčių ir jų sudėties pokyčiai. Vieni veiksniai, nors iš dalies gali būti kontroliuojami, o kiti ne- Aktyvų ir pasyvų valdymas nagrinėja visų įtaka grynosioms palūkanų pajamoms. Šie veiksniai bus patrati vėliau. Jautrių palūkanų normų aktyvai apima trumpalaikius vertybinius popierius, numatomus paskolos pagrindinės sumos mokėjimui, suteikiamos kintamos bei plaukiojančios normos paskolų sumas, trumpalaikius tarpbankinius kreditus ir kt. Jautrių palūkanų normų pasyvai apima terminuotuosius indėlius, kurių terminas baigiasi nagrinėjamą laikotarpį, einamąsias ir atsiskaitomąsias sąskaitas, už kurias mokamos palūkanos, gautus tarpbankinius kreditus ir kt. 6 pav. Paskolų palūkanų normų priklausomybė nuo paskolos trukmės šaltinis: Kūškys, G 2005. Rizikos parametru, įvertinimo ypatumai Lietuvos finansų rinkoj. Kaip matyt 6 paveiksle, remiantis Lietuvos banko informacija, pateikta 2006 m., suteiktų paskolų litais ir JAV doleriais vidutinių palūkanų normų priklausomybė nuo paskolos (nekinta. Pastebima, jog trukmių, paskolų palūkanų normos yra didesnės už JAV doleriais išduotu paskolų palūkanų sistemingo termino paskoloms 6-12 mėn. trukmės paskolose sudaro 2,76%, -5 m paskolose siekia 1,15 proc. trukmės paskolą yra 2,77%. Remiantis terminų suderinamumo taisykle laukiamų pinigų srautų terminų atitinkamai turėtume parinkti ir paskolų terminą. Akcijų verte 2 pelno norma labiausiai tinka laikyti 10 metų trukmės vyriausybės obligacijų pelno normą. Likvidumo rizika, jos esmė, veiksniai įtakojantys likvidumo riziką Likvidumo rizika atsiranda, kai bankas nesugeba laiku ir efektyviai įvykdyti savo mokėjimo įsipareigojimų dėl to, kad trūksta likvidžių lėšų. Kai banko likvidumas yra nepakankamas, bankas negali gauti reikiamų lėšų didinda­mas įsipareigojimus arba priimtinomis išlaidomis konservuodamas turtą ir taip veikli pelningai. Todėl likvidumu valdymo politika yra susijusi su dilemos likvidumas - rentabilumas sprendimu. Bankas biri išspręsti uždavinį, maksimizuoti pelningumą savo operacijų, esant šiam apribojimui. Bu to yra aiškiai išreikštas neapibrėžtumo faktorius, kadangi banko vadovybė, negali įtikinamai numatyti, kada ir kokia apimti iškyla likvidumo problema. Todėl likvidumo rizikos valdymo tikslas - garantuoti, kad bankas bus pajėgus iki galo vykdyti įsipareigojimus. Pagrindiniai likvidumo rizikos valdymo elementai apima: geras banko valdybos informavimo sistemas, centralizuotą likvidumo kontrolę pagal kiekvieną valiutą, finansavimo šaltinių diverifikavimą pagal finansines priemones, lėšų skolintojus, geografines sritis, numatomų įsipareigojimų planavimą. Stankevičienė ir Jasevičienė (2000) likvidumo riziką siūlo valdyti: 1. Vykdant Lietuvos banko nustatytą likvidumo riziką ribojantį normatyvą - banko likvidžioje turto santykį su einamaisiais banko įsipareigojimais, kuris negali būti mažesnis negu 30 %. 2. Sudarant banko piniginių srautų balansavimo planą, skirtą garantuoti trumpalaikį banko likvidumą ir investuoti laisvas lėšas. Planas sudaromas remiantis esama ir planuojama turto struktūra bei dydžiu, bei dydžiu, prognozuo­jamu likvidumo poreikiu, Lietuvos banko nustatytais normatyvais ir vidine banko limitu, sistema, Aktyvų ir pasyvų valdymo komiteto sprendimais. 3. Taikant likvidžių lėšų paklausos metodą. Tinkamas lėšų planavimas sumažina banko riziką patirti nuostolį dėl jų stokos, kita vertus - sumažina riziką prarasti alternatyviąsias jų pertekliaus investavimo pajamas. Likvidžių paklausos šaltiniai: indėlių atsiėmimas, išduodamų paskolų apimties padidėjimas, veiklos išlaidos ir mokesčių su­ mokėjimas, dividendų išmokėjimas. Likvidžių lėšų pasiūlos šaltiniai: indėlių pritraukimas, paskolų grąžinimas, ban­ko turto pardavimas, pinigų rinkos lėšų pritraukimas. Kadangi lėšų paklausa ir pasiūla retai būna lygios, bankas su­siduria su lėšų trukumu arba jų pertekliumi. Jeigu paklausa viršija pasiūlą bankas turi priimti sprendimą, kaip greitai ir be didesnių išlaidų pritraukti papildomas lėšas savo likvidumui garantuoti. Jei paklausa mažesnė už pasiūlą, tiks­linga investuoti ir laukti, kol atsiras likvidžių lėšų poreikiai. 4. Taikant likvidumo rodiklių metodą, siūloma apskaičiuoti tokius rodiklius: likvidžiojo turto ir viso turto santarvei paskolų ir indėlių santykį grynąjį įsiskolinimą korespondentams, įskaitant paskolas, indėlių ir akredityvu bei turto santykį ir turto priklausomybę nuo einamųjų įsipareigojimų. Taikant maksimalus apsidraudimo metodą. Jis taikomas tada, kai masiškai atsiimami indėliai Darant prielaidą, kad klientai vienu metu atsiima maksimalią indėli,; sumą, likvidumo poreikiai apskaičiuojami iš banko likvidžiojo turto sumos atimant maksimalią indėlių sumą. Patvirtinus vidinių limitų sistemą, kuri apima banko korespondentinių sąskaitų minimaliu likučių valiutas darbo dienos pabaigoje limitus, tarpbankinių paskolų bankams limitus, banko turto ir įsipareigojimu "skirtumu pagal terminus ataskaitinio laikotarpio pabaigoje limitus. Valdymas likvidumą bankas garantuoja piniginiu srautu planavimą ir lėšų poreikio patenkinimą. Kaip rodo tyrimai komercinių bankų veikloje susiformavo daug likvidumo rizikos valdymo metodų Jie yra pa grįsti aktyvų ir pasyvų valdymu arba vienais ir kitais vienu metu. Kiekvienas likvidumo rizikos valdymo metodas palyginus jį su kitais turi savo privalumų ir trūkumų. Ekonominis tikslingumas naudoti vieną ar kitą metodą yra apspręstas banko portfelio charakteristikos, banko operacijų ypatumais, aplinkos, kurioje veikia bankas kada bankas naudoja, iš esmės skirtingus išteklių pritraukimo būdus, likvidumo valdymo uždavinys pasunkėja. Tada būtų tikslin­ga naudoti fondų konversijos (terminų suderinamumo) metodą, numatančio tiek aktyvu tiek pasyvų valdymą (šis metodas analizuojamas praeitoje šio skyriaus dalyje). Priešingai, kada banko išteklių šakiniai yra gana giminingi, o operacijų naudojimo pinigų rinkoje galimybės ribotos, tikslinga būti naudoti mažiau sudėtingą bendro fondo ištekliu metodą. Likvidumo valdymo metodai yra parodyti 1 pav. 1 pav. Likvidumo rizikos valdymo metodai Šaltinis: Kreditinės pozicijos valdymo metodas. Šio metodo esmė yra nustatymas ypatingos kreditinės pozicijos - to­kios piniginių lėšų apimties, kurią bankas gaus trumpalaikiu laikotarpiu, jeigu neatnaujins trumpalaikių kreditu Taip valdant likvidumą, taip pat yra lėšų fondų prieinamumo rizikos faktorius, ir kaip praeitu atveju jo aktualumas augs pagal pinigų rinkos vystymosi lygį. Aktyvų portfelio valdymo metodas. Šis metodas yra susijęs su bankų aktyvų įdėjimu į vertybinius popierius Aktyvus įdedant į vertybinius popierius kreditinių išteklių paskirstymas vykdomas ne tik sudarant kredito sutartis bet ir naudojant vekselius (esant trumpalaikiam kreditavimui). Alternatyvus aktyvų įdėjimo į vertybinius popierius kelias gali būti - perleidimo teisės naudojimo, pavyzdžiui perleidžiant kreditą (Žukov, 1998). Rezervų pozicijos valdymo metodas. Šis metodas turi ženklius privalumus ir trūkumus. Jo esmė yra ta, jog nu­statoma rezervų pozicija, t.y. iš anksto ne formuojami antriniai rezervai, o tik prognozuojamas lėšų fondo kiekis kurį galima nupirkti pinigų rinkoje ir taip finansuoti galimą išteklių sumažėjimą. Visų pirma kalba eina apie lėšų įsigijimą tarpbankinėje rinkoje ir pasiskolinimą iš Centrinio banko. Metodo privalumai yra akivaizdūs (Mishkin, 1995): • sumažinimas mažai pelningų ir nepelningų aktyvų dalies; • depozitų išeminio atveju, pinigai banko balanse nesumažėja arba mažiau sumažėja, kadangi nėra likviduo­jami antriniai rezervai, o priešingai, bankas pritraukia papildomas lėšas. • Tačiau naudojant šį metodą likvidumo rizika apsaugoma kitomis rizikos rūšimis: • palūkanų normos pasikeitimo rizika; • lėšų fondų prieinamumo rizika (kurią sąlygoja visų pirma tarpbankinės rinkos talpumas). Pastarųjų dviejų metodų Lietuvoje veikiantys bankai netaiko, kadangi jie yra sukaupę gana didelius rezervus, o vertybinių popierių rinka Lietuvoje yra mažai išsivysčius. Palūkanų normos rizikos valdymas Nenumatyti rinkos palūkanų normų pokyčiai gali labai pakeisti banko pelningumą ir kapitalo rinkos vertę. Šį ne­pastovumą atspindi palūkanų normos rizika. Palūkanų normos rizika - tai tikimybė patirti nuostolius dėl palūkanų normų pokyčių, kurie gali padidinti banko įsipareigojimų išlaidas ir sumažinti iš jo turto gaunamas pajamas. Jasienės (1998) teigimu, palūkanų normų lygio kitimas veikia dabartinę būsimųjų mokėjimų srautų verte. Palūkanų nor­mos rizika atsiranda dėl to, kad nesuderinamos banko turto ir įsipareigojimų perkainojimo galimybės. Tai atskleidžia banko grynųjų palūkanų pajamų ir akcinio kapitalo rinkos vertės nepastovumas. Ši rizika turi įtakos tiek banko pa­jamoms, tiek ir banko turto, įsipareigojimų bei nebalansinių finansinių priemonių rinkos vertei. Nors tokia rizika yra normali bankininkystės dalis, pernelyg didelė palūkanų normos rizika gali lemti banko pajamų ir kapitalo bazės su­mažėjimą. Palūkanų normos rizika patiriama, kai atsiranda neatitikimų tarp turto ir įsipareigojimų grąžinimo (fik­suotų palūkanų normų priemonės) ir kainų pokyčių terminų (kintamų palūkanų normų priemonės). Bazinė rizika patiriama, kai sudaromų išvestinių finansinių priemonių ateities sandorių rinkos kainos tik apytikriai atitinka neati­dėliotinų sandorių rinkos kainos. Dėl šios skirtumo pokyčio per laikotarpį nuo atities sandorio pozicijos atidarymo iki jos uždarymo atsiranda bazinė rizika. Palūkanų normos rizikos elementai: kainų rizika ir reinvestavimo rizika kainų ir reinvestavimo rizikos kompen­suoja viena kitą, todėl naudojamos mažinant palūkanų normos riziką. Palūkanų normos rizikos valdymas yra labai aktualus šiandieniniai komercinių bankų veiklai, kurio tikslas - su­mažinti neigiamą palūkanų normos svyravimo įtaką, daromą grynosioms banko pajamoms ir veiklai. Jasienė (1998) palūkanų normos rizikai valdyti siūlo tokias priemones: 1. Turto ir įsipareigojimų, kurių palūkanų normos yra jautrios rinkos palūkanų normos pokyčiams, skirtumo metodas; 2. Vidutinės svertinės turto trukmės ir vidutinės s vertinės įsipareigojimų trukmės skirtumo metodas; 3. Modifikuotos trukmės metodas; 4. Rizikuojamos vertės metodas; 5. Vidinių limitų sistema. Palūkanų normos rizika matuojama skaičiuojant įvairių laikotarpių skirtumus, naudojant tam tikros datos agreguoto balanso duomenis. Šie skirtumo dydžiai naudojami įvertinti, kiek pasikeis grynosios palūkanų pajamos, jeigu pakis palūkanų normos. Šį skirlumą galima užrašyti taip (Koh, 1992): GAP = JPA - JPP, ( 1 ) čia jautrių palūkanų normų aktyvai (JPA) ir jautrių palūkanų normų pasyvai (JPP) yra sugrupuoti laiko intervalais. Skirtumo teikiama informacija gali būti pritaikyta grynosioms palūkanų pajamoms apsaugoti nuo palūkanų normų pokyčių (palūkanų normos rizikai mažinti) arba spekuliatyviniams tikslams - keisti skirtumo dydį mėginant padidin­ti grynąsias palūkanų pajamas, pirmuoju atveju siekiama sumažinti grynųjų pajamų svyravimus tiesiogiai sulygi­nant jautrią palūkanų aktyvus ir pasyvus pinigine išraiška arba naudojant nebalansine pozicijas (finansinius būsi­muosius sandorius, išankstinių atsiskaitymų, opcionų kontraktus, palūkanų normų keitimus - svopus). Antru atveju, yra specialiai keičiamas skirtumo dydis siekiant įgauti pranašumą rinkoje iš palūkanų normų pokyčio. Tai yra susiję su rizika, kadangi būtina tiksliai prognozuoti palūkanų normos pokyčius. Turto ir įsipareigojimų, kurių palūkanų normos yra jautrios rinkos palūkanų normos pokyčiams, skirtumo analizė gali būti statinė ir dinaminė. Statinėje analizėje nagrinėjami rezultatai, kai skirtumo dydžiai laikomi pastovūs. Tai apima keturis etapus (Jasienė, 1998): Visų pirma, banko specialistai nustato laiko ribas, kada turtas ir įsipareigojimai būna jautrių arba nejautrių palū­kanų normų. Turtas ar įsipareigojimai yra jautrių palūkanų normų, jei baigiasi jų terminas, jie yra daliniai paskolos arba indėlio pagrindinės sumos mokėjimai, paskolos arba indėlio pagrindinės sumos palūkanų norma pagal sutartį keičiama, paskolos arba indėlio pagrindinės sumos palūkanų norma yra kintama - susieta su tam tikra bazine norma ar indeksu; Antra, turtas ir įsipareigojimai grupuojami laiko intervalais pagal jų terminus arba pagal laiką iki pirmo galimo perkainavimo. Ta dalis, gali būti perkainojama, yra priskiriama prie turinčių jautrias palūkanas. Trečia, skirtumas tada lygus skirtumui pinigine išraiška tarp jautrių palūkanų toto ir jautrių palūkanų turto kiekvienam laiko intervalui; Ketvirtą Banko valdyba naudoja jautrių palūkanų normų turto ir jautrių palūkanų normų įsipareigojimu skirtai informaciją ir interpretuoja per jautrumo analizę. Dinaminėje skirtumo analizėje atsižvelgiama į skiriamo dydžio kitimo galimybę kintant palūkanų normom. Jautrių palūkanų normų turto ir jautrių palūkanų normų įsipareigojimų skirtumo dydžiai naudojami norint vertinti kiek pakis grynosios palūkanų pajamos, jeigu pakis palūkanų normos. Skirtumo ženklas ir dydis suteikia informuoja jos apie palūkanų normos riziką. Neigiamas skirtumas rodo, kad bankas turi daugiau jautrių palūkanų normų įsipareigojimų negu turto Kai palūkanų normos kyla, bankas moka didesnes palūkanas už perkainotus įsipareigojimus ir už dirba didesnes palūkanas už perkainotą turtą. Jeigu abi palūkanų normos tuo pačiu metu kyla vienodai, palūkanų išlaidos didėja nesu palūkanų pajamos, kadangi perkainojama daugiau įsipareigojimų. Jeigu per analizuojamą laikotarpį palūkanų normos mažėja, mažesne norma perkainojama daugiau įsipareigojimų negi. turto, ir palūkanų išlaidos sumažėja daugiau negu palūkanų pajamos grynosios palūkanų pajamos, ir grynoji palūkanų norma didėja. Teigiamas skirtumas rodo, kad bankas turi daugiau jautrių palūkanų normų turto negu įsipareigojimu kaina palūkanų normos kyla, palūkanų pajamos didėja daugiau nei išlaidos, nes perkainojama daugiau turto grynosios palūkanų kanų pajamos didėja. Palūkanų normų mažėjimas daro priešingą poveikį. Kadangi palūkanų pajamos mažėja daugiau negu palūkanų išlaidos, grynosios palūkanų pajamos mažėja. Jei banko turimas skirtumas lygus nuliui, jautrių palūkanų normų turtas ir įsipareigojimai yra lygūs palūkanų normų pokyčiai šiuo atveju nedaro poveikio grynosioms palūkanų pajamoms. Minimizuojant neigiamą palūkanų normų pokyčio įtaką banko palūkanų pajamoms nerekomenduojama turėti teigiamą skirtumą, kai laukiama palūkanų normų kritimo, ir neigiamą skirtumą, kai laukiama palūkanų normų augimo. Siekiant apsidrausti nuo palūkanų normų pokyčių geriausia turėti nulinį skirtumą. Kuo didesnis skirtumas ir didesnė rizika. Dinaminė skirtumo analizė apima palūkanų jautrumą ir imitacinį modeliavimą, t.y. numato grynųjų palūkanų pajamų ir kapitalo rinkos pasikeitimus. Atliekant dinaminę skirtumo analizę, tiksliau apskaičiuojamas skirtumas kadangi atsižvelgiama į banko aktyvų ir pasyvų specifinius perkainojimo požymius, atitinkančius tam tikrus apribojimus ir galimybes paveikti normų jautrumų. Aktyvų ir pasyvų palūkanų normų jautrumo požymiai. Jau buvo minėta, jog pirmieji du skirtumo analizės etapai numato suskirstyti aktyvus ir pasyvus į jautrios ir ne jautrios palūkanų normos aktyvus ir pasyvus laiko inter­valais. Pirmiausia reikia nustatyti (Jasiene, 1998) kas sudaro palūkanų normų jautrumą. Laiko intervalai parenkami pagal tai, kokią reikia gauti informaciją. Reikia išsiaiškinti, kurie banko balanse nurodyti aktyvai ir pasyvai gali būti perkainoti. Savaime aišku, jog kiekvienas aktyvas arba pasyvas, kuriam pasirinktame laiko intervale pasibaigia ter­minas, gali būti perkainuotas, kadangi bankas kita palūkanų norma gali investuoti grįžusias lėšas arba gali nustatyti kitą indėlių palūkanų normą pagal rinkoje vyraujančias normas. Taigi kiekvienas vertybinis popierius, paskola arba indėlis, kuriam pasibaigia terminas šiame intervale, bus jautrių normų aktyvas arba pasyvas. Kiekvienas paskolos pagrindinės sumos mokėjimas yra jautrios normos, jei numatoma jį gauti šiame intervale. Tai bus ir galutinis, ir tarpiniai pagrindinės sumos mokėjimai. Taip pat kai kurie aktyvai ir pasyvai gali būti įkainoti pagal normas, kintančias pagal indeksą. Jie perkainojam, kai pasikeičia indeksas ( palūkanų norma, kuria grindžia­mos kintamos palūkanų normos paskolos), Minėtas aktyvas arba pasyvas yra jautrios palūkanų normos, jei yra ži­noma, jog indeksas keisis pasirinktame laiko intervale. Pavyzdžiui, kintamos palūkanų normos komercinė paskola, kuri perkainojama nagrinėjamame laiko intervale, atsižvelgiant į atitinkamo termino indėlio (depozito) sertifikato normos pokyčius. Kai kurie indėliai arba paskolos turi normas susijusias su indeksais, kurių bankas negali kontro­liuoti arba žinoti, kada indeksas keisis (Kol), 1998). Aktyvas arba pasyvas yra jautrių palūkanų normų tam tikrame laiko intervale, jeigu (Jasienė M., 1998): 1. baigiasi jo terminas; 2. jis yra tarpinis (dalinis) arba galutinis pagrindinės sumos mokėjimas; 3. paskolos arba indėlio palūkanų norma pagal sutarti keičiasi šiame intervale. 4. paskolos arba indėlio pagrindinė suma pagal sutartį gali būti perkainuojama, kai tam tikra bazinė norma, ar­ba indeksas, keičiasi, ir, yra numatoma, jog tame laiko intervale bazinė norma (indeksas) pasikeis. Vidutinės svertinės turto trukmės ir vidutinės svertinės Įsipareigojimų trukmės skirtumo metodas. Jis naudojamas matuojant laiką, per kurį bankas gauna pinigų srautus, lygius investuotai sumai. Šie modeliai skirti gry­nosioms palūkanų pajamoms arba akcinio kapitalo rinkos vertei valdyti, atsižvelgiant į visų konkrečių pinigų srautų laiką ir dydį. Palūkanų normos rizika nustatoma lyginant vidutinę svertine tuno trukmę su vidutine svertine įsipareigojimų trukme. Palūkanų normos rizikos analizė vidutinės svertinės turto trukmės ir vidutinės svertinės įsipareigojimų trukmės skirtumo metodu praktikoje apima keturi etapus: 1. banko specialistai apskaičiuoja kiekvieno atskiro turto elemento trukmes; 2. kiekvienas apskaičiuotas rodiklis dauginamas 15 jo rinkos vertės ir dalinamas iš bendrosios turto rinkos vertės; 3. sumuojami 2 etape gauti rezultatai ir gaunamos vidutinės svertinės turto trukmės 4. vidutinės svertinės turto trukmės ir vidutinės svertinės įsipareigojimų trukmės skirtumas interpretuojamas vadybos sprendimų atžvilgių. Palūkanų normos rizikai valdyti autorius siūlo taikyti vidinių limitų sistemą: • minimalus vidutinių palūkanų normų už suteiktas paskolas grynąja verte limitas; • maksimalus vidutinių palūkanų normų už terminuotus indėlius limitas; • maksimalus vidutinių palūkanų normų už kliento lėšas limitas; • minimalus pajamas duodančio turto ir išlaidas sukeliančių įsipareigojimų palūkanų normų skirtumo limitas; • minimalus grynosios palūkanų normos limitas. Grynųjų palūkanų pajamų veiksniai. Grynąsias palūkanas veikia daugelis veiksnių. Paminėti galima šiuos pagrindinius veiksnius (Mishkin,1995): 1. rinkos palūkanų normų pokyčiai; 2. banko aktyvų ir pasyvų palūkanų normų intervalo pokyčiai; 3. aktyvų ir pasyvų apimčių ir jų sudėties pokyčiai. Jautrių palūkanų normų aktyvai apima trumpalaikius vertybinius popierius, numatomus paskolos pagrindinės sumos mokėjimui, suteikiamos kintamos bei plaukiojančios normos paskolų sumas, trumpalaikius tarpbankinius kreditus ir kt. Jautrių palūkanų normų pasyvai apima terminuotuosius indėlius, kurių terminas baigiasi nagrinėjamą laikotarpį, einamąsias ir atsiskaitomąsias sąskaitas, už kurias mokamos palūkanos, gautus tarpbankinius kreditus ir kt. Kiekvieno banko pagrindinis tikslas - kurti pridėtinę vertę savo akcininkams ir padėti t;ii daryti visuomenei, kuriai teikiamos paslaugos. Siekiant šio tikslo, turi būti kaip galima veiksmingiau valdomi turimi ištekliai ir kylanti rizika. Bankai valdo in­dėlininkų jiems patikėtas lėšas ir jas investuoja, siekdami didžiausio pelno, esant priimtinam rizikos lygiui. Taigi veiksmingas rizikos valdymas jiems ypač aktualus. Viena reikšmingiausių komerciniams bankams yra kredito rizika. Babelio banku priežiūros komitetas yra nurodęs, kad daugiausia problemų kredito įstaigoms kelia per daug liberalios kreditavimo sajygos, prastas paskolų portfelio rizikos valdymas, nepakankamas besikeičiančios ekonominės ar kitokios aplinkos vertinimas (BCBS 2000c). Kredito rizikos svarbą bankams rodo ir tas faktas, kad 1988 m. Bazelio bankų priežiūros komiteto išleistame pirmajame kapitalo susitarime (BCBS 1988) kapitalo poreikis buvo skaičiuojamas tik kredito rizikai. Rinkos rizikai padengti jis pradėtas skaičiuoti tik nuo 1996 m., pakeitus kapitalo susitarimą (BCBS 1996), operacinei rizikai bus skaičiuojamas nuo 2007 m. (BCBS 2004c), Lietuvos bankams iš visu rizikos rusių taip pat reikšmingiausia kredito rizika (Jasevičienė, Valvonis 2003). Taigi kredito rizikos valdymui turi būti skinama ypač daug dėmesio. Šiuo metu bankai, jų priežiūros institucijos, konsultacijų įstaigos ir mokslininkai plačiai svarsto naujuosius kapitalo pakankamumo reikalavimus ir rūpinasi jų įgy­vendinimu. Europos Sąjungos (ES) šalių bankams šie reikalavimai ypač aktualūs: reikės įgyvendinti atitinkamas ES direktyvas. Rengiamoje naujos redakcijos kapitalo pakankamumo direktyvoje sudaroma galimybė kapitalo poreikį vertinti taikant vidaus reitingais pagrįstą metodą (EU 2004). Tačiau toki metodą bankas galės taikyti tik gavęs priežiūros institucijos leidimą. Šios straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „leidimas suteikiamas tik tada, kai priežiūros institucija bus įsitikinusi, kad banko kredito rizikos valdymo ir reitingų sistemos patikimos ir integruotos". Tos pačios direktyvos kituose straipsniuose numatyta ir daugiau reikalavimų rizikos valdymo sistemai. Panašūs reikalavimai ketnami ir Bazelio bankų priežiūros komiteto parengtame Naujajame kapitalo susitarime. 1. Veiksmingo likvidumo rizikos valdymu principai Kiekvienos Įmonės, taip pat ir banko, rizikos valdymo organizacinės struktūros gali būti skiriamos dvi dalys (Ramos ir kt. 2000): 1. Strateginė struktūra - banko stebėtoji) taryba, valdyba, rizikos valdymo komi­tetai. Pagrindinė šių organų funkcija valdant rizika - numatyti rizikos valdymo strategiją ir politiką, užtikrinti tinkamas sąlygas jas įgyvendinti; 2. Vykdomoji struktūra - banko struktūriniai padaliniai. Pagrindinės jų funk­cijos - įgyvendinti rizikos valdymo strategiją ir politiką. Kad rizika būtų valdoma veiksmingai, strateginė ir vykdomoji struktūra turi nuolat keistis informacija. Strategine struktūrą sudarantys organai turi aiškiai nu­rodyti, kaip valdyti riziką, kokių tikimasi veiklos rezultatų, o vykdomosios struktū­ros padaliniai - informuoti, kaip įgyvendinama rizikos valdymo strategija, politika, teikti rekomendacijas, kaip pagerinti rizikos valdymą. Bankui labai svarbi rizikos valdymo kultūra, t. y. kad darbuotojai suprastų rizikos valdymo būtinumą, jo naudą. Rizikos valdymo organizacinė struktūra bankuose nėra vienoda. Ji priklauso nuo teikiamu paskolų, jų įvairovės, dydžio, sudėtingumo, paskolų ir paskolų portfelio rizikos, banko dydžio, valdymo, veiklos ypatybių. Kapitalo pakankamumo direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje banko rizikos valdymo organizacinei struktūrai keliamas bendro pobūdžio reikalavimas: „šalies atsakingos institucijos iš kiekvienos kredito įstaigos turi reikalauti, kad joje būtų tinkama val­dymo struktūra: aiški organizacinė struktūra ir tiksliai, aiškiai apibrėžtos bei tarpu­savyje suderintos pareigos, veiksmingos rizikos nustatymo, valdymo, stebėjimo ir informavimo apie kredito įstaigai kylančią ar galinčią kilti riziką procedūros, reika­lingos vidaus kontrolės priemonės, įskaitant patikimas valdymo ir apskaitos proce­dūras. Kad kredito rizika butų valdoma veiksmingai, to imi siekti tiek bankas, tiek ir visa banko grupė. Be to, valdant kredito riziką, reikia atsižvelgti į tai, kad ji susijusi su kitu rūšių rizika. Veiksminga kredito rizikos valdymo sistema apima kredito rizikos valdymo strategiją, kredito politiką, kredite rizikos limitų sistemą, kitas kredito rizikos valdymo priemones ir procedūras, taip pat kredito rizikos valdymo vidaus kontrolę ir vidaus auditą, kurie leidžia kontroliuoti banko prisiimamą nustatyto dydžio kredito riziką ir siekti didžiausio pagal ją įvertinto pelno. Priemones, kuriomis siekiama veiksmingo kredito rizikos valdymo, kiekvienas bankas pasirenka indivi­dualiai, atsižvelgdamas į savo veiklos ypatumus. Kredito rizikos valdymas prasideda nuo banko stebėtojų tarybos. Bazelio bankų priežiūros komiteto parengtame dokumente „Kredito rizikos valdymo principai" apibrėžtas pirmasis principas (iš viso -17 principų) nusako būtent banko stebėtojų tarybos vaidmenį valdant kredito riziką (BCBS 2000c). Nurodoma, kad banko stebėtoji! taryba turi patvirtinti ir ne rečiau kaip karią per metus peržiūrėti kredito rizikos valdymo strategija (toks reikalavimas numatytas ir kapitalo pakan­kamumo direktyvos 5 priedo 2 paragrafe). Kredito rizikos valdymo strategijoje, kuri gali būti bendros banko rizikos valdymo strategijos dalis, turėtu būti numatyta: kredito rizikos valdymo organizacinė struktūra, kredito rizikos valdytojų teisės, pareigos ir informacijos perdavimo tvarka; valdymo metodų visuma; bankui (ne)priimtinas kredito rizikos lygis; kreditavimo tikslai; siektinas paskolų portfelio dydis, struktūra ir savybės (paskolų pasiskirstymas, koncentracija, kokybė, portfelio didėjimas, su­daroma rinkos dalis ir kt.); principai, kuriais remiantis nustatomos bankui priimtinos su kredito rizika susijusios paslaugos ar paslaugos, kurioms bankas teikia pirmenybe, tokių paslaugų teikimo geografiniai regionai, rinkos dalys, sandorių šalys ir pan. Kredito rizikos valdymo strategija turi būti ilgo laikotarpio ir rengiama atsižvelgiant į įvairias ekonomikos ciklo fazes. Su ja turi būti susipažinę visi banko darbuotojai, susiję su kredito rizikos valdymu, strategija jiems turi būti suprantama. Vykdomosios struktūros padaliniai ne rečiau kaip kartą per metus banko stebėtojų tarybai turėtų pateikti ataskaitą apie strategijos įgyvendinimą, Bazelio bankų priežiūros komiteto parengtuose „Kredito rizikos valdymo prin­cipuose" atsakomybė už kredito rizikos valdymo strategijos įgyvendinimą suteikiama banko valdybai (2 principas). Ji turi užtikrinti, kad paskolos būtų teikiamos laikantis numatytos strategijos ir kreditavimo politikos, banko organizacinė struktūra sudarytų palankias sąlygas valdyti kredito riziką ir jos valdymui skirtų pakankamai finansinių išteklių, banko darbuotojai, teikiantys paslaugas, susijusias su kredito rizika, atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir šias paslaugas teiktų profesionaliai, laikydamiesi banke nustatytų principų ir procedūrų, o mokėjimo už darbą tvarka neprieštarautų kredito rizikos valdymo strategijai (darbuotojai neturi būti skatinami siekti tik trumpalaikiu tikslų, pvz., kuo didesnio paskolų portfelio, neatsižvelgiant į pelną, įvertintą pagal riziką). Labai svarbu, kad nustatant kredito rizikos valdytojų teises ir pareigas būtų skinamos jų funkcijos - tai mažina interesų konfliktus tarp paskolas teikiančių, jas administruojančių, paskolų riziką vertinančių, paskolų užtikrinimo priemonių verte nustatančių ir paskolų portfelio riziką valdančių darbuotojų. Be to. banko valdyba turi užtikrinti, kad banke būtų nustatytos ir įgyvendinamos reikiamos rašytinės pro­cedūros (kredito politika, limitų sistema), įdiegta veiksminga vadovybės informavimo sistema, banko informacinių technologijų sistema sudarytu galimybes nuolat stebėti skolininkų, jų grupių ir bendrą banko skolininkų kredito riziką. Valdyba turi sudaryti sąlygas banko vidaus auditoriams reguliariai vertinti, kaip laikomasi kredito rizikos valdymo strategijos, numatytos kredito politikos, kaip taikomos kredito rizikos valdymo priemonės ir procedūros. Kad būtų atliekamos išvardytos funkcijos, banko valdyba turėtų numatyti kredito politiką ir parengti jos dokumentą (šis reikalavimas keliamas ir kapitalo pakankamumo direktyvos 5 priedo 2 paragrafe). Tokiame dokumente reikia nurodyti, kaip siekiama paskolų portfelio kokybės, didžiausio pelno esant prisiimtai rizikai, nustatyti bankui priimtiną kredito rizikos lygį, išvardyti kredito politikos įgyvendinimo priemones. Tipiniame kredito politikos dokumente, nurodžius šios politikos tikslą, išvardijamos teikiamų paskolų rūšys, apibūdinamas paskolų teikimo ir administravimo procesas, apibrėžiama banko stebėtojų tarybos, valdybos, komitetų, kitų struktūrinių padalinių ir darbuotojų kompetencija, nurodoma prieš suteikiant paskolą reikalinga įvertinti informacija, kredito rizikos vertinimo principai (skolininko finansinės būklės vertinimo principai, finansuojamo projekto rizikos vertinimo principai, būtiniausios pa­ skolos teikimo sąlygos ir kt.), paskolų palūkanų normos nustatymo principai, paskolų užtikrinimo priemonės, paskolų rizikos limitai, veiksmai, kurių numatoma imtis, padidėjus paskolos rizikai (OCC 1998; BCBS 2000c; Greuning. Bratanovic 2000; FCMC 2001; BAF 2002). Numatydama kredito politiką, banko valdyba turi atsižvelgti į kredito rizikos valdymo strategiją, išorės (banko padėtį rinkoje, veiklos sritis) ir vidaus veiksnius (banko organizacinę struktūrą, darbuotojų kvalifikaciją, informacinių technologijų galimybes). Tokia politika turi atskleisti banko kreditavimo pobūdį ir sudėtingumą, ji turi būti suderinta su apdairios bankinės praktikos ir priežiūros institucijos rei­kalavimais. Be to, kredito politika turi būti pakankamai lanksti, leidžianti tinkamai reaguoti į besikeičiančią išorės ir vidaus aplinką, paskolas teikiantiems darbuoto­jams -pritaikyti savo žinias, įgūdžius ir patirtį. Banko valdybos nustatyta tvarka turėtų būti parengta ir patvirtinta kiekvienos reikšmingos kreditavimo srities politika (pvz., būsto kredito politika, vartojamųjų paskolų teikimo politika, mažų ir vidutiniu Įmonių kredito politika). Visus šiuos dokumentus reikėtų peržiūrėti ne rečiau kaip kartą per metus, atsižvelgiant į tokių sričių kredito politikai taikytų išimčių dažnumą, pobūdį ir kitus veiksnius. Banko valdyba turi pasirūpinti, kad kredito politiką žinotų reikiami banko darbuotojai ir kad jie šios politikos laikytųsi. Valdant kredito riziką, svarbų vaidmenį atlieka ne tik banko stebėtojų taryba ir vaidyba, bet ir nuolat veikiantys rizikos valdymo ir paskolų komitetai. Rizikos valdymo komitetas negali būti pavaldus verslo padaliniams (pvz., kre­ditavimo departamentui) ir šiuos padalinius kuruojantiems asmenims (tarnybų, departamentų vadovams), jie rizikos valdymo komitetui negali daryti įtakos. Į šį komitetą rekomenduojama skirti kredito rizikos valdymo struktūrinio padalinio atstovus, asmenis, turinčius paskolų portfelio rizikos valdymo patirties, ir bent vieną atstovą iš paskolų komiteto. Tipinis rizikos valdymo komitetas informuoja banko valdybą apie kredito rizikos valdymo strategijos įgyvendinimą, banko stebėtojų tarybai ir valdybai teikia siūlymus dėl šios strategijos tobulinimo, banko valdybai - dėl kredito politikos tobulinimo. Rizikos valdymo komitetas banko valdybai taip pat turėtų siūlyti kredito rizikos limitus, vertinti, kaip jų laikomasi, siūlyti valdybai arba pats priimti spendimą laikinai juos padidinti, kai tai būtina ir bankui nesukelia per didelės rizikos. Toks komitetas turėtų vertinti ir kredito rizikos valdymo priemonių bei procedūrų veiksmingumą, teikti siūlymus, kaip jas patobulinti. Banko valdybai jis turėtų teikti informaciją apie struktūrinių padalinių veiklos efektyvumą, vertinamą atsižvelgiant į pelną ir prisiimtą riziką, taip pat siūlymus dėl vadovybės informavimo apie kredito rizikos valdymą. Kad rizikos valdymo organizacinė struktūra būtų veiksminga, rizikos valdymo komitetas ne rečiau kaip kartą per metus turėtų.pateikti ataskaitą banko vaidybai, o ši - stebėtojų tarybai. Tokioje ataskaitoje turėtų būti nurodyta, kaip įgyvendinama kredito rizikos valdymo strategija: kaip ji atitinka išorės ir vidaus aplinką; išorės ir vidaus veiksnių įtaka banko prisiimtai kredito rizikai; pagrindinių kreditavimo sričių (pagal paskolų rūšis, struktūrinius padalinius ir pan.} pelningumo, įvertinto pagal riziką, analizė, paskolų portfelio struktūra (skolininkai, paskolų terminai, geografiniai regionai, ekonominės veiklos rūšys, užtikrinimo priemonės, paskolų rūšys, rizikos grupė ir kt.) ir jos pokyčiai; paskolų portfelio šalies rizikos analizė, jei bankui Atliekant tokią analizę būsima rizika svarbi; bankui reikšmingų sumų kredito rizikos apžvalga; naujų paslaugų. Kredito rizika, įvertinimas; specialiųjų atidėjimų ir kapitalo pakanka­mumo pokyčiai ir kitimo polinkiai, reikšmingi kredito rizikos valdymo strategijos, priemonių ir procedūrų pažeidimai; taip pat priemonės gerinti kredito rizikos valdymą banke ir. jei reikia, mažinti arba didinti prisiimta kredito rizika. Atsižvelgiant į banko dydi ir veiklos ypatybes, rizikos valdymo paskolų komiteto funkcijos labiau susijusios su tiesiogine banko veikla - paskolų teikimu. Toks komitetas turėtų siūlyti ar pats spręsti, ar suteikti paskolas, kurios viršija banko valdybos nustatytą dydį arba netenkina kitų sąlygų. Jis turėtų nagrinėti paskolas su banku susijusiems asmenims, pasiūlymus dėl jų teikti banko valdybai. Paskolų komiteto nariai negali dalyvauti tuose komiteto posėdžiuose, kuriuose nagrinėjami klausimai, susiję su jo nariais, ir kuriuose gali kilti interesų konfliktas. Paskolų komi­tetas atlieka ir kitas funkcijas: nagrinėja suteiktų paskolų negrąžinimo priežastis, pri­ima sprendimus ir (arba) teikia siūlymus banko vaidybai dėl suteiktų paskolų sutarties sąlygų pakeitimo, paskolų restruktūrizavimo planų, paskolų išieškojimo per teismą; ne rečiau kaip kartą per metus teikia ataskaitą banko stebėtojų tarybai ir banko valdybai apie vidini skolinimą ir skolinimų su banku susijusiems asmenims; užtikrina, kad banke būtų laikomasi rizikos valdymo strategijos, kad banko struktūriniai padaliniai laikytųsi nustatytos kredito politikos, metodikos ir kitu reikalavimų; vertina, kaip keičiasi banko struktūrinių padalinių veiklos rezultatai, kintant rizikos veiksniams, ir nagrinėja šių padalinių veiklos ataskaitas; nedelsiant informuoja banko valdybą apie nustatytus paskolų teikimo procedūrų pažeidimus ir, jei reikia, siūlo, kaip tobulinti kredito politiką; teikia pasiūlymus banko stebėtojų tarybai dėl kredito rizikos valdymo strategijos tobulinimo, rizikos valdymo komitetui - dėl rizikos valdymo metodikos ir kitų reikalavimų (LRS 1995: Ramos ir kt. 2000). Kasdieniu kredito rizikos valdymu turėtų užsiimti verslo padaliniams ir šiuos padalinius kuruojantiems asmenims nepavaldus struktūrinis padalinys. Rekomen­duojama, kad už visų rūšių rizikos valdymą būtų atsakingas vienas struktūrinis pa­dalinys, pavyzdžiui, Rizikos valdymo departamentas, kurį sudarytų keli skyriai (kredito, rinkos, operacinės rizikos valdymo ir kt.) (Bessis 2002). Toks struktūrinis padalinys turėtų numatyti ir diegti kredito rizikos valdymo priemones ir procedūras, teikti pasiūlymus dėl jų tobulinimo, kontroliuoti banko priežiūros institucijos, paties banko nustatytų reikalavimų, limitų, kredito rizikos valdymo priemonių ir procedūrų laikymąsi, vertinti kapitalo pakankamumą prisiimtai kredito rizikai padengti ir teikti dėl jo siūlymus, vertinti pagal riziką Įvertintą pelną. Banke turėtų būti sudaryta galimybė rizikos valdymo struktūriniam padaliniui vienam arba kartu su rizikos val­dymo komitetu dalyvauti priimant sprendimus suteikti paskolas ar jas pertvarkyti, jei tai būtina, kad būtų pasiektas priimtinas rizikos lygis. Bazelio bankų priežiūros komiteto parengtuose kredito rizikos valdymo prin­cipuose pabrėžiama veiksmingos kredito rizikos vidaus kontrolės - bendrosios banko vidaus kontrolės sudėtinės dalies, svarba (14 ir 15 principai). Banko vidaus kontrolė turėtų užtikrinti, kad būtu laikomasi kredito rizikos valdymo strategijos, kredito poli­tikos, nustatytų limitų, kad būti) taikomos numatytos kredito rizikos valdymo prie­monės ir procedūros. Tokia kontrolė padeda nustatyti neleistinas kreditavimo ope­racijas, nustatyti ir kaip galima labiau sumažinti nuostolius, atsirandančius dėl nukrypimų nuo nustatytų procedūrų, limitų ir kitų reikalavimų. Banke būtina vykdyti nuolatinę kapitalo pakankamumo prisiimtai kredito rizikai padengti, pelningumo ir paskolų kokybės kontrolę (CEBS 2004b). Patariama įdiegti kredito politikos, kredito rizikos limitų, kredito rizikos valdymo priemonių ir proce­dūrų išimčių registravimo ir vertinimo vidaus kontrolę. Peržiūrint kredito politiką, kredito rizikos limitus, kredito rizikos valdymo priemones ir procedūras, reikėtų atsižvelgti j taikytų išimčių dažnumą ir pobūdį. Svarbu, kad atsakingiems banko darbuotojams būtų sudarytos sąlygos nustatyti, įvertinti, stebėti ir kontroliuoti kredito riziką, tinkamai įvertinti paskolų gavėjų tapatybę, įgyvendinti principą „pažink savo klientą" (BCBS 2001, 2004b). „Kredito rizikos valdymo principuose" pabrėžiama, kad banke turi būti laiku parengiama ir pateikiama tiksli informacija apie prisiimtą kredito riziką ir jos valdymą (11 principas). Banke taikomą kredito rizikos vidaus kontrolę turi nuolat vertinti banko vidaus auditoriai (LRS 2004e). Jų pareiga yra vertinti kredito rizikos valdymo strategiją. Kredito politiką, banko nustatytus limitus, numatytas rizikos valdymo priemones, procedūras ir jų laikymąsi, teikti ataskaitas banko valdybai ir. jei reikia, siūlyti kredito rizikos valdymo gerinimo priemones. Vidaus auditoriai taip pat turi įvertinti banko valdybai ir stebėtojų tarybai teikiamos informacijos apie prisiimtą kredito riziką ir jos valdymą teisingumą bei išsamumą, nustatyti, ar banke taikomos kredito rizikos valdymo priemonės ir procedūros atitinka paskolų pobūdį, įvairove, jų dydį, skaičių, sudėtingumą, ir riziką. Kapitalo pakankamumo direktyvos 7 priedo 130 paragrafe reikalaujama, kad vidaus auditoriai tikrintų banke laikomos reitingų sistemos, vertinimo balais ir kitų statistinių modelių tinkamumą ir tai, ar juos taikant gaunami rezultatai atitinka faktinius. Jie taip pat turi tikrinti, ar banko darbuotojai supranta kredito rizikos valdymo strategiją, kredito politiką, ar jie susipažinę su kredito rizikos valdymo priemonėmis ir procedūromis, ar jiems pakanka profesinių Įgūdžių, kad galėtų tinkamai jas Įgyvendinti. Perduodamas su paskolų reikimu ar kredito rizikos valdymu susijusias veiklos sritis trečiajai šaliai, bankas turi užtikrinti, kad kredito rizika ir tolinu bus valdoma veiksmingai, o banko vidaus ir nepriklausomiems auditoriams, banko priežiūros institucijai bus sudarytos galimybės tinkamai įvertinti banko prisiimtą kredito riziką ir jos valdymo priemonių ir procedūrų tinkamumą. Perduodant veikią trečiajai šaliai, turi būti laikomasi bankų priežiūros institucijos nustatytų reikalavimų (žr. LRS 2O04). Pagrindinių funkcijų, susijusių su kredito rizikos valdymu, trečiajai šaliai bankas neturėtų perduoti. Europos centriniam bankui 2004 m. atlikus ES šalių bankų apklausą, nustatyta, kad pagrindinės kredito rizikos valdymo ir su juo susijusios funkcijos trečiosioms šalims neperduotos (ECB 2004b). Siekdama rinkos disciplinos, banko valdyba turėtų pasirūpinti, kad visuomenė gautų pakankamai informacijos apie banko prisiimtą kredito riziką ir jos valdymą (BCBS 2000d, 2003). Tokios informacijos teikimo reikalavimai numatyti ir kapitalo pakankamumo direktyvos 145-149 straipsniuose, taip pat 12 priede. Vis dėlto sukurti kredito rizikos valdymo sistemą dar nepakanka. Būtina už­tikrinti, kad ši sistema banke veiktų taip, kaip tikimasi. Siekiant šio tikslo, didelės įtakos turi vadinamoji rizikos valdymo kultūra - vertybių, įsitikinimų ir elgesio normų visuma. Vertybės ir elgesys, už kuriuos atlyginama, tampa norma, svarbesne net už rašytines procedūras ir metodikas (OCC 1998). Kredito rizikos valdymo kultūra turi įtakos kreditavimui ir prisiimamai ridikai. Kredito politikos ir banko politikos neati­tikimą gali lemti ne tik kontrolės procedūrų neefektyvumas, kredito rizikos valdymo sistemos netikimas esamai situacijai, bet ir priemonių, galinčio paskatinti darbuotojus atlikti su banko politika nesuderinamus veiksmus, taikymas, kreditavimo kultūros trukumas ar jos neišmanymas (Greuning. Bratatiovie 2000). Kad kredito rizika banke būtų valdoma sėkmingai, būtina sukurti bankui priimtina aukštą kredito rizikos valdymo kultūrą. Paskolos rizikos valdymas Kredito rizikos valdymas prasideda dar iki suteikiant paskolą, (š skolininko ban­kas turi pareikalauti tiek informacijos, kad paskolą teikiantys, jos riziką vertinantys darbuotojai, paskolų komitetas, vidaus ir išorės auditoriai bei banko priežiūros institucija galėtų tinkamai įvertinti kredito riziką prieš suteikiant paskolą ir turėtų galimybę ją vertinti visą paskolos terminą. Prieš suteikiant paskolą reikia įvertinti ne tik prisiimamą riziką ir laukiamą pelną, bet ir abu šiuos veiksnius kartu. t.y. pagal riziką įvertiną pelną. Priimdamas sprendimą suteikti paskolą, bankas taip pat turi įvertinti atidėjimų tikėtinam nuostoliui padengti ir kapitalo netikėtam nuostoliui padengti poreikį (kainodara, pagrįsta rizika). Teikiant kai kurias paskolas, reikia atlikti papildomus veiksmus: • kai paskolą teikia keli bankai kartu (sindikuota paskola), prieš sudalydamas sutartį su kitais bankais kiekvienas bankas turi Įvertinti kredito rizika, numatyti paskolos teikimo sąlygas ir kt.; • kredituodamas investicinius ir panašins projektus, bankas įvertina ne tik ekonominę projekto sėkmę, bet ir technines jo įgyvendinimo galimybes, taip pat teisinius, aplinkosaugos ir kitus veiksnius, projekto plano laikymąsi. Jei banko darbuotojams nepakanka žinių, kad jie galėtų visapusiškai Įvertinti projektą, bankas turėtų samdyti reikiamą kvalifikaciją turinčius nepriklausomus ekspertus; • paskolų su banku susijusiems asmenims teikimo sąlygas ir tvarką patvirtina banko stebėtojų taryba. Tokios paskolos neturėtų viršyti banko stebėtojų tarybos nustatytų dydžių. Paskolų teikimo sąlygos Šiems asmeninis negali būti palankesnės nei kiliems banko skolininkams; • banke turėtų būti numatytos procedūros susijusiems skolininkams nustatyti, o paskolos jiems turėtų būti teikiamos pagal iš anksto nustatytą tvarką (Bazelio bankų priežiūros komiteto parengto dokumento (BCBS 2000c) 7 principas). Numatant kredito politiką, kredito rizikos valdymo priemones, reikia užtikrinti, kad paskolų portfelio dydžio, rinkos dalies siekimas netaptų svarbesniu už kitus ar net vieninteliu tikslu. Teikiant paskolą turi būti atsižvelgiama ir į pelną, ir į prisiimamą riziką. Ji neturi būti teikiama, jei apie prisiimamą kredito rizika nepakanka infor­macijos. Vykdant šiuos reikalavimus, didėlė reikšmė tenka kredito rizikos valdymo kultūrai. Paskolas teikiantys ir kredito rizika vertinantys darbuotojai turi būti pasirengę tinkamai atlikti jiems pavešiąs užduotis, t. y. turėti pakankamai žinių ir patirties. Kapitalo pakankamumo direktyvos 5 priedo 3 paragrafe, Bazelio bankų priežiūras komiteto parengtuose „Kredito rizikos valdymo principuose" (4 ir 6 principai) ke­liamas dar vienas reikalavimas: paskolų teikimo tvarka turi būti išsamiai aprašyta, t. y. turi būti numatyta, kam, kokios, kokio dydžio, kokiomis sąlygomis gali būti tei­kiamos paskolos. Jos negali būti teikiamos spekuliaciniais tikslais. Visi skolininkai turi būti vertinami, laikantis vienodų principų. Pavyzdžiui, nuolatiniai, gerai pažįstami banko klientai neturėtų būti laikomi patikimais vien pagal jų žodinį patikinimą. Bankas turi užtikrinti, kad finansiškai patikimam skolininkui nebūtų teikiama tokia paskola, kuri pranoktų jo finansines galimybes. Sprendimą, dėl paskolos suteikimo turi priimti ne mažiau kaip du asmenys, jis turi būti patvirtintas įgaliojimus turinčių asmenų parašais. Priimant sprendimą su­teikti paskola turi pateikti išvadas verslo padalinio atstovas ir kredito ridiką Įverti­nęs asmuo. Sprendimus dėl nedidelių ir nerizikingų paskolų gali priimti ir vienas asmuo, tačiau (ik kredito politikos ar kitokiame dokumente banko valdybos nusta­tytais atvejais. Bazelio bankų priežiūros komitetas (BCBS 2000c) nurodo, kad prieš patvirtinant ir pradedant teikti su kredito rizika susijusias naujas paslaugas (pačiam bankui, banko klientams arba naujame bankui geografiniame regione) informacija apie tokias paslaugas, galimo jų poveikio banko veiklai analizę (paslaugų rizika, tolesnės šių paslaugų rizikos stebėjimo, vertinimo ir kontrolės galimybės ir pan.), jų rizikos val­dymo priemones ir procedūras, kita svarbi informacija (susijusi su apskaita, mokes­čiais, teisiniais aspektais, bankų priežiūros institucijos reikalavimais ir pan.) turi būti pateikiama banko valdybai, rizikos valdymo komitetui ir kitiems kredito rizikos valdytojams (3 principas). „Kredito rizikos valdymo principuose" nurodoma suteikia paskolą administruoti ir nuolat vertinti jos riziką (8 ir 9 principai), o kapitalo pakankamumo direktyvos 5 priedo 4 punkte reikalaujama, kad banke būtų Įdiegtos „veiksmingos sistemos su rizika susijusioms paskoloms ir jų portfeliams nuolat administruoti ir stebėti, prob­leminėms paskoloms nustatyti ir valdyti, reikiamai jas įvertinti ir atidėjimams sudaryti". Banke turi būti sukurta tokia paskolų administravimo sistema, kuri leistų tinkamai tvarkyti kiekvienos suteiktos paskolos dokumentų bylą, iš skolininko pareikalauti finansinės ir kitokios informacijos, skolininkui laiku siųsti informacinius pranešimus. Informacija apie suteiktas paskolas į banko informacines sistemas turi būti Įvedama ir už kredito rizikos valdymą atsakingiems asmenims pateikiama laiku, ypač informacija apie Įsipareigojimų nevykdančius skolininkus, tokia informacija turi būti tiksli. Be to, reikia skirti paskolas administruojančių ir jas teikiančių banko darbuotojų funkcijas, nes pastarieji gali turėti ketinimų nuslėpti blogėjančią jų suteiktų paskolų kokybę. Labai svarbi sėkmingo kredito rizikos valdymo sąlyga - tinkama kredito rizikos stebėjimo ir vertinimo sistema. Ji leidžia, stebint ir vertinant skolininkų finansinę būkle, kontroliuoti, kaip laikomasi paskolų sutarčių, iš anksto nustatyti galimas prob­lemines paskolas, tiksliai ir laiku nustatyti paskolos užtikrinimo priemonių vertę ir tai, kaip ji atitinka prisiimta kredito riziką. Sukaupus informaciją apie suteiktų paskolų riziką, turi būti sudaromi reikiamo dydžio atidėjimai (koreguojama paskolų vertė finansinėje ataskaitoje), o informacija ir dokumentai, esant reikalui, perduo­dami su probleminėmis paskolomis dirbantiems banko darbuotojams. Pagal kapitalo pakankamumo direktyvos 7 priedo 127 paragrafą, banke turi būti skiriamos paskolas stebinčių ir jas vertinančių darbuotojų, taip pat paskolas teikiančių darbuotojų funkcijos. Su probleminėmis paskolomis dirbantis banko struktūrinis padalinys turi būti nepriklausomas nuo veršio padalinių. Bazelio bankų priežiūros komitetas (BCBS 2000c) rekomenduoja parengti darbo su probleminėmis paskolomis dokumentą, kuriame būtų numatyti aiškūs kriterijai ar sąlygos, kada paskola perduodama administruoti su probleminėmis paskolomis dirbančiam struktūriniam padaliniui (16 principas). Tokiam struktūriniam padaliniui patariama atlikti bent didžiausių prob­leminių paskolų paskesnę analizę: ar tokios paskolos suteiktos laikantis kredito poli­tikos, kokia buvo skolininko finansinė būklė jam suteikiant paskolą, kada ir kaip pastebėtos problemos, ar tiksliai įvertinta paskolos užtikrinimo priemonė ir pan. Remdamasis tokios analizės rezultatais, su probleminėmis paskolomis dirbantis banko struktūrinis padalinys banko valdybai turėtų teikti siūlymus, kaip tobulinti kredito politiką, kredito rizikos valdymo priemones ir procedūras. Skolininkų (paskolų) rizikai vertinti rekomenduojama laikyti ekspertinius ver­tinimus ir kiekybinius, statistiniais metodais pagrįstus skolininkų rizikos vertinimo modelius (toliau - statistinius modelius) arba juos derinti". Banko darbuotojai turi būti tinkamai pasirengę juos taikyti, t.y. turėti pakankamai žinių, [gūdžių ir patirties. Bazelio bankų priežiūros komitetas (BCBS 2000c) siūlo vertinant skolininkų (pa­skolų) riziką taikyti skolininkų (paskolų) reitegravimo sistema (10 principas). Tokią sistemą būtinai turės taikyti tie bankai, kurk pasirinks vidaus reitingais pagrįstą kapitalo poreikio skaičiavimo metodiką. Vis dėlto, kad ir kokie modeliai butų taikomi, reikia numatyti ir raštu išdėstyti tuos atvejus, kai galima priimti sprendimą suteikti paskolą, net ir gavus neigiama eksperto ar modelio įvertinimą, ir kai galima priimti sprendimą jos nesuteikti, net ir gavus teigiamą eksperto ar modelio įvertinimą. Taip pat būtina nuolat vertinti modelių patikimumą (BCBS 2005). Valdant kredito rizika, svarbus vaidmuo lenką paskolos užtikrinimo priemonėms. Kapitalo pakankamumo direktyvos 8 priedo 2 dalies 1 paragrafe reikalaujama: „kredito Įstaiga turi įtikinti atsakinga institucija, kad ji tinkamai vaido rizika, kylančia dėl to, kad kredito įstaiga naudojasi kredito rizikos mažinimo priemonėmis". Tos pačios direktyvos 5 priedo 6 paragrafe numatyta: „rizika, kad kredito rizikos maži­nimo priemonės, kurias taiko kredito įstaiga, gali pasirodyti ne tokios veiksmingos, kaip tikėtasi, turi būti įvertinta ir kontroliuojama, taikant dokumentuose nurodytas priemones ir procedūras. 1.Priimdamas paskolos užtikrinimo priemonę galimiems nuostoliams sumažinti, bankas turi atsižvelgti į įkeisto turto likvidumą, jo vertės pastovumą, nusidėvėjimo terminą, palyginti su paskolos terminu, užtikrinimo priemonės vertės ir skolininko finansines būklės priklausomybę, pirmumo teise panaudojant užtikrinimo priemonę, jei suteikta garantija, laidavimas ar draudimas - garanto, laiduotojo ar draudimo įmonės finansinę būklę ir kitus veiksnius, galinčius turėti įtakos užtikrinimo priemone panaudojant. Tokia priemonė įvertinama prieš suteikiant paskolą. Jei jos vertė labai priklauso nuo trečiojo asmens finansinės būklės, reikia įvertinti ir to asmens finansine būkle bei riziką. Pagal kapitalo pakankamumo direktyvos 8 priedo 2 dalies 2 paragrafą, paskola negali būti teikiama atsižvelgiant tik į paskolos užtikrinimo priemonę, neįvertinus asmens finansinės būklės ir negavus kitos informacijos, reikalingos kredito rizikai įvertinti. Kredito politikos dokumente ar kituose banko dokumentuose turi būti numatytos vi.su rūsių paskoloms taikytinos užtikrinimo priemonės, jų vertės stebėjimo procedūros, atvejai, kada priemonė turi būti Įvertinama iš naujo, jos taikymo atvejai. Bankams, teikiantiems paskolas tarptautiniu mastu, svarbi šalies rizika, t.y. rizika, kad dėl ekonominės, politinės padėties permainų užsienio šalyje ar kitų veiks­nių skolininkas visiškai ar iš dalies neįvykdys įsipareigojimų sutartyje numatyto mis sąlygomis. Bankuose, kuriems svarbi šalies rizika, turi būti įdiegta šalies rizikos nu­statymo, stebėjimo, vertinimo ir kontrolės sistema (limitų sistema. šalies rizikos reintegravimas ir kt.). Numatant šalies rizikos valdymo priemones ir procedūras, reikia atsižvelgti į galimus ateities įvykius, o ne tik vertinti praeities faktus. Tokios priemonės ir procedūros turi būti taikomos ne tik paskoloms, bet ir jų užtikrinimo priemonėms. Šalies rizika vertintina prieš suteikiant paskolą ir visą jos terminą. Ji vertintina ne tik tais atvejais, kai paskola suteikiama užsienio šalyje esančiam skolininkui, bet ir tada, kai paskolos gavėjo kredito rizika daug priklauso nuo padėties užsienio šalyje. Pavyzdžiui, paskolą teikiant asmeniui, kuris didelę dalį gaminamų prekių ar paslaugų eksportuoja, svarbu įvertinti riziką, susijusią su užsienio šalies valiutos kursu, palūkanų norma ir pan. Bankas turėtų vertinti ne tik atskirą šalių, bet ir ekonomiškai ar kitaip glaudžiai susijusių šalių grupių (regionų) riziką. Rekomenduojama tokioms šalių grupėms nustatyti šalies rizikos limitus. Taip pat turėtų būti nustatyti ir paskolų rūšį, sandorio šalių, banko struktūrinių padalinių limitai. Bankai, turintys investicijų užsienio šalių kapitalo rinkose ir tose šalyse suteikę kitokių paskolų, turėtų atskirai nustatyti tokių investicijų ir paskolų limitus. Limitus turėtų tvirtinti ir ne rečiau kaip kartą per metus peržiūrėti banko valdyba arba rizikos valdymo komitetas. Kaip viena. iš šalies rizikos rūšių turėtų būti vertinama ir pervedimo (transfer) rizika - galimybė patirti nuostolį, kai skolininkas ar sandorio šalis bankui negali pervesti užsienio valiutos dėl jos trūkumo, pavyzdžiui, užsienio šalyje trūkstant reikiamos užsienio valiutos, taikant valiutinius apribojimus (BCBS 2000c). 3. Paskolų portfelio rizikos valdymas Nustatyti. įvertinti, stebėti ir kontroliuoti būtina ne- tik atskiru paskolų, bet ir viso paskolų portfelio riziką. Bazelio bankų priežiūros komitetas (BCBS 2000c) nurodo paskolų portfelio rizikos valdymo tikslą - pasiekti bankui priimtiną rizikos ir pajamų balansą viso paskolų portfelio. Valdant paskolų portfelio riziką, galima dvejopa strategija: 1. Pasyvi. Tai tradicinis požiūris į paskolų portfelio rizikos valdymą: suteiktos paskolos laikomos iki jų grąžinimo termino pabaigos (vadinamasis principas „nusipirk ir laikyk"), bankas nekeičia jau suteiktų paskolų portfelio sudėties. Laikantis pasyvios strategijos, paskolų portfelio rizika iš esmės valdoma tik taikant limitus, t.y. nesu­teikiant per daug paskolų vienam skolininkui, susijusiems ar ta pačia ekonomine veikla užsiimantiems skolininkams. Pasyvios strategijos laikosi dauguma bankų. 2. Aktyvi. Bankas, išlaikydamas dalį paskolų iki jų grąžinimo termino pabaigos, aktyviai keičia paskolų portfelio sudėtį, kad gautų didžiausią pelną, esant priimtinai rizikai. Taikomos tokios priemonės, kaip paskolų pardavimas, paskolų keitimas ver­tybiniais popieriais (secitritisation), paskolų draudimas, taip pat išvestinės finansinės priemonės. Banke, kuris pasirenka aktyvią strategiją, paprastai įsteigiamas struk­tūrinis padalinys, atsakingas už paskolų portfelio rizikos valdymą (Bessis 2002). Vienas pagrindinių paskolų portfelio rizikos šaltinių - paskolų koncentracija. Todėl kiekvienas bankas turį taikyti paskolų koncentracijos rizikos stebėjimo, ver­tinimo ir vadovybės informavimo sistema, kuri užtikrintų tinkamą paskolų portfelio paskirstymą ir galimybę kontroliuoti banko prisiimamą kredito riziką. Kapitalo pa­kankamumo direktyvos 5 priedo 7 paragrafe numatyta: ..paskolų koncentracijos rizika, atsirandanti dėl asmenų, susijusių asmenų grupių, tam pačiam ekonominiam sektoriui ar geografiniam regionui priklausančių asmenų, tokia pačia veikla užsiimančių arba tas pačias prekes gaminančių asmenų, dėl kredito rizikos mažinimo priemonių taikymo, dėl didelių netiesioginių kredito įsipareigojimų (pvz., esant vieninteliam užtikrinimo priemonės davėjui), turi būti vertinama ir kontroliuojama, taikant dokumentuose nurodytas priemones ir procedūras. Paskolų koncentracijos rizika vertintina įvairiais požiūriais: pagal skolininkus (didelės paskolos), susijusius skolininkus, su banku susijusius skolininkus ir vidaus paskolas, ekonominės veiklos rūšis, užsienio šalis, susijusių šalių grupes, paskolų rūšis, paskolos užtikrinimo priemones ir kt. Banke turi būti nustatomi paskolų koncent­racijos rizikos šaltiniai ir, atsižvelgiant į Įvarius ekonominius scenarijus, vertinamas tokios koncentracijos kitimas. Pavyzdžiui, esant reikšmingai vienos ekonominės veik­los rūšies paskolų koncentracijos rizikai, būtina tą veiklą stebėti. Jei tam tikros priežastys neleidžia tinkamai diversifikuoti banko paskolą portfelį (rinkos ypatybės, mažas geografinis veiklos regionas, mažai ekonomiškai nesusijusių klientų), paskolų koncentracijos rizika mažintina kitomis priemonėmis, nebūtinai atsisakant pelningo kreditavimo galimybių. Rekomenduojama tokiais atvejais daugiau kapitalo skirti paskolų koncentracijos čižikai padengti, kainodara užtikrinti, kad paskolų palūkanų normos atitiktą prisiimtą kredito riziką. Bankas neturėtų paskolų portfelio rizikos diversifikavimo tikslais teikti paskolų asmenims, kurių kredito rizikos negali tinkamai įvertinti, arba teikti kredito paslaugas, kurių gerai neišmano. Bazelio bankų priežiūros komitetas (BCBS 2000c) rekomenduoja paskolų kon­centracijos rizikos valdymui taikyti kredito rizikos limitų sistemą" ir kitas priemones (5 principas). Jei laikomasi pasyvios paskolų portfelio valdymo strategijos, limitų sistema yra viena svarbiausių paskolų portfelio rizikos valdymo priemonių. Daž­niausiai taikomi šie limitai: • paskolai - maksimali suma, terminas, paskolos užtikrinimo priemonės ir paskolos santykis, paskolos įmokos ir mėnesio pajamų santykis; • paskolų grupėms - skolininkų grupė (Įskaitant su banku susijusius skolininkus ir vidaus paskolas), ekonominės veiklos rūšys, paskolą užtikrinimo priemonės, pa­skolų rizikos grupė, didelių sumų paskolos, paskolų rūšys; • visam paskolų portfeliui - geografiniai regionai, paskolų portfelio dydis. Kredito rizikos limitų sistemą reikia taikyti kiekvienai banko paskolai. Banke nustatytų kredito rizikos limitų turi būti griežtai laikomasi, jų negalima pažeisti tenkinant skolininko prašymą suteikti paskolą. Jei nustatyti kredito rizikos limitai viršijami, tokiam sprendimui turi pritarti limitus patvirtinęs kredito rizikos vaidytojas. Kredito rizikos limitai neturi būti per daug griežti, kad šiek liek pasikeitus pa­dėčiai netektų ją pažeisti, tačiau jie neturi būti ir per daug liberalūs, nes tada netu­rėtų praktinės naudos. Limitus reikia nuolat peržiūrėti ir koreguoti, atsižvelgiant į išorės veiksnių (ekonominės padėties šalyje, ūkio sektoriaus) ir vidaus veiksnių (kre­dito rizikos valdymo strategijos, paskolų portfelio struktūros, pelningumo) pokyčius. Keičiant limitus, turi būti atsižvelgiama į kredito rizikos valdymo strategijos nuostatas, banko patirtus nuostolius ir galimybes patirti juos ateityje, prisiimamą kredito riziką, palyginti su laukiamomis pajamomis, limitų tarpusavio ryšius (pvz., nustatant limitus darbdaviui ir darbuotojams, būtina atsižvelgti į tai, kac! įmonės darbuotojų kredito rizika priklauso nuo darbdavio finansinės būklės), paskolų portfelio riziką, kredito rizikos ir kitų rūšių rizikos priklausomybę, skolininku ar jų grupių tarpusavio ryšius, jų kredito rizikos koreliacija, limitų išimčių dažnumą ir pobūdį. Kredito rizikos limitus nustato ir jų laikymąsi kontroliuoja tam tikri kredito rizikos valdymo organai: banko valdyba, rizikos valdymo komitetas ar kredito rizikos valdymo .struktūrinis padalinys. Šių funkcijų negali atlikti verslo padaliniai ir juos kuruojantys asmenys. Banko vadovybei turi būti laiku pateikiama informacija apie artėjimą prie nustatytu kredito rizikos limitų ar jų pažeidimą. Aktyvų paskolų portfelio rizikas valdymą laiko tik nedaugelis bankų, pirmiausia -didieji bankai. Kad būtų galimąjį taikyti, šalyje turi būti sukurta finansinių priemonių, skirtų paskolų portfelio rizikai valdyti, rinka'". Be to, paskolų portfelio rizikai valdyti taikant išvestines finansines priemones, susiduriama su siu priemonių rizika (OCC 1997, BCB 2004a). Nustatant paskolos riziką, paprastai užtenka eksperto vertinimo, tačiau įvertinti paskolų portfelio rizika ekspertui būtų labai sunku ar net visai neįmanoma, nes dėl portfelio diversifikavimo paskolų rizikos suma nėra lygi paskolų portfelio rizikai. Paskolų portfelio rizikai vertinti siūloma laikyti paskolų portfelio vertinimo modelius: „kredito rizikos diversifikavimas gali būti sėkmingas tik tada, kai taikomas paskolų portfelio rizikos vertinimo modelis, leidžiantis kiekybiškai įvertinti paskolų portfelio riziką" (Schonbucher 2000). Jei bankas laikosi aktyvios paskolų portfelio rizikos valdymo strategijos, tokį modelį taikyti būtina. Bazelio bankų priežiūros komitetas (BCBS 2000c) liek aktyvią, tiek pasyvia paskolų portfelio rizikos valdymo strategiją pasirinkusiems bankams siūlo reguliariai atlikti kredito rizikos testavimą nepalankiomis sąlygomis (13 principas). Jei banke laikomas paskolų portfelio rizikos vertinimo modelis, testavimą nepalankiomis są­lygomis galima atlikti daug geriau, nei tada, kai toks modelis netaikomas. Kapitalo pakankamumo direktyvos 114 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nepalankiomis są­lygomis turi būti testuojama paskolų koncentracijos rizika, taip pat „rizika, keliama rinkos sąlygų pasikeitimo, jei ji guli turėti neigiamos įtakos kredito Įstaigos kapitalo pakankamumui ir rizikai, susijusiai su užtikrinimo priemonių panaudojimu nepa­lankiomis rinkos sąlygomis”. Tos pačios direktyvos 7 priedo 4 dalies 41 ir 42 para­grafuose rašoma: „kredito įstaiga turi taikyti patikimas kapitalo pakankamumo testavimo nepalankiomis sąlygomis procedūras. Atliekant testavimą nepalankiomis sąlygomis, nustatomi galimi įvykiai arba ekonominių sąlygų pasikeitimai, kurie turėtų neigiamos įtakos vykdant įsipareigojimus kredito įstaigai, įvertinamos kredito įstaigos galimybės atlaikyti tokius pokyčius. Kredito įstaiga turi reguliariai atlikti kredito rizikos testavimą nepalankiomis sąlygomis, kad įvertintų, kiek įtakos tam tikros sąlygos turi kapitalui, skirtam kredito rizikai padengti. Kredito įstaigos pasirinktus testus turi įvertinti priežiūros institucija. Testai turi būti prasmingi ir parengti taip, kad leistų įvertinti bent nedidelio ekonomikos nuosmukio galimybe. Numatydama testavimo nepalankiomis sąlygomis scenarijus, kredito įstaiga turi Įvertinti paskolų reitingų pasikeitimus. Nepalankiomis sąlygomis turi būti testuojami paskolų portfeliai, apimantys didžiąją dalį visų banko paskolų. Į testavimo nepa­lankiomis sąlygomis rezultatus reikia atsižvelgti numatant kredito rizikos valdymo strategiją, kredito politiką, kredito rizikos valdymo priemones ir procedūras. 4. Kredito rizikos valdymas Lietuvos bankuose Dauguma aptartų kredito rizikos valdymo principų atrodo suprantami ir Jogiški. Tačiau įvade nurodytos priežastys, lemiančios bankų krizes ir įvairius sunkumus, rodo, kad bankų praktikoje su jais dažnai prasilenkiama. Ne veltui kredito rizikos valdymo nurodymus bankams yra išleidusios Vokietijos {BAF 2002), Austrijos (ONB 2004a). Čekijos (CNB 2002), Slovakijos (NBS 2004), Latvijos (FCMC 2001), Suomijos (FSA 2004), JAV (OCC 1997, (998,2001; FRBG1998,2004), Kanados (OSFIC 1998) bankų priežiūros institucijos, taip pat Bazelio bankų priežiūros komitetas (BCBS 2000c, d). Reikalavimai tinkamai valdyti kredito riziką keliami ir rengiamoje naujoje kapitalo pakankamumo direktyvoje (EU 2004). Lietuvoje kol kas nėra teisės akto, kuris būtų skirtas specialiai kredito rizikos valdymui. Siekiant nustatyti, kaip Lietuvos bankuose organizuojamas kredito rizikos val­dymas, kaip juose valdoma atskirų paskolų ir paskolų portfelio rizika, 2004 m. pasku­tinį ketvirtį buvo atliktas anoniminis tyrimas. Tirta Lietuvos bankų, neįskaitant užsienio šalių bankų skyrių ir AB VB būsto kreditų ir obligacijų banko, praktika valdant kredito riziką. Anketos išsiųstos 9 bankams. į jas atsakė 6 bankai; 4 valdomi užsienio šalių bankų ir 2 - valdomi vietinių investuotojų. 3 iš jų priskiriami prie 5 didžiausių pagal turtą, 3 - prie 5 mažiausių pagal turtą bankų grupių. 4.1. Kredito rizikos valdymo organizavimas Lietuvos bankuose Kredito politikos dokumentas reguliariai peržiūrimas įsteigtas rizikos (kredito rizikos) valdymo komitetas įsteigtas paskolų komitetas, įsteigtas aktyvų ir pasyvų valdymo komitetas Veikia rizikos valdymo struktūrinis padalinys Rizikos valdymo struktūriniam padaliniui suteikta teisė: rekomenduoti tam tikrais atvejais nesuteikti paskolų rekomenduoti" pertvarkyti jau suteiktas paskolas Įdiegta kredito politikos, kredito rizikos valdymo priemonių ir procedūrų išimčių stebėjimo, regisi ravimo ir vertinimo sistema vidaus auditoriai vertina kredito rizikos valdymą banke. Visi bankai nurodė, kad kredito rizika kartu valdoma ir banke, ir banko kontroliuojamose įmonėse. Bankai, kontroliuojami užsienio šalių bankų, nurodė, kad kredito rizika valdoma banko grupės mastu: Lietuvoje veikiantis bankas, val­dydama, kredito riziką, įtraukia ir kontroliuojamas įmones, o jį globojantis bankas -Lietuvoje veikiantį banku. Lietuvos bankai, valdydami kredito riziką, nevienodai atsižvelgia į kitų rusių riziką: 2 bankai nurodė, kad jų valdydami į kitų rūšių riziką neatsižvelgia, 3 bankuose rizika valdoma kompleksiškai. 1 bankas, nurodęs, kad rizika valdo kompleksiškai, pažymėjo, kad, nustatant rizikos limitus, jame atsižvelgiama i įvairių rūšių rizikos tarpusavio priklausomybę, rengiant banko vidaus dokumentus įvertinama operacinė rizika. Gauti duomenys neleidžia daryti išvados, kad rizikos valdymo būda lemtų banko dydis ar priklausymas nuo globojančio banko. 1 bankas nurodė, kad jame kredito rizika valdoma atskirai nuo kitų rūšių rizikos, račiau skaičiuojam ekonominio kapitalo poreikį tarptautinės banko grupės mastu atsižvelgiama į įvairių rūšių rizikos priklausomybę. 4 bankai nėra parengę kredito rizikos valdymo strategijos, kuri būtų atskiras dokumentas ar bendros rizikos valdymo strategijos sudėtinė dalis. Jos parengti šie bankai neketina ir artimiausioje ateityje. 2 bankai nurodė, kad kredito rizikos valdymo strategija išdėstyta bendrojoje rizikos valdymo strategijoje. Abiejų bankų pateikta informacija leidžia daryti išvadą, kad strategija, jos rengimas ir laikymasis atitinka reikalavimus: šis dokumentas peržiūrimas kas metus, jo turinys atitinka reikalavimus, su strategija supažindinti atitinkami banko darbuotojai, reguliariai rengiama ataskaita apie strategijos Įgyvendinimą. Vienintelis trūkumas yra tai, kad šių banku parengtą strategiją tvirtina banko vaidyba, viename bankų valdybai teikiama ir ataskaita apie strategijos Įgyvendinimą. Kaip minėta, strategiją tvirtinti turėtų ne vaidyba, o stebė­tojų taryba. Strategija yra viena svarbiausių veiksmingo kredito rizikos valdymo prie­laidų. Toki dokumentą turėtų parengti kiekvienas bankas. Atsižvelgiant į banko dydi, galėtų būti rengiamos skirtingos apimties ir išsamumo strategijos. Anketoje buvo išvardytos banko valdybos funkcijos, susijusios su kredito rizikos valdymu, ir paklausta, kas banke jas atlieka. Tik 2 bankai nurodė, kad tokias funkcijas atlieka banko valdyba. Kituose 2 bankuose jas atlieka rizikos valdymo struktūrinis padalinys, 1 banke - paskolų komitetas, J banko valdybos funkcijos valdant kredito riziką neaiškios. Galima daryti prielaidą, kad kai kuriuose bankuose nėra aiškios kredito rizikos valdymo organizacinės struktūros. Tačiau bankas, atsižvelgdamas į savo veiklos ypatybes, gali pasirinkti kitokia, kredito rizikos valdymo struktūrą, nei pavaizduota 1 paveiksle. 4 bankai nurodė, kad jie turi kredito politiką ir ją patvirtinantį dokumentą. Jie nėra parengę kiekvienos reikšmingos kreditavimo srities politikos dokumentų, bet turi patvirtintus paskolų (produktų ar procesų) aprašus. Paskolų aprašuose paprastai pateikiama ir dalis informacijos, nurodytinos tam tikros kreditavimo srities politikos dokumente, taigi juos galima laikyti šio dokumento pakaitu. 1 bankas nurodė, kad jame kiekvienai svarbiai kreditavimo sričiai (pvz., būsto paskolų, vartojimo paskolų, paskolų juridiniams asmenims) yra parengta po atskira kredito politikos dokumentą. Tik 1 bankas nėra numatęs savo kredito politikos, tačiau jame patvirtintas doku­mentas dėl kredito rizikos ir jos valdymo. 4 bankų kredito politikos dokumentą patvirtino banko valdyba, 1 banko - stebėtojų taryba. Tokiame dokumente bankai pa­teikia nevienodą informaciją. Vienuose bankuose jos pateikiama visai mažai, nes dalis tokios informacijos jau būna pateikta paskolų aprašuose, kituose - net daugiau, nei reikalaujama. 4 bankuose kredito politikos dokumentas peržiūrimas kas metus. 1 banke jis reguliariai neperžiūrimas. Laikantis geros kredito rizikos valdymo prak­tikos, kredito politika turėtų būti peržiūrima ne rečiau kaip kartą per metus. 3 ban­kuose su kredito politikos dokumentu supažindinti paskolas teikiantys arba jų riziką vertinantys banko darbuotojai, 1 banke - tik kredito riziką vertinantys darbuotojai. 1 bankas nurodė, kad kredito politikos dokumentas žinomas visiems darbuotojams, susijusiems su kredito rizikos valdymu. Taigi galima daryti išvadą, kad Lietuvos bankų praktika, nustatant kredito politiką, beveik atitinka tarptautinius reikalavimus. Iš atsakymų į anketos klausinius matyti, kad kredito rizikos valdymo komitetai veikia ne visuose bankuose. 4 bankai nurodė, kad jie neturi nei rizikos, nei kredito rizikos valdymo komitetų ir neplanuoja jų Įsteigti. 1 banke rizikos valdymo komitetas įsteigtas 2004 ra. antrąjį pusmetį, 1 bankas planuoja jį įsteigti. Bankų įstatymo (LRS 2004a) 38 straipsnio 1 dalyje keliamas reikalavimas, kad banke veiktų rizikos valdymo komitetas", taigi jį bus priversti Įsteigti visi bankai. Abejonių kelia tik tai, ar visiems bankams ši reikalavimą pavyks tinkamai įgyvendinti. Mažų bankų rizikos valdymo struktūrinis padalinys paprastai būna nedidelis, dauguma aukštesnes pareigas užimančių banko darbuotojų jau ir taip būna įvairių komitetų nariai, tarnybų vadovai. Taigi šiems bankams gali pritrūkti žmonių, galinčių buri rizikos valdymo komiteto nariais. Tokią prielaidą leidžia daryti ir vieno iš mažesnių bankų, neturinčių rizikos valdymo komiteto, atsakymas, kad tokio komiteto funkcijas atlieka kredito rizikos departamentas. Tinkamai įgyvendinti Bankų įstatymo reikalavimą tikriausiai bus sunku ir dėl to, kad nei pačiame įstatyme, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nenu­rodyta, kas galėtų būti rizikos valdymo komiteto nariais, kokias funkcijas toks komitetas turėtų atlikti, kam jis turėtų būti pavaldus, nuo ko nepriklausomas. Paskolų komitetai veikia visuose i anketos klausimus atsakiusiuose bankuose. Reikalavimą įsteigti toki komitetą 1995 m. iškėlė Lietuvos banko valdyba (LRS 1995), toks reikalavimas numatytas ir Bankų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (LR. 2004a). Visų i anketos klausimus atsakiusių bankų paskolų komitetai pavaldūs banko valdybai, 1 banko - dar ir stebėtojų tarybai. Bankų paskolų komitetus, išskyrus vieno banko, sudaro valdybos nariai ir asmenys, vertinantys paskolų riziką. Kai kuriu bankų paskolų komitetams priklauso darbuotojai, teikiantys paskolas, 2 bankų - darbuotojai, kurių veikla susijusi su probleminėmis paskolomis, I banko - banko juristai. 1 bankas nurodė, kad paskolų komitetui nepriklauso kredito riziką vertinantys banko dar­buotojai, nes komitetui teikiama svarstyti tik tas paskolas, kurių rizika jau įvertinta. Vis dėlto, kad paskolų komiteto veikla neapsiribotų vien formalaus sprendimo pri­ėmimu, jame turėtų būti asmenų, išmanančių kredito rizikos vertinimą. Be to, paskolų komiteto nariai turi įvertinti, ar pateiktos svarstyti paskolos rizika nustatyta teisingai. Nors Lietuvos bankų paskolų komitetų sudėtis gana įvairi, dauguma šių komitetų atlieka panašias funkcijas. Tokį panašumą tikriausiai lėmė minėtas Lietuvos banko valdybos nutarimas, reglamentuojantis paskolų komiteto veiklą. Kai kurių bankų paskolų komitetai atlieka ir daugiau su kredito rizikos valdymu susijusiu rizikos (kre­dito rizikos) komitetui būdingų funkcijų, pavyzdžiui, vertina kredito rizikos valdymo priemonių ir procedūrų veiksmingumą. Daugumoje banku nėra rizikos valdymo komiteto, todėl šio komiteto funkcijas atlieka kiti struktūriniai padaliniai, tai pat ir paskolų komitetas. Tik 2 bankų paskolų komitetai reguliariai teikia veiklos ataskaitą. Tokios ataskaitos nepateikimas laikytinas paskolų komiteto veiklos trūkumu. 4 bankuose veikia aktyvų ir pasyvų valdymo komitetas. Nors jo veikla turėtų būti susijusi su palūkanų normos ir likvidumo rizikos valdymu (žr. Bessis 2002), 2 bankuose toks komitetas atlieka kai kurias paskolų komiteto funkcijas, pavyzdžiui, teikia pasiūlymus dėl kredito rizikos valdymo metodikos ir procedūrų tobulinimo, siūlo kredito rizikos limitus ir vertina Šių limitų laikymąsi. Vienas bankų, kuriame aktyvų ir pasyvu valdymo komitetas atlieka ir paskolų komiteto funkcijas, priskirtinas prie mažesniųjų bankų grupės, todėl toki komitetų funkcijų dubliavimą galima pa­aiškinti žmonių išteklių ribotumu. Tačiau kituose bankuose Šių komitetų funkcijos tikriausiai painiojamos dėl to, kad juose nėra rizikos valdymo komiteto (todėl šio komiteto funkcijas turi atlikti kiti struktūriniai padaliniai) arba nėra aiškios kredito rizikos valdymo organizacinės struktūros. Nors Lietuvos bankams pati reikšmin­giausia yra kredito, o ne palūkanų normos ar likvidumo rizika (Jasevičienė, Valvonis 2003), net 4 bankuose veikia aktyvų ir pasyvų valdymo komitetai ir tik 1 banke -rizikos (kredito rizikos) valdymo komitetas. Taigi kyla klausimas, ar visi bankai kredito riziką laiko reikšmingiausia ir skiria pakankamai dėmesio jos valdymui. Visuose į anketos klausimus atsakiusiuose bankuose veikia rizikos valdymo struktūrinis padalinys. 2 užsienio šalių bankų globojamuose bankuose, priskiriamuose prie didžityų bankų grupės, veikia rizikos valdymo struktūriniam padaliniui pavaldus padalinys, atsakingas už kredito riziką. Daugumos bankų rizikos valdymo struktūrinis padalinys pavaldus banko valdybai (1 banko - dar ir globojančiam bankui). 1 banko rizikos valdymo struktūrinis padalinys pavaldus kreditavimo struktūriniam padaliniui, taigi jame pažeidžiamas šių padalinių nepriklausomumo reikalavimas. 4 bankuose rizikos (kredito rizikos) valdymo struktūriniam padaliniui sudaryta galimybė dalyvauti priimant sprendimus dėl paskolos suteikimo, 3 iš jų tokiam padaliniui suteikta galimybė pareikšti nuomonę, kai, siekiant užtikrinti priimtiną rizikos lygi banke, pertvarkomos jau suteiktos paskolos. Kai kurių bankų neaktyvumą valdant kredito riziką galima sieti su pasyvios paskolų portfelio rizikos valdymo strategijos laikymusi. Tai, kad tik 2 bankuose įdiegta kredito politikos, kredito rizikos limitų, kredito rizikos valdymo priemonių ir procedūrų išimčių stebėjimo, registravimo ir vertinimo sistema, irgi patvirtintų, kad bankai, valdydami kredito rizika, laikosi gana pasyvios strategijos. Visi bankai nurodė, kad kredito rizikos valdymą juose vertina vidaus auditoriai. Toks apklausos rezultatas nėra netikėtas -juk bankų vidaus auditorių veiklą reg­lamentuoja Lietuvos banko valdybos patvirtintas teisės aktas (žr. LRS 2004e). 5 bankai nurodė, kad visuomenei apie kredito rizikos valdymą neatskleidžia daugiau informacijos, nei to reikalauja Lietuvos bankas. Europos centrinio banko apklausoje (ECB 2004b) dalyvavę Lietuvos bankai nurodė, kad kredito rizikos valdymo nėra perdavę trečiosioms šalinis. 4 iš 6 bankų kredito rizikos valdymo kultūrą vertina gerai, po 1 banką - puikiai ir vidutiniškai. Vis dėlto neformalūs pokalbiai su vieno banko darbuotojais atskleidė, kad jie nesupranta, ką veikia už rizikos valdymą atsakingas banko struktūrinis padalinys, kam jis iš viso reikalingas. Manoma, kad jis (ik trukdo „normaliai"' dirbti. Tokia nuomonė skatina kelti klausimą, ar bankų kredito rizikos valdymo kultūra iš tiesų tokia, kaip ją apibūdina suinteresuotoji pusė - bankų atstovai, susiję su kredito rizikos valdymu. 4.2. Paskolos rizikos valdymas Lietuvos bankuose Visi bankai nurodė, kad jų vidaus dokumentuose yra išsamiai aprašytas paskolų teikimo procesas: kam, kokios, kokio dydžio, kokiomis sąlygomis gali būti teikiamos paskolos. Kaip minėta, dažniausiai tokia informacija pateikiama paskolų aprašuose. 3 bankai nurodė, kad vertindami susijusius skolininkus vadovaujasi tik Lietuvos banko reikalavimais, 3 bankuose įvesta sava susijusių skolininkų nustatymo tvarka. Procedūros susijusiems skolininkams nustatyti turėtų būti parengtos kiekviename banke. Visuose bankuose paskolas teikiantys darbuotojai materialiai ar kitaip skatinami, jei per tam tikrą laikotarpi įvykdė planą, t. y. suteikė tam tikrą paskolų sumą. 1 bankas nurodė, kad skatinami tik vartojimo paskolas teikiantys darbuotojai, o šių paskolų riziką vertina automatinė sistema. 1 banko teigimu, paskolas teikiantys darbuotojai nevertina skolininkų kredito rizikos, tai atlieka kiti banko darbuotojai. Šių dviejų bankų praktika gali būti laikoma priimtina, tačiau paskolas teikiančių darbuotojų skatinimas paprastai nesuderinamas su gera kredito rizikos valdymo praktika. Visi bankai nurodė, kad prieš pradedant teikti naujas su kredito rizika susijusias paslaugas (bankui, banko klientams, ar naujoje bankui rinkoje) apie lai informuojami už kredito rizikos valdymą atsakingi banko organai. 4 bankai nurodė, juose paskolas teikia, administruoja, jų ir paskolos užtikrinimo priemonių riziką vertina (išankstinis ir paskesnis vertinimas) ir veikla, susijusia su probleminėmis paskolomis, užsiima specialūs struktūriniai padaliniai. Sunku pasakyti, ne toks funkcijų skyrimas taikomas visų paskolų rizikos valdymui, ar tik valdant juridiniams asmenims teikiamas paskolas. 2 mažesniuose bankuose veikia ne visi anksčiau išvardyti struktūriniai padaliniai. Išskyrus vieną mažesnį banką, visiems kiliems būdingas centralizuotas kredito rizikos valdymas, t. y. dauguma su kredito rizikos valdymu susijusių funkcijų atliekama centrinėje banko buveinėje. 1 banke dauguma, o kitame - dalis kredito rizikos valdymo funkcijų atliekama tiek banko centrinėje buveinėje, tiek ir filialuose. 3 bankai nurodė, kad vertindami skolininkų (fizinių ir juridinių asmenų) kredito riziką taiko ekspertinius metodus, 3 bankai nurodė taikantys mišrius (statistinius ir ekspertinius) metodus. Atliekant apklausą, ekspertiniai, statistiniai ir mišrus kredito rizikos vertinimo metodai nebuvo apibrėžti, todėl bankai kaip mišrius galėjo nurodyti ir ekspertinius kredito rizikos vertinimo metodus. Nė vienas bankas nenurodė sta­tistinių kredito rizikos vertinimo metodų. Išskyrus vieną banką, visi kiti, vertindami naujas ir jau .suteiktas paskolas, taiko tą pačią kredito rizikos vertinimo sistema. Tai leidžia daryti išvadą, kad vertinant skolininko kredito rizika (nustatant skolininko reitingą) neatsižvelgiama Į visa informaciją, gaunamą per paskolos terminą (paskolos uždelsimo, pertvarkymo faktus). 4 bankai teigė reguliariai vertinantys kredito rizikos vertinimo metodų pati­kimumą, 2 bankuose toks vertinimas neatliekamas. Atliekant tyrimą, nesiekta nu­statyti, kokie skolininkų kredito rizikos vertinimo metodai taikomi, todėl neprašyta nurodyti šio metodų patikimumo įvertinimo būdų. lai, kad bankai skolininkų kredito rizikai vertinti taiko metodus, kuriuos galima priskirti prie ekspertinių metodų grupės, leidžia manyti, kad bankų nurodytos metodu patikimumo įvertinimo procedūros taip pat ekspertinės. Vertindamas paskolos užtikrinimo priemones, stebėdamas jų vertę, kiekvienas bankas taiko paties sukurtą metodika, nes Lietuvos bankas yra nustatęs tik bendro pobūdžio reikalavimus (LRS 2003). Valdydami šalies riziką, 4 bankai laiko savo nustatytas taisykles. 2 bankai laikosi Lietuvos banko reikalavimų (žr. LRS 2004c). Tačiau visi bankai nurodė, kad taiko limitų sistemą šalies rizikai valdyti. Nesam šalies rizikos valdymo politikos ar taisyklių, tokia limitų sistema nėra labai veiksminga. Kitaip tariant, nustatyti limitus neužten­ka - vidaus dokumentuose būtina aprašyti, kokie Šalies rizikos limitai taikomi, kokių tikslų siekiama juos taikant, kokių veiksmų privalu imtis, pažeidus limitus ar prie jų priartėjus, kaip limitai dera su kitomis rizikos valdymo priemonėmis. 4.3. Paskolų portfelio rizikos valdymas Lietuvos bankuose Atsakymai i anketos klausimus apie paskolų portfelio rizikos valdymą Lietuvos bankuose apibendrinami 3 lentelėje. 3 lentelė Paskolų portfelio rizikos valdymas Lietuvos bankuose Tyrimo objektas Paskolų portfelio rizikos valdymo strategija: pasyvi aktyvi Matematinis paskolų portfelio rizikos vertinimo modelis Kredito rizikos limitai Testavimas nepalankiomis sąlygomis savo iniciatyva Vidinis kapitalo paskirstymą modelis Šalimis: sudaryta autoriaus. Bankai nurodė, kad. valdydami paskolų portfelio riziką, laikosi pasyvios strategijos: suteiktas paskolas išlaiko iki jų termino pabaigos, beveik nekeičia paskolų portfelio sudėties, taiko limitų sistemą. 2 bankai nurodė, kad laikosi aktyvios paskolų portfelio rizikos valdymo strategijos, tačiau tokios strategijos laikymosi galimybės abejotinų. Lietuvoje labai ribotos, todėl šių bankų nurodyta paskolų portfelio valdymo strategiją greičiau galima laikyti pasyvia. Tokią prielaidą patvirtina ir tai, kad 4 iš 6 į anketa atsakiusių bankų nelaiko matematinių paskolų portfelio rizikos vertinimo modelių kuriuos taikyti būtina, norint veiksmingai valdyti paskolų portfelio riziką. 1 bankas, nurodęs, kad taiko matematinius paskolų portfelio rizikos vertinimo modelius, jų neįvardijo. Tikėtina, kad tokius modelius taiko ne pats bankas, o jį globojantis bankas visos banko grupės mastu. Dauguma bankų taiko įvairius kredito rizikos limitus. Tik vienas bankas nurodė, kad limitų sistema netaikoma paskolų koncentracijos rizikai valdyti. Tikėtina, kad šiame banke limitai taikomi, tik ne paskolų koncentracijos rizikai valdyti. Testavimą nepalankiomis sąlygomis tiek savo iniciatyva, tiek priežiūros insti­tucijos reikalavimu atlieka 5 bankai. 1 bankas, priskirtinas prie mažųjų banku grupės, testavimą nepalankiomis sąlygomis atlieka priežiūros institucijos reikalavimu. . Tik vienas matematinius paskolų portfelio rizikos vertinimo modelius taikantis bankas nurodė, kad taiko vidinį kapitalo paskirstymo modeli. Visi kiti bankai vadovaujasi priežiūros institucijos nurodymais (žr. LRS 2001). 4.4. Kredito rizikos valdymo gerinimas Lietuvos bankuose Kaip žinoma, sukurti kredito rizikos valdymo sistemą banke nepakanka. Tokia sistema turi būti veiksminga. Atliekant tyrimą, apžvelgtos tik veiksmingo kredito rizikos valdymo prielaidos, t. y. kiekvieno banko nustatyta kredito rizikos valdymo tvarka, (vertinti kredito rizikos valdymo sistemų veiksmingumą, t. y. kredito rizikos valdymą reglamentuojančius dokumentus ir jų taikymą Lietuvos bankuose, nebuvo galimybių. Šiuos darbus atlieka banko auditoriai ir priežiūros institucija. Gali būti, kad bankai kredito riziką valdo geriau, nei rodo jų pateikti atsakymai, tačiau labiau tikėtina, kad banke patvirtinti dokumentai na visai atitinka gerą praktiką arba jie geri, tačiau jais netinkamai vadovaujamasi. Iš aptartų 6 bankų nė vieno negalima išskirti kaip geresnio ar blogesnio. Atsakymai j anketos klausimus rodo, kad kredito rizikos valdymas visuose juose vertintinas gerai. Vis dėlto matyti, kad ima skirtis rizikos valdymo praktika užsienio Šalių bankų globojamuose ir jų neglobojamuose bankuose: globojami bankai, rengdamiesi kartu su globojančiu banku įgyvendinti naujuosius kapitalo pakankamumo reikalavimus, sparčiai tobulina kredito rizikos valdymo sistemą. Apskritai kredito rizikos valdymą Lietuvos bankuose galima gerinti. Siūlymai, kaip lai padaryti, pateikiami šio darbo išvadose. Gerinant kredito rizikos valdymą, svarbus vaidmuo tenka bankų priežiūros ins­titucijai. Ekonomiškai stipriausiose šalyse, turinčiose ypač išplėtotus bankų sektorius, tobulinant rizikos valdymą ir kitų sričių veiklą svarbiausią vaidmenį atlieka bankai. Šalims, kurių bankų sektorius tik susikūręs, būdinga priešinga tendencija: priežiūros institucija žengia pirma (reglamentuoja įvairias bankų veiklos sritis), o bankai seka iš paskos (įgyvendina priežiūros institucijos nurodymus ir taip tobulėja). Lietuvoje, kurios negalima priskirti prie pirmaujančių šalių grupės, tobulinant kredito rizikos valdymą ypač svarbus vaidmuo tenka bankų priežiūros institucijai". Lietuvos teisės aktų, susijusių su kredito rizikos valdymu, apžvalga (žr. I priedo lent.) leidžia daryli išvadą, kad šiuo metu Lietuvoje nėra vieno išsamaus dokumento, reglamentuojančio kredito rizikos valdymą banke. Atlikto tyrimo rezultatai ir kitų šalių pavyzdys (bankų priežiūros ins­titucijos yra išleidusios kredito rizikos valdymo nurodymus, rekomendacijas pateikė ir Bazelio bankų priežiūrom komitetas) rodo kredito rizikos valdymo bendrųjų nuo­statų ar panašaus dokumento poreikį Lietuvoje. {gyvendinant naujuosius kapitalo pakankamumo reikalavimus, toks dokumentas tikriausiai bus neišvengiamas. Išvados Išnagrinėjus Lietuvos bankų praktiką valdant kredito riziką, nustatyta, kad šalies bankuose laikomasi daugumos kredito rizikos valdymo principų. Tačiau tam tikrus dalykus dar reikėtų tobulinti 1. Kad pagerėtų kredito rizikos valdymas, bankai turėtų numatyti kredito rizikos valdymo strategiją, kuri yra veiksmingo kredito rizikos valdymo pagrindas. Tokį do­kumentą turėtų patvirtinti banko stebėtojų taryba. 2. Bankuose turi būti įsteigti rizikos valdymo komitetai. Bent didžiųjų banku rizikos valdymo komitetuose turėtų būti kredito rizikos pakomitečiai, nes kredito rizika Lietuvos bankams yra pati reikšmingiausia. 3. Steigiant rizikos valdymo komitetą reikėtų aiškiai apibrėžti rizikos valdymo komiteto, paskolų komiteto, aktyvų ir pasyvų valdymo komiteto funkcijas, jas derinti tarpusavyje ir su struktūrinių padalinių funkcijomis. 4. Kad rizikos valdymo organizacinė struktūra būtų veiksminga, kredito rizikos vaidytojai turėtų pateikti ataskaitas apie savo veikla. 5. Kad banko vidaus dokumentai, reglamentuojantys kredito rizikos valdymą, atitiktų vidaus ir išorės aplinką, jie turėtų būti peržiūrimi ne rečiau kaip kartą per metus. 6. Bankuose turėtų būti aiškiai skiriamos kredito rizikos valdytojų funkcijos. 7. Daugiau dėmesio reikėtų skirti susijusių skolininkų kredito rizikos valdymui. 8. Būtina daugiau dėmesio skirti paskolų portfelio rizikos valdymui. Nors Lie­tuvos bankų galimybės taikyti aktyvų kredito rizikos valdymą yra ribotos, jie turėtų siekti tokio valdymo. Pavyzdžiui, paskolų portfelio rizikai valdyti vis labiau turčių būti taikomi kredito rizikos limitai, 9. Svarstytina galimybė visuomenei atskleisti daugiau informacijos apie kredito rizikos valdymą, nes tai padidintų rinkos discipliną. 10. Skatinam paskolas teikiančius banko darbuotojus, turčių būti elgiamasi apdairiai. Bankai turi nuolatos vertinti kredito rizikos vertinimo modelių, skolininkų reitingų sistemų patikimumą, atlikti modelių testavimą nepalankiomis sąlygomis. 11. Teikiamų ir suteiktų paskolų rizika turėtų būti vertinama laikant skirtingus modelius. Bankuose turi būti diegiama tinkama kredito rizikos valdymo kultūra, nes be jos veiksmingas kredito rizikos valdymas neįmanomas. Siekdamas pagerinti kredito rizikos valdymą šalies bankuose, Lietuvos bankas turėtų išleisti kredito rizikos valdymo bendrąsias nuostatas. Literatūra 1. Australian Prudential Regulafion Authority (APRA) 2000: Credit Risk RatingatAustralian 2. Banks. Working Paper 7, December. Basle Commitlee on Banking Supervision (BCBS) 1988: International Convergence of 3. Capital Measurement and Capital Siandards. Basle Committee on Banking Supervision (BCBS) 1996: Overview ofthe Ameitdment to 4. the Capital Accord to Incorporate Murkei Iiisks. Basie Commitlee on Banking Supervision (BCBS) 1999: Credit Risk Modeiling: CurrerU 5. Practkes and Applications. Basle Commiltee on Banking Supervision (BCBS) 2000a. CreditRatingsandComptementary 6. Sources of'Credit Quality Information, BCBS Working Paper 3. Basle Commiltee on Banking Supervision (BCBS) 2000b: Range of Practice in Banks' 7. Intemtd Ratingi Systems. BCBS Discussion Paper. Basle Committee on Banking Supervision (BCBS) 2000c; Principles for the Management 8. of Credit Risk Basle Comniittee on Banking Supervision (BCBS) 2000d: Best Practices for Credit Risk 9. Disclonure. BCBS Publication 74. Basle Committee on Banking Supervision (BCBS) 2001: Customer due Diligeiice. BCBS 10. Pubiicarion 85. Basle Committee on Banking Supervision (BCBS) 2003;PublicDisclosuresbyBanks:Results 11. ofihe 2001 Disclosure Sunvy. BCBS Publication

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!