Lietuvių kalbos tarmės ir jų nykimas

LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS ĮVADAS Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos nariai, ne visi vienodai kalba. Įvairiose krašto vietose pastebime daug visokių nukrypimų nuo literatūrinės (bendrinės) kalbos normų. Vienur tie nukrypimai nežymūs, kitur jų yra tiek daug, kad tarmiškai kalbantį žmogų sunku, o kartais net ir visai neįmanoma suprasti. Tarmės viena nuo kitos ir nuo literatūrinės kalbos skiriasi ne tik savo žodynu (turi kitokių žodžių), bet ir fonetika (kitaip tariami tie patys garsai arba pakeičiami kitais), morfologija (nevienodai sudaromi ir kaitomi žodžiai), net sintakse (kitokia sakinių konstrukcija) ( Z.Zinkevičius „Lietuvių kalbos tarmės” 3p.). Kalbininkams didžiausią rūpestį kelia ne tai, kad tarmės dabar sparčiai nyksta, panašėja, jose vyksta įvairūs kiti pasikeitimai, o tai, kad neliktų neužfiksuoti ir visiems laikams nežūtų vertingi tarminiai faktai, svarbūs kalbos mokslui ir praktikai, tautos istorijai. Kad taip neatsitiktų, didelę pagalbą čia gali suteikti lietuvių kalba besidominti ir jos reikalus gerai suprantanti visuomenė (K.Morkūnas „Kalba ir žmonės” 90p.). AR SENOS MŪSŲ TARMĖS Daugelyje pasaulio šalių žinoma legenda apie senų senovėje sumanytą Babilone pastatyti tokį bokštą, kokio dar niekas pasaulyje nebuvo regėjęs. Tas bokštas turėjęs siekti dangų. Pasak legendos, jį statė daugybė žmonių, kurie kalbėję viena kalba. Toks sumanymas nepatikęs dievui,todėl jis taip padaręs, kad žmonės užmiršę savo senąją kalbą ir kiekvienas ėmęs kalbėti skirtinga kalba. Negalėdami susikalbėti, jie nepastatę ir Babilono bokšto... Legenda, žinoma, lieka legenda, bet pasaulyje dabar iš tikrųjų egzistuoja labai daug kalbų – mokslininkai jų priskaičiuoja apie tris tūkstančius. Tačiau jų įvairovė nesiriboja ir šiuo, rodos, įspudingu skaičiumi. Labai seniai pastebėta, kad ir ta pati kalba ne visoje teritorijoje, kurioje ji vartojama, visiškai vienoda, o skyla dar į tarmes, šios į mažesnes šnektas ir šnekteles. Dar antikos laikais parašytose graikų, lotynų kalbų gramatikose randamos užuominos apie tarmybes. Iš graikų kalbos paplitęs ir terminas dialektas, kuriuo dabar įvairių tautų kalbininkai dažnai vadina tarmę ar šnektą (K.Morkūnas „Kalba ir žmonės” 4p.). Lietuvių kalbos gygybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atspindi jau XVIa. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne vien jos, istorijai („Lietuvių tarmės” I dalis sud. D.Atkočaitytė, A.Leskauskaitė 3p.). Lietuvių kalba taip pat ne visur vienoda. Keliaudami per Lietuvą iš rytų į vakarus ar iš pietų į šiaurę ir kalbindami įvairių vietų žmones, nesunkiai pastebėsime, kad jie šneka vis kitaip, t.y. skirtingomis tarmėmis. Kada ir kodėl lietuvių kalba suskilo į tarmes,legendos tyli. O jeigu ir turėtume tokių žinių, vis tiek jomis nepasikliautume. Atsakymų į tuos klausimus ieškoma lietuvių tautos ir jos kalbos istorijoje, stengiantis pažinti tas aplinkybes, kuriomis lietuvių kalbai teko šimtmečius gyvuoti (K. Morkūnas „Kalba ir žmonės” 4p.) Kalbos kitimo procesas vyksta labai iš lėto, todėl žmonės paprastai to nepastebi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!