Birbynė lietuvių liaudies muzikoje

Lietuvių liaudies instrumentų istorija glaudžiai siejasi su liaudies buitimi. Šie instrumentai nuo neatmenamų laikų skembėjo pasilinksminimuose, laidotuvėse, kultinėse ceremonijose. Jie tarnavo žmonėms susižinojimo priemone, buvo sunkių darbų, džiaugsmo ir liūdesio liudininkais.
Lietuvių liaudis iš senų senovės vartojo įvairius pučiamuosius instrumentus ; skudučius, ragus ( triūbas, trimitus ), daudytes, ožio ragą, lumzdelius, birbynes, švilpas ir kt.. Šiais muzikos instrumentais per šimtmečius yra sukurtas didelis muzikos lobynas, tačiau ne visas jis išliko iki mūsų laikų.
Instrumentinės muzikos tyrinėtojams, žinoma, nepakanka vien rašytų muzikos kūrinių. Jiems svarbu žinoti ir apie pačius tos muzikos kūrėjus – autorius ir atlikėjus – gyvus žmones, kurie tą muziką kūrė, puoselėjo, saugojo ir mums paliko. Taip pat labai svarbu pažinti ir instrumentus, kuriais liaudies muzikantai grodavo, kaip juos dirbdavo, derindavo, kaip pati liaudis žiūrėjo į savo muziką, kaip ją vertino, kiek plačiai buvo paplitęs vienas ar kitas instrumentas.
XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais Europoje gausėjo revoliucinių sąjūdžiū prieš feodalizmą. Rytų Europoje judėjimai buvo nukreipti prieš didžiausią feodalizmo atramą – carizmą. To meto inteligentijos atstovai, stoję į kovą prieš feodalizmą, be kita ko, ėmė domėtis savosios tautos praeitimi, liaudies kultūra ir kūryba. Nuo XIX a. pradžios atsiranda etnografinių tyrinėjimų ir pačioje Lietuvoje.
Tautosakos rinkimo bare didžiausią darbą nuveikė Simonas Stanevičius ( 1799 – 1848 ), pirmasis Lietuvoje išleidę dainų rinkinį “ Dainos žemaičių “. Čia ir surandame pirmąsiais žinias apie lietuvių muzikos instrumentus Lietuvoje. Žinios apie liaudies muzikos instrumentus visų pirma pateko į rašytinius šaltinius ne kaip tiesioginio domėjimosi objektas. S. Stanevičius jas pateikė tautosakine, S. Daukantas, L. Jucevičius, A. Juška su istorine – etnografine madžiaga.
Ir čia, kaip ir pas prūsų etnografus, instrumentai tim įdomi etnografinė detalė, paryškinanti kaimo žmogaus buities bendrą vaizdą.
XIX a. antroje pusėje lietuvių tautosakos bei etnografijos rinkėjų gerokai pagausėjo. Šitiems darbams nemaža nusipelnė 1845 m. įsteigta Rusų etnografinė draugija, kuri 1867 m. Vilniuje atidarė Šiaurės vakarų skyrių, veikusį iki 1867...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!