Lietuvių liaudies fizinė kultūra. Žaidimai

 džiaugsmą telkia, Žaismas skausmą nuveikia. Liaudies patarlė aidimas yra veiksminga auklėjimo priemonė. Tinkamai organizuoti žaidimai padeda išugdyti jaunąją kartą sveiką, stiprią, kupiną gyvenimo džiaugsmo. Kiekviename žaidime atsispindi žmogaus siekimas kokio nors tikslo. Kaip ir kiekvienas sėkmingai užbaigtas darbas, taip ir laimėtas žaidimas sukelia pasitenkinimą ir skatina toliau dar at­kakliau dirbti. Žaidimai tuo pačiu ugdo fizinius ir dvasinius sugebėjimus. «Žaidimas — vaikų kelias į pažinimą pasaulio, kuriame jie gyvena ir kurį pašaukti pakeisti>>,— taip aukštai įvertino žaidimą didysis rašy­tojas A. M. Gorkis. Mūsų šalyje žaidimai yra labai paplitę: žaidžia ne tik vaikai mo­kyklose, bet ir kaimo jaunimas pirkiose-skaityklose, darbininkai — klu­buose ir aikštelėse. Tarybų Lietuvoje dar ir dabar, kartu su sportiniais žaidimais, jauni­ mas mėgsta judriuosius žaidimus ir senovines liaudies pramogas bei fi­ zinius pratimus. Žaidimas, atsiradęs iš darbo proceso visuomenės kūri­ mosi eigoje ir visą laiką buvęs pagrindine lietuvių liaudies fizinės kul­ tūros forma, dabar, socialistinėje visuomenėje, išaugus kultūros lygiui, išlaikė savo charakterį ir yra galinga priemonė, padedanti ruoštis dar­ bui ir Tėvynės gynybai. Norint suprasti žaidimus, reikia pažinti jų nuostabųjj kūrėją — liau­dį ir žinoti tas buitines sąlygas, kuriose gimė ir vystėsi žaidimai. Lietuvių tautos bei jos kultūros vystymesi didelį vaidmenį vaidino liaudies kūryba. Visose epochose įvairiausios liaudies kūrybos formos atspindėjo nesutaikomą liaudies masių kovą prieš klasinę priespaudą, prieš svetimšalių jungą, už savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Gyvas pasakos žodis, skambi dainos melodija, turiningas, judrus žai­dimas lietuviui buvo vienintelis būdas išreikšti skausmui, džiugesiui, širdgėlai ir protestui. Liaudis dainavo, šoko ir žaidė net ir tais liūdesio metais, kada šalyje siautėjo žiaurus reakcijos jungas. Lietuvio širdyje amžiais ruseno viltis susilaukti geresnių laikų. Pirmieji šaltiniai apie lietuvių liaudies fizinę kultūrą yra archeolo­ginės iškasenos. Senovės lietuvių kapuose randami griaučiai leidžia spręsti apie tuometinių žmonių fizines jėgas. Daug galima sužinoti tiriant kovos ir darbo įrankius. Katino kariškai istorinio muziejaus ekspona­tų tarpe yra mažų vaikiškų iečių, strėlių antgalių, kirvukų ir kitų žaidi­mo įrankių, savo kilme siekiančių žalvario amžių. Daug rašytinių žinių apie lietuvių liaudies fizinę kultūrą suteikia įvairūs keliautojai, metraštininkai, etnografai. Keliautojas Vulfstanas, 880—890 metais aplankęs Lietuvą, mini žaidimus ir lenktynes žirgais šermenų metų. Žaidimai ir šokiai vykdavo net po keletą mėnesių, kol lavoną sudegindavo. Tą dieną, kai numirėlis būdavo nešamas deginti ant laužo, įvykdavo žirgų lenktynės. Lenktynių nugalėtojams buvo ski­riamos net premijos, jiems padalindavo likusį velionies turtą. Platesnių lietuvių liaudies žaidimų aprašymus davė M. Pretorijus (1688 metais). Jis, gal būt, pirmasis parodė, kaip lietuviai savo žaidi­mus, pramogas ir fizinius pratimus naudoja pasiruošimui dirbti, medžiok­lei ir kovai su priešais. Be žaidimų, Pretorijus savo veikale dar mini įvairius gimnastikos pratimus, vikrumo bci jėgos bandymus, slidinėji­mą ir raitųjų žaidimą. Vertingos ir įdomios medžiagos randamc lietuvių rašytojo ir etno­grafo L. Jucevičiaus knygoje «Litva». Nors jis rašė XIX amžiaus pra­džioje, tačiau kai kurie jo aprašyti žaidimai pagal savo turinį gali būti priskirti lietuvių kovų su kryžiuočiais ir ankstyvcsniems laikotarpiams. Žymus rašytojas istorikas S. Daukantas dažnai mini fizinius pratimus ir žaidimus, kurių pagalba «senovėje kalnėnai ir žemaičiai mankštinosi, kaip mešką ar šerną ant savęs skriejant vienu smūgiu nublokšti arba karėje taip neprieteliui užsiausti, kad jis nuo vieno siūčio kėkšterėtų.. .» Apie lietuvių liaudies žaidimus ir pramogas XIX amžiaus antroje pusėje rašė M. Valančius, žyrnūs lituvių tautosakininkai broliai Juš- kos, A. Sabaliauskas, P. Višinskis, A. Kašarauskas ir kiti. Iš vėlesnės, jau XX amžiaus žaidimų bibliografijos yra pažymėtinos mokytojo Mato Grigonio trys knygutės apie žaidimus ir ratelius (1911, 1914, 1919 me­tais) ir K. Dineikos knygos bei straipsniai apie lietuvių liaudies fizinę kultūrą ir žaidimus. Tačiau pats turtingiausias žinių apie lietuvių liaudies fizinę kultūrą šaltinis yra gyvas žodis, ir išlikę liaudyje žaidimai. Ruošiant šį liau­dies žaidimų ir pramogų rinkinį, buvo naudotasi LTSR Mokslų Akade­mijos lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos archyvo rank­raštynu, Kauno Kūno kultūros institute surinktais liaudies žaidimų ir fizinių pratimų aprašymais, Respublikinės bibliotekos rankraštynu ir ki­tais tautosakos rinkiniais. * Si gausi medžiaga leidžia mums spręsti apie lietuvių liaudies fizinės kultūros vystymąsi, apie jos turinį ir ryšius su broliškųjų tautų fizine kultūra. Šimtmečių bėgyje lietuvių liaudies kultūros vystymąsi ardė ir stab­dė net keli galingi faktoriai: nuolatiniai karai su kryžiuočiais, ponų Lenkijos katalikiškoji agresija XV amžiuje ir su ja susijęs beatodairiš­kas senųjų liaudies kultūros pradmenų naikinimas ir niekinimas, po to sekusi ilgalaikė baudžiavinė vergija, vėliau carinė priespauda ir fa­šistinė diktatūra. Kad lietuvių liaudis, vargų ir skriaudų kamuojama, iš­laikė tyrą savo tautosaką, namų dailę, šokius ir žaidimus, tai aiškiai liudija jos kultūros gilumą ir didybę. Iš pirmykščio gyvenimo liko apeiginių žaidimų su aiškiomis tote-mizmo liekanomis. Žaidimai «Kergė» ir «Krenglis», aprašyti XVI am­žiuje, buvo žaidžiami dar XIX amžiaus pabaigoje. Jie primena pagoniš­ką paprotį—dėti auką ant akmeninio aukuro ir metant peilį ją nužu­dyti (žaidime — lazda pataikyti į taikinį). Įvairūs slapstymosi, vadinamieji > ir gaudymo tipo žaidi­mai yra ne kas kita, kaip medžioklės ir kovos iš pasalų su priešu pa­vaizdavimas. Senovės lietuvių buitis ir to meto žemės darbai išryškėja iš žaidimų «Linelis», «Aguonėlė», «Dobilėlis». 'Žaidimuose «Retežėlis», «Kurpius», «Kepalušo vėlimas» vaizduojamas kaimo amatininkų darbas. Kalbėti apie fizinės kultūros formų genealogiją nelengva. Pirmykštį gyvenimo būdą atspindintiems žaidimams didelį poveikį padarė nauji vėlesnių istorinių epochų žaidimai, bo to, nėra beveik nė vieno jų, užrašyto įvairiais laikotarpiais toje pačioje vietoje. Tačiau teutoniškųjų grobikų agresija ir klasinis antagonizmas baudžiavos laikotarpio žaidi­muose gana ryškiai atsispindi. Jeigu iki XIII amžiaus, iki feodalinių santykių atsiradimo pradžios, lietuvių liaudies žaidimų vyraujanti forrna buvo paprastas ratelis, tai vėliau atsirado dvi prieš viena kitą sustatytos žaidėjų eilės («Čigonėlis», «Simas», «Audėjėlė»). Vėlesnieji žaidimai — «Kiaulikė», «Rekežis», «Rip-ka» turi aršų rungtynių pobūdį: «Kas vikresnis? Kas nugalės?» Jie pa­sižymi kai kuriais reikšmingais taktiniais elementais, primenančiais se­novės lietuvių karių raitelių taktiką — mušti, vyti niekšus kryžiuočius arba trauktis ir gudrumu įvilioti juos į spąstus, į liūnus. Viena gražiausių senovės lietuvių tradicijų buvo «priėmimo į vyrus» apeigos. Susirinkus visai giminei ar kaimui, kandidatas j vyrus turėjo praeiti gana sunkius fizinius bandymus. Buvo mėginama jo drnsa, vikru­mas, išfvnr'Ttė, užsigrūdinimas ir kito-; -,-.•-• •!•,•'.._-( fldingcs tikram vyrui kariui. Senesniuose raštuose yra likęs idoir.au--. žaidimo «K:rvio>> nprnšymas. Mergaitė, biovėdai.ia viduryje jaunuolių -:::::o, sviedžia aukštyn kirvj. Vyrai n;:o^>rnis i ^ikoįrii; jį r/iucio. Ka.s p i.n-įima, tas turi teisę pašokti su mergaite — kirvio metike, "lai mūsų prosenolių kariškas žaidimas, sie­kiąs dar tuos laikus, kada sužeidimą.-; ar kraujo pralh-jimas buvo vyiiS-kumo požymis. Žaidimo tikslas — patikrina «bernelių spraunumą ir skud­rumai), nes aukštai išmestą kad ir akmeninį kirvuką nėra lengva pa­gauti nesusižeidžiant. Įdomus turiniu yra žaidimas «Mu£tinė». Susiėmę už rankų, žaidėjai sukdamiesi dainuoja: Šokinėjo Telnias, Tas iš Rygos melnias1, Bjaurus vanags vokietėlis Mūsų žemės nopr:^'c!is. Hopl II'/pl Ho! l tol Huntail Balabail Neprietelis! M«.-s tq vf.'kic!f-ą, Mes tą neprietelį S>:juc! jjr>!iP. subrušinsim, Tii-'ru incmi padaiysan. Hum'-ji:', Jį \,n: gu pr.rir'is \":ick;, rankas ir k >ja••>>•., «Jcigu nori patikti mergelei — reikia rytais bėgioti po rasas ir nešioti javų maišą apie jauja». «Jeigu vaikas mėgsta /.aisti,— jis bus geras ir nepiktas žmogus». 7monos, kurie vengdavo fizinių pratimų bei žaidimų, būdavo vadi­nami donelaitiškų slunkių ir pelėdų vardais ir juokiamasi iš jų: «SuRniu/

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!